Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Anglijoje be spyglių likęs ežiukas tapo interneto sensacija: ar jie gali ataugti ir kada verta nerimauti

    Anglijoje nufilmuotas beveik be spyglių likęs ežiukas vardu Olis netikėtai tapo interneto sensacija, o įrašai apie jo būklę sulaukė milijonų peržiūrų. Gyvūnas į globą pateko Devono grafystėje veikiančiame ežių gelbėjimo centre, kai savanoriai pamatė, kad jis yra akivaizdžiai nusilpęs ir jam reikia skubios pagalbos.

    Centro darbuotojai pasakojo, kad atvežtas ežiukas buvo labai prastos būklės: jam buvo sunku ėsti, o atveriant burną pasirodydavo kraujas. Veterinarai nustatė dvi pagrindines problemas: grybelinę odos ligą, dažnai vadinamą odos grybeliu, ir bakterinę infekciją, dėl kurių didelė dalis spyglių iškrito.

    „Kai jis prasižiodavo, pradėdavo kraujuoti. Jam akivaizdžiai buvo labai skaudu“, – sakė gelbėjimo centro viena įkūrėjų Džudi Tomson.

    Pasak gelbėtojų, po gydymo ir nuolatinės priežiūros ežiuko būklė stabilizavosi: oda pamažu gyja, šašų mažėja, o gyvūnas jau pats valgo ir palaiko pastovų svorį. Vis dėlto jo dar negalima grąžinti į laukinę gamtą, nes be spyglių ežys yra ypač pažeidžiamas ir prasčiau apsisaugo nuo plėšrūnų bei šalčio.

    Olį išgarsino ne tik istorija, bet ir išvaizda: žmonės socialiniuose tinkluose jį lygino su avokadu, didele bulve ar susuktu kojiniu. Gelbėtojai sako, kad toks „be spyglių“ ežys pasitaiko retai, todėl dalis žmonių net ne iš karto supranta, koks tai gyvūnas.

    Specialistai pabrėžia, kad ežių spygliai gali ataugti, nes jie nuolat kinta viso gyvenimo metu. Spygliai sudaryti iš keratino, tos pačios medžiagos, kuri sudaro žmogaus plaukus ir nagus, todėl praradus senus spyglius, nauji gali pradėti augti tik po to, kai oda atsistato ir uždegimas suvaldytas.

    Jaunikliai gimsta su minkštesniais, šviesesniais spygliais, kurie greitai pasikeičia į tvirtesnius. Tačiau suaugusiam ežiui staigus, didelis spyglių netekimas ir plikų plotų atsiradimas paprastai rodo sveikatos problemą, o dažniausios priežastys yra odos grybelis, erkės, bakterinės infekcijos ar kiti uždegimai.

    Gelbėtojai primena, kad dieną lauke pamatytas ežys ne visada reiškia bėdą, bet tai dažnai būna signalas, kad gyvūnas nusilpęs, serga ar ieško pagalbos. Tokiais atvejais patariama kreiptis į vietos laukinių gyvūnų globos ar gelbėjimo organizacijas, nes netinkamas maistas, stresas ir šaltis ežiams gali būti lemtingi.

    Olį išgarsinusi istorija padėjo atkreipti dėmesį ir į pačių gelbėjimo centrų kasdienybę. Centras, prižiūrintis ežius privačiuose namuose, per kelerius metus gerokai išplėtė veiklą: dabar kasmet priima daugiau nei 1 000 gyvūnų, o vienu metu globoja iki kelių šimtų ežių, todėl parama tampa gyvybiškai svarbi.

    Populiarumas virto ir realia pagalba: pasakojimas apie Olį paskatino aukoti, o surinkta suma pasiekė maždaug 5 800 eurų. Gelbėtojai sako, kad tokios istorijos padeda žmonėms pastebėti, kaip greitai laukiniai gyvūnai nukenčia nuo ligų, sužalojimų ar nepalankių sąlygų, ir kodėl profesionali priežiūra jiems dažnai yra vienintelė galimybė išgyventi.

  • Černobylio biosferos rezervate fotopastės užfiksavo lūšį: kodėl rudenį ją pamatyti beveik neįmanoma

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje fotopastės užfiksavo lūšį. Tyrėjai pabrėžia, kad toks kadras rudenį yra retas, nes šis plėšrūnas yra itin atsargus ir puikiai prisitaikęs likti nepastebimas miško aplinkoje.

    Specialistų teigimu, lūšis dažniausiai medžioja iš pasalos, pasikliaudama tyla ir netikėtumo efektu, o ne ilgu persekiojimu. Dėl to žmogui ją pamatyti sudėtinga net ir ten, kur šie gyvūnai gyvena nuolat, nes dažnai lūšis pirmoji pastebi žmogų ir pasitraukia.

    Rudenį lūšiai padeda ir natūrali maskuotė: dėmėtas kailis susilieja su miško spalvomis, o krintantys lapai ir prieblanda mažina galimybę pastebėti judesį. Tyrėjai nurodo, kad šiuo metu kailis palaipsniui tankėja, ruošiantis žiemai, todėl gyvūnas tampa dar atsparesnis šalčiui ir gali aktyviau judėti ieškodamas maisto.

    Didelę reikšmę turi ir lūšies pojūčiai. Aštri klausa bei puikus regėjimas leidžia jai orientuotis sudėtingose buveinėse, o plačios letenos, apaugusios tankiu kailiu, palengvina judėjimą, kai vėliau sezonu atsiranda sniego ir slidžių paviršių.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad fotopastės vis dažniau tampa svarbia priemone stebėti sunkiai aptinkamus plėšrūnus. Tokie įrašai leidžia tiksliau įvertinti gyvūnų aktyvumą, buveinių naudojimą ir sezoninius elgsenos pokyčius, neardant natūralaus jų gyvenimo ritmo.

    Pastaruoju metu toje pačioje teritorijoje fiksuojami ir kiti laukinės faunos ženklai, susiję su rudenine dinamika. Tyrėjai mini, kad šiuo laikotarpiu suaktyvėja paukščių migracija, todėl rezervate dažniau stebimos migruojančių rūšių grupės, o tai padeda geriau suprasti regiono biologinės įvairovės kaitą.

  • Įžengėte į mišką, o ten medžioklė: VMU įspėja, kokių klaidų nedaryti ir kodėl tai svarbu

    Įžengėte į mišką, o ten medžioklė: VMU įspėja, kokių klaidų nedaryti ir kodėl tai svarbu

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės, todėl miško lankytojams verta iš anksto įvertinti rizikas ir planuoti maršrutą atsakingai. Valstybinių miškų urėdija (VMU) primena, kad miške vienu metu gali vykti kelios teisėtos veiklos, o saugumas priklauso ir nuo pačių lankytojų sprendimų.

    Miškai Lietuvoje daugeliu atvejų yra atviri visuomenei, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje vietoje visada bus ramu. Pamačius įspėjamuosius ženklus apie vykdomą medžioklę, protingiausia rinktis kitą kelią, o ne bandyti praeiti ar apeiti per tankmę.

    Kaip elgtis, jei girdite šūvius?

    VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna pabrėžia, kad aiškūs medžioklės požymiai yra šūviai, šunų lojimas, varovų judėjimas ar matomi medžiotojai. Tokiose situacijose nereikėtų eiti į teritorijos gilumą, nes medžioklė varant apima didesnį plotą, o situacija greitai keičiasi.

    „Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant“, – sakė K. Alekna.

    Svarbu prisiminti, kad prastesnis matomumas padidina nelaimingų atsitikimų riziką, todėl daugiau atsargumo reikia anksti ryte, temstant, esant rūkui ar gausiai sningant. Tokiu metu verta rinktis atviresnes vietas, o miško takus planuoti taip, kad būtų galima greitai grįžti į saugią teritoriją.

    „Einant mišku taip pat nereikėtų garsiai klausytis muzikos per ausines, kad būtų galima laiku išgirsti perspėjimus, šūvius ar kitus netoliese vykstančios medžioklės požymius“, – sakė K. Alekna.

    Ryški apranga gali išgelbėti

    VMU ragina miške rinktis ryškiaspalvius aprangos elementus, ypač liemenę, striukę ar kepurę, kad žmogus būtų aiškiai matomas iš toliau. Tai aktualu ne tik pėsčiųjų žygių mėgėjams, bet ir gamtos fotografams, kurie neretai vilki aplinką maskuojančius drabužius ir ilgiau išbūna vienoje vietoje.

    Ryškūs drabužiai padeda būti pastebėtam ir kitose situacijose, pavyzdžiui, pasiklydus ar patyrus traumą, kai gelbėtojams svarbu žmogų greitai pamatyti. Susitikus medžiotoją, saugiausia pasiteirauti, kuria kryptimi geriausia pasitraukti, užuot bandžius savarankiškai kirsti medžioklės plotą.

    Fotografuojant gyvūnus svarbiausia atstumas

    Norint stebėti ar fotografuoti laukinius gyvūnus, patariama jų nepersekioti ir nebandyti prieiti kuo arčiau, nes tai keičia natūralų elgesį ir didina streso lygį. Jei gyvūnas ima žvalgytis, trauktis ar rodyti nerimo ženklus, tai aiškus signalas, kad atstumas per mažas ir reikia pasitraukti.

    „Gyvūno dėmesio nereikėtų mėginti patraukti maistu, ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais. Taip pat svarbu nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių“, – sakė K. Alekna.

    VMU atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje daugėja pranešimų apie rudųjų lokių pastebėjimus, todėl žmonėms svarbu žinoti bazinius saugaus elgesio principus. Pamačius lokį nereikėtų bėgti ar daryti staigių judesių, rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai trauktis, neprovokuojant gyvūno.

    Judant prasto matomumo vietose patariama neiti visiškoje tyloje, nes žmogaus garsai leidžia gyvūnui pasitraukti iš anksto. Dauguma laukinių gyvūnų vengia žmonių, todėl ramus elgesys ir pagarbus atstumas dažniausiai padeda išvengti konflikto.

    VMU taip pat ragina neviešinti tikslių retų ar jautrių rūšių buvimo vietų, nes koordinatės ar atpažįstami orientyrai gali pritraukti smalsuolių srautą. Didesnis lankytojų judėjimas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą ir jauniklių priežiūrą, o kai kuriais atvejais verčia palikti įprastas buveines.

    Miške svarbiausia laikytis paprasto principo: jei matote įspėjimus apie medžioklę arba gyvūnas rodo nerimą, atsakingiausias sprendimas yra koreguoti planą ir pasitraukti. Toks elgesys saugo ir žmones, ir laukinę gamtą, o miške padeda išvengti situacijų, kurios baigiasi nelaimėmis.

  • Šie 5 paprasti žingsniai padės ežiams išgyventi žiemą: pavasarį jūsų sodas atsidėkos

    Ežiai yra vieni naudingiausių laukinių gyvūnų sode: jie minta vabzdžiais, lervomis, vikšrais ir kitais kenkėjais, todėl gali natūraliai prisidėti prie augalų apsaugos. Specialistai pabrėžia, kad ežiams palankus, mažiau tvarkomas ir chemija neapkrautas kiemas dažniau tampa saugia jų gyvenamąja vieta.

    Rudenį ežiai intensyviai maitinasi ir kaupia riebalų atsargas žiemos miegui, kuris paprastai prasideda atvėsus orams. Kad sėkmingai peržiemotų, suaugusiam ežiui svarbu pasiekti pakankamą kūno masę, o jaunikliai, nespėję sustiprėti, žiemą išgyvena sunkiau.

    Kaip padėti ežiams rudenį

    Paprasčiausia pagalba yra palikti natūralias slėptuves: sode praverčia lapų, šakų ar nupjautos žolės krūvelė nuošalesniame kampe. Tokiose vietose ežiai susisuka lizdą, kur gali saugiai slėptis nuo šalčio ir plėšrūnų.

    Jei norite, galima įrengti ir specialų medinį namelį, pripildytą sausų lapų arba šiaudų. Svarbu jį pastatyti ramioje vietoje, kad slėptuvė nebūtų nuolat trikdoma žmonių ar naminių gyvūnų.

    Rudenį ežiams ypač praverčia vanduo, todėl negili lėkštelė su švariu vandeniu gali tapti realia pagalba, ypač sausringu laikotarpiu. Vandenį reikėtų reguliariai keisti, o indą laikyti taip, kad į jį nepatektų daug lapų ar purvo.

    Jei ežiai užklysta dažnai, kai kurie gyventojai palieka papildomo pašaro, tačiau čia būtinas atsargumas. Dažniausiai rekomenduojamas sprendimas yra nedidelis kiekis aukštos mėsos sudėties drėgno ar sauso kačių pašaro, o pagrindinė taisyklė yra neperšerti ir nepalikti maisto ilgam, kad neprisiviliotų graužikų.

    Dar vienas praktiškas sprendimas yra užtikrinti judėjimo kelius: ežiai dažnai keliauja tarp sklypų ieškodami maisto ir slėptuvių. Dėl to tvorose ar aptvaruose paliekama nedidelė anga prie žemės gali padėti ežiui grįžti į savo slėptuvę ir sumažinti riziką, kad jis įstrigs.

    Dažniausios klaidos, kurios kenkia

    Tvarkantis kiemą rudenį verta elgtis ypač atsargiai: prieš grėbiant lapus, pjaunant žolę ar judinant šakų krūvas patartina įsitikinti, kad ten nėra įsitaisiusio ežio. Dalis ežių sužeidimų įvyksta būtent per sodo darbus, kai gyvūnas nepastebimas.

    Vienas svarbiausių dalykų yra niekada neduoti ežiams pieno.

    „Pienas ežiams gali sukelti stiprų virškinimo sutrikimą ir dehidrataciją, o tai kai kuriais atvejais baigiasi gyvūno žūtimi“, – pabrėžia gyvūnų globos specialistai.

    Taip pat verta mažinti chemijos naudojimą sode: pesticidai ir nuodai kenkėjams gali netiesiogiai paveikti ir ežius, nes užnuodija jų maisto bazę. Natūralesnė, įvairesnė aplinka su krūmynais, lapija ir vabzdžiais rudenį padeda ežiams pasiruošti žiemai ir didina jų išgyvenamumą.

    Kada verta kreiptis pagalbos

    Jei vėlai rudenį ar žiemos pradžioje matote dieną klaidžiojantį labai mažą, apatišką ar sužeistą ežį, tai gali būti ženklas, kad jam reikia pagalbos. Tokiu atveju patartina pasitarti su laukinių gyvūnų globėjais arba veterinarijos specialistais, nes netinkami sprendimai namuose kartais situaciją tik pablogina.

    Ekspertai primena, kad ežiai yra laukiniai gyvūnai, todėl geriausia pagalba dažniausiai yra saugi aplinka ir kuo mažiau streso. Palikę kelias natūralias slėptuves, vandens ir sumažinę pavojus kieme, galite realiai prisidėti prie to, kad pavasarį šie naktiniai sodo pagalbininkai sugrįžtų.

  • Nedarykite šios klaidos su ežiais: vienas įprastas maistas rudenį gali jiems pakenkti

    Ežiai dažnai atrodo lyg prašytų pagalbos, tačiau daugeliu atvejų jie puikiai susitvarko patys. Tai vabzdžiaėdžiai žinduoliai, kurių raciono pagrindą sudaro įvairūs bestuburiai, todėl žmonių duodamas netinkamas maistas gali sukelti virškinimo sutrikimų ir nusilpninti gyvūną.

    Rudenį ežius dažniau galima pamatyti ir dieną, nes jie intensyviai ieško maisto ir kaupia riebalų atsargas žiemai. Būtent dėl to kai kurie žmonės ima juos šerti, nors pernelyg aktyvus šėrimas gali išbalansuoti natūralų elgesį ir net pavėlinti žiemos miego pradžią.

    Kodėl pienas ir duona kenkia

    Dažniausia klaida, kuri vis dar kartojama kiemuose ir soduose, yra ežiams paliekamas pienas ir duona. Dauguma ežių netoleruoja laktozės, todėl pienas jiems gali sukelti viduriavimą, dehidrataciją ir staigų būklės pablogėjimą, ypač vėsesniu oru.

    Duona ir kiti kepiniai ežiui taip pat nėra tinkamas pasirinkimas, nes tai menkavertis maistas, neatitinkantis jų mitybos poreikių. Tokie produktai nesuteikia reikalingų maistinių medžiagų, o ilgainiui gali prisidėti prie išsekimo ar virškinimo problemų.

    Jei jau šeriate, darykite atsakingai

    Jeigu nusprendėte ežį papildomai pamaitinti, svarbiausia laikytis saiko ir rinktis jam tinkamesnį pašarą. Praktikoje dažniausiai rekomenduojamas mėsiškas, be priedų pašaras, pavyzdžiui, katėms skirtas drėgnas maistas, taip pat gali tikti virta mėsa be prieskonių.

    Ne mažiau svarbu visada palikti šviežio vandens dubenėlį, nes vanduo ežiui yra saugiausia ir universaliausia pagalba. Vandenį verta keisti kasdien, o indą laikyti tokioje vietoje, kad prie jo neprieitų plėšrūnai ar nebūtų pavojaus, jog ežys įstrigs.

    Kada ežiui tikrai reikia pagalbos

    Nors dažniausiai geriausia netrukdyti gamtai, kartais ežiams prireikia žmogaus įsikišimo. Pagalbos gali reikėti sužeistiems, labai sulysusiems, vangiems ežiams, taip pat tiems, kurie dieną guli atviroje vietoje ir nebando slėptis.

    Jeigu gyvūnas atrodo apatiškas, šlubuoja, kraujuoja ar akivaizdžiai praradęs svorį, verčiau neeksperimentuoti su šėrimu ir kuo greičiau kreiptis į veterinarą arba laukinių gyvūnų globos įstaigą. Greita reakcija tokiais atvejais dažnai lemia, ar ežys sėkmingai atsigaus ir galės grįžti į gamtą.

  • Nekenkite voverėms: rudenį jas maitindami iš rankos galite sukelti ligas ir pavojingus įpročius

    Voverės parkuose ir soduose daugeliui atrodo draugiškos, todėl rudenį neretai sulaukia žmonių vaišių. Tačiau gamtininkai pabrėžia, kad artimas kontaktas ir nuolatinis šėrimas dažnai duoda priešingą efektą ir kenkia pačiam gyvūnui.

    Voverės žiemos miegu nemiega, o pasiruošimą šaltajam sezonui pradeda dar vasaros pabaigoje. Jos intensyviai renka kaloringą natūralų maistą ir slepia atsargas skirtingose vietose, pavyzdžiui, po žeme ar medžių drevėse, kad žiemą turėtų ką ėsti.

    Rudenį voverių aktyvumas ypač suintensyvėja rytais, todėl žmonės jas dažniau pamato ir bando privilioti maistu. Ilgainiui gyvūnai gali priprasti prie lengvo grobio, pradėti atpažinti maitintojus ir vis drąsiau artėti prie žmogaus, nors tai nėra natūralu laukiniams gyvūnams.

    Kodėl maitinimas iš rankos rizikingas

    Pagrindinė problema ta, kad nuolatinis šėrimas, kai natūralaus maisto dar pakanka, silpnina įgimtus įpročius patiems susirasti ir kaupti atsargas. Voverė gali tapti priklausoma nuo žmogaus ir prasčiau pasiruošti laikotarpiui, kai maisto gamtoje sumažėja.

    Artimas kontaktas didina ir fizinių sužalojimų tikimybę. Prie žmonių pripratusi voverė dažniau leidžiasi ant takų, priartėja prie dviračių, šunų ar vaikų, todėl rizikuoja būti partrenkta, užpulta arba netyčia sužalota.

    Kita svarbi rizika susijusi su ligomis ir parazitais. Ten, kur gyvūnai reguliariai šeriami, jie dažniau telkiasi į būrius, o tai palengvina parazitų plitimą ir užkrečiamųjų ligų perdavimą tarp individų.

    Kada šerti galima ir ką duoti

    Specialistų rekomendacijos dažniausiai sutaria, kad šerti verta tik kritiniais laikotarpiais, kai sąlygos tampa itin nepalankios. Tai vėlyvas ruduo, žiema ir ankstyvas pavasaris, ypač per šalčius ar gausų sniegą, kai natūralaus maisto pasiekiamumas sumažėja.

    Svarbiausia taisyklė yra duoti tik natūralų, neperdirbtą maistą. Tinka riešutai, geriausia su kevalu, taip pat įvairios sėklos, gilės, kankorėžiai, džiovinti kukurūzų grūdai, nedideli kiekiai šviežių vaisių ar daržovių, pavyzdžiui, obuolio ar morkos gabalėliai.

    Ką daryti, kad tikrai nepadarytumėte žalos

    Vengti reikėtų bet kokio žmogui skirto maisto, nes jis voverėms gali būti sunkiai virškinamas ar net pavojingas. Ypač netinka saldumynai, sūrūs užkandžiai, duona, mėsa ir pienas, nes tokie produktai gali sukelti rimtus virškinimo sutrikimus.

    Jei nusprendžiama šerti, porcijos turėtų būti mažos, kad nepriviliotų graužikų ir kitų gyvūnų. Maistą geriausia palikti tam pritaikytoje vietoje ar lesykloje aukščiau nuo žemės, o ne duoti iš rankos, nes tai skatina pavojingą gyvūno artėjimą prie žmogaus.

  • Černobylio zonoje užfiksuota miškinė kiaunė: naktinė medžių akrobatė vis dažniau patenka į kameras

    Rezervato darbuotojai pranešė apie užfiksuotą gyvūną ir paviešino nuotrauką, kurioje matyti atsargiai aplinką stebinti kiaunė. Specialistų teigimu, tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko teritorijose su ribota žmogaus veikla.

    Miškinė kiaunė išsiskiria puikiais laipiojimo įgūdžiais ir greitu judėjimu miško tankmėje. Dažniausiai ji medžioja ir keliauja naktį, todėl dienos metu ją pamatyti gerokai sunkiau.

    Kas būdinga miškinėms kiaunėms?

    Miškinė kiaunė yra smulkus, tačiau vikrus kiauninių šeimos žinduolis, paplitęs didelėje Europos dalyje ir Vakarų Azijoje. Ji dažniausiai renkasi brandžius miškus, o žmonių gyvenviečių paprastai vengia, nors maisto stoka kartais gali priartinti prie sodybų ar ūkinių pastatų.

    Rudenį šio plėšrūno mityba tampa ypač įvairi: be smulkių žinduolių ir paukščių, racioną papildo vabzdžiai, taip pat uogos ir vaisiai. Tokia strategija leidžia sukaupti energijos atsargų prieš šaltąjį sezoną.

    „Rudenį kiaunės aktyviai ieško maisto, kad sukauptų jėgų ir lengviau ištvertų žiemą. Šiuo metu jų kailis pamažu tankėja ir geriau saugo nuo šalčio“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad miškinės kiaunės kailis žiemą tampa ilgesnis ir šiltesnis, o vasarą trumpėja ir šiurkštėja. Ilga uodega padeda išlaikyti pusiausvyrą šuoliuojant ir laipiojant, todėl kiaunės neretai vadinamos vienomis vikriausių miško gyventojų.

    Ką rodo stebėjimai Černobylyje?

    Černobylio zonos gyvūnų stebėsena pastaraisiais metais vis dažniau paremta kameromis ir pėdsakų registravimu, todėl fiksuojama daugiau rūšių ir jų elgsenos detalių. Tokie duomenys leidžia vertinti biologinę įvairovę ir sezoninius gyvūnų aktyvumo pokyčius.

    Nors teritorijos radiacinis fonas išlieka svarbus rizikos veiksnys, mažesnė ūkinė veikla ir ribotas žmonių srautas kai kuriose vietose sudaro sąlygas laukinei gamtai plėstis. Tyrėjai pabrėžia, kad kiekvienas naujas užfiksuotas gyvūnas yra papildoma detalė bendrame ekosistemos paveiksle.

  • Įžengėte į mišką ir išgirdote šūvius? VMU įspėja, ką būtina padaryti nedelsiant

    Įžengėte į mišką ir išgirdote šūvius? VMU įspėja, ką būtina padaryti nedelsiant

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės sezonas, todėl lankytojams verta iš anksto įvertinti rizikas. Valstybinių miškų urėdija (VMU) primena, kad miške tuo pačiu metu gali vykti kelios teisėtos veiklos, o saugumas pirmiausia priklauso nuo budrumo.

    Miškas Lietuvoje dažniausiai atviras lankytojams, tačiau tai nereiškia, kad visose vietose visada saugu. Jei pastebite įspėjamuosius ženklus, girdite šūvius, šunų lojimą ar matote medžiotojus, rekomenduojama nedelsiant keisti maršrutą ir nesileisti giliau į tą teritoriją.

    Kaip elgtis, jei vyksta medžioklė?

    VMU specialistai akcentuoja, kad pavojingiausia situacija susiklosto esant prastam matomumui: anksti ryte, temstant, rūko metu ar gausiai sningant. Tokiu metu žmogų miške sunkiau pastebėti, todėl saugiausia rinktis gerai matomas vietas arba apskritai atidėti išvyką.

    Miško lankytojams patariama nenaudoti ausinių taip, kad negirdėtumėte aplinkos. Gebėjimas išgirsti perspėjimus, šūvius ar artėjančius šunis gali būti lemiamas, ypač jei netyčia priartėjote prie medžioklės zonos.

    Dar viena svarbi rekomendacija yra ryški apranga. Ryškiaspalvė liemenė, striukė ar kepurė padeda būti matomiems tiek medžiotojams, tiek kitiems miško lankytojams, o nelaimės atveju palengvina paiešką gelbėtojams.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti medžioklę varant, kai juda ne tik medžiotojai, bet ir varovai bei šunys. Tokios medžioklės metu išbaidyti gyvūnai gali netikėtai pakeisti kryptį, todėl bandymas apeiti teritoriją per miško gilumą laikomas rizikingu sprendimu.

    Sutikus medžiotoją saugiausia trumpai pasiteirauti, kuria kryptimi geriausia pasitraukti. Praktikoje tai dažnai greičiausias būdas išvengti klaidų, kai žmogus netyčia juda link aktyvios medžioklės ruožo.

    Saugus atstumas nuo laukinių gyvūnų

    VMU primena, kad stebint ar fotografuojant laukinius gyvūnus svarbiausia nekelti jiems streso. Nereikėtų persekioti gyvūno, vilioti maistu, bandyti prieiti kuo arčiau ar užstoti pasitraukimo kelio, nes tai keičia natūralų elgesį ir gali išprovokuoti pavojingą reakciją.

    Jei gyvūnas sunerimo, pradėjo žvalgytis, trauktis ar akivaizdžiai keičia elgesį, tai signalas didinti atstumą. Miškininkai taip pat ragina nesinaudoti ryškia šviesa, garso įrašais ar kitais triukais, kurie gyvūną dirgina ir priverčia elgtis nenatūraliai.

    Atskirai pabrėžiama taisyklė nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių. Net jei jauniklis atrodo vienas, jo liesti ar nešti negalima, nes suaugęs gyvūnas dažnai būna netoliese ir grįžta žmogui pasitraukus.

    Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau fiksuojami rudųjų lokių pastebėjimai, todėl gyventojams primenama ir bazinė elgesio taisyklė susidūrus su stambiuoju plėšrūnu. Panika ir bėgimas gali sukelti gynybinę reakciją, todėl rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai atsitraukti, neatsukant nugaros.

    Einant per tankią augmeniją ar prasto matomumo ruožus patariama nejudėti visiškai tyliai. Net ir keliaujant vienam verta leisti apie save suprasti, nes dauguma laukinių gyvūnų, išgirdę žmogų, pasitraukia iš anksto ir taip sumažėja netikėto susidūrimo rizika.

    Kodėl neverta viešinti tikslių vietų?

    Gamtos fotografams ir aktyviems miško lankytojams primenama atsakingai elgtis socialiniuose tinkluose. VMU ragina neskelbti tikslių retų, saugomų ar jautrių rūšių buvimo vietų, nes tokia informacija gali pritraukti daugiau smalsuolių.

    Nereikėtų prie nuotraukų pridėti koordinačių, miško kvartalo numerio ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Net ir be koordinačių fotografavimo vietą kartais galima nustatyti pagal fone matomus kelio ženklus, informacinius stendus ar išskirtinius kraštovaizdžio objektus.

    Nuolatinis žmonių srautas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą, migraciją ir jauniklių priežiūrą, o jautresnes rūšis gali priversti palikti įprastas buveines. Todėl VMU ragina miške elgtis taip, kad apsilankymas paliktų kuo mažiau pėdsakų, o kilus abejonėms dėl saugumo tiesiog keisti planą.

  • Į mišką per medžioklės sezoną? VMU perspėja: kelios klaidos gali baigtis nelaime

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės, todėl Valstybinių miškų urėdija ragina lankytojus elgtis itin atsakingai. Miškai išlieka atviri visuomenei, tačiau tuo pat metu juose gali vykti teisėta veikla, įskaitant medžioklę, todėl svarbiausia yra saugumas ir pagarba aplinkai.

    Miško takus renkasi ne tik grybautojai ar žygeiviai, bet ir gamtos fotografai, neretai ilgiau užsibūnantys vienoje vietoje. Būtent dėl skirtingų veiklų sutapimo padidėja rizika nepastebėti įspėjamųjų ženklų, nepajusti, kad netoliese vyksta medžioklė, arba netyčia patekti į medžiotojų veiklos zoną.

    Atsargumas, kai matomumas prastas

    VMU atkreipia dėmesį, kad pavojingiausios situacijos dažniausiai kyla tada, kai matomumas miške sumažėja. Tam įtakos turi ankstyvas rytas, prietema, rūkas ar gausus snygis, kai žmogų iš tolo pastebėti sudėtingiau.

    Tokiu metu ypač svarbu stebėti aplinką ir reaguoti į požymius, rodančius, kad netoliese vyksta medžioklė. Jei girdimi šūviai, šunų lojimas, matomi medžiotojai ar vyksta medžioklė varant, saugiausias sprendimas yra nedelsiant pasirinkti kitą maršrutą.

    „Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant“, – sakė VMU specialistas Kornelijus Alekna.

    VMU taip pat ragina miške nenaudoti ausinių taip, kad būtų užgožti aplinkos garsai. Galimybė išgirsti perspėjimus, šūvius ar šunų lojimą leidžia anksčiau suprasti situaciją ir laiku pasitraukti.

    Ryškūs drabužiai ir aiški laikysena

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką yra ryškiaspalvė apranga arba aiškiai matomas elementas, pavyzdžiui, liemenė, striukė ar kepurė. Tai ypač aktualu gamtos fotografams, kurie dažnai renkasi neryškias, su aplinka susiliejančias spalvas.

    Ryškūs drabužiai padeda būti pastebėtiems tiek medžiotojams, tiek kitiems miško lankytojams. Be to, prireikus pagalbos tokia apranga gali palengvinti paiešką ir pagreitinti gelbėtojų darbą.

    Medžioklė varant paprastai apima platesnę teritoriją, joje juda medžiotojai, varovai ir šunys, o išbaidyti gyvūnai kryptį gali pakeisti netikėtai. Dėl to bandymas apeiti medžioklės vietą miško giluma gali būti rizikingas, o praktiškiau yra rinktis kitą kryptį arba pasiteirauti sutikto medžiotojo, kur saugiausia išeiti.

    Fotografuojant svarbu netrikdyti gyvūnų

    VMU primena, kad laukinių gyvūnų stebėjimas ar fotografavimas turi vykti iš saugaus atstumo. Nereikėtų gyvūno persekioti, vilioti maistu, užstoti pasitraukimo kelio ar sąmoningai provokuoti jo reakcijų.

    Jei gyvūnas pradeda nerimauti, traukiasi, dažnai žvalgosi ar keičia įprastą elgesį, tai signalas padidinti atstumą. Taip pat pabrėžiama nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių, nes žmogaus įsikišimas gali sukelti papildomą stresą ir sutrikdyti natūralią gyvūnų priežiūrą.

    „Gyvūno dėmesio nereikėtų mėginti patraukti maistu, ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais. Taip pat svarbu nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių“, – sakė K. Alekna.

    Atskiro atsargumo reikalauja stambieji plėšrūnai, kurių pasirodymų Lietuvoje pastaraisiais metais fiksuojama daugiau. VMU nurodo, kad susidūrus su lokiu ar kitu pavojingu žvėrimi nereikėtų panikuoti, bėgti ar daryti staigių judesių, o saugiausia yra ramiai atsitraukti.

    „Pamatę lokį, žmonės neturėtų panikuoti ar bėgti. Rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai atsitraukti, neatsukant gyvūnui nugaros“, – sakė K. Alekna.

    Keliaujant per tankmę ar prasto matomumo vietas patariama nejudėti visiškoje tyloje. Net ir einant vienam, tylus pasikalbėjimas ar žingsnių garsas leidžia gyvūnui žmogų išgirsti iš anksto ir pasitraukti.

    Socialiniuose tinkluose neskleiskite tikslių vietų

    VMU ragina miško lankytojus ir gamtos fotografus neviešinti tikslios retų ar jautrių rūšių buvimo vietos. Net ir gera intencija pasidalinti įspūdžiais gali paskatinti smalsuolių srautą į konkrečią teritoriją ir sukelti ilgalaikį trikdymą.

    Rekomenduojama prie nuotraukų nepridėti koordinačių, miško kvartalo numerių ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Prieš skelbiant įrašą taip pat verta patikrinti, ar nuotraukoje neišliko geografinės vietos žymos.

    „Prie nuotraukų nereikėtų pridėti koordinačių, konkretaus miško kvartalo numerio, girininkijos pavadinimo ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų“, – sakė K. Alekna.

    VMU pabrėžia, kad atsakingas elgesys miške reiškia ir gebėjimą pakeisti planus, jei situacija tampa neaiški ar rizikinga. Pastebėjus vykstančios medžioklės požymius ar matant, kad gyvūnai patiria stresą, saugiausias ir gamtai palankiausias sprendimas yra pasitraukti ir pasirinkti kitą maršrutą.

  • Černobylio biosferiniame rezervate dieną užfiksuota lapė: mokslininkai paaiškino, kodėl tai reta

    Černobylio radiacinis-ekologinis biosferinis rezervatas pranešė dieną užfiksavęs medžiojančią lapę. Tokie vaizdai, anot mokslininkų, pasitaiko nedažnai, nes šis plėšrūnas įprastai būna aktyviausias prieblandoje ir naktį.

    Rezervato specialistai aiškina, kad rudenį lapėms prasideda intensyvus pasirengimas šalčiams. Tankėjantis kailis geriau saugo nuo žemos temperatūros, o uodega tarnauja ne tik pusiausvyrai, bet ir šilumai išlaikyti ilsintis.

    „Lapė daugiausia aktyvi sutemose ir naktį, todėl pamatyti ją dieną – reta, bet visiškai įmanoma“, – sakė Černobylio biosferinio rezervato mokslininkai.

    Pasak tyrėjų, medžioklė šiuo laikotarpiu nesustoja: lapė klauso menkiausio garso, tikrina pievas ir pakraščius, ieško smulkių graužikų. Pelės ir pelėnai sudaro svarbią raciono dalį, o rudenį aplinkoje dar gausu kitų lengviau randamų maisto šaltinių.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad keičiantis sezonui kinta ir gyvūnų judėjimo maršrutai. Lapė peržiūri įprastas teritorijas, tikrina takus ir ieško naujų vietų, kur maisto tikimybė didžiausia, todėl kartais pasirodo ir neįprastu paros metu.

    Černobylio rezervate pastaraisiais metais nuosekliai fiksuojami įvairių laukinių gyvūnų stebėjimai, padedantys vertinti biologinę įvairovę ir populiacijų pokyčius. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai svarbūs ne tik visuomenės smalsumui, bet ir ilgalaikiam ekosistemų stebėjimui teritorijoje, kur žmogaus veikla yra smarkiai ribota.