CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Ežys sode – ne vien mielas svečias: ekspertai paaiškina, ką jo pasirodymas sako apie aplinką

    Ežio pasirodymas sode dažnai džiugina, tačiau specialistai ragina į tai žiūrėti ir kaip į ženklą, ką jūsų sklype „pasako“ gamta. Laukiniai gyvūnai renkasi vietas, kur randa maisto, vandens ir slėptuvių, todėl reguliarūs ežių apsilankymai paprastai nėra atsitiktinumas.

    Gamtosaugos ekspertai ežius įvardija kaip savotiškus bioindikatorius. Jei ežys sode užsuka dažnai, tai gali reikšti, kad aplinkoje netrūksta bestuburių, kuriais jis minta, ir išlikę natūralesni kampai, tinkami slėptis.

    „Ežys jūsų sode yra ne tik mielas gyvūnas – jo elgsena gali daug pasakyti apie tai, ar aplinka jam palanki“, – sako specialistai.

    Ežiai aktyviausi sutemus, o naktį gali nukeliauti nemažus atstumus ieškodami maisto. Jie minta įvairiais smulkiais bestuburiais, todėl sodininkams dažnai siejasi su natūralesne kenkėjų kontrole, ypač šiltesniu sezonu, kai sode gausu vabzdžių ir kitų smulkių gyvių.

    Tačiau ežių pasirodymas turi ir platesnį kontekstą: daugelyje Europos šalių ežių populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, intensyvesnės žemėnaudos ir žūčių keliuose. Dėl to kiekviena saugi, rami erdvė, kurioje ežys randa prieglobstį, tampa vis svarbesnė.

    Svarbu stebėti ir gyvūno būklę. Jei ežys dieną matomas atviroje vietoje, atrodo nusilpęs, vangus ar nesistengia pasislėpti, tai gali būti signalas, kad jam reikia pagalbos.

    Tokiais atvejais rekomenduojama pirmiausia pasirūpinti elementariais dalykais: perkelti gyvūną į pavėsį, padėti vandens ir, jei situacija kelia abejonių, kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar pagalbos specialistus. Tai ypač aktualu pavasarį, kai po žiemos ežiams reikia atkurti jėgas, o išsekimas gali būti pavojingas.

  • Pusane kanale įstrigo apie 3,5 metro ryklys: minios ir tarnybos ieško saugaus sprendimo

    Pietų Korėjos uostamiestyje Pusane vietos gyventojų dėmesį patraukė netikėtas vaizdas – miesto kanale pastebėtas ir įstrigęs apie 3,5 metro ilgio ryklys. Į įvykio vietą, esančią šalia North Port Waterfront Park teritorijos, ėmė rinktis minios smalsuolių.

    Vietos žiniasklaida ir pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas greitai išaugo iki įspūdingo masto: prie kanalo susirinko šimtai tūkstančių žmonių, o vaizdai socialiniuose tinkluose plito žaibiškai. Situaciją stebi tiek specialistai, tiek miesto tarnybos, nes svarbiausias tikslas – saugiai grąžinti gyvūną į atvirą jūrą.

    Kol kas ryklys vis dar yra kanale, todėl valdžia bando suderinti du prioritetus: gyvūno gerovę ir žmonių saugumą. Didelis smalsuolių srautas kelia papildomų rizikų, nes triukšmas, dronai ar bandymai priartėti gali sukelti stresą ir gyvūnui, ir apsunkinti gelbėjimo darbus.

    Specialistai vertina, kad tai greičiausiai yra varinė ryklių rūšis, dar vadinama variniu rykliu. Ši rūšis aptinkama vidutinio klimato vandenyse, o į seklumas ar pakrančių zonas gali užplaukti sekdama grobį, reaguodama į sroves ar pakitusias sąlygas.

    Tokie atvejai pasaulyje nėra dažni, tačiau jie kartais nutinka, kai jūriniai plėšrūnai patenka į uostų akvatorijas, upių žiotis ar dirbtinius kanalus. Tuomet išauga tikimybė, kad gyvūnas pasimes, užstrigs dėl siauresnių ruožų ar vandens lygio svyravimų ir nebesugebės pats grįžti į jūrą.

    Gyvosios gamtos ekspertai pabrėžia, kad žmonėms svarbiausia laikytis atstumo ir vykdyti pareigūnų nurodymus. Net jei gyvūnas atrodo nusilpęs ar vangus, bet koks bandymas jį liesti ar fotografuoti iš arti gali baigtis traumomis, o pačiam rykliui sukelti papildomą stresą.

    Kol gelbėtojai ieško praktiškiausio sprendimo, situacija Pusane tapo ir viešosios komunikacijos išbandymu: kaip suvaldyti minią, kai netikėtas laukinės gamtos įvykis virsta masiniu traukos objektu. Miesto tarnybos ragina stebėti procesą iš saugių vietų ir leisti dirbti specialistams.

  • 400 atšvaitų Lietuvos keliuose prieš žvėris: mokslininkai tikrins, ar priemonė išties veikia

    400 atšvaitų Lietuvos keliuose prieš žvėris: mokslininkai tikrins, ar priemonė išties veikia

    AB „Kelių priežiūra“ kartu su AB „Via Lietuva“ ir VILNIUS TECH pradeda vertinti laukinių gyvūnų atbaidymo atšvaitų efektyvumą valstybinės reikšmės keliuose. Iš viso planuojama sumontuoti apie 400 atšvaitų, o pirmieji jau įrengti krašto kelyje Nr. 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai.

    Atšvaitai bus montuojami ruožuose, kuriuose fiksuojama didesnė susidūrimų su laukiniais gyvūnais rizika. Parenkant vietas bus remiamasi eismo intensyvumu, kelio infrastruktūros ypatumais, priežiūros lygiu ir ankstesnių įvykių duomenimis.

    Kaip veikia atšvaitai?

    Tyrimui pasirinkti prie signalinių stulpelių ar apsauginių atitvarų tvirtinami atšvaitai, kurie atspindi automobilių žibintų šviesą į kelio prieigas. Idėja paprasta: staiga atsiradęs optinis dirgiklis turi sulaikyti gyvūną nuo išėjimo į važiuojamąją dalį, kai artėja transporto priemonė.

    Vis dėlto praktikoje rezultatą gali lemti daugybė veiksnių, pradedant reljefu ir augmenija, baigiant oru, šviesų kryptimi bei gyvūnų elgsena skirtingais metų laikais. Dėl to Lietuvoje ir imtasi papildomo vertinimo, nes tarptautinė mokslinė praktika šios priemonės naudą vertina nevienareikšmiškai.

    „Šia prevencine priemone siekiama sumažinti laukinių gyvūnų patekimo į važiuojamąją dalį ir susidūrimų su jais tikimybę. Tačiau nė viena priemonė negali visiškai eliminuoti susidūrimų su laukiniais gyvūnais rizikos“, – sakė „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Ką matuos ir kaip bus vertinama?

    Numatoma, kad stebėjimas apims vieną sezoną, o pagrindinis kriterijus bus eismo įvykių su laukiniais gyvūnais pokytis atšvaitais aprūpintuose ruožuose. Vertinant bus atsižvelgiama ir į sezoniškumą, migracijos laikotarpius, oro sąlygas bei eismo srautus, nes šie veiksniai gali smarkiai pakeisti rizikos lygį.

    „Eismo saugumo sprendimai turi būti pagrįsti ne prielaidomis, o duomenimis. Šio tyrimo rezultatai padės priimti pagrįstus sprendimus dėl jų taikymo ateityje“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir pritaikius papildomas priemones, vairuotojų budrumas išlieka esminis. Laukiniai gyvūnai dažniausiai pasirodo prietemoje, naktį ir anksti ryte, o didesnio atsargumo reikia miškingose vietovėse bei ruožuose, pažymėtuose ženklu „Laukiniai gyvūnai“.

    Pamačius gyvūną kelkraštyje rekomenduojama nedelsiant sumažinti greitį ir būti pasirengus netikėtam jo judesiui į kelią. Taip pat primenama, kad po pirmo gyvūno neretai gali pasirodyti ir kiti, todėl situacija gali pasikeisti per kelias sekundes.

  • Černobylio zonoje elniai rengia purvo maudynes: ką taip pažymi rujos metu ir ką fiksuoja mokslininkai

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate rudenį įsibėgėja tauriojo elnio ruja, kai mišką užpildo patinų riaumojimas. Šiuo laikotarpiu gyvūnai ne tik varžosi dėl patelių, bet ir aktyviai žymi savo teritorijas.

    Vienas ryškiausių elgesio bruožų yra vadinamosios rujos duobės ir purvo maudynės. Patinai kanopomis ir ragais išrausia įdubas, voliojasi dumble, o kvapas ir paliekami pėdsakai veikia kaip signalai kitiems elniams.

    Specialistų teigimu, tokios purvo vonios padeda perduoti informaciją apie patino būklę, užimtą plotą ir jo statusą. Maudynėse išsipurvinęs kailis neretai tampa beveik juodas ir blizgus, todėl kai kuriuos patinus lengviau atpažinti iš ankstesnių stebėjimų.

    Ruja svarbi ir mokslininkams, nes tai metas, kai galima įvertinti populiacijos būklę. Pagal patinų balsų intensyvumą, stebėjimų teritorijos plotą, orus, gyvūnų amžių ir jų suburtų patelių grupių dydį daromos išvados apie elnių gausą ir struktūrą.

    Rezervato duomenimis, 2026 metais vidutinis elnių tankis teritorijoje siekia kiek mažiau nei 10 individų 1 000 hektarų. Bendra populiacija vertinama maždaug apie 2 400 gyvūnų, o šių metų stebėjimai rodo, kad rujos dalyviai dažniausiai yra geros fiziologinės būklės ir sukaupę riebalų atsargų.

    Vis dėlto praėjusi žiema, anot specialistų, buvo ypač sudėtinga. Susidariusi ledo pluta apsunkino judėjimą ir padidino riziką tapti plėšrūnų grobiu, o papildomų nuostolių sukėlė ir vieliniai aptvarai, į kuriuos gyvūnai įsipainioja ar susižeidžia.

    „Rujos metu elnias atrodo pavargęs, išsižiojęs, iškištu liežuviu, tačiau jokia nuotrauka neperteikia balso jėgos, kai patinas riaumoja už kelių dešimčių metrų“, – sakė rezervato specialistas Sergejus Žyla.

    Dar viena šio sezono detalė, kuri patraukė tyrėjų dėmesį, yra dažnesnis vidutinio amžiaus patinų dalyvavimas rujos varžybose. Tai gali rodyti populiacijos „atjaunėjimą“ ir pakitusią amžiaus bei lyčių struktūrą, o galimos priežastys siejamos ir su pastaraisiais metais patirtais didesnių gyvūnų praradimais.

    Patelės rujos laikotarpiu gyvena kitu ritmu nei patinai. Jos didžiąją laiko dalį ganosi ir atrajoja, kaupdamos energiją artėjančiai žiemai bei nėštumui, o be jauniklių likusios patelės paprastai turi daugiau galimybių sukaupti atsargas.

    Černobylio zona jau ne vienerius metus yra svarbi laukinės gamtos stebėjimų teritorija, kur fiksuojamas įvairių rūšių prisitaikymas prie žmogaus veiklos sumažėjimo. Elniai čia išlieka vieni ryškiausių rezervato gyventojų, o rujos sezono elgesys leidžia tyrėjams tiksliau suprasti, kaip kinta jų populiacija ir kokie veiksniai ją labiausiai veikia.

  • Lietuvos keliuose montuos 400 atšvaitų nuo žvėrių: ar tai sumažins avarijų skaičių?

    Valstybinės reikšmės Lietuvos keliuose pradedamas bandymas, kuris turėtų atsakyti į dažną vairuotojų klausimą: ar laukinių gyvūnų atbaidymo atšvaitai realiai padeda išvengti susidūrimų. AB „Kelių priežiūra“ kartu su AB „Via Lietuva“ ir VILNIUS TECH planuoja sumontuoti apie 400 tokių atšvaitų ir vieną sezoną vertinti jų poveikį eismo saugai.

    Pirmieji atšvaitai jau įrengti 2026 metų rugsėjo pradžioje krašto kelyje Nr. 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai. Priemonė bus diegiama ruožuose, kuriuose fiksuojama didesnė gyvūnų pasirodymo ir susidūrimų rizika, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, kelio elementus ir ankstesnių įvykių statistiką.

    Atšvaitai tvirtinami prie signalinių stulpelių arba apsauginių atitvarų, o jų principas paremtas automobilių žibintų šviesos atspindžiu. Artėjant transporto priemonei, atspindėta šviesa nukreipiama į kelio prieigas ir turėtų sukurti papildomą optinį dirgiklį gyvūnams, kad šie nesiveržtų į važiuojamąją dalį.

    „Šia prevencine priemone siekiama sumažinti laukinių gyvūnų patekimo į važiuojamąją dalį ir susidūrimų su jais tikimybę. Tačiau nė viena priemonė negali visiškai eliminuoti rizikos, todėl vairuotojų budrumas ir saugus greitis išlieka itin svarbūs visus metus“, – sakė „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia priemonė Europoje naudojama seniai, tačiau iki šiol skelbti tyrimai skirtingose šalyse pateikė nevienareikšmius rezultatus. Dalis analizių rodo galimą teigiamą efektą tam tikromis sąlygomis, tačiau kitur fiksuota, kad poveikis menkas arba priklausomas nuo sezoniškumo, kelio tipo, priežiūros ir net atšvaitų išdėstymo.

    „Eismo saugumo sprendimai turi būti pagrįsti ne prielaidomis, o duomenimis. Šio tyrimo rezultatai padės priimti pagrįstus sprendimus dėl jų taikymo ateityje“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Vertinant efektyvumą bus stebima, kaip kinta eismo įvykių su laukiniais gyvūnais skaičius ruožuose, kuriuose atšvaitai įrengti, ir palyginama su analogiškomis atkarpomis. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokį palyginimą gali stipriai veikti migracijos laikotarpiai, oro sąlygos, matomumas, eismo srautai ir kiti veiksniai, todėl svarbus ne pavienis įvykis, o bendra tendencija per sezoną.

    Vairuotojams primenama, kad gyvūnai keliuose dažniausiai pasirodo prietemoje, naktį ir anksti ryte, o rizika išauga miškingose vietovėse ir ten, kur pastatyti ženklai apie laukinius gyvūnus. Pamačius gyvūną kelkraštyje rekomenduojama mažinti greitį, laikyti abi rankas ant vairo ir būti pasirengus staigiam jo šuoliui į važiuojamąją dalį.

  • Prie Lenkijos kelių daugėja vilko akys: kaip veikia atšvaitai, skirti atbaidyti žvėris

    Lenkijos keliuose vis dažniau galima pastebėti vadinamąsias vilko akis – mažus atšvaitus, tvirtinamus ant kelkraščio kuoliukų ar stulpelių. Jų paskirtis paprasta: sumažinti riziką, kad laukiniai gyvūnai netikėtai išbėgs į važiuojamąją dalį.

    Šie atšvaitai dažniausiai būna raudoni, balti arba melsvi, o jų veikimas paremtas šviesos atspindžiu. Važiuojančio automobilio žibintai sukuria trumpus blyksnius kelio pakraščiuose, kurie gyvūnams turėtų tapti vizualia kliūtimi ir paskatinti jų neiti arčiau kelio.

    Kaip veikia vilko akys?

    Vilko akys priskiriamos vadinamosioms optinėms užtvaroms, kurios neveikia nuolat. Jos suaktyvėja tik tuomet, kai pro šalį važiuoja transporto priemonės ir šviesos srautas patenka į atšvaitą, todėl sistema nėra nuolatinis barjeras gyvūnų migracijai.

    „Automobilių žibintų šviesa atsispindi nuo atšvaitų, o palei kelią atsiranda trumpi šviesos blyksniai. Gyvūnams tai sukuria optinę kliūtį, kuri turi juos atbaidyti ir atgrasyti nuo išėjimo į važiuojamąją dalį“, – teigiama Lenkijos kelių administratorių paaiškinimuose.

    Kodėl tai svarbu vairuotojams?

    Susidūrimai su laukiniais gyvūnais yra viena pavojingiausių situacijų užmiesčio keliuose, ypač tamsiu paros metu ir miškų apsuptuose ruožuose. Tokiose avarijose nukenčia ne tik gyvūnai, bet ir vairuotojai bei keleiviai, o pasekmės dažnai būna sunkios dėl didelio greičio.

    Lenkijos policijos statistikoje fiksuojami šimtai eismo įvykių, kuriuose dalyvauja laukiniai gyvūnai, todėl kelių valdytojai ieško priemonių, galinčių bent iš dalies sumažinti riziką. Būtent dėl to vilko akys dažniausiai montuojamos keliuose, kurie eina per miškingas teritorijas arba šalia gyvūnų migracijos takų.

    Kur dažniausiai montuojami šie atšvaitai?

    Praktikoje vilko akys dažniau įrengiamos prie intensyvesnio eismo kelių, kur susidūrimo pasekmės būna skaudžiausios. Dažniausios vietos – užmiesčio ruožai, kelių atkarpos prie miškų, laukų ir kitų teritorijų, kur gyvūnai reguliariai kerta važiuojamąją dalį.

    Specialistai pabrėžia, kad tokios priemonės efektyviausios kaip kompleksinių sprendimų dalis, kai derinami keli elementai: tinkamas kelkraščio ženklinimas, įspėjamieji ženklai, greičio ribojimai rizikingose vietose ir, kur įmanoma, fizinės apsaugos priemonės.

  • Ežiai rudenį ieško saugios vietos: keli paprasti pokyčiai sode gali išgelbėti jų žiemą

    Ežiai rudenį ieško saugios vietos: keli paprasti pokyčiai sode gali išgelbėti jų žiemą

    Rudenį, kai soduose daugėja nukritusių lapų ir ilgėja tamsus paros metas, ežiai vis dažniau pasirodo kiemuose ir prie namų. Jie aktyviai ieško ne tik maisto, bet ir ramios slėptuvės žiemojimui, todėl net nedideli sodo tvarkymo įpročių pokyčiai gali turėti didelę reikšmę.

    Ežiai žiemoja miegodami, o tam jiems būtina sausa, nuo vėjo ir trikdymo apsaugota vieta. Šiuo metu ypač svarbu nepersistengti su vadinamaisiais idealiais rudeniniais tvarkymais, kai išvežami visi lapai ir šakelės, nes būtent tokios natūralios krūvelės neretai tampa vienintele saugia slėptuve.

    Lapai ir šakos gali padėti

    Jei turite mažiau lankomą sodo kampą, verta palikti nedidelę sausų lapų ir šakelių krūvą, papildomai galima įmaišyti šiek tiek šiaudų. Svarbiausia, kad ši vieta būtų rami, atokiau nuo takelių ir dažniausiai naudojamos kiemo dalies.

    Alternatyva gali būti ir specialus medinis ežio namelis, pastatytas ant žemės ir apsaugotas nuo lietaus. Jei ežys pasirinks tokią slėptuvę, vėliau jos geriau netikrinti ir nejudinti, kad gyvūnas netaptų lengvu grobiu ar nepaliktų guolio.

    Vanduo svarbus ir rudenį

    Rudenį ežiams reikalingas lengvai pasiekiamas vanduo, ypač jei sausa ir ilgai nelyja. Sode galima palikti negilią, stabilią lėkštę su šviežiu vandeniu, padėtą tiesiai ant žemės, kad gyvūnas galėtų saugiai atsigerti.

    Vandenį verta reguliariai keisti, nes į indą greitai prikrenta lapų ir žemių. Didesni, aukšti ar nestabilūs indai netinka, nes ežiui sudėtinga prie jų prieiti, be to, didėja rizika įkristi.

    Kur slypi pavojingiausios spąstai

    Tvarkant kiemą pravartu apžiūrėti, ar nėra vietų, į kurias ežys galėtų įkristi ir nebeišlipti. Atviros šulinių angos, gilios duobės, neuždengtos lietaus vandens talpos ar stačiais kraštais palikti rezervuarai turėtų būti uždengiami arba kitaip apsaugomi.

    Dėmesio reikalauja ir dekoratyviniai tvenkiniai, ypač jei jų kraštai statūs. Tokiais atvejais verta įrengti švelnų išlipimą į krantą, kad įkritęs gyvūnas turėtų realią galimybę išsigelbėti.

    Jei sode laikote lapų ar šakų krūvas, prieš jas pernešant ar išvežant verta patikrinti, ar viduje jau neįsikūrė ežys. Rudenį jam tai ne tik slėptuvė, bet ir vieta, kurioje gali prasidėti pasiruošimas žiemojimui.

  • Potvynis atkirto Krescento salą Kenijoje: mokslininkai po 5 metų fiksuoja pokyčius ekosistemoje

    Kenyos Naivašos ežere esanti Krescento sala yra privatus rezervatas ir turistų traukos vieta, tačiau jos ekosistemai pastaraisiais metais teko netikėtas išbandymas. Pakilus vandens lygiui, anksčiau sausros metu atsirasdavęs natūralus sausumos „tiltas“ į žemyną dingo, o gyvūnų migracija nutrūko.

    Pokytis įvyko 2020 metais, kai po gausių kritulių ir ilgalaikių hidrologinių svyravimų vanduo užliejo perėją. Nuo tada ji taip ir nebeatsivėrė, todėl zebros, žirafos, impalos, vandens ožiai ir kiti stambūs žolėdžiai liko saloje be galimybės grįžti į platesnes ganyklas.

    2025 metais mokslininkė Paige Czernisky iš Šv. Jurgio universiteto su kolegomis saloje atliko kelių dienų lauko tyrimą. Komanda vertino, kaip ilgalaikė izoliacija veikia gyvūnų būklę, populiacijų dinamiką ir pačią buveinę.

    Tyrėjai nustatė, kad stambiems žolėdžiams tenka išgyventi ribotuose ganyklų plotuose, o natūrali pusiausvyra keičiasi. Plėšrūnai iš žemyno, kurie įprastai reguliuotų žolėdžių gausą ir silpnesnių individų atranką, į salą nepatenka, todėl populiacijos gali augti sparčiau, nei leidžia maisto ištekliai.

    Mokslininkai taip pat įspėja apie didesnę ligų plitimo riziką, kai daug gyvūnų telkiasi nedidelėje teritorijoje. Vietos gidų užrašuose minimas galimas Tomsono gazelių skaičiaus mažėjimas, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimų, kurie gali būti susiję su infekcija.

    Tokie atvejai primena, kad izoliuotos ekosistemos ypač jautriai reaguoja į staigius pokyčius, o pasekmės gali išryškėti tik po kelerių metų. Kai nutrūksta migracija ir pasikeičia plėšrūnų bei žolėdžių santykis, grandininė reakcija paliečia ir augaliją, ir gyvūnų sveikatą, ir visos teritorijos atsparumą.

    Mokslininkų vertinimu, ilgalaikė stebėsena būtų būtina norint tiksliau suprasti, ar saloje jau prasidėjo negrįžtami buveinės pokyčiai. Praktiniai sprendimai, tokie kaip kontroliuojamas gyvūnų perkėlimas ar populiacijos valdymas, tokiose vietose paprastai svarstomi tik remiantis nuosekliais duomenimis ir atsižvelgiant į rezervato apsaugos tikslus.

  • Černobylio draustinyje rudenį suaktyvėję vilkai keliautojus stebina: mokslininkai paaiškino kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje rudenį fiksuojamas didesnis vilkų aktyvumas. Tyrėjai teigia, kad tai susiję ne su išskirtiniais pavojais, o su natūraliu metų laiko ritmu, kai jaunikliai sparčiai bręsta ir šeimos grupės persitvarko.

    Pasak specialistų, vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį vilkiukai tampa labiau savarankiški. Šiuo laikotarpiu jie mokosi medžioklės, treniruoja persekiojimą ir vis daugiau laiko praleidžia kartu su suaugusiais vilkais, perimdami elgseną, reikalingą žiemai.

    „Rugsėjį vilkų gyvenimas pamažu pereina į rudeninį režimą: jaunikliai mokosi medžioti, o gauja daugiau juda ir tikrina savo maršrutus“, – sakė draustinio tyrėjai.

    Mokslininkai aiškina, kad rudenį vilkai tampa mobilesni, nes plečiasi jų klajonių teritorijos, intensyvėja kvapinių žymių palikimas, dažnėja kontaktai su kitomis gaujomis. Trumpėjant dienoms, aktyvumas vis dažniau persikelia į prieblandą ir naktį, todėl gyvūnai dažniau užfiksuojami fotospąstais.

    Kartu tai metas, kai plėšrūnai ruošiasi šaltajam sezonui: kaupia riebalų atsargas, augina tankesnį pavilnį, o jaunikliams perduoda svarbiausius išgyvenimo įgūdžius. Tyrėjai pabrėžia, kad toks suaktyvėjimas rudenį būdingas daugeliui vilkų populiacijų Europoje ir paprastai rodo ne „staigų pagausėjimą“, o sezoninį elgsenos pokytį.

    Draustinio darbuotojai taip pat primena, kad atskirų rūšių gausėjimo ar migracijos vertinimui neužtenka vien pavienių vaizdo įrašų. Patikimesnį vaizdą suteikia ilgalaikiai stebėjimai, fotospąstų duomenys ir pėdsakų analizė, leidžianti vertinti ne tik buvimą, bet ir judėjimo kryptis bei įpročius.

    Pastaruoju metu Černobylio zonoje fiksuojama ir kitų stambių žinduolių veikla. Specialistai skelbia, kad fotospąstai bei lauko stebėjimai padeda sekti kanopinių migraciją ir plėšrūnų pasiskirstymą, o tai svarbu vertinant ekosistemos būklę teritorijoje, kur žmogaus veikla dešimtmečius yra smarkiai apribota.

  • Radai ežį sode rudenį? Štai kaip iš tiesų jam padėti peržiemoti ir ko jokiu būdu nedaryti

    Rudenį ežiai intensyviai ieško maisto ir saugios vietos žiemos miegui, todėl jų pasirodymas sode dažniausiai reiškia, kad aplinka jiems palanki. Sodininkams tai gera žinia, nes ežiai natūraliai mažina kai kurių kenkėjų, vabzdžių lervų ir šliužų gausą. Tačiau net ir geranoriška pagalba gali pakenkti, jei elgiamasi neteisingai.

    Artėjant šalčiams ežiui svarbu sukaupti pakankamai riebalų atsargų, kad žiemos miegas būtų saugus. Europinio ežio kūno masė prieš žiemojimą turi būti pakankama, o per lengvi jaunikliai rudenį gali būti labiau pažeidžiami. Dėl to žmonės dažnai bando ežius šerti, bet čia ir slypi dažniausios klaidos.

    Kaip paruošti sodą ežiui

    Paprasčiausia pagalba yra saugi slėptuvė: palikite ramiame kampelyje lapų krūvą, šakų krūsnį ar nedidelę vietą su natūralia paklote. Ežiai dažnai renkasi sausas, nuo vėjo apsaugotas vietas, todėl tvarkant kiemą verta palikti šiek tiek natūralios netvarkos.

    Labai svarbu užtikrinti praėjimą: jei sklypas aptvertas ištisine tvora, ežiams gali būti sunku judėti ieškant maisto ir poros. Nedidelė anga tvoroje ar tarpas prie žemės padeda jiems migruoti tarp teritorijų, o tai ypač aktualu rudenį.

    Pravartu palikti dubenėlį šviežio vandens, ypač jei rudenį būna sausa. Vanduo ežiui saugesnis pasirinkimas nei bandymai duoti pieno ar įvairių virtuvės likučių. Dubenėlį geriausia laikyti žemai, stabiliai ir kasdien pakeisti vandenį.

    Ko nedaryti, net jei norisi padėti

    Dažna klaida yra duoti pieno: ežiai netoleruoja laktozės, todėl pienas gali sukelti virškinimo sutrikimų ir dehidrataciją. Taip pat nereikėtų šerti duona, saldumynais ar stipriai apdorotu maistu, nes jis netinka laukiniam gyvūnui ir gali pakenkti sveikatai.

    Rudenį tvarkant sodą didžiausią pavojų kelia deginamos lapų krūvos ir technika. Prieš kūrenant laužą ar judinant lapų krūvas būtina jas atsargiai peržiūrėti, nes ežiai gali būti jau įsirengę slėptuvę. Panašiai rizikinga naudoti trimerį ar žoliapjovę tankiose, nepermatomose vietose.

    Dar viena problema yra chemija: šliužų masalai ir pesticidai gali tiesiogiai pakenkti ežiui arba netiesiogiai, sumažindami jo maisto bazę. Jei norite, kad ežys liktų sode, verta rinktis mechanines ir mažiau toksiškas priemones, o geriausia kurti natūralią pusiausvyrą.

    Kada reikalinga specialistų pagalba

    Jei ežys dieną guli atviroje vietoje, sunkiai juda, yra akivaizdžiai sužeistas ar apatiškas, tai gali būti bėdos signalas. Tokiu atveju geriau nebandyti gydyti patiems, o kreiptis į laukinių gyvūnų globėjus ar veterinarijos specialistus, galinčius įvertinti būklę.

    Dažniausiai geriausia pagalba ežiui yra paprasta: saugi slėptuvė, vanduo ir kuo mažiau trikdymo. Palikdami dalį sodo natūralų, atsisakydami agresyvios chemijos ir atsargiai tvarkydami lapus, padedate ežiui sėkmingai peržiemoti ir kitą sezoną sugrįžti.