CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Kuna po variklio dangčiu sugrįš ir vasarą: štai kas ją traukia prie jūsų automobilio

    Kuna po variklio dangčiu sugrįš ir vasarą: štai kas ją traukia prie jūsų automobilio

    Kunos į automobilius braunasi ne tik rudenį ar žiemą, kai ieško šiltesnės vietos. Po važiavimo įkaitęs variklio skyrius joms tampa patogia slėptuve, o patekti dažniausiai pavyksta iš apačios per ratų arkas, važiuoklės plyšius ar oro angas.

    Vairuotojams didžiausias galvos skausmas prasideda tuomet, kai kunos ima graužti automobilio dalis. Nors tai dažnai siejama su maisto paieška, ekspertai pabrėžia, kad pagrindinės priežastys paprastai yra smalsumas ir natūralus poreikis dilinti nuolat augančius dantis.

    Dažniausiai nukenčia elektros laidai, guminės žarnos, minkštos garso izoliacijos ir šilumą sulaikančios medžiagos. Tokia žala gali baigtis ne tik įspėjamomis lemputėmis prietaisų skydelyje, bet ir rimtesniais gedimais, kai sutrinka variklio darbas ar aušinimo sistemos sandarumas.

    Šiltojo sezono metu rizika nemažėja, o kai kuriais atvejais net išauga. Poravimosi laikotarpiu patinai tampa agresyvesni ir ypač jautriai reaguoja į kvapus, todėl aptikę po variklio dangčiu kito gyvūno paliktus kvapo pėdsakus gali pradėti aršiai kandžioti detales, tarsi bandydami „perrašyti“ teritoriją.

    Kita situacija – jaunos kunos, kurios tyrinėja aplinką ir variklio skyrių gali paversti savotiška žaidimų aikštele. Minkštos detalės, izoliacinės medžiagos ir lengvai pasiekiami laidai joms tampa patogiais objektais kandžiojimui.

    Bandant apsaugoti automobilį dažnai griebiamasi kvapų, kurie kunoms nemalonūs, pavyzdžiui, česnako, svogūno ar kitų aštrių aromatų. Tačiau tokios priemonės ne visada patikimos, nes gyvūnai prie pastovaus kvapo gali priprasti ir po kurio laiko į jį nebereaguoti.

    Dėl to praktikoje dažnai rekomenduojama keisti priemones arba rinktis sprendimus, kurie veikia ne vien kvapu. Plačiau naudojami ultragarsiniai atbaidytuvai, o kai kur taikomos ir specialios apsauginės sistemos, sukeliančios nemalonų impulsą gyvūnui bandant patekti į variklio skyrių, kad šis vietą imtų sieti su diskomfortu.

    Norint sumažinti riziką, verta pasirūpinti ir prevencija: jei įtariate, kad variklio skyriuje jau lankėsi gyvūnas, naudinga kruopščiai išvalyti vietas, kur galėjo likti kvapo žymių. Taip pat svarbu periodiškai apžiūrėti laidus ir žarnas, ypač jei automobilis dažnai stovi lauke ar šalia miško, parkų, priemiesčių želdynų.

  • Sodininkų slaptas sąjungininkas: kaip pritraukti ežį į sodą ir ko jokiu būdu nedaryti

    Sodininkų slaptas sąjungininkas: kaip pritraukti ežį į sodą ir ko jokiu būdu nedaryti

    Ežys sode daugeliui tampa netikėtu, bet labai naudingu svečiu: naktimis jis aktyviai ieško maisto ir taip prisideda prie kenkėjų kontrolės. Ežiai yra mėsėdžiai, todėl jie dažnai minta šliužais, sraigėmis, vabalais, lervomis ir vikšrais.

    Dažnas mitas, kad ežiai mėgsta obuolius, yra labiau vaikiškų knygų įvaizdis nei tikrovė. Vaisiai nėra jų pagrindinis maistas, o sode jie labiau vertinami dėl to, kad padeda mažinti nemalonių kenkėjų gausą.

    Jei norite ežį pritraukti, pirmiausia pasirūpinkite vandeniu: tinka negilus, stabilus dubenėlis su švariu vandeniu, kurį geriausia keisti kasdien. Maistui saugiausia rinktis specialų ėdalą ežiams arba kokybišką drėgną kačių ėdalą, patiektą nedideliais kiekiais.

    Pieno ir virtuvės likučių ežiams duoti nereikėtų, nes jų virškinimo sistema tam nepritaikyta. Net jei gyvūnas atrodo išalkęs, netinkamas maistas gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

    Labai svarbi ir vieta, kur paliekate vandenį ar ėdalą: ji turėtų būti rami, apsaugota nuo vėjo ir triukšmo, toliau nuo dažnai naudojamų takų. Tam tinka tankesni krūmai, gyvatvorių pakraščiai ar erdvės po žemesnių medžių lajomis, o dubenėliai turėtų būti sunkesni, kad ežys jų lengvai neapverstų.

    Vien maisto neužtenka, jei sode nėra kur pasislėpti ir saugiai judėti. Ežiams palanku, kai dalis kiemo nėra pernargludinta: nedidelė lapų krūvelė, šakų krūva ar ne iki galo nušienauta vejos juosta gali tapti natūralia slėptuve.

    Jei įmanoma, verta pasirūpinti ir judėjimo „koridoriais“: nedidelėmis angomis tvoros apačioje, kad ežiai galėtų keliauti tarp teritorijų. Taip pat rekomenduojama vengti cheminių augalų apsaugos priemonių, ypač granulių nuo šliužų, nes jos gali būti pavojingos ne tik kenkėjams, bet ir ežiams.

  • Prie Černobylio atominės elektrinės užfiksuotas rudas lokys: ekspertai aiškina, ką tai reiškia

    Prie Černobylio atominės elektrinės vaizdo kamera užfiksavo rudą lokį, pranešė Černobylio radiacinis-ekologinis biosferos rezervatas. Trumpame įraše matyti stambus gyvūnas, ramiai praeinantis pro fotospąstą.

    Rezervato atstovai pažymėjo, kad lokį šioje teritorijoje pamatyti sunku, tačiau tai įmanoma. Tokie įrašai dažniausiai gaunami atsitiktinai, kai gyvūnas kerta stebėjimo taškus prie miškų ir retai lankomų kelių.

    Rudieji lokiai Ukrainoje daugiausia gyvena Karpatų regione, o Polesėje pasirodo retai. Specialistai pabrėžia, kad pavieniai gyvūnai į šiaurines teritorijas gali užklysti iš kaimyninių regionų, sekdami maisto išteklius ar ieškodami naujų arealų.

    Diskusijose po įrašu dalis žmonių svarstė, kad lokys galėjo ateiti iš Baltarusijos pusės. Toks scenarijus laikomas tikėtinu, nes dideli plėšrūnai gali įveikti didelius atstumus, ypač jei jų netrikdo intensyvus žmonių judėjimas.

    Gamtosaugininkai aiškina, kad stambių žinduolių fiksavimas Černobylio zonoje pirmiausia rodo gyvūnų judėjimą ir buveinių tinkamumą, o ne tiesioginį pavojų. Zona ilgą laiką išlieka mažiau urbanizuota, todėl kai kurios rūšys čia randa daugiau ramybės ir vientisų miškų masyvų.

    Vis dėlto ekspertai primena, kad laukinis gyvūnas, net jei atrodo „gerai įmitęs“, išlieka nenuspėjamas. Priartėti, šerti ar bandyti vytis tokį gyvūną yra nesaugu, o susidūrus svarbiausia laikytis atstumo ir netrukdyti jam pasišalinti.

    Rezervatas reguliariai skelbia apie fotospąstais ir tyrimais užfiksuotus gyvūnus, įskaitant retas rūšis. Pastaraisiais metais pranešimuose minima, kad stebėjimų daugėja, nes plečiamas kamerų tinklas ir sistemingiau renkami duomenys.

    Tokia informacija naudojama vertinant populiacijų būklę, migracijos kelius ir žmogaus veiklos poveikį. Mokslininkams tai padeda tiksliau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos ir kokios teritorijos joms tampa svarbiausios.

  • Šernai vis dažniau pasirodo Prancūzijos Rivjeros paplūdimiuose: kodėl jų daugėja ir ką daryti turistams

    Prancūzijos Rivjeros kurortuose vis dažniau fiksuojami laukinių šernų pasirodymai paplūdimiuose, stovyklavietėse ir net prie restoranų. Vietos tarnybos turistus ragina laikytis atstumo ir neprovokuoti gyvūnų, nes maisto ieškantys šernai gali elgtis nenuspėjamai.

    Pagrindinis traukos taškas dažniausiai būna maisto likučiai ir perpildyti šiukšlių konteineriai. Net keli neatsakingai palikti užkandžiai ar išmestos atliekos gali greitai išmokyti gyvūnus, kad žmonių susibūrimo vietose maisto rasti lengviau nei miške.

    Prancūzijoje šernų populiacija daug metų kelia rūpesčių tiek ūkininkams, tiek savivaldybėms, o gyvūnai vis geriau prisitaiko prie miestų ir kurortų aplinkos. Šernai yra itin plastiški, greitai mokosi, aktyviai ieško maisto ir, pripratus prie žmonių, vis dažniau pasirodo dienos metu.

    Medžiotojų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad sumedžiojamų šernų skaičiai per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo, tačiau populiacija kai kur auga greičiau nei spėjama ją suvaldyti. Prie to prisideda švelnesnės žiemos, gausesni maisto šaltiniai ir žmogaus kuriama infrastruktūra, kur lengva rasti atliekų.

    Kai kurie kurortai taiko priemones, skirtas atgrasyti žmones nuo šernų šėrimo ir mažinti atliekų prieinamumą. Pavyzdžiui, dalyje Prancūzijos miestų už šernų šėrimą numatytos piniginės baudos, o savivaldybės stiprina atliekų tvarkymą, keičia konteinerius į atsparesnius laukiniams gyvūnams.

    „Šernų šėrimas yra draudžiamas, nes tai didina riziką, kad gyvūnai priartės prie žmonių ir taps agresyvesni gindami maistą“, – sako vietos pareigūnai.

    Specialistai pataria šernų nešerti, nebandyti jų filmuoti iš arti ir jokiu būdu neprovokuoti, ypač jei šalia yra jauniklių. Jei gyvūnas priartėja, reikėtų ramiai pasitraukti, neblokuoti jam kelio ir pasirūpinti, kad maistas bei atliekos neliktų lengvai pasiekiamos.

    Nors apie mirtinus atvejus šiuo metu neskelbiama, incidentų, kai šernai įsibrauna į žmonių poilsio zonas, daugėja. Prancūzijoje problema turi ir ekonominę pusę: žemės ūkiui kasmet padaroma žala vertinama maždaug 90 000 000 eurų, o kompensacijos ūkininkams tampa vis didesne našta.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Prie Černobylio užfiksuota neįprasta scena: šernai be vargo perplaukia plačią Pripetės upę

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje tyrėjai užfiksavo vaizdą, kuris primena kasdienę gyvūnų rutiną: du stambūs šernai ramiai perplaukė Pripetės upę. Vaizdo įrašą paviešino rezervato specialistai, pabrėžę, kad gyvūnai vandenyje jautėsi užtikrintai.

    Rezervato darbuotojai teigia, kad panašių plaukimų yra matę ir anksčiau, todėl tai nėra atsitiktinumas. Šernai dažnai kerta vandens telkinius ieškodami maisto, migruodami į naujas teritorijas ar judėdami įprastais maršrutais.

    „Susidaro įspūdis, kad mūsų šernai turi neribotą abonementą persikelti per Pripetę. Gal šiandien kitame krante ypač skanios gilės, o gal suplanuotas svarbus susitikimas“, – sakė rezervato specialistai.

    Mokslininkai primena, kad šernai yra geri plaukikai: jie gali įveikti plačias upes ir ežerų sąsmaukas, o vandens kliūtis dažnai tampa tik dar viena kelionės dalimi. Jų judėjimą labiau lemia kvapai, instinktai ir maisto paieška, o ne žmonių nustatytos ribos.

    Černobylio uždaroji zona pastaraisiais dešimtmečiais tapo savotiška laukinės gamtos prieglobsčio teritorija, kurioje fiksuojama gausi žinduolių ir paukščių įvairovė. Rezervato komandos taip pat vykdo vandens telkinių stebėseną, siekdamos įvertinti biologinę įvairovę ir retų rūšių paplitimą Pripetės baseine.

    Pastaruoju metu rezervato tyrimuose minimos ir retos žuvų rūšys, registruojamos Pripetėje bei kituose regiono vandens telkiniuose. Tokie stebėjimai padeda tiksliau suprasti, kaip kinta ekosistemos ir kokios rūšys prisitaiko prie specifinių teritorijos sąlygų.

  • Prie Černobylio AE fotospąstai užfiksavo lūšį ir usūrinį šunį: kodėl jų keliai susikerta

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą: tame pačiame miško take pasirodė lūšis ir usūrinis šuo. Tyrėjų teigimu, tokie susitikimai nėra atsitiktiniai, nors gyvūnai priklauso skirtingoms rūšims ir turi nevienodus įpročius.

    Rezervato specialistai aiškina, kad abu šie plėšrūs žinduoliai dažniausiai suaktyvėja prieblandoje ir naktį. Dėl to jų judėjimo laikas neretai sutampa, o miškingose teritorijose jie gali naudotis tais pačiais natūraliais koridoriais.

    Ypač dažnai gyvūnų maršrutai susikerta vietovėse, kur anksčiau buvo intensyvi žmogaus veikla, o dabar dominuoja gamta. Apleisti kaimai, senos gatvės ir keliukai, kadaise skirti žmonėms, šiandien tampa patogiais keliais laukiniams gyvūnams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Černobylio atskirties zonoje būtent tokia infrastruktūra veikia kaip orientyrai ir „greitkeliai“ gyvūnams. Jais jie juda ieškodami vandens, maisto, teritorijų, taip pat keliaudami tarp skirtingų buveinių.

    Pasak tyrėjų, lūšis ir usūrinis šuo gyvena skirtingu ritmu ir medžioja nevienodai, tačiau juos sieja bendra aplinka, kurioje žmogaus poveikis smarkiai sumažėjęs. Tokie fotospąstų įrašai padeda stebėti rūšių paplitimą, aktyvumo laiką ir tai, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusio kraštovaizdžio.

    Pastaraisiais metais fotospąstai tapo vienu svarbiausių neinvazinių įrankių laukinės gamtos stebėsenai: jie leidžia rinkti duomenis netrikdant gyvūnų ir fiksuoti retai žmonių matomas akimirkas. Rezervatai tokią medžiagą naudoja ne tik viešinimui, bet ir ilgalaikiams tyrimams apie populiacijų būklę bei buveinių kaitą.

  • Saulės elektrinė pakeitė antilopių migraciją JAV: GPS parodė, kaip jos rado naujus kelius

    Didelės saulės elektrinės, užimančios šimtus hektarų ir aptvertos aukštomis tvoromis, gali ne tik keisti kraštovaizdį, bet ir perbraižyti laukinių gyvūnų judėjimo žemėlapį. Naujas stebėjimas JAV Naujosios Meksikos valstijoje parodė, kad vilorogės antilopės, susidūrusios su saulės jėgainių barjeru, nebandė kirsti teritorijos, tačiau rado kitą sprendimą.

    Tyrėjai dar iki saulės elektrinių įrengimo daliai bandos uždėjo GPS antkaklius ir vėliau palygino judėjimo duomenis prieš statybas ir po jų. Iš viso buvo stebimos 75 vilorogės antilopės, laikomos vienomis greičiausių Šiaurės Amerikos žinduolių.

    GPS duomenys atskleidė gana nuoseklią elgseną: gyvūnai prie saulės elektrinių nesiveržė per panelių laukus ir nešoko per tvoras. Vietoj to antilopės koregavo maršrutus ir suformavo naujus takus aplink jėgainių teritorijas, taip išlaikydamos migracijos logiką, nors kelionė tapo labiau apylankinė.

    Didelė dalis pramoninių saulės elektrinių dėl saugumo ir turto apsaugos aptveriamos maždaug 2 metrų aukščio tvoromis. Nors kai kuriose atkarpose pasitaiko tarpai ar techniniai praėjimai, jie dažnai būna įrengti pagal infrastruktūros poreikius, o ne pagal natūralius gyvūnų judėjimo koridorius.

    Dėl to laukiniai gyvūnai, net jei ir randa spragas, ne visada jas aptinka ten, kur būtų natūraliausia kirsti teritoriją. Šiuo atveju fiksuota, kad antilopės rinkosi patikimesnę strategiją ir laikėsi atstumo, stabiliai apeidamos kliūtį.

    Tokie rezultatai primena, kad žaliosios energetikos plėtra nebūtinai automatiškai reiškia mažesnį poveikį gamtai konkrečiose vietovėse. Net ir švari energija reikalauja didelių plotų, o infrastruktūros elementai, tokie kaip tvoros ir aptarnavimo keliai, gali fragmentuoti buveines ir migracijos maršrutus.

    Kartu šis atvejis rodo ir kitą pusę: gyvūnai geba prisitaikyti, jei kliūtis nėra mirtina ar visiškai neįveikiama. Praktikoje tai stiprina argumentą, kad planuojant saulės elektrines galima suderinti energijos gamybą ir biologinės įvairovės apsaugą, jei iš anksto įvertinami migracijos keliai ir pritaikomi sprendimai, pavyzdžiui, kryptingi praėjimai ar gyvūnams draugiškesnės tvoros.

    Panašūs prisitaikymo signalai fiksuojami ir kituose JAV projektuose. Pavyzdžiui, dykumų vėžliai kai kuriose teritorijose pradėjo naudoti saulės panelių metamus šešėlius kaip priedangą nuo kaitros, nes pavėsis jiems yra vienas svarbiausių būdų išvengti perkaitimo.

    Šie pavyzdžiai pabrėžia bendrą tendenciją: didėjant saulės energetikos mastui, vis svarbiau tampa ne tik kiek pagaminama elektros, bet ir kaip infrastruktūra integruojama į kraštovaizdį. Tai ypač aktualu regionuose, kur laukinių gyvūnų migracija yra sezoninė ir priklausoma nuo tradicinių, dešimtmečiais susiformavusių koridorių.

    Stebėjimas su GPS antkakliais suteikia retą galimybę pokyčius įvertinti ne spėlionėmis, o realiais judėjimo duomenimis. Tyrėjų išvada aiški: saulės elektrinė tapo kliūtimi, tačiau vilorogės antilopės pasirinko ne sustojimą, o maršruto perplanavimą.

  • Prie Černobylio nufotografuotas vilkas su atverta nasrų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje užfiksuotas vilkas, kurio plačiai praverta burna nuotraukoje gali pasirodyti grėsminga. Rezervato specialistai sako, kad vaizdas klaidina ir iš tiesų rodo visiškai įprastą gyvūno elgesį.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad plėšrūnas šiepia dantis ar ruošiasi pulti. Tačiau tyrėjai aiškina, jog tai paprasčiausias žiovulys, dažnas tiek laukiniams, tiek prijaukintiems šuniniams.

    „Gali pasirodyti, kad vilkas grėsmingai išsišiepė, bet iš tikrųjų jis tiesiog žiovauja“, – teigė rezervato specialistai.

    Žiovulys vilkams siejamas su perėjimu iš poilsio į aktyvumą arba atvirkščiai, taip pat gali padėti atsipalaiduoti. Specialistų vertinimu, tikėtina, kad nufotografuotas gyvūnas buvo ką tik pabudęs, todėl ir užfiksuotas būtent šiuo momentu.

    Ekologiniu požiūriu vilkas Černobylio zonoje laikomas vienu svarbiausių plėšrūnų, padedančių palaikyti gamtinę pusiausvyrą. Jis reguliuoja kanopinių gyvūnų populiacijas ir netiesiogiai veikia visą ekosistemą, nes plėšrūnų buvimas keičia grobio elgseną ir pasiskirstymą teritorijoje.

    Pastaraisiais metais Černobylio zona ne kartą atsidūrė mokslininkų dėmesio centre dėl čia stebimos laukinės gamtos sugrįžimo. Ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas sudarė sąlygas daugeliui rūšių įsitvirtinti, nors mokslininkai pabrėžia, kad radiacinė aplinka gali turėti skirtingą poveikį atskiroms rūšims ir jų sveikatai.

    Rezervate fiksuojami ir kiti gyvūnai bei paukščiai, o stebėsenos nuotraukos dažnai padeda paaiškinti elgseną, kuri iš pažiūros atrodo neįprasta. Specialistai ragina tokius kadrus vertinti atsargiai, nes vienas momentas nuotraukoje ne visada atspindi realią gyvūno būseną ar ketinimus.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti pilkieji gervės: jų poros ištikimos visam gyvenimui, balsai girdimi toli

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate gamtosaugininkai užfiksavo pilkąsias gerves. Specialistų teigimu, iki rudeninės migracijos šie paukščiai gyvena ramų šeiminį gyvenimą, o pavasarį išsiritę jaunikliai jau pastebimai paaugę.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad jaunikliai dar laikosi greta tėvų ir mokosi svarbiausių išgyvenimo įgūdžių. Jie stebi suaugusiųjų elgesį, mokosi susirasti maisto, atpažinti pavojus ir pamažu tampa savarankiškesni.

    „Kol iki rudeninės migracijos dar yra laiko, pilkosios gervės gyvena įprastą šeiminį gyvenimą: jaunikliai seka tėvus ir mokosi visko, ko prireiks savarankiškai“, – sakė rezervato specialistai.

    Pilkosios gervės laikomos vienomis ištikimiausių paukščių: poros dažnai susiformuoja ilgam laikui, neretai visam gyvenimui. Abu partneriai kartu saugo lizdą, peri ir augina jauniklius, todėl poros ryšys laikomas itin stipriu.

    Dar vienas įspūdingas šių paukščių bruožas – garsūs, sinchroniški balsai, kuriais jos palaiko ryšį net būdamos toliau viena nuo kitos. Tyrėjai nurodo, kad tokie unisoniniai „dialogai“ palankiomis sąlygomis gali būti girdimi kelių kilometrų atstumu.

    Vasaros pabaigoje gervės aktyviau maitinasi, nes kaupia energijos atsargas ilgesnei kelionei į žiemojimo vietas. Jų racionas gana įvairus: jos lesa vabzdžius, moliuskus, smulkius bestuburius ir stuburinius, taip pat sėklas, uogas bei kitą augalinį maistą.

    Gamtosaugininkų teigimu, Černobylio rezervate pilkosios gervės nėra retenybė. Plačios pelkės, drėgnos pievos ir mažai žmogaus trikdomi miškai sukuria palankias sąlygas perėjimui ir jauniklių auginimui, todėl teritorija išlieka svarbi šios rūšies buveinė.