CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Prie Černobylio aptikti rudojo lokio pėdsakai: ką tai rodo apie zonos laukinės gamtos sugrįžimą

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šįkart užfiksuoti rudojo lokio pėdsakai. Apie radinį pranešė rezervato specialistai, pabrėždami, kad pėdsakai aptikti teritorijoje, kuri anksčiau buvo nukentėjusi nuo gaisro.

    Rudojo lokio pėdsakai laikomi vienu patikimiausių signalų, kad vietovėje lankosi stambūs žinduoliai. Pagal atspaudų dydį, formą ir eisenos ypatybes specialistai gali nustatyti rūšį, judėjimo kryptį ir kartais įvertinti elgsenos detales.

    „Pėdsakų atspaudai yra vienas svarbiausių įrodymų, kad teritorijoje yra stambių žinduolių: pagal juos galima spręsti ir apie gyvūno judėjimą, ir apie jo aktyvumą“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad lokiai Černobylio zonoje fiksuojami ne pirmą kartą. Jų buvimas nustatomas tiek pagal pėdsakus ir kitus veiklos ženklus, tiek naudojant fotospąstus, kurie leidžia rinkti duomenis ilgą laiką ir skirtingose buveinėse.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl pavienio radinio: jie papildo ilgalaikius duomenis apie didžiųjų plėšrūnų paplitimą, migraciją ir buveinių pasirinkimą. Specialistai akcentuoja, kad ypač vertinga sekti, kaip gyvūnai naudojasi skirtingomis teritorijomis, įskaitant po gaisrų atsikuriančius plotus.

    Rudasis lokys laikomas vienu didžiausių sausumos plėšrūnų pasaulyje, o Ukrainos faunoje tai yra didžiausias plėšrūnas. Jam būdingas stambus, kresnas kūnas, ryški ketera, masyvi galva, o letenos turi didelius, neįtraukiamus nagus.

    Rūšis turi kelis porūšius, kurie skiriasi dydžiu ir spalva, o lokių masė gali labai varijuoti priklausomai nuo regiono. Europoje gyvenantys rudieji lokiai paprastai yra mažesni nei didžiausios populiacijos Aliaskoje, kur pasitaiko itin stambių individų.

    Nors lokys priskiriamas plėšrūnams, jo mityba dažnai būna labai įvairi. Daugelyje vietovių jis minta uogomis, riešutais, augalais, vabzdžiais, žuvimi ar dvėsena, o didesnę grobį medžioja ne nuolat, bet priklausomai nuo sezono ir maisto prieinamumo.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus minima kaip teritorija, kurioje laukiniai gyvūnai gana sėkmingai naudojasi sumažėjusia žmogaus veikla. Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad didesnis „tylos“ ir mažesnio trikdymo efektas kai kuriose vietose gali sudaryti sąlygas grįžti jautresnėms rūšims.

    Tuo pačiu specialistai pabrėžia, kad zona nėra vienalytė: radiacinis fonas skirtingose vietose skiriasi, o gaisrai, vandens režimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija daro įtaką gyvūnų judėjimui. Dėl to kiekvienas naujas fiksavimas laikomas svarbia dėlionės dalimi, padedančia tiksliau suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko.

    Rezervatas primena, kad pastaruoju metu Černobylio apylinkėse fiksuojami ir kiti gyvūnai, o ypač vertingi yra vaizdo įrašai ar fotospąstų medžiaga, leidžianti ne tik patvirtinti rūšį, bet ir vertinti jos elgesį. Tokie duomenys vėliau naudojami planuojant apsaugos priemones ir stebėsenos maršrutus.

    Specialistų teigimu, rudojo lokio pėdsakų radimas dar nereiškia, kad teritorijoje susiformavo stabili populiacija, tačiau tai rodo, jog didieji plėšrūnai šią zoną naudoja kaip judėjimo ar maitinimosi erdvę. Artimiausiu metu planuojama tęsti stebėseną ir tikslinti, kiek dažnai lokiai čia sugrįžta.

  • Voverių žiemos sandėliai stebina: kodėl jos maistą slepia šimtuose vietų ir net džiovina grybus

    Voverių žiemos sandėliai stebina: kodėl jos maistą slepia šimtuose vietų ir net džiovina grybus

    Ne viena slėptuvė, o visas tinklas

    Voverės rudenį retai krauna atsargas į vieną didelę slėptuvę. Vietoj to jos taiko strategiją, kuri mokslinėje literatūroje vadinama išsklaidytu kaupimu: maistas paslepiamas dešimtyse ar net šimtuose mažų vietų.

    Tokia taktika sumažina riziką, kad vienas grobuonis ar vagis ras visą „sandėlį“ ir paliks voverę be maisto. Net jei aptinkama viena slėptuvė, kitos dažnai išlieka saugios, todėl atsargos tarsi paskirstomos kaip draudimas.

    Kaip jos prisimena, kur paslėpė?

    Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek slėptuvių neišvengiamai baigiasi chaosu, tačiau voverės turi gerai išvystytą erdvinę atmintį. Tyrimai rodo, kad jos orientuojasi pagal aplinkos „ženklus“: medžių kamienus, kelmų vietą, krūmų linijas ar reljefo ypatumus.

    Vis dėlto dalies paslėpto maisto voverės taip ir nebesuranda. Gamtoje tai nėra vien nuostolis: pamiršti gilės ar riešutai gali sudygti, o voverės netiesiogiai prisideda prie miško atsinaujinimo ir sėklų platinimo.

    Vagys stebi, o voverės apsimeta

    Maisto slėptuves stebi ne tik kitos voverės, bet ir paukščiai, pavyzdžiui, kėkštai, kurie patys kaupia atsargas ir moka pasinaudoti proga. Pastebėjusios, kad yra sekamos, voverės kartais elgiasi apgaulingai ir suvaidina slėpimą, o tikrąjį grobį perkelia kitur.

    Tokį elgesį mokslininkai sieja su gebėjimu vertinti riziką ir prisitaikyti prie konkurencijos. Tai rodo, kad atsargų kaupimas nėra vien instinktyvus bėgiojimas, o lanksti strategija, kuri kinta priklausomai nuo aplinkos ir „žiūrovų“.

    Į voverių rudeninį meniu patenka ne tik riešutai, gilės ar sėklos, bet ir grybai. Kai kurios voverės grybus ne suėda iš karto, o palieka džiūti ant šakų ar medžių išsišakojimuose, kad vėliau turėtų ilgiau išsilaikantį maistą.

    Skirtingos rūšys renkasi nevienodą taktiką: vienos labiau remiasi daugeliu mažų slėptuvių, kitos gali kaupti didesnes atsargas vienoje vietoje, o dar kitos išlieka aktyvios žiemą ir maisto ieško kasdien. Tai reiškia, kad vieno universalaus recepto, kaip išgyventi šaltąjį sezoną, voverių pasaulyje nėra.

  • Prie Černobylio elektrinės užfiksuoti per Pripetę plaukiantys šernas ir elniai: ką tai rodo?

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai paskelbė naujas nuotraukas, kuriose matyti per Pripetės upę plaukiantys laukiniai gyvūnai – šernas ir keli elniai. Stebėjimai atlikti netoli Černobylio atominės elektrinės teritorijų, kur žmonių veikla ribojama, o laukinė gamta pastaraisiais dešimtmečiais tapo itin aktyvi.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad šią vasarą Pripetė tapo savotišku „maršrutu“ gyvūnams, kurie migruoja tarp maitinimosi vietų ir ramesnių buveinių. Anksčiau šiame ruože buvo pastebėti ir kiti per upę besikeliantys gyvūnai, tarp jų usūrinis šuo bei briedis.

    Laukiniai šernai ir elniai yra geri plaukikai, o vandens kliūtys jiems dažnai nėra didelė problema, ypač ieškant pašaro ar naujų teritorijų. Tokie persikėlimai gali būti susiję su sezoniniais pokyčiais, vabzdžių gausa pakrantėse, vandens lygiu bei žmogaus trikdymo nebuvimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vasarai baigiantis vanduo vėsta, todėl aktyvaus „maudynių sezono“ langas trumpėja. Vis dėlto gyvūnai, ypač stambūs kanopiniai, gali kirsti upes ir rudenį, jei to reikalauja migracijos kryptys ar maisto paieška.

    Černobylio zona, nepaisant radiologinės istorijos, yra tapusi unikalia teritorija, kurioje dėl mažesnės žmogaus veiklos kai kurioms rūšims atsirado palankesnės sąlygos plėstis. Tokie vizualiniai fiksavimai dažnai naudojami stebėsenai, nes leidžia vertinti gyvūnų aktyvumą, judėjimo kelius ir sezoninius įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad pavieniai vaizdai savaime neįrodo bendros populiacijų būklės, tačiau prisideda prie ilgalaikio monitoringų vaizdo. Reguliarūs stebėjimai kartu su kitais duomenimis padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų ir kokius koridorius renkasi judėjimui.

    Rezervato paskelbtose nuotraukose matyti, kad elniai ir šernas vandenyje laikosi užtikrintai ir plaukia kryptingai, neatrodo išsekę ar sutrikę. Toks elgesys būdingas gyvūnams, kurie upę kerta ne atsitiktinai, o kaip įprastos migracijos ar kasdienių kelių dalį.

    Rezervato specialistai primena, kad tokie stebėjimai yra svarbi jų darbo dalis, leidžianti laiku pastebėti pokyčius gamtoje. Kartu gyventojai ir keliautojai raginami laikytis taisyklių bei netrikdyti laukinių gyvūnų, ypač saugomose ar ribojamos prieigos teritorijose.

  • Miesto kiemuose drąsėjančios lapės kelia klausimą: ar jos „prisijaukina“ pačios?

    Miesto kiemuose vis dažniau pasirodančios lapės jau seniai nebestebina, tačiau jų elgesys keičiasi: kai kurios prie žmonių prieina visai arti, leidžiasi filmuojamos ir ieško maisto šalia namų. Socialiniuose tinkluose tokie vaizdai neretai pateikiami kaip ženklas, kad lapės esą tampa naujais naminiais gyvūnais.

    Mokslininkai vertina atsargiai: dažniausiai tai nėra tikra domestikacija, o prisitaikymas prie miesto ir pripratusio prie žmogaus elgesio modelis. Biologijoje šis reiškinys vadinamas habituacija, kai gyvūnas, kartodamas saugius susitikimus, ima mažiau bijoti.

    Kodėl lapės traukia į miestus

    Miestas lapėms dažnai yra patogesnė aplinka nei natūralūs buveinių plotai, nes čia lengviau rasti maisto. Prieinami atliekų konteineriai, žmonių palikti maisto likučiai, taip pat gausiau graužikų ir paukščių, o šie resursai leidžia išgyventi net ir prastesniais sezonais.

    Be to, urbanizuotose teritorijose lapės kai kur patiria mažesnį spaudimą iš stambių plėšrūnų, o slėptuvių netrūksta: apleisti sklypai, tankūs krūmynai, parkai ir sodybų užkaboriai. Dėl to jos išmoksta judėti žmonių kaimynystėje taip, kad rizika būtų minimali.

    Ar drąsi lapė jau yra naminė?

    Lapė, kuri nebėga pamačiusi žmogų, dar nereiškia, kad ji tapo naminiu gyvūnu. Domestikacija paprastai reiškia paveldimus, per daugelį kartų įsitvirtinančius pokyčius, o ne vieno gyvūno išmoktą drąsą ar įpratimą prie konkrečios vietos.

    Todėl vaizdai, kur lapė atrodo smalsi, žaisminga ar net priartėja prie rankos, gali klaidinti. Toks elgesys dažnai susijęs su maisto paieška, patirtimi, kad žmogus šioje aplinkoje nekelia tiesioginės grėsmės, arba su jauno gyvūno smalsumu.

    Ką rodo tyrimai ir kuo svarbi rizika

    Tyrimai rodo, kad miestų lapės kai kuriais požymiais gali skirtis nuo kaimo populiacijų, o mokslininkai analizuoja, kiek šiuos skirtumus lemia atranka, o kiek tiesiog kitoks gyvenimo būdas. Vis dėlto vien tik morfologiniai ar elgsenos skirtumai dar neįrodo, kad vyksta kryptinga domestikacija.

    Praktiniu požiūriu svarbiausia yra saugumas: laukinis gyvūnas, net jei atrodo ramus, išlieka laukinis. Artimas kontaktas didina įkandimų riziką, o šėrimas skatina lapes dažniau lankytis prie namų, prarasti atsargumą ir konfliktuoti su augintiniais.

    Istorijoje žinomas atvejis, kai kryptinga selekcija per kelias dešimtis metų pakeitė lapių elgesį į žmogui draugiškesnį, tačiau tai vyko kontroliuojamomis sąlygomis. Mieste tokios programos nėra, todėl dabartinis lapių „drąsėjimas“ greičiau atspindi prisitaikymą prie patogaus maisto šaltinio, o ne kelią į gyvenimą ant sofos.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus ir laukinių gyvūnų sambūvis miestuose taps vis dažnesnis, nes urbanizacija plečiasi, o gyvūnai greitai išmoksta naudotis naujais resursais. Todėl svarbiausia praktika išlieka paprasta: neužmegzti kontakto, nešerti, užtikrinti, kad atliekos būtų neprieinamos, o augintiniai vakare būtų prižiūrimi.

  • Krokodilas ar aligatorius: kaip atskirti per kelias sekundes ir kuris iš jų žmogui pavojingesnis

    Krokodilai ir aligatoriai dažnai laikomi tuo pačiu gyvūnu, tačiau iš tiesų tai skirtingos roplių grupės, priklausančios skirtingoms šeimoms. Juos supainioti lengva, nes abu yra plėšrūnai, medžiojantys iš pasalų ir mėgstantys panašias buveines.

    Patikimiausias požymis, į kurį pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį zoologijos šaltiniai, yra snukio forma. Aligatoriaus snukis paprastai būna platesnis ir primena U raidę, o daugumos krokodilų ilgesnis, siauresnis, labiau V formos.

    Vis dėlto vien snukio kontūro ne visada pakanka, nes skirtingų rūšių žandikaulių forma gali skirtis. Todėl ekspertai rekomenduoja žiūrėti ir į dantis, kai gyvūnas užčiaupęs nasrus.

    Užčiaupęs nasrus aligatorius dažniausiai paslepia daugumą apatinių dantų, nes viršutinis žandikaulis platesnis. Krokodilo viršutinis ir apatinis žandikauliai yra panašaus pločio, todėl dantys matosi labiau, o ypač išsiskiria ketvirtas apatinis dantis, kuris dažnai lieka matomas net ir užčiaupus burną.

    Skiriasi ir dydis: didžiausi krokodilų atstovai paprastai užauga gerokai stambesni už aligatorius. Pavyzdžiui, amerikinių aligatorių suaugę patinai vidutiniškai siekia apie 3,4 metro, o didesni individai gali priartėti prie 4,3 metro.

    Kai kurios krokodilų rūšys užauga dar įspūdingesnės: šukuotasis krokodilas gali viršyti 6 metrus ir sverti daugiau kaip 900 kilogramų. Dėl to kalbant apie didžiausius pasaulio plėšriuosius roplius, „rekordai“ dažniau priklauso būtent krokodilams.

    Buveinės taip pat padeda orientuotis, nors šis kriterijus nėra absoliutus. Aligatoriai dažniau siejami su gėlu vandeniu, o krokodilų paplitimas geografiškai kur kas platesnis, apimantis Afriką, Aziją, Australiją ir Amerikų žemynus.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl krokodilai dažniau sutinkami ir sūrokame ar net jūros vandenyje, yra jų fiziologija. Tikrieji krokodilai turi druskos liaukas, kurios padeda šalinti druskos perteklių ir taip lengviau prisitaikyti prie sūresnės aplinkos.

    Žmones domina paprastas klausimas: kuris pavojingesnis. Ir aligatoriai, ir krokodilai gali užpulti, todėl artintis, provokuoti ar maitinti laukinius roplius yra rizikinga, o kai kuriose vietovėse tokie veiksmai draudžiami.

    Vis dėlto pernelyg supaprastinti, kad visi krokodilai agresyvesni už aligatorius, nebūtų tikslu. Dalis rūšių paprastai vengia žmonių, tačiau niliniai ir šukuotieji krokodilai siejami su reikšminga dalimi sunkių ir mirtinų išpuolių, todėl būtent šiose teritorijose atsargumo lygis turi būti maksimalus.

    „Saugiausia taisyklė keliaujant yra paprasta: jei matote didelį roplį prie vandens, laikykitės atstumo ir neleiskite jam priprasti prie žmonių maisto“, – pabrėžia laukinės gamtos specialistai.

    Praktiškai greičiausias atpažinimas dažniausiai remiasi dviem ženklais: snukio forma ir matomais dantimis užčiaupus nasrus. Jei snukis platus, o apatiniai dantys beveik nesimato, dažniau tai aligatorius; jei snukis siauresnis, o dantys aiškiai matomi, tikėtina, kad tai krokodilas.

    Visais atvejais svarbiausia ne „išsiaiškinti skirtumus iš arti“, o laikytis saugaus atstumo. Laukiniai plėšrūnai gali sureaguoti staiga, ypač gindami teritoriją ar jauniklius, todėl saugumas turi būti svarbesnis už smalsumą.

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.

  • Įsilaužimas per langą baigėsi kuriozu: policijos dronas padėjo sučiupti netikėtą svečią

    Įsilaužimas per langą baigėsi kuriozu: policijos dronas padėjo sučiupti netikėtą svečią

    Vašingtono valstijos Kirkland mieste policija sulaukė pranešimo apie galimą įsilaužimą į namą Moss Bay rajone. Gyventojas teigė išgirdęs stiprius smūgius ir paskambino skubios pagalbos numeriu, tačiau atvykę pareigūnai žmogaus įtariamojo nerado.

    Namo viduje jie aptiko įstrigusį ir sutrikusį ruduosius lūšies porūšiui priskiriamą plėšrūną. Laukinis katinas, tikėtina, pateko pro atvirą langą, o į vidų galėjo jį privilioti naminis katinas, gyvenantis toje pačioje valdoje.

    Norėdami išvengti tiesioginio kontakto su laukiniu gyvūnu, pareigūnai pasirinko nuotolinį stebėjimą. Situacijai kontroliuoti jie pakėlė droną ir iš saugaus atstumo stebėjo, kur juda gyvūnas, kad šis nepatektų į kitas patalpas ar nekeltų pavojaus žmonėms.

    Dronas leido pareigūnams nukreipti gyvūną į gretimą tuščią kambarį ir uždaryti duris, taip izoliuojant jį iki specialistų atvykimo. „Tai buvo įsibrovėlis ant keturių kojų, o ne žmogus“, – sakė incidentą komentavę pareigūnai.

    Į vietą atvykę Washington Department of Fish and Wildlife specialistai laukinį katiną užmigdė, saugiai įkėlė į transportavimo narvą ir išgabeno. Gyvūnas buvo paleistas atokiau nuo gyvenamųjų kvartalų, netoli Forbes Creek apylinkių, o pranešėjas ir jo augintinis nenukentėjo.

    Kirkland policija dronus tarnyboje naudoja nuo 2022 metų, o padalinys turi kelis bepiločius ir apmokytų pilotų komandą. Tokios priemonės dažniausiai pasitelkiamos paieškos ir gelbėjimo operacijose, taktinėse situacijose bei įvykių vietų fiksavimui, tačiau šis atvejis parodė, kad jos praverčia ir netikėtose gyvūnų kontrolės situacijose.

    Pasaulyje vis dažniau ieškoma būdų, kaip technologijomis sumažinti riziką tiek žmonėms, tiek gyvūnams, kai laukiniai žvėrys patenka į gyvenamas teritorijas. Dronai kai kuriose valstijose padeda sekti lokius prie mokyklų ar judriuose rajonuose, o Japonijoje bandyta derinti skraidančias priemones su mechaniniais atbaidymo sprendimais, reaguojant į išaugusį laukinių gyvūnų pasirodymą miestuose.

    Vis dėlto bepiločių plėtra kelia ir privatumo klausimų, ypač kai dronai naudojami ne tik gelbėjimo, bet ir stebėjimo funkcijoms. Dėl to vis dažniau akcentuojamas aiškus reguliavimas, vieša atskaitomybė ir griežtesnės taisyklės, kada ir kaip tokios priemonės gali būti naudojamos, kad technologinė nauda nevirstų piktnaudžiavimo rizika.

  • Prie Černobylio telkiasi didžiabarzdžiai elniai: mokslininkai paaiškina, kodėl tai vyksta dabar

    Tyrėjai aiškina, kad tai siejama su ruja, kai patinai ieško teritorijų, seka pateles ir ruošiasi tarpusavio dvikovoms. Dėl to gyvūnai dažniau išeina į atviresnes vietas ir gali pasirodyti net prie kelių.

    Rujos pradžioje patinai paprastai laikosi atsargiai, daugiau laiko praleidžia miške, o į laukymes išeina trumpam. Vėliau stiprėja konkurencija, patinai garsiau riaumoja, o teritorijų ribos pradedamos aktyviai žymėti.

    Biologai atkreipia dėmesį, kad rujos metu elniai neturi pastovių porų: dalis patinų vėliau suburia patelių grupes, kiti lieka vieni. Pirmosiomis dienomis dažnai vyksta tarsi teritorijos „žvalgyba“, kai dar neskubama telkti patelių.

    Gyvūnų stebėtojai taip pat pastebi, kad kiekvieno patino ragai yra saviti, todėl suaugusius individus galima atpažinti pagal ragų formą ir jų „piešinį“. Tokie požymiai padeda mokslininkams fiksuoti, kurie patinai į tas pačias vietas sugrįžta kelis sezonus iš eilės.

    Rujos laikotarpiu elniai daugiau juda, intensyviau migruoja tarp miško masyvų ir atviresnių plotų, todėl padidėja tikimybė juos pamatyti pakelėse. Judėjimą dar labiau skatina konkurencija, kai patinai vejasi varžovus arba seka pateles.

    Specialistai pabrėžia, kad būtent dabar vairuotojams išauga susidūrimų su stambiais kanopiniais rizika. Elniai, briedžiai ir kiti dideli gyvūnai gali netikėtai išbėgti į kelią, ypač temstant ir auštant, kai jų aktyvumas didesnis.

    Rezervato tarnybos įspėja, kad rujos metu daliai gyvūnų sumažėja atsargumas, todėl jie tampa pažeidžiamesni. Dėl to tokiu laikotarpiu dažnai stiprinamas patruliavimas, stebimos jautresnės vietos ir keliai.

    Mokslininkai pažymi, kad Černobylio zona dėl ribotos žmogaus veiklos ilgus metus tapo svarbia laukinės gamtos buveine, kurioje fiksuojamas intensyvus stambiųjų žinduolių judėjimas. Vis dėlto gyvūnų elgesio pokyčius šiuo metu labiausiai lemia sezoninis veiksnys – prasidedanti ruja.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.