CP v2

Tag: Maisto sauga

  • Radai supelijusią braškę dėžutėje? Šios klaidos nedaryk – rizikuoji sveikata ir išmesi daugiau

    Radai supelijusią braškę dėžutėje? Šios klaidos nedaryk – rizikuoji sveikata ir išmesi daugiau

    Vasaros pradžioje braškės pasirodo beveik kiekvienoje parduotuvėje ir turguje, tačiau kartu dažnėja ir nusivylimai: atidarai pakuotę, o joje – bent viena supelijusi uoga. Natūraliai kyla klausimas, ar užtenka išmesti tik tą vieną, ar problema gali būti didesnė.

    Pelėsis ant vaisių nėra vien estetinė bėda. Matomas pelėsis reiškia, kad grybelis jau spėjo išplisti, o jo sporos gali būti ant šalia buvusių uogų net tada, kai jos atrodo visiškai geros ir standžios.

    Kodėl vienos uogos išmesti gali neužtekti

    Pelėsiai gali gaminti mikotoksinus, o jų sporos jautresniems žmonėms gali sukelti alergines reakcijas ir kvėpavimo takų dirginimą. Didžiausia rizika kyla tuomet, kai sugadintos vietos tiesiog „nukerpamos“, o likusi uoga suvalgoma.

    Braškės ypač greitai genda dėl didelės drėgmės ir minkštos struktūros, todėl pelėsis gali plisti greitai ir nepastebimai. Dėl to vienos supelijusios uogos radimas dar nereiškia, kad visos kitos yra saugios.

    Ką daryti, jei pakuotėje randi pelėsį

    Jei pakuotėje yra viena supelijusi braškė, pirmiausia ją išmesk ir nedėk prie kitų maisto atliekų, kurios laikomos atvirai virtuvėje. Tuomet įvertink uogas, kurios lietėsi su supelijusia: praktika rodo, kad saugiausia atsisakyti ir jų, nes būtent jos dažniausiai būna užkrėstos sporomis.

    Jeigu sugadintų uogų yra daugiau, matosi drėgmės perteklius, minkštėjimas ar rūgštus kvapas, patikimiausias sprendimas – išmesti visą pakuotę. Tokiais atvejais bandymas „atrinkti gerąsias“ dažnai baigiasi tuo, kad dalį vis tiek tenka išmesti vėliau.

    Kaip sumažinti nuostolius namuose

    Parsinešus braškes verta jas kuo greičiau perrinkti, pašalinti pažeistas ir laikyti sausai, kad nesikauptų kondensatas. Laikymas sandarioje, drėgmę kaupiančioje pakuotėje pagreitina gedimą, todėl pravartu uogas perkelti į indą, kuriame geresnė oro cirkuliacija.

    Perkant braškes geriausia apžiūrėti ne tik viršų, bet ir dugną, nes pelėsis dažnai prasideda apačioje, kur kaupiasi sultys. Jei matai suspaustas, šlapias ar patamsėjusias vietas, tikimybė, kad pelėsis jau pradėjęs plisti, yra gerokai didesnė.

    „Jei ant minkštų vaisių, tokių kaip braškės, matomas pelėsis, dažnai saugiausia yra jų nebevartoti, nes užkratas gali būti išplitęs plačiau nei matosi plika akimi“, – teigia maisto saugos rekomendacijose akcentuojama praktika.

  • Šį kiaušinį išmeskite iškart: paprastas vandens testas parodo, kada jis nebetinkamas

    Šaldytuve kiaušiniai išsilaiko ilgiau

    Kiaušiniai, laikomi pastovioje žemoje temperatūroje, dažnai išlieka tinkami vartoti ir po ant pakuotės nurodytos minimalios tinkamumo datos. Vis dėlto saugumą lemia ne vien data, o laikymo sąlygos, lukšto būklė ir tai, ar produktas nebuvo ilgai laikytas kambario temperatūroje.

    Medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra nepertraukiama šaltoji grandinė: jei kiaušiniai buvo atšilę ir vėl atšaldyti, padidėja rizika, kad bakterijos dauginsis greičiau. Taip pat didesnę riziką kelia įskilęs ar nešvarus lukštas, nes per pažeidimus mikroorganizmai gali lengviau patekti į vidų.

    Stiklinė vandens pasako daug

    Vienas greičiausių būdų įvertinti kiaušinio šviežumą namuose yra vadinamasis vandens testas. Į aukštesnį indą įpilkite šalto vandens ir atsargiai įdėkite kiaušinį, jo nesudaužydami.

    Jei kiaušinis guli horizontaliai ant dugno, jis paprastai būna labai šviežias. Jei stovi vertikaliai ant dugno, jis yra senesnis, tačiau dažnai dar gali būti tinkamas termiškai apdorotiems patiekalams, jei nėra kitų gedimo požymių.

    Jei kiaušinis iškyla į paviršių, jo geriau nebevartoti. Taip nutinka todėl, kad laikui bėgant per porėtą lukštą pasišalina dalis drėgmės, o viduje didėja oro kamera, todėl kiaušinis tampa labiau plūdrus.

    Kada kiaušinį būtina išmesti?

    Vandens testas labiau parodo šviežumą, bet negarantuoja, kad kiaušinyje nėra bakterijų. Patikimiausia papildoma patikra yra kiaušinį įmušti į atskirą dubenėlį ir įvertinti kvapą bei išvaizdą.

    Jei juntamas aiškiai nemalonus, supuvęs ar sieros primenantis kvapas, tokį kiaušinį reikia nedelsiant išmesti. Taip pat įtarimų turėtų kelti neįprastos spalvos dėmės ar pakitimai, pavyzdžiui, žalsvi, pilkšvi ar juodi plotai, kurie gali rodyti bakterijų ar pelėsių veiklą.

    Rizikuoti nerekomenduojama ir tada, kai lukštas įskilęs, o neaišku, kada tai įvyko, arba ant lukšto matosi slidus ar miltingas apnašas. Maisto saugos specialistai primena paprastą taisyklę: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kiaušinio būklės, saugiau jį išmesti, nei rizikuoti apsinuodijimu.

  • Niekada nepirkite braškių, jei matote šį ženklą: rizika sveikatai per didelė

    Braškių sezonu prekybos centruose ir turguose jų pasirinkimas milžiniškas, tačiau kartu išauga ir rizika parsinešti greitai gendančių uogų. Specialistai pabrėžia, kad kai kurie požymiai rodo ne tik prastą kokybę, bet ir didesnę mikrobiologinę riziką.

    Pats aiškiausias signalas, kad braškių pirkti neverta, yra pelėsis. Net viena apipelijusi uoga dažnai reiškia, kad taroje jau vyksta gedimo procesai ir sporos gali būti išplitusios ant kitų uogų, net jei jos iš pažiūros dar atrodo geros.

    Dar vienas dažnas įspėjamasis ženklas yra susikaupusi drėgmė pakuotės dugne. Kondensatas ir pratekėjusios sultys sukuria palankią terpę greitai daugintis mikroorganizmams, todėl tokios braškės paprastai genda sparčiau ir jų skonis suprastėja.

    Verta atidžiai apžiūrėti ir tamsias dėmes ar sumušimus. Tokios vietos dažnai tampa ankstyvu gedimo židiniu, o minkštimas greičiau sukrenta, pradeda leisti sultis ir įgauna rūgštoką kvapą.

    Kaip turi atrodyti šviežia braškė

    Šviežios braškės dažniausiai būna ryškiai raudonos, tvirtos, be ryškių baltų ar žalsvų plotų, o paviršius lygus ir blizgus. Susiraukšlėjusi odelė, įtrūkimai ar vandeningas blizgesys dažnai rodo, kad uoga jau praradusi šviežumą.

    Lapukai prie kotelio turi būti žali, elastingi ir neapdžiūvę. Jei jie pageltę, parudavę ar atrodo suvytę, tikėtina, kad braškės nuskintos seniau ir laikymo laikas jau artėja prie pabaigos.

    Kvapas taip pat svarbus: prinokusi braškė turi aiškų saldų aromatą. Jei kvapo beveik nėra arba juntamas rūgštus, fermentaciją primenantis dvelksmas, tokias uogas geriau palikti parduotuvėje.

    Laikymo taisyklės, kad nesupelytų

    Braškės yra itin trapios, todėl netinkamai laikomos gali sugesti per 1–2 dienas. Parsinešus namo verta jas perrinkti ir iš karto išmesti sutraiškytas, pažeistas ar įtartinas uogas, nes viena sugedusi greitai pagadina likusias.

    Skalbti braškių iš anksto nerekomenduojama, nes drėgmė ant paviršiaus paspartina pelėsio atsiradimą. Geriausia jas laikyti sausas ir plauti tik prieš pat vartojimą, kai jau žinote, kiek tiksliai suvalgysite.

    Laikymui tinka negilus indas, išklotas popieriniu rankšluosčiu, kuris sugeria drėgmės perteklių. Uogas geriau dėti vienu sluoksniu arba taip, kad jos nesusispaustų, o indą laikyti ne sandariai uždarytą, kad cirkuliuotų oras.

    Šaldytuve, esant maždaug 0–4 laipsnių temperatūrai, braškės dažniausiai išsilaiko apie 3–7 dienas, priklausomai nuo jų prinokimo ir pradinės kokybės. Jei uogos labai minkštos ar jau leidžia sultis, realus vartojimo laikas paprastai būna gerokai trumpesnis.

  • Kurczak ar kalakutas: dietologai atsakė, kuris iš tiesų sveikesnis ir kodėl kainos skiriasi

    Kurczak ar kalakutas: dietologai atsakė, kuris iš tiesų sveikesnis ir kodėl kainos skiriasi

    Vištiena daugelį metų išlieka vienu populiariausių pasirinkimų, nes yra lengvai paruošiama ir dažnai pigesnė. Tačiau dalį pirkėjų nuo jos atbaido kalbos apie intensyvią pramoninę paukštininkystę, todėl vis dažniau pasirenkama kalakutiena.

    Dietologai pabrėžia, kad tiek vištiena, tiek kalakutiena gali būti sveikos mitybos dalis, jei renkamasi tinkama mėsa ir ji ruošiama be perteklinių riebalų. Esminis skirtumas dažniausiai slypi ne pačiame paukštyje, o mėsingumo dalyje, odelėje, apdorojime ir porcijos dydyje.

    Maistinė vertė: kur daugiau naudos

    Abi rūšys yra kokybiškas baltymų šaltinis, todėl tinka svorio kontrolei ir raumenų masei palaikyti. Renkantis liesą filė, dažnai gaunama daug baltymų ir palyginti nedaug riebalų, ypač jei pašalinama odelė.

    Kalakutiena dažnai minima kaip kiek turtingesnė B grupės vitaminų, seleno ir cinko šaltiniu, nors skirtumai paprastai nėra drastiški. Praktikoje didesnę įtaką sveikatai turi bendras racionas, o ne vienas produktas, todėl verta žiūrėti į visą dienos mitybą.

    Kalorijų skirtumai tarp liesos vištienos ir kalakutienos paprastai nėra dideli, tačiau jie gali išaugti, jei pasirenkama riebesnė dalis ar kepama daug riebalų. Dėl to dietologai pataria rinktis filė, virimą, troškinimą ar kepimą orkaitėje, o ne gruzdinimą.

    Antibiotikai ir hormonai: kas yra mitas, o kas svarbu

    Dažnas mitas, kad paukštiena auginama su hormonais, tačiau Europos Sąjungoje augimo hormonų naudojimas gyvūnams yra draudžiamas. Didžiausias realus klausimas, į kurį atkreipia dėmesį sveikatos specialistai, yra atsakingas antimikrobinių vaistų naudojimas ir bendra ūkio kontrolė.

    Ekspertai taip pat primena, kad saugą lemia higiena virtuvėje: žalia mėsa neturi liestis su gatavais produktais, būtina plauti rankas ir įrankius, o mėsą iškepti iki saugios vidaus temperatūros. Taip sumažinama maisto kilmės infekcijų rizika, nepriklausomai nuo to, ar pasirinkta vištiena, ar kalakutiena.

    Kodėl kalakutiena dažnai brangesnė

    Kaina dažnai skiriasi dėl auginimo ypatumų, skerdenos išeigos ir paklausos. Kalakutai užauga didesni, tačiau jų auginimas ir skerdimo logistika gali būti sudėtingesni, o rinkoje kalakutiena neretai pozicionuojama kaip aukštesnės kokybės pasirinkimas.

    Jei biudžetas ribotas, vištienos filė gali būti visiškai racionalus sprendimas, ypač renkantis patikimo gamintojo produkciją. Tuo tarpu norint įvairesnių skonių, kalakutiena dažnai pasiūlo ryškesnį, švelniai salstelėjusį poskonį ir tinka tiems patiems patiekalams kaip vištiena.

    Virtuvėje abi mėsos rūšys yra universalios: tinka kepsniams, maltinukams, troškiniams, su daržovėmis ir kruopomis, taip pat salotoms ar makaronų patiekalams. Sveikesnis pasirinkimas dažniausiai bus tas, kuris yra liesesnis, mažiau perdirbtas ir paruoštas paprasčiau.

  • Maistas, kuris per pikniką „nukerta“ greičiau nei majonezas: ekspertas įspėja dėl 2 produktų

    Majonezas dažnai apkaltinamas be reikalo

    Vasaros piknikuose ir kepsnių vakarėliuose dažnai išgirstama sena taisyklė: saugokis majonezo. Vis dėlto maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažnai nėra pagrindinis apsinuodijimų kaltininkas.

    Problema paprastai slypi ne viename produkte, o visoje grandinėje: kaip maistas laikomas, kiek laiko stovi šilumoje, ar laikomasi higienos ir ar neatsiranda kryžminė tarša. Karštomis dienomis net iš pažiūros saugūs patiekalai gali greitai tapti rizikingi.

    Du produktai, kurių jis vengia

    Maisto saugos ekspertai pažymi, kad kai kurie produktai piknikuose kelia didesnę riziką vien dėl jų paviršiaus, apdorojimo ir laikymo sąlygų. Ypač atsargiai siūloma vertinti supjaustytus ir iš anksto paruoštus produktus, kurie netenka natūralios apsaugos.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra kantalupa, kurios grublėtas žievės paviršius gali sulaikyti mikroorganizmus, o pjaustant jie peiliu pernešami į minkštimą. Kitas produktas, kurio specialistas stengiasi vengti, yra fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos, nes apdorojimas ir maišymas didina galimų taršos taškų skaičių.

    „Svarbiausia yra ne pats maistas, o tai, kaip jis tvarkomas: kiek laiko stovi šilumoje, ar nepernešama tarša ir ar laikomasi temperatūrų“, – sakė maisto saugos ekspertas Darinas Detwileris.

    Didžiausias priešas – šiluma ir neatsargūs įpročiai

    Karštuoju metų laiku bakterijos gali daugintis ypač greitai, kai maistas paliekamas kambario temperatūroje. Praktinė taisyklė, kurią kartoja visuomenės sveikatos institucijos, yra paprasta: greitai gendantys patiekalai neturėtų būti laikomi lauke ilgiau nei 2 valandas, o esant didesnei kaitrai – dar trumpiau.

    Riziką didina ir tai, kad piknikuose laikas „ne šaldytuve“ susideda iš kelių etapų: kelionės, paruošimo, patiekimo ir stovėjimo ant stalo. Todėl net jei patiekalas buvo šaltas iš pradžių, vėliau jis gali patekti į bakterijoms palankias sąlygas.

    Dažnos klaidos prie grilio

    Vienas pavojingiausių scenarijų yra kryžminė tarša, kai tie patys įrankiai ar lėkštės naudojami žaliai mėsai ir jau iškeptam maistui. Tai ypač aktualu grilinant vištieną ir maltą mėsą, kai užkratą gali pernešti žnyplės, pjaustymo lentelė ar net marinatui skirtas teptukas.

    Specialistai pataria atskirti indus ir įrankius, skirtus žaliems produktams, bei tuos, kuriais maistas patiekiamas. Taip pat svarbu nepasikliauti vien išvaizda ir mėsą tikrinti termometru, kad būtų pasiektos saugios vidinės temperatūros.

    Ledas irgi yra maistas

    Dar viena dažnai nuvertinama rizika yra ledas, ypač kai jis liečiasi su pakuotėmis, gėrimų skardinėmis ar žalių produktų skysčiais šaltkrepšyje. Ledo užteršimas gali tapti nematomu keliu bakterijoms patekti į gėrimus.

    Saugiausia turėti atskirą ledą gėrimams ir atskirą ledo ar šaldymo elementų atsargą tik šaltkrepšiui vėsinti. Ledo nereikėtų semti stikline ar rankomis, o naudoti švarią samtelį arba žnyples.

    Ką daryti, kad piknikas nesibaigtų blogai

    Norint sumažinti riziką, patariama vaisius ir daržoves plauti dar prieš pjaustant, o supjaustytus laikyti šaltai iki pat patiekimo. Jei įmanoma, dalį patiekalų geriau patiekti mažomis porcijomis, o likusią dalį laikyti šaltkrepšyje ir papildyti tik prireikus.

    Likusius patiekalus verta supakuoti dar vakarėliui nesibaigus, nelaukiant, kol maistas ilgai pastovės lauke. Jei kyla abejonė, ar patiekalas per ilgai buvo šilumoje, saugiausia jo nebevartoti.

  • Šių žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei žuvinėje: ekspertai įspėja dėl rizikų

    Žuvis sveika, bet ne visada

    Žuvis dažnai laikoma vienu vertingiausių pasirinkimų kasdienėje mityboje, nes joje gausu baltymų, jodo, seleno, vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių. Vis dėlto ne kiekviena parduotuvėje ar žuvinėje siūloma žuvis vienodai naudinga, o kai kurių rūšių vartojimą specialistai pataria riboti.

    Rizikos dažniausiai susijusios su teršalų kaupimusi, žema maistine verte arba neaiškiomis auginimo sąlygomis. Dėl to renkantis svarbu atsižvelgti ne tik į kainą ir skonį, bet ir į rūšį, dydį, kilmę bei tai, kaip dažnai tokia žuvis atsiduria lėkštėje.

    Kodėl didelės plėšrios žuvys kelia klausimų

    Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys maisto grandinėje yra aukščiau, todėl jų audiniuose labiau linkę kauptis tam tikri teršalai, ypač metilo gyvsidabris. Dėl šios priežasties tarptautinės visuomenės sveikatos rekomendacijos dažnai ragina riboti tokių rūšių vartojimą, ypač nėščiosioms, žindančioms ir vaikams.

    Prie dažniausiai minimų rūšių priskiriami rykliai, kardžuvės, karališkosios skumbrės, taip pat kai kurie didesni tunai, pavyzdžiui, didžiaakiai ir geltonpelekiai. Kuo žuvis didesnė ir kuo dažniau ji vartojama, tuo svarbiau laikytis saiko ir rinktis alternatyvas.

    Gėlavandenės žuvys priklauso nuo vandens kokybės

    Gėlavandenėse žuvyse rizikos profilis labiau priklauso nuo to, kokiame telkinyje jos gyveno ir kuo maitinosi. Užteršti vandens telkiniai gali lemti didesnę nepageidaujamų medžiagų tikimybę, o tai atsiliepia ir produkto kokybei.

    Dėl to daugiau atsargumo patariama turėti renkantis kai kurias gėlavandenes plėšriąsias rūšis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, ypač jei nežinoma kilmė. Perkant svarbu aiški informacija etiketėje ir patikimas tiekimo kelias.

    Kodėl panga sulaukia tiek kritikos

    Panga yra viena pigesnių ir plačiai prieinamų žuvų, todėl ją dažnai renkasi norintys neutralaus skonio filė. Tačiau jos maistinė vertė dažnai vertinama prasčiau, nes, palyginti su riebiomis jūrinėmis žuvimis, joje įprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, taip pat kuklesni vitamino D ir vitamino B12 kiekiai.

    Diskusijų kelia ir auginimo sąlygos, nes didelė dalis pangos į Europą atkeliauja iš intensyvių ūkių Pietryčių Azijoje. Kontrolės standartai skiriasi, o viešojoje erdvėje ne kartą buvo keliami klausimai dėl vandens kokybės ir galimos taršos, nors parduodami produktai turi atitikti Europos Sąjungos saugos reikalavimus.

    Ką rinktis vietoj to ir kaip valgyti saugiau

    Norint iš žuvies gauti realios naudos, pravartu rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis, kuriose dažniau būna daugiau omega-3 ir mažesnė teršalų kaupimosi tikimybė. Praktikoje tai dažnai būna silkė, sardinės, lašiša, taip pat liesesnės žuvys, pavyzdžiui, menkė.

    Specialistai paprastai rekomenduoja įvairinti racioną ir neapsiriboti viena rūšimi, o perkant atkreipti dėmesį į kilmę, sugavimo ar auginimo būdą bei sertifikavimą. Jei žuvis valgoma dažnai, ypač vaikams ar nėštumo metu, verta dažniau rinktis mažesnes jūrines žuvis ir riboti dideles plėšrias rūšis.

    „Žuvis gali būti labai vertingas produktas, tačiau didžiausią naudą duoda tada, kai pasirenkamos tinkamos rūšys ir laikomasi saiko“, – sako mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama specialistų mintis.

  • Šie 3 patiekalai šaldytuve po 48 valandų gali tapti pavojingi: ką būtina žinoti

    Kodėl 48 valandos svarbios?

    Maistas šaldytuve ne visada išlieka saugus, net jei atrodo ir kvepia normaliai. Bakterijos gali daugintis net esant žemai temperatūrai, o dalis jų gaminamų toksinų ne visuomet sunaikinami vėliau pakaitinus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla, kai patiekalas buvo netinkamai atvėsintas, laikytas per šiltai arba kelis kartus šildytas ir vėl vėsintas. Todėl kai kuriems produktams 48 valandos tampa riba, po kurios rizika pastebimai išauga.

    Ne iki galo kepta mėsa ir jūros gėrybės

    Ne iki galo termiškai apdorota mėsa ir jūros gėrybės yra viena rizikingiausių kategorijų, nes jose gali išlikti patogenų, tokių kaip salmonelės, listerijos ar žarninės lazdelės. Jei produktas nepasiekė saugios vidaus temperatūros, šaldytuvas problemos neišsprendžia.

    Tokie patiekalai ypač pavojingi jautresnėms grupėms: nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Praktinis patarimas paprastas: jei abejojate, ar mėsa buvo pilnai iškepusi, geriau jos nelaikyti ilgai ir nepalikti vėlesniam laikui.

    Salotos ir lapinės daržovės

    Žalios salotos ir lapinės daržovės gali tapti rizikingos dėl drėgnos aplinkos ir to, kad ant jų paviršiaus kartais būna patogenų. Smulkintos ar suplėšytos salotos genda greičiau, nes pažeistas augalo audinys išskiria daugiau drėgmės ir maistinių medžiagų.

    Kuo ilgiau paruoštos salotos stovi šaldytuve, tuo didesnė tikimybė, kad pradės daugintis mikroorganizmai, o tekstūra ir kvapas ne visada laiku įspėja. Jei salotos jau su padažu, rizika dar didesnė, nes padažai dažnai padidina drėgmę ir pagreitina gedimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Ryžiai ir makaronai dažnai laikomi nekaltais likučiais, tačiau būtent su jais siejamas Bacillus cereus bakterijos sukeltas apsinuodijimas, kartais vadinamas keptų ryžių sindromu. Problema ta, kad bakterijos sporos gali išgyventi virimą.

    Jei ryžiai ar makaronai ilgiau pastovi kambario temperatūroje, sporos gali suaktyvėti ir pradėti gaminti toksinus, sukeliančius vėmimą ar viduriavimą. Vėlesnis pašildymas ne visada panaikina šią riziką, todėl svarbiausia yra greitas atvėsinimas ir trumpas laikymas.

    Kaip saugiai laikyti maisto likučius

    Paruoštą maistą reikėtų kuo greičiau atvėsinti ir padėti į šaldytuvą: paprastai ne vėliau kaip per dvi valandas, o esant karščiui patalpoje, dar greičiau. Dideles porcijas verta padalyti į mažesnes, kad jos atvėstų tolygiau ir greičiau.

    Maistą laikykite švariuose sandariuose induose, kad jis nesugertų kvapų ir būtų apsaugotas nuo kryžminės taršos. Šaldytuve turi būti ne aukštesnė nei 4 laipsnių temperatūra, o prieš valgant likučius būtina gerai įkaitinti, kad patiekalas būtų karštas per visą storį.

    Taip pat svarbu neperšildyti tų pačių likučių kelis kartus. Jei matote, kad per artimiausias dienas patiekalo nesuvalgysite, saugesnis sprendimas yra užšaldyti, nes tai reikšmingai sulėtina mikroorganizmų dauginimąsi.

  • Kur geriau pirkti braškes: gydytoja įvardijo rizikas turguje ir ką tikrina prekybos tinklai

    Braškių sezonui įsibėgėjant, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp dviejų vietų: turgaus ir prekybos tinklų. Gydytojai primena, kad didžiausią įtaką saugumui daro ne vien kaina ar skonis, o kilmės atsekamumas, laikymo sąlygos ir higiena.

    Prekybos tinklai dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu, nes tiekėjams taikomos aiškesnės taisyklės, o produktų kelias nuo ūkio iki lentynos paprastai būna geriau dokumentuotas. Be to, didesnėse grandinėse dažniau veikia vidinės kokybės kontrolės procedūros ir standartizuotos sandėliavimo temperatūros.

    Turgaus ar tinklo privalumai

    Turgus turi akivaizdų pliusą: sezono metu uogos neretai būna ką tik nuskintos ir greičiau pasiekia pirkėją. Vietinė produkcija, kai ji sunoksta natūraliai, dažnai būna aromatingesnė, o pirkėjas gali įvertinti išvaizdą ir kvapą dar prieš perkant.

    Vis dėlto turguje daugiau priklauso nuo konkretaus pardavėjo atsakomybės: kaip uogos buvo transportuojamos, ar neperkaista saulėje, ar laikomos švariose dėžėse. Jei braškės stovi šilumoje, greičiau daugėja mikroorganizmų, didėja gedimo ir maisto sukeltų infekcijų rizika.

    Nitratai: baimės dažnai perdėtos

    Specialistai pabrėžia, kad nitratai patys savaime nėra „nuodas“, nes natūraliai aptinkami dirvožemyje ir vandenyje, o augalams yra būtini augti. Problema atsiranda tuomet, kai jų kiekis viršija saugias ribas, tačiau braškės paprastai nepriskiriamos didžiausiems nitratų kaupikams.

    Svarbu ir tai, kad iš uogos dydžio ar ryškios spalvos patikimai nustatyti nitratų kiekio neįmanoma. Jam įtaką daro veislė, oras, apšvietimas, tręšimas ir auginimo sąlygos, todėl vien vizualus įspūdis gali klaidinti.

    „Pagal uogos išvaizdą nitratų kiekio nustatyti neįmanoma, patikimiausias vertinimas yra laboratoriniai tyrimai“, – sakė gydytoja.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad buitinių matuoklių rezultatai gali būti netikslūs, nes jie dažnai vertina ne nitratus tiesiogiai, o elektrinį laidumą, kurį veikia vandens kiekis, mineralai ir uogos sunokimas. Dėl to patikimiausia yra oficiali kontrolė ir atsakingas tiekimas.

    Kas iš tiesų pavojingiausia braškėse

    Praktikoje dažnesnę grėsmę nei nitratai kelia pesticidų likučiai, mikrobinė tarša ir netinkamas laikymas. Uogos valgomos neapdorotos termiškai, todėl bet koks užterštumas nuo rankų, paviršių ar vandens gali turėti didesnę reikšmę savijautai nei dažniausiai minimi nitratai.

    Vaikams pirmosios sezono braškės paprastai nėra problema, jei vaikas sveikas, o uogos perkamos patikimoje vietoje ir tinkamai nuplaunamos. Didesnė rizika kyla tuomet, kai vienu kartu suvalgomas labai didelis kiekis arba kai uogos būna pradėjusios gesti.

    Negalavimai po braškių dažniau siejami su žarnyno infekcija, individualiu jautrumu ar sugedusiu produktu. Jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ar viduriavimas, ypač vaikams, svarbu stebėti skysčių balansą ir prireikus kreiptis į medikus.

    Kaip saugiau vartoti braškes

    Norint sumažinti rizikas, braškes verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu ir, jei yra galimybė, trumpai pamirkyti švariame šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti. Kotelį rekomenduojama pašalinti po plovimo, kad neį vidų nepatektų nešvarumai.

    Taip pat svarbu uogas laikyti šaldytuve ir nesivilioti akivaizdžiai pernokusiomis ar pažeistomis braškėmis. Net ir naudingas produktas turėtų būti įvairios mitybos dalis, todėl vaikams ir suaugusiesiems geriau rinktis saiką, o ne didelius kiekius vienu kartu.

  • Šią lengvą naminę paukštienos „dešrą“ gaminu pats: vaikai valgo drąsiai, o skonis nustebina

    Naminė paukštienos užkandžio alternatyva daugeliui tampa patikimesniu pasirinkimu nei parduotuvinė dešra ar kumpis. Kepant mėsą namuose galima tiksliai kontroliuoti sudėtį, druskos kiekį ir prieskonius, todėl sumuštiniai šeimai dažnai būna paprastesni ir aiškesnės sudėties.

    Pagrindinis šio recepto privalumas – sultinga tekstūra ir tai, kad mėsa gerai pjaustosi plonomis riekelėmis. Iškeptas paukštienos gabalas geriausiai atsiskleidžia kitą dieną, kai pilnai atvėsta ir sutvirtėja, todėl verta jį pasiruošti iš vakaro.

    Kas svarbiausia renkantis mėsą?

    Dažniausiai pasirenkama vištienos arba kalakutienos krūtinėlė, tačiau tinka ir šlaunelių mėsa, jei norisi riebesnio, dar sultingesnio rezultato. Mažesnis riebumas reiškia, kad ypač svarbu neperkepti, nes tuomet mėsa greičiau išsausėja.

    Maisto saugos požiūriu svarbu, kad paukštiena būtų pilnai iškepusi: vidinė temperatūra storiausioje vietoje turėtų pasiekti saugų lygį. Patikimiausias būdas tai patikrinti – maisto termometras, nes vien kepimo laikas gali klaidinti dėl skirtingo gabalo dydžio.

    Paprastas paruošimas namuose

    Mėsą patogu užmarinuoti druska, pipirais, česnaku, saldžiąja paprika ir trupučiu aliejaus, o aromatui tinka džiovintos žolelės. Norint švelnesnio skonio vaikams, geriau vengti aštrių prieskonių ir rinktis paprastesnį, mažiau intensyvų mišinį.

    Kepant verta rinktis vidutinę temperatūrą ir mėsą kepti uždengtą ar sandariau, kad neišgaruotų per daug drėgmės. Iškepus svarbu neskubėti pjaustyti: atvėsusi mėsa išlaiko sultis ir tampa tvirtesnė, todėl riekelės gaunasi tvarkingos.

    Laikymas ir šaldymas

    Atvėsintą mėsą geriausia dėti į sandarų indą, kad ji neapdžiūtų ir neprisigertų šaldytuvo kvapų. Šaldytuve toks gaminys paprastai išlieka tinkamas kelias dienas, jei laikomas švariai ir stabilioje temperatūroje.

    Jei kepate didesnį kiekį, patogu dalį supjaustyti riekelėmis ir užšaldyti porcijomis. Tuomet vakare užtenka išimti tiek, kiek reikės rytojui, o ryte turėsite greitą sprendimą pusryčiams ar priešpiečių dėžutei.

    „Kai mėsą pasigaminu pats, ramiau dėl sudėties ir lengviau suvaldyti druską, o vaikams sumuštiniai tiesiog skanesni“, – sako namuose paukštienos užkandį nuolat kepantis tėtis.

  • Mitybą vertinus̄ių ekspertų įspėjimas: „sveiki“ pusryčiai gali slėpti pelėsių toksinus

    Mitybos specialistai dažnai rekomenduoja košes ir įvairius grūdinius produktus kaip sotų bei subalansuotą pusryčių pasirinkimą. Tačiau vis dažniau akcentuojama kita pusė: grūduose gali pasitaikyti mikotoksinų, kuriuos gamina pelėsiniai grybai.

    Mikotoksinai gali susidaryti dar laukuose, kai augalus veikia drėgmė ir šiluma, arba po derliaus nuėmimo, jei grūdai laikomi per drėgnai. Didžiausia rizika siejama su prastu sandėliavimu, netinkamu džiovinimu ir prastesne žaliavos atranka.

    Kas yra mikotoksinai?

    Mikotoksinai yra toksinės medžiagos, kurias išskiria pelėsiniai grybai, o jų pėdsakų kartais aptinkama grūduose, kukurūzuose, ryžiuose, avižose ir iš jų pagamintuose produktuose. Plačiausiai aptariami aflatoksinai, ochratoksinas A, deoksinivalenolis ir zearalenonas.

    Trumpalaikis didesnis užterštumas gali pasireikšti virškinimo sutrikimais, pilvo skausmu, pykinimu, o jautresniems žmonėms ir stipresne savijautos reakcija. Ilgalaikis poveikis vertinamas rimčiau, nes tam tikri mikotoksinai siejami su kepenų pažeidimais, imuniteto slopinimu ir padidėjusia kai kurių ligų rizika.

    Kas labiausiai pažeidžiami?

    Specialistai pabrėžia, kad didesnį jautrumą gali turėti maži vaikai, nėščiosios ir vyresnio amžiaus žmonės, taip pat asmenys, kurių imuninė sistema silpnesnė. Todėl šioms grupėms ypač svarbu rinktis patikimos kilmės produktus ir laikytis tinkamų laikymo sąlygų namuose.

    Europos Sąjungoje mikotoksinų kiekiai maiste yra reguliuojami, nustatytos didžiausios leistinos normos, o kontrolė taikoma tiek žaliavoms, tiek gataviems produktams. Vis dėlto rizika visiškai nedingsta, nes užterštumą lemia sezoniniai orai, drėgmės svyravimai ir tiekimo grandinės spragos.

    Kaip sumažinti riziką?

    Praktikoje padeda paprasti įpročiai: grūdinius produktus pirkti iš patikimų gamintojų, namuose laikyti sausoje, vėsioje vietoje, sandariose pakuotėse. Jei kruopos ar dribsniai įgauna pelėsių kvapą, sulimpa į gumulus ar matosi pakitusios spalvos požymiai, tokių produktų vartoti nereikėtų.

    Subalansuota mityba taip pat mažina riziką, nes neleidžia vienam produktui tapti dominuojančiu kasdieniu pasirinkimu. Košės daugeliui išlieka geras pusryčių pagrindas, tačiau svarbu ne tik receptas, bet ir žaliavos kokybė, jos kilmė bei laikymo sąlygos.