CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajono savivaldybė kviečia žemės sklypų savininkus, valdytojus ir naudotojus teikti paraiškas finansinei paramai, skirtai medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijai. Paraiškos priimamos iki birželio 30 dienos.

    Parama numatyta tik tiems sklypams, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, o priemonės turi būti skirtos realiai rizikai mažinti: apsaugoti pasėlius, želdinius, miško jaunuolynus ar ūkinius gyvūnus. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas yra ne žalos fiksavimas po įvykio, o jos prevencija dar prieš prasidedant aktyviausiam sezonui.

    Finansavimas gali būti skiriamas repelentams ir jų naudojimo darbams, įvairioms aptvėrimo priemonėms, medelių individualioms apsaugoms, taip pat bebraviečių ardymui. Numatomos ir priemonės, susijusios su elninių žvėrių mitybos sąlygų gerinimu, pavyzdžiui, tam tikrų želdinių įveisimas ar darbai, skirti papildomam šėrimui žiemą.

    Atskira kryptis – vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams prevencija, kai finansuojamos apsaugos priemonės, tokios kaip specialios tvoros ar elektriniai piemenys. Tokios investicijos dažniausiai pasiteisina ūkiuose, kuriuose gyvuliai ganomi atvirose teritorijose, ypač jei šalia yra miškų masyvų ar fiksuojamas plėšrūnų aktyvumas.

    Pateiktas paraiškas vertins savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kuri sprendžia dėl Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo. Sprendžiant dėl paramos paprastai svarbu, kad planuojama priemonė būtų pagrįsta, pritaikyta konkrečiai vietovei ir realiai mažintų žalos tikimybę.

    Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad medžiotojų būreliai ir klubai nėra laikomi žemės sklypų savininkais, valdytojais ar naudotojais, todėl finansinė parama jiems neskiriama. Paraiškas reikia pateikti Trakų rajono savivaldybės administracijai, taip pat galima kreiptis ir elektroniniu būdu.

    Gyventojams rekomenduojama paraiškas pateikti nelaukiant termino pabaigos, ypač jei planuojami aptvėrimo ar įrengimo darbai, kuriems gali reikėti papildomų derinimų ir pasirengimo. Laiku įsidiegus prevencines priemones sumažėja ne tik tiesioginė žala, bet ir ilgalaikės išlaidos, susijusios su pasikartojančiais nuostoliais.

  • „Alstom“ Švedijoje išbando DI: traukinys atpažįsta žvėris ir atbaido juos parinktais garsais

    „Alstom“ Švedijoje vykdo lauko bandymus technologijos, paremtos dirbtiniu intelektu, kuri realiu laiku atpažįsta laukinius gyvūnus prie geležinkelio bėgių ir mėgina juos atbaidyti specialiai parinktais garsais. Sprendimo tikslas – sumažinti traukinių susidūrimų su gyvūnais skaičių ir dėl jų kylančius eismo sutrikimus.

    Sistema veikia naudodama kameras, sumontuotas lokomotyvo kabinoje už priekinio stiklo, ir vaizdo analizę, kuri aptinka gyvūną bei nustato jo tipą. Nustačius riziką, iš priekinėje traukinio dalyje įrengto garsiakalbio paleidžiamas atbaidymo signalas, parinktas taip, kad gyvūnas pasitrauktų nuo bėgių.

    Kaip DI mokosi atpažinti gyvūnus

    Pirmojo bandymų etapo metu dirbtinis intelektas atpažino kelias šalia geležinkelio linijų dažnai sutinkamas rūšis, tarp jų briedžius, stirnas, lapes ir šernus. Taip pat fiksuoti mažesni gyvūnai, įskaitant paukščius, kurie geležinkelių statistikoje ne visada atsispindi taip dažnai kaip stambieji žinduoliai.

    Kiekvienas aptikimas yra kategorizuojamas, o sukaupti duomenys naudojami modeliams tikslinti, kad atpažinimas būtų tikslesnis skirtingomis oro, apšvietimo ir greičio sąlygomis. Tokia grįžtamojo ryšio logika leidžia sistemai ilgainiui geriau atskirti, kada gyvūnas realiai kelia riziką patekti ant bėgių.

    Bandymų plėtra ir tikslas

    Antroji projekto fazė, pradėta 2026 metų balandį, išplėsta iki pilnos funkcijos – ne tik vaizdo detekcijos, bet ir aktyvaus garsinio atbaidymo. Projektas vystomas kartu su startuoliu „Flox Intelligence“, kuris specializuojasi laukinės faunos atbaidymo sprendimuose.

    „Lauko bandymai rodo, kad dirbtinis intelektas gali labai tiksliai identifikuoti gyvūnus. Sujungę žinias apie laukinės faunos atbaidymą ir „Alstom“ patirtį geležinkelių inovacijose, kuriame sprendimą, kuris vienu metu saugo gyvūnus ir didina geležinkelio eksploatacijos patikimumą“, – sakė „Flox Intelligence“ vadovė Sara Nozkova.

    Švedijoje susidūrimai su gyvūnais laikomi viena dažnesnių geležinkelio eismo trikdžių priežasčių: kasmet šalyje registruojama apie 5 000 su gyvūnais susijusių geležinkelio incidentų. Tokie įvykiai reiškia ne tik žalą gyvūnams, bet ir vėlavimus, infrastruktūros bei riedmenų apgadinimus, o kartais ir papildomas rizikas keleivių saugumui.

    „Mus maloniai nustebino, kiek daug gyvūnų pavyko pastebėti stebint iš vieno traukinio ruožuose, kuriuose fiksuojama daugiausia susidūrimų. Mažindami traukinių susidūrimus su laukiniais gyvūnais, galime saugoti keleivius ir gamtą, o kartu mažinti šių įvykių operacines ir socialines sąnaudas“, – sakė „Alstom“ Švedijos vadovė Maria Signal Martebo.

    Garsiniai sprendimai taikomi ir kitur

    Panašios idėjos naudojamos ir kitose šalyse: probleminėse vietose diegiami įspėjimo įrenginiai, kurie prieš artėjant traukiniui paleidžia garsinius ir šviesos signalus. Tokie sprendimai dažniausiai neleidžiami nuolat, o aktyvuojami tik tada, kai artėja sąstatas, kad gyvūnai nepriprastų prie pastovaus triukšmo.

    Vienas iš taikomų principų – natūralių pavojaus garsų sekos, kurias gyvūnai instinktyviai sieja su grėsme ir dėl to pasitraukia iš bėgių zonos. Tikimasi, kad DI pagrįstas atpažinimas ateityje leis signalus dar labiau individualizuoti pagal rūšį ir situaciją, taip didinant veiksmingumą ir mažinant nereikalingą poveikį aplinkai.

  • Černobylio zonoje per miško gaisrą išgelbėtas į Raudonąją knygą įrašytas briedžiukas

    Černobylio atskirties zonoje, gesinant didelį miško gaisrą, ugniagesiai aptiko ir išgelbėjo jauną briedį, įtrauktą į Ukrainos Raudonąją knygą. Gyvūnas buvo rastas išdegusioje teritorijoje, nusilpęs ir išsigandęs, tikėtina, gaisro metu praradęs motiną.

    Gelbėtojai briedžiuką pagirdė vandeniu, laikinai pasirūpino jo saugumu ir, pasitarę su miškininkais, zoologais bei veterinarais, rengiasi perduoti jį specialistams. Tarnybos teigimu, gyvūno būklė bus stebima, o sprendimai dėl reabilitacijos ir grąžinimo į gamtą bus priimami pagal veterinarų rekomendacijas.

    Miško gaisrai atskirties zonoje kasmet kelia išskirtinių iššūkių, nes teritorijoje yra radioaktyviomis medžiagomis užterštų dirvožemio plotų. Ekspertai pabrėžia, kad intensyvus degimas gali pakelti į orą dūmus ir pelenus su radioaktyviomis dalelėmis, todėl itin svarbus nuolatinis radiacinio fono stebėjimas.

    Ukrainos tarnybos informuoja, kad radiacinė situacija šiaurinėje Kyjivo srities dalyje išlieka stabili, tačiau gaisrų metu ji vertinama nuolat. Tokiais atvejais papildomai stebimi oro užterštumo rodikliai, vėjo kryptis ir dūmų sklaida, kad būtų galima laiku įspėti gyventojus, jei kiltų rizika.

    Gelbėtojai regione dirba sustiprintu režimu, lokalizuoja likusius židinius ir stengiasi užkirsti kelią ugnies plitimui. Gesinimo darbus sudėtingina sausa ir vėjuota oro situacija, dėl kurios ugnis gali greitai persimesti į naujus plotus.

    Papildoma problema atskirties zonoje išlieka minų ir nesprogusių sprogmenų grėsmė atskirose teritorijose. Dėl to dalyje plotų technikos judėjimas ir tiesioginis priėjimas prie ugnies židinių gali būti ribojamas, o gesinimo taktika parenkama atsargiau.

    Po didelių gaisrų laukiniai gyvūnai dažnai nukenčia ne tik nuo liepsnų, bet ir nuo dūmų, dehidratacijos bei buveinių praradimo. Jauni gyvūnai, ypač likę be patelių, tampa pažeidžiami ir dažniau patenka į žmonių akiratį.

    Specialistai primena, kad radus nusilpusį laukinį gyvūną svarbiausia nesistengti jo globoti savarankiškai. Tinkamiausia išeitis yra kuo greičiau pranešti atsakingoms tarnyboms ar veterinarijos specialistams, nes net ir geranoriška pagalba be žinių gali pakenkti gyvūno sveikatai ir jo galimybėms grįžti į natūralią aplinką.

  • Prie Balatono nufilmuotas elnias, vandenyje judėjęs tarsi delfinas: paaiškino, kodėl taip nutiko

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito vaizdo įrašas iš Vengrijos, kuriame prie Balatono ežero užfiksuotas elnias vandenyje juda ir šokinėja taip, kad primena delfino nėrimą. Įraše matyti, kaip gyvūnas bėga seklumoje, kartkartėmis šokdamas į priekį ir taškydamas vandenį.

    Vaizdai nufilmuoti pietinėje Balatono pakrantėje, kur seklus vanduo nusitęsia toli nuo kranto. Dėl tokio reljefo elnias gali judėti vandeniu beveik kaip sausuma, o iš šalies susidaro neįprastas „plaukimo“ įspūdis.

    Specialistai tokį elgesį aiškina ne gyvūno „mokėjimu nardyti“, o neįprastai žemu ežero lygiu ir plačiais seklumų plotais. Kai vanduo nusekęs, pakrantėje atsiveria daugiau kietesnio dugno zonų, todėl net stambūs laukiniai gyvūnai gali drąsiau bristi į vandenį ir ten judėti.

    Balatonas yra didžiausias Vidurio Europos ežeras, o jo pietinė pakrantė ir įprastomis sąlygomis garsėja lėtai gilėjančiu dugnu. Kai vandens mažiau, keliasdešimt metrų nuo kranto vanduo gali siekti tik kulkšnis ar kelius, todėl judesiai, kurie gilesniame vandenyje atrodytų kaip plaukimas, čia primena šuolius.

    Ekologai pabrėžia, kad laukiniai gyvūnai paprastai vengia atvirų, žmonių lankomų pakrančių, todėl tokie įrašai pasitaiko retai ir greitai sulaukia dėmesio. Vis dėlto pats elgesys nėra mistinis: elnias tiesiog juda jam saugioje, seklioje zonoje.

    Tuo pačiu tai priminimas, kad vandens lygio svyravimai gali keisti gyvūnų maršrutus ir įpročius, ypač šiltuoju sezonu. Jei seklumos plečiasi, gyvūnai gali dažniau pasirodyti netipinėse vietose, o žmonėms rekomenduojama jų nevaryti, nešerti ir laikytis atstumo.

  • Kiek rudųjų lokių gyvena Tatruose? Genetiniai tyrimai rodo didesnę populiaciją

    Kiek rudųjų lokių gyvena Tatruose? Genetiniai tyrimai rodo didesnę populiaciją

    Ką parodė genetinis skaičiavimas

    Rudųjų lokių skaičius Tatruose įvertintas pasitelkus genetinius tyrimus, vykdytus 2023 metais nuo kovo iki spalio. Tyrimas atliktas Tatrų nacionalinio parko užsakymu, o mokslininkai rinko biologinius pėdsakus ir laboratorijoje išskyrė lokių DNR.

    Pagal sudarytus genetinius profilius nustatyti 64 unikalūs genotipai, leidžiantys identifikuoti atskirus individus. Tyrėjai suskaičiavo 38 pateles ir 24 patinus, o duomenys apima ir lokius, migruojančius tarp valstybių, todėl skaičius atspindi Tatruose nuolat ar laikinai besilaikančią populiaciją.

    Tyrėjai pažymi, kad dalies surinktos medžiagos nepavyko tiksliai priskirti konkrečiam individui dėl kokybės ar fragmentiškumo. Dėl to daroma atsargi prielaida, kad realus Tatruose fiksuojamų rudųjų lokių skaičius gali būti didesnis, nei leidžia patvirtinti turimi genetiniai profiliai.

    Kodėl susitikimai su žmogumi tampa pavojingi

    Mokslininkai ir gamtosaugos specialistai pabrėžia, kad lokio ir žmogaus susidūrimas pavojingiausias tada, kai sutampa biologiniai veiksniai ir netinkamas žmonių elgesys. Pavasarį po žiemos miego lokiai būna nusilpę, intensyviai ieško maisto, o patelės su jaunikliais gali reaguoti itin gynybiškai.

    Rizika išauga ir tada, kai žmogus miške juda tyliai, o lokys jį pamato per vėlai arba neturi kur atsitraukti. Tokiose situacijose gyvūnas gali reaguoti instinktyviai, ypač jei jaučia grėsmę ar saugo maisto šaltinį.

    Kaip mažinti konfliktus kalnuose

    Ekspertai rekomenduoja kalnuose ir miškuose aiškiai pažymėti savo buvimą, pavyzdžiui, kalbant garsiau ar skleidžiant įprastus žygio garsus, kad lokys spėtų pasitraukti. Svarbiausia išlikti ramiems ir neskatinti artimo kontakto, ypač prie takų, kur matomumas prastas.

    Problemos augant lokių populiacijai dažnai siejamos su lengvai prieinamu maistu šalia žmonių gyvenviečių. Tai gali būti neapsaugotos atliekos, palikti maisto likučiai ar kiti nuolatiniai traukos taškai, dėl kurių lokiai pripranta lankytis prie sodybų ir turistinių vietų.

    Gamtosaugininkai akcentuoja, kad vien reagavimas į incidentus nepakanka, jei nepašalinamos priežastys. Todėl siūlomos priemonės apima saugių atliekų konteinerių diegimą lokių areale, profesionalių reagavimo komandų stiprinimą ir nuoseklią visuomenės edukaciją apie elgesį lokių teritorijose.

  • Indonezijoje nufilmuotas istorinis vaizdas: orangutanas pirmą kartą perėjo kelią kanatiniu tiltu

    Indonezijoje nuotolinės kameros pirmą kartą užfiksavo, kaip laukinis orangutanas kelią kirto specialiu kanatiniu, medžių lajų lygyje įrengtu tiltu. Tokios infrastruktūros tikslas – sujungti miško masyvus, kuriuos perskyrė automobilių kelias, ir sumažinti grėsmes vietinei populiacijai.

    Zoologų teigimu, kelio statybos vieną maždaug 350 orangutanų populiaciją padalijo į dvi labiau izoliuotas dalis. Viena grupė liko saugomoje teritorijoje, kita – atskirtame miško plote, o judėjimo tarp jų galimybės smarkiai sumažėjo.

    Ilgalaikė izoliacija laukiniams gyvūnams kelia ne tik kasdienių susidūrimų su žmonėmis riziką, bet ir genetinių problemų grėsmę. Kai individai nebegali laisvai migruoti ir poruotis su kitos teritorijos gyvūnais, didėja giminingo kryžminimosi tikimybė, o tai gali silpninti populiacijos atsparumą ligoms ir aplinkos pokyčiams.

    Orangutanai ypač pažeidžiami dėl lėto gyvenimo ciklo: patelės jauniklius augina ilgai, o naujų individų į populiaciją „įsiliejimas“ vyksta lėtai. Dėl to net santykinai nedidelės kliūtys judėjimui per laiką gali turėti didelį poveikį skaičiui ir genetinei įvairovei.

    Tyrėjai teigia tiltą stebėję fotospąstais ir kameromis apie dvejus metus. Iš pradžių konstrukciją gyvūnai ignoravo, tačiau vėliau ja ėmė naudotis kiti džiunglių gyventojai, o galiausiai užfiksuotas ir orangutanas.

    Vaizdo įraše matyti jaunas patinas: jis juda atsargiai, pusiaukelėje sustoja, apsižvalgo ir tik tada tęsia kelionę. Specialistai tai vertina kaip ženklą, kad gyvūnai pamažu pripranta prie naujo, bet potencialiai gyvybiškai svarbaus maršruto.

    „Galėjote girdėti komandos džiaugsmo šūksnius. Po dviejų ilgų metų tai pagaliau įvyko“, – sakė vienos iš projekte dalyvavusių organizacijų vadovė.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad lajų tiltai dažnai yra praktiškesnė alternatyva situacijose, kai kelių perplanavimas neįmanomas, o gyvūnams pavojinga leistis ant žemės. Tokios jungtys gali mažinti žūtis keliuose ir padėti atkurti judėjimo koridorius, reikalingus maisto paieškai, teritorijų kaitai ir genetiniams mainams.

    Vis dėlto vien tilto pastatyti neužtenka: svarbu tinkama vieta, nuolatinė stebėsena ir aplinkos apsauga abipus kelio, kad gyvūnai turėtų aiškų, saugų kelią iki konstrukcijos. Zoologai tikisi, kad nufilmuotas perėjimas paskatins panašių sprendimų taikymą ir kituose regionuose, kur kelių plėtra skaiddo miškus.

  • Indijoje raudonai nudažytas kelias turėjo gelbėti gyvūnus, bet sukūrė netikėtą šilumos salą

    Indijoje raudonai nudažytas kelias turėjo gelbėti gyvūnus, bet sukūrė netikėtą šilumos salą

    Indijos Madhja Pradešo valstijoje per Nauradehi laukinės gamtos draustinį einantis greitkelio ruožas buvo padengtas ryškiai raudonu termoplastiko sluoksniu. Sprendimas turėjo priversti vairuotojus instinktyviai sumažinti greitį ir taip mažinti gyvūnų žūtis susidūrus su transportu.

    Tačiau kartu išryškėjo nenumatytas padarinys: įkaitęs raudonas paviršius ėmė veikti kaip šilumos „kempinė“ ir suformavo vietinę šilumos salą. Tokiose vietose paviršiaus temperatūra tampa aukštesnė nei aplinkinių teritorijų, todėl keičiasi ir gyvūnų elgsena.

    Kaip turėjo veikti raudona danga

    Kelias buvo padengtas maždaug 5 milimetrų storio raudonu termoplastiko sluoksniu, kuris išsiskiria spalva ir atspindėjimo savybėmis. Eismo saugos specialistai tokį sprendimą sieja su psichologiniu efektu: ryški raudona spalva greičiau patraukia dėmesį nei įprasti kelio ženklinimo tonai.

    Prie tamsaus paros meto efekto prisideda ir didesnis dangos matomumas apšvietus žibintais, todėl vairuotojams signalas apie pavojingą ruožą tampa aiškesnis. Tokie bandymai dera ir su šiuolaikinėmis vairuotojo pagalbos sistemomis, kurios dažnai remiasi kelio ženklinimo atspindžiu ir kontrastu.

    Kodėl susiformavo šilumos sala

    Šilumos sala paprastai siejama su miestais, kur asfaltas, betonas ir stiklas sugeria saulės energiją ir ją ilgiau išlaiko. Panašus principas suveikė ir draustinio teritorijoje: tamsesnis, intensyvios spalvos paviršius gali labiau įkaisti nei šviesesnė aplinka.

    Įkaitęs kelio ruožas tapo aiškiai išsiskiriančiu šilumos šaltiniu, o tai ypač svarbu gyvūnams, kurie jautriai reaguoja į mikroklimato pokyčius. Dalis rūšių gali pradėti rinktis šiltesnes vietas poilsiui, o kitos, priešingai, vengti įkaitusių zonų, taip netiesiogiai keičiant jų judėjimo maršrutus.

    Ką tai reiškia apsaugai ateityje

    Šis atvejis primena, kad laukinei gamtai palanki infrastruktūra neapsiriboja vien avarijų prevencija. Net ir geranoriški sprendimai gali turėti šalutinių efektų, todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę vertinti ne tik eismo saugos rodiklius, bet ir poveikį temperatūrai, triukšmui, šviesai bei gyvūnų migracijai.

    Praktikoje tai gali reikšti papildomas priemones: kitokios sudėties dangas, paviršiaus spalvos ir šiurkštumo optimizavimą, šešėliuojančias želdinių juostas, saugius praėjimus ar greičio kontrolę. Pagrindinė pamoka paprasta: infrastruktūros sprendimai gamtoje turi būti testuojami kompleksiškai, nes ekosistemos reaguoja į detales.

  • Černobylio zonoje gamta klesti, bet ne taip, kaip tikėtasi: mokslininkai fiksuoja pokyčius

    Praėjus 40 metų po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos, aplinkinė atskirties zona nėra virtusi „negyva dykuma“. Priešingai, čia sugrįžo gausi laukinė fauna ir tankūs miškai, o žmonių nebuvimas daugeliui rūšių tapo netikėta „apsauga“ nuo kasdienės ūkinės veiklos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia: gausesnė gyvūnija nereiškia, kad radiacija tapo palanki gyvybei. Tyrimai rodo, kad jonizuojančioji spinduliuotė gali daryti neigiamą poveikį organizmams, o dalis pokyčių – nuo pakitusių audinių iki vystymosi sutrikimų – fiksuojami ir šiandien.

    Pagrindinis veiksnys, kurį dažniausiai akcentuoja ekologai, yra priverstinė evakuacija ir ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas. Nebeliko intensyvios žemdirbystės, miškų kirtimo, nuolatinio triukšmo ir eismo, todėl daugeliui rūšių atsivėrė didelės vientisos buveinės.

    Tokiose sąlygose laukiniai gyvūnai gali daugintis ir migruoti be įprastų trikdžių, o augalija natūraliai atkuria buvusias ekosistemas. Tačiau tai nėra „grįžimas į praeitį“: radiacijos židiniai, gaisrų rizika ir dirvožemio tarša lemia, kad ekosistemų raida vyksta kitokiu keliu nei prieš avariją.

    Skirtingos mokslininkų grupės Černobylio zonoje fiksuoja įvairius biologinius efektus – nuo pakitusių medžių formų iki gyvūnų sveikatos problemų. Kai kuriais atvejais aprašomi navikiniai pakitimai, o taip pat neįprasti mikroorganizmų reiškiniai radioaktyviose aplinkose, kurie tebėra aktyvių diskusijų objektas.

    Pastaraisiais metais dėmesio sulaukė ir hipotezės apie galimą prisitaikymą. Pavyzdžiui, 2022 metais publikuotame tyrime apie medvarles buvo aptarta, kad atskirties zonoje jos vidutiniškai tamsesnės nei už jos ribų, o didesnis melanino kiekis teoriškai galėtų būti susijęs su apsauginiais mechanizmais.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vien radiacijos paaiškinimo gali nepakakti. Rezultatus gali veikti ir kiti veiksniai, tokie kaip sunkieji metalai ar specifinės vietovės sąlygos, todėl priežastinis ryšys tarp spalvos pokyčių ir radiacijos lygio išlieka tiriamas.

    Populiariojoje kultūroje Černobylis dažnai vaizduojamas kaip „mutantų“ teritorija, tačiau realybė gerokai nuosaikesnė. Ekologai ir radiobiologai zoną apibūdina kaip unikalią, bet sudėtingą natūralią laboratoriją, kur susipina žmonių nebuvimo nauda ir ilgalaikės taršos padariniai.

    „Miškas aplink Černobylio elektrinę knibžda medžių ir laukinių gyvūnų, bet jis nėra toks, koks buvo iki avarijos“, – sakė radiobiologė Carmel Mothersill.

    Praktikoje tai reiškia, kad gyvybė čia sugebėjo atsikurti, tačiau ekosistemos struktūra, rūšių santykiai ir sveikatingumas kai kuriose vietose gali skirtis nuo priešavarinių. Mokslininkams tai suteikia retą galimybę vertinti, kaip gamta reaguoja į ilgalaikę taršą, kai žmogaus spaudimas yra minimalus.

  • Saulės elektrinių parkai netikėtai tapo buveinėmis: lapės ėmė naudoti paneles kaip savo teritorijos dalį

    Saulės elektrinių parkai netikėtai tapo buveinėmis: lapės ėmė naudoti paneles kaip savo teritorijos dalį

    Saulės elektrinių parkai paprastai projektuojami kaip uždaros infrastruktūros teritorijos, tačiau kai kuriose vietose jie netikėtai ima veikti ir kaip laukinės gamtos prieglobstis. Tyrėjų stebėjimai rodo, kad aptvertose, retai trikdomose teritorijose gyvūnai randa maisto, pavėsį ir santykinę ramybę.

    Vienas daugiausiai dėmesio sulaukusių pavyzdžių siejamas su San Chuakino smulkia lape, gyvenančia Kalifornijos Centrinėje slėnyje. Šios rūšies populiacija ilgą laiką mažėjo dėl buveinių nykimo, kurį lėmė intensyvi žemdirbystė, urbanizacija ir infrastruktūros plėtra.

    Saulės parkuose lapės neapsiribojo vien trumpalaikiu užklydimu: jos pradėjo reguliariai naudoti teritoriją, ieškoti grobio ir įsirengti urvus. Prie to prisidėjo keli veiksniai, kurie tokiose vietose susiklosto natūraliai: ribotas žmonių judėjimas, mažesnis triukšmas ir stabilios sąlygos po statybų pabaigos.

    Aptvėrimas, pirmiausia skirtas objekto apsaugai, kai kuriais atvejais tapo papildoma kliūtimi didesniems plėšrūnams. Tuo pat metu po saulės moduliais susiformuoja pavėsis, o mikroklimatas gali būti švelnesnis per karščius, todėl daliai gyvūnų lengviau išvengti perkaitimo ir išlaikyti aktyvumą.

    Ne mažiau svarbi ir ekosistemos grandinė: jei po moduliais paliekama ar sąmoningai formuojama augalija, į teritoriją ateina vabzdžiai, vėliau graužikai ir kitas smulkus grobis. Tokia maisto bazė sudaro sąlygas įsitvirtinti ir plėšrūnams, todėl saulės parkas kai kur virsta ne vien techniniu objektu, o tam tikru mozaikiniu kraštovaizdžiu.

    Kas lemia, ar tai veiks?

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra automatinis scenarijus kiekviename projekte. Reikšmę turi vieta, sklypo dydis, aplinkinių buveinių būklė, priežiūros praktikos ir tai, ar teritorija po moduliais paliekama gyvybei, ar paverčiama sterilia danga.

    Didelę įtaką daro ir tvarkymo sprendimai: kaip dažnai šienaujama, ar naudojamos cheminės priemonės, kaip planuojamas apšvietimas naktį ir ar paliekami koridoriai judėjimui. Net nedideli pakeitimai gali nulemti, ar parkas bus neutralus, ar taps palankus skirtingoms rūšims.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Diskusijose dėl atsinaujinančios energetikos plėtros vienas opiausių klausimų yra žemės naudojimas ir poveikis biologinei įvairovei. Šis atvejis rodo, kad tinkamai suplanuoti saulės parkai gali ne tik mažinti emisijas energetikos sektoriuje, bet ir tam tikromis sąlygomis prisidėti prie rūšių apsaugos.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja atsargumą: būtini ilgalaikiai stebėjimai, kad būtų aišku, ar gyvūnams tai iš tiesų saugi buveinė, ar tik laikinas prisitaikymas. Praktikoje tai reiškia daugiau monitoringo, aiškesnius gamtosauginius kriterijus ir projektavimą, kuris iš anksto numato sambūvį su laukine fauna.

    Ką tai gali pakeisti ateityje?

    Jei tokios praktikos pasiteisina, jos gali paveikti ir reglamentavimą, ir investuotojų požiūrį į projektų planavimą. Saulės parkai vis dažniau vertinami ne vien pagal pagamintą elektros kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie įsilieja į kraštovaizdį bei kokį poveikį daro vietos ekosistemoms.

    San Chuakino lapių pavyzdys tapo signalu, kad energetikos infrastruktūra kai kur gali atlikti ir netikėtą funkciją. Tai nereiškia, kad technologijos pakeis natūralias buveines, tačiau gali atverti realistišką kryptį, kaip plėtra gali būti derinama su biologinės įvairovės apsauga.