CP v2

Tag: Kultūros paveldas

  • Kaune pastatė netikėtą Kauno pilies maketą: pamatysite, ko istorija jau nebegrąžins

    Kauno viešosiose erdvėse atsirado naujas kūrinys, leidžiantis kitaip pažvelgti į vieną svarbiausių miesto simbolių. Skulptoriaus Rimanto Okulič-Kazarino sukurta skulptūrinė kompozicija sumažintu masteliu atkuria Kauno pilį, kaip ji galėjo atrodyti XV amžiuje.

    Pasak kūrėjų, maketas skirtas ne tik estetikai, bet ir istoriniam pasakojimui: šiandien prie pilies matomi fragmentai ne visada leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie visą tvirtovės apimtį. Todėl kompozicija parodo ir tai, kas per šimtmečius sunyko ar buvo prarasta, o lankytojui suteikia galimybę vienu žvilgsniu aprėpti visumą.

    Makete pabrėžiama Kauno pilies reikšmė Lietuvos gynybinių pilių sistemoje ir jos vaidmuo miesto raidoje. Į kompoziciją įtraukiami ir kiti istoriniai akcentai, susiejantys Kauną su Vytauto Didžiojo laikotarpio tvirtovių tradicija.

    „Istorinius objektus dažnai pažįstame tik iš atskirų išlikusių fragmentų, todėl ne visada lengva įsivaizduoti jų visumą. Šiuo darbu norėjosi parodyti, kaip Kauno pilis atrodė Vytauto Didžiojo laikais“, – sakė skulptorius Rimantas Okulič-Kazarinas.

    Kompozicija pritaikyta ir taktiliniam pažinimui: ją galima liesti, todėl daugiau galimybių atsiveria regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tokie sprendimai vis dažniau taikomi Europos miestuose, siekiant, kad kultūros paveldas būtų suprantamas ne tik per tekstą ar vaizdą, bet ir per pojūčius.

    Kauno savivaldybė akcentuoja, kad tokie objektai padeda istoriją perkelti iš archyvų į kasdienę miesto patirtį. Idėja paprasta: ne vien informacinė lentelė, o aiškus, lengvai „perskaitomas“ vaizdas, kuris tampa patogia priemone ir edukacijoms, ir ekskursijoms.

    „Kauno pilį žino kiekvienas, tačiau šiandien matome tik dalį to, kas čia stovėjo prieš šimtmečius. Šis maketas leidžia pamatyti pilį kaip visumą ir geriau suprasti jos mastą bei reikšmę“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

    Kauno pilies maketas tęsia autoriaus darbų seriją, skirtą neišlikusiems miesto objektams ir jų atminčiai. Anksčiau Kaune jau atsirado keli bronziniai istorinių pastatų ir vietų miniatiūriniai įamžinimai, įkurdinti skirtingose miesto erdvėse, kad istorija būtų pasiekiama ne vien muziejuose, bet ir kasdieniuose maršrutuose.

    Miesto programa, kurios rėmuose įgyvendinami tokie kūriniai, išlieka atvira naujoms idėjoms. Kūrėjai kviečiami siūlyti darbus, galinčius papildyti Kauno viešąsias erdves ir sustiprinti miesto, kaip atviros galerijos po atviru dangumi, tapatybę.

  • Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romos Trajano termose atverta Didžioji mozaika: po 2 000 metų išryškėjo tapytas miestas

    Romoje, Oppijaus kalvoje netoli Koliziejaus, duris atvėrė naujas muziejus Trajano termų komplekse. Pagrindinis jo akcentas – restauruota Didžioji mozaika ir freska, vadinama tapytu miestu, daugiau kaip tūkstantmetį slėptos po žeme.

    Abu kūriniai aptikti 1990-aisiais vykdant archeologinius tyrimus požeminėje galerijoje. Specialistai juos sieja su I mūsų eros amžiumi, o konservatoriai pabrėžia, kad net ir po ilgo buvimo po žeme išliko aiškiai atpažįstami mėlyni bei terakotiniai atspalviai, nors spalvos ir priblėsusios.

    Ką tiksliai pamatys lankytojai?

    Didžioji mozaika – monumentalus sieninis kūrinys, kurio aukštis siekia apie 15 metrų. Joje vaizduojami architektūriniai elementai, kolonos ir figūros keliuose lygiuose, o kompozicija nuo teatrališkų scenų viršuje pereina į tarsi iš paukščio skrydžio matomą uostamiesčio planą apačioje.

    Freska tapytas miestas apibūdinama kaip maždaug 10 kvadratinių metrų dydžio sienų tapybos fragmentas, priklausęs ankstesniam pastatui, buvusiam dar iki Trajano termų. Joje miestas vaizduojamas iš viršaus, todėl kūrinys laikomas vertingu šaltiniu, padedančiu suprasti romėnų urbanistines idėjas ir vaizdavimo tradicijas.

    Per pristatymą Romos meras Roberto Gualtieri pabrėžė kūrinių išskirtinumą tiek dėl meninės vertės, tiek dėl istorinės ir dokumentinės reikšmės.

    Trajano termų mastas ir kontekstas

    Trajano termos imperatorius Trajanas dedikavo 109 metais, o kompleksas, kaip teigiama, tuo metu buvo vienas didžiausių tokio tipo statinių – užėmė apie 6 hektarus. Jame buvo ne tik maudyklos, bet ir erdvės fizinei veiklai, poilsiui bei kultūrai, o statyba integravo ir senesnius sluoksnius, įskaitant dalį Domus Aurea.

    Naujajame muziejuje restauracija derinama su infrastruktūros atnaujinimu: įrengti panoraminiai poilsio taškai, nauji pėsčiųjų maršrutai ir amfiteatrinio tipo sėdimos vietos, pritaikytos koncertams, konferencijoms ir kitiems renginiams. Pasak projekto rengėjų, toks sprendimas leidžia teritoriją naudoti plačiau, tačiau kartu reikalauja griežtesnės apsaugos režimo.

    Lankytojams – ribotos grupės

    Siekiant įvertinti, kaip lankytojų srautai veikia jautrius restauruotus paviršius, pirmieji apsilankymai numatyti bandomuoju režimu. Jie vyks savaitgaliais mažoms grupėms, su nemokamomis ekskursijomis ir išankstine registracija, pradedant rugsėjo 12 dieną ir rugsėjo 13 dieną.

    Nuo spalio 2 dienos kompleksas planuojamas atverti nuo penktadienio iki sekmadienio. Numatyti šeši apsilankymo laikai per dieną, o vienu metu įleidžiama iki 15 žmonių, kad būtų išlaikytas stabilus mikroklimatas ir sumažinta rizika freskų bei mozaikų būklei.

  • Kirgizijoje po Klajoklių žaidynių paliks kaimą: žada ne šou, o gyvą istoriją

    Kirgizijoje po Klajoklių žaidynių paliks kaimą: žada ne šou, o gyvą istoriją

    Klajoklių žaidynės baigėsi, bet planai – ne

    Kirgizijoje šiemet surengtos Pasaulio klajoklių žaidynės oficialiai uždarytos, tačiau jų palikimas, panašu, bus ilgalaikis. Šalies valdžia skelbia ketinanti išsaugoti specialiai renginiui pastatytą tradicinį kaimą ir paversti jį nuolatine traukos vieta.

    Renginys prasidėjo Biškeke, „Bishkek Arena“ arenoje, o vėliau persikėlė į Isyk Kul regioną prie ežero, kuris laikomas vienu populiariausių Kirgizijos turizmo taškų. Čia varžėsi daugiau nei 3 000 sportininkų iš 110 valstybių.

    Jurta, amatai ir karybos tradicijos

    Pagrindinė veiksmų zona tapo Kyrčyno tarpeklys, kur žiūrovai stebėjo tradicines žirgų sporto ir šaudymo iš lanko rungtis. Greta varžybų buvo atkurta senovinio tipo gyvenvietė, leidusi lankytojams pamatyti, kaip atrodė klajoklių kasdienybė ir buitis.

    Skirtingi Kirgizijos regionai įrengė savas erdves su tradiciniais būstais ir jurtomis, dekoruotomis pagal vietos papročius. Tokios konstrukcijos, paremtos mediniu karkasu ir dengiamos veltiniu ar kitomis medžiagomis, yra pritaikytos greitam surinkimui ir išardymui, todėl šimtmečius tiko klajokliškam gyvenimo būdui.

    Šalia jurtų buvo pristatomi liaudies amatai, įskaitant siuvinėjimą ir kilimų audimą, o lankytojams siūlyta paragauti vietos patiekalų, ruoštų čia pat. Organizatoriai skelbė, kad per pirmąsias dvi dienas erdvę aplankė daugiau nei 150 000 žmonių.

    Valdžios pažadas: tai liks turistams

    Atidarymo metu pristatyta erdvė, pavadinta „Klajoklių visata“, buvo papildyta teatralizuotu pasirodymu, kuriame inscenizuotas kaimo užpuolimas. Žiūrovus labiausiai stebino raitelių atliekami gynybiniai manevrai, reikalaujantys didelio meistriškumo ir koordinacijos.

    Kirgizijos ministras pirmininkas Adylbekas Kasymaliyevas teigė, kad ši gyvenvietė netaps vienkartine dekoracija. Pasak jo, planuojama ją išlaikyti kaip nuolatinį turistinį objektą ir edukacinę erdvę, kuri padėtų pristatyti šalies istoriją ne muziejiniu, o patyriminiiu būdu.

    „Mes nesaugome protėvių paveldo vien už muziejaus stiklo – grąžiname jį į žmonių gyvenimą“, – sakė Adylbekas Kasymaliyevas.

    „Šiandien statome jurtas, keliame širdakus, lydome metalą, gaminame žirgų aprangą – tai gyvas paveldas, kai įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą“, – pridūrė jis.

    Greta kaimo buvo atkurta ir senovinio forto rekonstrukcija su turgumi, kuri turėjo sukurti senamiesčio šurmulio įspūdį. Netoliese vyko jėgos rungtys, tokios kaip virvės traukimas ir rankų lenkimas, o taip pat pristatytas ir retesnis vietos festivalių elementas – kaulų traiškymo varžybos, kuriose demonstruojama jėga laužant gyvūnų kaulus.

    Organizatoriai pabrėžia, kad žaidynių programa apima ne tik sportą, bet ir mokslo bei kultūros renginius. Šiemet vienu svarbiausių akcentų įvardyta tarptautinė konferencija apie klajoklių civilizacijų paveldą, kurio tyrimai siejami ir su šiuolaikiniais iššūkiais, tokiais kaip klimato kaita, gamtinių išteklių naudojimas bei kultūros paveldo apsauga.

  • Žemaitijos Versalis įamžintas pašto ženkle: kodėl Plungės dvaro rūmai tokie ypatingi?

    Lietuvos paštas tęsia seriją, skirtą šalies kultūros paveldui, ir šį kartą dėmesio centre atsidūrė Plungės dvaro rūmai, dažnai vadinami Žemaitijos Versaliu. Naujasis pašto ženklas primena ne tik pastato architektūrinę vertę, bet ir viso dvaro ansamblio reikšmę Žemaitijos kultūriniam gyvenimui.

    Pašto ženklą sukūrė dailininkė Natalija Vaišnorienė, o jis į apyvartą bus išleidžiamas rugsėjo 4 dieną. Tiražas sieks 15 000 egzempliorių, nominalas – 2,35 euro, o išleidimo dieną Plungės pašte bus naudojamas pirmosios dienos datos spaudas.

    Plungės dvaras ryškiausiai suklestėjo XIX amžiaus pabaigoje, kai jį valdė kunigaikščiai Oginskiai. Mykolo Oginskio iniciatyva šiaurinėje parko dalyje pastatyti dabartiniai rūmai, o projektą parengė vokiečių architektas Karlas Lorencas.

    Rūmų architektūroje dominuoja tuo laikotarpiu madingas neorenesanso stilius, o kartu su parku ir kitais dvaro pastatais susiformavo vientisas ansamblis. Tokie kompleksai Lietuvoje vertinami ne tik kaip reprezentacinė architektūra, bet ir kaip istorinių kraštovaizdžių bei miestų raidos liudytojai.

    Plungės dvaras svarbus ir dėl kultūrinės tradicijos, susijusios su Oginskių rėmimu menams. Dvare veikė Mykolo Oginskio įkurta muzikos mokykla, kurioje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vėliau tapęs viena ryškiausių Lietuvos kultūros figūrų.

    „Pašto ženklai leidžia trumpam sustabdyti istorijos akimirką ir ją išsaugoti ateičiai. Plungės dvaro istorija tam ypač tinkama“, – sakė Lietuvos pašto filatelijos projektų vadovė Aušrutė Varnienė.

    Šiandien buvusiuose Oginskių rūmuose veikia Žemaičių dailės muziejus, o dvaro ansamblis ir parkas išlieka vienu svarbiausių Plungės simbolių. Tokios institucijos regionuose dažnai atlieka dvigubą vaidmenį: saugo kultūros paveldą ir kartu veikia kaip traukos centrai vietos turizmui bei edukacijai.

    Naujasis leidinys papildo tęstinę seriją Lietuvos paveldas. Dvarai, kuria siekiama pristatyti skirtingus Lietuvos dvarus ir jų istorijas. Lietuvos filatelijoje tokie pašto ženklai tampa ne tik siuntų apmokėjimo priemone, bet ir mažo formato vizitine kortele, keliaujančia už šalies ribų ir primenančia apie Lietuvos architektūros bei kultūros paveldą.

    Lietuvos paštas išlieka didžiausias pašto ir siuntų paslaugų teikėjas šalyje, o filatelijos leidiniai yra viena iš jo veiklos krypčių, orientuota į kultūrinę atmintį ir kolekcionavimo tradicijų puoselėjimą. Praktikoje tai reiškia, kad kartu su naujomis logistikos paslaugomis periodiškai pristatomi riboto tiražo leidiniai, kuriuos seka tiek kolekcininkai, tiek kultūros paveldu besidomintys žmonės.

  • Europos paveldo dienos Vilniaus rajone: verbos, piliakalnis ir parodos, kurias verta pamatyti

    Europos paveldo dienos Vilniaus rajone: verbos, piliakalnis ir parodos, kurias verta pamatyti

    Rugsėjo 17–27 dienomis Lietuvoje rengiamos Europos paveldo dienos, kviečiančios geriau pažinti kultūros paveldą ir jo reikšmę šiandien. Vilniaus rajone suplanuota programa apima gyvąsias tradicijas, istorines vietas ir parodas, leidžiančias paveldo temas patirti praktiškai.

    Šių metų iniciatyvos akcentuoja, kad paveldas nėra vien praeities reliktas: jis glaudžiai susijęs su bendruomenių tapatybe, vietos ekonomika ir švietimu. Vis daugiau savivaldybių ir kultūros įstaigų paveldo pažinimą sieja su edukacija, vietos turizmu ir atsakingu lankymu.

    Verbos: tradicija ir pragyvenimas

    Rugsėjo 18 dieną 16 valandą Balstogės universiteto filiale Vilniuje vyks renginys apie Vilniaus verbas, jų gamybos tradiciją ir ekonominę vertę. Diskusijoje bus keliami klausimai, kaip amatai gali išlikti gyvybingi, kai keičiasi vartotojų įpročiai ir rankų darbo gaminių rinka.

    Vilniaus krašto verbos laikomos ryškiu regiono simboliu, o jų gamyba remiasi iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie tai, kaip tradiciniams amatams padeda mugės, edukacijos ir kultūrinis turizmas, tačiau kartu išlieka iššūkis užtikrinti tvarias kūrėjų pajamas.

    Nemenčinė ir gyva istorija

    Rugsėjo 18 dieną 17 valandą 30 minučių vyks pažintinė ekskursija po Nemenčinės piliakalnį, kuriame po tvarkybos darbų lankytojų laukia atnaujinti takai. Ekskursijoje bus pasakojama apie piliakalnio reikšmę skirtingais laikotarpiais ir apie čia gyvenusias bendruomenes.

    Piliakalniai Lietuvoje vis dažniau pristatomi ne tik kaip archeologiniai objektai, bet ir kaip pažinimo erdvės, kuriose susitinka gamta, istorija ir šiuolaikinis laisvalaikis. Tačiau specialistai primena, kad tokiose vietose svarbus atsakingas elgesys, saugantis šlaitus, augmeniją ir kultūrinius sluoksnius.

    Parodos, edukacijos ir švietimo paveldas

    Rugsėjo 20 dieną 12 valandą 30 minučių Maišiagalos tradicinių amatų centre bus pristatoma tautodailininkės Teresos Michalkevič kūryba: paroda, edukacija ir pokalbis apie verbų rišimą. Jos darbai įvertinti konkursuose, o į Lietuvos rekordų knygą įrašytos skirtingo dydžio verbos rodo, kaip tradicija gali būti ir meistrystės, ir kūrybos laukas.

    Tą pačią dieną 14 valandą Vilniaus krašto etnografiniame muziejuje Nemenčinėje atidaroma tarptautinė heraldikos paroda, papildyta vėliavomis ir ekslibrisais. Greta ekspozicijos numatyta paskaita apie heraldiką kaip asmens, giminės ir bendruomenės tapatybės ženklą, pabrėžiant, kad simboliai aktualūs ir šiandien.

    Rugsėjo 26 dieną 11 valandą Gabrielio Jano Mincevičiaus švietimo muziejus Ažulaukėje kvies į atvirų durų dieną ir edukacijas. Muziejuje pristatoma krašto švietimo raida, o senųjų mokymo priemonių ir vadovėlių ekspozicijos leidžia palyginti, kaip per laiką keitėsi mokykla, ugdymo turinys ir kasdienė disciplina.

    Europos paveldo dienų renginiai Vilniaus rajone primena, kad paveldo vertė atsiskleidžia per žmonių pasakojimus ir gyvą patirtį. Kuo daugiau bendruomenė įsitraukia į pažinimą ir saugojimą, tuo tvirčiau tradicijos ir istorinės vietos išlieka ateities kartoms.

  • Benkunskas atskleidė, kas laukia Neries pakrančių: trys projektai kelia daugiausia aistrų

    Benkunskas atskleidė, kas laukia Neries pakrančių: trys projektai kelia daugiausia aistrų

    Vilniaus Neries pakrantėse yra ne viena teritorija, kuri šiandien atrodo natūrali, tačiau iš tiesų kadaise buvo intensyviai naudojama: čia veikė uostai, sporto infrastruktūra, techniniai statiniai. Savivaldybė vis dažniau akcentuoja kryptį pirmiausia tvarkyti jau anksčiau urbanizuotas vietas, o ne plėstis į mažiau paliestas pakrantes.

    Šis principas aktualus keliems daug diskusijų keliantiems sumanymams: irklavimo bazės projektui Žirmūnuose, Žiemos uosto rekonstrukcijai ir apleisto valčių elingo sutvarkymui T. Kosciuškos gatvėje. Miesto atstovai pabrėžia, kad kiekvienu atveju siekiama suderinti žmonių poreikius, paveldosaugą ir gamtinių buveinių apsaugą.

    Irklavimo bazė Žirmūnuose

    Irklavimo bazė Žirmūnuose pristatoma kaip ilgai lauktas sporto infrastruktūros objektas, kurio Vilniuje iki šiol trūksta, nors miestas turi Nerį. Dalis sportininkų ir klubų treniruotėms priversti vykti į kitus vandens telkinius, o tai riboja tiek sporto plėtrą, tiek jaunimo užimtumo galimybes.

    Po pirminių viešinimų projektiniai sprendiniai buvo koreguoti, siekiant mažinti poveikį aplinkai ir išsaugoti brandžius medžius. Savivaldybė skelbia, kad užstatymas koncentruojamas ten, kur jau yra apleistų statinių ir kietųjų dangų, o ne miško masyve.

    Keitėsi ir sprendiniai, susiję su upės vaga: ankstesniuose planuose minėtas gilinimas sumažintas iki minimalaus ties įplaukos zona. Šiuo metu projektavimo procesas siejamas su poveikio aplinkai vertinimu, kurio išvados gali pareikalauti papildomų pakeitimų.

    Žiemos uostas ir laivybos infrastruktūra

    Žiemos uostas Žirmūnuose įvardijamas kaip istoriškai susiformavusi laivybos teritorija, kurios funkcija Vilniuje buvo svarbi dar tarpukariu. Miesto argumentas paprastas: buvusios paskirties atkūrimas dažnai laikomas mažesne intervencija nei naujos infrastruktūros kūrimas visiškai naujoje vietoje.

    Problemos, apie kurias kalbama viešojoje erdvėje, susijusios su užutekio uždumblėjimu, ribota erdve laivams saugiai laikyti bei laivų aptarnavimo infrastruktūros stoka. Dėl to žiemos ir pavasario ledonešio metu kyla incidentų rizika, o pažeidžiami krantinių elementai tampa papildoma našta miestui.

    Rengiant rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus žadama pristatyti sprendinius visuomenei, o diskusijų centre išlieka klausimas, kaip suderinti laivybos poreikius, pakrančių rekreaciją ir saugomų teritorijų reikalavimus. Neries pakrantėse dalis zonų patenka į jautrias buveines, todėl procedūros paprastai užtrunka ilgiau.

    Elingas T. Kosciuškos gatvėje

    Apleistas valčių elingas miesto centre laikomas vienu sudėtingiausių objektų dėl kelių priežasčių: tai paveldo vertę turintis statinys, jis yra avarinės būklės, be to, turi inžinerinę reikšmę aplinkinei infrastruktūrai. Savivaldybė akcentuoja, kad tvarkymas čia susijęs ne tik su estetika ar rekreacija, bet ir su saugumu.

    Miesto tikslas įvardijamas kaip kompleksinis: sutvarkyti statinį, pritaikyti jį realiai veiklai ir išlaikyti vertingus architektūrinius sprendinius, kartu gerinant pakrantės prieinamumą. Taip pat pabrėžiama, kad sprendimai bus derinami su paveldosaugos ir aplinkosaugos reikalavimais.

    Artimiausiu metu planuojamos kūrybinės dirbtuvės ir viešos konsultacijos dėl galimų funkcijų, kurios leistų teritorijai tapti gyva, bet neperkrauta. Tokie procesai Vilniuje vis dažniau naudojami siekiant iš anksto sumažinti konfliktų riziką ir gauti aiškesnį gyventojų mandatą.

    Diskusijose dėl Neries pakrančių nuolat grįžtama prie balanso tarp miesto plėtros ir gamtos apsaugos. Viena visuomenės dalis ragina neliesti net apleistų vietų, nes per dešimtmečius jose susiformavo vertingos buveinės, kita tikisi daugiau viešųjų erdvių, sporto ir paslaugų prie upės.

    Savivaldybė primena, kad sprendimus riboja ne tik politinė valia, bet ir teisinė bazė: bendrasis planas, saugomų teritorijų režimai, aplinkosauginės procedūros ir privalomi vertinimai. Todėl Neries pakrančių projektų tempą dažnai lems ne pažadai, o tai, kaip greitai pavyks suderinti skirtingus interesus ir formalius reikalavimus.

  • Bajė gobelenas pirmąkart per 900 metų Londone: Macronas atidaro parodą Britų muziejuje

    Bajė gobelenas pirmąkart per 900 metų Londone: Macronas atidaro parodą Britų muziejuje

    Istorinis eksponato „vizitas“

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2026 metų rugsėjo 2 dieną lankysis Londone ir Britų muziejuje atidarys parodą, skirtą Bajė gobelenui. Tai XI amžiaus kūrinys, pasakojantis apie Vilhelmo Užkariautojo žygį ir Anglijos užkariavimą 1066 metais.

    Eliziejaus rūmų teigimu, vizito ašis yra gobeleno paskolinimas, vadinamas išskirtiniu įvykiu Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės santykiams. Prancūzijos prezidentūra pabrėžia, kad sprendimas dėl paskolos buvo politiškai ir simboliškai svarbus žingsnis.

    Parodos datos ir išskirtinis eksponavimas

    Britų muziejus skelbia, kad paroda lankytojams duris atvers 2026 metų rugsėjo 10 dieną ir veiks iki 2027 metų liepos 11 dienos. Pirmiesiems keturiems mėnesiams jau parduota 100 000 bilietų, o tai rodo itin didelį visuomenės susidomėjimą.

    Londone maždaug 70 metrų ilgio lininė siuvinėjimo juosta bus eksponuojama paguldyta, o ne pakabinta vertikaliai, kaip ilgą laiką būdavo Bajė mieste Normandijoje. Muziejus teigia, kad toks pateikimas leidžia geriau suvokti kūrinio mastą ir naratyvo vientisumą.

    Diskusijos dėl būklės ir saugumo

    Gobeleno pervežimas iš Prancūzijos sukėlė dalies restauratorių ir paveldo specialistų kritiką, nes kūrinys yra trapus ir jautrus aplinkos pokyčiams. Viešojoje erdvėje buvo primenama apie audinio pažeidimus, įskaitant dešimtis įplyšimų ir tūkstančius skylučių, todėl baimintasi negrįžtamos žalos.

    Vis dėlto Prancūzijos kultūros ministrė Catherine Pegard po apsilankymo Londone 2026 metų liepą teigė, kad gobelenas eksponuojamas labai geros būklės. Oficialiai akcentuojama, kad transportavimas ir pristatymas buvo organizuoti laikantis griežtų konservavimo reikalavimų.

    Macrono susitikimai Londone

    Vizito metu E. Macronas taip pat planuoja išsamų pirmąjį pokalbį su naujuoju Jungtinės Karalystės ministru pirmininku Andy Burnhamu. Prancūzijos prezidentūra nurodo, kad ryšys su nauja vyriausybės vadovybe buvo užmegztas greitai, o koordinacija tarptautiniais klausimais turėtų išlikti intensyvi.

    Taip pat numatoma galimybė prezidentui pasveikinti karalių Karolį III, nors detalių dėl susitikimo formato neatskleidžiama. Paryžius šį vizitą pristato kaip progą stiprinti dvišalius ryšius, pasitelkiant ir kultūros, ir politikos darbotvarkes.

  • Vilniaus rajonas ruošia naują traukos centrą: Mozūriškių dvare kelsis „Verbų namai“

    Vilniaus rajonas ruošia naują traukos centrą: Mozūriškių dvare kelsis „Verbų namai“

    Vilniaus rajono savivaldybė planuoja Mozūriškių dvaro sodyboje įkurti „Verbų namus“ – naują kultūros įstaigą, skirtą Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijai puoselėti. Ši tradicija laikoma reikšminga nematerialaus kultūros paveldo dalimi, o savivaldybė siekia ją pristatyti šiuolaikiškai ir plačiau.

    Numatoma, kad „Verbų namai“ perimtų iki šiol vykdytas Čekoniškių kaimo verbų ir buities seklyčios funkcijas. Savivaldybė akcentuoja, kad dabartinės patalpos nebeatitinka išaugusių poreikių, kai veikla apima ne tik ekspozicijas, bet ir edukacijas, parodas bei sukauptų vertybių saugojimą.

    Kas keistųsi lankytojams?

    Naujajame centre planuojamos nuolatinės ir laikinos parodos, edukaciniai užsiėmimai, konferencijos, seminarai ir bendruomenės renginiai. Taip pat numatyta vienoje vietoje kaupti ir prižiūrėti verbų kolekciją, o sukauptą medžiagą pristatyti lankytojams aiškiai ir patraukliai.

    Planuojama pasitelkti ir šiuolaikinius sprendimus: vaizdo siužetus, interaktyvias priemones, verbų rišėjų pasakojimus, pristatančius ne tik pačias verbas, bet ir jų gamybos kelią. Tokia kryptis atitinka pastarųjų metų muziejų ir kultūros centrų praktiką, kai autentiškos tradicijos derinamos su edukacinėmis patirtimis.

    „Čekoniškių seklyčia daugelį metų buvo svarbi vieta, kurioje buvo saugoma ir pristatoma verbų rišimo tradicija. Tačiau šiandien mums reikia daugiau erdvės ir daugiau galimybių – tiek edukacijoms, tiek parodoms, tiek pačių verbų kolekcijos saugojimui“, – sakė Vilniaus rajono savivaldybės meras Robert Duchnevič.

    Kodėl pasirinktas Mozūriškių dvaras?

    „Verbų namus“ planuojama įkurti atnaujintoje Mozūriškių dvaro sodyboje, kuri yra kultūros paveldo objektas ir turi parko teritoriją. Savivaldybė pabrėžia, kad vieta pasirinkta dėl istorinės ir kultūrinės aplinkos bei ryšio su apylinkėse gyvenančia verbų rišėjų bendruomene.

    Institucijos teigimu, dvaro erdvės sudarytų sąlygas vienoje vietoje derinti muziejinę, edukacinę ir kultūrinę veiklą, o pats objektas galėtų tapti regiono traukos tašku. Tokie projektai dažnai siejami ir su kultūrinio turizmo plėtra, kai lankytojus traukia ne tik ekspozicija, bet ir vietos istorija, architektūra bei gyvosios tradicijos.

    „Verbų rišimo tradicija – tai Vilniaus krašto tapatybės dalis, kurią turime ne tik išsaugoti, bet ir perduoti ateities kartoms gyvą, suprantamą ir patrauklią“, – sakė Vilniaus rajono savivaldybės vicemerė Edita Tamošiūnaitė.

    Sprendimo projektą dėl įstaigos steigimo planuojama svarstyti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komitete. Galutinį sprendimą ketinama priimti artimiausiame tarybos posėdyje.

  • Rugpjūčio pilnatis Graikijoje: 126 muziejai ir paminklai atveria duris nemokamai

    Rugpjūčio pilnatis Graikijoje: 126 muziejai ir paminklai atveria duris nemokamai

    Pilnaties vakaras su kultūra

    Rugpjūčio pilnaties naktį Graikijoje vėl rengiama tradicinė Kultūros ministerijos iniciatyva, kai archeologinės vietovės, paminklai ir muziejai lankytojams siūlo išskirtinę patirtį sutemus. Šiemet tai jau 27 kartą vykstantis renginys, tapęs vienu laukiamiausių vasaros kultūros kalendoriuje.

    Pagrindinis renginių pikas numatytas rugpjūčio 28 dieną, tačiau programa nesibaigia vien pilnaties naktimi. Pasak organizatorių, veiklos tęsiamos iki rugpjūčio 30 dienos, todėl lankytojai gali planuoti apsilankymus ir savaitgalį.

    126 vietos ir nemokamas įėjimas

    Kultūros ministerijos duomenimis, šiais metais iniciatyvoje dalyvauja 126 objektai visoje šalyje, o pilnaties naktį juose taikomas nemokamas lankymas. Tai apima tiek istorines vietoves, tiek muziejus, tiek architektūros ir paveldo objektus, kuriuos įprastai tenka lankyti dienos metu.

    Iš viso kultūriniai renginiai suplanuoti 61 vietoje, o dar 65 objektai pilnaties proga bus atverti lankytojams be bilieto. Priklausomai nuo konkrečios vietos, darbo laikas dažniausiai numatomas nuo 19:30 arba 20:00 iki 23:00 ar vidurnakčio.

    Koncertai, spektakliai ir ekskursijos

    Šių metų programoje numatyti koncertai, teatro ir šokio pasirodymai, parodos bei organizuotos ekskursijos. Tai reiškia, kad pilnaties vakaras daugelyje vietų bus ne tik vėlyvas apsilankymas muziejuje, bet ir pilnavertė kultūrinė programa po atviru dangumi.

    Renginius koordinuoja už kultūros paveldą atsakingi ministerijos padaliniai, o dalyje vietų prisideda savivaldybės, regionų administracijos ir kultūros įstaigos. Toks modelis leidžia išplėsti geografiją ir pasiūlyti skirtingo formato programas, pritaikytas konkrečiam objektui ir vietos bendruomenei.

    Naktiniai paveldo lankymai pilnaties metu pastaraisiais metais stiprina vadinamąjį lėtesnį ir patirtinį turizmą, kai keliautojai ieško ne vien populiariausių maršrutų, bet ir išskirtinių emocijų. Graikijoje pilnaties renginiai išlieka ir praktiniu sprendimu, nes karščiausią sezoną vakarinės valandos daugeliui yra patogiausias metas pažinti kultūros paveldą.

  • Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijos Alikantės provincijoje, Villenos mieste, naktį iš muziejaus MUVI pavogtas vadinamasis Villenos lobis – viena reikšmingiausių Europos vėlyvojo bronzos amžiaus tauriųjų metalų kolekcijų. Tyrėjai skaičiuoja, kad nusikaltėliai išnešė 59 priešistorinius dirbinius, o pati operacija truko vos kelias minutes.

    Kaip nurodoma, vagys pasisavino aukso, sidabro, geležies ir gintaro artefaktus, datuojamus vėlyvuoju bronzos amžiumi. Taip pat dingo trys muziejuje laikytos religinės karūnos, skirtos Marijos ir Kūdikėlio atvaizdams, o bendra pavogtų vertybių materialinė vertė, pirminiais vertinimais, gali viršyti 1 500 000 eurų.

    Kaip įvykdyta vagystė?

    Pasak tyrimą atliekančių institucijų, nusikaltimas galėjo būti kruopščiai suplanuotas ir koordinuotas. Pirmiausia, apie 5.16 valandą suveikė signalizacija miesto pakraštyje esančiame savivaldybės sporto centre, todėl dalis pajėgų buvo nukreiptos į kitą vietą.

    Po kelių minučių, apie 5.20 valandą, suveikė MUVI muziejaus signalizacija. Kai pareigūnai atvyko apie 5.24 valandą, įtariamieji jau buvo pasitraukę, o pirminiai pėdsakai rodė, kad veikta greitai ir tiksliai.

    Tyrėjų duomenimis, iš pradžių bandyta patekti pro pagrindines duris, tačiau nepavykus pasirinkti šoniniai langai. Nors jie turėjo apsaugos sistemas ir sustiprintą stiklą, vagys, panašu, rado būdą, kaip įveikti kliūtis ir per trumpą laiką pasiekti eksponatus.

    Villenos meras Fulgencio Cerdán viešai teigė, kad muziejuje liko tik keli sidabriniai indai, apyrankė ir dalis ekspozicinių elementų, taip pat viena iš keturių karūnų, kuri, kaip manoma, vagims sprunkant iškrito. Vietos valdžia pripažįsta, kad miestui tai – itin skaudus smūgis kultūros paveldui.

    Kuo išskirtinis Villenos lobis?

    Villos lobis laikomas vienu ryškiausių bronzos amžiaus radinių Pirėnų pusiasalyje ir plačiau Europoje, nes atskleidžia to meto meistrystę, prekybinius ryšius ir socialinę hierarchiją. Kolekcijoje esantys tauriųjų metalų dirbiniai siejami su laikotarpiu, kai regionuose stiprėjo elitų įtaka, o auksas ir sidabras tapo statuso ženklais.

    Lobį 1963 metais atrado archeologas José María Soler su komanda – radiniai buvo paslėpti inde, užkastame išdžiūvusio upelio vagoje. Istorija pradėjo ryškėti dar rudenį, kai statybvietėje aptiktas dirbinys iš pradžių buvo palaikytas metalo laužu, tačiau vėliau specialistai suprato jo tikrąją kilmę.

    Atpažinus radinį, buvo pradėti kasinėjimai, ir gruodžio 1 dieną iškilo visas kompleksas – 59 aukso, sidabro, geležies ir gintaro objektai, kurių bendras svoris siekė beveik 10 kilogramų. Dėl sudėties, būklės ir konteksto šis radinys ilgainiui tapo vienu svarbiausių regiono muziejaus traukos objektų.

    Policija ir Civilinė gvardija tęsia tyrimą, tikrindama vaizdo stebėjimo įrašus, galimus maršrutus ir ryšius su neteisėta kultūros vertybių rinka. Specialistai pabrėžia, kad tokie artefaktai dažnai būna sunkiai parduodami legaliai, todėl pagrindinis tikslas paprastai būna ne vien greitas pelnas, o iš anksto suplanuotas realizavimas per tarpininkus.