Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Prie Černobylio užfiksuota reta Prževalskio arklių banda: kuo užsiėmė rudens pievose

    Rezervato specialistai paviešino nuotrauką, kurioje matyti mažiausiai 7 gyvūnai. Viena iš arklių pakėlusi galvą tarsi stebi aplinką, kol kiti ramiai ganosi.

    „Rudenį žolė jau ne tokia sultinga kaip vasarą, bet arkliams veiklos netrūksta: reikia pasisotinti, sukaupti jėgų ir ruoštis šalčiams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Pasak jų, dalis bandos ieško skaniausių žolės kuokštų, kiti laikosi arčiau grupės, o budresni individai periodiškai tikrina, ar aplink ramu. Toks elgesys būdingas bandiniams gyvūnams, ypač atvirose erdvėse, kur saugumas priklauso nuo kelių akylių stebėtojų.

    Prževalskio arkliai išsiskiria tuo, kad nėra tiesiog sulaukėję naminiai arkliai. XX amžiuje jų populiacija gamtoje buvo išnykusi, o išsaugojimas tapo viena ryškiausių rūšies atkūrimo istorijų, paremta veisimu nelaisvėje ir vėlesniu grąžinimu į natūralią aplinką.

    Černobylio zona, kurioje žmonių veikla ribojama dešimtmečius, tapo savotišku prieglobsčiu daugeliui gyvūnų rūšių. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad čia laukiniai gyvūnai gali išnaudoti apleistas teritorijas, miškų ir pievų mozaiką bei palyginti mažą žmogaus trikdymą.

    Rezervato specialistai primena, kad panašios bandos šioje teritorijoje fiksuojamos ne pirmą kartą. Anksčiau fotospąstai ir lauko stebėjimai jau buvo užfiksavę tiek suaugusius individus, tiek jauniklius, o tai leidžia manyti, kad dalis gyvūnų čia sėkmingai laikosi ir veisiasi.

    Ekspertų teigimu, tokie vaizdai svarbūs ne vien dėl retų gyvūnų: jie papildo duomenis apie bandos struktūrą, elgseną bei sezoninius pokyčius. Rudenį svarbiausias tikslas – sukaupti energijos atsargas, todėl gyvūnai didelę dienos dalį praleidžia ganydamiesi ir judėdami tarp maistingesnių plotų.

  • Mokslininkai įspėja: vilkai per miškų gaisrus gali medžioti prie ugnies kraštų ir keisti taktiką

    Vilkai, laikomi atsargiais plėšrūnais, gali ne tik vengti ugnies, bet ir pasinaudoti miškų gaisrų sukelta sumaištimi medžioklei. Nauji stebėjimai rodo, kad kai kuriose teritorijose vilkai traukia arčiau aktyvių gaisrų zonų, kur didėja tikimybė sutikti bėgančią grobį.

    Tokią prielaidą pateikė ekologai, analizavę vilkų elgesį šiaurės rytų Britų Kolumbijoje. Pasak jų, gaisrų metu briedžiai, elniai ir kiti gyvūnai dažniau palieka įprastas slėptuves, o tai plėšrūnams gali atverti naujų medžioklės galimybių.

    Tyrėjų vertinimu, vilkai gali rinktis dvi strategijas. Viena jų – judėti palei gaisro pakraščius ir gaudyti gyvūnus, kurie traukiasi iš degančių plotų į saugesnes vietas.

    Kita strategija – sugrįžti į neseniai išdegusias teritorijas ir tikrinti ugnies nepaliestas salas ar ruožus, kur grobis bando slėptis ar ieškoti maisto. Tokiose vietose sumažėja tanki augalija, todėl pėdsakai ir judėjimas tampa lengviau „nuskaitomi“.

    „Vilkai gali sėlinti palei gaisrų kraštus, bandydami pagauti bėgančius gyvūnus, arba grįžti į ugnies nepaliestas vietas neseniai išdegusiose teritorijose ir ten susekti grobį“, – sakė taikomosios ekologijos specialistas Jesse Tigner.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys nereiškia, jog vilkai „nebijo“ gaisrų. Greičiau tai gali būti sąmoningas rizikos ir naudos vertinimas, kai galimas laimikis nusveria pavojų.

    Stebėjimuose minimi atvejai, kai vilkai rinkosi buveines šalia aktyvių, ilgai trunkančių gaisrų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad reikia daugiau duomenų, jog būtų galima patikimai įvertinti, ar tai tiesiog sutapimas, ar nuosekli medžioklės taktika.

    Ekspertai akcentuoja, kad kol kas trūksta išsamių tyrimų, leidžiančių tiksliai pasakyti, kaip gaisrai veikia vilkų medžioklės sėkmę ir grobio elgseną. Ne mažiau svarbu suprasti, ar artėjimas prie gaisrų nepablogina pačių vilkų išgyvenamumo.

    Šiuose stebėjimuose nefiksuota vilkų žūčių dėl gaisrų, tačiau tai dar nėra galutinis atsakymas apie rizikos mastą. Miškų gaisrai gali greitai keisti kryptį, o dūmai ir karštis kelia pavojų net patyrusiems laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjai primena, kad vilkai gali daryti poveikį ekosistemoms ne vien per medžioklę. Kituose darbuose buvo nagrinėta, kaip vilkai, mintantys uogomis, gali prisidėti prie augalų sėklų išplitimo.

    Tokiuose tyrimuose lyginta, kaip dygsta sėklos, perėjusios per gyvūnų virškinimo traktą, ir kontrolinės sėklos. Rezultatai rodė, kad per gyvūną „praėjusios“ sėklos kai kuriais atvejais sudygsta dažniau ir greičiau, nors konkrečios sąlygos ir poveikis skirtingose vietovėse gali skirtis.

  • Ežiai jau ieško žiemos slėptuvių: padarykite šią paprastą būdelę ir jie apsigyvens sode

    Ežiai jau ieško žiemos slėptuvių: padarykite šią paprastą būdelę ir jie apsigyvens sode

    Rudenį ežiai aktyviai ieško sausų ir saugių vietų žiemoti, todėl būtent dabar yra geriausias metas jiems padėti. Tinkamai įrengta slėptuvė sode gali padidinti tikimybę, kad šie naktiniai gyvūnai pasirinks jūsų kiemą. Pavasarį ežiai neretai tampa naudingi, nes minta vabzdžiais, lervomis ir kai kuriais sodo kenkėjais.

    Žiemą ežiai užmiega žiemos miegu, o jų išgyvenimas labai priklauso nuo to, ar slėptuvė išliks šilta ir sausa. Pavojingiausia jiems yra drėgmė, staigūs temperatūros svyravimai ir plėšrūnai. Dėl to slėptuvė turi būti paprasta, bet apgalvota, o jos vieta sode parinkta atsakingai.

    Kaip įrengti ežio būdelę

    Ežio būdelę galima pasigaminti patiems arba įsigyti, tačiau svarbiausia yra medžiagos. Geriausiai tinka neimpregnuota lapuočių mediena, nes ji geriau sulaiko šilumą ir nėra pavojinga gyvūnui. Plastiko ir metalo verta vengti, nes šios medžiagos greitai atšąla, linkusios kaupti kondensatą ir gali sukelti drėgmės problemų.

    Viduje reikėtų palikti natūralią, sausą paklotę, pavyzdžiui, lapus, šieną ar šiaudus. Galima įdėti ir šiek tiek pjuvenų, tačiau ne iš spygliuočių medienos. Laikraščių bei sintetinių audinių geriau nenaudoti, nes jie linkę kaupti drėgmę ir gali kelti riziką gyvūno sveikatai.

    Dydžiai ir saugus įėjimas

    Kad slėptuvė būtų funkcionali, būdelė turi būti pakankamai erdvi, bet ne per didelė, kad šiluma neišsisklaidytų. Praktikoje dažnai rekomenduojama apie 30 centimetrų plotis, 40–50 centimetrų ilgis ir maždaug 25 centimetrų aukštis. Dar geriau, jei viduje suformuojamos dvi zonos: prieangis ir miego kamera.

    Itin svarbus įėjimas, nes jis lemia saugumą nuo plėšrūnų ir naminių gyvūnų. Pravartu daryti tunelinį įėjimą, kuris apsunkina priėjimą didesniems gyvūnams. Anga dažnai daroma apie 13 centimetrų skersmens, kad ežys galėtų laisvai patekti, tačiau slėptuvė nebūtų patogi nekviestiems svečiams.

    Kur pastatyti, kad ežys sugrįžtų?

    Būdelę geriausia statyti ramioje, mažai vaikštomoje sodo vietoje, šalia krūmų, gyvatvorės ar komposto dėžės. Svarbu vengti atviros saulės ir skersvėjų, o slėptuvę statyti tiesiai ant žemės, ant lapų ar šakelių sluoksnio. Tokia vieta padeda palaikyti natūralesnį mikroklimatą ir sumažina drėgmės kaupimosi riziką.

    Įrengus slėptuvę verta palikti aplink natūralių užuovėjų, pavyzdžiui, lapų krūvelių ar tankesnių želdinių, kad ežys jaustųsi saugiai. Svarbiausia taisyklė yra netrikdyti būdelės žiemos metu, nes pažadintas ežys eikvoja energijos atsargas ir gali nebeišgyventi iki pavasario.

  • Černobylio zonoje vilkas priėjo prie fotospąstų visai iš arti: tyrėjų įranga atsidūrė dėmesio centre

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo vilką, kuris prie įrenginio priėjo neįprastai arti. Kadruose matyti, jog plėšrūnas ne tik atsidūrė fone, bet ir smalsiai įkišo snukį tiesiai į objektyvą.

    Rezervato specialistai pranešė, kad toks elgesys greičiausiai susijęs su natūraliu vilkų smalsumu ir noru patikrinti naują, nepažįstamą daiktą aplinkoje. Laukiniai gyvūnai neretai reaguoja į svetimus kvapus, plastiko ar metalo detales, taip pat į žmogaus paliktus pėdsakus.

    „Panašu, kad vilkas nusprendė ne tik patekti į kadrą, bet ir asmeniškai patikrinti filmavimo kokybę“, – sakė rezervato atstovai, komentuodami paviešintas nuotraukas.

    Tyrėjai primena, kad rudenį vilkų aktyvumas dažnai didėja. Jaunikliai po vasaros tampa savarankiškesni, daugiau laiko juda su suaugusiais, mokosi medžioklės ir treniruojasi persekioti grobį, todėl dažniau užfiksuojami ir fotospąstais.

    Šiuo laikotarpiu vilkai daugiau keliauja savo maršrutais, žymi teritoriją kvapais ir intensyviau ieško maisto, o trumpėjant dienoms jų judėjimas dažniau persikelia į prieblandą ir naktį. Specialistų teigimu, artėjant žiemai plėšrūnai taip pat kaupia kondiciją, augina tankesnį pavilnį ir „apmoko“ jauniklius elgesio, kuris bus svarbus šaltuoju sezonu.

    Černobylio rezervatas jau ne vienerius metus stebi, kaip gamta prisitaiko teritorijose, kuriose žmonių veikla smarkiai sumažėjusi. Tokie fotospąstų kadrai padeda tyrėjams vertinti plėšrūnų paplitimą, jų aktyvumo laiką ir elgsenos pokyčius skirtingais metų laikais.

  • Kenijos Krescento salos pamoka: 5 metus be plėšrūnų įstrigę gyvūnai susidūrė su ligomis ir badu

    Kenijoje, Naiša ežere esanti Krescento sala pastaruosius penkerius metus tapo netikėtu gamtos eksperimentu: čia įstrigę laukiniai gyvūnai gyvena beveik be didžiųjų plėšrūnų, tačiau jų kasdienybė toli gražu neprimena rojaus. Mokslininkai fiksuoja augančias problemas, susijusias su maisto trūkumu, buveinių nykimu ir ligomis.

    Krescento sala yra netoli Nairobio, o jos unikalumas tas, kad anksčiau ji periodiškai virsdavo pusiasaliu. Kai vandens lygis nukrisdavo, susiformuodavo sausumos „tiltas“, kuriuo gyvūnai galėdavo pasiekti krantą ir migruoti ieškodami maisto.

    Situacija smarkiai pasikeitė 2020 metais, kai ežero vandens lygis pakilo tiek, kad sąsmauka atsidūrė po vandeniu. Nuo tada kelias į žemyną nebeatsivėrė, o dalis populiacijų liko tarsi spąstuose, negalėdamos natūraliai persiskirstyti.

    Į salą vėliau atvykę tyrėjai vertino ilgalaikės izoliacijos poveikį ir pažymėjo, kad didžiųjų plėšrūnų čia nėra. Nors saloje aptinkama smulkesnių plėšrūnų, jie didelės įtakos stambesniems žolėdžiams paprastai nedaro, todėl nemažai gyvūnų išgyvena ir dauginasi.

    Saloje pastebima įvairių žolėdžių, įskaitant zebrų, antilopių ir kitų rūšių, taip pat minimi žirafų bei begemotų individai. Tačiau gausesnės populiacijos reiškia ir didesnį spaudimą augalijai, kuri ribotoje teritorijoje nespėja atsinaujinti.

    „Ilgalaikis didžiųjų plėšrūnų nebuvimas, tikėtina, prisidėjo prie nuolatinio salos žolėdžių daromo spaudimo augalijai“, – sakė tyrėjai.

    Specialistų vertinimu, kai gyvūnai negali palikti teritorijos, ganymas tampa nuolatinis ir pernelyg intensyvus. Tai spartina augalijos degradaciją, mažina augalų įvairovę ir ilgainiui gali destabilizuoti visą ekosistemą, nes mažėjant pašaro kiekiui blogėja ir pačių gyvūnų būklė.

    Be maisto stygiaus, tyrėjai atkreipė dėmesį į sveikatos problemas. Buvo užfiksuota nežinomos kilmės susirgimų atvejų, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimus, būdingus bakterinei infekcijai.

    Kartu pabrėžiama, kad be išsamesnių tyrimų galutinai patvirtinti tikslios priežasties neįmanoma. Vis dėlto tokie signalai rodo, kad uždaroje erdvėje ligos gali plisti greičiau, ypač kai gyvūnų tankis išauga, o mityba prastėja.

    Mokslininkų teigimu, situacija dar gali būti valdoma, tačiau tam reikia nuoseklaus stebėjimo ir sprendimų, kurie mažintų spaudimą augalijai. Tarp aptariamų priemonių minimas nuolatinis populiacijų ir augalijos monitoringas, buveinių atkūrimas bei laikinas gyvūnų patekimo į jautriausias teritorijas ribojimas.

    Kiti keliai, pavyzdžiui, nuolatinio ryšio su žemynu atkūrimas ar plėšrūnų sugrąžinimas, vertinami kaip gerokai rizikingesni. Tokie sprendimai galėtų turėti sunkiai prognozuojamų pasekmių tiek pačioms populiacijoms, tiek vietos žmonėms bei turizmui.

  • Ežys sode – ne vien mielas svečias: ekspertai paaiškina, ką jo pasirodymas sako apie aplinką

    Ežio pasirodymas sode dažnai džiugina, tačiau specialistai ragina į tai žiūrėti ir kaip į ženklą, ką jūsų sklype „pasako“ gamta. Laukiniai gyvūnai renkasi vietas, kur randa maisto, vandens ir slėptuvių, todėl reguliarūs ežių apsilankymai paprastai nėra atsitiktinumas.

    Gamtosaugos ekspertai ežius įvardija kaip savotiškus bioindikatorius. Jei ežys sode užsuka dažnai, tai gali reikšti, kad aplinkoje netrūksta bestuburių, kuriais jis minta, ir išlikę natūralesni kampai, tinkami slėptis.

    „Ežys jūsų sode yra ne tik mielas gyvūnas – jo elgsena gali daug pasakyti apie tai, ar aplinka jam palanki“, – sako specialistai.

    Ežiai aktyviausi sutemus, o naktį gali nukeliauti nemažus atstumus ieškodami maisto. Jie minta įvairiais smulkiais bestuburiais, todėl sodininkams dažnai siejasi su natūralesne kenkėjų kontrole, ypač šiltesniu sezonu, kai sode gausu vabzdžių ir kitų smulkių gyvių.

    Tačiau ežių pasirodymas turi ir platesnį kontekstą: daugelyje Europos šalių ežių populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, intensyvesnės žemėnaudos ir žūčių keliuose. Dėl to kiekviena saugi, rami erdvė, kurioje ežys randa prieglobstį, tampa vis svarbesnė.

    Svarbu stebėti ir gyvūno būklę. Jei ežys dieną matomas atviroje vietoje, atrodo nusilpęs, vangus ar nesistengia pasislėpti, tai gali būti signalas, kad jam reikia pagalbos.

    Tokiais atvejais rekomenduojama pirmiausia pasirūpinti elementariais dalykais: perkelti gyvūną į pavėsį, padėti vandens ir, jei situacija kelia abejonių, kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar pagalbos specialistus. Tai ypač aktualu pavasarį, kai po žiemos ežiams reikia atkurti jėgas, o išsekimas gali būti pavojingas.

  • Pusane kanale įstrigo apie 3,5 metro ryklys: minios ir tarnybos ieško saugaus sprendimo

    Pietų Korėjos uostamiestyje Pusane vietos gyventojų dėmesį patraukė netikėtas vaizdas – miesto kanale pastebėtas ir įstrigęs apie 3,5 metro ilgio ryklys. Į įvykio vietą, esančią šalia North Port Waterfront Park teritorijos, ėmė rinktis minios smalsuolių.

    Vietos žiniasklaida ir pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas greitai išaugo iki įspūdingo masto: prie kanalo susirinko šimtai tūkstančių žmonių, o vaizdai socialiniuose tinkluose plito žaibiškai. Situaciją stebi tiek specialistai, tiek miesto tarnybos, nes svarbiausias tikslas – saugiai grąžinti gyvūną į atvirą jūrą.

    Kol kas ryklys vis dar yra kanale, todėl valdžia bando suderinti du prioritetus: gyvūno gerovę ir žmonių saugumą. Didelis smalsuolių srautas kelia papildomų rizikų, nes triukšmas, dronai ar bandymai priartėti gali sukelti stresą ir gyvūnui, ir apsunkinti gelbėjimo darbus.

    Specialistai vertina, kad tai greičiausiai yra varinė ryklių rūšis, dar vadinama variniu rykliu. Ši rūšis aptinkama vidutinio klimato vandenyse, o į seklumas ar pakrančių zonas gali užplaukti sekdama grobį, reaguodama į sroves ar pakitusias sąlygas.

    Tokie atvejai pasaulyje nėra dažni, tačiau jie kartais nutinka, kai jūriniai plėšrūnai patenka į uostų akvatorijas, upių žiotis ar dirbtinius kanalus. Tuomet išauga tikimybė, kad gyvūnas pasimes, užstrigs dėl siauresnių ruožų ar vandens lygio svyravimų ir nebesugebės pats grįžti į jūrą.

    Gyvosios gamtos ekspertai pabrėžia, kad žmonėms svarbiausia laikytis atstumo ir vykdyti pareigūnų nurodymus. Net jei gyvūnas atrodo nusilpęs ar vangus, bet koks bandymas jį liesti ar fotografuoti iš arti gali baigtis traumomis, o pačiam rykliui sukelti papildomą stresą.

    Kol gelbėtojai ieško praktiškiausio sprendimo, situacija Pusane tapo ir viešosios komunikacijos išbandymu: kaip suvaldyti minią, kai netikėtas laukinės gamtos įvykis virsta masiniu traukos objektu. Miesto tarnybos ragina stebėti procesą iš saugių vietų ir leisti dirbti specialistams.

  • 400 atšvaitų Lietuvos keliuose prieš žvėris: mokslininkai tikrins, ar priemonė išties veikia

    400 atšvaitų Lietuvos keliuose prieš žvėris: mokslininkai tikrins, ar priemonė išties veikia

    AB „Kelių priežiūra“ kartu su AB „Via Lietuva“ ir VILNIUS TECH pradeda vertinti laukinių gyvūnų atbaidymo atšvaitų efektyvumą valstybinės reikšmės keliuose. Iš viso planuojama sumontuoti apie 400 atšvaitų, o pirmieji jau įrengti krašto kelyje Nr. 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai.

    Atšvaitai bus montuojami ruožuose, kuriuose fiksuojama didesnė susidūrimų su laukiniais gyvūnais rizika. Parenkant vietas bus remiamasi eismo intensyvumu, kelio infrastruktūros ypatumais, priežiūros lygiu ir ankstesnių įvykių duomenimis.

    Kaip veikia atšvaitai?

    Tyrimui pasirinkti prie signalinių stulpelių ar apsauginių atitvarų tvirtinami atšvaitai, kurie atspindi automobilių žibintų šviesą į kelio prieigas. Idėja paprasta: staiga atsiradęs optinis dirgiklis turi sulaikyti gyvūną nuo išėjimo į važiuojamąją dalį, kai artėja transporto priemonė.

    Vis dėlto praktikoje rezultatą gali lemti daugybė veiksnių, pradedant reljefu ir augmenija, baigiant oru, šviesų kryptimi bei gyvūnų elgsena skirtingais metų laikais. Dėl to Lietuvoje ir imtasi papildomo vertinimo, nes tarptautinė mokslinė praktika šios priemonės naudą vertina nevienareikšmiškai.

    „Šia prevencine priemone siekiama sumažinti laukinių gyvūnų patekimo į važiuojamąją dalį ir susidūrimų su jais tikimybę. Tačiau nė viena priemonė negali visiškai eliminuoti susidūrimų su laukiniais gyvūnais rizikos“, – sakė „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Ką matuos ir kaip bus vertinama?

    Numatoma, kad stebėjimas apims vieną sezoną, o pagrindinis kriterijus bus eismo įvykių su laukiniais gyvūnais pokytis atšvaitais aprūpintuose ruožuose. Vertinant bus atsižvelgiama ir į sezoniškumą, migracijos laikotarpius, oro sąlygas bei eismo srautus, nes šie veiksniai gali smarkiai pakeisti rizikos lygį.

    „Eismo saugumo sprendimai turi būti pagrįsti ne prielaidomis, o duomenimis. Šio tyrimo rezultatai padės priimti pagrįstus sprendimus dėl jų taikymo ateityje“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir pritaikius papildomas priemones, vairuotojų budrumas išlieka esminis. Laukiniai gyvūnai dažniausiai pasirodo prietemoje, naktį ir anksti ryte, o didesnio atsargumo reikia miškingose vietovėse bei ruožuose, pažymėtuose ženklu „Laukiniai gyvūnai“.

    Pamačius gyvūną kelkraštyje rekomenduojama nedelsiant sumažinti greitį ir būti pasirengus netikėtam jo judesiui į kelią. Taip pat primenama, kad po pirmo gyvūno neretai gali pasirodyti ir kiti, todėl situacija gali pasikeisti per kelias sekundes.

  • Černobylio zonoje elniai rengia purvo maudynes: ką taip pažymi rujos metu ir ką fiksuoja mokslininkai

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate rudenį įsibėgėja tauriojo elnio ruja, kai mišką užpildo patinų riaumojimas. Šiuo laikotarpiu gyvūnai ne tik varžosi dėl patelių, bet ir aktyviai žymi savo teritorijas.

    Vienas ryškiausių elgesio bruožų yra vadinamosios rujos duobės ir purvo maudynės. Patinai kanopomis ir ragais išrausia įdubas, voliojasi dumble, o kvapas ir paliekami pėdsakai veikia kaip signalai kitiems elniams.

    Specialistų teigimu, tokios purvo vonios padeda perduoti informaciją apie patino būklę, užimtą plotą ir jo statusą. Maudynėse išsipurvinęs kailis neretai tampa beveik juodas ir blizgus, todėl kai kuriuos patinus lengviau atpažinti iš ankstesnių stebėjimų.

    Ruja svarbi ir mokslininkams, nes tai metas, kai galima įvertinti populiacijos būklę. Pagal patinų balsų intensyvumą, stebėjimų teritorijos plotą, orus, gyvūnų amžių ir jų suburtų patelių grupių dydį daromos išvados apie elnių gausą ir struktūrą.

    Rezervato duomenimis, 2026 metais vidutinis elnių tankis teritorijoje siekia kiek mažiau nei 10 individų 1 000 hektarų. Bendra populiacija vertinama maždaug apie 2 400 gyvūnų, o šių metų stebėjimai rodo, kad rujos dalyviai dažniausiai yra geros fiziologinės būklės ir sukaupę riebalų atsargų.

    Vis dėlto praėjusi žiema, anot specialistų, buvo ypač sudėtinga. Susidariusi ledo pluta apsunkino judėjimą ir padidino riziką tapti plėšrūnų grobiu, o papildomų nuostolių sukėlė ir vieliniai aptvarai, į kuriuos gyvūnai įsipainioja ar susižeidžia.

    „Rujos metu elnias atrodo pavargęs, išsižiojęs, iškištu liežuviu, tačiau jokia nuotrauka neperteikia balso jėgos, kai patinas riaumoja už kelių dešimčių metrų“, – sakė rezervato specialistas Sergejus Žyla.

    Dar viena šio sezono detalė, kuri patraukė tyrėjų dėmesį, yra dažnesnis vidutinio amžiaus patinų dalyvavimas rujos varžybose. Tai gali rodyti populiacijos „atjaunėjimą“ ir pakitusią amžiaus bei lyčių struktūrą, o galimos priežastys siejamos ir su pastaraisiais metais patirtais didesnių gyvūnų praradimais.

    Patelės rujos laikotarpiu gyvena kitu ritmu nei patinai. Jos didžiąją laiko dalį ganosi ir atrajoja, kaupdamos energiją artėjančiai žiemai bei nėštumui, o be jauniklių likusios patelės paprastai turi daugiau galimybių sukaupti atsargas.

    Černobylio zona jau ne vienerius metus yra svarbi laukinės gamtos stebėjimų teritorija, kur fiksuojamas įvairių rūšių prisitaikymas prie žmogaus veiklos sumažėjimo. Elniai čia išlieka vieni ryškiausių rezervato gyventojų, o rujos sezono elgesys leidžia tyrėjams tiksliau suprasti, kaip kinta jų populiacija ir kokie veiksniai ją labiausiai veikia.

  • Lietuvos keliuose montuos 400 atšvaitų nuo žvėrių: ar tai sumažins avarijų skaičių?

    Valstybinės reikšmės Lietuvos keliuose pradedamas bandymas, kuris turėtų atsakyti į dažną vairuotojų klausimą: ar laukinių gyvūnų atbaidymo atšvaitai realiai padeda išvengti susidūrimų. AB „Kelių priežiūra“ kartu su AB „Via Lietuva“ ir VILNIUS TECH planuoja sumontuoti apie 400 tokių atšvaitų ir vieną sezoną vertinti jų poveikį eismo saugai.

    Pirmieji atšvaitai jau įrengti 2026 metų rugsėjo pradžioje krašto kelyje Nr. 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai. Priemonė bus diegiama ruožuose, kuriuose fiksuojama didesnė gyvūnų pasirodymo ir susidūrimų rizika, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, kelio elementus ir ankstesnių įvykių statistiką.

    Atšvaitai tvirtinami prie signalinių stulpelių arba apsauginių atitvarų, o jų principas paremtas automobilių žibintų šviesos atspindžiu. Artėjant transporto priemonei, atspindėta šviesa nukreipiama į kelio prieigas ir turėtų sukurti papildomą optinį dirgiklį gyvūnams, kad šie nesiveržtų į važiuojamąją dalį.

    „Šia prevencine priemone siekiama sumažinti laukinių gyvūnų patekimo į važiuojamąją dalį ir susidūrimų su jais tikimybę. Tačiau nė viena priemonė negali visiškai eliminuoti rizikos, todėl vairuotojų budrumas ir saugus greitis išlieka itin svarbūs visus metus“, – sakė „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia priemonė Europoje naudojama seniai, tačiau iki šiol skelbti tyrimai skirtingose šalyse pateikė nevienareikšmius rezultatus. Dalis analizių rodo galimą teigiamą efektą tam tikromis sąlygomis, tačiau kitur fiksuota, kad poveikis menkas arba priklausomas nuo sezoniškumo, kelio tipo, priežiūros ir net atšvaitų išdėstymo.

    „Eismo saugumo sprendimai turi būti pagrįsti ne prielaidomis, o duomenimis. Šio tyrimo rezultatai padės priimti pagrįstus sprendimus dėl jų taikymo ateityje“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Vertinant efektyvumą bus stebima, kaip kinta eismo įvykių su laukiniais gyvūnais skaičius ruožuose, kuriuose atšvaitai įrengti, ir palyginama su analogiškomis atkarpomis. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokį palyginimą gali stipriai veikti migracijos laikotarpiai, oro sąlygos, matomumas, eismo srautai ir kiti veiksniai, todėl svarbus ne pavienis įvykis, o bendra tendencija per sezoną.

    Vairuotojams primenama, kad gyvūnai keliuose dažniausiai pasirodo prietemoje, naktį ir anksti ryte, o rizika išauga miškingose vietovėse ir ten, kur pastatyti ženklai apie laukinius gyvūnus. Pamačius gyvūną kelkraštyje rekomenduojama mažinti greitį, laikyti abi rankas ant vairo ir būti pasirengus staigiam jo šuoliui į važiuojamąją dalį.