CP v2

Tag: Lenkija

  • Tyrimas Lenkijoje: vėjo jėgainės nemažina sklypų ir būstų vertės, paneigtas įsisenėjęs mitas

    Tyrimas Lenkijoje: vėjo jėgainės nemažina sklypų ir būstų vertės, paneigtas įsisenėjęs mitas

    Lenkijoje atlikta didelės apimties nekilnojamojo turto sandorių analizė rodo, kad vėjo jėgainės neturi neigiamo poveikio šalia esančių sklypų ar gyvenamųjų būstų vertei. Tyrime įvertinta daugiau nei 46 000 sandorių per pastarąjį dešimtmetį, o rezultatus pristatė Lenkijos vėjo energetikos asociacija.

    Tyrimą parengė rinkos analizės bendrovės „Cenatorium“ ir „inPlus“, nagrinėjusios duomenis 26 savivaldybėse. Vertintos dvi pagrindinės kategorijos: žemės ūkio paskirties žemė ir gyvenamosios paskirties sklypai, lyginant teritorijas netoli turbinų su panašiomis kontrolinėmis zonomis tuose pačiuose regionuose.

    Rezultatai rodo, kad žemės ūkio paskirties sklypų kainos šalia vėjo infrastruktūros augo vidutiniškai 7 proc. per metus, kai kontrolinėse teritorijose augimas siekė 6,7 proc. Gyvenamųjų sklypų kainų dinamika abiejose grupėse buvo beveik identiška ir svyravo maždaug tarp 8 proc. ir 9 proc. per metus.

    Analizėje taip pat pabrėžiama, kad kainų tendencijos abiejose lyginamose grupėse sutapo itin glaudžiai: koreliacijos koeficientas siekė 0,98. Tai leidžia daryti išvadą, jog vėjo jėgainių buvimas nekeičia rinkos kainodaros krypties, o pagrindiniai vertę lemiantys veiksniai išlieka įprasti: vietos infrastruktūra, ekonominė plėtra ir teritorijos patrauklumas.

    Autoriai akcentuoja, kad duomenyse nematyti ir vadinamojo objekto stigmatizavimo efekto, kai po projekto įgyvendinimo vietovė ilgainiui praranda patrauklumą pirkėjams. Kainų kreivės šalia veikiančių vėjo parkų iš esmės judėjo lygiagrečiai toms, kurios fiksuotos vietovėse be turbinų.

    „Energetikos pertvarka turi remtis faktais, o ne baimėmis“, – sakė Lenkijos plėtros ir technologijų ministerijos valstybės sekretorius Michałas Jarosas.

    Pasak jo, ataskaita nepatvirtina vieno dažniausiai kartojamų argumentų prieš sausumos vėjo energetiką, esą ji mažina žemės vertę. Ministerijos atstovas teigė, kad tai svarbus signalas valstybei, savivaldybėms ir gyventojams, jog vėjo energetikos plėtra gali vykti kartu su vietos plėtra ir nekilnojamojo turto rinkos stabilumu.

    Šie rezultatai svarbūs ir platesniame kontekste, nes sausumos vėjo elektrinės daugelyje Europos šalių išlieka vienu pigiausių naujos elektros generacijos šaltinių, o leidimų ir visuomenės priėmimo klausimai dažnai tampa pagrindine plėtros kliūtimi. Tyrimas rodo, kad bent jau nekilnojamojo turto kainų argumentas, remiantis dideliu duomenų kiekiu, Lenkijoje neturi statistinio pagrindo.

  • „Orlen“ apie degalų eksportą į Ukrainą: kodėl lyginamos kainos klaidina ir ką rodo skaičiai

    „Orlen“ sureagavo į viešojoje erdvėje platinamus teiginius, esą bendrovė neva patiria nuostolių eksportuodama degalus iš Lenkijos į Ukrainą. Koncernas tvirtina, kad tokie naratyvai remiasi dezinformacijai būdinga taktika, kai pateikiamas tik dalinis dokumento vaizdas ir iš jo padaromos klaidinančios išvados.

    Bendrovė nurodo, kad manipulacija atsiranda lyginant skirtingai apskaičiuotas kainas. Pasak „Orlen“, iš Lenkijos institucijų dokumentuose pateikiama eksporto kaina už litrą yra be akcizo ir kitų mokesčių, todėl jos negalima tiesiogiai gretinti su Lenkijos vidaus didmenine kaina, kurioje mokesčių komponentai dažnai įskaičiuojami arba taikomi kiti apskaitos principai.

    Viešai cituojamuose duomenyse minima, kad 2025 metais vidutinė į Ukrainą eksportuotų degalų kaina siekė 2,94 zloto už litrą. Perskaičiavus pagal apytikrį 1 zloto kursą, artimą 0,23 euro, tai sudaro apie 0,68 euro už litrą, tačiau esminis akcentas, pasak koncerno, yra ne pati suma, o tai, kas joje neįtraukta.

    „Orlen“ tvirtina, kad kai Lenkijos vidaus didmeninė kaina perskaičiuojama tokiu pačiu principu, tai yra be daninų ir papildomų mokesčių, ji esą buvo mažesnė ir siekė 2,84 zloto už litrą, arba apie 0,65 euro. Tokiu atveju, koncerno teigimu, eksportas į Ukrainą nėra pardavimas „žemiau savikainos“, o veikiau sandoris, generuojantis teigiamą maržą.

    „Tai yra objektyvi tiesa, kylanti iš duomenų ir dokumentų. Pardavimuose Ukrainai „Orlen“ nepraranda, „Orlen“ iš to uždirba“, – sakė „Orlen“.

    Bendrovė taip pat pabrėžia, kad tokio pobūdžio informacija, jos vertinimu, gali būti skirta kelti emocijas ir mažinti pasitikėjimą valstybe bei nacionalinėmis įmonėmis. „Orlen“ pranešė ketinanti kreiptis į atsakingas institucijas dėl, jos manymu, klaidinančių teiginių platinimo.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad degalų kainų palyginimuose dažniausiai daugiausia painiavos kelia mokesčių struktūra ir skirtingi kainos „sluoksniai“: bazinė produkto kaina, logistika, sandėliavimas, privalomos atsargos, akcizai bei pridėtinės vertės mokestis. Todėl vertinant, ar įmonė uždirba, ar patiria nuostolių, paprastai lyginamos kainos be mokesčių, o galutinės kainos vartotojams labiau atspindi fiskalinę politiką nei vien žaliavos ar perdirbimo savikainą.

  • Europos Komisija pritarė: mokesčių automobiliams su vidaus degimo varikliais nelieka KPO plane

    Europos Komisija patvirtino, kad Lenkija gali iš KPO išbraukti planuotus mokesčius automobiliams su vidaus degimo varikliais. Ginčus kėlę pakeitimai buvo siejami su papildomomis įmokomis tiek registruojant dalį naudotų automobilių, tiek juos valdant.

    Šios priemonės KPO buvo įrašytos kaip reformos, paremtos principu, kad už taršą turi būti mokama. Praktikoje tai būtų reiškę, jog mokesčio dydis priklausytų nuo transporto priemonės išmetamo anglies dioksido ar azoto oksidų kiekio.

    Kas buvo planuota?

    Pagal anksčiau svarstytą modelį buvo numatyta papildoma registracijos įmoka emisijoms imliems automobiliams ir atskiras periodinis mokestis už taršius automobilius. Žiniasklaidoje skelbta, kad skaičiuota apie 100 eurų per metus dydžio įmoka už dalį senesnių masinių modelių, tačiau galutiniai tarifai nebuvo patvirtinti.

    Dalis politikų Lenkijoje šį planą kritikavo kaip socialiai neteisingą, nes didžiausią naštą jis būtų užkrovęs mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, dažniau perkantiems senesnius automobilius. Dėl to sprendimas keisti KPO kryptį buvo derintas su Europos Komisija.

    Ką įrašo vietoj mokesčių?

    Vietoje mokesčių numatyti kiti įsipareigojimai, siejami su energetikos pertvarka ir investicijomis. Tarp naujų priemonių įvardijamas šilumos tiekimo sektoriaus stiprinimas per specialų fondą, kuris turėtų remti modernizavimą ir perėjimą prie švaresnių sprendimų.

    Skelbiama, kad toks Šilumos fondas iki 2030 metų galėtų siekti apie 700 000 000 eurų. Nurodoma, kad finansavimas būtų užtikrinamas nacionalinėmis lėšomis per Nacionalinį aplinkos apsaugos ir vandentvarkos fondą, o ne tiesiogiai iš KPO.

    „Išbraukus paskutinius su automobilių mokesčiais susijusius punktus, baigėsi beveik metus trukusios derybos, o planuotas priemones pavyko pakeisti investicijomis į ekonomiką ir švaresnę šilumos infrastruktūrą“, – sakė Lenkijos viceministras Janas Szyszko.

    Kodėl tai svarbu vairuotojams?

    Sprendimas svarbus pirmiausia dėl to, kad mokesčiai automobiliams su vidaus degimo varikliais būtų palietę didelę dalį šalies autoparko, kuriame dominuoja senesni naudoti automobiliai. Tokios priemonės dažnai turi ir netiesioginį poveikį naudotų automobilių rinkai, draudimo bei aptarnavimo išlaidoms.

    Kartu ši istorija rodo, kad KPO reformos gali būti peržiūrimos, jei valstybė pasiūlo Europos Komisijai alternatyvas, atitinkančias klimato ir investicijų tikslus. Vis dėlto transporto taršos mažinimo tema Lenkijoje išlieka, nes ją lemia ne tik KPO, bet ir platesni ES klimato politikos tikslai.

  • Eurostatas atskleidė, kur Europoje savaitgaliais dirbama daugiausia ir kodėl Lietuva išsiskiria

    Eurostatas atskleidė, kur Europoje savaitgaliais dirbama daugiausia ir kodėl Lietuva išsiskiria

    Europoje savaitgalis daugeliui tebėra poilsio laikas, tačiau naujausi Eurostato duomenys rodo kitokią realybę: daliai darbuotojų šeštadienis ir sekmadienis yra įprastos darbo dienos. Vidutiniškai Europoje savaitgaliais reguliariai dirba 21,3 proc. dirbančiųjų.

    Skirtumai tarp šalių ryškūs. Didesnis darbo savaitgaliais paplitimas fiksuojamas Balkanuose ir Viduržemio jūros regione, o Šiaurės ir Rytų Europoje rodikliai dažniau būna gerokai mažesni.

    Eurostato statistika išskiria Graikiją, kur savaitgaliais dirba apie 41 proc. dirbančiųjų. Aukšti rodikliai matomi ir Bosnijoje ir Hercegovinoje (33 proc.), Maltoje, Kipre bei Šiaurės Makedonijoje (po 32 proc.).

    Tuo metu Lietuva patenka tarp šalių, kuriose savaitgalinis darbas rečiausias: reguliariai savaitgaliais dirba apie 4 proc. darbuotojų. Panašiai žemi rodikliai fiksuojami Vengrijoje (7 proc.) ir Lenkijoje (7,5 proc.).

    Darbuotojai ir verslo savininkai

    Duomenys rodo aiškų skirtumą tarp samdomų darbuotojų ir dirbančių savarankiškai ar turinčių verslą. Vidutiniškai savaitgaliais dirba 18,5 proc. samdomų darbuotojų, o tarp darbdavių ir savarankiškai dirbančiųjų šis skaičius siekia 46 proc.

    Graikijoje kontrastas itin ryškus: tarp savarankiškai dirbančiųjų ir darbdavių savaitgalinis darbas siekia apie 75 proc. Kitose šalyse aukšti rodikliai fiksuojami Belgijoje (66 proc.) ir Prancūzijoje (60 proc.).

    Specialistai pabrėžia, kad darbas savaitgaliais nebūtinai reiškia ilgesnę darbo savaitę, tačiau kai kuriose šalyse tai sutampa ir su didesniu bendru dirbamų valandų skaičiumi. Eurostato darbo laiko statistikoje Graikija dažnai minima tarp daugiausiai dirbančių ES valstybių.

    Kuriuose sektoriuose savaitgaliai darbiniai?

    Savaitgalinis darbas labiausiai priklauso nuo sektoriaus ir pareigų pobūdžio. Beveik pusė paslaugų ir pardavimų darbuotojų reguliariai dirba savaitgaliais, o panašus lygis matomas ir žemės ūkyje, miškininkystėje bei žuvininkystėje.

    Dažnesnis darbas savaitgaliais būdingas ir vadinamosioms elementariosioms profesijoms, kuriose vyrauja rutininiai fiziniai darbai. Tokiose srityse grafikus dažnai diktuoja sezoniniai pikai, klientų srautai ir nenutrūkstamos paslaugos.

    Priežastys paprastai susijusios su ekonomikos struktūra: turizmu, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugomis, prekyba, taip pat būtinosiomis paslaugomis, pavyzdžiui, sveikatos priežiūra, transportu ar viešuoju saugumu. Kuo didesnė šalies priklausomybė nuo turizmo ir paslaugų sektoriaus, tuo daugiau darbuotojų patenka į pamaininį darbą.

    Keturių dienų savaitės kryptis

    Nors daliai europiečių savaitgaliai išlieka darbo metas, kai kurios šalys vis dažniau ieško priešingos krypties sprendimų ir bando trumpinti darbo savaitę. Europoje populiarėja modeliai, kai darbo laikas suspaudžiamas, o poilsio dienų daugėja.

    Lenkija 2025 metų vasarą pradėjo pilotinį projektą, kuriuo siekiama mažinti darbo savaitę nuo 39 iki 35 valandų nemažinant atlyginimų. Darbuotojams buvo siūlomos skirtingos alternatyvos, įskaitant šešių valandų darbo dieną, trijų dienų savaitgalį arba papildomas atostogų dienas.

    Projektas buvo įgyvendinamas apie 90 viešojo ir privataus sektoriaus darboviečių, apimant maždaug 5 000 darbuotojų, o vertinimas numatytas 2027 metais. Kiekvienai dalyvaujančiai darbovietei kompensacijoms ir grafiko pertvarkai skirta iki maždaug 210 000 eurų.

    Keturių dienų darbo savaitės bandymų įvairiomis formomis yra turėjusios ir kitos Europos valstybės, įskaitant Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Portugaliją, Islandiją, Prancūziją ir Ispaniją. Tokie eksperimentai dažniausiai siejami su produktyvumu, darbuotojų gerove ir perdegimo mažinimu.

    Eurostato duomenys apie darbą savaitgaliais leidžia suprasti, kad vieno universalaus sprendimo Europoje nėra. Skirtingos ekonomikos šakos, darbo organizavimo tradicijos ir demografiniai iššūkiai lemia, kodėl vienur savaitgalis lieka šventu poilsiu, o kitur tai įprasta darbo grafiko dalis.

  • Naujos taisyklės dviratininkams: nuo 2026 metų privalomas šalmas, bet ne visiems

    Naujos taisyklės dviratininkams: nuo 2026 metų privalomas šalmas, bet ne visiems

    Lenkijoje artėja reikšmingi kelių eismo taisyklių pokyčiai dviratininkams ir asmeninio mobilumo priemonių vairuotojams. Nuo 2026 metų birželio 3 dienos daliai eismo dalyvių viešose erdvėse šalmas taps ne rekomendacija, o privaloma saugos priemone.

    Iki šiol važiavimas dviračiu be šalmo Lenkijoje nebuvo laikomas pažeidimu, todėl už tai nebuvo taikomos baudos. Teisiškai dviratis vertinamas kaip raumenų jėga varoma transporto priemonė, todėl jam nebuvo taikomi tokie reikalavimai kaip motociklams ar mopedams.

    Kam šalmas taps privalomas?

    Pagal naują reguliavimą šalmas privalomas jaunesniems nei 16 metų asmenims. Reikalavimas apims ne tik dviračius, bet ir elektrinius paspirtukus bei kitas asmeninio transporto priemones, kuriomis judama bendro naudojimo erdvėse.

    Svarbu tai, kad taisyklės būtų taikomos ne vien važiuojant keliais ar dviračių takais. Jos apimtų ir parkus bei kitas viešai prieinamas teritorijas, kuriose vaikai ir paaugliai dažnai važinėja laisvalaikiu.

    Kada gali būti išimčių?

    Nors bendroji taisyklė griežtėja, praktikoje gali būti situacijų, kai vaikas nėra laikomas transporto priemonės vairuotoju. Pavyzdžiui, kai jis vežamas specialioje vaikiškoje kėdutėje ar priekaboje su saugos diržais, skirtingose šalyse tokios situacijos neretai vertinamos atskirai.

    Taip pat numatomi atvejai, kai šalmo uždėjimas gali būti nepraktiškas dėl konkrečios transporto priemonės konstrukcijos. Tokiose situacijose galutinę tvarką paprastai detalizuoja poįstatyminiai aktai arba oficialios eismo saugos institucijų išaiškinimai.

    Kodėl šalmas laikomas kritiškai svarbiu?

    Šalmas pirmiausia siejamas su galvos traumų rizikos mažinimu, nes būtent galva eismo įvykių metu dažnai nukenčia sunkiausiai. Europos Komisijos skelbtuose vertinimuose nurodoma, kad šalmas gali reikšmingai sumažinti mirtinų galvos sužalojimų tikimybę.

    Lenkijos policijos eismo saugumo statistika rodo, kad dviratininkai kasmet patenka į tūkstančius eismo įvykių, o dalis jų baigiasi žūtimis. Tokie duomenys dažnai tampa pagrindu griežtinti reikalavimus vaikams, kurių gebėjimas įvertinti riziką yra mažesnis nei suaugusiųjų.

    Europoje šalmo privalomumas skiriasi: kai kur jis taikomas tik nepilnamečiams, kitur siejamas su elektrinių dviračių naudojimu ar didesniu greičiu. Lenkijos pasirinktas modelis iš esmės atitinka tendenciją pirmiausia apsaugoti jaunesnius eismo dalyvius, o suaugusiesiems palikti apsisprendimo laisvę.

  • Tūkstančiai paveldėtojų nežino: po artimojo mirties galima atgauti pinigus iš ZUS ir OFE

    Tūkstančiai paveldėtojų nežino: po artimojo mirties galima atgauti pinigus iš ZUS ir OFE

    Lenkijoje paveldėtojai po artimojo mirties gali turėti teisę į papildomas išmokas iš Socialinio draudimo įstaigos ZUS ir lėšas, sukauptas OFE. Praktika rodo, kad daugelis apie tokią galimybę nesužino laiku, todėl pinigai ilgai lieka nepareikalauti.

    Svarbu suprasti, kad paveldima ne visa būsima senatvės pensija, o konkrečios mirusiojo vardu sukauptos lėšos: ZUS subkonto dalis ir, jei žmogus dalyvavo sistemoje, OFE sąskaitos vertė. Tokios sumos gali būti reikšmingos, ypač jei velionis ilgai dirbo ir iki pensijos dar nebuvo spėjęs pradėti gauti išmokų.

    Kas paveldima, o kas ne

    ZUS kiekvienam apdraustajam tvarko individualią paskyrą, o nuo 2011 metų daliai žmonių joje atsirado ir subkonto dalis. Būtent ši subkonto dalis tam tikrais atvejais gali būti paveldima, kai žmogus miršta dar nesulaukęs pensinio amžiaus.

    OFE Lenkijoje atsirado po 1999 metais vykdytos pensijų sistemos reformos ir ilgainiui buvo pakeista: narystė tapo neprivaloma. Vis dėlto, jei velionis turėjo sukauptų lėšų OFE, jos paprastai taip pat gali būti perduodamos paveldėtojams pagal nustatytą tvarką.

    Kaip atgauti lėšas

    Paveldėtojams dažniausiai tenka patiems inicijuoti procesą ir pateikti prašymą, nes automatinio išmokėjimo be kreipimosi gali nebūti. Prašymai teikiami per ZUS sistemas arba atvykus į padalinį, o prireikus ZUS gali nurodyti, kuriame OFE fonde buvo kaupiama.

    Jeigu mirusysis nebuvo nurodęs konkrečių asmenų, kuriems turi atitekti sukauptos lėšos, jos gali būti įtraukiamos į paveldimo turto masę. Tokiu atveju lėšų paskirstymas vyksta pagal paveldėjimo teisę, o paveldėtojams paprastai reikia paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų.

    Kodėl svarbu nedelsti

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais svarbiausia yra veiksmas: kuo greičiau pradedamos procedūros, tuo mažiau neaiškumų kyla dėl dokumentų ir paveldėtojų rato. Praktikoje dažnai painiojama, kokios lėšos apskritai yra paveldimos, todėl pirmas žingsnis turėtų būti informacijos patikrinimas ZUS.

    Taip pat rekomenduojama šeimose iš anksto aptarti, ar buvo kaupta OFE, ar nurodyti gavėjai, ir kur saugomi pagrindiniai dokumentai. Tai gali sutrumpinti procesą ir padėti paveldėtojams sklandžiau atgauti priklausančias sumas.

  • Lenkai masiškai šluoja ROD sklypus: norinčiųjų daugiau nei žemės, PZD kreipiasi į valdžią

    Lenkai masiškai šluoja ROD sklypus: norinčiųjų daugiau nei žemės, PZD kreipiasi į valdžią

    Lenkijoje šeimos sodų sklypai, vadinami ROD, pastaraisiais metais tapo itin paklausūs, o laisvų teritorijų pasiūla vis dažniau nebespėja paskui norinčiųjų skaičių. Lenkijos sodininkų organizacija PZD teigia, kad eilės ilgėja kas mėnesį, o kai kuriuose miestuose sklypą gauti darosi praktiškai neįmanoma.

    Organizacija ragina valdžios institucijas į rengiamą Socialinio būsto įstatymo projektą įtraukti nuostatas, kurios leistų paprasčiau perduoti valstybės žemę savivaldybėms ir ją skirti naujiems ar atkuriamiems ROD sodams. Pasak PZD, toks sprendimas padėtų sušvelninti disbalansą tarp paklausos ir realios sklypų pasiūlos.

    Ko reikalauja PZD?

    Viena svarbiausių PZD žinučių valdžiai susijusi su žemės naudojimo kaštais. Organizacija tvirtina, kad kai kuriems sodų naudotojams taikomi įkainiai prilyginami komercinei veiklai, nors ROD paskirtis yra poilsinė ir mėgėjiška, o ne verslo.

    PZD taip pat siūlo, kad dalis Skarbo Państwa žemės būtų neatlygintinai perduodama sodams, o savivaldybėms būtų suteikiama teisė įsigyti žemę pirmumo teise už 1 proc. vertės tais atvejais, kai keičiasi amžinojo naudojimo teisė. Tokios priemonės, PZD vertinimu, padėtų stabilizuoti situaciją ir sumažintų spaudimą rinkoje.

    Kas yra ROD ir ką iš tiesų nusiperka pirkėjas?

    ROD, arba šeimos sodas, yra atskirta rekreacinė ir daržininkystės teritorija, kuri paprastai nuomojama per PZD. Žemės savininkas dažniausiai būna valstybė arba savivaldybė, todėl pats sklypas į nuosavybę neperduodamas.

    Praktiškai žmogus įgyja teisę naudotis sklypu ir tampa jame esančių želdinių bei statinių, pavyzdžiui, sodo namelio, savininku. Kartu atsiranda pareigos laikytis taisyklių: ROD teritorijoje negalima nuolat gyventi, vykdyti komercinės veiklos ar statyti didelių gyvenamųjų namų, o kasmet mokami nustatyti sodo mokesčiai.

    Kodėl sklypų mažėja?

    PZD atkreipia dėmesį, kad ROD teritorijų skaičius Lenkijoje ilgainiui mažėja ne dėl silpnesnio susidomėjimo, o dėl žemės konversijos. Sodus iš rinkos dažniausiai išstumia infrastruktūros projektai, kelių plėtra ar sprendimai grąžinti teritorijas valstybės ir savivaldybių reikmėms.

    Skaičiuojama, kad Lenkijoje veikia apie 5 000 šeimos sodų teritorijų, tačiau jų tęstinumą vis dažniau lemia miestų plėtros planai ir žemės naudojimo politika. Todėl PZD siekia, kad ROD klausimas būtų sprendžiamas kartu su platesnėmis žemės perdavimo ir būsto politikos reformomis, o ne paliekamas nuošalyje.

  • Lenkijos prognozė: vidutinis atlyginimas iki 2030 metų kils iki 2 700 eurų, bet didėja mokesčių spąstai

    Lenkijos prognozė: vidutinis atlyginimas iki 2030 metų kils iki 2 700 eurų, bet didėja mokesčių spąstai

    Lenkijos Ministrų Taryba patvirtino daugiametes makroekonomines prielaidas 2026–2030 metams, kurios taps pagrindu rengiant būsimus biudžetus. Dokumente numatomas tolesnis atlyginimų augimas, kartu tikintis palaipsnio infliacijos mažėjimo ir lėtesnio ekonomikos tempo vėlesniais metais.

    Prognozėse teigiama, kad vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje 2026 metais turėtų siekti 9 441 zlotą bruto, o 2030 metais priartėti prie 11 600 zlotų. Perskaičiavus į eurus pagal apytikrį 4,3 zloto už 1 eurą kursą, tai būtų augimas nuo maždaug 2 200 eurų iki maždaug 2 700 eurų bruto.

    Atlyginimai augs, tempas lėtės

    Vyriausybės scenarijuje pabrėžiama, kad atlyginimus kelti turėtų ekonomikos atsigavimas ir vis dar palanki padėtis darbo rinkoje, kur darbuotojų derybinė galia išlieka santykinai stipri. Tačiau kartu numatoma, kad augimo dinamika pamažu slops.

    Pagal dokumente minimą kryptį, metinis atlyginimų didėjimas turėtų mažėti nuo maždaug 6 proc. iki maždaug 5,6 proc. 2027 metais. Tokia tendencija dažniausiai siejama su vėsesniu ekonomikos ciklu, produktyvumo ribomis ir atsargesniais verslo lūkesčiais.

    Infliacijai žadamas nusileidimas

    Lenkijos finansų ministerija prognozuoja, kad vidutinė metinė vartotojų kainų infliacija 2026 ir 2027 metais turėtų sudaryti po 2,5 proc. Vėliau infliacija, pagal bazinį scenarijų, dar mažėtų iki 2,4 proc. 2028 ir 2029 metais bei 2,2 proc. 2030 metais.

    Kartu pažymima, kad bazinė prognozė neįtraukia sunkiai numatomų geopolitinių sukrėtimų poveikio, ypač susijusio su karu Artimuosiuose Rytuose ir galimu energijos išteklių brangimu. Ministerija nurodė, kad prireikus prognozės gali būti peržiūrimos vasarą, prieš rengiant 2027 metų biudžeto projektą.

    Didėjantis atlyginimas gali reikšti didesnius mokesčius

    Kylant algoms, vis daugiau darbuotojų gali priartėti prie aukštesnio pajamų mokesčio tarifo slenksčio. Lenkijoje ši tema tapo ypač jautri, nes dalis žmonių į aukštesnį tarifą patenka ne tiek dėl realaus praturtėjimo, kiek dėl nominalaus atlyginimų augimo per infliacijos laikotarpius.

    Viešojoje erdvėje skaičiuota, kad aukštesniu tarifu galėjo būti apmokestinami net keli milijonai dirbančiųjų, įskaitant dalį viešojo sektoriaus darbuotojų, kurių metines pajamas kilsteli priedai ir vienkartinės išmokos. Tuo metu pasiūlymai kelti ribą susiduria su klasikine dilema: biudžeto pajamų netektis reikštų mažesnes galimybes finansuoti valstybės programas.

    „Mokesčių slenksčiai daugelį metų nėra tinkamai pritaikyti prie infliacijos ir atlyginimų augimo, todėl vis daugiau žmonių pereina į aukštesnį tarifą vien dėl to, kad kyla nominalios pajamos“, – sakė mokesčių ekspertas, komentuodamas situaciją Lenkijos žiniasklaidai.

    Praktinis „kabliukas“ darbuotojams čia paprastas: net ir kylant vidutiniam atlyginimui, dalies gyventojų disponuojamos pajamos gali augti lėčiau, jei mokesčių sistema nespėja prisitaikyti. Todėl makroprognozės apie didesnes algas ne visada automatiškai reiškia proporcingai didesnį atlygio „į rankas“ augimą.

  • Lenkijoje ryškėja 2027 metų minimali alga: pirmi skaičiavimai rodo, kiek ji gali siekti

    Lenkijoje ryškėja 2027 metų minimali alga: pirmi skaičiavimai rodo, kiek ji gali siekti

    Lenkijoje po naujausių Centrinės statistikos tarnybos (GUS) duomenų pasirodė pirmieji skaičiavimai, kokio dydžio 2027 metais gali būti įstatymu garantuojama minimali mėnesinė alga. Darbdavių organizacijoms atstovaujantis ZUS priežiūros tarybos narys Łukaszas Kozłowskis nurodė, kad pagal jo skaičiavimus garantuotas lygis siektų apie 1 150 eurų prieš mokesčius.

    Ši suma išplaukia iš taisyklės, siejančios minimalią algą su vidutiniu darbo užmokesčiu ir infliacijos rodikliais. GUS paskelbė, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto atlyginimas Lenkijoje augo 6,70 proc. ir siekė apie 2 270 eurų, o 2026 metais minimali alga nustatyta ties maždaug 1 140 eurų riba.

    Kaip skaičiuojama minimali alga?

    Lenkijoje minimali alga apskaičiuojama remiantis keliomis dedamosiomis, įskaitant prognozuojamą infliaciją ir vadinamąjį verifikavimo rodiklį, kuris koreguoja ankstesnes infliacijos prognozes pagal faktinius duomenis. Taip pat vertinamos darbo užmokesčio tendencijos, nes svarbu, kokią dalį nuo vidutinio atlyginimo sudaro minimali alga.

    Pagal paskelbtus duomenis minimalaus atlygio santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu 2026 metų pirmąjį ketvirtį išliko didesnis nei 50 proc. Būtent ši riba praktikoje reiškia, kad įstatyme numatytas minimalios algos augimas turi užtikrinti tam tikrą „grindų“ lygį ir negali būti mažesnis už iš anksto apskaičiuotą garantiją.

    Kodėl tai dar ne galutinis sprendimas

    Svarbu pabrėžti, kad įstatymu garantuojama suma nebūtinai sutaps su galutine 2027 metų minimalia alga. Kiekvienais metais ją aptaria Vyriausybė ir Socialinio dialogo taryba (Rada Dialogu Społecznego), kurioje dalyvauja valdžios, profesinių sąjungų ir darbdavių atstovai.

    Socialinio dialogo taryba paprastai turi laiko iki liepos pabaigos pasiekti susitarimą. Jei kompromiso nėra, galutinį sprendimą priima Vyriausybė, tačiau ji vis tiek privalo neperžengti žemiau įstatyme nustatyto garantuoto minimumo.

    Ką tai reiškia darbuotojams ir verslui

    Tokio masto minimalaus atlygio didėjimas paprastai turi dvi puses. Darbuotojams tai signalizuoja didesnes garantuotas pajamas, ypač sektoriuose, kuriuose atlyginimai tradiciškai arčiau minimalios algos, tačiau verslui tai reiškia didesnes darbo sąnaudas ir potencialų spaudimą kainoms.

    Minimalios algos pokyčius Lenkijoje atidžiai stebi ir kaimyninės rinkos, nes didėjant atlygiams gali keistis darbo jėgos migracijos srautai bei konkurencija dėl darbuotojų. Dėl to 2027 metų sprendimai bus vertinami ne tik socialinės politikos, bet ir platesnio regiono ekonomikos kontekste.

  • Vokietija ieško naftos alternatyvų: svarstomos tiekimo iš Lenkijos galimybės į Švedto rafineriją

    Vokietija ieško naftos alternatyvų: svarstomos tiekimo iš Lenkijos galimybės į Švedto rafineriją

    Vokietija derasi su Lenkija dėl galimų naftos tiekimų į Švedto (Schwedt) rafineriją, kuri yra viena svarbiausių degalų tiekėjų Berlynui ir Brandenburgo žemei. Šių pokalbių poreikis išryškėjo po to, kai nutrūko anksčiau naudotas žaliavos maršrutas, o Berlynas intensyviau ieško alternatyvių logistikos grandinių.

    Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministrė Katharina Reiche viešai patvirtino, kad su Varšuva aptariami galimi tiekimai iš Lenkijos. Pasak jos, diskusijos vyksta konstruktyviai, o tikslas – užtikrinti stabilų rafinerijos darbą ir regiono aprūpinimą degalais.

    „Su Varšuvos vyriausybe kalbamės dėl galimų naftos tiekimų iš Lenkijos į Švedto rafineriją“, – sakė Katharina Reiche.

    Kas pasikeitė tiekimo grandinėje

    Švedto rafinerija pastaraisiais metais tapo jautriu energetinio saugumo klausimu, nes jos tiekimo schemos priklausė nuo geopolitinių sprendimų ir tranzito maršrutų. Vokietijai siekiant mažinti priklausomybę nuo rusiškos kilmės žaliavos, bet koks sutrikimas alternatyviuose kanaluose tampa kritiniu, ypač metropolinėms teritorijoms aplink Berlyną.

    Ministrės teigimu, rafinerijos pajėgumų panaudojimas šiuo metu išlieka aukštas dėl sukauptų rezervų, tačiau ilgalaikiam stabilumui reikia tvaresnių sprendimų. Todėl svarstomi keli keliai: tiekimo srautai per Lenkijos infrastruktūrą ir paraleliai stiprinami pajėgumai per Baltijos jūros uostus.

    Lenkijos kryptis ir Rostoko uostas

    Viena realiausių alternatyvų – naftos pristatymas per Lenkiją, pasitelkiant Gdansko uosto logistiką ir tolesnį transportavimą iki Vokietijos. Šis scenarijus reikalautų suderinti ne tik komercines sąlygas, bet ir techninius pajėgumus, grafikus bei atsargų valdymą, kad srautai būtų patikimi.

    Lygiagrečiai Vokietija bando didinti naftos transportavimo efektyvumą iš Rostoko uosto į Švedtą. Pranešama, kad Rostoke vyksta infrastruktūros plėtra, kad uostas galėtų aptarnauti didesnius tanklaivius ir taip padidinti importo lankstumą.

    Rafinerijos valdymo ir nuosavybės klausimas

    Švedto rafinerija išlieka politiškai jautri ir dėl nuosavybės struktūros. Po plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios Vokietija perėmė „Rosneft“ Vokietijos padalinio valdymą patikėjimo teise, tačiau ši įmonė išlaikė reikšmingus interesus keliuose šalies perdirbimo objektuose.

    Šis kontekstas dar labiau sustiprina Berlyno siekį diversifikuoti žaliavos tiekimą ir mažinti bet kokias rizikas, kurios gali kilti dėl tarptautinių sankcijų, teisinių ginčų ar politinių sprendimų. Vokietijos valdžia taip pat signalizuoja apie ketinimus pateikti atnaujintą rafinerijos veiklos koncepciją, kad įmonė išliktų ekonomiškai gyvybinga.

    Be tiekimo grandinės paieškų, Vokietija siekia išlaikyti socialinį stabilumą regione: paskelbta, kad iki metų pabaigos pratęsiamos užimtumo garantijos maždaug 1 200 rafinerijos darbuotojų. Tai laikoma svarbiu žingsniu mažinant neapibrėžtumą, kol bus rastas ilgalaikis sprendimas dėl žaliavos tiekimo ir rafinerijos ateities modelio.