Tag: Maisto sauga

  • Dažna klaida parsinešus grilyje keptą vištą: kodėl nereikėtų jos dėti į šaldytuvą karštos

    Grilyje kepta (rotisserie) višta dažnai gelbsti, kai reikia greitos vakarienės, tačiau parsinešus namo neretai daroma viena klaida – karšta višta iškart dedama į šaldytuvą.

    Kaip rašo „EatingWell“, maisto saugos specialistai įspėja: didelis, dar šiltas paukštis šaldytuve ilgai išlaiko šilumą ir gali pakelti temperatūrą aplinkui esantiems produktams.

    Tai svarbu, nes šaldytuve laikomas maistas turėtų išlikti pakankamai šaltas, kad lėtėtų bakterijų dauginimasis. Jei temperatūra pakyla, rizika didėja tiek pačiai vištai, tiek šalia laikomiems produktams.

    Be to, tanki vištos mėsa, ypač prie kaulo, atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka vadinamojoje „pavojingoje temperatūrų zonoje“, kai gedimas vyksta greičiau.

    Kas nutinka, kai karštą vištą įdedate į šaldytuvą

    Specialistų teigimu, visa višta dėl dydžio ir tankio „neatvėsta akimirksniu“ – ji ilgai skleidžia šilumą, kuri sušildo šaldytuvo orą ir netoliese esančius produktus.

    Dėl to šalia laikomi jautrūs produktai, pavyzdžiui, pienas ar kiaušiniai, trumpam gali atsidurti nepalankesnėse laikymo sąlygose.

    Pati višta taip pat nėra apsaugota: mėsa prie kaulo vėsta lėčiausiai, tad net jei išorė jau atrodo atvėsusi, vidus dar kurį laiką gali išlikti per šiltas.

    Dar viena detalė – višta dažniausiai jau būna patyrusi temperatūros svyravimų: nuo parduotuvės šildytuvo iki krepšio, kelionės namo ir tik tada šaldytuvo.

    Kaip laikyti vištą, kad greičiau atvėstų

    Rekomenduojama vištą išimti iš originalios pakuotės ir trumpai palikti, kol ją bus patogu liesti – maždaug 15–20 minučių.

    Tuomet patariama ją išardyti: nukaulinti mėsą salotoms ar takams, arba supjaustyti dalimis su kaulu, jei planuojate valgyti vėliau. Kai mėsa dar šilta, ją dažnai lengviau atskirti nuo kaulų.

    Išardytą vištą geriausia sudėti į negilius, sandarius indus – taip ji atvėsta greičiau ir šaldytuve laikosi tolygiau.

    Nurodoma, kad tokią vištą vertėtų suvartoti per 3–4 dienas. Susmulkinta vištiena taip pat gali būti užšaldoma keliems mėnesiams.

    Ne tik saugumas: svarbus ir skonis

    Originali vištos pakuotė dažniausiai skirta išlaikyti šilumą, o ne laikyti šaldytuve. Uždaryta dėžutėje ar maiše višta gali „garuoti“ pati savyje.

    Dėl to traški odelė greičiau suminkštėja, o mėsa gali tapti kietesnė ar „siūliška“. Laikant dalimis atskiruose induose, šios problemos dažnai pavyksta išvengti.

    Be to, straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į dar vieną aspektą: šiluma gali didinti plastiko irimo į maistą tikimybę, todėl parsinešus vištą patariama ją išimti iš plastikinės taros kuo greičiau.

  • Žalias ar mėlynas česnakas stiklainyje? Dažnai tai ne gedimas – štai kodėl keičiasi spalva

    Žalias ar mėlynas česnakas stiklainyje? Dažnai tai ne gedimas – štai kodėl keičiasi spalva

    Žalias ar net melsvas česnakas stiklainyje daugeliui atrodo kaip aiškus ženklas, kad konservai sugedo. Dėl to neretai visas turinys be gailesčio keliauja į šiukšliadėžę.

    Vis dėlto toks spalvos pokytis dažnai yra visiškai natūralus reiškinys. Česnakas gali pakeisti atspalvį į žalią ar mėlyną, bet išlikti valgomas, saugus ir beveik nepakitusio skonio.

    Spalvos pokyčius dažniausiai lemia cheminiai procesai, vykstantys užpiluose. Tam įtakos turi rūgštinė terpė, kuri susidaro naudojant actą, citrinų sultis ar kitus panašius ingredientus.

    Tačiau svarbu žinoti ir kita: nors pati žalia ar mėlyna spalva nebūtinai reiškia gedimą, yra aiškių požymių, kada stiklainio turinį jau reikėtų išmesti.

    Kodėl česnakas nusidažo žaliai ar mėlynai?

    Česnake yra sieros junginių, pavyzdžiui, alicino. Būtent šios medžiagos tam tikromis sąlygomis gali sureaguoti su rūgštimis ir nudažyti česnaką neįprastais atspalviais.

    Spalvos pokytį gali paskatinti ne tik užpilas, bet ir vanduo. Jei vandentiekio vandenyje yra metalų, tokių kaip geležis ar varis, kontaktas su jais taip pat gali prisidėti prie melsvo ar žalsvo atspalvio.

    Dar viena detalė – pats česnako „amžius“. Manoma, kad jaunesnės skiltelės į tokias spalvines transformacijas reaguoja dažniau nei senesnės.

    Kada stiklainio turinys jau gali būti sugedęs?

    Vertinant konservus svarbiausia ne spalva, o aiškūs gedimo ženklai. Pirmiausia verta apžiūrėti, ar nėra pelėsio.

    Įtarimų turėtų kelti ir neįprasti sluoksniavimaisi, „keistas“ vaizdas stiklainyje ar kiti akivaizdūs gedimo požymiai. Tokiu atveju geriau nerizikuoti ir turinio nebevartoti.

    Dar vienas signalas – dangtelis. Jei jis pažeistas arba išsipūtęs, o atidarius pasirodo burbuliukai, tai gali reikšti, kad produktas jau sugedęs.

  • Pamatėte ant duonos pelėsį ar drėgmę pakuotėje? Tokio kepalo geriau nepirkite

    Duona gali būti visavertės mitybos dalis, tačiau perkant svarbiausia įsitikinti, kad kepalas nėra pradėjęs gesti. Mitybos specialistai pabrėžia: jei ant duonos matyti pelėsis, tokios duonos valgyti nebereikėtų.

    Kaip rašo „EatingWell“, keturi kalbinti ekspertai sutaria, kad duonos nereikia demonizuoti, tačiau renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į aiškius gedimo požymius ir laikymo sąlygas namuose.

    Pats ryškiausias „raudonas signalas“ – matomas pelėsis. Jis gali atrodyti kaip žalios, baltos, juodos ar melsvos dėmės, o net ir mažas lopinėlis rodo, kad produktas jau nesaugus.

    Skirtingai nei kai kuriuos kietuosius sūrius, nuo kurių pelėsį kartais galima nupjauti, su duona taip elgtis nerekomenduojama. Duona yra porėta, todėl sporos gali būti išplitusios ir ten, kur plika akimi jų dar nesimato.

    Pelėsis, kvapas ir drėgmė – pagrindiniai įspėjimai

    Perkant fasuotą duoną verta apžiūrėti visą kepalą, ypač apačią ir riekes galuose – ten pelėsis dažnai pasirodo pirmiausia. Jei pakuotė skaidri, tai padaryti paprasčiau.

    Ne mažiau svarbus ir kvapas. Jei duona skleidžia neįprastą, nemalonų – rūgštų, pelėsių ar tvankų – aromatą, tai gali reikšti, kad ji sugedusi arba tuoj suges.

    Dar vienas ženklas – perteklinė drėgmė pakuotėje. Kondensatas gali susidaryti, jei duona buvo supakuota dar šilta, o didesnė drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui augti.

    Ekspertai taip pat pataria vengti kepalų su pažeista pakuote. Atplėštas ar prakiuręs maišelis reiškia, kad duona greičiau džiūsta ir gali būti paveikta aplinkos nešvarumų.

    Ko ieškoti renkantis gerą duoną

    Renkantis duoną, verta trumpai peržvelgti sudėtį. Dažniausiai pagrindiniai ingredientai yra miltai, vanduo ir druska, o kitų priedų kiekis priklauso nuo duonos rūšies.

    Šviežia duona paprastai turi malonų, „kvietišką“ aromatą. Priklausomai nuo kildinimo būdo ji gali kvepėti mielėmis ar švelniai rūgščiai, tačiau kvapas neturėtų būti atstumiantis.

    Geras orientyras – ir išvaizda: auksinė, gražiai apskrudusi plutelė dažnai siejama su ryškesniu skoniu. Taip pat verta švelniai paspausti kepalą: sumuštinių duona turėtų būti minkšta ir elastinga, o, pavyzdžiui, raugo ar amatinė – tvirtesne pluta.

    Ant pakuotės nurodyta „geriausias iki“ data gali padėti suprasti, kiek laiko duona išlaikys kokybę. Vis dėlto tai labiau kokybės, o ne absoliutaus saugumo rodiklis.

    Kaip laikyti duoną, kad ilgiau išliktų šviežia

    Namie duoną rekomenduojama laikyti vėsioje, sausoje vietoje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių ir šilumos šaltinių. Tam tinka spintelė, sandėliukas ar duoninė.

    Jei žinote, kad per kelias dienas visko nesuvalgysite, dalį riekelių verta iškart užšaldyti. Šaldiklis padeda ilgiau išsaugoti skonį ir tekstūrą, o riekę dažnai galima dėti tiesiai į skrudintuvą.

    Tuo metu šaldytuvas ne visada geriausias pasirinkimas – dėl krakmolų pokyčių duona jame gali greičiau pasenti ir išsausėti. Jei duona kiek sudžiūvusi, bet be pelėsio ir nemalonaus kvapo, ją dar galima panaudoti, pavyzdžiui, skrebučiams ar kitoms patiekalų idėjoms.

  • Perkant džiovintus miško grybus svarbiausia – atestas: ką būtina rasti ant pakuotės

    Perkant džiovintus miško grybus svarbiausia – atestas: ką būtina rasti ant pakuotės

    Džiovinti miško grybai daugeliui yra neatsiejama šventinių ir kasdienių patiekalų dalis, tačiau jų kokybė gali labai skirtis. Renkantis verta atkreipti dėmesį ne tik į kainą ar kilmę, bet ir į tai, kaip atrodo pats produktas.

    Didžiausio pirkėjų dėmesio tokie grybai sulaukia prieš Kalėdas, kai jų prireikia įvairiems tradiciniams patiekalams. Džiovinti grybai vertinami dėl ryškaus aromato ir ilgo galiojimo – tinkamai išdžiovinti jie gali būti laikomi ištisus metus.

    Ne visi turi savo atsargų, todėl grybai perkami turguose ar parduotuvėse. Skirtumus dažniausiai lemia rūšis, paruošimo būdas ir laikymo sąlygos – būtent nuo to priklauso ir skonis, ir kvapas.

    Vienas praktiškiausių orientyrų, padedančių apsisaugoti nuo prastos kokybės ar netinkamų vartoti grybų, yra atestas – oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad konkreti džiovintų miško grybų partija atitinka reikalavimus ir gali būti legaliai parduodama.

    Kaip turi atrodyti kokybiški džiovinti grybai

    Renkantis džiovintus grybus pirmiausia siūloma įvertinti išvaizdą ir spalvą. Kokybiški grybai paprastai turi natūralų rusvą atspalvį ir tvirtą, vientisą struktūrą.

    Įtarimą turėtų kelti baltas apnašas, tamsios dėmės ar neįprasti spalvos pakitimai. Tokie požymiai gali reikšti netinkamas laikymo sąlygas arba suprastėjusią produkto kokybę.

    Ką tikrinti etiketėje: informacija, susijusi su atestu

    Saugiam pasirinkimui svarbu ne tik bendras užrašas apie atestą, bet ir konkretūs duomenys ant pakuotės. Etiketėje turėtų būti nurodytas produkto pavadinimas (taip pat lotyniškas), taip pat – kaip grybai apdoroti (pavyzdžiui, džiovinti, pjaustyti).

    Be to, ant pakuotės turi būti pateikta informacija apie laikymo būdą, galiojimo datą, gamintoją, atesto numerį ir žyma apie atliktą grybų specialisto patikrą.

    Kodėl atestuoti grybai laikomi saugesniu pasirinkimu

    Pasirinkus grybų partiją su atestu, pirkėjui tai reiškia didesnį aiškumą dėl produkto kilmės ir teisėto patekimo į prekybą. Taip pat tai siejama su didesniu pasitikėjimu, kad grybai yra tinkami vartoti.

    Ypač pravartu atesto ieškoti perkant turguose ar vietos prekyvietėse, kur prekių kilmė ir laikymo sąlygos ne visada akivaizdžios iš pirmo žvilgsnio.

  • Bulves folijoje: kodėl jos ne iškepa, o „verda“ ir kaip išvengti botulizmo rizikos

    Bulves folijoje: kodėl jos ne iškepa, o „verda“ ir kaip išvengti botulizmo rizikos

    Keptą bulvę dažnas įpranta vynioti į aliuminio foliją, nes taip neretai patiekiama restoranuose. Tačiau toks būdas ne pagreitina kepimą, o sulaiko drėgmę – bulvė ima troškintis savo sultyse, o ne kepti sausu karščiu.

    Dėl to nukenčia ir skonis: vietoj traškios odelės gaunama minkšta, sudrėkusi žievelė, o vidus būna ne toks purus, labiau „sunkus“. Šią logiką kulinarinių diskusijų platformoje „Quora“ aiškina vartotojai ir maisto entuziastai.

    Restoranai foliją dažniausiai naudoja ne dėl skonio, o dėl patogumo. Bulvės iškepamos iš anksto ir prieš vakarienės piką laikomos šilumos spintose, o folija padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir neleisti joms išdžiūti.

    Didžiausia problema atsiranda tuomet, kai su folijoje keptomis bulvėmis po gaminimo elgiamasi netinkamai. Būtent čia išryškėja botulizmo rizika, apie kurią namuose dažnai nepagalvojama.

    Kur slypi botulizmo pavojus

    Bulvės auga dirvožemyje, kuriame natūraliai gali būti Clostridium botulinum bakterijų sporų. Tekste pabrėžiama, kad įprastos orkaitės temperatūros jų nebūtinai sunaikina.

    Jei iš orkaitės išimta bulvė lieka atvėsti kambario temperatūroje vis dar sandariai suvyniota į foliją, susidaro mažai deguonies turinti aplinka. Tokios sąlygos sporoms palankios aktyvuotis ir daugintis.

    Šioms bakterijoms dauginantis anaerobinėje (be deguonies) terpėje gali būti išskiriamas neurotoksinas, sukeliantis botulizmą. Dėl to profesionaliose virtuvėse folijoje suvyniotos bulvės turi būti laikomos karštyje arba prieš šaldymą folija turi būti nuimama.

    Kaip saugiau elgtis su folijoje keptomis bulvėmis

    Tekste pateikiama paprasta taisyklė: iškepusių bulvių nereikėtų palikti ilgam vėsti kambario temperatūroje, jei jos dar suvyniotos į foliją. Kuo ilgiau jos lėtai vėsta sandariai uždengtos, tuo rizika didesnė.

    Kaip nurodoma, saugesnis sprendimas – foliją po kepimo nedelsiant nuimti. Jei bulves ketinate laikyti, jas reikėtų kuo greičiau padėti į šaldytuvą, o ne palikti ant stalo.

    Profesinė praktika, minima tekste, taip pat apima laikymą aukštesnėje nei 60 laipsnių Celsijaus temperatūroje, jei bulvės turi būti laikomos šiltai. Tai aktualu tiems, kurie maistą ruošia iš anksto ir nori jį patiekti vėliau.

    Diskusijos dėl aliuminio folijos ir „metalo migracijos“

    Straipsnyje taip pat primenama, kad aliuminio folijos naudojimas gaminant maistą kelia diskusijų dėl vadinamosios metalo migracijos – kai šiluma ir kontaktas su maistu lemia, jog nedidelis aliuminio kiekis gali pereiti į produktą.

    Pažymima, kad tai labiau tikėtina, kai folija liečiasi su rūgščiais produktais (pavyzdžiui, citrina ar pomidorais) arba su sūriu maistu, taip pat kai kepama aukštesnėje temperatūroje ir ilgiau.

    Minimas ir bendras principas: pats folijos naudojimas nėra laikomas „mirtinu“, jei laikomasi higienos ir saugaus laikymo taisyklių. Kitaip tariant, daug kas priklauso ne tik nuo to, kaip kepate, bet ir nuo to, kaip vėliau atvėsinate bei laikote pagamintą maistą.

  • Kiaušinius laikote šaldytuvo durelėse? Temperatūros svyravimai greičiau atima šviežumą

    Kiaušiniai daugelyje namų naudojami beveik kasdien – pusryčiams, kepiniams ar įvairiems patiekalams. Kad jie kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu ne tik galiojimo data, bet ir tai, kur bei kaip juos laikote šaldytuve.

    Daugelio šaldytuvų durelėse yra specialus laikiklis kiaušiniams, todėl dalis žmonių juos automatiškai ten ir sudeda vos parsinešę iš parduotuvės. Vis dėlto, kaip rašoma „Terazgotuje.pl“, būtent ši vieta gali prisidėti prie to, kad kiaušiniai greičiau prarastų šviežumą.

    Pagrindinė problema – nuolatiniai temperatūros svyravimai. Kaskart atidarius ir uždarius šaldytuvo dureles, temperatūra trumpam pasikeičia, o ant lukšto gali susidaryti drėgmės kondensatas.

    Drėgmė ant lukšto sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms prasiskverbti į vidų, o tai gali didinti apsinuodijimo maistu ir skrandžio negalavimų riziką. Todėl kiaušiniams labiausiai tinka kuo stabilesnė, vėsi temperatūra.

    Kur kiaušiniams vieta šaldytuve

    Rekomenduojama kiaušinius laikyti ne durelėse, o šaldytuvo giliau – pirmoje arba antroje lentynoje, kur temperatūra paprastai būna pastovesnė. Tai ypač aktualu, jei šaldytuvas dažnai varstomas.

    Taip pat patariama kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje – ji padeda apsaugoti nuo kvapų ir sudaro tinkamesnes sąlygas oro cirkuliacijai. Be to, verta neimti į lauką visos pakuotės, jei reikia tik kelių vienetų: net trumpas atšilimas prisideda prie temperatūros kaitos.

    Įdomu tai, kad svarbi ir kiaušinių padėtis: siūloma juos laikyti platesniu galu į viršų. Teigiama, kad toks laikymas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

    Ko geriau nedaryti prieš dedant į šaltį

    Dar viena dažna klaida – kiaušinius nuplauti prieš dedant į šaldytuvą. Plaunant pašalinamas natūralus apsauginis lukšto sluoksnis, todėl bakterijoms gali būti lengviau patekti į vidų.

    Laikantis kelių paprastų taisyklių – stabilios temperatūros, tinkamos vietos šaldytuve ir vengiant bereikalingo „šildymo“ – kiaušiniai ilgiau išlieka švieži, o jų vartojimas tampa saugesnis.

  • Įsilaužėliai Europoje nuotoliniu būdu įjungė prekybos centrų šaldiklių atitirpinimą – maistą teko išmesti

    Įsilaužėliai, kaip įtariama, nuotoliniu būdu pakeitė prekybos centrų šaldymo įrangos nustatymus taip, kad šaldikliai pradėjo ne šaldyti, o atitirpinti. Dėl to dalį šviežių ir šaldytų produktų kai kuriose parduotuvėse teko skubiai išimti iš prekybos ar net išmesti.

    Vienas tokių atvejų fiksuotas Belgijos Overeizėje: lapkričio 2-osios naktį, apie 3 valandą, suveikė parduotuvės signalizacija, o atvykęs vadovas rado įjungtą atitirpinimo režimą ir į šaldymo kameras pučiamą šiltą orą. Apie incidentus Europoje plačiau pranešė „Reuters“.

    Panašių sutrikimų registruota ne vienoje šalyje: Belgijoje apie problemas pranešė dešimtys „Delhaize“ parduotuvių, „Carrefour“ nurodė, kad paveikta 15 jos parduotuvių. Sutrikimus taip pat fiksavo Švedijos tinklai ICA ir Coop, o Airijoje 13 „SuperValu“ parduotuvių iš atsargumo pašalino iš prekybos atšaldytus ir šaldytus produktus.

    Apie panašius atvejus pranešta ir Liuksemburge, Estijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, o Belgijoje paveikta net viena IKEA parduotuvė. Kol kas niekas viešai neprisiėmė atsakomybės, o tyrėjai dar nepatvirtino, ar skirtingose šalyse fiksuoti incidentai yra vienos koordinuotos kampanijos dalis.

    Kas įvyko Prancūzijoje spalį

    Ši banga primena spalio 11–12 naktį Prancūzijoje įvykusį plataus masto kibernetinį incidentą, kai buvo nuotoliniu būdu manipuliuojama šimtų prekybos centrų šaldymo sistemomis. Tąkart temperatūros šoktelėjo, įranga ėmė veikti netinkamai, o dideli maisto kiekiai sugedo; dalis parduotuvių pranešė ir apie gaisrus.

    Prancūzijos nacionalinė kibernetinio saugumo agentūra ANSSI patvirtino, kad buvo kompromituoti šaldymo valdikliai, naudojami su „Danfoss“, „Copeland“ ir „Dixell“ įranga. Skelbta, kad išpuoliai kartojosi ir kitą naktį.

    Kaip galima „nulaužti“ šaldymo sistemas

    Dideliuose prekybos centruose šaldymo ūkį dažnai prižiūri centralizuoti kompiuteriniai valdikliai: jie stebi temperatūras, registruoja aliarmus, koordinuoja įrangos darbą ir paleidžia techninės priežiūros ciklus, įskaitant atitirpinimą. Atitirpinimas reikalingas ledui pašalinti, todėl trumpam įjungiami šildymo elementai.

    Jei užpuolikas gauna prieigą prie tokios valdymo sistemos, teoriškai jis gali pakeisti temperatūros nustatymus, prailginti atitirpinimo ciklą ar sutrikdyti perspėjimus. Paprastai tariant, problema kyla tuomet, kai nuotolinė prieiga nepakankamai apsaugota.

    ANSSI: galėjo pakakti „bazinių“ saugumo spragų

    Prancūzijos Senato klausymuose spalio 21 dieną ANSSI vadovas Vincentas Strubelis aiškino, kad tyrėjai linkę manyti, jog užpuolikai galėjo pasinaudoti ne sudėtingu programiniu pažeidžiamumu, o elementariais saugumo trūkumais. Tarp minimų problemų – valdikliai, prijungti tiesiai prie viešojo interneto, silpni slaptažodžiai ar nepakankamai apsaugotos nuotolinio administravimo sąsajos.

    Dar rugpjūtį kibernetinio saugumo tyrėjai buvo paskelbę analizę apie „Danfoss“ AK-SM 800A valdiklių pažeidžiamumus ir nurodę, kad internete galima rasti tūkstančius viešai pasiekiamų šaldymo valdymo sąsajų. Vis dėlto Prancūzijos atakų atveju pabrėžta, kad konkrečiai šie pažeidžiamumai, panašu, nebuvo pagrindinė priežastis.

    Tyrimai Europoje tęsiami, o aiškaus motyvo kol kas nėra. Viena iš pamokų akivaizdi: šaldymo sistemų kontrolė – tai ne tik patogumas, bet ir kritinė infrastruktūra, kurios pažeidimai gali greitai virsti realiais nuostoliais, nes sugedusio maisto „atkurti iš atsarginės kopijos“ neįmanoma.

  • Šių saldžiųjų bulvių nepirkite: keli požymiai, kad jos jau pradėjo gesti

    Saldžiosios bulvės daugeliui tapo įprastu pasirinkimu virtuvėje, tačiau parduotuvėje verta akimirką stabtelėti ir įvertinti jų būklę. Yra keli aiškūs ženklai, rodantys, kad gumbas jau pradėjo gesti ir tokio pirkinio geriau atsisakyti.

    Kaip rašoma „EatingWell“, svarbiausi „raudoni signalai“ yra minkštos vietos, matomas pelėsis ir ryškūs irimo požymiai. Pasak kalbintų mitybos specialistės ir maisto saugos ekspertės, šiuos dalykus atpažinti nesunku, jei žinote, į ką atkreipti dėmesį.

    Saldžiosios bulvės vertinamos dėl skaidulų, sudėtinių angliavandenių ir beta karoteno, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Vis dėlto, kaip ir bet kurios šviežios daržovės, jos skiriasi kokybe, o netinkamai pasirinkus galima ne tik sugadinti patiekalą, bet ir rizikuoti suvalgyti sugedusį produktą.

    Gera žinia ta, kad dalis „trūkumų“ yra tik kosmetiniai, o nedideli daigeliai ar smulkūs paviršiaus pažeidimai nebūtinai reiškia, kad saldžioji bulvė nebetinkama. Lemiamas kriterijus – ar matote aiškius gedimo ženklus.

    Požymiai, kad saldžioji bulvė genda

    Pirmiausia apžiūrėkite ir apčiuopkite gumbą. Jei jaučiate minkštas, įdubusias ar „košiškas“ vietas, tokios saldžiosios bulvės geriau nepirkti – tai rodo, kad ji nebe šviežia, o gedimas gali būti prasidėjęs ir po odele.

    Jeigu minkštos vietos yra šlapios, pakitusios spalvos ar juntamas nemalonus kvapas, tai dar aiškesnis signalas, kad produktas prarado kokybę ir gali būti nesaugus.

    Matomas pelėsis – dar viena aiški priežastis palikti saldžiąją bulvę parduotuvėje. Ekspertai pabrėžia, kad pelėsis ir akivaizdūs irimo požymiai yra pagrindiniai dalykai, kurių reikėtų vengti.

    Taip pat atkreipkite dėmesį į odelę: ryškus susiraukšlėjimas ir sudžiūvimas dažniausiai reiškia, kad bulvė prarado daug drėgmės ir yra „per sena“. Jei tai derinama su minkštumu ar pelėsiu, gumbą reikėtų laikyti netinkamu.

    Gilesni įpjovimai, stiprūs sumušimai ir didesni pažeidimai didina gedimo riziką, nes per juos į minkštimą lengviau patenka bakterijos ir pelėsiai. Nedidelės dėmelės gali būti tik išvaizdos klausimas, tačiau dideli pažeidimai – jau rimtas minusas.

    Kaip turi atrodyti gera saldžioji bulvė

    Geriausios būklės saldžiosios bulvės paprastai būna tvirtos ir gana lygios. Jos turėtų būti be minkštų vietų, be matomo pelėsio ar irimo ženklų.

    Paprastas testas – švelniai suspausti gumbą: jis turi būti kietas, o ne „pasiduodantis“. Kvapas taip pat svarbus – šviežios saldžiosios bulvės turi labai švelnų, neutralų kvapą, o rūgštus ar nemalonus aromatas gali rodyti gedimą.

    Spalva priklauso nuo veislės (pasitaiko oranžinių, violetinių ar šviesesnių), tačiau ji turėtų būti tolygi ir būdinga konkrečiai rūšiai, be keistų patamsėjimų, kurie primena puvimą.

    Laikymas namuose: ko vengti

    Kad saldžiosios bulvės ilgiau išliktų kokybiškos, jas rekomenduojama laikyti vėsioje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, kur nėra perteklinės drėgmės. Tai gali būti spintelė ar kita panaši vieta virtuvėje.

    Ekspertai taip pat pataria vengti laikyti sveikas, nepjaustytas saldžiąsias bulves šaldytuve. O supjaustytas ar jau išvirtas reikėtų laikyti kaip greitai gendantį maistą – kuo greičiau perkelti į šaldytuvą.

  • Kibernetinės atakos Europoje: įsilaužėliai nuotoliniu būdu kaitino prekybos centrų šaldytuvus

    Kibernetinės atakos Europoje: įsilaužėliai nuotoliniu būdu kaitino prekybos centrų šaldytuvus

    Pirmadienį mažiausiai penkiose ES šalyse dešimtyse prekybos centrų sutriko šaldymo įranga – pranešta, kad šaldytuvų temperatūra buvo pakelta nuotoliniu būdu. Vietos žiniasklaida skelbė, kad kai kuriose parduotuvėse šaldymo sistemos dėl incidento tapo nebetinkamos naudoti.

    Kaip rašo „POLITICO“, pranešimų apie įvykius pasirodė Belgijoje, Liuksemburge, Švedijoje, Airijoje, Nyderlanduose ir Estijoje. Kai kurie parduotuvių vadovai teigė, kad temperatūra staiga šoktelėjo net iki 50 laipsnių Celsijaus.

    Ši situacija primena praėjusį mėnesį Prancūzijoje fiksuotą panašių atakų bangą, kai įtariama, jog užpuolikai manipuliavo šaldytuvų atitirpinimo mechanizmais ir taip sukėlė perkaitimą. Kol kas nepatvirtinta, ar naujausi incidentai tiesiogiai susiję su Prancūzijos atvejais, ar išnaudotos tos pačios spragos.

    Incidentai turi ir labai praktiškų pasekmių: Belgijos žiniasklaida pranešė, kad kai kuriose parduotuvėse dėl staigiai pakilusios temperatūros teko išmesti maistą. Tačiau dalis tinklų pabrėžė, kad parduotuvės liko atidarytos, o problema sprendžiama.

    Kuriose šalyse fiksuoti sutrikimai

    Skirtingų šalių pranešimuose kartojosi panašus scenarijus: šaldytuvai ir šaldikliai staiga pradėjo veikti netinkamai, o temperatūros buvo pakeistos nuotoliniu būdu. Apie incidentus viešai kalbėta ir Baltijos regione – Estijoje skelbta, kad viename prekybos tinkle šaldiklių temperatūra taip pat buvo pakelta.

    Belgijoje apie šaldymo sistemų sutrikimus informuotos kelios grandinės. „Delhaize“ atstovas patvirtino IT incidentą, paveikusį dalies parduotuvių šaldymo sistemas, o „Colruyt“ grupė pranešė, kad problemos palietė maždaug penkias „Spar“ parduotuves.

    „Carrefour“ atstovas patvirtino, kad sutrikimai paveikė 15 iš 700 parduotuvių ir kad nė viena iš paveiktų vietų nėra didieji „hipermarketai“. Tuo metu Švedijoje „ICA“ kalbėjo apie incidentą, palietusį nedidelį skaičių parduotuvių už centrinio tinklo ribų, o „Coop“ teigė, kad paveiktos septynios iš 800 parduotuvių, situacija suvaldyta.

    Ką sako kibernetinio saugumo ekspertai

    Kibernetinio saugumo tyrėjas Kenas Munro teigė, kad prekybos centrai turėjo atjungti šaldytuvus ir jų nuotolinio stebėjimo bei valdymo įrangą nuo interneto, ypač turint omenyje ankstesnius incidentus Prancūzijoje. Jo vertinimu, po spalio įvykių buvo pakankamai laiko imtis priemonių.

    Kitas tyrėjas Inti De Ceukelaire taip pat suabejojo, ar po Prancūzijos atakų buvo atlikti būtini atnaujinimai. Pasak jo, tai gali reikšti, kad dalis sistemų paprasčiausiai liko „neužlopytos“.

    Belgijos kibernetinio saugumo centro atstovas teigė, kad agentūra atidžiai seka incidentą, tačiau užpuolikai kol kas nežinomi, o juos identifikuoti gali ir nepavykti. Švedijos Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Johnas Billow sakė matantis panašumų su Prancūzijoje fiksuotais atvejais ir patvirtino, kad palaikomas ryšys su paveiktomis organizacijomis.

    Ar tai susiję su Prancūzijos atakomis?

    Kol kas nėra patvirtinta, kad naujausi incidentai Europoje yra koordinuotos kampanijos dalis ar tiesiogiai susiję su praėjusį mėnesį Prancūziją pasiekusia banga. Vis dėlto dalies prekybos tinklų atstovai vietos žiniasklaidai užsiminė, kad incidentas panašus į anksčiau fiksuotą Prancūzijos scenarijų.

    Prancūzijoje spalio viduryje atakos buvo nukreiptos į šaldytuvus, kuriuos gamina Danijos gamintojas „Danfoss“, o incidentai paskatino ir oficialų reagavimą šalies mastu. Vienu atveju, kaip skelbta, atakos pasekmės buvo ypač rimtos – kilo gaisras.

    Kas tiksliai stovi už naujausios atakų bangos, dar aiškinamasi: vieni ekspertai neatmeta „kopijuotojų“ scenarijaus, kiti svarsto ir priešiškos valstybės galimybę. Tačiau bendra žinutė aiški – nuotoliniu būdu valdomos sistemos prekybos infrastruktūroje tampa vis patrauklesniu taikiniu.

    Europos Komisija patvirtino žinanti apie incidentus ir nurodė, kad informacijos koordinavimui bei dalijimuisi naudojamas EU-Cyclone tinklas.

  • Padėkos dienos vakarienė be chaoso: virėjo sudarytas planas, kada ruošti kalakutą, įdarą ir pyragus

    Padėkos dienos vakarienė dažnai virsta maratonu virtuvėje, tačiau ją galima suplanuoti taip, kad didžioji dalis darbų būtų padaryta iš anksto, o šventės dieną liktų tik laiku viską pašauti į orkaitę ir patiekti.

    Tokį „virėjo principu“ paremtą grafiką siūlo kulinarinės patirties turinti autorė, kurios tekstą publikuoja „Serious Eats“ – jis padeda išskaidyti užduotis per kelias savaites ir išvengti paskutinės minutės streso.

    Pagrindinė mintis paprasta: restoranų virtuvėse viskas prasideda nuo plano, produktų patikros ir pasiruošimo (mise en place). Namų virtuvėje tas pats veikia ne ką prasčiau – ypač kai reikia suderinti orkaitę, puodus ir keliolika patiekalų.

    Grafikas apima viską – nuo meniu planavimo ir pirkinių sąrašų iki kalakuto atšildymo, įdaro paruošimo, pyragų kepimo ir net serviravimo indų „inventorizacijos“, kad šventės rytą nereikėtų improvizuoti.

    Dvi–trys savaitės iki šventės

    Pirmasis etapas – susidėlioti meniu ir neperkrauti jo patiekalais, kurie visi reikalauja orkaitės. Siūloma derinti „orkaitės užkariautojus“ (apkepus, kepsnius) su ant viryklės gaminamais garnyrais, salotomis ar patiekalais, kurie skanūs ir kambario temperatūros.

    Taip pat verta iš anksto pasiskirstyti užduotis su svečiais. Užuot palikus „atsineškite ką norite“, geriau konkrečiai sutarti, kas atneš desertą, kas – garnyrą, kad netektų spręsti situacijos, kai pyragų per daug, o bulvių košės – nė vienos.

    Šiame etape rekomenduojama iš anksto užsisakyti kalakutą, ypač jei planuojamas šviežias ar aukštesnės kokybės paukštis. Taip pat pravartu patikrinti virtuvės įrangą – ar veikia momentinis termometras, ar turite tinkamą kepimo indą, skardas, pyragų formas.

    Dar vienas svarbus darbas – peržiūrėti prieskonius ir kepiniams reikalingus produktus: patikrinti galiojimą, ar prieskoniai dar kvapnūs, ar kepimo milteliai ir soda nėra pasenę. Galiausiai siūloma atlikti virtuvės „generalinę“ – atsikratyti nereikalingų daiktų ir atlaisvinti vietos šaldytuve.

    Viena–dvi savaitės iki šventės

    Šiuo laikotarpiu patariama susidaryti kelis pirkinių sąrašus pagal produktų kategorijas: ilgiau išsilaikantys (miltai, cukrus, folija, sultiniai, konservai), „tarpiniai“ (bulvės, svogūnai, moliūgai) ir greitai gendantys (žolelės, žalumynai, dalis pieno produktų), kuriuos geriau pirkti arčiau šventės.

    Taip pat siūloma pasiruošti ir užšaldyti pyragų tešlą – sandariai suvynioti, pažymėti ir laikyti šaldiklyje. Kai kuriuos pyragus (pavyzdžiui, obuolių ar pekano) taip pat galima užšaldyti, tačiau kreminiams, plaktinės ar varškės tipo įdarams tai netinka.

    Dar viena idėja – iš anksto pasigaminti padažą (gravy) ir jį užšaldyti, kad šventės dieną nereikėtų skubėti. Duonos gaminių rekomendacija panaši: bandeles išsikepti ir užšaldyti, o prieš patiekimą atšildyti šaldytuve ir greitai pašildyti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje.

    Savaitgalis prieš Padėkos dieną

    Svarbiausias darbas – atlaisvinti šaldytuvą. Reikės vietos pirkiniams, atšildomam kalakutui ir patiekalams, kuriuos reikės laikyti atvėsintus.

    Didžiausia namų virėjų klaida – per vėlai pradėtas kalakuto atšildymas. Tekste primenama taisyklė: didesniam paukščiui šaldytuve gali prireikti iki kelių dienų, todėl pradėti reikia gerokai iš anksto, kad jis būtų visiškai atitirpęs likus bent porai dienų iki kepimo.

    Taip pat siūloma šiame etape atlikti didįjį apsipirkimą (šakninės daržovės, svogūnai, bulvės, ilgesnio galiojimo pieno produktai), o jautrias žoleles ir žalumynus palikti paskutinėms dienoms. Prie darbų, kuriuos verta padaryti savaitgalį, priskiriamas ir spanguolių padažas – jis gerai laikosi bent savaitę, o skonis, pasak autorės, su laiku tik gerėja.

    Jeigu šventei planuojama sriuba, rekomenduojama iš anksto išvirti ir užšaldyti trintas sriubas – jos šaldiklyje laikosi gerai ir nuima dar vieną užduotį nuo paskutinės dienos sąrašo.

    Dvi dienos iki šventės ir išvakarės

    Likus dviem dienoms, siūloma pasigaminti padažus, užtepėles, padažines ar relishes – daugeliui jų laikas šaldytuve išeina į naudą. Taip pat metas iš šaldiklio į šaldytuvą perkelti pyragų tešlą ar šaldytus kepinius.

    Šiuo metu patogu surinkti apkepus: saldžių bulvių apkepą, moliūgų gratiną ar makaronų apkepą galima iškepti iš anksto arba pilnai paruošti ir laikyti atvėsintą iki kepimo.

    Tą pačią dieną siūloma nupirkti ir nuplauti žalumynus bei žoleles, gerai nusausinti ir tinkamai supakuoti, kad išliktų švieži. Dar vienas darbas – pasūdyti kalakutą ir palikti jį šaldytuve neuždengtą bent parai (o dar geriau – dviem), kad odelė vėliau geriau apskrustų.

    Išvakarėse rekomenduojama paruošti įdarą, bet jo dar nekepti – laikyti šaldytuve ir kepti, kai kalakutas bus ištrauktas iš orkaitės. Tą pačią dieną patariama išsikepti kreminius pyragus (pavyzdžiui, moliūgų) ir juos atvėsinti, o taip pat pasiruošti bulves košei – nulupti ir laikyti šaltame vandenyje šaldytuve.

    Dar vienas praktiškas patarimas – iš anksto susidėlioti serviravimo indus ir įrankius, netgi pažymėti lipniais lapeliais, kam kas skirta. Stalą siūloma padengti dar vakare – ryte tai leidžia pradėti dieną „jau laimėjus“.

    Šventės diena: laimi tas, kas pradeda anksčiau

    Šventės dieną siūloma kelios valandos prieš patiekimą ištraukti garnyrus iš šaldytuvo, kad jie „sušiltų“ iki saugios, ne ledinės temperatūros – tuomet trumpėja pašildymo laikas ir lengviau suvaldyti orkaitę.

    Pagrindinis patarimas – pradėti nuo kalakuto ir kepti jį anksčiau, nei atrodo būtina. Taip atsiranda laiko „pagalvei“, jei kepimas užtruktų, o vėliau orkaitę galima skirti įdarui, apkepams ir kitiems patiekalams pašildyti.

    Galiausiai primenama pasitelkti kitus prietaisus: karšto oro gruzdintuvė gali greitai pašildyti bandeles, lėtaeigė viryklė tinka košei ar įdarui palaikyti šiltai, o kiti mažesni prietaisai padeda išlaisvinti viryklę ir orkaitę svarbiausiems darbams.

    Idėja paprasta: kuo daugiau suplanuota ir paruošta iš anksto, tuo mažiau „gesinimo“ šventės dieną – ir tuo didesnė tikimybė, kad prie stalo sėsite kartu su svečiais, o ne su prijuoste prie puodų.