CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Šefai susiginčijo dėl lašišos: viena temperatūra žada saugumą, kita – skonį

    Virtuvės profesionalai vis dar nesutaria, iki kokios vidaus temperatūros geriausia kepti lašišą: vieni laikosi griežtų maisto saugos normų, kiti sąmoningai renkasi žemesnę kaitrą dėl tekstūros ir skonio. Diskusija ypač paaštrėja kalbant apie namų virtuvę, kur ne visada naudojami termometrai.

    JAV maisto saugos rekomendacijose žuviai dažniausiai nurodoma 63 laipsnių Celsijaus vidaus temperatūra, kuri atitinka 145 laipsnius pagal Farenheitą. Šią ribą cituoja ir dalis šefų, pabrėždami, kad įprasta parduotuvėse perkama lašiša nėra skirta valgyti žalia ar nepakankamai iškepta.

    „Įprasta parduotuvėje pirkta lašiša nėra sushi kokybės ir nėra skirta patiekti žalia ar nepakankamai iškepta“, – sakė šefė Sylvia Graf Carrethers.

    Tačiau nemažai restoranų sąmoningai renkasi žemesnę vidaus temperatūrą, dažnai apie 52 laipsnius Celsijaus, kuri laikoma vidutiniškai mažai iškepusios lašišos lygiu. Tokia žuvis paprastai būna sultingesnė, minkštesnė, jos baltymai mažiau susitraukia, todėl tekstūra primena sviestinį švelnumą.

    Svarbus niuansas tas, kad užšaldymas gali sumažinti parazitų riziką, tačiau jis nėra universalus sprendimas bakterijoms ar netinkamam laikymui. Būtent todėl maisto saugos institucijos akcentuoja ne vien „madingą“ kepimo lygį, o visą grandinę: žuvies kilmę, laikymo temperatūrą, higieną ir pakankamą terminį apdorojimą.

    Kaip apsispręsti namuose?

    Renkantis kepimo temperatūrą namų virtuvėje, svarbiausia įvertinti asmeninę rizikos toleranciją ir sveikatos būklę. Didesnę riziką patiria nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės, vaikai ir turintys silpnesnę imuninę sistemą – jiems dažniau rekomenduojama laikytis aukštesnės temperatūros.

    Praktiškiausias sprendimas siekiant ir saugumo, ir stabilaus rezultato yra virtuvinis termometras, nes pagal spalvą ar laiką keptuvėje lengva suklysti. Šefai taip pat pabrėžia, kad didžiausia klaida yra perkepta lašiša: ji greitai išsausėja, todėl net ir laikantis saugumo rekomendacijų verta kontroliuoti kaitrą ir neperlaikyti žuvies.

    Galiausiai ginčas dažnai sukasi ne apie tai, ar taisyklės reikalingos, o kur baigiasi saugus kompromisas ir prasideda nepagrįsta rizika. Jei norisi minkštesnės tekstūros, verta rinktis patikimos kilmės žuvį, laikytis higienos ir tiksliai matuoti temperatūrą, o ne remtis vien nuojauta.

  • Grybų šaldymas namuose: kaip paruošti, kad išliktų skonis ir neliktų kartumo po atšildymo

    Kodėl verta šaldyti grybus?

    Šaldymas yra vienas paprasčiausių būdų išsaugoti miško grybų skonį ir aromatą keliems mėnesiams. Tinkamai paruošti grybai po atšildymo dažnai išlaiko gerą konsistenciją, todėl tinka ir padažams, ir sriuboms, ir troškiniams.

    Svarbiausia taisyklė – grybus apdoroti kuo greičiau po rinkimo. Kuo ilgiau jie laikomi šilumoje ar netinkamoje taroje, tuo sparčiau prasideda gedimo procesai, kurie gali pakenkti ir skoniui, ir saugumui.

    Paruošimas prieš šaldymą

    Grybus geriausia parsinešti pintinėje ar krepšyje, o ne plastikiniame maiše, nes ten jie greitai sušunta. Grįžus namo grybus perrinkite, pašalinkite pažeistus ar sukirmijusius, o valykite daugiausia sausai, naudodami švelnų šepetėlį.

    Jei reikia, grybus galima lengvai perbraukti vos drėgna šluoste, tačiau mirkyti nerekomenduojama, nes prisigeria vandens ir prastėja tekstūra. Didesnius grybus supjaustykite gabalėliais ar riekelėmis, mažesnius galima šaldyti sveikus.

    Kaip šaldyti skirtingus grybus?

    Kai kuriuos grybus, ypač voveraites ir kai kuriuos piengrybių ar rudmėsių tipo grybus, prieš šaldymą verta trumpai apvirti arba blanširuoti. Tai padeda sumažinti kartumą ir pagerina rezultatą po atšildymo.

    Kita dalis grybų, pavyzdžiui, baravykai ar lepšiai, dažnai šaldomi be išankstinio apvirimo. Tokiu atveju svarbu juos gerai nusausinti, suskirstyti porcijomis ir supakuoti taip, kad pakuotėje liktų kuo mažiau oro.

    Šaldymui tinka sandarūs maišeliai ar dėžutės, o porcijavimas padeda vėliau naudoti tik tiek, kiek reikia. Jei pakuotė uždaroma prastai, grybai greičiau praranda aromatą ir gali perimti šaldiklio kvapus.

    Kiek laiko laikyti ir kaip naudoti?

    Įprastai šaldyti grybai kokybiški išlieka kelis mėnesius, neretai iki kito grybavimo sezono, jei šaldiklyje palaikoma stabili žema temperatūra. Patogu ant pakuotės užrašyti datą ir grybų rūšį, kad vėliau būtų lengviau planuoti atsargas.

    Gaminant daugeliu atvejų grybų iš anksto atšildyti nereikia: juos galima dėti tiesiai į keptuvę ar puodą. Taip sumažėja vandeningumas ir lengviau išlaikyti sodresnį skonį, ypač kepant ar troškinant.

    Praktika paprasta: greitas paruošimas, švari ir sausa žaliava, sandari pakuotė bei porcijos. Tada šaldyti grybai išlieka patikima atsarga, kai norisi miško skonio ne sezono metu.

  • Kolonijos prieš sanepido akis: ką tėvai turi patikrinti, kad vaiko poilsis būtų saugus

    Prieš sezoną tikrinama intensyviai

    Prieš prasidedant pirmosioms vasaros atostogų dienoms sanepidas jau patikrino beveik 200 apgyvendinimo vietų, kuriose planuojamas poilsis. Didžiausias dėmesys skirtas objektams, kuriuose ilsisi vaikai ir jaunimas, nes čia rizikos dėl higienos ir maitinimo klaidų gali greitai virsti sveikatos problemomis.

    Kontrolė paprastai neapsiriboja vien nakvynės vietomis. Vertinami ir vandentiekiai, viešojo transporto priemonės, rekreaciniai objektai bei vietos, kuriose vasarą lankosi daug turistų, nes būtent ten dažniausiai išryškėja sezoniniai saugos ir švaros trūkumai.

    Pažeidimų randa, bet priežiūra tęsiasi

    Dalis patikrintų objektų sulaukė pastabų dėl nustatytų neatitikimų, tačiau sanepidas įprastai reikalauja, kad trūkumai būtų pašalinti kuo greičiau. Tai reiškia, kad stovyklų ir kolonijų dalyvių saugumas prižiūrimas ne tik iki sezono, bet ir jam jau įsibėgėjus.

    Per visą vasarą sanepidas planuoja tikrinti vaikų poilsio pamainas tiek išvykstamuosiuose formatuose, tiek vietoje organizuojamuose užsiėmimuose. Dėmesys skiriamas higienos sąlygoms, sanitariniams mazgams, maisto kokybei ir produktų laikymui, taip pat maitinimo taškams, aptarnaujantiems stovyklas.

    Ką verta padaryti tėvams prieš išleidžiant vaiką

    Planuojant vaiko išvyką svarbu pasidomėti, ar organizatorius pateikia aiškią informaciją apie apgyvendinimo sąlygas, maitinimą, vandens tiekimą ir sveikatos saugos tvarką. Praktikoje tai padeda suprasti, ar stovykla pasirengusi karščiams, dideliems dalyvių srautams ir dažniausioms vasaros situacijoms.

    Šeimoms, kurios atostogų metu planuoja poilsį prie vandens, pravartu sekti naujausią informaciją apie vandens kokybę. Situacija gali kisti po intensyvių liūčių ar karščio bangų, todėl prieš vykstant į maudynių vietą verta pasitikrinti aktualius pranešimus.

    Specialistai taip pat primena, kad net geriausiai organizuota kelionė nepakeičia pokalbio su vaiku. Prieš išvykstant verta priminti rankų higieną, gėrimo režimą karštyje, apsaugą nuo saulės ir susitarimą, kad pablogėjus savijautai apie tai nedelsiant būtų pranešta vadovams.

    „Saugios atostogos prasideda nuo paprastų sprendimų: švaros, atsakingo maisto tvarkymo ir dėmesio vaiko savijautai“, – pabrėžia sanepido specialistai.

    Galiausiai saugus vasaros poilsis yra bendras rezultatas, kuriam įtaką daro organizatoriai, kontrolę vykdančios tarnybos, vadovai ir patys tėvai. Kuo aiškesnės taisyklės ir pasirengimas kasdienėms rizikoms, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas grįš su gerais prisiminimais, o ne su sveikatos bėdomis.

  • Neberagaukite: 3 produktai, kuriuos pasibaigus galiojimui reikia iškart išmesti

    Pasibaigęs galiojimo terminas nėra smulkmena, ypač kalbant apie produktus, kuriuose greitai dauginasi pavojingi mikroorganizmai. Specialistai pabrėžia, kad kai kurių maisto produktų saugumo neįmanoma patikimai įvertinti nei pagal kvapą, nei pagal skonį.

    Didžiausia rizika kyla dėl bakterijų, galinčių sukelti apsinuodijimą maistu ar sunkesnes infekcijas. Tarp dažniausiai minimų yra salmonelės, listerijos ir žarninės lazdelės, o dalis jų gali būti pavojingos net ir nedideliais kiekiais.

    Minkšti sūriai ir pieno produktai

    Minkšti sūriai ir kiti švieži pieno produktai pasibaigus galiojimo terminui turėtų keliauti į šiukšliadėžę, net jei atrodo įprastai. Tokiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis greitai, o vizualūs pokyčiai ne visada pasireiškia.

    Rizika ypač aktuali vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Bakterijų augimą pagreitina dažnas produkto traukimas iš šaldytuvo, laikymas šaldytuvo durelėse ir netolygus atšaldymas.

    Įspėjamieji ženklai gali būti aitrus rūgštus kvapas, gleivėtas ar lipnus paviršius, pelėsis, neįprastai kartus skonis ar išsipūtusi pakuotė. Vis dėlto vien to nebuvimas negarantuoja, kad produktas saugus.

    Mėsa ir jūros gėrybės

    Mėsa ir jūros gėrybės priskiriamos greitai gendantiems produktams, kuriuos pavojinga vartoti pasibaigus galiojimo terminui arba jei buvo pažeistas laikymo režimas. Dėl didelio drėgmės ir baltymų kiekio tai itin palanki terpė bakterijoms daugintis.

    Net jei produktas atrodo ar kvepia normaliai, tai nebūtinai reiškia, kad jis saugus. Kai kurios bakterijos ir jų išskiriamos medžiagos gali nesukelti aiškių skonio ar kvapo pokyčių, tačiau vis tiek sukelti apsinuodijimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Virtuose ryžiuose ypatingą dėmesį verta skirti bakterijai Bacillus cereus: jos sporos gali išgyventi verdant. Jei patiekalas ilgiau stovi šilumoje, bakterijos gali greitai daugintis ir gaminti toksinus, kurių pakartotinis pašildymas ne visada sunaikina.

    Makaronams rizikos mechanizmas panašus, nors jis dažnai laikomas kiek mažesniu. Esminis veiksnys yra laikas kambario temperatūroje: kuo ilgiau virtas maistas stovi ne šaldytuve, tuo labiau didėja sveikatos sutrikimų tikimybė.

    Maisto saugos praktikoje dažnai akcentuojama, kad paruoštas maistas kambario temperatūroje neturėtų stovėti ilgiau nei 2 valandas, o karštomis dienomis šis laikas dar trumpėja. Jei kyla abejonių, saugiausia tokį maistą išmesti, o ne ragauti.

  • Vieni jos nepaliečia, kiti valgo kaip jautieną: arkliena kelia aistras, bet skaičiai stebina

    Arkliena daugeliui žmonių vis dar atrodo nepriimtina, nes arklys dažnai siejamas su artimu žmogui, sporto ar laisvalaikio gyvūnu. Vis dėlto dalyje Europos šalių ji yra legali ir laikoma viena iš raudonos mėsos rūšių, turinčia senas kulinarines tradicijas.

    Mitybos požiūriu arkliena dažnai apibūdinama kaip liesesnė už dalį kitų raudonų mėsų, tačiau išlieka baltymų šaltinis. Žaliame arklienos gabale 100 gramų paprastai būna apie 133 kilokalorijos, maždaug 21,4 gramo baltymų ir apie 4,6 gramo riebalų, o angliavandenių praktiškai nėra.

    Kartu ji turi ir mikroelementų, būdingų raudonai mėsai, įskaitant heminę geležį bei kalį. Minimuose maistinės vertės duomenyse 100 gramų nurodoma apie 3,8 miligramo geležies ir apie 360 miligramų kalio, o taip pat aptinkama B grupės vitaminų, ypač vitamino B12.

    Termiškai apdorojus mėsą, skaičiai keičiasi dėl vandens netekimo ir didesnės maistinių medžiagų koncentracijos. Pavyzdžiui, keptoje arklienoje 100 gramų gali būti apie 175 kilokalorijos, daugiau nei 28 gramai baltymų ir apie 6 gramai riebalų.

    Diskusijas dėl arklienos dažnai kursto ne tik emocijos, bet ir pasitikėjimo maisto tiekimo grandine klausimai. 2013 metais Europoje nuskambėjo skandalas, kai dalis produktų buvo parduodami kaip jautiena, nors sudėtyje aptikta arklienos, todėl vartotojai suabejojo ženklinimo patikimumu.

    Vokietijoje arkliena yra legali, o kai kuriuose regionuose istoriškai veikė specializuotos mėsinės ir buvo gaminami tradiciniai gaminiai, pavyzdžiui, dešros ar kepeninės. Vis dėlto šiandien ji nėra masinio vartojimo mėsa, o visuomenės požiūris išlieka nevienareikšmis: vieniems tai kulinarinė retenybė, kitiems tema kelia panašų diskomfortą kaip ir kaimyninėse šalyse.

    Dietologai paprastai pabrėžia bendrą principą, taikomą visai raudonai mėsai: ji neturėtų tapti kasdienio raciono pagrindu. Renkantis arklieną, kaip ir bet kurią kitą mėsą, svarbiausia yra aiški kilmė, oficiali veterinarinė kontrolė, tinkamas ženklinimas ir saugus paruošimas.

  • Triukas su sūrymu: vištienos krūtinėlė orkaitėje būna sultinga net be riebalų

    Vištienos krūtinėlė dažnai laikoma dietiniu, bet nuobodžiu pasirinkimu, o namuose neretai virsta sausu, kietu kąsniu. Tačiau dažniausiai problema slypi ne pačioje mėsoje, o paruošime: per aukšta kaitra, netolygus storis ir per trumpas poilsis po kepimo išgarina sultis.

    Vienas patikimiausių būdų išlaikyti drėgmę – sūrymas, dar vadinamas sūdymu vandenyje. Mėsa trumpam pamirkoma vandens ir druskos tirpale, o druska, patekdama į raumenų skaidulas, padeda joms išlaikyti daugiau skysčio kepant, todėl rezultatas būna minkštesnis.

    Praktiškos proporcijos paprastos: vienam litrui šalto vandens dažniausiai pakanka 20–30 gramų druskos. Į tirpalą galima įdėti česnako, lauro lapų, pipirų grūdelių ar rozmarino, tačiau esmė – druska ir laikas.

    Minimalus mirkymo laikas – apie 30 minučių, o ryškiausias efektas paprastai pasiekiamas per 2–4 valandas šaldytuve. Per ilgai laikyti nereikėtų, nes krūtinėlė gali tapti per sūri ir pakisti tekstūra, o išėmus būtina gerai nusausinti paviršių.

    Kepant svarbu ne tik temperatūra, bet ir smulkmenos: krūtinėlę verta išimti iš šaldytuvo bent 30 minučių prieš kepimą, kad šiltų tolygiau. Dažniausiai tinka 180–200 laipsnių temperatūra, o tikslus laikas priklauso nuo gabalo storio.

    Norint išvengti gumos efekto, krūtinėlę verta suvienodinti: rinktis panašaus storio gabalus arba lengvai pamušti iki tolygaus aukščio. Per didelis kepimo indas taip pat kenkia, nes sultys greitai nubėga ir prisvyla, todėl geriau naudoti pagal dydį pritaikytą formą.

    Dar viena taisyklė, kurią namuose pamiršta daugelis: po kepimo mėsai reikia poilsio. Išėmus iš orkaitės ją verta pridengti ir palikti 5–10 minučių, kad sultys pasiskirstytų ir neišbėgtų pjaustant.

    Maisto saugos rekomendacijos pabrėžia, kad paukštiena turi būti pilnai termiškai apdorota, o patikimiausias būdas tai patikrinti – maisto termometras. Kai storio centre pasiekiama saugi temperatūra, krūtinėlė iškepa tiksliai, neperlaikoma, ir išlieka sultinga.

  • Ryba maślana parduotuvėse vilioja kaina, bet kai kur jos prekyba ribojama: ką verta žinoti

    Ryba maślana dažnai pristatoma kaip švelnaus skonio, riebi ir minkšta žuvis, todėl ją renkasi tie, kuriems nepatinka intensyvus žuvies kvapas ar ryškesnis skonis. Vis dėlto po šiuo pavadinimu gali slėptis ne vienas konkretus žuvų tipas, o skirtingos rūšys, kurių sudėtis ir poveikis organizmui skiriasi. Dėl to vartotojams svarbu suprasti, ką iš tikrųjų perka ir kodėl ši žuvis kelia diskusijų kai kuriose šalyse.

    Dažniausiai su ryba maślana siejamos žuvys, tarptautinėje prekyboje vadinamos escolar arba oilfish. Jų mėsa šviesi, labai riebi, kremiškos tekstūros, todėl tokios žuvys neretai rūkoma, kepama, grilinama, kartais naudojama ir patiekaluose, primenančiuose suši. Būtent didelis riebalų kiekis daliai žmonių ir tampa nemalonių pojūčių priežastimi.

    Kas sukelia nemalonius simptomus?

    Kai kurių vadinamųjų riebžuvinių sudėtyje yra daug vaškinių esterių, kurių žmogaus virškinimo sistema tinkamai neskaido. Dėl to jie gali veikti tarsi stiprus laisvinamasis ir sukelti staigius žarnyno sutrikimus net ir tuomet, kai žuvis yra šviežia ir tinkamai paruošta. Terminio apdorojimo metu ši problema paprastai neišnyksta.

    Vienas dažniausiai aprašomų reiškinių yra keriorėja, kai pasireiškia riebi, aliejinga viduriavimo forma, neretai netikėta ir sunkiai kontroliuojama. Taip pat gali pasireikšti pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas ir bendras diskomfortas. Simptomai gali prasidėti nuo maždaug valandos iki keliolikos valandų po valgio.

    Kam verta būti atsargesniems?

    Didžiausia rizika siejama su žmonėmis, kurių virškinimo sistema jautresnė, taip pat turinčiais lėtinių žarnyno sutrikimų ar polinkį į viduriavimą. Atsargumas ypač aktualus vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir nusilpusiems asmenims, nes staigus skysčių netekimas jiems gali būti sunkiau toleruojamas. Praktikoje tai reiškia, kad net ir nedidelė porcija gali tapti nemalonia patirtimi, ypač jei valgoma pirmą kartą.

    Svarbu atskirti, kad tokiais atvejais kalbama ne apie klasikinį apsinuodijimą sugedusia žuvimi, o apie specifinę sudėtį ir organizmo reakciją. Dėl to žmonės kartais klaidingai ieško kaltės restorane ar parduotuvėje, nors reali priežastis gali būti pati žuvies rūšis. Vis dėlto netinkamas ženklinimas ar neaiški kilmė papildomai didina riziką, nes pirkėjas ne visada supranta, ką įsigyja.

    Kodėl kai kur prekyba ribojama?

    Kai kurios šalys taiko griežtesnį požiūrį į escolar ir oilfish prekybą, o kitur leidžiama prekiauti, bet rekomenduojama pateikti aiškius įspėjimus vartotojams. Ribojimai paprastai siejami su dažnesniais pranešimais apie virškinimo sutrikimus ir rizika, kad žuvis bus parduodama bendriniu pavadinimu, nepakankamai aiškiai nurodant rūšį. Tokia praktika vartotojui apsunkina informuotą pasirinkimą.

    Jei ryba maślana perkama parduotuvėje ar užsakoma kavinėje, verta pasidomėti tiksliu žuvies pavadinimu ir kilme, o ragaujant pirmą kartą nepadauginti porcijos. Jautresniems žmonėms saugesnė strategija yra rinktis gerai pažįstamas žuvų rūšis, kurių poveikis organizmui nuspėjamesnis. Aiškus ženklinimas ir atsakingas vartojimas čia yra svarbesni už kainą ar madingą patiekalo aprašymą.

  • Neklausykite patarimo belsti per arbūzą: 5 ženklai, kurie išduoda tikrai saldų vaisių

    Arbūzo beldimas daugeliui tapo įpročiu, tačiau šis būdas dažnai klaidina, nes garsą lemia ne tik vaisiaus sunokimas, bet ir veislė, dydis bei laikymo sąlygos. Kur kas patikimiau vertinti kelis aiškius požymius, kurie dažniausiai siejami su gerai prinokusiu ir saldžiu arbūzu.

    Vienas svarbiausių ženklų yra vadinamoji lauko dėmė, tai šviesesnė vieta ant žievės, kur arbūzas gulėjo ant žemės augdamas. Kuo ši dėmė labiau kreminė ar sodriai geltona, tuo didesnė tikimybė, kad vaisius natūraliai sunoko lauke.

    Jei lauko dėmė balta arba vos gelsva, neretai tai rodo, kad arbūzas buvo nuskintas per anksti ir nespėjo sukaupti tiek cukrų, kiek galėtų. Labai tamsiai geltona ar su oranžiniu atspalviu dėmė taip pat gali reikšti brandą, ypač priklausomai nuo veislės.

    Forma ir žievės būklė

    Prinokęs arbūzas dažniausiai būna taisyklingos, simetriškos formos, be ryškių deformacijų, gilių įlenkimų ar įtrūkimų. Smulkūs nelygumai dar nereiškia prastos kokybės, bet mechaniniai pažeidimai gali sutrumpinti laikymo laiką ir paveikti skonį.

    Ne mažiau svarbi žievės tekstūra: ji turi būti tvirta, elastinga, be minkštų vietų. Minkštėjanti, pasiduodanti žievė dažnai signalizuoja prasidėjusį gedimą arba netinkamą laikymą, ypač jei vaisius buvo ilgai laikomas šilumoje.

    Spalva, blizgesys ir kotelis

    Vertinant spalvą, dažnai geru ženklu laikoma matinė žievė su aiškiu raštu, nes per didelis blizgesys neretai pasitaiko mažiau prinokusiems vaisiams. Vis dėlto atspalviai ir kontrastas labai priklauso nuo konkrečios veislės, todėl svarbu žiūrėti požymių visumą, o ne vieną detalę.

    Jei arbūzas dar turi kotelį, pravartu į jį atkreipti dėmesį: sausas, parudavęs kotelis dažniau siejamas su natūraliai sunokusiu ir vėliau nuskintu vaisiumi. Žalias kotelis gali reikšti ankstyvesnį skynimą, tačiau kartais tai tiesiog ženklas, kad arbūzas neseniai nuimtas, todėl vien šiuo kriterijumi pasikliauti nereikėtų.

    Galiausiai verta įvertinti svorį: geras, sultingas arbūzas dažnai atrodo sunkesnis, nei tikėtumėtės pagal jo dydį. Kelių požymių derinys, geltona lauko dėmė, tvirta žievė, taisyklinga forma ir brandos požymiai ties koteliu, paprastai patikimiau parodo, kad vaisius bus saldus.

  • Pelėsis ant vaisių: dietistė įspėja, kodėl nupjauti neužtenka ir kada viską mesti lauk

    Pelėsis ant braškių, aviečių, pomidorų ar citrinų daugeliui sukelia tą patį klausimą: ar pakanka nupjauti pažeistą vietą, ar visą produktą reikia išmesti. Ypač tada, kai vaisiai brangūs, o pažeidimas atrodo visai mažas. Specialistai pabrėžia, kad toks taupymas gali baigtis rimtomis sveikatos problemomis.

    Matomas pilkšvas ar baltas apnašas dažniausiai yra tik paviršinis pelėsio požymis. Po juo gali būti išplitusi grybiena, kuri įsiskverbia į minkštimą ir plinta toliau, net jei plika akimi to nesimato. Dėl to vien išpjauti pažeistą gabalėlį dažnai nepakanka, kad produktas taptų saugus.

    Kas slypi po matomu pelėsiu

    Maisto saugos specialistai aiškina, kad pelėsiai dauginasi ne tik paviršiuje: jų gijos ir sporos gali būti išsisklaidžiusios didesnėje produkto dalyje. Ypač greitai tai vyksta vaisiuose ir daržovėse, kuriose daug vandens, pavyzdžiui, uogose, pomidoruose, persikuose ar minkštuose vaisiuose.

    Didžiausia rizika siejama ne vien su pačiu pelėsiu, bet ir su jo gaminamais mikotoksinais. Kai kurie mikotoksinai gali sukelti ūmius virškinamojo trakto sutrikimus, o ilgalaikis poveikis siejamas su kepenų ir inkstų pažeidimų rizika. Dalis mikotoksinų laikomi ypač pavojingais, nes gali turėti kancerogeninių savybių.

    Ar padeda kaitinimas ir storas luobelis?

    Dažnas argumentas yra paprastas: jei vaisių ar daržovę termiškai apdorosime, problema išsispręs. Tačiau maisto saugos tyrimuose pabrėžiama, kad kai kurios pelėsių išskiriamos medžiagos yra atsparios kaitinimui, todėl virimas, kepimas ar troškinimas ne visada reiškia, kad rizika išnyko.

    Kitas paplitęs mitas susijęs su citrusiniais vaisiais. Nors citrinos ar apelsinai turi storą žievę, ji nėra patikima kliūtis: porėta struktūra ir pažeistos vietos gali sudaryti sąlygas sporoms ir toksinams patekti giliau. Todėl net ir pelėsio dėmė ant žievelės gali reikšti, kad saugumo garantuoti nebeįmanoma.

    Kada mesti lauk be svarstymų

    Jei pelėsis atsirado ant minkštų, daug drėgmės turinčių produktų, rekomendacija aiški: saugiausia išmesti visą vaisių ar daržovę. Tas pats taikoma uogoms, supjaustytiems vaisiams, sultingiems pomidorams, taip pat naminiams perdirbtiems produktams, jei juose matomas pelėsis.

    Norint sumažinti riziką, verta laikyti vaisius tinkamoje temperatūroje, reguliariai peržiūrėti atsargas ir kuo greičiau sunaudoti greitai gendančius produktus. Jei pastebėjote pelėsį, svarbu ne tik atsisakyti produkto, bet ir nuvalyti vietą, kur jis buvo laikomas, kad sporos neplistų ant kitų maisto produktų.

  • Vien datos neužtenka: kaip parduotuvėje atpažinti sugedusią mėsą dar prieš ją perkant

    Mėsos šviežumo dažnai neįmanoma įvertinti vien pagal galiojimo datą. Ji patikimai informuoja tik tada, kai produktas visą laiką buvo laikomas tinkamoje temperatūroje, o tiekimo grandinėje nebuvo sutrikimų. Ekspertai pabrėžia, kad net trumpi temperatūros svyravimai transportuojant ar prekiaujant gali paspartinti gedimą.

    Pirkdami pirmiausia įvertinkite pakuotę. Jei plėvelė įplyšusi, kraštai atšokę ar matyti, kad pakuotė praradusi sandarumą, didėja bakterinės taršos rizika. Net maži mikroįtrūkimai gali sudaryti sąlygas mikroorganizmams patekti ant produkto paviršiaus.

    Skystis padėkle ir kvapas

    Dėkle susikaupęs skystis ne visada reiškia gedimą, tačiau svarbu jo kiekis ir vaizdas. Jei padėkle daug drumsto skysčio, o įklotas labai šlapias, tai gali rodyti, kad mėsa ilgiau laikyta netinkamomis sąlygomis arba pradėjusi gesti. Tokią mėsą verta vertinti ypač kritiškai, ypač jei kalbama apie faršą.

    Atidarius pakuotę, kvapas yra vienas greičiausių signalų. Rūgštus, aitrus ar tiesiog nemalonus kvapas yra rimta priežastis mėsos nevartoti, net jei galiojimo data dar nepasibaigusi. Taip pat įtarimų turėtų kelti lipnus, gleivėtas paviršius.

    „Pavojingiausios bakterijos, tokios kaip salmonelės ar patogeninės E. coli, ne visada pakeičia produkto skonį, kvapą ar išvaizdą“, – pabrėžia specialistai.

    Kodėl faršas rizikingesnis

    Maltai mėsai keliami didesni saugos reikalavimai, nes malimo metu bakterijos gali pasiskirstyti visoje masėje. Dėl to net nedidelė tarša gali tapti plačiai išplitusi visame produkte, o netinkamai termiškai apdorojus rizika sveikatai išauga. Todėl faršą ypač svarbu pirkti tik sandariose pakuotėse ir laikyti šaltai iki gaminimo.

    Spalvos pokyčiai ne visada yra gedimo požymis. Pilkšvas atspalvis dažnai susijęs su oksidacija, tačiau tai nereiškia, kad produktas saugus. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kvapo, lipnumo, skysčio kiekio ar pakuotės būklės, saugiausia tokios mėsos atsisakyti.