Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Černobylio draustinyje nufotografuotas per Pripetę plaukiantis briedis: kur jis traukė?

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos draustinyje tyrėjai užfiksavo neįprastą kadrą: briedis įbrido į Pripetės upę ir ją perplaukė. Nuotraukas, darytas atskirties zonoje, viešai paskelbė draustinio specialistai.

    Pasak stebėtojų, gyvūnas į vandenį įėjo užtikrintai, įveikė srovę ir pasiekęs kitą krantą nuėjo toliau. Kur jis keliavo ir kodėl pasirinko tokią „maršruto“ atkarpą, tyrėjai sako kol kas nežinantys.

    „Panašu, kad Pripetė Černobylio draustinyje seniai tapo ne tik upe, bet ir savotiška perėja vietos gyventojams“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai primena, kad briedžiai yra geri plaukikai: vandens telkinius jie kerta migruodami, ieškodami maisto ar naujų teritorijų, taip pat vengdami trikdžių. Toks elgesys dažnesnis ten, kur gyvūnų judėjimą lemia sezoniškumas, populiacijos tankis ir buveinių mozaika.

    Draustinyje Pripetės „kirtimų“ fiksuota ir anksčiau: vasaros pabaigoje čia buvo užregistruoti upę perplaukiantys šernai, o taip pat vandens telkinį įveikiantis usūrinis šuo. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip laukiniai gyvūnai naudojasi upių koridoriais ir kaip kinta jų judėjimo įpročiai atskirties zonoje.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus domina mokslininkus kaip teritorija, kurioje dėl riboto žmonių aktyvumo atsikuria laukinė gamta. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad stebėjimai gamtoje savaime nereiškia, jog radiacinė rizika išnyko, o į zoną patekti galima tik laikantis nustatytų taisyklių.

  • Įsilaužimas per langą baigėsi kuriozu: policijos dronas padėjo sučiupti netikėtą svečią

    Įsilaužimas per langą baigėsi kuriozu: policijos dronas padėjo sučiupti netikėtą svečią

    Vašingtono valstijos Kirkland mieste policija sulaukė pranešimo apie galimą įsilaužimą į namą Moss Bay rajone. Gyventojas teigė išgirdęs stiprius smūgius ir paskambino skubios pagalbos numeriu, tačiau atvykę pareigūnai žmogaus įtariamojo nerado.

    Namo viduje jie aptiko įstrigusį ir sutrikusį ruduosius lūšies porūšiui priskiriamą plėšrūną. Laukinis katinas, tikėtina, pateko pro atvirą langą, o į vidų galėjo jį privilioti naminis katinas, gyvenantis toje pačioje valdoje.

    Norėdami išvengti tiesioginio kontakto su laukiniu gyvūnu, pareigūnai pasirinko nuotolinį stebėjimą. Situacijai kontroliuoti jie pakėlė droną ir iš saugaus atstumo stebėjo, kur juda gyvūnas, kad šis nepatektų į kitas patalpas ar nekeltų pavojaus žmonėms.

    Dronas leido pareigūnams nukreipti gyvūną į gretimą tuščią kambarį ir uždaryti duris, taip izoliuojant jį iki specialistų atvykimo. „Tai buvo įsibrovėlis ant keturių kojų, o ne žmogus“, – sakė incidentą komentavę pareigūnai.

    Į vietą atvykę Washington Department of Fish and Wildlife specialistai laukinį katiną užmigdė, saugiai įkėlė į transportavimo narvą ir išgabeno. Gyvūnas buvo paleistas atokiau nuo gyvenamųjų kvartalų, netoli Forbes Creek apylinkių, o pranešėjas ir jo augintinis nenukentėjo.

    Kirkland policija dronus tarnyboje naudoja nuo 2022 metų, o padalinys turi kelis bepiločius ir apmokytų pilotų komandą. Tokios priemonės dažniausiai pasitelkiamos paieškos ir gelbėjimo operacijose, taktinėse situacijose bei įvykių vietų fiksavimui, tačiau šis atvejis parodė, kad jos praverčia ir netikėtose gyvūnų kontrolės situacijose.

    Pasaulyje vis dažniau ieškoma būdų, kaip technologijomis sumažinti riziką tiek žmonėms, tiek gyvūnams, kai laukiniai žvėrys patenka į gyvenamas teritorijas. Dronai kai kuriose valstijose padeda sekti lokius prie mokyklų ar judriuose rajonuose, o Japonijoje bandyta derinti skraidančias priemones su mechaniniais atbaidymo sprendimais, reaguojant į išaugusį laukinių gyvūnų pasirodymą miestuose.

    Vis dėlto bepiločių plėtra kelia ir privatumo klausimų, ypač kai dronai naudojami ne tik gelbėjimo, bet ir stebėjimo funkcijoms. Dėl to vis dažniau akcentuojamas aiškus reguliavimas, vieša atskaitomybė ir griežtesnės taisyklės, kada ir kaip tokios priemonės gali būti naudojamos, kad technologinė nauda nevirstų piktnaudžiavimo rizika.

  • Prie Černobylio telkiasi didžiabarzdžiai elniai: mokslininkai paaiškina, kodėl tai vyksta dabar

    Tyrėjai aiškina, kad tai siejama su ruja, kai patinai ieško teritorijų, seka pateles ir ruošiasi tarpusavio dvikovoms. Dėl to gyvūnai dažniau išeina į atviresnes vietas ir gali pasirodyti net prie kelių.

    Rujos pradžioje patinai paprastai laikosi atsargiai, daugiau laiko praleidžia miške, o į laukymes išeina trumpam. Vėliau stiprėja konkurencija, patinai garsiau riaumoja, o teritorijų ribos pradedamos aktyviai žymėti.

    Biologai atkreipia dėmesį, kad rujos metu elniai neturi pastovių porų: dalis patinų vėliau suburia patelių grupes, kiti lieka vieni. Pirmosiomis dienomis dažnai vyksta tarsi teritorijos „žvalgyba“, kai dar neskubama telkti patelių.

    Gyvūnų stebėtojai taip pat pastebi, kad kiekvieno patino ragai yra saviti, todėl suaugusius individus galima atpažinti pagal ragų formą ir jų „piešinį“. Tokie požymiai padeda mokslininkams fiksuoti, kurie patinai į tas pačias vietas sugrįžta kelis sezonus iš eilės.

    Rujos laikotarpiu elniai daugiau juda, intensyviau migruoja tarp miško masyvų ir atviresnių plotų, todėl padidėja tikimybė juos pamatyti pakelėse. Judėjimą dar labiau skatina konkurencija, kai patinai vejasi varžovus arba seka pateles.

    Specialistai pabrėžia, kad būtent dabar vairuotojams išauga susidūrimų su stambiais kanopiniais rizika. Elniai, briedžiai ir kiti dideli gyvūnai gali netikėtai išbėgti į kelią, ypač temstant ir auštant, kai jų aktyvumas didesnis.

    Rezervato tarnybos įspėja, kad rujos metu daliai gyvūnų sumažėja atsargumas, todėl jie tampa pažeidžiamesni. Dėl to tokiu laikotarpiu dažnai stiprinamas patruliavimas, stebimos jautresnės vietos ir keliai.

    Mokslininkai pažymi, kad Černobylio zona dėl ribotos žmogaus veiklos ilgus metus tapo svarbia laukinės gamtos buveine, kurioje fiksuojamas intensyvus stambiųjų žinduolių judėjimas. Vis dėlto gyvūnų elgesio pokyčius šiuo metu labiausiai lemia sezoninis veiksnys – prasidedanti ruja.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.

  • Kuna po variklio dangčiu sugrįš ir vasarą: štai kas ją traukia prie jūsų automobilio

    Kuna po variklio dangčiu sugrįš ir vasarą: štai kas ją traukia prie jūsų automobilio

    Kunos į automobilius braunasi ne tik rudenį ar žiemą, kai ieško šiltesnės vietos. Po važiavimo įkaitęs variklio skyrius joms tampa patogia slėptuve, o patekti dažniausiai pavyksta iš apačios per ratų arkas, važiuoklės plyšius ar oro angas.

    Vairuotojams didžiausias galvos skausmas prasideda tuomet, kai kunos ima graužti automobilio dalis. Nors tai dažnai siejama su maisto paieška, ekspertai pabrėžia, kad pagrindinės priežastys paprastai yra smalsumas ir natūralus poreikis dilinti nuolat augančius dantis.

    Dažniausiai nukenčia elektros laidai, guminės žarnos, minkštos garso izoliacijos ir šilumą sulaikančios medžiagos. Tokia žala gali baigtis ne tik įspėjamomis lemputėmis prietaisų skydelyje, bet ir rimtesniais gedimais, kai sutrinka variklio darbas ar aušinimo sistemos sandarumas.

    Šiltojo sezono metu rizika nemažėja, o kai kuriais atvejais net išauga. Poravimosi laikotarpiu patinai tampa agresyvesni ir ypač jautriai reaguoja į kvapus, todėl aptikę po variklio dangčiu kito gyvūno paliktus kvapo pėdsakus gali pradėti aršiai kandžioti detales, tarsi bandydami „perrašyti“ teritoriją.

    Kita situacija – jaunos kunos, kurios tyrinėja aplinką ir variklio skyrių gali paversti savotiška žaidimų aikštele. Minkštos detalės, izoliacinės medžiagos ir lengvai pasiekiami laidai joms tampa patogiais objektais kandžiojimui.

    Bandant apsaugoti automobilį dažnai griebiamasi kvapų, kurie kunoms nemalonūs, pavyzdžiui, česnako, svogūno ar kitų aštrių aromatų. Tačiau tokios priemonės ne visada patikimos, nes gyvūnai prie pastovaus kvapo gali priprasti ir po kurio laiko į jį nebereaguoti.

    Dėl to praktikoje dažnai rekomenduojama keisti priemones arba rinktis sprendimus, kurie veikia ne vien kvapu. Plačiau naudojami ultragarsiniai atbaidytuvai, o kai kur taikomos ir specialios apsauginės sistemos, sukeliančios nemalonų impulsą gyvūnui bandant patekti į variklio skyrių, kad šis vietą imtų sieti su diskomfortu.

    Norint sumažinti riziką, verta pasirūpinti ir prevencija: jei įtariate, kad variklio skyriuje jau lankėsi gyvūnas, naudinga kruopščiai išvalyti vietas, kur galėjo likti kvapo žymių. Taip pat svarbu periodiškai apžiūrėti laidus ir žarnas, ypač jei automobilis dažnai stovi lauke ar šalia miško, parkų, priemiesčių želdynų.

  • Sodininkų slaptas sąjungininkas: kaip pritraukti ežį į sodą ir ko jokiu būdu nedaryti

    Sodininkų slaptas sąjungininkas: kaip pritraukti ežį į sodą ir ko jokiu būdu nedaryti

    Ežys sode daugeliui tampa netikėtu, bet labai naudingu svečiu: naktimis jis aktyviai ieško maisto ir taip prisideda prie kenkėjų kontrolės. Ežiai yra mėsėdžiai, todėl jie dažnai minta šliužais, sraigėmis, vabalais, lervomis ir vikšrais.

    Dažnas mitas, kad ežiai mėgsta obuolius, yra labiau vaikiškų knygų įvaizdis nei tikrovė. Vaisiai nėra jų pagrindinis maistas, o sode jie labiau vertinami dėl to, kad padeda mažinti nemalonių kenkėjų gausą.

    Jei norite ežį pritraukti, pirmiausia pasirūpinkite vandeniu: tinka negilus, stabilus dubenėlis su švariu vandeniu, kurį geriausia keisti kasdien. Maistui saugiausia rinktis specialų ėdalą ežiams arba kokybišką drėgną kačių ėdalą, patiektą nedideliais kiekiais.

    Pieno ir virtuvės likučių ežiams duoti nereikėtų, nes jų virškinimo sistema tam nepritaikyta. Net jei gyvūnas atrodo išalkęs, netinkamas maistas gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

    Labai svarbi ir vieta, kur paliekate vandenį ar ėdalą: ji turėtų būti rami, apsaugota nuo vėjo ir triukšmo, toliau nuo dažnai naudojamų takų. Tam tinka tankesni krūmai, gyvatvorių pakraščiai ar erdvės po žemesnių medžių lajomis, o dubenėliai turėtų būti sunkesni, kad ežys jų lengvai neapverstų.

    Vien maisto neužtenka, jei sode nėra kur pasislėpti ir saugiai judėti. Ežiams palanku, kai dalis kiemo nėra pernargludinta: nedidelė lapų krūvelė, šakų krūva ar ne iki galo nušienauta vejos juosta gali tapti natūralia slėptuve.

    Jei įmanoma, verta pasirūpinti ir judėjimo „koridoriais“: nedidelėmis angomis tvoros apačioje, kad ežiai galėtų keliauti tarp teritorijų. Taip pat rekomenduojama vengti cheminių augalų apsaugos priemonių, ypač granulių nuo šliužų, nes jos gali būti pavojingos ne tik kenkėjams, bet ir ežiams.

  • Prie Černobylio atominės elektrinės užfiksuotas rudas lokys: ekspertai aiškina, ką tai reiškia

    Prie Černobylio atominės elektrinės vaizdo kamera užfiksavo rudą lokį, pranešė Černobylio radiacinis-ekologinis biosferos rezervatas. Trumpame įraše matyti stambus gyvūnas, ramiai praeinantis pro fotospąstą.

    Rezervato atstovai pažymėjo, kad lokį šioje teritorijoje pamatyti sunku, tačiau tai įmanoma. Tokie įrašai dažniausiai gaunami atsitiktinai, kai gyvūnas kerta stebėjimo taškus prie miškų ir retai lankomų kelių.

    Rudieji lokiai Ukrainoje daugiausia gyvena Karpatų regione, o Polesėje pasirodo retai. Specialistai pabrėžia, kad pavieniai gyvūnai į šiaurines teritorijas gali užklysti iš kaimyninių regionų, sekdami maisto išteklius ar ieškodami naujų arealų.

    Diskusijose po įrašu dalis žmonių svarstė, kad lokys galėjo ateiti iš Baltarusijos pusės. Toks scenarijus laikomas tikėtinu, nes dideli plėšrūnai gali įveikti didelius atstumus, ypač jei jų netrikdo intensyvus žmonių judėjimas.

    Gamtosaugininkai aiškina, kad stambių žinduolių fiksavimas Černobylio zonoje pirmiausia rodo gyvūnų judėjimą ir buveinių tinkamumą, o ne tiesioginį pavojų. Zona ilgą laiką išlieka mažiau urbanizuota, todėl kai kurios rūšys čia randa daugiau ramybės ir vientisų miškų masyvų.

    Vis dėlto ekspertai primena, kad laukinis gyvūnas, net jei atrodo „gerai įmitęs“, išlieka nenuspėjamas. Priartėti, šerti ar bandyti vytis tokį gyvūną yra nesaugu, o susidūrus svarbiausia laikytis atstumo ir netrukdyti jam pasišalinti.

    Rezervatas reguliariai skelbia apie fotospąstais ir tyrimais užfiksuotus gyvūnus, įskaitant retas rūšis. Pastaraisiais metais pranešimuose minima, kad stebėjimų daugėja, nes plečiamas kamerų tinklas ir sistemingiau renkami duomenys.

    Tokia informacija naudojama vertinant populiacijų būklę, migracijos kelius ir žmogaus veiklos poveikį. Mokslininkams tai padeda tiksliau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos ir kokios teritorijos joms tampa svarbiausios.

  • Šernai vis dažniau pasirodo Prancūzijos Rivjeros paplūdimiuose: kodėl jų daugėja ir ką daryti turistams

    Prancūzijos Rivjeros kurortuose vis dažniau fiksuojami laukinių šernų pasirodymai paplūdimiuose, stovyklavietėse ir net prie restoranų. Vietos tarnybos turistus ragina laikytis atstumo ir neprovokuoti gyvūnų, nes maisto ieškantys šernai gali elgtis nenuspėjamai.

    Pagrindinis traukos taškas dažniausiai būna maisto likučiai ir perpildyti šiukšlių konteineriai. Net keli neatsakingai palikti užkandžiai ar išmestos atliekos gali greitai išmokyti gyvūnus, kad žmonių susibūrimo vietose maisto rasti lengviau nei miške.

    Prancūzijoje šernų populiacija daug metų kelia rūpesčių tiek ūkininkams, tiek savivaldybėms, o gyvūnai vis geriau prisitaiko prie miestų ir kurortų aplinkos. Šernai yra itin plastiški, greitai mokosi, aktyviai ieško maisto ir, pripratus prie žmonių, vis dažniau pasirodo dienos metu.

    Medžiotojų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad sumedžiojamų šernų skaičiai per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo, tačiau populiacija kai kur auga greičiau nei spėjama ją suvaldyti. Prie to prisideda švelnesnės žiemos, gausesni maisto šaltiniai ir žmogaus kuriama infrastruktūra, kur lengva rasti atliekų.

    Kai kurie kurortai taiko priemones, skirtas atgrasyti žmones nuo šernų šėrimo ir mažinti atliekų prieinamumą. Pavyzdžiui, dalyje Prancūzijos miestų už šernų šėrimą numatytos piniginės baudos, o savivaldybės stiprina atliekų tvarkymą, keičia konteinerius į atsparesnius laukiniams gyvūnams.

    „Šernų šėrimas yra draudžiamas, nes tai didina riziką, kad gyvūnai priartės prie žmonių ir taps agresyvesni gindami maistą“, – sako vietos pareigūnai.

    Specialistai pataria šernų nešerti, nebandyti jų filmuoti iš arti ir jokiu būdu neprovokuoti, ypač jei šalia yra jauniklių. Jei gyvūnas priartėja, reikėtų ramiai pasitraukti, neblokuoti jam kelio ir pasirūpinti, kad maistas bei atliekos neliktų lengvai pasiekiamos.

    Nors apie mirtinus atvejus šiuo metu neskelbiama, incidentų, kai šernai įsibrauna į žmonių poilsio zonas, daugėja. Prancūzijoje problema turi ir ekonominę pusę: žemės ūkiui kasmet padaroma žala vertinama maždaug 90 000 000 eurų, o kompensacijos ūkininkams tampa vis didesne našta.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.