CP v2

Tag: Kultūros paveldas

  • Marijai Antuanetei dar rašo laiškus: Fontenblo pilis gavo 4 000 žinučių, laukiama ir jūsų

    Marijai Antuanetei dar rašo laiškus: Fontenblo pilis gavo 4 000 žinučių, laukiama ir jūsų

    Iniciatyva, sugrąžinanti XVIII amžių

    Fontenblo pilis Prancūzijoje šiemet sulaukė netikėto dėmesio: nuo metų pradžios čia gauta apie 4 000 laiškų, adresuotų Marijai Antuanetei. Nors Prancūzijos karalienė buvo nukirsdinta giljotina 1793 metais, pilies komanda kviečia žmones rašyti jai tarsi ji vis dar galėtų atsakyti.

    Projektas pristatomas kaip kultūrinė patirtis, leidžianti lankytojams trumpam persikelti į XVIII amžių ir pajusti istoriją ne tik per ekspozicijas, bet ir per asmeninį, lėtą laiško žanrą. Laiškai rašomi tiek vietoje, specialiai įrengtame rašymo kampelyje, tiek siunčiami paštu iš įvairių šalių.

    „Istorija niekada nebūna tokia įdomi, kaip tada, kai ji atgyja“, – sakė istorikė Cécile Berly, inicijavusi šią idėją.

    Pasak organizatorių, daugelis laiškų parašyti itin formaliai ir pagarbiai, dažnai pradedami kreipiniu Jūsų Didenybe. Tai – tarsi sutartas žaidimo taisyklių laikymasis: rašantysis priima laikmečio manierą ir bando įsivaizduoti, ką būtų norėjęs pasakyti karalienei.

    Kodėl pasirinkta būtent Fontenblo pilis?

    Fontenblo laikoma viena mėgstamiausių Marijos Antuanetės rezidencijų už Paryžiaus. Pilis šiemet mini teminius Marijos Antuanetės ir Liudviko XVI metus, o 2026 metais sukanka 240 metų nuo paskutinio karališkosios poros apsilankymo šioje vietoje.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1770–1786 metais pora į Fontenblo vyko ne kartą, ieškodama mažiau varžančios atmosferos nei Versalyje. Tokia aplinka šiandien organizatoriams tampa patogia scena kalbėti apie rūmų kasdienybę, etiketo taisykles ir tai, kaip monarchijos įvaizdis keitėsi vėlesniais amžiais.

    „Tai buvo sėkmė, kuri mus nustebino“, – sakė pilies komunikacijos vadovas Sylvainas Moulène’as.

    Prie iniciatyvos populiarumo prisideda ir pati laiško forma, kuri šiandien, skaitmeninių žinučių fone, daugeliui atrodo lėta ir intymi. Rašymas ranka tampa savotišku ritualu, o adresatas, net jei simbolinis, suteikia tekstui kryptį ir emocinį svorį.

    Ikona, kuri gyvena popkultūroje

    Marija Antuanetė istorijoje paliko dviprasmišką pėdsaką: vieniems ji – prabangos ir atotrūkio nuo visuomenės simbolis, kitiems – tragiška figūra, tapusi politinės audros auka. Po jos mirties įvaizdis ne kartą buvo perrašytas: skirtingais laikotarpiais ji buvo ir idealizuojama, ir aštriai kritikuojama.

    XX amžiuje jos biografija tapo kino ir literatūros medžiaga, o nauji filmai ir serialai vėl grąžina ją į viešąją erdvę. Dėl to iniciatyva Fontenblo pilyje sulaukia daug laiškų ir iš už Prancūzijos ribų, ypač iš Šiaurės Amerikos, kur karalienė dažniau vaizduojama romantiškai arba kaip kultūros ikona.

    Organizatoriai skelbia, kad laiškus galima siųsti iki liepos 4 dienos. Pasibaigus akcijai, atrinkti įdomiausi tekstai planuojami sudėti į leidinį, kuris taptų šiuolaikiniu žmonių santykio su istorija dokumentu.

  • Paryžiuje nuteista gruzinų grupė dėl retų Puškino knygų vagysčių: bausmės iki 7 metų

    Paryžiuje nuteista gruzinų grupė dėl retų Puškino knygų vagysčių: bausmės iki 7 metų

    Paryžiaus teismas paskelbė nuosprendį byloje dėl retų XIX amžiaus rusų literatūros leidinių vagysčių iš prestižinių bibliotekų Paryžiuje ir Lione. Šeši Sakartvelo piliečiai nuteisti už dalyvavimą nusikalstamoje grupėje, o skirtos bausmės siekia nuo 18 mėnesių lygtinai iki septynerių metų laisvės atėmimo.

    Tarp pagrobtų vertybių buvo Aleksandro Puškino kūriniai, įskaitant ankstyvą Boriso Godunovo leidimą, taip pat Michailo Lermontovo ir Nikolajaus Gogolio tekstai. Prokuratūra šią bylą apibūdino kaip kruopščiai suplanuotą ir ciniškai įvykdytą operaciją, nukreiptą į kultūros paveldą.

    Ikiteisminio tyrimo duomenimis, įtariamieji bibliotekose pirmiausia užsisakydavo retus egzempliorius kaip skaitytojai, juos fotografuodavo ir išmatuodavo. Vėliau originalai būdavo pakeičiami itin tiksliai pagamintomis klastotėmis, kurios iš pirmo žvilgsnio esą buvo beveik nepastebimos.

    Vien Prancūzijos nacionalinė biblioteka (BnF) įvertino patirtą žalą maždaug 770 000 eurų. Teismo posėdžiuose pabrėžta, kad nė vienas pavogtas kūrinys iki šiol nebuvo sugrąžintas, nors tyrėjai teigia sekantys galimus jų judėjimo antikvarinių leidinių rinkoje pėdsakus.

    Du asmenys teisti jiems nedalyvaujant, nes jie buvo sulaikyti Sakartvele, o ši šalis paprastai neišduoda savo piliečių. Kiti du įtariamieji, anksčiau teisti Baltijos valstybėse dėl panašių vagysčių, buvo laikinai perduoti Prancūzijai, kad stotų prieš teismą.

    Griežčiausia bausmė skirta 50 metų Mikheilui Z. – septyneri metai kalėjimo ir nuolatinis draudimas būti Prancūzijos teritorijoje atlikus bausmę. Teismas atkreipė dėmesį, kad jis jau buvo nuteistas Lietuvoje už organizuotas XIX amžiaus leidinių vagystes, kurių vertė viršijo 600 000 eurų.

    Kitas kaltinamasis, 49 metų Beqa T., Paryžiuje nuteistas ketveriems metams laisvės atėmimo, o anksčiau Estijoje jam buvo paskirta trejų metų ir šešių mėnesių bausmė. Ši aplinkybė, teisėsaugos vertinimu, rodo pasikartojantį veikimo modelį ir ryšius tarp skirtingose šalyse vykdytų nusikaltimų.

    Ar tai bandymas susigrąžinti paveldą?

    Byla siejama su platesne vagysčių banga, kuri pastaraisiais metais palietė bibliotekas įvairiose Europos šalyse. Pranešta, kad analogiški nusikaltimai fiksuoti ir Vokietijoje, Šveicarijoje bei Čekijoje, todėl buvo sudaryta bendro tyrimo komanda, koordinuojama per Europol ir Eurojust mechanizmus.

    Prancūzijos tyrėjai kelia versiją, kad vagystės galėjo būti susijusios su bandymais perkelti ar susigrąžinti rusų kultūros paveldą, didėjant įtampai tarp Maskvos ir Europos po 2022 metais pradėto plataus masto karo Ukrainoje. Vienas iš tyrime aptartų epizodų – retų leidinių pasiūlymai antikvarinėse rinkose, kai konkretūs egzemplioriai buvo sieti su dingusiais BnF fondų leidiniais.

    BnF atstovų teigimu, institucija nepraranda vilties susigrąžinti pavogtas knygas, nors kol kas tai nepavyko. Euronews nurodė kreipusis į BnF dėl informacijos, ar po šių įvykių buvo sustiprintos saugumo priemonės, tačiau publikavimo metu atsakymo nebuvo gauta.

    „Mes neprarandame vilties šiuos leidinius rasti“, – sakė BnF teisininkas Alexandre de Konn.

  • Po Notre-Dame slypi 1 700 metų Paryžiaus istorijos: archeologai iškasė tikrą laiko kapsulę

    Po Notre-Dame slypi 1 700 metų Paryžiaus istorijos: archeologai iškasė tikrą laiko kapsulę

    Po Paryžiaus Notre-Dame katedra vykstant archeologiniams tyrimams atsiveria net 1 700 metų miesto istorijos sluoksniai. Tyrėjai, kasdami kelis metrus po žeme, fiksuoja radinius nuo romėnų laikų iki viduramžių, leidžiančius tiksliau atkurti, kaip keitėsi Île de la Cité ir ankstyvasis miestas.

    Kasinių gylis jau siekia apie 4 metrus, o kiekviena nauja žemės juosta atveria skirtingą epochą. Tarp vertingiausių radinių minimos IV amžiaus monetos iš vėlyvosios Romos imperijos laikotarpio, taip pat pastatų, sandėlių ir kitų ūkinių konstrukcijų pėdsakai, siejami su romėniškąja Lutecija.

    Radiniai nuo latrinų iki sandėlių

    Vienas netikėčiausių atradimų susijęs su viduramžių keramika, rasta buvusiose latrinose. Dalis šukių išliko neįprastai gerai, o ant jų matyti paslaptingi raudoni ženklai, kurių prasmės kol kas niekas nepaaiškino.

    Archeologai svarsto, kad tai galėjo būti dirbtuvių žymėjimas, religiniai simboliai arba ankstyva gamybos kontrolės sistema, tačiau išvadas leis daryti tik detalesnė analizė. Tokie smulkūs buities pėdsakai, anot tyrėjų, neretai geriausiai parodo kasdienį miesto gyvenimą, kurio neatskleidžia didieji istorijos pasakojimai.

    Slūgsniai senesni už katedrą

    Žemiau romėniško laikotarpio aptinkami ir vėlesni, bet su katedros statyba dar nesusiję pėdsakai, siejami su merovingų bei karolingų epocha. Tarp jų išskiriamos grūdų laikymo duobės, rodančios intensyvų teritorijos naudojimą gerokai iki XII amžiaus, kai pradėta statyti Notre-Dame.

    Tyrėjams svarbus ne tik pats radinių gausumas, bet ir galimybė tiksliai datuoti sluoksnius, kad būtų atkurtas nuoseklus seniausios Paryžiaus dalies raidos vaizdas. Tokie tyrimai dažnai tampa pagrindu sprendžiant, kaip mieste derinti infrastruktūros pertvarką ir paveldo apsaugą.

    Po gaisro prasidėję atradimai tęsiasi

    Pastaraisiais metais kasinėjimų apimtis išaugo ir dėl to, kad po 2019 metais įvykusio gaisro vykdyti atstatymo bei aplinkos tvarkymo darbai atvėrė galimybę detaliau ištirti teritoriją. Anksčiau, vykstant darbams katedros viduje, po grindimis jau buvo rasta, be kita ko, švininių sarkofagų ir viduramžių skulptūrų fragmentų.

    Katedra visuomenei vėl atverta 2024 metų pabaigoje, o Paryžiaus valdžia planuoja pertvarkyti ir jos aplinką, didinant želdynų plotus bei kuriant daugiau pavėsio. Prieš pradedant tokius darbus, archeologams tenka užduotis dokumentuoti viską, ką per šimtmečius sukaupė viena jautriausių ir svarbiausių sostinės vietų.

  • Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vokietijoje iki šiol išlikęs maždaug 70 kilometrų ilgio nebaigtas greitkelio ruožas, dažnai vadinamas Route 46, laikomas ilgiausia oficialiai registruota apleista magistralės „griuvėsio“ atkarpa šalyje. Tai Trečiojo reicho laikais pradėtas infrastruktūros projektas, kurio statybos buvo sustabdytos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir daugiau niekada neatnaujintos.

    Šis planuotas kelias turėjo jungti Bad Hersfeldą su Viurcburgu ir tapti šiaurės–pietų krypties arterijos dalimi per pietinę Riūno dalį ir Špesarto regioną. Tačiau maršrutas buvo parinktas ne vien pagal transporto logiką: didelę reikšmę turėjo to meto ideologija ir propagandinė ambicija paversti kelionę „vokiško kraštovaizdžio vitrinos“ patirtimi.

    Propaganda svarbiau už patogumą

    Trečiojo reicho „autobahnų“ politika neretai buvo pristatoma kaip modernizacijos ir progreso simbolis, nors realybėje kai kurie projektai labiau siekė reprezentacijos nei efektyvaus susisiekimo. Route 46 atveju buvo numatyta, kad vairuotojai pakeliui matys iš anksto parinktus „vaizdingus“ objektus, įskaitant istorinius griuvėsius, pavyzdžiui, Hamburgo pilies liekanas.

    Statybos prasidėjo 1937 metais, pasitelkiant tuo metu modernią techniką ir dideles darbininkų pajėgas. Išlikę inžineriniai fragmentai leidžia spręsti, kad buvo laikomasi tuometinių Reichsautobahn standartų, tačiau keliui taip ir nebuvo lemta tapti veikiančia magistrale.

    Kodėl statybos nebegrįžo

    1939 metų spalio 4 dieną darbai buvo sustabdyti, kai Vokietijos prioritetai galutinai persisvėrė į militarizaciją. Karo sąlygomis didieji civiliniai projektai prarado finansavimą ir žmogiškuosius išteklius, o nebaigti ruožai liko „įšaldyti“ ilgiems dešimtmečiams.

    Po 1945 metų statybų atnaujinti nebuvo nuspręsta ir dėl praktinių priežasčių: dalis trasos buvo per siaura, kai kur numatyti statūs įkalnės ir nuokalnės neatitiko pokario transporto planavimo krypties. Vietoje to Vokietijos šiaurės–pietų ašimi tapo A7 greitkelis, perėmęs strateginį srautą per Heseno ir šiaurinės Bavarijos teritorijas.

    Kas liko šiandien

    Iki šiol maršrute galima aptikti ryškių konstrukcinių elementų, tarp jų ir aukštą tilto atramą netoli Šionderfeldo, taip pat 1930-iesiems būdingus akmeninius skliautinius pralaidas ir natūralaus akmens tunelių portalus. Šie fragmentai tapo savotišku atviru technikos ir istorijos „muziejumi“, liudijančiu, kaip infrastruktūra buvo pasitelkiama politiniam pasakojimui.

    2003 metais šis nebaigtas ruožas įtrauktas į saugomų objektų sąrašus kaip kultūros paveldo vertybė. Dalis buvusios trasos šiandien yra įaugusi į kraštovaizdį, kai kur tapusi buveine augalijai ir gyvūnijai, o taip pat naudojama kaip pėsčiųjų maršrutas, papildytas informaciniais stendais apie projekto istoriją.

  • Gargždų parke atidarytas Baronų Renių skveras: restauruotas XIX amžiaus dvaro šulinys

    Gargždų parke atidarytas Baronų Renių skveras: restauruotas XIX amžiaus dvaro šulinys

    Gargžduose, minint miesto gimtadienį, miesto parke atidarytas naujai įrengtas Baronų Renių skveras. Pagrindinis erdvės akcentas – restauruotas autentiškas Gargždų dvaro šulinys, siejamas su XIX amžiumi ir buvusia dvarvietės ūkine dalimi.

    Skvero atidarymo metu Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas pabrėžė istorinių ženklų svarbą miestų tapatybei. Jo teigimu, išsaugotas šulinys ir sutvarkyta aplinka leidžia istoriją patirti ne muziejuje, o kasdienėje viešojoje erdvėje.

    „Kiekvienas miestas turi savo istorijos ženklus, kurie padeda geriau suprasti, kas esame ir iš kur atėjome. Džiaugiuosi, kad Gargžduose pavyko ne tik išsaugoti autentišką dvaro laikų šulinį, bet ir sukurti erdvę, kurioje istorija tampa gyva ir prieinama kiekvienam“, – sakė Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas.

    Kaip nurodo savivaldybė, akmenimis grįstas šulinys buvo atidengtas tvarkant buvusios dvarvietės teritoriją. Istoriškai jis buvo naudojamas praktiniams ūkio poreikiams, įskaitant vandens tiekimą ir gyvulių girdymą, todėl laikomas svarbiu dvaro kasdienybės liudininku.

    Aplink šulinį suformuota poilsio ir pažinimo erdvė: įrengti takai, želdiniai, akmens sienelės elementai, taip pat pristatyta baronų Renių heraldika. Skvero sprendiniai orientuoti į tai, kad lankytojai galėtų ne tik praeiti, bet ir sužinoti apie čia buvusį dvaro kompleksą.

    Istorinis kontekstas Gargžduose

    Rašytiniuose šaltiniuose Gargždų dvaras minimas nuo XVI amžiaus pradžios, o ryškiausias klestėjimo laikotarpis siejamas su XIX amžiumi. Tuo metu dvaras buvo vienas svarbiausių vietos ekonominio ir socialinio gyvenimo centrų, o dvarvietės struktūra apėmė reprezentacinę ir ūkinę dalis.

    Istoriniuose aprašymuose minima, kad dvaro teritorijoje veikė arklidės, daržai, šiltnamiai, o parkas buvo formuojamas pagal tuo metu Europoje paplitusius kraštovaizdžio principus. Miesto parke išlikę šulinys ir ankstesnių pastatų pamatų fragmentai yra vieni iš nedaugelio vizualiai atpažįstamų buvusios ūkinės zonos elementų.

    Kas finansavo ir kas kūrė skverą

    Baronų Renių skvero idėją pasiūlė Gargždų krašto muziejaus muziejininkai, o projektą finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė. Projekto autorė – kraštovaizdžio architektė, dizainerė ir ekologė Vaiva Marozienė.

    Įgyvendinant projektą restauruotas šulinys, atkurti kai kurie akmeninės tvoros fragmentai, sutvarkyta aplinka ir įrengti informaciniai akcentai. Tokie sprendimai atitinka pastaraisiais metais savivaldybėse stiprėjančią tendenciją istorinius radinius integruoti į viešąsias erdves, suteikiant jiems edukacinę funkciją.

    Šventės programoje – muzika ir paroda

    Skvero atidarymą lydėjo kultūriniai renginiai: miesto gyventojams ir svečiams surengtas koncertas pagal Ennio Morricone filmų muziką. Taip pat Gargždų krašto muziejuje atidaryta paroda „Senosios grafikos perlai iš Žemaitijos dvarų paveldo“.

    Organizatorių teigimu, tokia programa pasirinkta siekiant, kad miesto gimtadienio renginiai sujungtų istorijos pažinimą ir šiuolaikinę kultūrą. Savivaldybė tikisi, kad skveras taps ne tik poilsio vieta, bet ir atspirties tašku domėtis Gargždų dvarvietės raida.

  • Telšių rajonas renka kultūros ir meno kūrėjus premijai: siūlymus priima iki birželio 12 dienos

    Telšių rajono savivaldybė kviečia teikti kandidatus Telšių rajono kultūros ir meno kūrėjo premijai gauti. Premija skiriama rajono kultūros ir meno kūrėjams, kolektyvams ar kūrėjų grupėms už ilgametę, miestui reikšmingą veiklą arba už ryškiausius pastarųjų dvejų metų pasiekimus.

    Kaip nurodo savivaldybė, kasmet gali būti įteikiamos dvi premijos, kurių kiekvienos dydis siekia 1 000 eurų. Kandidatai gali būti siūlomi už darbus įvairiose srityse, tarp jų architektūroje, muziejų ir bibliotekų veikloje, dailėje, etnokultūroje, fotografijoje, kine, kraštotyroje, kultūros paveldo puoselėjime, literatūroje, muzikoje, šokyje, teatre, tautodailėje ir tarpdisciplininiame mene.

    Kandidatus teikti gali Telšių rajone veikiančios kūrybinės sąjungos, kultūros įstaigos, asociacijos ir kitos nevyriausybinės organizacijos, biudžetinės įstaigos, taip pat profesionalūs pavieniai kultūros ir meno kūrėjai, turintys meno kūrėjo statusą. Vienas teikėjas gali pasiūlyti ne daugiau kaip 3 kūrėjus arba kolektyvus.

    Teikiant kandidatūrą savivaldybei reikia pateikti užpildytą teikimo formą, kandidato kūrybinę veiklą pagrindžiančius dokumentus ar jų kopijas, vaizdinę medžiagą ir kūrybinių darbų sąrašą. Taip pat gali būti prašoma pateikti dokumentą, patvirtinantį meno kūrėjo statusą, o jei kandidatas yra juridinis asmuo, aktuali ir Juridinių asmenų registro registravimo pažymėjimo kopija.

    Teikimai priimami iki birželio 12 dienos. Kandidatūras galima pateikti tiesiogiai Telšių rajono savivaldybės priimamajame arba atsiųsti elektroniniu paštu, nurodytu savivaldybės pranešime.

  • Simpoziumas „Versmės“ Pievėnuose: savanoriai mokėsi tvarios bažnyčių puošybos prieš atlaidus

    Birželio 4 dieną Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje prasidėjo VII sakralinio meno ir paveldo simpoziumas „Versmės“. Į pirmąjį renginį susirinko Mažeikių rajono parapijų savanoriai, bažnyčių dekoratoriai ir floristai.

    Pagrindinis dienos akcentas buvo kūrybinis užsiėmimas Sakralios erdvės estetika: praktinės bažnyčių puošybos dirbtuvės. Jas vedė floristikos meistrė Birutė Lekavičiūtė, su dalyviais aptarusi tiek estetikos, tiek praktinius pasirengimo principus.

    Į dirbtuves atvykę Pikelių, Mažeikių, Tirkšlių, Viekšnių, Žemalės ir Pievėnų parapijų atstovai mokėsi parinkti augalus, juos tinkamai paruošti dekoravimui ir derinti su indais bei kitomis priemonėmis. Taip pat kalbėta apie tvarios puošybos sprendimus, mažinančius vienkartinių medžiagų naudojimą.

    Dalyviams primintos ir senosios tradicijos, kurios daugelyje parapijų buvo perduodamos iš kartos į kartą. Organizatoriai pabrėžė, kad sakralinės erdvės puošyba nėra vien dekoras, o liturginio laikotarpio ir bendruomenės tapatybės dalis.

    Mokymų metu Pievėnų bažnyčia buvo papuošta sekmadienį vyksiantiems Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo atlaidams. Simpoziumo veiklos, kaip įprasta, suburia bendruomenes ne tik kūrybai, bet ir paveldo puoselėjimui, stiprinant praktinius įgūdžius bei pagarbą sakraliai erdvei.

  • Pievėnai mini 600 metų jubiliejų: savaitgalį vyks simpoziumo „Versmės“ dirbtuvės ir koncertas

    Pievėnuose šį savaitgalį tęsis VII sakralinio meno ir paveldo simpoziumo „Versmės“ renginiai. Šiemet miestelis mini 600 metų jubiliejų, todėl programa sieja bendruomenės istoriją, tradicijas ir šiuolaikines meno formas.

    Birželio 6 dieną, šeštadienį, 17.00 valandą Pievėnų parapijos namuose vyks šilkografijos dirbtuvės su dailininke Vaiva Kovieraite-Trumpe. Organizatoriai kviečia prisijungti ir vietos gyventojus, ir svečius, norinčius praktiškai išbandyti grafikos technikas.

    Birželio 7 dieną, sekmadienį, 12.30 valandą Pievėnų bažnyčioje vyks Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo atlaidai, taip pat bus minima Tėvo diena. Šv. Mišiose giedos, o po jų koncertą surengs mišrus choras „Draugystė“.

    Šv. Mišios bus transliuojamos tiesiogiai Mažeikių krašto kultūros paveldo, Pievėnų bendruomenės ir Tirkšlių kultūros centro feisbuko paskyrose. Taip siekiama, kad renginius galėtų stebėti ir tie, kurie į Pievėnus atvykti negalės.

    Simpoziumas „Versmės“ Pievėnuose kasmet pabrėžia sakralinio paveldo svarbą ir skatina jį pažinti per kūrybą, edukacijas bei koncertus. Tokie renginiai prisideda prie mažesnių vietovių kultūrinio gyvybingumo ir padeda tradicijoms rasti vietą šiandienos kasdienybėje.

  • Bajė gobelenas keliasi į Britų muziejų: kaip bus saugomas 70 metrų viduramžių kūrinys

    Bajė gobelenas keliasi į Britų muziejų: kaip bus saugomas 70 metrų viduramžių kūrinys

    Vienas garsiausių Europos viduramžių meno kūrinių, vadinamasis Bajė gobelenas, pirmą kartą per ilgą laiką paliks Prancūziją ir bus eksponuojamas Londone. Britų muziejus skelbia, kad 70 metrų ilgio siuvinėta drobė lankytojams bus rodoma nuo 2026 metų rugsėjo iki 2027 metų liepos.

    Paroda siejama su planuojamu Vilhelmo Užkariautojo 1 000 metų jubiliejaus minėjimu ir platesniu Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės kultūrinių mainų paketu. Gobelenas įprastai saugomas ir eksponuojamas Bajė mieste Normandijoje, todėl jo išvežimas laikomas išskirtiniu sprendimu.

    Ginčai dėl būklės ir rizikų

    Kartu su džiaugsmu dėl būsimos parodos kilo ir kritikos banga: dalis paveldo saugotojų įspėja, kad transportavimas gali pakenkti jau dabar trapiai drobei. Viešai minimi skaičiai rodo, kad kūrinyje fiksuojama tūkstančiai dėmių, skylučių bei įplyšimų, o tai didina jautrumą bet kokiems pokyčiams.

    Prancūzijos institucijos pabrėžia, kad senų tekstilės dirbinių didžiausi priešai yra temperatūros ir drėgmės svyravimai, taip pat vibracijos. Dėl to transportavimo planas rengiamas kaip atskiras konservavimo projektas, o ne vien logistinis perkėlimas.

    Kaip gobelenas bus gabenamas?

    Prancūzijos kultūros ministerija pranešė, kad gobelenui parengtas specialus transportavimo dėklas, skirtas sumažinti vibracijas ir smūgių poveikį kelionės metu. Taip pat numatyta griežta mikroklimato kontrolė, kad eksponatas nepatirtų staigių temperatūros ir drėgmės pokyčių.

    Pasak kultūros ministrės Catherine Pégard, ruošiantis perkėlimui atlikta daug testų ir sudaryta išsami rizikų valdymo schema, nors visiško nulio rizikos, anot jos, tokio masto objektams užtikrinti neįmanoma.

    „Nieko, absoliučiai nieko, nepalikta atsitiktinumui, ypač kai kalbame apie šio kūrinio transportavimą“, – sakė Catherine Pégard.

    Teisinėje plotmėje sprendimas skolinti gobeleną Jungtinei Karalystei taip pat buvo ginčijamas, tačiau Prancūzijos Valstybės taryba atmetė paveldo asociacijos prašymą panaikinti šį sprendimą, nurodžiusi, kad nėra kompetentinga spręsti klausimo esmės.

    Kas laukia po parodos Londone?

    Planuojama, kad po eksponavimo Britų muziejuje gobelenas sugrįš į Prancūziją, o tada jam turėtų būti pradėtas seniai numatytas restauravimo ir konservavimo etapas. Dalį darbų anksčiau buvo ketinta vykdyti anksčiau, tačiau terminai buvo nukeliami.

    Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės institucijos taip pat kalba apie laikinas kitų viduramžių artefaktų mainų parodas. Toks modelis pastaraisiais metais vis dažniau taikomas didžiųjų muziejų praktikoje, kai kartu su eksponatais keliauja ir griežti jų priežiūros standartai.

  • Spalvotos saulės baterijos istoriniuose pastatuose: nauja plėvelė išlaiko iki 95 proc. galios

    Saulės energijos plėtra susiduria su praktišku barjeru ten, kur miestai saugo istorinį vaizdą: įprastos tamsios saulės baterijos dažnai laikomos vizualiai netinkamomis. Dėl to dalis pastatų, ypač paveldo teritorijose, lieka be galimybės gaminti elektrą vietoje.

    Architektams ir pastatų savininkams vis dažniau siūlomi sprendimai, leidžiantys saulės modulius paversti ne tik inžineriniu, bet ir dizaino elementu. Pastaruoju metu dėmesį patraukė technologija, kuri leidžia fotovoltinius paviršius priderinti prie stogo čerpių, plytų ar fasado tekstūrų.

    Skaitmenizuoti ir vadinamieji išmanieji pastatai naudoja vis daugiau elektros, nes remiasi jutiklių, automatizavimo, ryšio tinklų ir duomenų apdorojimo sprendimais. Energetikos sistemos apkrovą didina ir duomenų centrai, kurie aptarnauja šiuos procesus, todėl vietinė, ant pastato gaminama elektra tampa vis svarbesnė.

    Tačiau istorinėse zonose dažnai galioja griežtesni estetiniai reikalavimai, todėl tradiciniai moduliai gali būti ribojami arba vertinami nepalankiai. Šį atotrūkį bandoma mažinti sprendimais, kurie leidžia saulės baterijoms vizualiai susilieti su aplinka.

    Aprašoma plėvelė kuriama taip, kad imituotų įvairius paviršius, o jos vizualiniai raštai formuojami mikroskopinėmis 3D struktūromis. Sprendimas siejamas su biomimikrija, kai įkvėpimo semiamasi iš gamtoje sutinkamų šviesos sąveikos principų, pavyzdžiui, drugelių sparnų optinių efektų.

    Esminė idėja ta, kad danga išlieka pakankamai skaidri: saulės šviesa gali pasiekti po ja esančius fotovoltinius elementus, todėl elektros gamyba smarkiai nenukenčia. Skelbiama, kad toks sprendimas gali išlaikyti apie 95 proc. įprastos juodos saulės baterijos galios.

    Jei deklaruojamas efektyvumas pasitvirtina realiose sąlygose, tai atveria daugiau galimybių saulės energijai ten, kur iki šiol dominavo kompromisai tarp estetikos ir tvarumo. Praktikoje tai galėtų reikšti daugiau projektų senamiesčiuose, kultūros paveldo teritorijose ar pastatuose su griežtais architektūriniais reikalavimais.

    Vis dėlto galutinį sprendimo pritaikomumą dažniausiai lemia ne vien galia, bet ir ilgaamžiškumas, atsparumas aplinkos poveikiui, montavimo sudėtingumas bei kaina. Rinkai bręstant, tokios technologijos gali tapti nišiniu, bet strategiškai svarbiu įrankiu, padedančiu didinti vietinės saulės energetikos dalį.

    Artimiausiais metais didžiausias klausimas bus, ar spalvotos ir tekstūrinės dangos bus siūlomos pakankamu mastu ir ar jas priims paveldo reikalavimus taikančios institucijos. Jei taip, saulės baterijos gali tapti beveik nepastebima pastato apdailos dalimi, o ne išskirtiniu, akis traukiančiu priedu.