Tag: Kultūros paveldas

  • Mickūnų bažnyčiai – 200 metų: dramatiška istorija ir dovana, kurią pastebėjo visi

    Mickūnų bažnyčiai – 200 metų: dramatiška istorija ir dovana, kurią pastebėjo visi

    Mickūnuose spalio 18 dieną iškilmingai paminėtas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 200 metų jubiliejus. 1826 metais pastatyta mūrinė šventovė per du šimtmečius tapo svarbiu religiniu ir bendruomeniniu traukos centru Vilniaus rajone.

    Jubiliejinėse pamaldose dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis ir Mickūnų parapijos klebonas Jan Černiavski. Į šventę susirinko parapijiečiai, vietos bendruomenės atstovai ir svečiai, pabrėžę bažnyčios vaidmenį kasdieniame vietos gyvenime.

    Vilniaus rajono savivaldybės mero Roberto Duchnevičiaus vardu sveikinimą perdavęs vicemeras Algis Vaitkevičius akcentavo, kad šventovė sieja skirtingas kartas. Jo teigimu, daugeliui ji susijusi su asmeninėmis ir šeimos gyvenimo akimirkomis, kurios ir kuria bendruomenės tapatybę.

    „Du šimtai metų – tai ne tik įspūdinga sukaktis, bet ir daugelio kartų istorija. Linkiu, kad ši šventovė ir toliau būtų vieta, kuri vienija žmones, puoselėja tradicijas ir suteikia dvasinės stiprybės“, – sakė Algis Vaitkevičius.

    Jubiliejaus proga parapijai taip pat įteikta apčiuopiama dovana: du suoliukai, skirti erdvei prie bažnyčios įėjimo. Į iškilmes atvyko ir savivaldybės administracijos patarėja Renata Cytacka, taip pat savivaldybės tarybos nariai bei Mickūnų seniūnijos atstovai.

    Šventė šiemet turėjo ir asmeninę reikšmę parapijai, nes tą pačią dieną gimtadienį mini klebonas Jan Černiavski. Todėl sveikinimai buvo skirti ir pačiai bendruomenei, ir jos dvasininkui, kuris kasdien rūpinasi parapijos gyvenimu.

    Kelias per istorines permainas

    Mickūnų šventovės ištakos siekia XVIII amžių, kai 1733 metais čia buvo pastatyta koplyčia, priklausiusi Lavoriškių parapijai. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1826 metais, o jos architektūroje atsispindi ankstyvojo klasicizmo bruožai.

    XIX amžiaus antroje pusėje bendruomenė patyrė stiprius sukrėtimus: 1869 metais bažnyčia buvo uždaryta, o 1871 metais pastatas paverstas stačiatikių cerkve. Katalikų bendruomenei šventovė grąžinta 1918 metais, atkūrus nepriklausomą valstybę.

    XX amžiuje bažnyčia kelis kartus remontuota ir restauruota: 1922 metais sutvarkyta po grąžinimo, 1923 metais įkurta savarankiška Mickūnų parapija, o 1935 metais atlikta restauracija. 1969 metais, klebono Aleksandro Liachovičiaus iniciatyva ir parapijiečių lėšomis, šventovė vėl atnaujinta.

    Kodėl tokie jubiliejai svarbūs

    Bažnyčių sukaktys šiandien vis dažniau tampa ne tik religiniu, bet ir kultūriniu įvykiu, suburiančiu išsisklaidžiusius kraštiečius. Tokios progos primena vietos istoriją, padeda išlaikyti gyvas tradicijas ir stiprina bendruomenės ryšius, ypač mažesnėse gyvenvietėse.

    Mickūnų bažnyčia išlieka ir architektūrinis liudijimas, atspindintis skirtingus regiono istorijos etapus. Dviejų šimtmečių sukaktis tampa proga ne tik švęsti, bet ir iš naujo įvertinti paveldą bei pasirūpinti, kad jis būtų perduotas ateities kartoms.

  • Ieškojo minų, rado 600 metų senumo ginklą: Pietų Korėjos radinys stulbina istorikus

    Ieškojo minų, rado 600 metų senumo ginklą: Pietų Korėjos radinys stulbina istorikus

    Pietų Korėjoje kariai, vykdę įprastą teritorijos patikrą dėl minų, netikėtai aptiko maždaug 600 metų senumo parakinį ginklą. Specialistai teigia, kad tai gali būti seniausias iki šiol šalyje rastas tokio tipo rankinis ginklas, atskleidžiantis ankstyvą šaunamųjų technologijų raidą.

    Radiniui suteiktas pavadinimas „Hwangja Hwatong“, o pats daiktas buvo pastebėtas 2023 metais lapkritį Geumseongsan kalno apylinkėse, ruošiant maršrutą ir vertinant saugumo rizikas. Ši vietovė ilgus metus buvo laikoma sudėtinga tyrimams dėl galimo sprogmenų pavojaus, todėl prie jos galėjo dirbti tik specialiai parengti kariai.

    Archeologų teigimu, bronzinis artefaktas yra apie 23–25 centimetrų ilgio ir sveria kiek daugiau nei kilogramą. Konstrukcija atitinka ankstyvuosius rankinių parakinių ginklų pavyzdžius, kurie buvo skirti šaudyti strėles ar kitokius nedidelius sviedinius, įskaitant smulkesnes skeveldras primenančius užtaisus.

    Įrašas ant ginklo paliko mįslę

    Didžiausią mokslininkų dėmesį patraukė ant ginklo paviršiaus išraižytas 28 ženklų įrašas. Jame, kaip nurodo tyrėjai, pateikta informacija apie ginklo pavadinimą, masę, gamybą prižiūrėjusį asmenį ir amatininką, atsakingą už konkretaus egzemplioriaus pagaminimą.

    Analizuojant įrašą ir lyginant su istoriniais dokumentais, išskirtos dvi galimos pagaminimo datos: 1377 metų gruodis arba 1437 metų gruodis. Kol kas tiksliai atsakyti neleidžia neišlikusi ar neaiški datos dalis, todėl galutinė išvada dar nepatvirtinta.

    „Šis radinys padeda tiksliau suprasti, kaip Korėjos pusiasalyje formavosi parakinės ginkluotės tradicija pereinamuoju laikotarpiu“, – sakė tyrime dalyvavę specialistai.

    Kodėl 60 metų skirtumas svarbus

    Mokslininkai pabrėžia, kad 60 metų neatitikimas yra istoriškai reikšmingas. Jei ginklas pagamintas 1377 metais, jis priskirtinas vėlyvajam Goryeo dinastijos laikotarpiui, kai valstybiniu mastu buvo stiprinama parakinių ginklų gamyba ir logistika.

    Jeigu data yra 1437 metai, radinys patektų į Joseon dinastijos epochą, siejamą su karinės technikos modernizavimu ir artilerijos pažanga. Šiuo laikotarpiu, kaip rodo istoriniai šaltiniai, valdžia daugiau dėmesio skyrė standartizavimui, gamybos kontrolei ir ginkluotės efektyvumo didinimui.

    Tyrimai rentgenu ir lydinio analizė

    Ant vamzdžio galo aptiktas ženklas, primenantis aštuonetą, gali būti gamybinis numeris arba apskaitos žyma. Jei ši interpretacija pasitvirtins, tai būtų papildomas argumentas, kad tokie ginklai buvo gaminami organizuotai, o egzemplioriai galėjo būti ženklinami ir registruojami.

    Po aptikimo objektas perduotas Pietų Korėjos paveldo ir tyrimų institucijų specialistams. Jie atliko rentgeno tyrimus ir metalurginę analizę, kuri parodė, kad lydinyje buvo vario, alavo ir švino, o alavo dalis neviršijo 10 proc.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nors pagal šiandienos standartus toks įrenginys atrodo primityvus, savo epochoje jis reiškė svarbų karinį lūžį. Parakas keitė mūšio taktiką ir leido pulti kitaip nei tradiciniais lankais, todėl tokie radiniai laikomi itin reikšmingais aiškinantis regiono karo technologijų istoriją.

  • „Paveldo DNR“ startuoja vėl: iki 2027 metų kovo 1 dienos laukia paraiškų ir naujų herojų

    Valstybinė kultūros paveldo komisija paskelbė kvietimą teikti paraiškas antriesiems nacionaliniams kultūros paveldo apdovanojimams „Paveldo DNR“. Iniciatyva skirta išryškinti žmones, objektus ir darbus, kurie realiai keičia paveldo situaciją Lietuvoje.

    Paraiškos priimamos iki 2027 metų kovo 1 dienos, o siūlymus gali teikti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Numatytos trys kryptys: kultūros paveldo objektai, asmenybės ir darbai, todėl vertinamas ne tik rezultatas, bet ir ilgalaikis poveikis.

    Paveldas kaip išteklius

    Apdovanojimų idėja remiasi požiūriu, kad paveldas nėra vien apribojimai ar prievolės, o galimybė kurti vertę vietai ir bendruomenei. Tokios iniciatyvos dažnai prisideda prie vietos tapatumo, turizmo patrauklumo ir gyventojų įsitraukimo.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama tvariam paveldo naudojimui: pastatų pritaikymui naujoms funkcijoms, bendruomenių įtraukimui ir prevencinei priežiūrai, kuri padeda mažinti nykimą dar iki brangių restauravimo darbų. Tai ypač aktualu medinei architektūrai, industriniam paveldui ir mažesnių miestelių objektams.

    „Paveldas nėra našta ar vien pareigų ir apribojimų rinkinys. Tai galimybė ir išteklius – vietai, bendruomenei, žmogui“, – sakė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

    Kas jau įvertinta?

    Pirmieji „Paveldo DNR“ apdovanojimai įvyko 2023 metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Tuomet buvo atrinkti devyni nominantai trijose kategorijose, o apdovanojimai padėjo platesnei visuomenei pamatyti, kaip skirtingai galima atgaivinti paveldą.

    Kultūros paveldo objektų kategorijoje laureatu tapo Medinės miesto architektūros muziejus, asmenybių kategorijoje įvertinti „Art deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejų įkūrėjai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Darbų kategorijoje apdovanotas Raubonių vandens malūnas-karšykla-verpykla ir jo puoselėtojas Vaidotas Gikys.

    Globėjas ir tikslas

    Iniciatyvą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Apdovanojimai rengiami kas ketverius metus, o jų tikslas yra suteikti nacionalinį matomumą geriesiems pavyzdžiams ir paskatinti daugiau žmonių įsitraukti į paveldo saugojimą.

    Organizatoriai pabrėžia, kad laukiamos ne tik didelės restauracijos, bet ir nuoseklios, bendruomenę telkiančios iniciatyvos, kurios sugrąžina paveldą į kasdienį gyvenimą. Tokie projektai neretai tampa impulsu ir platesniems pokyčiams, kai paveldo objektas pradeda veikti kaip kultūros, edukacijos ar socialinių paslaugų erdvė.

  • Izraelyje iškėlė 2 000 metų radinį: 25 tonų mikvė stebina išlikimu ir istorija

    Izraelyje iškėlė 2 000 metų radinį: 25 tonų mikvė stebina išlikimu ir istorija

    Izraelio pietuose, Kirjat Gato apylinkėse, archeologai aptiko beveik nepažeistą mikvę – ritualinę judaizmo apsiplovimo maudyklą, siejamą su Antrosios Šventyklos laikotarpiu. Retai pasitaikantis radinio išlikimas ir jo mastas tyrėjams leido kalbėti apie vieną įspūdingiausių pastarųjų metų atradimų regione.

    Objektas iškeltas vientisas, panaudojus kraną, nes konstrukciją reikėjo apsaugoti nuo galimų pažeidimų šalia vykstant statyboms. Izraelio archeologijos specialistai nurodo, kad mikvė svėrė apie 25 tonas, o toks perkėlimas be ardymo laikomas sudėtinga ir neįprasta operacija.

    Mikvė ir ką ji pasakoja

    Mikvė judaizmo tradicijoje yra vandens telkinys, skirtas ritualiniam apsivalymui, o Antrosios Šventyklos laikotarpiu jos buvo svarbi religinio gyvenimo dalis. Tokie statiniai padeda mokslininkams tiksliau suprasti kasdienes praktikas, bendruomenių organizavimą ir to meto religinių normų taikymą.

    Archeologų teigimu, radinys sustiprina prielaidą, kad šioje vietovėje galėjo būti iki šiol mokslo literatūroje neidentifikuota gyvenvietė, datuojama Antrosios Šventyklos laikotarpiu. Būtent tokio tipo infrastruktūra dažniausiai būdinga tankiau gyvenamoms vietoms, kur religinės praktikos buvo integruotos į kasdienybę.

    Rasti ir akmeniniai indai

    Kasinėjimų metu taip pat aptikta akmeninių matavimo ar buities indų. Tokie radiniai siejami su tuo, kad pagal dalį judaizmo religinės teisės aiškinimų akmuo laikytas mažiau jautriu ritualinio nešvarumo taisyklėms nei kai kurios kitos medžiagos.

    Mikvės ir akmeninių indų derinys archeologams yra svarbus kontekstas, leidžiantis tiksliau datuoti vietą ir vertinti, kokios religinės praktikos galėjo vyrauti bendruomenėje. Tai ypač reikšminga tada, kai trūksta rašytinių šaltinių ar aiškių užrašų, tiesiogiai įvardijančių gyvenvietę.

    Ryšys su Jėzaus laikais

    Tyrėjai pabrėžia, kad datavimas į pirmuosius mūsų eros amžius savaime nereiškia tiesioginio ryšio su konkrečiais Biblijos pasakojimais. Radinys atspindi epochos realijas, tačiau nepatvirtina, kad maudyklą būtų naudojęs Jėzus ar kad ji sietina su kuriuo nors Evangelijose aprašytu įvykiu.

    Izraelio senienų tarnyba skelbia, kad pasibaigus statyboms mikvę planuojama grąžinti į atradimo vietą ir integruoti į viešą, lankytojams prieinamą erdvę naujame rajone. Tokia praktika pastaraisiais metais vis dažniau taikoma siekiant suderinti urbanistinę plėtrą ir paveldo apsaugą, o visuomenei suteikti galimybę pamatyti autentiškus radinius jų istorinėje aplinkoje.

  • Makronas Londone atidarys Bayeux gobeleno parodą: „ypatinga paskola“ ir naujas dialogas su JK

    Makronas Londone atidarys Bayeux gobeleno parodą: „ypatinga paskola“ ir naujas dialogas su JK

    Gobelenų kelionė į Londoną

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas rugsėjo 2 dieną vyks į Londoną, kur Britų muziejuje atidarys Bayeux gobelenui skirtą parodą. Tai XI amžiaus kūrinys, pasakojantis Vilhelmo Užkariautojo įsiveržimą į Angliją ir 1066 metų įvykius.

    Eliziejaus rūmai vizitą įvardija kaip reikšmingą Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės santykiams momentą. Pasak prezidentūros, Macronas siekia atkreipti dėmesį į jo paties 2025 metais patvirtintą išskirtinę šio kūrinio paskolą.

    Paroda lankytojams bus atverta nuo rugsėjo 10 dienos ir veiks iki 2027 metų liepos 11 dienos. Skelbiama, kad per pirmuosius keturis mėnesius jau parduota 100 000 bilietų, todėl muziejus tikisi itin didelio susidomėjimo.

    Kaip bus eksponuojamas Bayeux gobelenas?

    Apie 70 metrų ilgio lininis siuvinėjimas Londone pirmą kartą bus eksponuojamas paguldytas horizontaliai, o ne pakabintas vertikaliai, kaip ilgus dešimtmečius buvo rodytas Bayeux mieste Normandijoje. Britų muziejus teigia, kad toks sprendimas leis geriau suvokti kūrinio mastą ir detales.

    Muziejus jau pristatė dalį fragmentų, vaizduojančių Hastingso mūšį ir normanų invaziją. Kultūros paveldo specialistams tai reta proga iš arti pamatyti vieną svarbiausių Europos viduramžių pasakojimų, perteiktų vaizdais.

    Kritika ir būklės klausimai

    Kūrinio perkėlimas iš Prancūzijos sukėlė dalies restauratorių ir paveldo ekspertų protestus. Jie perspėjo, kad gobelenas yra pažeidžiamas: minėtos dešimtys nestabilių įplyšimų ir tūkstančiai skylučių, todėl bet koks transportavimas didina riziką.

    Tuo metu internete buvo platinama peticija, raginanti atsisakyti paskolos, tačiau kelionė vis tiek įvyko, taikant griežtas saugumo ir konservavimo priemones. Prancūzijos kultūros ministrė Catherine Pégard po vizito Londone 2026 metų liepą teigė, kad gobelenas eksponuojamas labai geros būklės.

    Politinis vizito fonas

    Be parodos atidarymo, Macronas planuoja susitikti su naujuoju Jungtinės Karalystės ministru pirmininku Andy Burnhamu. Prezidentūra šį pokalbį apibūdina kaip pirmą išsamų apsikeitimą nuomonėmis, po to kai Burnhamas pareigas perėmė prieš mėnesį.

    Taip pat numatyta galimybė pasisveikinti su karaliumi Karoliu III, nors detalių dėl formato ar darbotvarkės kol kas neskelbiama. Šis vizitas bus pirmasis Europos Sąjungos vadovo atvykimas po Jungtinės Karalystės premjero pasikeitimo.

    „Tai ypač reikšmingas momentas, prezidento inicijuotas siekiant stiprinti Prancūzijos ir Britanijos santykius“, – sakė Eliziejaus rūmų atstovas.

    Macrono aplinka pabrėžia, kad bendradarbiavimas su Burnhamu turėtų išlikti intensyvus, ypač tarptautinio saugumo temomis. Nurodoma, kad ryšys su naująja vyriausybe buvo užmegztas nedelsiant, o Londonas išlaiko aiškų dėmesį paramai Ukrainai.

  • Europolo įspėjimas apie muziejų vagystes Villenos muziejų pasiekė per vėlai: kas nutiko?

    Europolo įspėjimas apie muziejų vagystes Villenos muziejų pasiekė per vėlai: kas nutiko?

    Europolo įspėjimas apie augantį Europos muziejų apiplėšimų mastą Ispanijos Villenos miesto muziejų MUVI pasiekė tik kitą dieną po vienos garsiausių pastarojo meto vagysčių. Nusikaltėliai iš institucijos išsinešė didelę dalį vadinamojo Villenos lobio – vienos reikšmingiausių Europoje bronzos amžiaus aukso radinių kolekcijų.

    Pagal paviešintą įvykių chronologiją, Europolas rugpjūčio 24 dieną paskelbė analizę apie besikeičiančias muziejų apiplėšimų taktikas ir išaugusį nusikaltėlių dėmesį auksui, kitiems tauriesiems metalams bei brangakmeniams. Tačiau MUVI muziejus šią žinią gavo tik rugpjūčio 28 dieną popiet, kai vagystė jau buvo įvykdyta.

    Įspėjimas atkeliavo po vagystės

    Vagystė įvyko rugpjūčio 27 dieną paryčiais. Skelbiama, kad muziejaus signalizacija suveikė 5.16 valandos ryto, kai įsibrovėliai jau buvo patekę į pastatą ir per trumpą laiką spėjo pasisavinti dalį vertybių.

    Elektroniniuose laiškuose fiksuota, kad perspėjimas su Europolo medžiaga MUVI muziejų pasiekė tik rugpjūčio 28 dieną, maždaug 14.00–14.05 valandomis. Dėl tokio vėlavimo kilo klausimų, ar institucija būtų galėjusi sustiprinti apsaugą, jei informacija būtų atėjusi anksčiau.

    Politinė įtampa dėl atsakomybės

    Situacija peraugo į politinį ginčą dėl to, kas ir kada turėjo perduoti įspėjimą. Valensijos regiono valdžia teigė, kad negalėjo sureaguoti greičiau, nes perspėjimą iš Ispanijos Kultūros ministerijos gavo jau po įvykusios vagystės.

    Regiono švietimo, kultūros ir universitetų srities atstovai nurodė, kad ministerija įspėjimą autonominėms bendruomenėms persiuntė rugpjūčio 28 dieną 13.18 valandos ir paprašė jį išplatinti muziejams. Teigiama, kad regiono muziejų tarnyba MUVI informavo nepraėjus nė valandai.

    Villenos meras Fulgencio Cerdán viešai apgailestavo, kad perspėjimas atėjo per vėlai. „Esu tikras, kad būtume galėję padaryti daugiau“, – sakė Fulgencio Cerdán.

    Kodėl taurieji metalai tapo pagrindiniu taikiniu

    Europolo vertinimu, pastaraisiais metais muziejų apiplėšimai tampa agresyvesni, o nusikaltėliai dažniau renkasi jėga paremtus metodus. Ypač patrauklūs tampa objektai iš tauriųjų metalų, nes juos galima greitai perlydyti ir taip apsunkinti kilmės atsekimą.

    Prie rizikos prisideda ir tai, kad muziejai dažnai laikomi lengviau pasiekiamais nei juvelyrikos parduotuvės, o apsaugos priemonės ne visur vienodai griežtos. Tokia aplinka, Europolo vertinimu, vilioja organizuotas grupuotes, kurios ieško greitai realizuojamo turto.

    Villenos lobio vagystės tyrimas tęsiamas: pareigūnai siekia atsekti dingusias detales ir nustatyti įtariamuosius. Tuo pat metu šis atvejis kelia platesnį klausimą, ar perspėjimų grandinė tarp tarptautinių, nacionalinių ir regioninių institucijų veikia pakankamai greitai, kai kalbama apie realią grėsmę kultūros paveldui.

  • Prancūzijoje pavogta 210 kg sverianti Apokalipsės knyga su Salvadoro Dalí darbais

    Prancūzijoje pavogta 210 kg sverianti Apokalipsės knyga su Salvadoro Dalí darbais

    Prancūzijos Overnės regione iš šiuolaikinio meno centro Esoaro mieste dingo išskirtinis eksponatas – vadinamoji Apokalipsės knyga. Prokurorai skelbia, kad vagystė įvyko naktį iš spalio 4 į spalio 5 dieną, o dingęs kūrinys laikomas vienu brangiausių ir sunkiausių pasaulyje.

    Pavogtas leidinys yra vienintelis originalus egzempliorius, sumanytas Overnės leidėjo Josepho Forêt. Knyga sukurta kaip vientisas meno kūrinys, įkvėptas šv. Jono Apreiškimo, o jos dydis ir atlikimas labiau primena instaliaciją nei įprastą leidinį.

    Skelbiama, kad visas kūrinys sveria apie 210 kilogramų ir sudarytas iš 150 pergamento lapų. Jis buvo kuriamas 1958–1961 metais, prisidedant keliems to meto ryškiems rašytojams ir dailininkams, tarp jų – Jeanas Cocteau ir Jeanas Giono.

    Vienas ryškiausių akcentų – Salvadoro Dalí sukurtas viršelis, išlietas taikant vadinamąją vaško praradimo liejimo techniką. Kartu minimi ir kitų autorių, tokių kaip Ossipas Zadkine ir Léonardas Foujita, darbai, todėl leidinys vertinamas kaip kolekcinis objektas, kurio atskirų dalių vertė taip pat būtų itin didelė.

    Kūrinys buvo išnykęs dešimtmečiams

    Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1961–1972 metais knyga buvo pristatyta beveik 150 parodų visame pasaulyje. Vėliau ji kuriam laikui pradingo iš viešumos, buvo saugota Šveicarijoje ir galiausiai atsidūrė Japonijos kolekcininkų rankose.

    2003 metais kūrinį įsigijo Esoare dirbančios meno restauravimo įmonės vadovas Christianas Karoutzos. Jis nusprendė knygos viršelį ir dalį pergamentų laikinai eksponuoti savo įkurtame šiuolaikinio meno centre, planuojant rodymą iki rudens.

    „Tai katedrą primenantis kūrinys, šedevras, pasaulyje neturintis analogų“, – po vagystės vietos žiniasklaidai sakė Christianas Karoutzos.

    „Nuostolis neapskaičiuojamas, tai viso gyvenimo darbas“, – teigė Esoaro meras Bertrand Barraud.

    Tyrimas ir vertės klausimas

    Vagystę tiria Klermono-Ferano žandarmerijos tyrimų padalinys. Pareigūnai viešai nedetalizuoja, kaip įsibrovėliai galėjo išgabenti tokio svorio objektą, tačiau būtent logistika laikoma vienu svarbiausių tyrimo klausimų.

    Kūrinio vertė įvardijama kaip siekianti kelis milijonus eurų, o dėl jo unikalumo tarptautinėje meno rinkoje tokie objektai paprastai yra sunkiai realizuojami legaliai. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad išskirtinės kultūros vertybės dažnai tampa taikiniu tiek dėl perpardavimo, tiek dėl nelegalios privačios kolekcijos formavimo.

    Šis atvejis primena ir kitus pastarųjų metų rezonansinius nusikaltimus kultūros paveldo srityje, kai vagys taikosi į muziejuose ir privačiose kolekcijose saugomus aukštos vertės objektus. Tyrėjai tikisi, kad kūrinio atpažįstamumas ir dokumentuota kilmė padės greičiau atsekti jo kelią.

  • Mitsotakis apie Partenono skulptūras: Graikija nesutiks „skolintis“ savo lobynų iš Britų muziejaus

    Mitsotakis apie Partenono skulptūras: Graikija nesutiks „skolintis“ savo lobynų iš Britų muziejaus

    Graikijos ministras pirmininkas Kyriakosas Mitsotakis pareiškė, kad Atėnai nesvarstys jokių susitarimų, kurie reikštų užsienio nuosavybės pripažinimą Partenono skulptūroms. Jo teigimu, Graikija „neskolinsis“ to, kas, jos įsitikinimu, yra neatskiriama šalies kultūros paveldo dalis.

    Apie tai Mitsotakis kalbėjo Salonikuose, dalyvaudamas Graikijos ir Bulgarijos istorinių relikvijų apsikeitimo ceremonijoje. Renginio kontekstas, anot jo, primena esminį principą: paminklai ir istoriniai artefaktai neturėtų būti vertinami kaip karo grobis ar atsitiktinių istorinių aplinkybių įkaitai.

    „Mano šalis nesutiks su susitarimais, kurie reikštų svetimos nuosavybės pripažinimą, ir neskolinsis tariamai savo pačios lobynų“, – sakė Kyriakosas Mitsotakis.

    Premjeras pabrėžė, kad Partenono skulptūros nėra vien muziejiniai objektai, o gyvas ryšys su kultūriniu kraštovaizdžiu, kuriame jos atsirado. Jo teigimu, Partenono atvejis yra išskirtinis, nes kalbama apie vientiso kūrinio estetinį ir prasminį integralumą.

    Partenono skulptūrų klausimas daugiau kaip du šimtmečius išlieka viena aštriausių kultūros paveldo grąžinimo temų Europoje. Dalis skulptūrų, XIX amžiaus pradžioje išgabentų iš Atėnų, saugoma Londone Britų muziejuje, o Graikija nuosekliai siekia jų sugrąžinimo ir eksponavimo Akropolio muziejuje.

    Relikvijų apsikeitimas su Bulgarija

    Salonikuose vykusi ceremonija buvo skirta Graikijos ir Bulgarijos susitarimui dėl abipusio istorinių artefaktų ir antropologinės medžiagos perdavimo įgyvendinti. Dokumentai pasirašyti dalyvaujant Graikijos premjerui ir Bulgarijos prezidentui Rumenui Radevui, įforminant perdavimo ir priėmimo protokolus.

    Bulgarijos vadovas renginyje akcentavo, kad abi šalys per pastaruosius dešimtmečius sustiprino politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Pasak Radevo, susitarimai padeda „palikti praeities šešėlius“ ir kurti abipuse pagarba paremtą partnerystę.

    „Bendros pastangos leido mums palikti praeities šešėlius ir sukurti abipusės pagarbos bei draugystės santykius“, – sakė Rumenas Radevas.

    Pagal susitarimą Bulgarijai perduodami palaikai, priskiriami carui Samueliui, vienam ryškiausių Pirmosios Bulgarijos imperijos valdovų. Jie siejami su archeologiniais radiniais Prespos regione ir pastaraisiais metais buvo saugomi Salonikuose, Bizantijos kultūros muziejuje.

    Tuo pat metu Graikija atgauna 48 bažnytinius artefaktus, kurie, kaip skelbiama, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežti Bulgarijos kariuomenės iš šiaurės Graikijos vienuolynų ir bažnytinių institucijų. Nurodoma, kad šie objektai buvo paimti 1917 metais ir daugiau nei šimtmetį laikyti Bulgarijoje, taip pat eksponuoti Nacionaliniame istorijos muziejuje Sofijoje.

    Graikijoje grįžtantys artefaktai laikinai pristatomi Bizantijos kultūros muziejuje iki 2026 metų lapkričio 5 dienos, o vėliau turėtų būti sugrąžinti į vietas, iš kurių buvo paimti. Šis etapas laikomas ilgų derybų rezultatu, kurį vainikavo abiejų šalių kultūros ministerijų pasirašytas susitarimo memorandumas.

    Kodėl šis precedentas svarbus

    Kultūros paveldo grąžinimas pastaraisiais metais vis dažniau tampa tarptautinės politikos ir muziejų praktikos tema. Valstybės ir institucijos ieško modelių, kaip spręsti istorinių neteisybių klausimus: nuo nuolatinio grąžinimo iki ilgalaikių paskolų ar bendrų ekspozicijų.

    Mitsotakio pasisakymai rodo, kad Graikija siekia sprendimo, kuris būtų grindžiamas ne techniniais kompromisais, o nuosavybės ir vientisumo pripažinimu. Atėnų pozicija išlieka aiški: Partenono skulptūrų klausimas, jų vertinimu, yra ne tik teisinis ginčas, bet ir moralinis bei kultūrinis įsipareigojimas.

  • Kirgizijos Pasaulio klajoklių žaidynės palieka ilgalaikį pėdsaką: statomas nuolatinis amatininkų kaimas

    Kirgizijos Pasaulio klajoklių žaidynės palieka ilgalaikį pėdsaką: statomas nuolatinis amatininkų kaimas

    Kirgizijoje pasibaigus Pasaulio klajoklių žaidynėms, renginio organizatoriai kalba apie poveikį, kuris nesibaigs uždarymo ceremonija. Šalies valdžia ir rengėjai planuoja, kad specialiai žaidynėms sukurta etnografinė erdvė taps nuolat veikiančiu traukos objektu.

    Žaidynės startavo Biškeko arenoje, o vėliau daugiau kaip 3 000 sportininkų iš 110 valstybių persikėlė į Issyk Kul regioną. Varžybos ir kultūrinė programa vyko prie ežero ir Kirčyno tarpeklyje, kuris jau seniai laikomas vienu svarbiausių turistinių taškų šalyje.

    Kaip žaidynės virsta palikimu

    Renginio metu skirtingi Kirgizijos regionai pastatė savo simbolinius kaimus su tradiciniais būstais, įskaitant jurtas, dekoruotas pagal vietos amatus ir raštus. Tarp jų amatininkai demonstravo siuvinėjimą, kilimų audimą, odos ir metalo dirbinius bei kitas tautodailės formas.

    Per pirmąsias dvi dienas žaidynių erdvėse apsilankė daugiau nei 150 000 lankytojų. Žiūrovams buvo siūlomos tradicinės dainos, folkloro pasirodymai ir nacionaliniai patiekalai, kuriuos kai kuriais atvejais buvo galima paragauti vietoje, stebint gaminimo procesą.

    Vienas ryškiausių akcentų tapo teatrališkas šou ant šlaito, kuriame atkurta kaimo užpuolimo scena ir pademonstruoti sudėtingi jojimo gynybiniai manevrai. Organizatoriai teigia, kad tokie pasirodymai padeda tradicijas pateikti ne kaip muziejinį eksponatą, o kaip gyvą, patiriamą kultūrą.

    Premjero žinutė turistams

    Kirgizijos ministras pirmininkas Adylbekas Kasymalijevas atidarymo metu pabrėžė, kad etnografinis kaimas neturėtų būti laikinas. Jo teigimu, planuojama palikti erdvę veikti ir po žaidynių, kad ji taptų edukacine ir turistine vieta.

    „Mes nesaugome protėvių paveldo vien už muziejaus stiklo, mes grąžiname jį į žmonių gyvenimą“, – sakė Adylbekas Kasymalijevas.

    „Šiandien statome jurtas, audžiame, dirbame metalą, gaminame žirgo pakinktus, o įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą“, – pridūrė jis.

    Nuo lankininkų iki jėgos rungčių

    Greta kaimo buvo įrengta senovinės tvirtovės rekonstrukcija su turgumi, kur buvo kuriamas senamiesčio šurmulio įspūdis. Netoliese vyko sportinės rungtys, įskaitant lankininkų varžybas ir jėgos išbandymus, tokius kaip virvės traukimas ar rankų lenkimas.

    Didelio dėmesio sulaukė ir neįprasta rungtis, kurioje dalyviai demonstravo jėgą laužydami gyvūnų nugaros kaulus, naudojamus kaip tradicinė išbandymo priemonė folkloro šventėse. Organizatorių teigimu, ši disciplina yra paplitusi Mongolijoje ir dalyje Vidurinės Azijos, o šiemet čempionas per minutę sulaužė 58 kaulus.

    Žaidynės pristatomos kaip sporto ir kultūros sintezė, skirta klajoklių paveldui populiarinti ir parodyti jo įtaką skirtingoms civilizacijoms. Šalia varžybų paprastai vyksta ir mokslo bei kultūros renginiai, o šiemet vienu svarbiausių įvardyta tarptautinė konferencija, nagrinėjusi klajoklių civilizacijų palikimą ir perspektyvas.

    Kirgizijos atstovai akcentuoja, kad tradicijų tyrimai įgauna papildomą prasmę klimato kaitos ir išteklių naudojimo kontekste. Pasak jų, istorinis klajoklių gyvenimo būdas neretai siejamas su prisitaikymu prie gamtos sąlygų, todėl ši patirtis vis dažniau aptariama ir šiuolaikiniuose tvarumo debatuose.

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.