CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Šernai vis dažniau pasirodo Prancūzijos Rivjeros paplūdimiuose: kodėl jų daugėja ir ką daryti turistams

    Prancūzijos Rivjeros kurortuose vis dažniau fiksuojami laukinių šernų pasirodymai paplūdimiuose, stovyklavietėse ir net prie restoranų. Vietos tarnybos turistus ragina laikytis atstumo ir neprovokuoti gyvūnų, nes maisto ieškantys šernai gali elgtis nenuspėjamai.

    Pagrindinis traukos taškas dažniausiai būna maisto likučiai ir perpildyti šiukšlių konteineriai. Net keli neatsakingai palikti užkandžiai ar išmestos atliekos gali greitai išmokyti gyvūnus, kad žmonių susibūrimo vietose maisto rasti lengviau nei miške.

    Prancūzijoje šernų populiacija daug metų kelia rūpesčių tiek ūkininkams, tiek savivaldybėms, o gyvūnai vis geriau prisitaiko prie miestų ir kurortų aplinkos. Šernai yra itin plastiški, greitai mokosi, aktyviai ieško maisto ir, pripratus prie žmonių, vis dažniau pasirodo dienos metu.

    Medžiotojų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad sumedžiojamų šernų skaičiai per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo, tačiau populiacija kai kur auga greičiau nei spėjama ją suvaldyti. Prie to prisideda švelnesnės žiemos, gausesni maisto šaltiniai ir žmogaus kuriama infrastruktūra, kur lengva rasti atliekų.

    Kai kurie kurortai taiko priemones, skirtas atgrasyti žmones nuo šernų šėrimo ir mažinti atliekų prieinamumą. Pavyzdžiui, dalyje Prancūzijos miestų už šernų šėrimą numatytos piniginės baudos, o savivaldybės stiprina atliekų tvarkymą, keičia konteinerius į atsparesnius laukiniams gyvūnams.

    „Šernų šėrimas yra draudžiamas, nes tai didina riziką, kad gyvūnai priartės prie žmonių ir taps agresyvesni gindami maistą“, – sako vietos pareigūnai.

    Specialistai pataria šernų nešerti, nebandyti jų filmuoti iš arti ir jokiu būdu neprovokuoti, ypač jei šalia yra jauniklių. Jei gyvūnas priartėja, reikėtų ramiai pasitraukti, neblokuoti jam kelio ir pasirūpinti, kad maistas bei atliekos neliktų lengvai pasiekiamos.

    Nors apie mirtinus atvejus šiuo metu neskelbiama, incidentų, kai šernai įsibrauna į žmonių poilsio zonas, daugėja. Prancūzijoje problema turi ir ekonominę pusę: žemės ūkiui kasmet padaroma žala vertinama maždaug 90 000 000 eurų, o kompensacijos ūkininkams tampa vis didesne našta.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Prie Černobylio užfiksuota neįprasta scena: šernai be vargo perplaukia plačią Pripetės upę

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje tyrėjai užfiksavo vaizdą, kuris primena kasdienę gyvūnų rutiną: du stambūs šernai ramiai perplaukė Pripetės upę. Vaizdo įrašą paviešino rezervato specialistai, pabrėžę, kad gyvūnai vandenyje jautėsi užtikrintai.

    Rezervato darbuotojai teigia, kad panašių plaukimų yra matę ir anksčiau, todėl tai nėra atsitiktinumas. Šernai dažnai kerta vandens telkinius ieškodami maisto, migruodami į naujas teritorijas ar judėdami įprastais maršrutais.

    „Susidaro įspūdis, kad mūsų šernai turi neribotą abonementą persikelti per Pripetę. Gal šiandien kitame krante ypač skanios gilės, o gal suplanuotas svarbus susitikimas“, – sakė rezervato specialistai.

    Mokslininkai primena, kad šernai yra geri plaukikai: jie gali įveikti plačias upes ir ežerų sąsmaukas, o vandens kliūtis dažnai tampa tik dar viena kelionės dalimi. Jų judėjimą labiau lemia kvapai, instinktai ir maisto paieška, o ne žmonių nustatytos ribos.

    Černobylio uždaroji zona pastaraisiais dešimtmečiais tapo savotiška laukinės gamtos prieglobsčio teritorija, kurioje fiksuojama gausi žinduolių ir paukščių įvairovė. Rezervato komandos taip pat vykdo vandens telkinių stebėseną, siekdamos įvertinti biologinę įvairovę ir retų rūšių paplitimą Pripetės baseine.

    Pastaruoju metu rezervato tyrimuose minimos ir retos žuvų rūšys, registruojamos Pripetėje bei kituose regiono vandens telkiniuose. Tokie stebėjimai padeda tiksliau suprasti, kaip kinta ekosistemos ir kokios rūšys prisitaiko prie specifinių teritorijos sąlygų.

  • Prie Černobylio AE fotospąstai užfiksavo lūšį ir usūrinį šunį: kodėl jų keliai susikerta

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą: tame pačiame miško take pasirodė lūšis ir usūrinis šuo. Tyrėjų teigimu, tokie susitikimai nėra atsitiktiniai, nors gyvūnai priklauso skirtingoms rūšims ir turi nevienodus įpročius.

    Rezervato specialistai aiškina, kad abu šie plėšrūs žinduoliai dažniausiai suaktyvėja prieblandoje ir naktį. Dėl to jų judėjimo laikas neretai sutampa, o miškingose teritorijose jie gali naudotis tais pačiais natūraliais koridoriais.

    Ypač dažnai gyvūnų maršrutai susikerta vietovėse, kur anksčiau buvo intensyvi žmogaus veikla, o dabar dominuoja gamta. Apleisti kaimai, senos gatvės ir keliukai, kadaise skirti žmonėms, šiandien tampa patogiais keliais laukiniams gyvūnams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Černobylio atskirties zonoje būtent tokia infrastruktūra veikia kaip orientyrai ir „greitkeliai“ gyvūnams. Jais jie juda ieškodami vandens, maisto, teritorijų, taip pat keliaudami tarp skirtingų buveinių.

    Pasak tyrėjų, lūšis ir usūrinis šuo gyvena skirtingu ritmu ir medžioja nevienodai, tačiau juos sieja bendra aplinka, kurioje žmogaus poveikis smarkiai sumažėjęs. Tokie fotospąstų įrašai padeda stebėti rūšių paplitimą, aktyvumo laiką ir tai, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusio kraštovaizdžio.

    Pastaraisiais metais fotospąstai tapo vienu svarbiausių neinvazinių įrankių laukinės gamtos stebėsenai: jie leidžia rinkti duomenis netrikdant gyvūnų ir fiksuoti retai žmonių matomas akimirkas. Rezervatai tokią medžiagą naudoja ne tik viešinimui, bet ir ilgalaikiams tyrimams apie populiacijų būklę bei buveinių kaitą.

  • Saulės elektrinė pakeitė antilopių migraciją JAV: GPS parodė, kaip jos rado naujus kelius

    Didelės saulės elektrinės, užimančios šimtus hektarų ir aptvertos aukštomis tvoromis, gali ne tik keisti kraštovaizdį, bet ir perbraižyti laukinių gyvūnų judėjimo žemėlapį. Naujas stebėjimas JAV Naujosios Meksikos valstijoje parodė, kad vilorogės antilopės, susidūrusios su saulės jėgainių barjeru, nebandė kirsti teritorijos, tačiau rado kitą sprendimą.

    Tyrėjai dar iki saulės elektrinių įrengimo daliai bandos uždėjo GPS antkaklius ir vėliau palygino judėjimo duomenis prieš statybas ir po jų. Iš viso buvo stebimos 75 vilorogės antilopės, laikomos vienomis greičiausių Šiaurės Amerikos žinduolių.

    GPS duomenys atskleidė gana nuoseklią elgseną: gyvūnai prie saulės elektrinių nesiveržė per panelių laukus ir nešoko per tvoras. Vietoj to antilopės koregavo maršrutus ir suformavo naujus takus aplink jėgainių teritorijas, taip išlaikydamos migracijos logiką, nors kelionė tapo labiau apylankinė.

    Didelė dalis pramoninių saulės elektrinių dėl saugumo ir turto apsaugos aptveriamos maždaug 2 metrų aukščio tvoromis. Nors kai kuriose atkarpose pasitaiko tarpai ar techniniai praėjimai, jie dažnai būna įrengti pagal infrastruktūros poreikius, o ne pagal natūralius gyvūnų judėjimo koridorius.

    Dėl to laukiniai gyvūnai, net jei ir randa spragas, ne visada jas aptinka ten, kur būtų natūraliausia kirsti teritoriją. Šiuo atveju fiksuota, kad antilopės rinkosi patikimesnę strategiją ir laikėsi atstumo, stabiliai apeidamos kliūtį.

    Tokie rezultatai primena, kad žaliosios energetikos plėtra nebūtinai automatiškai reiškia mažesnį poveikį gamtai konkrečiose vietovėse. Net ir švari energija reikalauja didelių plotų, o infrastruktūros elementai, tokie kaip tvoros ir aptarnavimo keliai, gali fragmentuoti buveines ir migracijos maršrutus.

    Kartu šis atvejis rodo ir kitą pusę: gyvūnai geba prisitaikyti, jei kliūtis nėra mirtina ar visiškai neįveikiama. Praktikoje tai stiprina argumentą, kad planuojant saulės elektrines galima suderinti energijos gamybą ir biologinės įvairovės apsaugą, jei iš anksto įvertinami migracijos keliai ir pritaikomi sprendimai, pavyzdžiui, kryptingi praėjimai ar gyvūnams draugiškesnės tvoros.

    Panašūs prisitaikymo signalai fiksuojami ir kituose JAV projektuose. Pavyzdžiui, dykumų vėžliai kai kuriose teritorijose pradėjo naudoti saulės panelių metamus šešėlius kaip priedangą nuo kaitros, nes pavėsis jiems yra vienas svarbiausių būdų išvengti perkaitimo.

    Šie pavyzdžiai pabrėžia bendrą tendenciją: didėjant saulės energetikos mastui, vis svarbiau tampa ne tik kiek pagaminama elektros, bet ir kaip infrastruktūra integruojama į kraštovaizdį. Tai ypač aktualu regionuose, kur laukinių gyvūnų migracija yra sezoninė ir priklausoma nuo tradicinių, dešimtmečiais susiformavusių koridorių.

    Stebėjimas su GPS antkakliais suteikia retą galimybę pokyčius įvertinti ne spėlionėmis, o realiais judėjimo duomenimis. Tyrėjų išvada aiški: saulės elektrinė tapo kliūtimi, tačiau vilorogės antilopės pasirinko ne sustojimą, o maršruto perplanavimą.

  • Prie Černobylio nufotografuotas vilkas su atverta nasrų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje užfiksuotas vilkas, kurio plačiai praverta burna nuotraukoje gali pasirodyti grėsminga. Rezervato specialistai sako, kad vaizdas klaidina ir iš tiesų rodo visiškai įprastą gyvūno elgesį.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad plėšrūnas šiepia dantis ar ruošiasi pulti. Tačiau tyrėjai aiškina, jog tai paprasčiausias žiovulys, dažnas tiek laukiniams, tiek prijaukintiems šuniniams.

    „Gali pasirodyti, kad vilkas grėsmingai išsišiepė, bet iš tikrųjų jis tiesiog žiovauja“, – teigė rezervato specialistai.

    Žiovulys vilkams siejamas su perėjimu iš poilsio į aktyvumą arba atvirkščiai, taip pat gali padėti atsipalaiduoti. Specialistų vertinimu, tikėtina, kad nufotografuotas gyvūnas buvo ką tik pabudęs, todėl ir užfiksuotas būtent šiuo momentu.

    Ekologiniu požiūriu vilkas Černobylio zonoje laikomas vienu svarbiausių plėšrūnų, padedančių palaikyti gamtinę pusiausvyrą. Jis reguliuoja kanopinių gyvūnų populiacijas ir netiesiogiai veikia visą ekosistemą, nes plėšrūnų buvimas keičia grobio elgseną ir pasiskirstymą teritorijoje.

    Pastaraisiais metais Černobylio zona ne kartą atsidūrė mokslininkų dėmesio centre dėl čia stebimos laukinės gamtos sugrįžimo. Ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas sudarė sąlygas daugeliui rūšių įsitvirtinti, nors mokslininkai pabrėžia, kad radiacinė aplinka gali turėti skirtingą poveikį atskiroms rūšims ir jų sveikatai.

    Rezervate fiksuojami ir kiti gyvūnai bei paukščiai, o stebėsenos nuotraukos dažnai padeda paaiškinti elgseną, kuri iš pažiūros atrodo neįprasta. Specialistai ragina tokius kadrus vertinti atsargiai, nes vienas momentas nuotraukoje ne visada atspindi realią gyvūno būseną ar ketinimus.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti pilkieji gervės: jų poros ištikimos visam gyvenimui, balsai girdimi toli

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate gamtosaugininkai užfiksavo pilkąsias gerves. Specialistų teigimu, iki rudeninės migracijos šie paukščiai gyvena ramų šeiminį gyvenimą, o pavasarį išsiritę jaunikliai jau pastebimai paaugę.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad jaunikliai dar laikosi greta tėvų ir mokosi svarbiausių išgyvenimo įgūdžių. Jie stebi suaugusiųjų elgesį, mokosi susirasti maisto, atpažinti pavojus ir pamažu tampa savarankiškesni.

    „Kol iki rudeninės migracijos dar yra laiko, pilkosios gervės gyvena įprastą šeiminį gyvenimą: jaunikliai seka tėvus ir mokosi visko, ko prireiks savarankiškai“, – sakė rezervato specialistai.

    Pilkosios gervės laikomos vienomis ištikimiausių paukščių: poros dažnai susiformuoja ilgam laikui, neretai visam gyvenimui. Abu partneriai kartu saugo lizdą, peri ir augina jauniklius, todėl poros ryšys laikomas itin stipriu.

    Dar vienas įspūdingas šių paukščių bruožas – garsūs, sinchroniški balsai, kuriais jos palaiko ryšį net būdamos toliau viena nuo kitos. Tyrėjai nurodo, kad tokie unisoniniai „dialogai“ palankiomis sąlygomis gali būti girdimi kelių kilometrų atstumu.

    Vasaros pabaigoje gervės aktyviau maitinasi, nes kaupia energijos atsargas ilgesnei kelionei į žiemojimo vietas. Jų racionas gana įvairus: jos lesa vabzdžius, moliuskus, smulkius bestuburius ir stuburinius, taip pat sėklas, uogas bei kitą augalinį maistą.

    Gamtosaugininkų teigimu, Černobylio rezervate pilkosios gervės nėra retenybė. Plačios pelkės, drėgnos pievos ir mažai žmogaus trikdomi miškai sukuria palankias sąlygas perėjimui ir jauniklių auginimui, todėl teritorija išlieka svarbi šios rūšies buveinė.

  • Černobylio zonoje nufotografuota Prževalskio arklių banda: tyrėjai paaiškino, kodėl ji priėjo prie namo

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate tyrėjai užfiksavo retų Prževalskio arklių bandą. Nuotraukoje matyti aštuoni gyvūnai, tarp jų ir jaunikliai, o banda pastebėta visai šalia apleisto namo.

    Rezervato specialistai nurodo, kad tokie vaizdai čia nėra atsitiktiniai: Prževalskio arkliai gyvena stipriais socialiniais ryšiais susietose grupėse. Dažniausiai tai nedidelės vadinamosios haremų grupės, kurias sudaro eržilas, kelios kumelės ir jų jaunikliai.

    „Prževalskio arkliai paprastai keliauja, ganosi ir ilsisi kartu, o grupė nuolat stebi aplinką ir vieni kitų saugumą“, – teigiama rezervato pranešime.

    Tyrėjų vertinimu, gyvūnai prie pastato galėjo priartėti todėl, kad didelė dalis teritorijos yra negyvenama, o žmonių trikdymas ribotas. Apleisti pastatai gali tapti orientyrais kraštovaizdyje, o jų aplinka neretai būna atviresnė, todėl patogesnė stebėti plėšrūnų ar kitų grėsmių požymius.

    Prževalskio arkliai Černobylio zonoje pradėti formuoti dar 1990-ųjų pabaigoje, kai čia buvo perkelta pirmoji gyvūnų grupė iš arklynų ir rezervatų. Vėlesni bandymai papildyti populiaciją ne visada buvo sėkmingi, tačiau išlikusi branduolinė grupė tapo pagrindu populiacijai, kuri laikui bėgant prisitaikė prie laukinių sąlygų.

    Rezervato ekspedicijų metu fiksuojama ir daugiau stambiųjų žinduolių: pastebimi briedžiai, elniai, šernai. Pasak specialistų, nuoseklūs stebėjimai leidžia vertinti, kaip gyvūnai naudojasi buvusiomis gyvenvietėmis ir kaip kinta ekosistemos teritorijoje, kur žmogaus veikla daug metų yra minimali.

  • Černobylio atominės elektrinės zonoje ekspedicija užfiksavo „pozuojančius“ gyvūnus: nuotraukos

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje tyrėjų ekspedicija užfiksavo netikėtą vaizdą: laukiniai gyvūnai apleistoje zonoje elgėsi taip ramiai, tarsi būtų pripratę prie žmonių. Draustinio paskelbtose nuotraukose matyti briedis, elniai, šernas ir Prževalskio arkliai.

    Tyrėjai pažymi, kad išvykos į zoną dažnai atneša ne tik duomenų, bet ir netikėtų susitikimų miškuose. Kai kurie gyvūnai, sprendžiant iš kadrų, žmonių artumo net nepastebėjo, o pora elnių, regis, sustingo pusiau pasisukę ir žiūrėjo tiesiai į objektyvą.

    Specialistai pabrėžia, kad Černobylio uždaroje teritorijoje jau kelis dešimtmečius beveik nevyksta įprasta ūkinė veikla, todėl daliai rūšių susiformavo palankesnės sąlygos: mažiau trikdymo, daugiau natūralių buveinių. Tai nereiškia, kad teritorija tapo visiškai saugi, tačiau žmogaus poveikio sumažėjimas daugeliui gyvūnų yra lemiamas veiksnys.

    Tuo pačiu tyrėjai primena, kad radiacinė tarša kai kuriose vietose išlieka, o skirtingos rūšys radionuklidus kaupia nevienodai. Dėl šios priežasties bet kokie bandymai gaudyti, šerti ar artintis prie laukinių gyvūnų zonoje yra rizikingi tiek žmonėms, tiek pačiai gyvūnijai.

    Prževalskio arkliai laikomi viena įdomiausių rūšių, įsitvirtinusių Černobylio zonoje. Jie čia buvo introdukuoti 1998 metais, o per laiką prisitaikė gyventi pusiau laukinėmis sąlygomis ir formuoti bandas.

    Draustinio duomenimis, pastaruoju metu fiksuojamas bandų gausėjimas, o tai siejama su sėkmingu dauginimusi saugomoje teritorijoje. Tyrėjai taip pat yra nurodę, kad dalis kumelių laukiasi, todėl tikėtina, jog artimiausiais sezonais prieauglis dar padidės.

    Černobylio zona dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip gamta atsikuria sumažėjus žmogaus veiklai, tačiau mokslininkai ragina vengti supaprastinimų. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad kai kurios populiacijos atsigauna, bet radiacija gali turėti įtakos atskirų individų sveikatai, reprodukcijai ir mitybos grandinėms.

    Ekspertai taip pat primena, kad žuvis ir kiti vandens ekosistemų organizmai gali kaupti radioaktyviąsias medžiagas, todėl jų vartojimas iš kai kurių zonos vietų gali būti pavojingas. Dėl to lankytojams rekomenduojama laikytis draustinių taisyklių ir apsiriboti stebėjimu iš saugaus atstumo.

  • Gandrai vis dažniau užklysta į kiemus: ornitologas paaiškino, kas skatina paukščius

    Ukrainos Černihivo regione gyventojai vis dažniau pastebi gandrus, kurie be didelės baimės vaikšto privačiuose kiemuose ir priartėja prie žmonių. Ornitologų teigimu, toks elgesys nebūtinai reiškia staigų rūšies pokytį, tačiau aiškiai parodo, kaip stipriai paukščiai prisitaiko prie žmogaus aplinkos.

    Černihivo ornitologas Oleksandras Fedunas vietos žiniasklaidai aiškino, kad įspūdis, jog gandrai tapo drąsesni, neretai yra subjektyvus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad žmonių kaimynystė gandrams jau seniai nėra neįprasta, o urbanizacija šią tendenciją tik stiprina.

    Specialisto teigimu, gandrai priskiriami sinantropinėms rūšims, kurios gyvena šalia žmonių, nes čia randa palankias sąlygas ir lengviau pasiekiamo maisto. Dėl to jie lizdus krauna ant elektros stulpų, pastatų stogų ar kitų konstrukcijų net ir gyvenviečių viduje, o žmonių judėjimas aplinkui tampa kasdienybe.

    Vasarą tokie susidūrimai su gandrais dažnėja ir dėl natūralaus sezoniškumo. Tai jauniklių auginimo metas, kai suaugę paukščiai priversti intensyviai ieškoti maisto ir dažnai renkasi vietas, kur jo galima rasti greičiausiai.

    „Dabar jiems reikia atnešti jaunikliams labai daug maisto, todėl jie aktyviai ieško grobio“, – sakė Oleksandras Fedunas.

    Anot ornitologo, gandrai dažnai maitinasi laukuose, pievose ar pakelėse, tačiau taip pat gali užeiti į kiemus, jei pajunta lengvai pasiekiamų maisto likučių. Tokiose situacijose žmonėms svarbu suprasti, kad paukščius labiausiai vilioja ne pats kiemas, o maisto signalai.

    Jei gyventojai nenori, kad gandrai vaikščiotų jų teritorijoje, rekomendacija paprasta: nepalikti maisto atliekų atvirose vietose. Tai apima ne tik tiesiogiai išmestas maisto liekanas, bet ir neuždarytus komposto kibirus ar lengvai pasiekiamus konteinerius, kuriuose paukščiai gali rasti ką nors lesalo.

    „Jei norite, kad gandrai neužeitų į kiemą, nepalikite maisto likučių. O jei jų vizitai netrukdo, galima ramiai į tai reaguoti, nes tai natūralus prisitaikymo procesas“, – teigė ornitologas.

    Specialistas taip pat pabrėžė, kad gandrai paprastai nėra agresyvūs paukščiai. Jo teigimu, praktikoje itin retai pasitaiko atvejų, kad gandrai rodytų agresiją žmonėms, ypač jei nėra provokuojami ar vejami.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad laukinių paukščių šėrimas gali turėti ir neigiamų pasekmių, jei tai virsta nuolatiniu įpročiu. Paukštis, pripratęs prie lengvo maisto šaltinio, gali prasčiau ieškoti natūralaus grobio, o pasikeitus sąlygoms ar žmonėms nustojus šerti, patirti stresą ir alkį.

    Gandrų vizitai į kiemus dažniausiai yra signalas apie žmogaus aplinkoje lengvai prieinamus išteklius ir sparčiai besikeičiantį kraštovaizdį. Ekspertai ragina laikytis paprastos taisyklės: stebėti paukščius galima, tačiau jų neprijaukinti ir nekurti priklausomybės nuo žmogaus paliekamo maisto.