Tag: Maisto gaminimas

  • Išbandė 3 duonas įdarui: šviežia nuvylė, o geriausią skonį ir tekstūrą davė pasenusi

    Ar įdarui geriau rinktis šviežią, orkaitėje džiovintą ar pasenusią duoną? Virtuvės šefė ir maisto stilistė išbandė visus tris variantus ir sako, kad stabiliausią rezultatą davė būtent pasenusi duona.

    Bandymui ji gamino tris tos pačios sudėties įdaro porcijas pagal klasikinį šalavijų ir dešrelių receptą, skyrėsi tik duonos paruošimas. Kaip rašoma „Serious Eats“, visais atvejais naudota balta sumuštinių duona, o įdaras vertintas tą pačią dieną ir dar dvi dienas, kad paaiškėtų, kas geriausiai tinka likučiams ar gaminimui iš anksto.

    Pagrindinis skirtumas, pasak autorės, atsiskleidė duonai sugeriant skystį: kuo duona sausesnė, tuo geriau ji išlaiko formą, bet vis tiek sugeria sultinį ir prieskonius. Dėl to vieni variantai tapo koše, kiti – pernelyg sausi, o treti išlaikė pusiausvyrą.

    Ši tema aktuali ir Lietuvoje – įdarai, duonos apkepai ar įvairūs „dressing“ tipo patiekalai dažnai gaminami „iš akies“, todėl net ir nedidelė detalė, kaip duonos būklė, gali lemti ar ant stalo bus purus, ar sunkus ir lipnus patiekalas.

    Šviežia duona: greitai virsta koše

    Gaminant su šviežia duona, kubeliai skysčių mišinį (sultinį, kiaušinį, sviestą) sugėrė beveik akimirksniu. Maišant su mėsa ir daržovėmis duona greitai suminkštėjo, o kepant kai kur sulipo į tankius, „guminės“ tekstūros gumulus.

    Net ir pašildžius kitą dieną, įdaras išliko labai drėgnas. Trečią dieną jis, autorės vertinimu, prarado didžiąją dalį struktūros ir tapo pastos konsistencijos – traškesnis viršus situacijos neišgelbėjo.

    Išvada paprasta: šviežia duona įdarui prastai tinka, nes neišlaiko formos ir greitai tampa sunki, lipni.

    Orkaitėje džiovinta duona: gerai tinka iš anksto, bet vėliau sausėja

    Kitas variantas – duonos kubelius džiovinti orkaitėje, kol jie visiškai išsausėja. Autorė laikėsi nurodymų: kubelius paskleidė ant skardų ir džiovino 135 laipsnių temperatūroje, kol duona tapo kieta ir sausa.

    Maišant dalis kubelių kiek trupėjo, tačiau kepant įdaras išlaikė formą, viršus gražiai apskrudo, o vidus liko minkštas, tarsi kreminis. Kitą dieną pašildytas įdaras dar buvo skanus, tačiau trečią dieną, pasak autorės, bendras įspūdis jau buvo akivaizdžiai sausesnis.

    Verdiktas: orkaitėje džiovinta duona – geras pasirinkimas, jei įdarą planuojate pasigaminti iš anksto (pvz., dieną prieš). Tačiau ilgesniam laikymui ji linkusi labiau išsausėti.

    Pasenusi duona: geriausias balansas

    Trečiam bandymui duonos kubeliai penkias dienas buvo laikomi kambario temperatūroje ant grotelių, kad natūraliai pasentų. Taip gauta duona buvo tvirta ir sausa, bet ne trapi – maišant ji geriau išlaikė formą nei orkaitėje džiovinta.

    Pasenusi duona skystį sugėrė lengvai, tačiau nepavirto koše. Iškepęs įdaras išėjo minkštas, sultingas, bet struktūriškas, o pašildytas išliko maloniai drėgnas.

    Nors antrą ir trečią dieną įdaras šiek tiek sausėjo, jis vis tiek išliko skanus ir tinkamas likučiams. Autorė daro išvadą, kad iš visų trijų būtent pasenusi duona geriausiai „atlaikė“ kelias dienas.

    Ką rinktis, jei laiko nėra?

    Pagrindinis pasenusios duonos minusas – ją reikia susiplanuoti iš anksto. Ne visada yra galimybė laukti kelias dienas, kol duona natūraliai išsausės.

    Tokiu atveju, pasak autorės, geriausia alternatyva – duoną greitai išdžiovinti orkaitėje. O šviežios duonos, jei norite išvengti per šlapio, lipnaus įdaro, verčiau atsisakyti.

  • Vienas priedas, kuris košę „grits“ paverčia sodresne: vietoj keptų rinkitės virtus kiaušinius

    Košė „grits“ laikoma vienu klasikinių amerikietiškų komforto patiekalų, tačiau jos švelnus skonis ne visada atrodo pakankamai sodrus. Sprendimas gali būti visai paprastas: ant viršaus uždėkite virtą (pochintą) kiaušinį.

    Kaip rašo „Tasting Table“, būtent tokie kiaušiniai dažnai įvardijami kaip vienas geriausių būdų „grits“ košei suteikti daugiau turtingo skonio ir malonesnę tekstūrą. Esmė – skystas trynys, kuris susilieja su koše ir ją „sutirština“ tarsi natūralus padažas.

    Pochinto kiaušinio trynys veikia panašiai kaip sviestas: suteikia patiekalui švelnaus riebumo, sodrumo ir ryškesnį umami pojūtį. Tuo metu baltymas išlieka minkštas ir subtilus, todėl šaukštas po šaukšto atsiranda daugiau sluoksnių nei valgant vien košę.

    Toks derinys ypač tinka tiems, kurie mėgsta „grits“ su kiaušiniais, bet nori švelnesnio, labiau „kreminio“ rezultato nei su keptu ar plaktu kiaušiniu. Užtenka paruoštą košę patiekti dubenėlyje, uždėti kelis pochintus kiaušinius ir prapjauti, kad trynys nubėgtų.

    Kaip patiekti ir kuo pagardinti

    Pats dubenėlis su pochintu kiaušiniu jau gali būti sotus, bet kelios detalės padeda skonį dar labiau išryškinti. Paprasčiausias variantas – druska ir pipirai, o jei norisi aštresnio akcento, tinka ir raudonųjų čili dribsniai.

    Jei mėgstate ryškesnę aštrumą suteikiančią natą, ant viršaus galima užlašinti aštraus padažo arba įdėti šiek tiek „pico de gallo“. Norint sotesnio, labiau pietietiško varianto, siūloma viską pagardinti padažu (gravy) – taip pat gana įprastu priedu JAV pietuose.

    Norint kremiško ir traškaus kontrasto, „grits“ košę galima iš anksto sumaišyti su keptos šoninės gabalėliais ir tarkuotu čederiu, o tik tada dėti kiaušinius. Kita kryptis – daržovių priedai: smulkinti laiškiniai svogūnai ar pakepinti špinatai suteikia daugiau šviežumo.

    Dar vienas variantas – karamelizuoti svogūnai. Jie prideda švelnaus saldumo ir lengvos rūgštelės, kuri maloniai „pakelia“ gana neutralią košės bazę.

    Jei norisi dar paprasčiau: kepkite orkaitėje

    Jeigu norite patiekalo, kurio nereikia nuolat prižiūrėti ant viryklės, „grits“ košę galima kepti orkaitėje. O kai norisi dar sotesnio sprendimo, tinka ir „grits“ užkepėlė su sūriu – ant jos pochinti kiaušiniai taip pat dera ypač gerai.

  • Česnakų lupimas per kelias sekundes: paprastas triukas su mikrobangų krosnele

    Česnakų lupimas gali užimti daugiau laiko, nei norisi, ypač kai receptui reikia kelių ar keliolikos skiltelių. Vienas paprastas būdas šį darbą paspartinti – trumpam pasitelkti mikrobangų krosnelę.

    Kaip rašo „Unian.net“, trumpas pakaitinimas padeda lengviau atskirti ploną luobelę nuo skiltelės. Šiluma suaktyvina česnake esantį drėgmės garavimą, todėl luobelė ima atsiskirti paprasčiau.

    Šis metodas gali būti taikomas tiek atskiroms skiltelėms, tiek visai česnako galvai. Svarbiausia – neperkaitinti, kad česnakas nepradėtų „virti“ ir neprarastų dalies savybių.

    Praktiškai tai gali būti patogu, kai skubate arba kai reikia greitai paruošti didesnį kiekį česnako sriubai, troškiniui ar kitiems patiekalams, kurie vis tiek bus termiškai apdorojami.

    Kaip nulupti česnaką mikrobangų krosnelėje?

    Pirmiausia atskirkite skilteles arba imkite visą galvą. Nuimkite laisvai besilaikančius išorinius luobelės sluoksnius ir česnaką dėkite ant mikrobangų krosnelei tinkamos lėkštės.

    Atskiras skilteles rekomenduojama pakaitinti 5–10 sekundžių. Tuomet leiskite joms trumpai atvėsti ir lengvai paspauskite – luobelė turėtų nusiimti gerokai paprasčiau.

    Jeigu šildote visą česnako galvą, kai kuriuose kulinariniuose patarimuose minimos maždaug 20 sekundžių, tačiau tikslus laikas priklauso nuo mikrobangų krosnelės galingumo. Per ilgas šildymas gali iš dalies pakepti česnaką.

    Ar šildymas nepakeis česnako skonio?

    Taip, šiluma gali pakeisti ir skonį, ir tekstūrą. Svaigiame česnake esantys junginiai suteikia jam būdingą aštrumą ir aromatą, tačiau pakaitinus šios savybės gali sumenkti arba pasikeisti.

    Dėl to šis būdas labiau tinka tada, kai česnakas vėliau bus naudojamas karštuose patiekaluose. O receptams, kuriems reikia šviežio česnako, pavyzdžiui, šaltoms padažų bazėms, gali labiau tikti įprastas lupimas.

    Kiti greiti būdai, jei mikrobangų krosnelės nenorite

    Jei reikia nulupti tik kelias skilteles, paprasta išeitis – skiltelę šiek tiek prispausti plokščiąja peilio puse, kad luobelė sutrūkinėtų ir lengviau atsiskirtų.

    Dar vienas metodas – kelias skilteles įdėti į indą su dangčiu ir energingai pakratyti. Luobelė dažnai atšoka pati arba nusiima gerokai lengviau.

    Kad ir kurį būdą rinktumėtės, svarbu nepersistengti šildant: česnakas gali tapti labai karštas, todėl prieš lupant verta leisti jam bent trumpai atvėsti.

  • Ryžiai nuolat gaunasi sulipę? Kalta gali būti ne proporcija, o puodo forma

    Net ir laikantis to paties ryžių recepto rezultatas gali kaskart skirtis: viršus purus, o dugne – sulipęs, lipnus sluoksnis. Straipsnyje teigiama, kad problema ne visada yra vandens ir ryžių santykis ar kaitra – kaltas gali būti pats puodas.

    Kaip aprašo „Serious Eats“, atliktas bandymas parodė, jog vien puodo gylis ir forma gali pakeisti ryžių tekstūrą net tada, kai visi kiti kintamieji paliekami tokie patys.

    Palyginus du skirtingus indus paaiškėjo aiški tendencija: aukštame ir giliame puode ryžiai linkę tapti lipnesni ir tankesni, o plačiame, žemame puode – lengvesni, puresni, grūdeliai labiau atsiskiria.

    Tokia detalė gali būti ypač aktuali tiems, kurie ryžius verda dažnai: jei dugne nuolat susidaro „košė“, verta peržiūrėti ne tik receptą, bet ir naudojamą puodą.

    Bandymas: vienoda technika, skirtingi puodai

    Norint atskirti puodo formos įtaką nuo kitų veiksnių, bandymui pasirinkti du nerūdijančiojo plieno indai, panašaus dugno storio – skyrėsi tik jų forma.

    Vienas buvo gilesnis ir siauresnis, kitas – platesnis ir žemesnis. Taip siekta patikrinti, kaip pasikeis ryžių struktūra, kai kinta tik indo geometrija.

    Kiti parametrai buvo vienodi: ryžiai nuplauti ir 10 minučių pamirkyti, naudotas 1:1,75 ryžių ir vandens santykis. Abu puodai užvirti, uždengti, 10 minučių troškinti ant mažos ugnies, tuomet dar 10 minučių palikti „pailsėti“ nukaitus, neatidengus dangčio.

    Atidengus dangtį, platesniame inde ryžius buvo lengva išpurenti – grūdeliai išliko atskiri nuo viršaus iki dugno. Tuo metu giliame puode apatinis sluoksnis buvo sulipęs, o po ryžiais vis dar laikėsi garai ir intensyvi šiluma.

    Kodėl gilesnis puodas skatina lipnumą

    Paaiškinimas siejamas su paviršiaus ploto ir tūrio santykiu: siauresnis, gilesnis puodas, lyginant su jo turiniu, turi mažesnį paviršiaus plotą, todėl garams sunkiau pasišalinti.

    Dėl to viduje ilgiau išlieka šiluma ir drėgmė – net ir išjungus kaitrą. Susikaupę garai, kondensuodamiesi ant vėsesnių paviršių (tarp jų – ryžių), atiduoda daug energijos ir gali „pervirti“ apatinį sluoksnį.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad garai nėra tik drėgmė – tai ir sukaupta šiluminė energija. Kai garai virsta vandeniu, ta energija išsiskiria staigiai, todėl poveikis ryžių tekstūrai gali būti ryškus.

    Siūlomas paprastas praktinis sprendimas: po virimo ir poilsio ryžius perkelti į platesnį indą ar keptuvę, kad greičiau pasišalintų įstrigę garai ir grūdeliai nepradėtų „sulipti“.

    Svarbus ir spaudimas: kas vyksta puodo dugne

    Dar vienas veiksnys – ryžių sluoksnio aukštis. Giliame puode apatiniai grūdeliai patiria didesnį viršuje esančių ryžių ir vandens svorį, todėl labiau susispaudžia.

    Suspaudimas mažina tarpelius tarp grūdelių ir trukdo jiems plėstis – taip dugne ryžiai tampa tankesni ir lipnesni. Tuo metu viršuje esantis sluoksnis turi daugiau oro ir lengviau vėsta bei džiūsta.

    Platesniame, žemesniame inde ryžiai pasiskirsto plonesniu sluoksniu: mažiau svorio tenka apatiniams grūdeliams, o didesnis paviršiaus plotas padeda greičiau pasišalinti drėgmei.

    Tekste minimas ir krakmolo pokytis vėstant ryžiams: atvėsę grūdeliai ima „tvirtėti“ (vyksta retrogradacija), todėl viršutinis sluoksnis dažnai būna puresnis ir labiau birus. Ilgagrūdžiai ryžiai paprastai turi daugiau amilozės, todėl jiems lengviau išlaikyti atskirus grūdelius.

    Ne visi ryžiai turi būti birūs

    Straipsnyje pabrėžiama, kad ne visų patiekalų tikslas – atskiri, purūs grūdeliai. Pavyzdžiui, sušiams ar lipniems ryžiams būdinga kitokia krakmolo sudėtis (daugiau amilopektino), todėl ir gaminimo metodai bei vandens kiekiai dažnai skiriasi.

    Vis dėlto, jei siekiate birių ryžių (pavyzdžiui, basmati ar plovui), rekomenduojama rinktis platesnį, žemesnį puodą: taip garai lengviau pasišalina, ryžiai mažiau susispaudžia, o dugnas rečiau virsta lipnia mase.

    Kitaip tariant, jei ryžiai nuolat „nepavyksta“, verta pažiūrėti ne tik į matavimo puodelį – kartais rezultatą lemia paprasta puodo geometrija.

  • Greitieji ramenai karšto oro gruzdintuvėje? Ekspertė paaiškino, kodėl tai dažnai prasta idėja

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo vaizdo įrašų, kuriuose siūloma greituosius ramenus gaminti karšto oro gruzdintuvėje (oro gruzdintuvėje). Tačiau viena ekspertė sako, kad tokia idėja dažnai neduoda jokio realaus pranašumo ir gali kelti papildomų rūpesčių.

    Apie tai rašoma „Tasting Table“ publikuotame tekste, kuriame kalbinta Jungtinėje Karalystėje žinoma „virtuvės prietaisų gaminimo“ entuziastė ir karšto oro gruzdintuvės receptų knygos autorė Clare Andrews.

    Pasak jos, svarbu suprasti vieną dalyką: gaminant ramenus oro gruzdintuvėje, iš esmės „negruzdinate“ makaronų karštu oru. Dažniausiai tiesiog naudojate prietaisą kaip šildymo kamerą, kurioje makaronai verdami inde su skysčiu.

    Ekspertės vertinimu, įprastas puodas ar net virdulys tokiai užduočiai paprastai yra greitesnis, paprastesnis ir tam labiau pritaikytas sprendimas – todėl oro gruzdintuvė dažnai nėra geriausias pasirinkimas vien makaronams paruošti.

    Svarbiausia – saugumas ir gamintojo rekomendacijos

    Internete siūlomi metodai skiriasi: vieni siūlo vandenį, sojų padažą ar kitus priedus pilti į indą, kiti – uždengti folija. Vis dėlto Clare Andrews pabrėžia, kad prieš bandant tokį triuką verta pagalvoti apie saugumą.

    Ji nerekomenduoja pilti vandens tiesiai į oro gruzdintuvės krepšį. Tokie prietaisai sukurti karštam orui cirkuliuoti, o ne veikti kaip puodas – priklausomai nuo modelio, skystis gali nutekėti į vietas, kuriose yra elektrinių komponentų.

    Jeigu vis dėlto norisi išbandyti šį būdą, patariama naudoti karščiui atsparų indą (pavyzdžiui, nedidelį kepimo indelį ar ramekiną), tinkantį oro gruzdintuvės temperatūroms ir pakankamai talpų, kad vanduo bei makaronai tilptų saugiai.

    Dar vienas svarbus žingsnis – patikrinti konkretaus prietaiso gamintojo instrukciją, ar jis apskritai tinkamas gaminti su skysčiais. Ekspertė atkreipia dėmesį, kad kai kurie gamintojai gali aiškiai nurodyti tokio naudojimo vengti.

    Jei bandysite – rinkitės švelnesnį režimą

    C. Andrews teigimu, jei prietaisas ir pasirinktas indas leidžia, ramenų bloką galima įdėti į indą, jį sulaužyti, suberti prieskonius ir kaitinti atsargiai, pasirinkus žemesnę temperatūrą. Gaminant verta dažniau patikrinti ir pamaišyti, kad makaronai išvirtų tolygiau.

    Ekspertė primena, kad esmė čia paprasta: jei makaronai panardinti į karštą skystį, jie suminkštės panašiai kaip puode. O jei metodas numato dalinį kaitinimą ir vėlesnį „apipūtimą“ karštu oru, galima gauti kiek kietesnius kraštus ar labiau kramtomą tekstūrą – bet tai nebūtinai bus „geriau“.

    Kur oro gruzdintuvė ramenams gali būti naudinga

    Didžiausia oro gruzdintuvės nauda ramenų mėgėjams, anot C. Andrews, atsiskleidžia ne verdant pačius makaronus, o ruošiant priedus. Prietaisas gali praversti, jei norite traškių pagardų, keptos vištienos ar paskrudintų daržovių, kurios dubenėliui suteikia daugiau skonio ir tekstūrų.

    Tarp jos minimų priedų – svogūnų laiškai, virta ar kepta vištiena, krevetės, aitriųjų paprikų aliejus, sezamų sėklos ar minkštai virtas kiaušinis. Kitaip tariant, oro gruzdintuvė gali būti puikus pagalbininkas, bet ne visada – geriausias būdas išvirti pačius ramenus.

  • Plakdami kiaušinienę įberkite pieno miltelių: ji bus puresnė ir kremiškesnė

    Kiaušinienė dažnai išeina arba puri, arba kremiška, bet ne abu vienu metu. Vienas paprastas būdas priartėti prie abiejų tekstūrų – į kiaušinius įmaišyti pieno miltelių.

    Šis ingredientas iš esmės yra pienas be vandens, paverstas tirpiais milteliais. Kaip rašo „Food Republic“, pieno milteliai gali suteikti sodresnio skonio ir padėti išgauti daugiau apimties, jei naudojami teisingai.

    Skystas pienas kiaušinienę praturtina, tačiau gali ją apsunkinti, o vanduo, garuodamas, prisideda prie purumo. Pieno milteliai leidžia įdėti pieno „kietųjų medžiagų“ nepridedant papildomo vandens, todėl masė mažiau rizikuoja tapti vandeninga.

    Be to, pieno milteliai yra patogūs: jie sausi, ilgai galioja ir gali būti laikomi spintelėje. Kai kada miltelius galima ir paskrudinti – tuomet atsiranda lengvas riešutinis poskonis, primenantis parudintą sviestą.

    Kaip naudoti pieno miltelius kiaušinienei

    Pakanka maždaug šaukšto pieno miltelių trims kiaušiniams. Svarbiausia – miltelius gerai įmaišyti, kad neliktų gumulėlių ir jie tolygiai pasiskirstytų masėje.

    Tam praverčia intensyvus plakimas – jis ne tik išsklaido miltelius, bet ir įleidžia daugiau oro. Kuo masė tampa šviesesnė ir puresnė, tuo didesnė tikimybė, kad kepdama ji gražiau iškils.

    Jei norisi paprastesnio būdo, kiaušinius galima suplakti sandariame inde ar stiklainyje energingai pakratant. Didesniam kiekiui tinka ir kokteilinė gertuvė su plakimo rutuliuku – ji padeda greitai ir tolygiai sumaišyti.

    Temperatūra ir kepimas: kur dažniausiai suklystama

    Lėtai kaitinama, prancūziško stiliaus kiaušinienė paprastai būna labai kremiška, tačiau toks gaminimas gali sumažinti purumą, nes baltymai pamažu kreša. Norint lengvesnės tekstūros, svarbu, kad kiaušinių drėgmė spėtų virsti garais, bet karštis nebūtų toks didelis, kad kiaušiniai taptų guminiai.

    Pieno milteliai patys savaime nebūtinai „išpūs“ kiaušinienę, tačiau jie netrukdo taikyti kitų purumą didinančių triukų. O riebesni pieno milteliai gali prisidėti prie švelnesnės, minkštesnės tekstūros, ypač jei kiaušiniai kepami ant vidutinės kaitros ir neperdžiovinami.

  • Mėsa tampa itin minkšta vos per 20 minučių: paslaptis – marinatas su kiviais

    Jei norisi, kad mėsa būtų ypač minkšta ir sultinga, kartais pakanka visai trumpo marinavimo. Vienas netikėčiausių būdų – mėsą pamarinuoti su kiviais, o efektas gali pasijusti jau po 20 minučių.

    Kaip rašoma portale terazgotuje.pl, kiviai turi fermentų (aktynidinų), kurie skaido mėsoje esančius baltymus. Dėl to mėsa greičiau suminkštėja, tampa trapesnė, o kepant ar grilinant lengviau pasiekia reikiamą temperatūrą.

    Vis dėlto šis metodas turi aiškią taisyklę – laikas čia itin svarbus. Jei mėsą kiviuose laikysite per ilgai, ji gali perninkštėti ir prarasti įprastą tekstūrą.

    Optimalus marinavimo laikas dažniausiai siekia 20–40 minučių – tai priklauso nuo mėsos rūšies ir gabalo dydžio. Būtent todėl kivių marinatas labiau tinka tada, kai norite greito rezultato ir galite stebėti laiką.

    Kam tinka marinatas su kiviais

    Labiausiai kivių marinatas rekomenduojamas kiaulienai – ji turi tankesnę struktūrą, todėl toks „minkštinimas“ gali būti ypač naudingas. Tinka tiek kepimui orkaitėje, tiek kepimui keptuvėje ar ant grotelių.

    Ypač gerai pasiteisina sprandinė (ir visa, ir pjaustyta kepsniais), nugarinė, taip pat šonkauliukai. Pavyzdžiui, nugarinė po tokio marinavimo gali išeiti švelnesnė, nors tai ne visada lengva pasiekti vien prieskoniais.

    Kivių marinatas gali būti naudingas ir jautienos kepsniams. Nurodoma, kad jautienai marinavimo laiką verta pailginti – maždaug iki valandos.

    Kada kivių geriau vengti

    Ne kiekvienai mėsai tokia stipresnė fermentinė marinavimo forma tinka. Itin švelniai mėsai (pavyzdžiui, vištienai ar kalakutienai) lengva „persistengti“ ir išgauti per minkštą, ne itin malonią tekstūrą.

    Minima, kad laikant vištieną kivių marinate ilgiau nei apie 20 minučių, poveikis gali priminti ceviche principą, kai produktą „apdoroja“ rūgštis. Todėl šiuo atveju ypač svarbu neviršyti laiko.

    Kiti produktai, kurie minkština mėsą

    Panašiai kaip kiviai, mėsą minkština ir ananasai – tai dažnai sutinkama Azijos virtuvės receptuose. Rūgštesni citrusai, tokie kaip citrina, taip pat dažnai naudojami marinatuose, ypač paukštienai, žuviai ir jūros gėrybėms.

    Dar vienas klasikinis būdas – pieno produktai. Mėsa, mirkyta piene, ar marinatas su jogurtu, kefyru ar pasukomis dažnai padeda išgauti švelnesnę tekstūrą, be tokios didelės rizikos „permarinuoti“ per kelias papildomas minutes.

    Tokie marinatai tinka ne tik kepimui, bet ir troškinimui ar grilinimui. Prieš kepant patariama dalį marinato nuo mėsos lengvai nubraukti, kad likučiai neprisviltų, tačiau mėsos visiškai „nušluostyti“ nereikia.

  • Taco įdarui rinkitės ne mentę: maltas kumpis suteiks skonį be perteklinio riebumo

    Maltos jautienos tacos skonis dažnai priklauso ne tiek nuo prieskonių, kiek nuo to, kokią mėsos dalį pasirinksite. Nors parduotuvėse dažniausiai griebiama „ground chuck“ (maltos mentės), tacos įdarui siūloma dairytis kitos alternatyvos.

    Tekste pabrėžiama, kad universaliai paženklinta „ground beef“ dažnai būna skirtingų jautienos gabalėlių mišinys, todėl jos riebalų kiekis ir skonis gali smarkiai skirtis. O „ground chuck“ vertinama dėl sodrumo ir gebėjimo išlaikyti formą – todėl itin tinka mėsainiams ar kukuliams.

    Vis dėlto tacos įdarui geresnis pasirinkimas – „ground round“, lietuviškai dažnai atitinkantis maltą kumpį (užpakalinės kojos srities mėsa). Ši dalis yra liesesnė nei mentė, todėl kepant įdaras nebūna per riebus ir keptuvėje nesikaupia tiek daug aliejaus.

    Dar vienas pliusas – „round“ skonis švelnesnis, tad mėsa tampa puikiu fonu tacos prieskoniams ir nepermuša bendro derinio. Be to, kepdama ji lengviau subyra į smulkesnius gabalėlius – taip prieskoniai geriau pasiskirsto, o įdaras atitinka klasikinį tacos stilių.

    Koks riebumas tinka tacos?

    Rekomenduojama orientuotis į maždaug 85 proc. liesos mėsos ir 15 proc. riebalų santykį. Tai reiškia, kad įdaras išliks sultingas, bet nebus riebalų pertekliaus, kuris apsunkina skonį.

    Paaiškinama ir svarbi detalė: nors riebalai suteikia sodrumo, tacos atveju per daug „beefy“ ir riebi mėsa gali užgožti prieskonius bei kitus ingredientus. Liesa, bet ne per sausa malta mėsa leidžia subalansuoti visą kąsnį.

    Kodėl mentė ne visada geriausias pasirinkimas

    Maltos mentės privalumas – ji puikiai tinka gaminiams, kuriems svarbu struktūra ir sultingumas, pavyzdžiui, mėsainiams. Tacos įdarui tai gali virsti trūkumu, jei kepant išsiskiria per daug riebalų ir įdaras tampa sunkus.

    Todėl siūlomas kompromisas – rinktis maltą kumpį, kuris išlaiko švelnų jautienos charakterį, bet geriau prisitaiko prie prieskonių ir leidžia sukurti lengvesnį, trapesnės tekstūros įdarą.

  • Traškesnėms bulvytėms fri rekomenduoja „senesnes“ bulves: kuo jos naudingos ir kada jau nebetinka

    Bulvytes fri galima padaryti pastebimai traškesnes vien pakeitus bulvių pasirinkimą – tam tinka ne pačios šviežiausios, o kiek „subrendusios“ bulvės.

    Apie tai, remdamasis maisto mokslo bendrovės „Cape Crystal Brands“ vadovu Edmundu McCormicku, rašo „The Takeout“.

    Bulvės senstant pamažu netenka drėgmės, todėl jose santykinai padaugėja krakmolo. Būtent krakmolas laikomas vienu svarbiausių traškios bulvytės fri „ingredientų“ – dėl to kepimui dažniau pasirenkamos krakmolingesnės bulvės.

    Pasak E. McCormicko, „brandesnė“ bulvė leidžia gauti didesnę krakmolo koncentraciją be papildomų gudrybių, pavyzdžiui, nepridedant papildomo bulvių krakmolo ruošiant bulvytes.

    Kokios „senesnės“ bulvės tinka, o kokių geriau atsisakyti

    Svarbiausia nepersistengti: tinkama bulvė turėtų būti tik šiek tiek pradžiūvusi, bet ne susiraukšlėjusi. Ji turi išlikti tvirta, gali atrodyti kiek matinė.

    Jei bulvė jau labai sudygusi, suminkštėjusi arba nemaloniai kvepia, pasak pašnekovo, „naudingas langas“ jau praleistas.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad stipriai sudygusiose bulvėse (kai daigai gerokai paaugę) odoje gali susidaryti junginių, kurie, suvartoti didesniais kiekiais, gali būti toksiški. Tokias bulves siūloma verčiau kompostuoti ar pasodinti, o bulvytėms rinktis mažiau „pavargusias“.

    Laikymas ir paruošimas: detalės, kurios lemia traškumą

    Norint gero rezultato, svarbu ir tai, kaip bulvės laikomos. E. McCormickas pabrėžia, kad joms labiausiai tinka tamsi, vėsi ir sausa vieta – ne šaldytuvas.

    Pašnekovo teigimu, šaldymas keičia cukrų kiekį bulvėse, o tai kepant gali lemti per greitą parudavimą ir prastesnį skonį.

    Ruošiant bulvytes, patariama nuskusti tvirtesnę odą, supjaustytas bulves nuplauti, kad pasišalintų paviršinis krakmolas, ir labai gerai nusausinti prieš kepimą. Net ir geros bulvės, pasak jo, gali nuvilti, jei paruošimas bus atmestinas.

    Dar keli būdai išgauti stipresnį „traškesį“

    Jei bulvytės kepamos karšto oro gruzdintuvėje, papildomo traškumo gali suteikti supjaustytų bulvių apvoliojimas bulvių krakmole kartu su aliejumi ir prieskoniais. Taip išorėje susidaro traškesnė pluta, o vidus išlieka minkštesnis.

    Tiems, kurie kepa aliejuje, siūloma skirti daugiau laiko ir rinktis kelių etapų kepimą. Minima praktika, kai bulvytės pirmiausia apverdamos, o tuomet kepamos du kartus: pirmą kartą žemesnėje temperatūroje, kad susiformuotų pluta, antrą – aukštesnėje, kad gražiai apskrustų.

  • Pigiau už antrekotą: „oyster“ (spider) kepsnys gali būti toks pat minkštas, bet jo sunku rasti

    Minkštas kepsnys nebūtinai turi kainuoti kaip antrekotas (ribeye) – tam gali tikti rečiau girdimas „oyster“ arba „spider“ kepsnys. Šis jautienos gabalas vertinamas dėl ryškaus skonio ir švelnios tekstūros, nors dažnas pirkėjas apie jį net nėra girdėjęs.

    Apie šį mažiau žinomą pasirinkimą rašo „Foodie“, remdamasis mėsininkės Tanyos Cauthen įžvalgomis. Ji teigia, kad gabalas gali atrodyti kietesnis dėl marmuringumo ir jungiamojo audinio, tačiau iš tiesų būna gana minkštas – ypač dėl nedidelio dydžio ir plonumo.

    „Oyster“ kepsnys išpjaunamas prie galvijo klubo – jo yra po vieną kiekvienoje pusėje. Dėl to tai nėra gausiai gaunama dalis, o ribota pasiūla ir lemia, kodėl jis retai pasiekia įprastas parduotuvių lentynas.

    Praktinis minusas pirkėjui paprastas: net jei tai pigesnis pasirinkimas nei antrekotas, jo paieškos gali užtrukti. Kita vertus, jei pavyksta gauti, paruošimas nėra sudėtingas – svarbiausia neperkepti.

    Kodėl šio kepsnio beveik nebūna parduotuvėse

    T. Cauthen atkreipia dėmesį, kad „oyster“ (arba „spider“) kepsnys dažnai tampa pačių mėsininkų favoritu. Pasak jos, tokios dalies jie net gali nesiūlyti prekybai, nes pasiūlos nepakanka, kad būtų galima užtikrinti pastovų prieinamumą.

    Todėl dideliuose prekybos centruose jo aptikti beveik neįmanoma. Didesnė tikimybė – pas mėsininką, dirbantį su visomis jautienos dalimis, kai iš skerdenos dar nebūna išimti visi smulkesni išpjovimai.

    Kaip kepti „oyster“ kepsnį, kad būtų minkštas

    Rekomendacija paprasta: kepti karštai ir trumpai, panašiai kaip plonesnę jautienos išpjovą. Iškepus patariama mėsą pjaustyti skersai plaušo – tai padeda išlaikyti kąsnį minkštesnį.

    Minimas ir kitas būdas – „sous vide“, kurį kai kurie renkasi siekdami itin švelnios tekstūros. Vis dėlto pagrindinė idėja ta pati: tai mažas gabalas, todėl jam nereikia ilgo terminio apdorojimo.

    Kaina gali būti mažesnė nei antrekoto

    Nors kainos skiriasi, straipsnyje pateikiami pavyzdžiai rodo, kad „oyster“ kepsnys internete gali kainuoti mažiau nei ribeye. Pabrėžiama, kad būtent šis santykis – švelnumas ir mažesnė kaina – ir daro jį patraukliu ieškantiems alternatyvų brangesniems kepsniams.

    Patiekimo idėjos paprastos: jis tinka tiek su kiaušiniais, tiek su bulvytėmis, tačiau daug kas renkasi minimalizmą – druska, pipirai ir tiek. Tokiu atveju labiausiai atsiskleidžia natūralus mėsos skonis.