CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su triukšmu, tvora ir žmogaus veiklos įtaka aplinkai, todėl įprasta manyti, kad laukiniai gyvūnai tokias teritorijas apeina. Tačiau Indijoje užfiksuotas priešingas reiškinys: juodsprandžių indinių kiškių (Lepus nigricollis) populiacija persikėlė į saulės jėgainės vidų, kur jų aptinkama daugiau nei gretimose natūraliose buveinėse.

    Tai aprašyta moksliniame tyrime, publikuotame Journal of Threatened Taxa, kuriame lyginti kiškių stebėjimų duomenys jėgainės perimetre ir už jo ribų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks sinantropinis prisitaikymas, kai laukinė rūšis ima naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra, šiuo atveju gali būti susijęs ne su atsitiktinumu, o su aiškiomis išlikimo naudomis.

    Kas kiškius traukia į jėgainę?

    Juodsprandžiai indiniai kiškiai natūraliai gyvena atvirose lygumose, pievose ir krūmynuose, kur jų saugumas priklauso nuo maskuotės ir greičio. Kadangi jie nerausia urvų, dieną dažnai guli negiliose įdubose, pasislėpę žolėje, tačiau tokia strategija neužtikrina visiškos apsaugos nuo plėšrūnų.

    Saulės jėgainės infrastruktūra netikėtai sukuria sąlygas, kurios kai kuriais aspektais pranašesnės už natūralią aplinką. Pirmiausia, tvora aplink teritoriją riboja didesnių plėšrūnų ir benamių šunų patekimą, o kiškiai, būdami mažesni, gali prasprūsti pro tarpelius ir atsidurti erdvėje, kur rizika sumažėja.

    Antra, saulės moduliai formuoja šešėlio juostas ir vietinį mikroklimatą. Karštuose regionuose, kur temperatūra dienomis dažnai tampa ekstremali, pavėsis po moduliais gali tapti praktiška vieta poilsiui ir slėptuvei, mažinančia šilumos stresą. Tokie mikroklimato pokyčiai gali turėti realų poveikį gyvūnų aktyvumui, vandens poreikiui ir išgyvenamumui.

    Trečia, po moduliais ir šalia jų neretai išlieka daugiau drėgmės, todėl suveši žolės, dygsta sėklos, atsiranda daugiau šviežio augalinio maisto. Kadangi į aptvertą teritoriją nepatenka stambesni žolėdžiai, mažėja konkurencija dėl pašaro, o tai kiškiams sukuria savotišką maisto nišą.

    Ką tai reiškia gamtai ir energetikai?

    Ši istorija svarbi todėl, kad ji parodo ne tik galimą žalą, bet ir netikėtas sąveikas tarp atsinaujinančios energetikos infrastruktūros ir biologinės įvairovės. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienos rūšies sėkmė dar nereiškia, jog saulės parkai automatiškai yra palankūs visai ekosistemai: skirtingos rūšys skirtingai reaguoja į buveinių fragmentaciją, triukšmą, apšvietimą ar augalijos pokyčius.

    Praktikoje tai stiprina argumentą, kad saulės elektrinių planavimas turėtų remtis poveikio aplinkai vertinimu, vietos biologine stebėsena ir pritaikytais sprendimais. Aptvarai, želdinių priežiūra, vandens nuvedimo sprendimai ir natūralių koridorių išlaikymas gali nulemti, ar tokios teritorijos taps barjeru gyvūnams, ar, kaip šiuo atveju, netikėtu prieglobsčiu.

    Juodsprandžių indinių kiškių atvejis rodo, kad žmogaus sukurta infrastruktūra kartais suformuoja saugesnes, vėsesnes ir maistingesnes mikrobūveines nei aplinkinė atvira gamta. Tačiau tam, kad atsinaujinanti energetika būtų išties tvari, tokie pavyzdžiai turėtų virsti ne atsitiktine sėkme, o sąmoningai planuojamomis gamtai palankiomis praktikomis.

  • Ukrainos kare – netikėtas vaizdas: paukščiai lizdus pina iš FPV dronų šviesolaidžių

    Ukrainos kare – netikėtas vaizdas: paukščiai lizdus pina iš FPV dronų šviesolaidžių

    Karas Ukrainoje keičia ne tik miestų kraštovaizdį ir infrastruktūrą, bet ir gamtą. Donbaso regione užfiksuotas neįprastas reiškinys: paukščiai lizdams pradėjo naudoti šiuolaikinių ginklų sistemų atliekas, ypač plonus šviesolaidinius kabelius.

    Apie tai prabilta po to, kai sprogimo metu buvo sunaikintas medis, o tarp nuolaužų rastas lizdas. Jis buvo supintas ne vien iš žolės ir smulkių šakelių, bet ir iš plonų, beveik nematomų šviesolaidžio gijų.

    Tokios gijos siejamos su FPV dronais, kurie fronte naudojami masiškai. Dalis jų valdomi ne vien radijo ryšiu, o per šviesolaidinį laidą, kad būtų sunkiau juos slopinti elektroninėmis priemonėmis ir išlaikyti stabilesnį valdymą.

    Veikimo principas paprastas: dronas skrisdamas išvynioja ploną kabelį, o po misijos šis dažnai lieka vietovėje. Dėl to laukai, pakelės ir miško ruožai gali būti nusėti ilgomis plastiko ir šviesolaidžio gijomis, kurias sunku pastebėti ir dar sunkiau surinkti.

    Problemą didina mastas: priklausomai nuo konstrukcijos, vienoje ritėje gali būti daug kilometrų kabelio. Intensyviai naudojant dronus, susidaro dideli kiekiai atliekų, kurios aplinkoje išlieka ilgai ir ne visuomet greitai suyra.

    Paukščiams šios gijos tampa dar viena statybine medžiaga, nes yra lengvos, tvirtos ir elastingos. Tačiau specialistai įspėja, kad tokie pluoštai gali kelti pavojų: į juos gali įsipainioti paukščiai, šikšnosparniai ar smulkūs žinduoliai, o laikui bėgant plastikas gali irti ir virsti mikroplastikais, patenkančiais į dirvožemį bei vandenį.

    Šis reiškinys parodo, kaip greitai gamta prisitaiko net ekstremaliomis sąlygomis, tačiau kartu primena apie karo technologijų paliekamą ilgalaikę ekologinę kainą. Net ir pasibaigus aktyviems veiksmams, aplinkoje likusios modernių sistemų atliekos gali veikti ekosistemas dar daugelį metų.

  • Lapės įsikūrė saulės elektrinėje: kaip aptverti saulės parkai netikėtai tampa buveinėmis

    Lapės įsikūrė saulės elektrinėje: kaip aptverti saulės parkai netikėtai tampa buveinėmis

    It wasn’t part of the plan.

    Solar farms were built to generate clean energy, not to host wildlife. Large, fenced-off areas filled with panels don’t exactly look like a natural habitat.

    But when a small, endangered fox was allowed into one of these sites, something unexpected happened.

    Instead of struggling to survive, it adapted—quickly. And what researchers saw next began to change how these spaces are understood.

    How solar farms started behaving like ecosystems

    At first glance, solar farms seem simple.

    Rows of panels. Open land. Minimal human presence.

    But that last detail turned out to matter more than expected.

    Because once construction ends, these areas become relatively undisturbed. No heavy traffic. No constant noise. Limited human activity.

    Over time, that creates stability.

    Vegetation begins to grow beneath the panels, often encouraged by design. Native plants take hold, insects follow, and small prey species begin to appear.

    It doesn’t happen overnight.

    But slowly, these sites begin to resemble something else.

    Not just infrastructure—but a habitat.

    And for some species, that shift is enough to create an opportunity.

    A species on the edge finds an unlikely refuge

    The San Joaquin kit fox has been struggling for decades.

    Native to California’s Central Valley, this small canid has lost more than 95% of its natural habitat due to agriculture and development. Survival has become increasingly difficult.

    It relies on space, cover, and access to prey.

    And it moves constantly, often using dozens of dens to avoid predators.

    So when conservationists began exploring whether solar farms could support wildlife, the idea seemed uncertain.

    Could a human-made environment really replace what had been lost?

    The only way to know was to try.

    And when the foxes entered these sites, their behavior was closely monitored.

    What researchers found wasn’t hesitation.

    It was adaptation.

    What actually happened inside the solar farms

    The foxes didn’t just pass through these areas.

    They started using them.

    Solar farms provided something rare: protection and resources in the same place.

    The perimeter fencing, originally designed to secure the site, acted as a barrier against larger predators.

    Inside, the environment was rich with small animals—rodents and insects that thrive under the panels.

    That meant food was readily available.

    The panels themselves created shade, helping regulate ground temperature and making conditions more stable during extreme heat.

    And perhaps most importantly, human disturbance was minimal.

    The foxes began establishing dens within the solar farms, using the land as part of their regular territory.

    In some cases, according to the Bren School of Environmental Science & Management, they returned repeatedly, treating these sites as reliable habitat.

    What was meant to be an energy facility had become something more.

    Why this changes how we think about how energy and wildlife interact

    For years, one of the biggest concerns about renewable energy projects has been land use.

    Building large-scale solar farms requires space—and that space often overlaps with natural habitats.

    But this example suggests a different possibility.

    With the right design and management, these sites don’t have to displace wildlife.

    They can support it.

    That doesn’t mean every solar farm will have the same effect.

    Conditions matter. Location matters. Planning matters.

    But the success of the San Joaquin kit fox shows that coexistence is possible.

    And in some cases, it may offer a second chance for species that are running out of options.

    The idea is still evolving.

    But one thing is becoming clear.

    What looks like a field of solar panels from the outside might be something very different on the inside—a place where technology and nature are starting to share the same ground.

  • Kėdainių rajone startuoja paraiškos: kompensuos priemones nuo laukinių gyvūnų daromos žalos

    Kėdainių rajone startuoja paraiškos: kompensuos priemones nuo laukinių gyvūnų daromos žalos

    Kėdainių rajono savivaldybė skelbia, kad nuo 2026 metų birželio 1 dienos iki liepos 1 dienos bus priimamos paraiškos finansinei paramai gauti už priemones, skirtas mažinti medžiojamųjų gyvūnų daromą žalą. Kvietimas taikomas prevencijos priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimui.

    Paraiškas gali teikti žemės sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, jeigu jų sklypuose medžioklė nėra uždrausta ir jie planuoja įsirengti prevencines priemones. Savivaldybė pabrėžia, kad parama mokama tik už realiai įgyvendintas priemones ir pagrįstas išlaidas.

    Kokios priemonės gali būti finansuojamos?

    Numatoma kompensuoti įvairias prevencijos priemones: nuo repelentų įsigijimo ir želdinių apdorojimo iki aptvėrimų, apsauginių juostų ar individualių medelių apsaugų įrengimo. Taip pat gali būti finansuojamos priemonės ūkiniams gyvūnams apsaugoti, pavyzdžiui, specialios tvoros ar elektriniai piemenys.

    Kvietime įtrauktos ir gamtotvarkos krypties priemonės, kurios padeda atitraukti gyvūnus nuo pasėlių ar želdinių, pavyzdžiui, tam tikrų želdinių įveisimas. Atskirai numatytos priemonės, susijusios su bebraviečių ardymu bei laukinių gyvūnų mitybos sąlygas gerinančiais darbais.

    Kokius dokumentus reikės pateikti?

    Kartu su paraiška reikės pateikti sklypo planą arba vietovės schemą su numatomomis priemonėmis, planuojamų darbų ar pirkinių sąmatą ir nuosavybės, valdymo ar naudojimo teises patvirtinančius dokumentus. Taip pat bus prašoma pagrįsti kainas, pavyzdžiui, komerciniais pasiūlymais ar rinkos kainų palyginimais.

    Paraiškoje būtina aiškiai nurodyti priemonių pavadinimus, apimtis, planuojamas išlaidas ir įgyvendinimo terminus. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad vertinant paraiškas svarbu, jog numatytos priemonės būtų realistiškos ir pagrįstos.

    Iki kada reikia įgyvendinti darbus?

    Paraiškose numatytos priemonės turi būti įgyvendintos finansavimo sutartyje nustatytais terminais, tačiau ne vėliau kaip iki 2026 metų gruodžio 1 dienos. Jeigu priemonės bus įgyvendintos ne visiškai arba pavėluotai, išlaidos nebus kompensuojamos.

    Prevencijos priemonės finansuojamos iš Kėdainių rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų. Dėl detalesnės informacijos gyventojai kviečiami kreiptis į savivaldybės administracijos Aplinkosaugos skyrių.

  • Susidūrus akis į akį su meška: specialistai pataria, ko vengti ir kaip saugiai pasitraukti

    Bieszczadų nacionalinio parko teritorijoje gyvenantys laukiniai gyvūnai dažniausiai vengia žmonių dieną, o aktyviausi būna sutemus ir ankstyvą rytą. Būtent šiuo metu didžiausia tikimybė netikėtai susidurti su meška, todėl lankytojams rekomenduojama laikytis parko darbo laiko ir neklajoti prietemoje.

    Parkų specialistai pabrėžia, kad saugiausia judėti tik pažymėtais maršrutais. Meškos instinktyviai stengiasi laikytis atokiau nuo vietų, kur dažniausiai vaikšto turistai, o nukrypus nuo tako padidėja rizika netyčia patekti į tankmę ar vietą, kur gyvūnas ilsisi ar ieško maisto.

    Kaip sumažinti susidūrimo riziką?

    Einant mišku, ypač jaunuolynuose ar tankiai apaugusiose vietose, patariama būti šiek tiek garsesniems nei įprastai. Paprastas kalbėjimas, dainavimas ar lazdos stuksenimas į šakas padeda gyvūnui iš anksto suprasti, kad artėja žmogus, ir ramiai pasišalinti.

    Ypatingas dėmesys skiriamas maistui ir kvapams. Paliktos maisto atliekos, pakuotės ar net trupiniai gali privilioti mešką ir kitus gyvūnus, nes jie maistą aptinka pagal kvapą net ir nuo toliau.

    Dėl to rekomenduojama visas šiukšles, net ir pačias smulkiausias, išsinešti su savimi. Tai mažina tikimybę, kad gyvūnai pradės sieti žmonių lankomas vietas su lengvai randamu maistu, o tokie įpročiai vėliau dažnai tampa konflikto priežastimi.

    Ką daryti sutikus mešką?

    Netikėtai pamačius mešką, svarbiausia neprovokuoti: nedaryti staigių judesių, nešaukti ir nesiartinti. Saugiausia lėtai trauktis atgal ta kryptimi, iš kurios atėjote, ir aiškiai parodyti, kad nekeliate grėsmės.

    Ypač pavojinga situacija gali būti pastebėjus meškos jauniklius. Tokiu atveju patariama elgtis maksimaliai atsargiai, nes patelė, sauganti jauniklius, gali reaguoti itin jautriai.

    Specialistai primena, kad tikslas tokioje situacijoje yra ne „nubaidyti“ gyvūną, o ramiai padidinti atstumą. Kuo mažiau streso patiria meška ir kuo aiškiau ji mato jūsų atsitraukimą, tuo didesnė tikimybė, kad susidūrimas baigsis be incidentų.

  • Sraigės ir kenkėjai naikina derlių? Paprastas triukas į sodą gali privilioti ežį

    Sraigės ir kenkėjai naikina derlių? Paprastas triukas į sodą gali privilioti ežį

    Ežiai sode ar darže dažnai laikomi vienais naudingiausių naktinių lankytojų: jie minta daugiausia bestuburiais, todėl gali sumažinti šliužų, sraigių, vikšrų ir kitų kenkėjų gausą. Specialistai pabrėžia, kad ežiai yra visaėdžiai, tačiau augalinio maisto jų racione būna nedaug, o pagrindą sudaro vabzdžiai, sliekai ir moliuskai.

    Toks natūralus plėšrūnas padeda palaikyti biologinę pusiausvyrą, ypač ten, kur atsisakoma intensyvaus cheminių priemonių naudojimo. Būtent todėl ežio apsilankymas dažnai rodo, kad aplinka jam pakankamai saugi: yra slėptuvių, maisto ir vandens, o teritorija nėra „uždaryta“ nepralaidžia tvora.

    Kaip ežį prisivilioti į kiemą?

    Pirmoji sąlyga – ežys turi galėti patekti į teritoriją. Jei sklypas aptvertas tankia tvora ar mūru iki pat žemės, verta numatyti nedidelį praėjimą prie pat grunto, maždaug 10–15 centimetrų pločio, kad gyvūnas galėtų laisvai judėti ir pasitraukti.

    Ežiams ypač patinka natūralūs, mažiau tvarkingi kampai: aukštesnė žolė, krūmai, lapų ir šakų krūvelės. Viename sodo pakraštyje palikta lapų ar šakų sankaupa gali tapti laikina slėptuve vasarą ir potencialia žiemojimo vieta rudenį.

    Norint padidinti tikimybę, kad ežys užsuks dažniau, galima įrengti paprastą medinį namelį su įėjimu-tuneliu. Jį geriausia statyti pavėsyje, atokiau nuo intensyviai mindomų takų, vaikų žaidimų zonų ir vietų, kur dažnai būna augintiniai.

    Karštomis dienomis svarbiausia – vanduo

    Vasaros karščiai laukiniams gyvūnams tampa rimtu iššūkiu, ypač miestuose ir sausesnėse sodybose, kur trūksta natūralių balų ar griovelių. Ežiui, kaip ir kitiems sodo gyventojams, labai praverčia negili lėkštelė su šviežiu vandeniu, pastatyta šešėlyje.

    Svarbu vandenį keisti reguliariai, o indą išplauti, kad jis netaptų bakterijų židiniu. Jei kieme yra tvenkinys ar vandens telkinys, verta pasirūpinti saugiu išlipimu, pavyzdžiui, įrengti nuožulnų kraštą ar įleisti lentą, kad įkritęs gyvūnas galėtų ištrūkti.

    Kokių klaidų vengti, kad nepakenktumėte?

    Didžiausia grėsmė ežiams – nuodai ir cheminės priemonės, skirtos šliužams, graužikams ar vabzdžiams naikinti. Ežiai gali apsinuodyti net netiesiogiai, suėdę užterštą grobį, todėl natūraliame sode rekomenduojama atsargiai vertinti granules nuo šliužų ir rodenticidus.

    Ne mažiau pavojingos ir sodo darbų metu pasitaikančios traumos. Prieš pjaunant aukštesnę žolę, naudojant trimerį ar judinant lapų ir šakų krūvas, verta apžiūrėti, ar ten nėra pasislėpusio gyvūno, nes ežiai dieną dažnai ilsisi būtent tokiose vietose.

    Dar viena dažna klaida – netinkamas šėrimas. Vasarą ežiai paprastai randa pakankamai natūralaus maisto, todėl jų papildomai šerti nereikia, o pienas jiems gali pakenkti. Jei ežys atrodo aiškiai nusilpęs, saugiau pasitarti su veterinaru arba kreiptis į laukinių gyvūnų globėjus.

    Primintina, kad ežiai Lietuvoje yra laukiniai gyvūnai, todėl jų nereikėtų gaudyti, laikyti namuose ar ardyti jų slėptuvių. Geriausia pagalba – saugi, rami ir mažiau chemizuota aplinka, kurioje ežys pats pasirinks apsistoti.

  • Gyvatė sode ar prie namų: kaip atpažinti angį ir ką daryti, kad vienas veiksmas nesibaigtų nelaime

    Gyvatę miške sutikti nėra neįprasta, tačiau ji kartais užklysta ir į sodą ar sodybą. Dažniausiai tai nutinka ieškant maisto, šiltos slėptuvės arba vietos poilsiui, ypač jei netoliese yra vandens telkinys. Panikuoti neverta, nes dauguma gyvačių vengia žmogaus ir stengiasi pasišalinti nepastebėtos.

    Vidurio Europoje, taip pat ir mūsų regione, gyvatės yra svarbi ekosistemos dalis: jos mažina graužikų gausą, o pačios tampa maistu kitiems gyvūnams. Dėl šios priežasties daug rūšių saugomos, o tyčinis jų naikinimas kai kuriais atvejais gali užtraukti atsakomybę. Svarbiausia praktinė taisyklė paprasta: nebandykite gyvatės gaudyti ir palikite jai kelią pasitraukti.

    Kaip atpažinti, ar tai angis?

    Daugiausia baimės kelia angis, nes ji yra nuodinga, tačiau net ir ši gyvatė paprastai kanda tik gindamasi. Dažniausia konfliktų priežastis būna netyčinis prispaudimas ar užlipimas, kai gyvatė slepiasi žolėje, malkų krūvoje ar prie akmenų. Todėl pavasarį ir vasaros pradžioje, kai gyvatės aktyvesnės, verta būti atidesniems tvarkant kiemą.

    Praktiniai požymiai, kurie gali padėti atskirti angį nuo kitų gyvačių, yra akių vyzdžio forma ir kūno raštas. Angiai būdingas vertikalus vyzdys, o nenuodingoms gyvatėms dažniau pasitaiko apvalus. Raštas taip pat gali klaidinti, nes kai kurios nenuodingos rūšys turi dėmių ar linijų, todėl saugiausia taisyklė yra laikytis atstumo ir neprovokuoti.

    Ką daryti, jei gyvatė jau sode?

    Pamačius gyvatę, geriausia atsitraukti lėtai ir ramiai, neblokuojant jai kelio. Daugeliu atvejų keli tvirtesni žingsniai ar dunktelėjimai į žemę padeda, nes gyvatės labiau reaguoja į vibracijas nei į garsius šūksnius. Jei gyvatė nejudri, tai nereiškia agresijos, dažnai ji tiesiog bando išlikti nepastebėta.

    Gyvatės nereikėtų kelti, stumti lazda ar mėginti pernešti į kitą vietą. Net nenuodingos gyvatės įkandimas gali būti skausmingas, o susižalojus didėja infekcijos rizika. Jei gyvatė atrodo neįprastai, gali būti, kad tai nelaisvėje laikytas egzotinis gyvūnas, todėl tokiu atveju saugiausia kreiptis į atsakingas tarnybas ir nelįsti prie jos patiems.

    Kaip sumažinti tikimybę, kad jos užsuks?

    Gyvates į sodą dažniausiai vilioja slėptuvės ir maistas, todėl svarbu tvarka ir aiški aplinka. Ilgai laikomos lapų, šakų, malkų krūvos, akmenų rietuvės ar tankūs, neprižiūrimi krūmynai sudaro geras sąlygas pasislėpti ir medžioti. Kuo mažiau tokių vietų, tuo rečiau gyvatės užsibus.

    Jei kieme yra tvenkinys ar šlapios vietos, padidėja tikimybė sutikti gyvatę, nes čia gausu varliagyvių ir kitų grobio. Vis dėlto daugeliu atvejų gyvatės sode neužsilieka ilgam: jos praeina pro šalį arba kelioms dienoms užsuka ten, kur lengva rasti maisto. Dėl to efektyviausia strategija yra ne gaudymas, o aplinkos pritaikymas ir prevencija.

    Ką daryti įkandus angiai?

    Angies įkandimas ne visada reiškia didelį nuodų kiekį, tačiau kiekvienas atvejis vertas medicininės apžiūros. Pirmiausia reikėtų pasitraukti nuo gyvatės, kad neįvyktų pakartotinis įkandimas, ir kiek įmanoma ramiau riboti judėjimą. Jei įkasta į ranką, būtina kuo greičiau nuimti žiedus, apyrankes ar laikrodį, nes tinimas gali stiprėti.

    Vengti reikia veiksmų, kurie gali pabloginti situaciją: nedėti veržiančių raiščių, nepjauti ir nedeginti žaizdos, nebandyti išsiurbti nuodų. Svarbiausia yra kuo greičiau kreiptis į medikus ir stebėti savijautą, ypač jei atsiranda didelis tinimas, silpnumas, pykinimas ar alerginės reakcijos požymiai. Vaikams ir jautresniems žmonėms rizika didesnė, todėl delsti nereikėtų.

  • Šito miške nedarykite: viena klaida gali netyčia privilioti rudąjį lokį – pataria ekspertai

    Šito miške nedarykite: viena klaida gali netyčia privilioti rudąjį lokį – pataria ekspertai

    Šylant orams ir augant turistų srautams, vis dažniau fiksuojami netikėti žmonių susidūrimai su rudaisiais lokiais. Nors šie gyvūnai paprastai vengia žmogaus, tam tikri mūsų įpročiai gali netyčia padidinti susitikimo tikimybę. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla ne „medžiojant“ lokį, o jam netikėtai pasirodžius per arti.

    Rudasis lokys yra vienas stambiausių plėšrūnų Europoje ir natūraliai gyvena kalnuotose bei miškingose vietovėse. Žmogui pavojingos situacijos dažniausiai susiklosto tada, kai gyvūnas būna išgąsdinamas staiga, ypač tankmėje, prasto matomumo sąlygomis ar už oficialių takų ribų. Taip pat rizika išauga, kai šalia yra jauniklių arba lokys ginasi prie maisto šaltinio.

    Kas dažniausiai privilioja lokį?

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl lokiai priartėja prie žmonių, yra lengvai pasiekiamas maistas. Net ir nedideli maisto likučiai, atviri šiukšlių maišai ar paliktos pakuotės gali tapti stipriu masalu, nes lokio uoslė itin jautri. Ilgainiui gyvūnai pradeda sieti žmogaus kvapą su maistu ir dažniau lankosi poilsiavietėse.

    Ekspertai ragina niekada nemaitinti laukinių gyvūnų, net jei tai atrodo nekaltas gestas. Toks elgesys keičia lokių įpročius: jie drąsiau artėja prie žmonių, tampa mažiau atsargūs, o konfliktų tikimybė didėja. Dėl to pavojus kyla ne tik patiems turistams, bet ir gyvūnams, kuriuos vėliau tenka gaudyti ar net užmigdyti.

    Kaip elgtis žygyje, kad išvengtumėte susitikimo?

    Saugiausia judėti tik pažymėtais maršrutais ir vengti tankių jaunuolynų bei brūzgynų, kur matomumas prastas. Dauguma lokių stengiasi apeiti vietas, kuriose nuolat lankosi žmonės, todėl nuklydimas nuo takų paprastai padidina netikėto susidūrimo riziką. Ypač tai aktualu auštant, temstant ir naktį, kai lokiai būna aktyvesni.

    Žygyje nereikėtų eiti visiškoje tyloje, nes tykus priėjimas gali baigtis tuo, kad gyvūną netyčia nustebinsite per arti. Ramus kalbėjimas, žingsnių garsas ar lazdų stuksenimas leidžia lokiui išgirsti žmogų iš anksto ir pasitraukti. Dėl tos pačios priežasties nepatariama eiti su ausinėmis, nes jos mažina galimybę laiku išgirsti aplinkos signalus.

    Pastebėjus šviežius pėdsakus, išraustą žemę, nuplėštą medžių žievę ar kitus ženklus, geriau nekeisti maršruto lokio „pėdsakais“. Taip pat svarbu planuoti poilsio pertraukėles atsakingai: nepalikti kuprinių su maistu be priežiūros ir viską, kas turi kvapą, laikyti sandariai. Šiukšles būtina išsinešti, o ne palikti net ir „vienai nakčiai“.

    Ką daryti, jei lokį vis dėlto pamatėte?

    Specialistai pataria išlikti ramiems, nešaukti ir nepradėti bėgti, nes staigus judesys gali sužadinti gyvūno persekiojimo instinktą. Reikėtų lėtai atsitraukti, laikantis saugaus atstumo, ir suteikti lokiui galimybę pasitraukti pačiam. Svarbu nebandyti prieiti ar filmuoti iš arti, net jei lokys atrodo abejingas.

    Jei lokys rodo susierzinimo ženklus, tokie kaip prunkštimas, „klapsėjimas“ nasrais, stojimasis ant užpakalinių kojų ar bandymas artėti, reikia didinti atstumą ir ieškoti saugesnės vietos. Daugelyje oficialių rekomendacijų pabrėžiama, kad stovėjimas ant dviejų kojų dažniausiai reiškia norą geriau užuosti ar įvertinti situaciją, o ne pasirengimą pulti. Vis dėlto bet koks artėjimas turi būti vertinamas rimtai.

    „Lokiai iš prigimties vengia žmogaus, tačiau maisto kvapai ir paliktos atliekos greitai pakeičia jų elgesį“, – sako gamtosaugos specialistai.

    „Didžioji dalis incidentų įvyksta tada, kai gyvūnas nustebinamas per arti arba kai žmogus pats priartėja dėl smalsumo“, – pabrėžia ekspertai.

    Gamtos tarnybos primena, kad kalnai ir miškai yra laukinių gyvūnų teritorija, todėl šimto proc. saugumo garantuoti neįmanoma. Vis dėlto atsakingas elgesys, tvarkinga stovyklavietė ir pagarba laukinei gamtai reikšmingai sumažina riziką. Jei teritorijoje įrengti įspėjimai apie lokių buvimą, jų ignoruoti nereikėtų net trumpam pasivaikščiojimui.

  • Vajomingo saulės elektrinė užtvėrė antilopių migraciją: 1 000 gyvūnų pasuko link judraus kelio

    Vajomingo saulės elektrinė užtvėrė antilopių migraciją: 1 000 gyvūnų pasuko link judraus kelio

    Vajominge pradėjus veikti „Sweetwater Solar“ saulės jėgainei, biologai užfiksavo staigų pronghorn antilopių migracijos pokytį: daugiau nei 1 000 gyvūnų ėmė vengti įprasto kelio. Jėgainė įrengta teritorijoje, kuri ilgą laiką buvo natūralaus judėjimo koridorius tarp sezoninių ganyklų.

    Mokslininkai bandą stebėjo naudodami GPS antkaklius dar prieš statybas ir po jų. Duomenys parodė, kad dalis bandos praktiškai neteko prieigos prie istoriškai svarbių žiemojimo plotų, o dauguma buvo priversti palikti maršrutus, kuriais gyvūnai naudojosi tūkstantmečius.

    Kliūtis buvo ne panelės

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausias barjeras šiuo atveju buvo ne saulės moduliai, o juos supanti tvora. Pronghorn antilopės yra itin greitos, tačiau prastai įveikia aukštesnes tvoras, todėl net ir palyginti nedidelė, ištisinė aptvara gali „nukirsti“ migracijos koridorių.

    Stebėtojai aprašė situaciją kaip buveinės praradimą praktine prasme: gyvūnams užtvertas kelias, kuriuo jie realiai galėjo pasiekti reikalingus išteklius. Tai tapo signalu, kad infrastruktūros „smulkios“ detalės laukinėje gamtoje kartais lemia daugiau nei pats objekto dydis.

    Netikėtas posūkis į greitkelį

    Užuot susiformavus įprastam „butelio kaklelio“ efektui atviroje vietovėje, banda nukreipta link greitkelio, kuriuo per parą važiuoja apie 2 000 automobilių. Susidarė siauras koridorius tarp tvoros ir kelio, o tai padidino ir susidūrimų riziką, ir pavojų patiems gyvūnams.

    Pasak specialistų, antilopės galėjo rinktis kelią ir dėl žiemą susidarančių sąlygų: vėjo perpučiamas kelias neretai išlieka mažiau užpustytas, todėl tampa lengviau praeinamu ruožu. Tačiau toks „sprendimas“ reiškia, kad migracija vyksta visai šalia intensyvaus eismo.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai?

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip priminimas, kad atsinaujinančios energetikos plėtra turi būti derinama su laukinės gyvūnijos judėjimo keliais. Praktikoje tai reiškia išankstinį migracijos koridorių žymėjimą, atsargesnį vietos parinkimą ir tokius aptvėrimo sprendimus, kurie leistų gyvūnams saugiai kirsti teritoriją.

    Vietos pareigūnai galiausiai ėmėsi veiksmų mažinti riziką: atverti tvoros atkarpas ir nukreipti bandą toliau nuo kelio. Vis dėlto per pirmuosius metus fiksuota žuvusių gyvūnų dėl transporto priemonių partrenkimo ir įsipainiojimo į tvoras, o tai paskatino diskusijas apie vadinamąsias mažo konflikto zonas, kuriose tokie projektai būtų planuojami saugiau.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad šios istorijos pamoka paprasta: net ir švari energija gali turėti nenumatytų pasekmių, jei infrastruktūra „perkerpa“ šimtmečiais ar tūkstantmečiais susiformavusius gyvūnų judėjimo maršrutus. Dėl to vis dažniau akcentuojamas poreikis derinti energetikos tikslus su biologinės įvairovės apsauga nuo pat planavimo pradžios.

  • Černobylio rezervate per gaisrą išgelbėtas į tinklą įsipainiojęs briedžiukas: mama buvo šalia

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferos rezervate gelbėtojai išlaisvino jauną briedžiuką, įsipainiojusį į vadinamąjį antidroninį tinklą. Incidentas įvyko tuo metu, kai atskirties zonoje kelias dienas buvo gesinamas didelis miško gaisras, o gyvūnas pats ištrūkti nebegalėjo.

    Rezervato vadovas Denisas Nesterovas teigė, kad briedžiukas buvo išsigandęs ir nusilpęs, tačiau šalia visą laiką laikėsi jo mama. Pasak jo, patelė nepasitraukė ir laukė, kol atvyks pagalba.

    „Mažylis buvo įsipainiojęs į antidroninį tinklą ir pats ištrūkti nebegalėjo. Šalia visą laiką stovėjo mama ir jo nepaliko“, – sakė Denisas Nesterovas.

    Gelbėtojai, dirbę gaisro gesinimo teritorijoje, atsargiai perkirpo ir nuėmė tinklą, kad nepadarytų papildomų sužalojimų. Išvaduotas briedžiukas, pasak liudininkų, iškart nubėgo prie mamos.

    Rezervatas taip pat pranešė apie dar vieną iš gaisro zonos išgabentą jauniklį, kurį aptiko organizacijos „Clean Futures Fund“ atstovai ir perdavė specialistams. Gyvūnui fiksuoti sužalojimai, išsekimo požymiai ir erkių pažeidimai, todėl nuspręsta jį perkelti į safari parką Medvino stebėjimui ir reabilitacijai.

    Didelis miško gaisras netoli Černobylio kilo gegužės pradžioje, o jo gesinimą apsunkino sausos oro sąlygos ir vėjas. Tokiose situacijose laukinei faunai pavojų kelia ne tik ugnis ir dūmai, bet ir žmogaus palikti ar karo sąlygomis įrengti barjerai, kurie gyvūnams tampa spąstais.