CP v2

Tag: Laukiniai gyvūnai

  • Černobylio zonoje nufotografuota Prževalskio arklių banda: tyrėjai paaiškino, kodėl ji priėjo prie namo

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate tyrėjai užfiksavo retų Prževalskio arklių bandą. Nuotraukoje matyti aštuoni gyvūnai, tarp jų ir jaunikliai, o banda pastebėta visai šalia apleisto namo.

    Rezervato specialistai nurodo, kad tokie vaizdai čia nėra atsitiktiniai: Prževalskio arkliai gyvena stipriais socialiniais ryšiais susietose grupėse. Dažniausiai tai nedidelės vadinamosios haremų grupės, kurias sudaro eržilas, kelios kumelės ir jų jaunikliai.

    „Prževalskio arkliai paprastai keliauja, ganosi ir ilsisi kartu, o grupė nuolat stebi aplinką ir vieni kitų saugumą“, – teigiama rezervato pranešime.

    Tyrėjų vertinimu, gyvūnai prie pastato galėjo priartėti todėl, kad didelė dalis teritorijos yra negyvenama, o žmonių trikdymas ribotas. Apleisti pastatai gali tapti orientyrais kraštovaizdyje, o jų aplinka neretai būna atviresnė, todėl patogesnė stebėti plėšrūnų ar kitų grėsmių požymius.

    Prževalskio arkliai Černobylio zonoje pradėti formuoti dar 1990-ųjų pabaigoje, kai čia buvo perkelta pirmoji gyvūnų grupė iš arklynų ir rezervatų. Vėlesni bandymai papildyti populiaciją ne visada buvo sėkmingi, tačiau išlikusi branduolinė grupė tapo pagrindu populiacijai, kuri laikui bėgant prisitaikė prie laukinių sąlygų.

    Rezervato ekspedicijų metu fiksuojama ir daugiau stambiųjų žinduolių: pastebimi briedžiai, elniai, šernai. Pasak specialistų, nuoseklūs stebėjimai leidžia vertinti, kaip gyvūnai naudojasi buvusiomis gyvenvietėmis ir kaip kinta ekosistemos teritorijoje, kur žmogaus veikla daug metų yra minimali.

  • Černobylio atominės elektrinės zonoje ekspedicija užfiksavo „pozuojančius“ gyvūnus: nuotraukos

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje tyrėjų ekspedicija užfiksavo netikėtą vaizdą: laukiniai gyvūnai apleistoje zonoje elgėsi taip ramiai, tarsi būtų pripratę prie žmonių. Draustinio paskelbtose nuotraukose matyti briedis, elniai, šernas ir Prževalskio arkliai.

    Tyrėjai pažymi, kad išvykos į zoną dažnai atneša ne tik duomenų, bet ir netikėtų susitikimų miškuose. Kai kurie gyvūnai, sprendžiant iš kadrų, žmonių artumo net nepastebėjo, o pora elnių, regis, sustingo pusiau pasisukę ir žiūrėjo tiesiai į objektyvą.

    Specialistai pabrėžia, kad Černobylio uždaroje teritorijoje jau kelis dešimtmečius beveik nevyksta įprasta ūkinė veikla, todėl daliai rūšių susiformavo palankesnės sąlygos: mažiau trikdymo, daugiau natūralių buveinių. Tai nereiškia, kad teritorija tapo visiškai saugi, tačiau žmogaus poveikio sumažėjimas daugeliui gyvūnų yra lemiamas veiksnys.

    Tuo pačiu tyrėjai primena, kad radiacinė tarša kai kuriose vietose išlieka, o skirtingos rūšys radionuklidus kaupia nevienodai. Dėl šios priežasties bet kokie bandymai gaudyti, šerti ar artintis prie laukinių gyvūnų zonoje yra rizikingi tiek žmonėms, tiek pačiai gyvūnijai.

    Prževalskio arkliai laikomi viena įdomiausių rūšių, įsitvirtinusių Černobylio zonoje. Jie čia buvo introdukuoti 1998 metais, o per laiką prisitaikė gyventi pusiau laukinėmis sąlygomis ir formuoti bandas.

    Draustinio duomenimis, pastaruoju metu fiksuojamas bandų gausėjimas, o tai siejama su sėkmingu dauginimusi saugomoje teritorijoje. Tyrėjai taip pat yra nurodę, kad dalis kumelių laukiasi, todėl tikėtina, jog artimiausiais sezonais prieauglis dar padidės.

    Černobylio zona dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip gamta atsikuria sumažėjus žmogaus veiklai, tačiau mokslininkai ragina vengti supaprastinimų. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad kai kurios populiacijos atsigauna, bet radiacija gali turėti įtakos atskirų individų sveikatai, reprodukcijai ir mitybos grandinėms.

    Ekspertai taip pat primena, kad žuvis ir kiti vandens ekosistemų organizmai gali kaupti radioaktyviąsias medžiagas, todėl jų vartojimas iš kai kurių zonos vietų gali būti pavojingas. Dėl to lankytojams rekomenduojama laikytis draustinių taisyklių ir apsiriboti stebėjimu iš saugaus atstumo.

  • Gandrai vis dažniau užklysta į kiemus: ornitologas paaiškino, kas skatina paukščius

    Ukrainos Černihivo regione gyventojai vis dažniau pastebi gandrus, kurie be didelės baimės vaikšto privačiuose kiemuose ir priartėja prie žmonių. Ornitologų teigimu, toks elgesys nebūtinai reiškia staigų rūšies pokytį, tačiau aiškiai parodo, kaip stipriai paukščiai prisitaiko prie žmogaus aplinkos.

    Černihivo ornitologas Oleksandras Fedunas vietos žiniasklaidai aiškino, kad įspūdis, jog gandrai tapo drąsesni, neretai yra subjektyvus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad žmonių kaimynystė gandrams jau seniai nėra neįprasta, o urbanizacija šią tendenciją tik stiprina.

    Specialisto teigimu, gandrai priskiriami sinantropinėms rūšims, kurios gyvena šalia žmonių, nes čia randa palankias sąlygas ir lengviau pasiekiamo maisto. Dėl to jie lizdus krauna ant elektros stulpų, pastatų stogų ar kitų konstrukcijų net ir gyvenviečių viduje, o žmonių judėjimas aplinkui tampa kasdienybe.

    Vasarą tokie susidūrimai su gandrais dažnėja ir dėl natūralaus sezoniškumo. Tai jauniklių auginimo metas, kai suaugę paukščiai priversti intensyviai ieškoti maisto ir dažnai renkasi vietas, kur jo galima rasti greičiausiai.

    „Dabar jiems reikia atnešti jaunikliams labai daug maisto, todėl jie aktyviai ieško grobio“, – sakė Oleksandras Fedunas.

    Anot ornitologo, gandrai dažnai maitinasi laukuose, pievose ar pakelėse, tačiau taip pat gali užeiti į kiemus, jei pajunta lengvai pasiekiamų maisto likučių. Tokiose situacijose žmonėms svarbu suprasti, kad paukščius labiausiai vilioja ne pats kiemas, o maisto signalai.

    Jei gyventojai nenori, kad gandrai vaikščiotų jų teritorijoje, rekomendacija paprasta: nepalikti maisto atliekų atvirose vietose. Tai apima ne tik tiesiogiai išmestas maisto liekanas, bet ir neuždarytus komposto kibirus ar lengvai pasiekiamus konteinerius, kuriuose paukščiai gali rasti ką nors lesalo.

    „Jei norite, kad gandrai neužeitų į kiemą, nepalikite maisto likučių. O jei jų vizitai netrukdo, galima ramiai į tai reaguoti, nes tai natūralus prisitaikymo procesas“, – teigė ornitologas.

    Specialistas taip pat pabrėžė, kad gandrai paprastai nėra agresyvūs paukščiai. Jo teigimu, praktikoje itin retai pasitaiko atvejų, kad gandrai rodytų agresiją žmonėms, ypač jei nėra provokuojami ar vejami.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad laukinių paukščių šėrimas gali turėti ir neigiamų pasekmių, jei tai virsta nuolatiniu įpročiu. Paukštis, pripratęs prie lengvo maisto šaltinio, gali prasčiau ieškoti natūralaus grobio, o pasikeitus sąlygoms ar žmonėms nustojus šerti, patirti stresą ir alkį.

    Gandrų vizitai į kiemus dažniausiai yra signalas apie žmogaus aplinkoje lengvai prieinamus išteklius ir sparčiai besikeičiantį kraštovaizdį. Ekspertai ragina laikytis paprastos taisyklės: stebėti paukščius galima, tačiau jų neprijaukinti ir nekurti priklausomybės nuo žmogaus paliekamo maisto.

  • Merilande po saulės baterijomis rasti trys voveriukai: kodėl gyvūnai renkasi šią slėptuvę

    Merilande po saulės baterijomis rasti trys voveriukai: kodėl gyvūnai renkasi šią slėptuvę

    Ramią šeimos popietę mažame Merilando miestelyje nutraukė neįprastas garsas kieme. Iš pradžių jis priminė lengvą braižymą metalu, todėl žmonės nuėjo pažiūrėti, kas vyksta.

    Triukšmo šaltinis pasirodė esantis po namo saulės baterijomis. Ten, ankštoje ertmėje, susigūžę slėpėsi trys labai jauni voveriukai, o jų motinos iš karto nesimatė.

    Šeima susisiekė su netoliese veikiančiu laukinių gyvūnų globos centru ir gavo aiškius nurodymus. Specialistai paprašė augintinius laikyti namuose, o jauniklių neimti į rankas, kad jie nebūtų sužeisti ir neprarastų motinos globos.

    Žmonės voveriukus trumpam perkėlė į kartoninę dėžę ir atsargiai pastūmė atgal po baterijų konstrukcija, kad motina galėtų juos rasti. Toliau liko stebėti iš namų, nes tokiose situacijose svarbiausia netrukdyti gyvūnui sugrįžti.

    Vėlyvą popietę pasirodė ir voverių motina: ji nusileido nuo netoliese augančio medžio ir tiesiai nubėgo link saulės baterijų. Per maždaug 20 minučių ji perkėlė visus tris jauniklius į aukštesnę vietą medyje.

    Kodėl po saulės baterijomis?

    Iš pirmo žvilgsnio toks pasirinkimas gali atrodyti nelogiškas, ypač jei šalia yra medžių. Tačiau gyvūnams svarbiausia ne patogumas žmogaus akimis, o mikroklimatas ir saugumas.

    Saulės baterijos veikia kaip stogelis, kuris užstoja tiesioginius saulės spindulius ir sukuria pavėsį. Karštomis dienomis net nedidelis pavėsis ir vėsesnis paviršius gali būti lemiamas, ypač jaunikliams, kurie sunkiai reguliuoja kūno temperatūrą.

    Neplanuotas prieglobstis ir maisto šaltinis

    Kitas veiksnys yra konstrukcijos tarpai: vėjas po baterijomis gali prikaupti sėklų, smulkių vabzdžių ar augalinių likučių. Tokia vieta virsta netyčiniu maisto tašku, kur nereikia toli ieškoti, o tai mažina riziką susidurti su plėšrūnais.

    Laukinių gyvūnų specialistai pabrėžia, kad radus jauniklius svarbu elgtis atsargiai ir nepulti „gelbėti“ iš karto. Dažnai motina būna netoliese, o žmonių kvapai, triukšmas ar augintiniai gali sutrukdyti jai sugrįžti.

    Ši istorija atkreipia dėmesį ir į platesnę tendenciją: daugėjant saulės elektrinių ant namų stogų, gyvūnai vis dažniau prisitaiko prie naujų žmogaus sukurtų konstrukcijų. Tokie atvejai tampa priminimu, kad energetikos sprendimai keičia ne tik sąskaitas, bet ir kasdienį vietinės faunos elgesį.

  • Kalifornijos kalnų miestelyje po vėjo jėgainių įrengimo kondorai suniokojo namo terasą: kas juos atviliojo

    Kalifornijos kalnų miestelyje po vėjo jėgainių įrengimo kondorai suniokojo namo terasą: kas juos atviliojo

    Neįprastas incidentas Tehachapi

    Kalifornijos kalnų miestelyje Tehachapi vieno namo šeimininkė grįžusi rado netikėtą vaizdą: ant tvoros, stogo ir terasos susispietusius 15–20 Kalifornijos kondorų. Paukščiai ne šiaip ilsėjosi, o aktyviai darkė kiemo daiktus ir terasos konstrukcijas.

    Liudininkų pasakojimais, kondorai plėšė plastikines detales, draskė lauko baldų apmušalus, nuvertė vazonus, apgadino terasos turėklus ir paliko gausybę išmatų. Nors iš pradžių situacija atrodė tarsi atsitiktinis laukinės gamtos vizitas, specialistai pabrėžia, kad toks elgesys yra reta, bet paaiškinama anomalija.

    Kodėl kondorai ima ardyti plastiką

    Kalifornijos kondoras yra viena didžiausių skraidančių paukščių rūšių Šiaurės Amerikoje, priskiriama prie kritiškai nykstančių. Dėl saugomo statuso gyventojams draudžiama imtis agresyvių priemonių, todėl dažniausiai rekomenduojama triukšmu ar vandens srove atbaidyti paukščius iš saugaus atstumo ir neskatinti jų priprasti prie žmonių.

    Gamtosaugininkai aiškina, kad ypač jauni kondorai pasižymi stipriu smalsumu ir polinkiu tyrinėti naujus objektus. Lankydamiesi gyvenvietėse jie kartais įsikimba į minkštesnes, lanksčias medžiagas, tokias kaip plastikas, vinilas ar guma, nes jų tekstūra gali priminti natūralias organines medžiagas.

    Ryšys su vėjo jėgainėmis ir mikroklimatu

    Tehachapi apylinkės žinomos dėl vėjo energetikos projektų, o kalnagūbriuose įrengtos vėjo jėgainės keičia vietines oro sroves. Specialistų vertinimu, tokia infrastruktūra gali sustiprinti šiluminius kylančius srautus ir turbulenciją, kuri dideliems sklandantiems paukščiams palanki kelionėms dideliais atstumais.

    Kondorai, taupydami energiją, dažnai naudojasi kylančiomis oro srovėmis, todėl vietovės, kuriose jos susidaro dažniau, gali tapti patrauklesnės skrydžiams ir poilsiui. Kitaip tariant, vėjo jėgainių parkai nebūtinai „pritraukia“ paukščius tiesiogiai, tačiau kartu su reljefu ir vėjais gali sukurti sąlygas, dėl kurių kondorai dažniau pasirodo netoli gyvenamųjų namų.

    Gamtosaugos ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia tokiose situacijose yra sumažinti paukščių kontaktą su žmogaus aplinka. Tai reiškia, kad reikia kiek įmanoma pašalinti lengvai pasiekiamus plastikinius daiktus, uždengti ar pritvirtinti lengvai plėšomas detales ir informuoti atsakingas tarnybas, jei paukščiai kartoja vizitus.

    Šis atvejis primena, kad atsinaujinančios energetikos plėtra ir laukinės gamtos apsauga dažnai susikerta tose pačiose erdvėse. Kai kurioms rūšims infrastruktūra gali keisti elgseną net netiesiogiai, todėl planuojant projektus vis dažniau akcentuojama stebėsena, poveikio aplinkai vertinimas ir prevencinės priemonės, padedančios išvengti konfliktų su saugomomis rūšimis.

  • Pakrantės miestuose pastebėtos tarsi apsvaigusios žuvėdros: ornitologai aiškina, kas jas veikia

    Didžiosios Britanijos pakrantės miestuose gyventojai pastarosiomis dienomis ėmė dalytis vaizdais, kuriuose žuvėdros elgiasi neįprastai: svyruoja, lėtai ir neryžtingai juda važiuojamąja dalimi, užsibūna ant šaligatvių ir kartais trukdo automobilių eismui.

    Toks elgesys užfiksuotas, be kita ko, Safolko grafystėje esančiuose Lowestoft ir Aldeburgh miesteliuose. Liudininkai pasakojo, kad paukščiai atrodo dezorientuoti, mažiau saugosi žmonių ir transporto, o įprastai budrios žuvėdros tarsi praranda koordinaciją.

    Britų ornitologai aiškina, kad vienas realistiškiausių paaiškinimų siejamas su vasaros viduryje suaktyvėjančiomis sparnuotosiomis skruzdėlėmis. Per vadinamąjį skruzdėlių skrydį vabzdžių ore ir ant žemės būna itin daug, todėl žuvėdros gali lengvai prisilesinti baltymų turtingo grobio.

    Pasak Britų ornitologijos fondo specialistės, suėdus didelį kiekį skruzdėlių, paukščiams laikinai gali sutrikti koordinacija. Skruzdėlės gindamosi išskiria skruzdžių rūgštį, o jos perteklius organizme kai kuriais atvejais gali sukelti trumpalaikį neįprastą elgesį.

    „Skruzdėlės gamina skruzdžių rūgštį, kuri yra silpnas toksinas, todėl žuvėdros gali atrodyti nerangios, tarsi būtų apsvaigusios“, – sakė Britų ornitologijos fondo atstovė Viola Ross-Smith.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai kol kas labiau pagrįsta hipotezė, o ne galutinė diagnozė. Kad būtų galima tvirtai pasakyti, jog būtent skruzdžių rūgštis sukelia tokį efektą, reikėtų tikslesnių stebėjimų ir tyrimų.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad panašiai atrodantį elgesį gali lemti ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, paukščiai gali tiesiog persivalgyti, tapti vangūs, mažiau reaguoti į aplinką arba būti taip įsitraukę į lengvai pasiekiamą maistą, kad praranda įprastą atsargumą.

    Kita svarbi aplinkybė yra vasaros karščiai ir miestų aplinka: ant įkaitusio asfalto paukščiai gali greičiau perkaisti, o tai taip pat gali paveikti jų judėjimą. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad žuvėdros yra „neblaivios“, nors realiai jos patiria stresą dėl temperatūros ar nuovargio.

    Specialistai ragina nepanikuoti, jei žuvėdra atrodo kiek dezorientuota, tačiau pataria atkreipti dėmesį į aiškius ligos požymius. Jei paukštis akivaizdžiai sužeistas, ilgai neatskrenda, guli vienoje vietoje ar matyti kiti sunkios būklės signalai, tuomet vertėtų kreiptis į gyvūnų gerovės ar laukinių gyvūnų globos specialistus.

    Tuo metu vairuotojams pakrantės miestuose primenama išlikti budriems: paukščiai, ypač susibūrę į didesnius būrius, gali netikėtai išeiti į kelią ir sukelti pavojingų situacijų, net jei tai trunka tik trumpą laiką.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrų dramblys Nilas netikėtai dingo: tarnybos paaiškino, kas nutiko

    Pietinis jūrų dramblys Nilas, tapęs socialinių tinklų žvaigžde Tasmanijos pakrantėje, netikėtai paliko savo įprastą poilsio vietą ir, kaip skelbia vietos gamtosaugos institucijos, sugrįžo į jūrą. Pastarosiomis savaitėmis į ramų pakrantės miestelį plūdo smalsuoliai, o augantis žmonių skaičius pradėjo kelti riziką tiek gyvūnui, tiek lankytojams.

    Tasmanijos Gamtos išteklių ir aplinkos departamentas nurodė, kad Nilas elgėsi natūraliai: jūrų drambliai periodiškai išlipa į krantą pailsėti ir šerti kailį, o vėliau vėl išplaukia maitintis. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu jis gali pasirodyti tame pačiame ar gretimame pakrantės ruože.

    Nilas išpopuliarėjo dėl vaizdo įrašų, kuriuose jis ilsisi gyvenamųjų gatvių pašonėje, o kartais ir stumdo ar laužo kelio ženklus bei atitvarus. Tokie epizodai sulaukė milijonų peržiūrų, o spontaniškai susiformavusios minios privertė tarnybas pakartotinai raginti laikytis saugaus atstumo.

    Gamtosaugininkai priminė, kad prie laukinių jūrų žinduolių artintis pavojinga: net ir ramiai atrodantis gyvūnas gali staigiai pajudėti, o stresas gali pakeisti jo elgesį ir padidinti traumų tikimybę. Gyventojams ir turistams rekomenduota nesiartinti arčiau kaip per 20 metrų, šunis laikyti su pavadėliu mažiausiai 50 metrų atstumu ir niekada neužstoti gyvūnui kelio į vandenį.

    Departamentas pažymėjo, kad tiesiogiai sekti Nilo judėjimo šiuo metu neįmanoma. Palydovinis siųstuvas jam buvo pritvirtintas 2023 metais, tačiau per kasmetinį šėrimą jis, kaip ir tikėtasi, nukrito, o įrenginys vėliau buvo rastas 2024 metais.

    Ankstesnio stebėjimo duomenys rodė, kad jaunas patinas jūroje gali praleisti apie pusmetį, maitintis daugiau nei 1 600 kilometrų į pietvakarius nuo Tasmanijos, o bendras jo maršrutas gali viršyti 5 000 kilometrų. Specialistų teigimu, toks ilgas klajojimas būdingas jauniems pietinių jūrų dramblių patinams, ieškantiems maitinimosi plotų.

    Nilo istorija turi ir platesnį kontekstą: jis gimė pietų Tasmanijoje, nors istorinės pietinių jūrų dramblių kolonijos šiame regione buvo sunaikintos dar XIX amžiuje, kai gyvūnai buvo intensyviai medžiojami. Šiuo metu reikšminga populiacijos dalis veisiasi atokiose salose, įskaitant Makvorio ir Herdo salas.

    Tasmanijos laukinės gamtos ir jūrų ekosistemų programos atstovai yra minėję, kad Nilas gali būti vienas pirmųjų šios rūšies jauniklių, gimusių Tasmanijoje po ilgos pertraukos. Dėl to jo pasirodymai krante vertinami kaip išskirtinis reiškinys, tačiau kartu pabrėžiama, kad laukinei gyvūnijai labiausiai padeda ne dėmesys, o pagarbus atstumas.

    Vietos valdžia ragina pastebėjus Nilą pranešti atsakingoms tarnyboms ir nesistengti jo sekti ar filmuoti iš arti. Pasak pareigūnų, didžiausias tikslas yra užtikrinti, kad gyvūnas galėtų ramiai pasiekti vandenį, o žmonės išvengtų pavojingų situacijų, kurias sukelia minios ir per didelis priartėjimas.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrinis dramblys Neilas blokuoja kelius ir apgadina automobilius: valdžia prašo laikytis atstumo

    Tasmanijos pietinėje pakrantėje dėmesio centre atsidūrė penkerių metų jūrinis dramblys Neilas, kurio pasirodymai sausumoje vis dažniau trikdo nedidelių pakrančių miestelių kasdienybę. Gyvūnas ne tik išgula keliuose ir sustabdo eismą, bet ir yra apgadinęs kelio stulpelius, informacinį ženklą, tvorą bei bandęs „aiškintis santykius“ su stovinčiais automobiliais.

    Vietos institucijos ragina žmones nepersekioti Neilo ir gerbti jo erdvę, nes socialinių tinklų sukurta šlovė pradėjo kelti riziką ir pačiam gyvūnui, ir gyventojams. Pasak Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos institucijų atstovų, didžiausia problema tampa ne Neilo elgesys, o žmonių noras bet kokia kaina prieiti arčiau dėl įspūdingos nuotraukos.

    „Jau matėme gana neatsakingų situacijų, kai žmonės prineša mažus vaikus visai prie pat gyvūno vien tam, kad padarytų kadrą socialiniams tinklams“, – sakė Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos departamento atstovas Chrisas Carlyonas.

    Valdžia taip pat prašo internete neskelbti tikslios gyvūno buvimo vietos, kad prie jo nepradėtų masiškai rinktis smalsuolių minios. Tokios situacijos, pareigūnų teigimu, gali priversti reindžerius imtis rizikingo gyvūno iškeldinimo, o tai stresuotų Neilą ir didintų nelaimingų atsitikimų tikimybę.

    Tasmanijos universiteto mokslininkė Sophia Volzke aiškina, kad agresyvesni jauno patino „išsišokimai“ yra natūrali elgsena. Jauni jūriniai drambliai taip treniruojasi būsimiems susirėmimams dėl dominavimo, o kai aplink nėra kitų panašaus amžiaus patinų, „taikiniais“ kartais tampa kelio infrastruktūra ar žmonių palikti daiktai.

    Specialistai primena, kad jūrinių dramblių išėjimai į krantą yra įprasta jų gyvenimo ciklo dalis. Kelis kartus per metus jie palieka vandenyną pailsėti, badauti ir šerti, todėl Neilas į gimtąsias vietas sugrįžta ne pirmą kartą, tačiau šįkart išskirtinį dėmesį dar labiau sustiprino socialiniai tinklai ir tūkstantinės auditorijos.

  • Ar gyvatė gali įkąsti žmogui vandenyje? Ekspertai paaiškina, kada rizika reali

    Vasarą prie upių, ežerų ar tvenkinių daugelis pastebi vandenyje plaukiojančias gyvates ir natūraliai sunerimsta, ar jos gali įkąsti maudantis. Herpetologų teigimu, tokie atvejai yra itin reti, nes vandenyje gyvatės paprastai užsiima medžiokle ir stengiasi žmogaus vengti.

    Specialistai pabrėžia, kad įkandimas vandenyje teoriškai įmanomas, nes kai kurios rūšys čia gaudo grobį. Tačiau praktikoje situacijų, kai gyvatė vandenyje sąmoningai pultų žmogų, beveik nefiksuojama, o dauguma susidūrimų baigiasi tuo, kad gyvatė tiesiog pasitraukia.

    Dažniausiai vandens telkiniuose sutinkami žalčiai, kurie žmonėms nepavojingi. Jie gerai plaukioja, neretai nardo ir aktyviai ieško maisto, todėl iš tolo gali atrodyti grėsmingai, ypač jei pasirodo netikėtai šalia kranto.

    Vandenyje plaukiojantys žalčiai dažniausiai medžioja smulkias žuvis ar kitus vandens gyvūnus. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad gyvatė artėja tyčia, nors realiai ji juda savo maršrutu arba ieško slėptuvės pakrantės augmenijoje.

    Herpetologai aiškina, kad gyvatėms žmogus nėra grobis, todėl jos neturi priežasties pulti. Įkandimai dažniausiai įvyksta sausumoje, kai gyvatė užminama, prispaudžiama ar bandoma paimti į rankas, o ne tada, kai ji ramiai plaukioja.

    Vandenyje gyvatei sudėtingiau „prisirišti“ prie objekto, o pats kontaktas dažniausiai būna trumpas. Net ir priartėjusi gyvatė paprastai stengiasi išvengti žmogaus, o agresyviau reaguoti gali tik gindamasi, jei jaučiasi įsprausta į kampą.

    Vandens telkiniuose pastebimi žalčiai neretai būna alyvuogių ar pilkšvai rudos spalvos, su dėmėtu raštu, kartais primenančiu šachmatų lentą. Dėl tokio rašto kai kur jie klaidingai vadinami „šachmatinėmis angimis“, nors tai nėra atskira pavojingų gyvačių rūšis.

    Vis dėlto vien pagal spalvą suklysti lengva, nes atspalviai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir aplinkos. Jei kyla abejonių, saugiausia laikytis atstumo ir nemėginti gyvatės gaudyti ar išvyti rankomis.

    Jei vandenyje pamatėte gyvatę, rekomenduojama ramiai pasitraukti į kitą vietą ir vengti staigių judesių, kurie gali sukelti paniką ar netyčinį kontaktą. Dažniausiai pakanka kelių metrų atstumo, kad gyvatė pati nuplauktų šalin.

    Maudantis taip pat verta rinktis atviresnes vietas, kur mažiau pakrantės augmenijos ir šakų, nes būtent ten gyvatės dažniau slepiasi ar ilsisi. Jei gyvatė pastebima dažnai, verta informuoti vietos priežiūrą, ypač jei tai populiari maudykla.

  • Australijos cukrinė skraiduolė atrodo lyg žaislas, bet be vargo sklendžia tarp medžių

    Cukrinė skraiduolė (Petaurus breviceps) – nedidelis Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis sterblinis žinduolis, dažnai vadinamas vienu mieliausių regiono gyvūnų. Iš pirmo žvilgsnio ji primena žaislinį posumą: pilkas švelnus kailis, didelės tamsios akys ir itin judrios ausys padeda orientuotis naktį.

    Šis gyvūnas prisitaikęs gyventi aukštai medžiuose, todėl ant žemės leidžiasi palyginti retai. Skraiduolės yra aktyviausios sutemus, o dieną paprastai slepiasi drevėse ar lapų lizduose, kur laikosi šiluma ir saugumas.

    Pagrindinis cukrinės skraiduolės „triukas“ – skraidymo plėvė, vadinama patagiumu: tai membrana, besitęsianti nuo priekinių iki užpakalinių galūnių. Šokdama ji išskleidžia keturias galūnes, įtempia plėvę ir taip ne tiek skrenda, kiek kontroliuotai sklendžia.

    Ilga uodega veikia kaip stabilizatorius ir „vairas“: padeda išlaikyti kryptį, koreguoti kūno padėtį ore ir tiksliau nusileisti. Tokia sklandymo technika leidžia efektyviai judėti tarp medžių, taupyti energiją ir greičiau pasiekti maisto šaltinius ar pasprukti nuo plėšrūnų.

    Suaugusi cukrinė skraiduolė paprastai sveria apie 100–160 gramų, tad dydžiu ji panaši į žiurkę, nors išskleidusi plėvę atrodo didesnė. Laukinėje gamtoje jos gyvenimo trukmė dažniausiai siekia apie 4–5 metus, tačiau nelaisvėje, esant tinkamai priežiūrai, gali būti ilgesnė.

    Pavadinimas susijęs su mityba: skraiduolės mėgsta saldžius augalų išteklius – nektarą, žiedadulkes, sultis ir kitus cukringus augalų išskyrimus. Vis dėlto jų racionas nėra vien „saldus“: jos taip pat medžioja bestuburius ir gali pasisavinti kitus baltymingus kąsnelius, priklausomai nuo sezono ir aplinkos.

    Didelės akys suteikia pranašumą naktį: geresnis matymas leidžia tiksliau įvertinti atstumą šuoliui ir sklandymui. Ausys gali judėti nepriklausomai viena nuo kitos, todėl skraiduolė lengviau nustato, iš kur sklinda garsas, ir greičiau reaguoja į pavojų.

    Mielas įvaizdis prisidėjo prie to, kad cukrinės skraiduolės kai kuriose šalyse tapo egzotiniu augintiniu. Tačiau gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad patenkinti jų poreikius nelaisvėje sudėtinga: reikia tinkamos mitybos, erdvės judėjimui, socialinio kontakto ir aplinkos, kuri leistų saugiai laipioti bei šokinėti.

    Cukrinės skraiduolės yra socialūs gyvūnai, dažnai gyvenantys grupėmis ir besidalijantys bendru lizdu. Tokios „šeimos“ gali saugoti savo teritoriją, o pasikeitus sąlygoms ar atsiradus stresui elgesys gali kisti, todėl spontaniškas sprendimas įsigyti egzotinį gyvūną neretai baigiasi problemomis.