CP v2

Tag: Kultūros paveldas

  • Europa ieško kelio į Artimuosius Rytus: Sirijos kultūra ir infrastruktūra siūlomos kaip stabilumo raktas

    Europa ieško kelio į Artimuosius Rytus: Sirijos kultūra ir infrastruktūra siūlomos kaip stabilumo raktas

    Kultūra ir civilinė infrastruktūra gali tapti vienu iš praktiškiausių būdų mažinti įtampas Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, teigia dalis Europoje gyvenančių sirų intelektualų. Jų siūlymas Briuseliui paprastas: vietoje vien politinių deklaracijų remti apčiuopiamus paveldo atkūrimo ir kasdienio gyvenimo atstatymo projektus.

    Šios krypties šalininkai akcentuoja, kad paveldas čia nėra vien muziejų tema. Atkuriant miestų audinį, švietimą, kultūros institucijas ir susisiekimą, kartu atkuriamas pasitikėjimas tarp bendruomenių, kurį per ilgus karo metus ardo smurtas, propaganda ir skurdas.

    Vienas iniciatyvos veidų yra muzikologas Nabil Al Lao, kadaise vadovavęs Damasko konservatorijai ir prisidėjęs prie miesto operos teatro kūrimo. Jis teigia, kad kelios ES valstybės narės turi realius instrumentus pradėti kultūros politiką Levante, kuri, jo vertinimu, galėtų peraugti į platesnį politinį procesą.

    „ES šalys, ypač Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija, turi įrankių pradėti kultūros politiką Levante taip, kad pirmasis poveikis būtų matomas ir galėtų virsti platesniu procesu“, – sakė Nabil Al Lao.

    Pasak jo, tai neturėtų apsiriboti kultūrine diplomatija ar pavienėmis parodomis. Idėja siūlo „karo teatrą“ paversti archeologiniu ir urbanistiniu atsigavimo lauku, derinant paveldo atstatymą su vandentvarkos, transporto, mokyklų, bibliotekų ir kitų civilinių objektų atnaujinimu.

    Sirijos karas, prasidėjęs 2011 metais, paliko milžinišką žalą tiek žmonėms, tiek miestams. Kultūros paveldo nuostoliai tapo vienu ryškiausių konflikto simbolių, o Palmyra, Alepas ir kitos istorinės vietovės ilgus metus buvo niokojamos karo veiksmų, plėšikavimo ir ekstremistinių grupuočių sąmoningo naikinimo.

    Nabil Al Lao biografija šiame kontekste išsiskiria: jis buvo aukšto lygio vertėjas, dalyvavęs svarbiuose diplomatiniuose kontaktuose, o vėliau dėl karo ir politinių aplinkybių tapo pabėgėliu Europoje. Pastaraisiais metais jis kalba apie norą grįžti į Damaską ir pereinamojo laikotarpio valdžiai pristatyti konkrečius atkūrimo pasiūlymus.

    Kitas siūlomos strategijos akcentas yra tarpvalstybiniai projektai, kurie kurtų ne tik ekonominį, bet ir simbolinį ryšį. Pavyzdžiu įvardijama istorinė Damasko ir Baalbeko geležinkelio jungtis, kurios atgaivinimas, iniciatorių manymu, vienu metu stiprintų viešąjį transportą, regiono ekonomiką ir kultūrinį turizmą.

    Toks požiūris siejamas ir su platesniu Libano bei Sirijos santykių kontekstu, kuriame dešimtmečius persipina karai, politinės įtakos kova ir išorės žaidėjų interesai. Pastarojo meto konfliktai regione ne tik pareikalavo aukų ir sugriovė infrastruktūrą, bet ir palietė senovės paminklus, kurie yra svarbūs viso regiono tapatybei.

    Italijoje dirbanti arabų kalbos ir kultūros profesorė Maria Francesca Corrao pabrėžia, kad Sirijos paveldo atgaivinimas jau remiasi realiais akademiniais ir tarptautiniais tinklais. Pasak jos, Europoje gyvenantys sirų studentai ir intelektualai padeda atkurti ryšius, kurie leidžia tęsti archeologinius ir restauravimo darbus.

    „Sirų intelektualų ir studentų tremtyje pastangos leido atsirasti iniciatyvoms, kurios remiasi noru sugrįžti ir gelbėti šalį per kultūrą“, – sakė Maria Francesca Corrao.

    Praktinėje plotmėje daug vilčių siejama su tarptautiniais tyrimų ir restauravimo projektais, kuriuose dalyvauja Europos universitetai ir specialistai. Archeologiniai tyrimai kai kuriose vietovėse buvo atnaujinti po ilgos pertraukos, o tai leidžia ne tik fiksuoti padarytą žalą, bet ir planuoti, ką įmanoma atkurti.

    Viena ryškiausių diskusijų krypčių – Palmyros atstatymas. Šis UNESCO pasaulio paveldo objektas tapo ne tik istoriniu, bet ir politiniu simboliu, o atkūrimo darbai, anot ekspertų, reikalauja ilgalaikių tyrimų, finansavimo ir saugumo garantijų, kad paveldo apsauga nevirstų vienkartine akcija.

    Europos Sąjunga jau yra rėmusi UNESCO iniciatyvas, skirtas Sirijos kultūros paveldui saugoti, o parama buvo teikiama tiek per bendras programas, tiek per atskirų šalių projektus. Tuo pat metu Europos Komisija yra skyrusi 2 500 000 000 eurų paramą Sirijos pereinamajam laikotarpiui, tačiau diskusijos dėl efektyviausių prioritetų tęsiasi.

    Šalininkų teigimu, kultūros ir infrastruktūros sujungimas į vieną strategiją leistų pasiekti greitesnį, žmonėms matomą rezultatą. Kritiškiausias klausimas išlieka saugumas, institucinis skaidrumas ir tai, ar paveldo atkūrimas bus paremtas vietos bendruomenių įtrauktimi, o ne vien išorės donorų darbotvarke.

  • Azerbaidžanas rodo sugyvenimo pavyzdį: kaip šalyje šimtmečiais telpa kelios tikybos

    Azerbaidžanas rodo sugyvenimo pavyzdį: kaip šalyje šimtmečiais telpa kelios tikybos

    Religijų sugyvenimas – tapatybės dalis

    Azerbaidžanas pastaraisiais metais vis aktyviau pabrėžia musulmonų, krikščionių ir žydų bendruomenių sugyvenimą kaip savo nacionalinės tapatybės ir kultūrinės diplomatijos dalį. Šalies religiniai lyderiai teigia, kad skirtingos tikybos čia greta gyvena jau ne vieną kartą.

    Tokia žinutė dažnai akcentuojama kalbant apie visuomenės sanglaudą ir istorinio paveldo išsaugojimą. Vis dėlto ekspertai primena, kad religijų dialogas regione vertinamas ir platesniame politiniame bei geopolitiniame kontekste.

    Kas matoma Baku ir regionuose

    Sostinėje Baku veikia katalikų bažnyčia, aptarnaujanti ir užsieniečius, ir vietos tikinčiuosius. Bendruomenės atstovai nurodo reguliariai susitinkantys su šalies musulmonų dvasininku, vadinamu šeichu ul islamu, bei žydų ir stačiatikių bendruomenių vadovais.

    Religinio paveldo pėdsakų galima rasti ir už sostinės ribų: Šekyje ir Gache išlikusios istorinės bažnyčios primena apie krikščionišką šalies istorijos sluoksnį. Tokie objektai tampa ne tik tikėjimo, bet ir kultūrinio turizmo traukos taškais.

    Investicijos į paveldą ir susitarimai

    Valdžios institucijos skelbia investuojančios į maldos namų restauravimą bei religinių bendruomenių paveldo apsaugą. Tai apima tiek fizinių pastatų tvarkymą, tiek archyvų ir dokumentų priežiūrą, siekiant išsaugoti skirtingų tradicijų istorinę atmintį.

    Taip pat pasirašomi tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai su Vatikanu. Pranešama, kad 2025 metų rugsėjį pasirašytas memorandumas numato istorinių rankraščių skaitmeninimą ir restauravimą, o tai atitinka platesnę Europos institucijų skatinamą kultūros paveldo skaitmeninimo kryptį.

    Analitikai pažymi, kad religinės įvairovės tema Pietų Kaukaze dažnai tampa minkštosios galios įrankiu, ypač kai šalys siekia stiprinti ryšius su Europa ir tarptautinėmis organizacijomis. Kartu pabrėžiama, jog ilgalaikį sugyvenimą lemia ne vien simboliniai gestai, bet ir praktiniai mechanizmai: teisinės garantijos, kultūros paveldo apsauga bei nuolatinis bendruomenių dialogas.

  • Velse vėjo jėgainių parke po keliu aptikta 5 000 metų akmenų linija: kas ją pastatė?

    Velse vėjo jėgainių parke po keliu aptikta 5 000 metų akmenų linija: kas ją pastatė?

    Velse, Karmartensyro regione, Mynydd y Betws kalnų teritorijoje veikiantis vėjo jėgainių parkas pateko į archeologų akiratį dėl netikėto radinio po privažiavimo keliais. Statybų metu durpynuose išryškėjo ilga akmenų virtinė, kuri, kai kurių tyrėjų vertinimu, gali siekti apie 5 000 metų.

    Akmenų linija driekėsi maždaug 700 metrų ir buvo užfiksuota tiesiog ten, kur planuotos pagrindinės technikos judėjimo trasos. Nors prieš darbus buvo atlikti aplinkos ir paveldo vertinimai, šis objektas liko nepastebėtas, nes dalis struktūrų slypėjo po durpių sluoksniu.

    Radinyje įžvelgia dvi istorijas

    Nepriklausomas archeologas Sandy Gerrard teigė, kad akmenų išdėstymas primena priešistorines akmenų eiles, žinomas iš kitų Didžiosios Britanijos vietovių. Jo vertinimu, linija galėjo turėti ritualinę ar ceremoninę paskirtį ir būti susijusi su netoliese esančiais senoviniais laidojimo statiniais.

    Kita išvada pateikta statybų metu dirbusių sutartinių archeologų: kasinėjant kelis akmenis, esą neaptikta aiškių priešistorinių įtvirtinimo žymių, tokių kaip akmenų „lizdai“ ar specialiai paruoštos duobės. Dėl to iškelta versija, kad akmenys galėjo būti gerokai vėlesni ir atlikti praktinę funkciją.

    Kelrodis kalnakasiams ar neolito paminklas?

    Teritorija garsėja antracito anglies klodais, todėl dalis specialistų akmenų eilę sieja su istorine kasyba. Pagal šią hipotezę, akmenys galėjo veikti kaip orientyrai rūkuose ar prastomis oro sąlygomis, padėdavę vietos darbininkams ir keliautojams judėti per aukštapelkės kraštovaizdį.

    Ginčas sustiprėjo dėl to, kad tyrimų metu nebuvo rasta lengvai datuojamų artefaktų, kurie leistų patikimai nustatyti objekto amžių. Neaptikus organinių medžiagų ar kitų radinių, galinčių būti ištirti laboratorijose, abiem pusėms pritrūko įrodymų galutinei išvadai.

    Kol vyko diskusijos, vėjo parko infrastruktūra buvo įrengta, o dalis akmenų linijos, kaip skelbiama, pateko į kelio trasą ir buvo pažeista. Situacija tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip atsinaujinančios energetikos projektai, net laikantis procedūrų, gali susidurti su netikėtais paveldo klausimais.

    Šis atvejis taip pat atkreipia dėmesį į plačiau taikomą praktiką Didžiojoje Britanijoje, kur dideliems infrastruktūros projektams įprastai atliekami išsamūs archeologiniai vertinimai, tačiau durpynai ir kitos sudėtingos geologinės sąlygos kartais slepia objektus iki pat statybų pradžios. Dėl to vis dažniau diskutuojama, kaip suderinti spartų žaliosios energijos plėtimą su geresne ankstyvųjų etapų žvalgyba ir paveldo apsauga.

  • Saulės elektrinės statybose Italijoje aptiko 2 500 metų nekropolį: kas rasta po žeme Vasto mieste

    Saulės elektrinės statybose Italijoje aptiko 2 500 metų nekropolį: kas rasta po žeme Vasto mieste

    Italijoje, Vasto apylinkėse prie Adrijos jūros, planuota saulės elektrinės statyba netikėtai sustojo, kai paruošiamųjų darbų metu technika atsitrenkė į masyvius akmeninius darinius. Teritorijoje buvo pradėti privalomi prevenciniai archeologiniai tyrimai, o aptiktas objektas greitai peraugo į skubią gelbėjimo kasinėjimų operaciją.

    Radinių vieta yra Punta Penna pramoninėje zonoje, kur dominuoja logistika, gamyba ir intensyvus judėjimas. Būtent todėl atradimas nustebino archeologus: po šiuolaikine infrastruktūra slypėjo gerai išlikęs priešromėniškas kompleksas, datuojamas maždaug V–IV amžiais prieš mūsų erą.

    Paaiškėjo, kad statybvietėje aptikta didelė italikų laikotarpio nekropolio dalis su dešimtimis kapų. Istoriniai duomenys rodo, kad tuo metu šią Adrijos pakrantės atkarpą kontroliavo frentanai, o Romos įtaka regione dar nebuvo įsitvirtinusi.

    Archeologai išskyrė ne tik radinių gausą, bet ir neįprastą kapų įrengimą. Žemė buvo giliai iškasta, o duobės sandariai užpildytos akmenimis, kurie, tikėtina, suformavo savotišką apsauginį sluoksnį ir padėjo išsaugoti palaidojimus bei įkapes ilgus šimtmečius.

    Rasta įvairių laidojimo būdų pėdsakų: dalis mirusiųjų buvo paguldyti ant kruopščiai sudėtų čerpių pagrindo, kiti palaidoti čerpėmis suformuotose dėžėse. Tarp įkapių minimi geležies ir bronzos dirbiniai, keramika, taip pat išskirtinai gerai išsilaikęs bronzinis diržas, leidžiantis spręsti apie aukštesnį socialinį statusą ir organizuotą vietos elitą.

    Siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo, kasinėjimų metu buvo laikomasi griežtesnio konfidencialumo, o tikslesnė informacija apie vietą ir radinių pobūdį viešinta etapais. Tokia praktika Italijoje taikoma dažnai, ypač kai aptinkami kapinynai ir vertingos įkapės.

    Tolimesni darbai apima radinių valymą, stabilizavimą ir katalogavimą, nes dalis objektų yra trapūs ir reikalauja restauratorių įsikišimo. Skelbiama, kad radiniai turėtų būti pristatyti vietos muziejinėje ekspozicijoje Vasto mieste, taip išlaikant atradimą regione, kuriame jis ir buvo aptiktas.

    Šis atvejis dar kartą parodė, kaip atsinaujinančios energetikos plėtra susiduria su kultūros paveldo apsauga: prieš didelius infrastruktūros projektus atliekami tyrimai ne tik sumažina rizikas vystytojams, bet ir padeda aptikti iki tol nežinomus istorijos sluoksnius. Vasto radinys papildo žinias apie italikų genčių laidojimo tradicijas ir socialinę struktūrą laikotarpiu, kai Apeninų pusiasalio pakrantėse dar formavosi vėliau Romos suvienytas pasaulis.

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Bajė gobelenas Londone sukelia ažiotažą: bilietų eilėje per 76 000, laukti tenka iki 9 valandų

    Bajė gobelenas Londone sukelia ažiotažą: bilietų eilėje per 76 000, laukti tenka iki 9 valandų

    Bajė gobeleno paroda Londone dar neprasidėjo, tačiau bilietų prekyba jau virto išbandymu lankytojams. Britų muziejus, kuris eksponuos vieną garsiausių Europos tekstilės kūrinių, pranešė, kad atsidarius registracijai jo svetainė sulaukė milžiniško srauto.

    Skelbiama, kad bilietų rezervavimo dieną virtualioje eilėje vienu metu buvo daugiau kaip 76 000 žmonių, o laukimo laikas kai kuriems siekė iki 9 valandų. Muziejus iš anksto buvo įspėjęs, kad sistema gali būti perkrauta, tačiau, kaip matyti iš duomenų, paklausa pranoko lūkesčius.

    „Vis dar rekomenduojama bilietus rezervuoti internetu, tačiau laukimo laikas gali siekti iki 9 valandų“, – buvo nurodyta muziejaus svetainėje.

    Nepaisant piko, bilietų sistema, pasak stebėjusiųjų, veikė ir iš esmės atlaikė srautą. Toks susidomėjimas išryškina bendrą pastarųjų metų tendenciją: didelės tarptautinės parodos vis dažniau reikalauja išankstinės rezervacijos, o bilietai tampa ribotu ištekliumi, ypač kai kalbama apie ikoninius eksponatus.

    Paroda Britų muziejuje planuojama nuo 2026 metų rugsėjo iki 2027 metų liepos. Brangiausias bilietas kainuos iki maždaug 39 eurų, todėl daliai lankytojų iššūkiu tampa ne kaina, o galimybė apskritai prisijungti ir užsitikrinti norimą laiką.

    Retas išvykimas iš Normandijos

    Bajė gobelenas įprastai eksponuojamas Normandijoje, Prancūzijoje, ir kelionės už savo nuolatinės vietos ribų jam itin retos. Skelbiama, kad tai vienas iš nedaugelio atvejų per visą jo istoriją, kai kūrinys išvežamas, o kai kurie šaltiniai tai apibūdina kaip pirmą tokio masto rodymą kitame muziejuje per maždaug tūkstantį metų.

    Istoriškai gobelenas buvo perkeltas ir per Napoleono kampanijų laikotarpį, taip pat per Antrąjį pasaulinį karą, kai kultūros vertybės Europoje buvo saugomos nuo karo grėsmių. Būtent todėl kiekvienas naujas jo transportavimo planas kelia ne tik visuomenės smalsumą, bet ir ekspertų dėmesį.

    Kodėl gobelenas toks svarbus?

    Šis maždaug 68,38 metro ilgio siuvinėtas audinys pasakoja apie 1066 metų Normandijos užkariavimą Anglijoje ir Vilhelmo Užkariautojo žygį. Istorikai jį neretai vadina politinės propagandos kūriniu, nes pasakojimas pateikiamas iš normanų perspektyvos ir formuoja aiškią įvykių interpretaciją.

    Įdomu tai, kad dalis tyrėjų teigia, jog pats kūrinys greičiausiai buvo pagamintas Anglijoje, nors vėliau tapo Normandijos simboliu. Dėl savo amžiaus, meninės vertės ir istorinio pasakojimo gobelenas laikomas vienu svarbiausių viduramžių Europos artefaktų.

    Transportavimo rizikos ir griežtas protokolas

    Konservatoriai pabrėžia, kad pervežimas yra vienas jautriausių šio projekto etapų. Tūkstantmetis audinys yra pažeidžiamas vibracijai, o kai kuriose vietose jau anksčiau buvo fiksuoti įplyšimai ir nusidėvėjimas, todėl keliami itin griežti reikalavimai temperatūros, drėgmės ir mechaninių apkrovų kontrolei.

    Tokie protokolai dideliuose muziejuose tapo įprasti, tačiau Bajė gobeleno atvejis išsiskiria mastu ir rizika: reikia užtikrinti ne tik saugų pervežimą, bet ir tinkamas eksponavimo sąlygas, kad lankytojų srautai, apšvietimas ir aplinkos parametrai nepakenktų pačiam audiniui.

    Britų muziejaus bilietų eilės rodo, kad paroda gali tapti vienu didžiausių 2026–2027 metų kultūros įvykių Londone. Lankytojams tai reiškia paprastą dalyką: norint pamatyti Bajė gobeleną, planuoti gali tekti gerokai iš anksto.

  • Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija Nigerijai grąžino 18 Benino bronzų: ką tai keičia muziejams ir restitucijai Europoje

    Šveicarija perdavė Nigerijai 18 vadinamųjų Benino bronzų – kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų meno ir istorijos artefaktų. Ceremonija vyko Lagose, Nacionaliniame muziejuje, o grąžinimas įvardijamas kaip naujas žingsnis dešimtmečius trunkančiame siekyje susigrąžinti kultūros paveldą.

    Artefaktus perdavė trys Šveicarijos muziejai: Ciuricho universiteto Etnografijos muziejus, Ciuricho muziejus Rietberg ir Ženevos etnografijos muziejus. Šis perdavimas yra platesnio susitarimo dalis: 2026 metų kovą Šveicarija įsipareigojo Nigerijai perduoti nuosavybės teises iš viso į 28 objektus.

    Kas yra Benino bronzos?

    Benino bronzomis vadinama šimtai skulptūrų ir plokštelių, daugiausia lietų iš metalo bei drožtų iš dramblio kaulo, kurios puošė Benino karalystės valdovų rūmus. Šiandien istorinis Benino karalystės centras siejamas su Nigerijos pietuose esančia Edo valstija, o objektai laikomi svarbiais politinės ir religinės galios simboliais.

    Didžioji dalis šių kūrinių buvo pagrobta 1897 metais per britų kolonijinių pajėgų baudžiamąją ekspediciją. Po reido artefaktai paplito po tarptautinę meno rinką, o vėliau atsidūrė dešimtyse valstybių ir šimtuose muziejų kolekcijų.

    Kaip vyko perdavimas?

    Grąžinimas siejamas su iniciatyva Benin Initiative Switzerland, pradėta 2021 metais. Jos tikslas – tirti Benino kilmės objektų provenienciją Šveicarijos institucijų rinkiniuose ir sudaryti sąlygas sprendimams dėl grąžinimo ar nuosavybės perdavimo.

    „Mūsų kultūros paveldo sugrįžimas reiškia daugiau nei artefaktų susigrąžinimą. Tai rodo dialogo, pasitikėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo galią“, – sakė Nigerijos kultūros ministrė Hannatu Musa Musawa.

    Per ceremoniją taip pat buvo perduota bronzinė apyrankė ir keturi archeologiniai monolitai iš Nigerijos Nigerio deltos regiono. Šveicarijos institucijos nurodė, kad šie objektai buvo konfiskuoti vykdant baudžiamąsias bylas ir vėliau perduoti valstybei.

    Restitucija Europoje įgauna pagreitį

    Pastaraisiais metais Benino bronzų grąžinimai Europoje ryškiai suintensyvėjo, o Nigerija tapo viena aktyviausių šalių, siekiančių susigrąžinti kolonijiniu laikotarpiu prarastą paveldą. 2025 metais Nyderlandai Nigerijai grąžino 119 Benino bronzų – tai laikoma didžiausiu fiziniu tokio pobūdžio perdavimu iki šiol.

    2026 metų vasarį Kembridžo universitetas perdavė Nigerijos Nacionalinei muziejų ir paminklų komisijai nuosavybės teises į 116 Benino bronzų, o fizinis objektų perkėlimas dar turi būti suderintas. Tuo pat metu diskusijos dėl grąžinimo tęsiamos su institucijomis, kurių kolekcijas riboja įstatymai ar vidaus taisyklės.

    Pavyzdžiui, Britų muziejus, Nigerijai oficialiai pateikus repatriacijos prašymą 2021 metais, iki šiol laikosi pozicijos, kad jo kolekcija teisiškai yra neatidalijama. Dėl to didelė dalis Benino karalystės objektų, įskaitant Benino bronzas, tebėra Londone.

    Nigerijoje taip pat kyla klausimų, kur ir kaip grąžinti artefaktai turėtų būti saugomi ir eksponuojami. Dalis Šveicarijos grąžintų kūrinių bus rodoma Lagose, tačiau dauguma planuojami perkelti į Edo valstiją ir laikinai saugoti Nacionaliniame muziejuje Benino mieste.

    Šveicarija ir Nigerija kartu pasirašė ir bendradarbiavimo susitarimą, orientuotą į kultūros paveldo apsaugą. Šis žingsnis vertinamas kaip platesnių Europos muziejų praktikų pokyčių dalis, kai vis dažniau pripažįstama proveniencijos svarba ir ieškoma konkrečių sprendimų dėl kolonijinių laikų neteisybių.

  • Saulės parko statybas Vokietijoje sustabdė keltų kunigaikščio kapas: rado 2 500 metų paslaptį

    Saulės parko statybas Vokietijoje sustabdė keltų kunigaikščio kapas: rado 2 500 metų paslaptį

    Vokietijoje, Heseno žemėje, netoli Bad Cambergo planuoto saulės parko statybos trumpam buvo sustabdytos po to, kai paruošiamųjų darbų metu aptiktas neįprastas žemės spalvos pakitimas. Iš pirmo žvilgsnio menkas signalas virto archeologine situacija, pareikalavusia skubių veiksmų ir griežto darbų ribojimo.

    Į vietą atvykę specialistai nustatė, kad po statybvietės gruntu slypi geležies amžiaus laidojimo kamera, o požymiai rodė elito statusą. Skubą didino prastėjantys orai, nes intensyvus lietus galėjo pažeisti trapias struktūras ir išplauti kontekstą, nuo kurio priklauso radinių interpretacija.

    Laidojimo kamera po statybviete

    Kasimo darbus koordinavo Heseno paminklų apsaugos institucijos kartu su archeologijos rangovais, o tikslas buvo per trumpą laiką dokumentuoti ir apsaugoti viską, ką dar galima išsaugoti. Tokiose situacijose įprasta taikyti vadinamąją gelbėjimo archeologiją, kai infrastruktūros projektai derinami su privalomais paveldo tyrimais.

    Palaikų beveik neaptikta, nes rūgštus dirvožemis per šimtmečius ardo kaulus, tačiau tai nereiškė, kad kapas tuščias. Tyrėjai rado ginklų fragmentų, įskaitant geležinių ietigalių liekanas ir peilio tipo įrankį, taip pat aukšto statuso papuošalų, tarp jų auksinių žiedų.

    Vienu iš įspūdingiausių radinių tapo etruskų kilmės bronzinis ąsotis su snapo formos pylimu, siejamas su prekybos ir ryšių tinklais į pietus nuo Alpių. Tokie importiniai objektai laikomi svarbiu liudijimu, kad geležies amžiaus bendruomenės buvo įsitraukusios į plataus masto mainus ir prestižinių prekių cirkuliaciją.

    Kunigaikštis ir vežimo kapas

    Radinių visuma leido tyrėjams kalbėti apie vadinamąjį Taunuso kunigaikštį, priskiriamą keltų elito aplinkai. Tokia sąvoka moksle dažnai vartojama apibūdinti aukšto rango kario ar valdžios atstovo laidojimams, kuriuose gausu statusą pabrėžiančių atributų.

    Didžiausią rezonansą sukėlė vežimo kapo požymiai, kai mirusysis laidotas kartu su dviračiu vežimu, o žemėje išliko metalinių ratlankių, stebulių detalių ir ašies elementų pėdsakai. Tokie laidojimai šiame regione yra reti, todėl bet koks naujas pavyzdys smarkiai papildo žinias apie to meto elitą ir jo ritualus.

    Atrastas vežimo kapas padėjo spręsti seną klausimą, kiek toli driekėsi keltų įtakos zona Taunuso apylinkėse ir ar šis regionas priklausė vadinamųjų keltų kunigaikščių centrų tinklui. Tyrėjų vertinimu, radinys patvirtina, kad valdžios ir prestižo struktūros siekė ir šią vietovę, o elito ryšiai buvo platesni nei anksčiau galėjo rodyti pavieniai atradimai.

    Ką tai reiškia saulės parkui

    Tokie atradimai nebūtinai reiškia, kad projektas bus nutrauktas, tačiau laikinai keičia grafiką ir darbų seką, nes pirmiausia privaloma atlikti tyrimus, dokumentuoti, paimti mėginius ir, jei reikia, perkelti radinius konservavimui. Praktikoje tai yra kompromisas tarp energetikos infrastruktūros plėtros ir kultūros paveldo apsaugos, kuris Europoje taikomas vis dažniau dideliuose statybų projektuose.

    Dalis kapo grunto ir mėginių perduota tolesniems laboratoriniams tyrimams, kurie gali atskleisti papildomų detalių net ir be išlikusių kaulų. Tikimasi, kad analizė patikslins laidojimo datavimą, ritualų ypatybes ir prekybinių ryšių kryptis, o tai leis šį radinį tiksliau įrašyti į regiono geležies amžiaus istoriją.

    Heseno paminklų apsaugos tarnybos duomenimis, šis atvejis primena, kad net moderniausios žaliosios energetikos investicijos kartais atveria kelią į giliausius praeities sluoksnius. Statybvietėse atlikti tyrimai tampa viena svarbiausių priežasčių, kodėl iki šiol randama išskirtinių objektų, apie kuriuos kitaip nebūtume sužinoję.

    „Tokie radiniai leidžia suprasti, kaip plačiai buvo susiformavę elito tinklai ir kokią reikšmę turėjo prestižiniai importai“, – sakė Heseno paminklų apsaugos tarnybos atstovas.

  • 6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    Pietų Norvegijoje, netoli Brandbu vietovės, mokyklos išvyka į lauką baigėsi netikėtu atradimu. Šešiametis berniukas, rinkdamas akmenis dailės pamokai, pastebėjo iš žemės kyšantį neaiškų, rūdimis ir gruntu aplipusį daiktą. Ištraukęs radinį jis dar nesuprato, kad rankose laiko itin retą istorijos liudininką.

    Mokytojai greitai įtarė, jog tai gali būti archeologiškai reikšmingas objektas, todėl informavo regiono kultūros paveldo specialistus. Apžiūros metu paaiškėjo, kad tai geležinis vienaašmenis kardas, neįprastai gerai išsilaikęs, turint omenyje jo amžių ir ilgametį buvimą dirvožemyje.

    Kardas iš virsmo epochos

    Ekspertų vertinimu, ginklas priskiriamas laikotarpiui, kuris sieja vėlyvąjį merovingų laikotarpį ir ankstyvąją vikingų epochą. Preliminariai teigiama, kad kardas galėjo būti nukaltas maždaug 750–850 metais, kai Skandinavijoje keitėsi karybos tradicijos, o geležies dirbiniai tapo svarbia statuso ir galios išraiška.

    Tokių kardų regione aptinkama nedažnai, o panašūs radiniai paprastai pasirodo kas kelerius metus. Istorikai pabrėžia, kad ankstyvaisiais viduramžiais kardai buvo brangūs ir technologiškai sudėtingi gaminiai, todėl dažniausiai priklausė aukšto socialinio statuso kariams ar vietos vadams.

    Kas slepiasi po lauku?

    Netoli vietos, kur rastas kardas, anksčiau buvo fiksuota pilkapių ir senųjų laidojimo vietų iš geležies amžiaus. Dėl to neatmetama versija, kad ginklas galėjo būti kapo įkapių dalis ir daugiau kaip tūkstantį metų išgulėjo žemėje kaip laidojimo ritualo elementas.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar apylinkėse gali būti ir daugiau archeologinių objektų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu. Tokiais atvejais specialistai paprastai vertina dirvožemio sluoksnius, vietovės istorinius duomenis ir radinio kontekstą, nes būtent aplinka padeda tiksliau nustatyti, kaip ir kodėl ginklas atsidūrė žemėje.

    Radinys keliauja į muziejų

    Kardas perduotas ekspertams ir išgabentas į muziejų Osle, kur bus konservuojamas ir detaliai tiriamas. Konservavimo metu nuo metalo pašalinamos korozijos nuosėdos, stabilizuojama medžiaga, o analitiniai metodai leidžia įvertinti geležies sudėtį, gamybos techniką ir galimus naudojimo pėdsakus.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl sensacijos, bet ir dėl galimybės geriau suprasti ankstyvųjų Skandinavijos visuomenių ginkluotę, prekybos ryšius bei socialinę struktūrą. Panašios istorijos pasitaiko ir kitur regione, pavyzdžiui, Švedijoje anksčiau vaikas žaisdamas vandenyje buvo aptikęs maždaug 1 500 metų senumo kardą, kuris taip pat pateko į specialistų rankas.

  • Paryžiaus Cirque d’Hiver pradeda renovaciją: kaip per 18 mėnesių grįš XIX amžiaus spindesys

    Paryžiaus Cirque d’Hiver pradeda renovaciją: kaip per 18 mėnesių grįš XIX amžiaus spindesys

    Prasideda istorinės salės atnaujinimas

    Paryžiuje pradėti vienos žymiausių miesto pasirodymų erdvių, Cirque d’Hiver, renovacijos darbai. Pastatas duris atvėrė 1852 metais, o dabar siekiama kuo tiksliau atkurti pirminę jo išvaizdą ir dekorą.

    Pirmasis etapas startavo šią savaitę ir apima maždaug dvidešimties Antrosios Prancūzijos imperijos laikotarpio dekoratyvinių freskų restauravimą. Jos įrengtos virš žiūrovų vietų ir laikomos vienu svarbiausių interjero akcentų.

    „Dirbame etapais: viską nuimame, apžiūrime objektą ir atliekame įvertinimą tiek saugos, tiek bendros būklės prasme: ar pažeista, stipriai pažeista, ar galima išsaugoti, ar jau nebeįmanoma“, – sakė už darbus atsakingas architektas ir inžinierius Stéphane Millet.

    Sudėtingiausia dalis – nuėmimas

    Specialistų teigimu, didžiausias iššūkis yra atsargiai nuimti tapybą nepažeidžiant senos medžiagos. Freskų pagrindas per dešimtmečius tapo standesnis, o deformacijas sustiprino drėgmės poveikis.

    Virš dekorų esantys langai, anot projekto vadovo, ilgą laiką kėlė riziką dėl pratekėjimų ir kondensato, kuris galėjo tekėti žemyn ir ardyti paviršių. Dėl to restauratoriai privalo dirbti itin lėtai ir kontroliuojamai.

    „Esminė ir sunkiausia dalis yra nuėmimas. Drobė per laiką įgijo standumo, o iškraipymų atsirado todėl, kad viršuje yra langai ir buvo pratekėjimų bei nekontroliuoto kondensato, kuris pažeidė kūrinį“, – sakė Stéphane Millet.

    Komanda planuoja freskas padengti apsaugine plėvele, kuri turėtų suminkštinti pagrindą ir leisti dekorą nuleisti vientisu gabalu virš žiūrovų vietų. Teigiama, kad ši priemonė lengvai pašalinama ir nedaro žalos kūriniams.

    „Tuomet jas siųsime į restauravimo dirbtuves, kur apsauginė plėvelė bus nuimta ir prasidės itin sudėtingas atkūrimo procesas, nes jau matome, kad kai kuriose vietose anksčiau būta retušavimo“, – sakė Stéphane Millet.

    Ką dar žadama atnaujinti?

    Restauravimo etapui, susijusiam su freskomis, numatoma skirti nuo dvylikos iki aštuoniolikos mėnesių. Projekto vadovas pabrėžia, kad tikslas yra sugrąžinti vaizdą, kuris būtų beveik visiškai ištikimas istoriniam originalui.

    Vėliau darbai apims žiūrovų vietų atnaujinimą ir vitražų sugrąžinimą į angas virš freskų, kad interjeras atgautų pirminį šviesos ir spalvų efektą. Taip pat planuojama restauruoti polichrominę drobę, dengiančią lubas.

    Ši platesnė renovacijos dalis, kaip nurodoma projekto aprašuose, gali tęstis šešerius–septynerius metus ir būtų vykdoma vasaromis, kad kuo mažiau trikdytų Cirque d’Hiver renginių programą. Projekto vertė siekia kelis milijonus eurų, o iniciatyvą vykdo Bouglione šeima, valdanti areną beveik šimtmetį.

    Pranešama, kad darbams taip pat pritaria kultūros paveldo priežiūroje dalyvaujančios regioninės institucijos ir Île-de-France regiono valdžia. Tokia partnerystė dažnai laikoma būtina, kai atnaujinami istoriniai objektai, kurių vertė svarbi ne tik renginių rinkai, bet ir miesto kultūriniam identitetui.