CP v2

Tag: Maisto gaminimas

  • Močiutės triukas sultiniui: į puodą įmeskite obuolį – skonis ryškesnis, sultinys skaidresnis

    Daugeliui obuolio gabalėlis sultinyje skamba keistai, tačiau tai senas virtuvės triukas, kurį naudojo ir mūsų močiutės. Obuolys sultiniui gali suteikti švelnios rūgštelės, lengvos natūralios saldumos ir subalansuoti bendrą skonį.

    Šis priedas ypač pravers, kai verdama riebesnė sriuba, nes vaisiaus rūgštis gali sumažinti burnoje juntamą sunkumą. Jei sultinys netyčia per sūrus, obuolys kartais padeda sušvelninti sūrumo pojūtį, nors visiškai jo nepašalins.

    Kaip dėti obuolį į sultinį

    Dažniausiai obuolį į puodą deda visą, su žieve, ir verda kartu su daržovėmis. Svarbu stebėti laiką: jei obuolys per ilgai verda ir pradeda irti, sultinys gali prarasti skaidrumą ir tapti drumstesnis.

    Dar viena taisyklė – nepersistengti su saldumu. Jei sultinyje ir taip daug morkų, obuolys gali perkelti skonį į per saldžią pusę, todėl tokiu atveju geriau jo atsisakyti arba rinktis rūgštesnę veislę.

    Kada triukas veikia geriausiai

    Obuolys ypač tinka paukštienos sultiniui iš vištienos ar antienos, kai norisi ryškesnio, bet ne agresyvaus skonio. Tokį sultinį patogu naudoti ir vėliau, kai iš virtos mėsos ruošiami kiti patiekalai, nes skonis būna gilesnis.

    Obuolį galima pritaikyti ne tik sultiniui. Jis kartais dedamas į pomidorų sriubą vietoj cukraus, kad subalansuotų pomidorų rūgštumą, taip pat į įvairias trintas sriubas, pavyzdžiui, iš baltųjų daržovių ar moliūgo, kai norisi švelnesnės, apvalesnės natos.

    Virtuvės profesionalai primena, kad skaidrumui svarbūs ir kiti dalykai: sultinį geriau virti ant mažos kaitros, neleisti smarkiai burbuliuoti, o putas nusemti anksti. Obuolys šiame triuke veikia kaip subtilus skonio balansuotojas, o ne pagrindinis ingredientas, todėl svarbiausia – saikas ir laiku išimtas vaisius.

  • Įmeskite tai į sultinį virimo pabaigoje: bus skaidrus ir auksinis, kaip pas šefą

    Skaidrus, auksinės spalvos sultinys daugeliui atrodo kaip sėkmės reikalas, tačiau dažniausiai viską lemia keli konkretūs žingsniai. Virtuvės praktikoje didžiausia klaida yra šaltą mėsą iš šaldytuvo dėti į verdantį vandenį, nes tuomet baltymai greitai sukreša ir sultinys tampa drumstas.

    Kad to išvengtumėte, mėsą verta atšildyti ir dėti į šaltą vandenį, o kaitrą didinti pamažu. Kai skystis pradeda kaisti, ant paviršiaus dažnai susidaro putos, kurias svarbu nuolat nugraibyti, nes jos taip pat didina drumstumą ir gali gadinti skonį.

    Dar vienas triukas, kurį naudoja dalis profesionalų, yra prieš verdant lengvai apskrudinti mėsą ir daržoves orkaitėje arba keptuvėje. Šis žingsnis sustiprina aromatą ir padeda išgauti sodresnę, auksinę spalvą, ypač jei naudojami morkos, svogūnas ir salierai.

    Jei sultinys vis tiek gavosi drumstas, jį galima skaidrinti paprastomis priemonėmis. Vienas švelniausių būdų yra į verdantį sultinį virimo pabaigoje įdėti pusę nedidelės bulvės ir pavirti apie 30 minučių, o tuomet bulvę išimti.

    Kitas metodas yra kiaušinio baltymas: į karštą, bet ne smarkiai verdantį sultinį įmaišomas lengvai suplaktas baltymas, kuris suriša smulkias daleles ir sukreša. Po to sultinį reikia perkošti per smulkų sietelį ar tankią marlę, kad rezultatas būtų maksimaliai skaidrus.

    Svarbiausia taisyklė, jei norite švaraus skonio ir skaidrumo, yra lėtas virimas: sultinys neturėtų smarkiai burbuliuoti, geriau, kad tik lengvai kunkuliuotų. Ilgesnis, ramus virimas ir kokybiški produktai paprastai duoda stabilesnį rezultatą nei bet kokie greitieji triukai.

  • Kepate ir viskas prilimpa? Virėjų triukas su vandens lašu išsprendžia problemą per minutes

    Net ir gera keptuvė gali nuvilti, jei ją pradedate naudoti per anksti: produktai limpa, riebalai susigeria, o vietoje apskrudusio paviršiaus gaunasi troškinimas. Patyrę virėjai pabrėžia paprastą taisyklę: pirmiausia įkaitinkite pačią keptuvę, o tik tada pilkite riebalus.

    Prieš dedant aliejų ar sviestą verta įsitikinti, kad dugnas pasiekė darbinę temperatūrą. Tam dažnai naudojamas vandens lašo testas, padedantis greitai suprasti, ar keptuvė dar šalta, ar jau per karšta.

    Kaip veikia vandens lašo testas?

    Užlašinkite ant sausos keptuvės dugno mažą vandens lašą. Jei lašas lėtai šnypščia ir pamažu išgaruoja, keptuvė dar nepakankamai įkaitusi, todėl mėsa ar žuvis greičiau prilips.

    Jei vanduo susirenka į kamuoliuką ir labai greitai ima slysti po dugną, keptuvė jau per stipriai įkaitinta. Tokiu atveju ypač prieš kepant kiaušinius ar žuvį verta sumažinti kaitrą ir palaukti keliasdešimt sekundžių.

    Optimalu, kai lašas energingai sušnypščia ir greitai išgaruoja, bet nekeliauja per visą paviršių. Tuomet keptuvė paprastai būna pasiruošusi, o riebalai tolygiau pasiskirsto ir mažėja prilipimo rizika.

    Kada pilti riebalus ir ką stebėti?

    Įkaitinus keptuvę įpilkite aliejaus, įdėkite lydyto sviesto ar kitų riebalų ir skirkite jiems trumpą akimirką įkaisti. Riebalai turėtų lengvai pasklisti per dugną, tapti skystesni ir pradėti švelniai blizgėti.

    Jei produktus dedate į vos šiltus riebalus, jie labiau sugeria riebalus, o ne kepa. Dėl to prastėja tekstūra, o paviršius dažniau limpa prie dugno, ypač jei keptuvė jau senesnė ar turi smulkių įbrėžimų.

    Kodėl maistas limpa prie šaltos keptuvės?

    Mėsoje gausu baltymų ir natūralios drėgmės, todėl ant neįkaitusio paviršiaus baltymai palaipsniui prisikabina prie dugno. Be to, išsiskyrusios sultys dar labiau numuša temperatūrą, todėl vietoje skrudinimo prasideda troškinimas savo skystyje.

    Gerai įkaitintas dugnas greičiau sutraukia paviršinius baltymus ir padeda susiformuoti apskrudusiai plutelei. Tuomet po trumpo laiko mėsa ar žuvis dažnai pati pradeda atsileisti, todėl neverta bandyti atplėšti jėga.

    Žuviai tai ypač aktualu, nes jos mėsa gležnesnė, o odelė lengvai plyšta. Geriausia jos be reikalo nejudinti, o prieš verčiant švelniai patikrinti apačią ir apversti tik pamačius auksinį atspalvį.

    Kiaušiniams paprastai reikia žemesnės temperatūros nei kepsniui, todėl dažnai pakanka vidutinės kaitros ir aliejaus arba lydyto sviesto. Jei riebalai pradeda rūkti, keptuvė per karšta, baltymas gali svilti, o kiaušinį bus sunku atkelti.

    Po kepimo karštos keptuvės nepatartina iškart pilti šaltu vandeniu, nes staigus temperatūrų skirtumas gali deformuoti dugną ir silpninti nepridegančias dangas. Saugiau palaukti kelias minutes, kol keptuvė šiek tiek atvės, ir tik tada plauti šiltesniu vandeniu.

    Jei dugnas jau turi smulkių įbrėžimų, dažniau padeda kiek didesnis riebalų kiekis ir tinkami įrankiai. Virtuvėje geriau rinktis silikoninę arba medinę mentelę, kad danga dėvėtųsi lėčiau, o keptuvė tarnautų ilgiau.

  • Senovinis perlinų kruopų triukas: 7 minutės ir miežiai įgauna riešutinį skonį

    Perlinės kruopos, dar vadinamos miežių kruopomis, laikomos vienomis seniausių pasaulyje. Lietuvoje jos dažnai siejamos su paprastais patiekalais, pavyzdžiui, krupniku, todėl daliai žmonių atrodo blankaus skonio. Vis dėlto senovinis paruošimo būdas gali kardinaliai pakeisti rezultatą.

    Esminis žingsnis yra kruopų paskrudinimas prieš verdant. Į sausą prikaistuvį suberkite apie stiklinę perlinų kruopų ir ant vidutinės kaitros, nuolat maišydami, kaitinkite maždaug 7 minutes, kol ims sklisti lengvas riešutinis aromatas. Svarbu neperkaitinti, kad kruopos nepradėtų svilti ir neįgautų kartumo.

    Tuomet kruopas užpilkite vandeniu santykiu maždaug 1 prie 2,5, įberkite druskos ir įdėkite šlakelį aliejaus ar gabalėlį sviesto. Virkite ant mažos ugnies apie 30 minučių, kol skystis susigers, o kruopos suminkštės. Nukėlus nuo kaitros verta dar 10–15 minučių palaikyti uždengus, kad grūdai taptų puresni ir mažiau suliptų.

    Kai kurie įpratę perlines kruopas mirkyti, kad sutrumpėtų virimo laikas. Tačiau mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad ilgas mirkymas ir vandens nupylimas gali sumažinti dalies vandenyje tirpių medžiagų kiekį, o skonis dažnai tampa dar švelnesnis. Skrudinimas šiuo požiūriu padeda išryškinti aromatą, o pačios kruopos išlieka išraiškingesnės.

    Paruoštos taip perlinės kruopos virtuvėje atsiveria plačiau nei vien sriuboms. Dėl gebėjimo sugerti skonius jos tinka kaip pagrindas kaszotto tipo patiekalams, kai kruopos verdamos sultinyje su daržovėmis, grybais ar mėsa. Taip pat jos puikiai dera salotose su keptomis daržovėmis, žolelėmis ir lengvais jogurtiniais padažais.

    Dar viena priežastis prisiminti perlines kruopas yra jų maistinė vertė. Miežiai natūraliai turi skaidulų, įskaitant beta gliukanus, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių rizikos mažinimu, kai vartojami kaip subalansuotos mitybos dalis. Todėl senovinis skrudinimo triukas gali tapti paprastu būdu ne tik pagerinti skonį, bet ir dažniau įtraukti šias kruopas į kasdienį racioną.

  • Česnakas gali sugadinti visą patiekalą: klaida, kurią daro beveik visi ir kaip jos išvengti

    Česnakas daugeliui patiekalų suteikia ryškų aromatą, tačiau net nedidelė klaida gali paversti jį kartumo šaltiniu. Dažniausiai problema kyla ne dėl paties produkto, o dėl netinkamos kaitros ir per ilgo kepinimo.

    Pagrindinis česnako aštrumo „variklis“ yra alicinas – junginys, susidarantis susmulkinus ar supjausčius skiltelę. Ši medžiaga yra nestabili: tinkamai kaitinama ji virsta švelnesniais, saldesniais aromatiniais junginiais, o per didelėje temperatūroje greitai suyra ir gali lemti degėsių kartumą.

    Perkaitintas česnakas ypač greitai prisvyla keptuvėje, todėl kartais užtenka keliolikos sekundžių neatidumo. Jei česnakas ima tamsėti ir skleidžia svilėsių kvapą, kartumas dažnai persiduoda visam patiekalui, o jo „užmaskuoti“ prieskoniais paprastai nepavyksta.

    Kada dėti česnaką?

    Viena patikimiausių taisyklių – česnaką į keptuvę dėti pabaigoje, kai kiti ingredientai jau beveik paruošti. Dažniausiai pakanka 30–60 sekundžių ant vidutinės kaitros, kad atsiskleistų aromatas, bet česnakas nespėtų apdegti.

    Verdant sriubas ar padažus česnaką verta dėti likus maždaug 2–3 minutėms iki virimo pabaigos. Taip išlaikomas ryškesnis kvapas, tačiau sumažėja rizika, kad ilgai kaitinamas česnakas suteiks patiekalui nemalonų poskonį.

    Forma keičia skonį

    Česnako paruošimas tiesiogiai veikia jo intensyvumą. Trintas per spaudyklę ar tarkuotas česnakas dažniausiai būna aštriausias, nes išsiskiria daugiau alicino, todėl tokią formą geriausia naudoti atsargiai ir trumpai kaitinti.

    Pjaustytas griežinėliais česnakas aromatą atiduoda tolygiau ir švelniau, o kepamos neluptos skiltelės tampa minkštos, kremiškos ir net šiek tiek salstelėjusios. Dėl to kepintas česnakas dažnai pasirenkamas užtepėlėms, daržovėms ar garnyrams, kai norisi mažiau aštrumo.

    Riebalai ir žalias česnakas

    Aromatiniai česnako junginiai gerai „nešasi“ riebaluose, todėl česnakas dažnai kaitinamas aliejuje ar svieste. Svarbiausia neleisti riebalams perkaisti: švelniai pašildytas aliejus su česnako griežinėliais, kai šie tik lengvai pagelsta, suteikia malonų kvapą be kartumo.

    Žalias česnakas tinka užpilams, padažams ir užtepėlėms, kai reikia ryškaus akcento. Kad skonis būtų švelnesnis, česnaką galima sutrinti su žiupsneliu druskos ir leisti jam trumpai pastovėti – tai padeda „suapvalinti“ aštrumą ir tolygiau paskirstyti skonį.

    Galiausiai, česnakui svarbiausia momentas ir temperatūra: trumpas kontaktas su kaitra dažniausiai duoda geriausią rezultatą. Taip išryškinamas aromatas, o patiekalas nepraranda švaraus, malonaus skonio.

  • Kietas kepsnys vis tiek gali būti sultingas: 7 būdai suminkštinti mėsą ir 3 klaidos

    Kodėl mėsa tampa kieta?

    Kepsnio kietumas dažniausiai susijęs ne su „blogu gabalu“, o su raumens sandara. Kuo raumuo gyvūnui buvo labiau „dirbantis“, tuo daugiau jungiamojo audinio ir kolageno jame susikaupia, o tai kramtant jaučiama kaip standumas.

    Perkaitinus mėsą situacija dar pablogėja: kolagenas traukiasi, suspaudžia raumenų skaidulas ir iš jų išspaudžia sultis. Dėl to liesesni gabalai greičiau išsausėja, o kietesniems reikia tinkamos technologijos, kad kolagenas virstų želatina.

    Veiksmingiausi būdai namuose

    Praktiškiausias ir patikimiausias metodas yra druska, ypač sauso sūdymo principu, kai mėsa įtrinamas druska ir paliekama šaldytuve. Druska padeda keisti baltymų struktūrą, mažina pernelyg stiprų susitraukimą kepant ir padeda išlaikyti daugiau sulčių.

    Ne mažiau svarbus ir pjovimas skersai skaidulų. Ilgos raumenų skaidulos yra viena pagrindinių „gumos“ priežasčių, todėl supjausčius mėsą skersai jų kramtyti tampa gerokai lengviau net ir tada, kai gabalas iš prigimties kietesnis.

    Mechaninis minkštinimas, pavyzdžiui, mušimas ar intensyvus masažavimas, taip pat gali padėti, nes ardomas jungiamasis audinys. Vis dėlto šis būdas labiau tinka plonesniems gabalams ar patiekalams, kur tekstūra gali būti mažiau „kepsniška“.

    Karštis, kuris išgelbsti kietus gabalus

    Kietesnei mėsai dažnai geriausiai veikia lėtas gaminimas žemoje temperatūroje, kai per laiką kolagenas ima irti bei virsta želatina. Taip anksčiau kramtomas gabalas gali tapti minkštas ir sultingas, ypač troškiniuose ar lėtai keptoje mėsoje.

    Slėginis puodas šį procesą paspartina, nes aukštesnė temperatūra pasiekiama greičiau, o kolageno virtimas želatina vyksta intensyviau. Tai patogu, kai norisi „ilgai troškintos“ tekstūros per trumpesnį laiką.

    Marinatai su fermentuotais pieno produktais, pavyzdžiui, jogurtu ar kefyru, gali būti švelnesnis būdas minkštinti mėsą. Juose esanti pieno rūgštis ir natūralios druskos padeda gerinti tekstūrą, tačiau svarbu neperlaikyti, kad paviršius netaptų pernelyg minkštas.

    Fermentai iš vaisių, tokių kaip ananasai ar papajos, baltymus skaido greitai, bet dažniausiai veikia tik mėsos paviršių. Dėl to lengva persistengti: paviršius gali tapti košės konsistencijos, o vidus išlikti beveik nepakitęs.

    3 populiarūs triukai, kurie gali pakenkti

    Maistinė soda kartais naudojama kaip greitas minkštiklis, tačiau ji gali iškreipti skonį ir sukurti neįprastą, „slidžią“ tekstūrą. Tokį metodą verta rinktis tik tiksliai dozuojant ir aiškiai žinant, kokio rezultato siekiama.

    Per rūgštūs marinatai, ypač su daug acto ar citrusų, gali suardyti paviršių taip, kad jis taps birus ir sausas, o kepant greičiau praras sultis. Tai ypač pastebima plonesniuose gabaluose, kuriems užtenka trumpesnio marinavimo.

    Kita klaida yra tikėjimas, kad „aukšta kaitra viską sutvarkys“: jei kietas gabalas kepamas trumpai, bet per karštai, kolagenas nespėja suminkštėti, o sultys išspaudžiamos dar greičiau. Tokiais atvejais geriau rinktis arba trumpą kepimą tinkamam gabalui, arba lėtą gaminimą kietesniam.

    Norint patikimo rezultato, dažniausiai geriausiai veikia derinys: saikingas sūdymas, teisingas pjovimas skersai skaidulų ir tinkamai parinktas kaitinimo režimas. Tuomet net ir kuklesnis mėsos gabalas gali būti minkštas, sultingas ir skanus.

  • Pierogai nebesulips ir be riebalų: vienas triukas su šaltu vandeniu po virimo

    Daug kas virtus pierogus ar koldūnus perlieja aliejumi, kad nesuliptų, tačiau taip patiekalas greitai tampa riebus ir sunkesnis skrandžiui. Yra paprastas būdas to išvengti be nė lašo riebalų – trumpai atvėsinti ką tik išvirtus gaminius šaltame vandenyje.

    Principas panašus į makaronų ar daržovių atšaldymą: staigus temperatūros kritimas sustabdo tolesnį „virtimą“ ir padeda kontroliuoti tešlos paviršiaus lipnumą. Būtent dėl paviršiuje esančio krakmolo ir drėgmės pierogai dažniausiai sulimpa tarpusavyje, jei paliekami dubenyje ar ant lėkštės.

    Šaltas vanduo po virimo

    Į didelį dubenį pripilkite šalto vandens ir, jei turite, įmeskite kelis ledo kubelius. Ką tik išvirtus pierogus iškart perkelkite į šį dubenį ir palaikykite apie 1 minutę, tuomet išgriebkite.

    Po trumpos šaltos „vonios“ pierogus pakanka lengvai nusausinti sietelyje. Taip jie mažiau limpa, išlieka tvirtesnės struktūros ir jų nereikia tepti aliejumi vien tam, kad nesukibtų laikant ar prieš patiekiant.

    Kada vandenį reikia keisti?

    Atvėsinimas veikia tik tada, kai vanduo išlieka šaltas, todėl gaminant didesnį kiekį verta stebėti temperatūrą. Kiekviena nauja porcija ją kelia, o vanduo gali tapti drumstas nuo krakmolo.

    Jei vanduo pastebimai sušilo ar stipriai sudrumstėjo, jį geriau pakeisti šviežiu ir vėl įdėti ledo. Taip išlaikysite stabilų rezultatą, ypač kai pierogų išverdate daug ir norite juos laikyti dubenyje, kol visi susės prie stalo.

    Kepti ar šaldyti vėliau

    Atvėsintus pierogus galima kepti svieste ar kituose riebaluose jau dėl skonio, o ne dėl to, kad nesuliptų. Taip pat juos patogu užšaldyti, kad būtų paruošti kitam kartui.

    Šaldant geriausia pirmiausia sudėti pierogus vienu sluoksniu ant padėklo ir įdėti į šaldiklį 1–2 valandoms, kad apšaltų atskirai. Vėliau galima perkelti į sandarius maišelius ir užrašyti užšaldymo datą.

  • Į orkaitę įdėkite visą česnako galvą: išspausite švelnų kremą, kuris nukonkuruoja sviestą

    Keptas, lėtai karštyje suminkštintas česnakas pastaraisiais metais tapo virtuvės hitu, nes leidžia mėgautis skoniu be aštrumo ir itin intensyvaus kvapo. Tai paprastas būdas namuose pasigaminti švelnų, tepamą česnako kremą, kuris tinka ir ant duonos, ir į padažus.

    Šis paruošimas dažnai vadinamas česnako konfitavimu, nors namų sąlygomis dažniau kepama orkaitėje. Kaitinant žemoje temperatūroje keičiasi česnako junginiai, todėl aitrus skonis sušvelnėja, o atsiranda salstelėjusi, karamelizuota nata.

    Praktiškai tai reiškia, kad po kepimo skiltelės tampa minkštos ir lengvai išspaudžiamos iš luobelės. Gautą masę galima tepti kaip sviestą, įmaišyti į patiekalus ar naudoti kaip pagrindą greitam užtepui.

    Norint išsikepti česnaką, patogu imti visą galvą ir nenulupti skiltelių, nes luobelė padeda išlaikyti drėgmę ir saugo nuo pridegimo. Nupjaukite viršūnėlę, kad matytųsi skiltelių galiukai, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir sandariai suvyniokite į foliją.

    Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40–60 minučių, priklausomai nuo galvos dydžio. Česnakas paruoštas, kai skiltelės tampa auksinės, visiškai minkštos ir lengvai išsispaudžia šaukšteliu ar pirštais.

    Kitas būdas tinka, kai norisi ir aromatingo aliejaus: nuluptas skilteles užpilkite aliejumi, kad jos būtų apsemtos, ir kaitinkite apie 140 laipsnių temperatūroje 45–60 minučių. Taip gausite ir švelnų česnaką, ir kvapnų aliejų salotoms, daržovėms ar makaronams.

    Svarbu laikymo klausimas: česnako kremą laikykite šaldytuve sandariame inde. Jei jis laikomas aliejuje, verta suvalgyti per maždaug 1–2 savaites, o ilgesniam laikui patogiau užšaldyti mažomis porcijomis, pavyzdžiui, ledukų formelėse.

    Virtuvėje šis česnakas ypač praverčia, kai norisi gilesnio skonio, bet ne aštrumo. Įmaišykite į pomidorų ar grietinėlės padažą, sutrinkite su aliejumi ir trupučiu vandens nuo makaronų, arba įdėkite į trintą sriubą, kad ji taptų sodresnė.

    Jis tinka ir prie mėsos bei daržovių: galima įmaišyti į bulvių košę, naudoti kaip glazūros pagrindą vištienai, arba pabaigoje įmaišyti į keptas daržoves. Ant šiltos skrebučio riekės užtepkite išspausto česnako, pabarstykite druska ir apšlakstykite aliejumi, ir gausite labai paprastą užkandį.

    Švelnus česnakas dažnai labiau tinka ir tiems, kuriems žalias česnakas per aitrus ar sunkiau virškinamas. Lėtas kepimas sumažina dirginantį aštrumą, todėl skonis išlieka, o pojūtis tampa švelnesnis.

  • Žurnalistės Katarzynos Bosackos triukas pjaustant pomidorus: kodėl sėklų neišmesti svarbiau, nei manėte

    Žurnalistės Katarzynos Bosackos triukas pjaustant pomidorus: kodėl sėklų neišmesti svarbiau, nei manėte

    Lenkijoje gerai žinoma žurnalistė ir kulinarinių knygų autorė Katarzyna Bosacka socialiniuose tinkluose pasidalijo paprastu, bet diskusijų sukėlusiu pomidorų pjaustymo būdu. Pasak jos, daug kas pjausto taip, kad sultys ir sėklos išbėga ant lentos, nors būtent jose slypi dalis vertingų medžiagų.

    Bosacka teigia pirmiausia išpjaunanti kietą kotelio dalį, tuomet pomidorą paguldanti ant šono ir pjaustanti skersai. Taip, anot jos, sėklos dažniau lieka viduje, o ne išteka kartu su sultimis, todėl daržovė geriau išlaiko struktūrą ir skonį.

    „Kaip pjaustote pomidorus? Aš visada išimu kotelį, paguldau pomidorą ant šono ir pjaustau skersai, kad sėklos liktų viduje, nes sėklos irgi yra pomidorų sveikata“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Ši pastaba turi ir praktinį pagrindą: pomidorų sultys bei minkštimas aplink sėklas yra natūraliai skystesni, todėl pjaustant į „klasikines“ apvalias riekes dažnai išbėga ant pjaustymo lentos. Dėl to sumuštiniai greičiau pažliunga, o salotose netenkama dalies sulčių, kurios suteikia skonio.

    Maistinės vertės požiūriu pomidorai vertinami dėl vitamino C, folio rūgšties, kalio ir antioksidanto likopeno, kurio gausu raudonuose pomidoruose. Likopenas yra riebaluose tirpus junginys, todėl jis geriau pasisavinamas pomidorus valgant su aliejumi ar kitu riebalų šaltiniu, pavyzdžiui, avokadu ar sūriu.

    Kitas svarbus akcentas, kurį išskiria Bosacka, yra peilio kokybė. Pomidorų odelei lengviau, kai peilis labai aštrus arba dantytas, nes tuomet daržovė mažiau spaudžiama, nesutraiškomas minkštimas, o pjūvis tampa švaresnis. Tai ypač aktualu labai prinokusiems pomidorams.

    Ji taip pat primena alternatyvą tiems, kas pomidorus deda į salotas ar nori tvarkingų gabalėlių: pjaustymas skiltelėmis leidžia sultims ir sėkloms likti tarsi „laivelio“ viduje. Tokiu būdu patiekalas išlieka estetiškesnis, o skonis pasiskirsto tolygiau.

  • Šis pomidorų pjaustymo triukas keičia viską: riekelės nesubyra, sultys nelieka ant lentos

    Maisto ekspertė Katarzyna Bosacka priminė paprastą, bet dažnai nuvertinamą virtuvės detalę: kaip pjaustome pomidorus. Nors dauguma įpratę juos riekėti skersai, toks būdas ypač su labai prinokusiais vaisiais dažnai baigiasi ištekėjusiomis sultimis ir išbyrėjusiomis sėklomis.

    Pomidorų minkštimas nėra vienalytis: daugiausia skysčio ir sėklų yra vadinamosiose sėklų kamerose, kurias laiko plonos pertvaros. Pjaunant skersai, peilis dažniau perkerpa šias kameras plačiu plotu, todėl riekelės praranda tvirtumą, o ant pjaustymo lentos lieka daugiau sulčių.

    Pjaustykite išilgai, ne skersai

    Bosackos siūlomas triukas paprastas: pirmiausia išpjaukite kietesnę dalį ties koteliu, o tuomet pomidorą perpjaukite išilgai arba paguldykite ant šono. Tada riekeles pjaukite skersai pomidoro ilgio, kad sėklų kameros liktų labiau uždaros.

    Taip pjaustytos riekelės lengviau išlaiko formą ant sumuštinių ar lėkštėje, o virtuvėje lieka mažiau netvarkos. Skirtumas labiausiai pasijunta, kai pomidorai labai sultingi ir minkšti, o norisi tvarkingų, dailiai atrodančių gabalėlių.

    Sėklos nėra atliekos

    Neretai žmonės sąmoningai stengiasi pašalinti sėklas ir želė primenantį minkštimą, tačiau tai nėra būtina. Būtent ten yra nemažai drėgmės, skaidulų ir pomidorams būdingų augalinių junginių, todėl įprastiems sumuštiniams ar salotoms jų šalinti neverta.

    Išimtis gali būti receptai, kur reikia ypač tirštos ar lygios tekstūros, pavyzdžiui, kai kurie padažai. Tokiais atvejais sėklų ir skysčio kiekio mažinimas padeda greičiau pasiekti norimą konsistenciją, tačiau kasdieniam vartojimui tai labiau skonio ir įpročio klausimas.

    Aštrus peilis daro pusę darbo

    Ekspertė atkreipia dėmesį ir į įrankį: bukas peilis dažniau ne pjauna, o spaudžia pomidorą, todėl sultys išsispaudžia, o odelelė plyšta netolygiai. Dėl to riekelės greičiau subyra, o pjaustymas tampa nepatogus.

    Geriausiai tinka gerai pagaląstas peilis, o kai kam patogus ir dantytas, lengviau įveikiantis ploną pomidoro odelę. Nedidelis įpročio pakeitimas gali padėti išlaikyti ir išvaizdą, ir daugiau sulčių pačiame pomidore, o ne ant lentos.