Energoimlios Lenkijos pramonės įmonės už elektrą vidutiniškai moka apie 25 proc. daugiau nei konkurentai Vokietijoje ir daugiau nei dvigubai daugiau nei Prancūzijoje. Tai, apie ką pastaraisiais metais kalbėta kaip apie laikiną energijos krizės pasekmę, vis dažniau įvardijama kaip struktūrinė konkurencingumo problema.
Apie tai diskutuota Europos ekonomikos kongrese, kur pramonės ir energetikos atstovai akcentavo dvi kryptis: viena vertus, būtinos investicijos į efektyvumą ir savą gamybą, kita vertus, reikalingi aiškesni valstybės sprendimai dėl reguliavimo, mokesčių ir paramos schemų.
Kodėl sąskaitos taip skiriasi?
Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija Lenkijos elektros gamybos struktūrą, kurioje istoriškai didelę dalį sudaro iškastinis kuras, o tai reiškia didesnį jautrumą taršos leidimų kainoms ir kuro svyravimams. Net ir augant atsinaujinančių išteklių daliai, perėjimas prie pigesnės sistemos paprastai užtrunka dėl tinklų plėtros, balansavimo ir rezervų poreikio.
Kita svarbi dedamoji yra ne vien pati elektros energijos kaina biržoje, o galutinę sąskaitą didinančios reguliuojamos dedamosios. Įmonės dažnai pabrėžia, kad būtent įvairūs tinklo, sistemos ir kiti mokesčiai bei rinkliavos lemia, jog bendra kaina išlieka aukšta net tada, kai rinkos kainos trumpam sumažėja.
Verslas ragina investuoti, bet pripažįsta spragas
Diskusijose nuskambėjo ir savikritiška gaida: dalis įmonių vis dar menkai valdo energijos vartojimą. „Beveik pusė įmonių vis dar neturi sąmoningo energijos vartojimo valdymo, o vienintelis stebėsenos įrankis yra mėnesinė sąskaita“, – sakė Schneider Electric Polska vadovė Anna Nowak-Jaworska.
Tai reiškia, kad potencialas taupyti ir mažinti sąnaudas neretai slypi ne vien brangiuose projektuose, bet ir duomenų rinkime, procesų optimizavime bei energijos vadyboje. Specialistai atkreipia dėmesį, kad greičiausiai atsiperkančios priemonės dažnai būna apšvietimo modernizavimas ar automatika, tačiau didžiausią ilgalaikį efektą duoda kompleksinis vartojimo valdymas.
Ką siūlo energetikai ir ko tikisi pramonė?
Energetikos įmonių atstovai akcentuoja, kad transformacija keičia ne tik gamybos šaltinius, bet ir vartotojų elgsenos svarbą. Didėjant atsinaujinančios generacijos daliai, kainos tampa labiau kintančios, todėl įmonėms atsiranda galimybių mažinti sąnaudas lanksčiau planuojant gamybą ir naudojant laikotarpius, kai elektra pigesnė.
„Jei nekeitime savo įpročių ir požiūrio į vartojimą, pigiau nebus, arba bent jau ne daug pigiau“, – sakė Tauron Sprzedaż atstovas Krzysztofas Czajka. Pasak jo, aktyviau vartojimą planuojantys klientai realiai moka mažiau nei tie, kurie nekeičia darbo režimo.
Tuo pat metu pramonė pabrėžia, kad daliai sektorių lankstumas yra ribotas, nes technologiniai procesai privalo veikti nuolat, o produkcija dažnai yra didelės apimties ir mažos maržos. Tokiais atvejais svarbiausia tampa ne tik vidutinė kaina, bet ir prognozuojamumas, leidžiantis planuoti gamybą, sutartis ir investicijas.
Pramonės atstovai taip pat kelia paramos klausimą per Europos Sąjungos valstybės pagalbos rėmus, įskaitant Clean Industrial Deal State Aid Framework, kuris skirtas padėti pramonei pereiti prie švaresnių technologijų ir kartu išlaikyti konkurencingumą. Verslas tikisi, kad tokie mechanizmai padėtų stabilizuoti sąnaudas pereinamuoju laikotarpiu, kol įsibėgės infrastruktūros ir generacijos pokyčiai.
Strategijos trūkumas didina neapibrėžtumą
Diskusijose pabrėžta, kad vien tik trumpalaikės kompensacijos neišsprendžia pagrindinių priežasčių, o be aiškių valstybės dokumentų įmonėms sudėtinga planuoti ilgalaikes investicijas. Pramonė tikisi nuoseklios krypties: kaip bus vystomi tinklai, kokie bus mokesčių ir reguliavimo prioritetai, kaip bus skatinamas efektyvumas ir elektrifikacija.
Politikai, dalyvavę debatuose, akcentavo, kad valstybės vaidmuo turėtų būti kurti taisykles ir konkurencingą rinką, o ne nuolat gelbėti atskirus sektorius. Tuo tarpu verslas atkerta, kad be aiškių rėmų ir prognozuojamų sąlygų didėja rizika, jog dalis gamybos bus perkeliama į pigesnės energijos regionus, o tai ilgainiui kerta per darbo vietas ir investicijas.
Lenkijos pavyzdys rodo, kad energijos kaina pramonei tampa ne vien energetikos, bet ir pramonės politikos klausimu. Sprendimai čia remiasi trimis atramomis: greitesne energetikos transformacija, išmanesniu vartojimo valdymu įmonėse ir valstybės gebėjimu sukurti prognozuojamą reguliavimo aplinką.