CP v2

Tag: Miškininkystė

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.

  • Japonijoje 600 metų taikomas daisugi: kaip iš vieno medžio gaunama mediena jo nenukertant

    Miškų kirtimai išlieka viena pagrindinių biologinės įvairovės nykimo ir klimato kaitos priežasčių, o medienos paklausa pasaulyje nemažėja. Tarptautiniai vertinimai rodo, kad nuo 1990 metų pasaulis neteko dešimčių milijonų hektarų pirminių miškų, o kartu prarandamos ir svarbios anglies sankaupos.

    Ieškant tvaresnių sprendimų, vis dažniau prisimenamos ir senosios miškininkystės praktikos. Viena jų – Japonijoje, Kioto regione, maždaug XIV amžiuje susiformavusi technika daisugi, leidžianti gauti kokybišką medieną nenukertant „motininio“ medžio.

    Daisugi pavadinimas dažnai aiškinamas kaip su kedrais siejama „platformos“ idėja, nes medis suformuojamas tarsi turėtų lygią viršutinę aikštelę. Ši praktika kilo iš poreikio gauti tiesius, vienodo storio rąstus statybai, kai tinkamos žemės plotai kedrams auginti buvo riboti.

    Vietoje to, kad medis būtų nukertamas vieną kartą, jis ilgainiui tampa nuolatiniu žaliavos šaltiniu. Taip vienas medis gali „užauginti“ daug atskirų, panašios kokybės stiebų per kelias kartas, o miško struktūra išlieka stabilesnė.

    Praktika primena kruopštų formavimą: nuo subrendusio medžio pašalinama dalis šakų, paliekant suformuotą viršutinę lają. Iš jos vertikaliai auginami keli nauji, tiesūs ūgliai, kurie vėliau tampa tinkami medienai.

    Siekiant, kad ūgliai augtų kuo tiesesni, jie ilgainiui gali būti nukreipiami ir prižiūrimi, o šoniniai ūgliai periodiškai pašalinami. Dėl tokios priežiūros gaunami lygūs, mažiau šakoti stiebai, kurie ypač vertinami statybose ir apdailoje.

    Pagrindinis daisugi privalumas – medžio gyvybingumas po „derliaus“: motininis medis lieka augti, o vietoje vieno kamieno per gyvenimą gali duoti dešimtis ar daugiau panaudojamų stiebų. Praktikos aprašymuose dažnai minima, kad produktyvumas gali išlikti apie 200–300 metų, kol pradeda pastebimai mažėti.

    Nors šis metodas nėra universali išeitis visiems miškų tipams, jis parodo kryptį, kuria juda šiuolaikinė miškininkystė: daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiam produktyvumui, ekosistemų atsparumui ir žaliavos kokybei, o ne vien spartai. Diskusijose apie tvarią medieną vis dažniau keliami ir atsekamumo, sertifikavimo bei biologinės įvairovės apsaugos klausimai.

  • Didžioji žalioji siena turėjo sustabdyti Sacharą: po 20 metų aiškėja, kas vyksta iš tikrųjų

    Didžioji žalioji siena turėjo sustabdyti Sacharą: po 20 metų aiškėja, kas vyksta iš tikrųjų

    Didžiosios žaliosios sienos iniciatyva Afrikoje buvo sumanyta kaip vienas ambicingiausių klimato prisitaikymo projektų: siekta stabdyti Sacharos plėtrą Sahelio regione ir atkurti nualintas žemes. Planas apėmė daugiau nei 8 000 kilometrų ruožą per kelias valstybes nuo Senegalo iki Džibučio, tačiau laikui bėgant idėja išaugo iš paprasto medžių sodinimo į platesnę ekosistemų atkūrimo programą.

    Projektą koordinuoja Afrikos Sąjunga, o jį remia tarptautinės organizacijos, tarp jų Jungtinių Tautų kovos su dykumėjimu konvencija. Pagrindinis tikslas iki 2030 metų buvo atkurti 100 milijonų hektarų degradavusių teritorijų, sumažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje sukaupiant anglies atsargas dirvožemyje ir augalijoje bei sukurti milijonus darbo vietų kaimo vietovėse.

    Pažanga yra, bet tempas atsilieka

    Per beveik du dešimtmečius kai kuriose vietovėse jau matomi rezultatai: atkurti ganyklų plotai, geriau sulaikoma drėgmė, didėja dirvožemio derlingumas, stiprėja vietos ūkių atsparumas sausroms. Vis dėlto bendras įgyvendinimo tempas, vertinant pagal viešai skelbiamus tarptautinių institucijų duomenis, išlieka per lėtas, kad iki 2030 metų būtų pasiektas pilnas užmojis.

    Vertinimuose dažnai pabrėžiama, kad pasiekimai labai nevienodi: vienose šalyse sėkmingai diegiamos dirvožemio atkūrimo ir vandens sulaikymo priemonės, kitose progresą stabdo valdymo problemos, pajėgumų trūkumas ir sudėtinga saugumo situacija. Sahelio regione dalyje teritorijų nuolatinės krizės apsunkina ilgalaikius darbus ir priežiūrą.

    Kodėl vien sodinti medžius neužtenka

    Ekspertai pabrėžia, kad „sienos“ įvaizdis klaidina, nes dykumėjimo procesai nėra sustabdomi vien ištisine medžių juosta. Kai kuriose Sahelio zonose efektyviau veikia natūralios augalijos regeneravimas, agro miškininkystė, ganyklų atkūrimas, dirvožemio erozijos mažinimas ir vandens kaupimas, o ne masinis naujų medžių sodinimas bet kokiomis sąlygomis.

    Praktikoje vis daugiau dėmesio skiriama metodams, kurie remiasi vietos bendruomenių patirtimi: tvariam žemės naudojimui, ūkininkavimo pritaikymui prie sausros, vietinių rūšių apsaugai. Tokios priemonės dažnai duoda stabilesnį rezultatą, nes padeda atkurti ekosistemos funkcijas, o ne tik padidina želdinių skaičių ataskaitose.

    Didžiausia rizika – pinigai ir koordinacija

    Vienas pagrindinių iššūkių išlieka finansavimas: tarptautiniuose susitikimuose skelbtos paramos sumos ne visada pakankamai greitai pasiekia konkrečius darbus vietoje, o dalis lėšų nukreipiama į trumpalaikius projektus. Ne mažiau svarbi ir koordinacija tarp šalių, nes be aiškių bendrų standartų sunku palyginti pažangą, užtikrinti priežiūrą ir planuoti tęstinumą.

    Artėjant 2030 metų terminui, iniciatyvos sėkmė vis labiau siejama su gebėjimu finansavimą paversti ilgalaikėmis, vietos poreikiams pritaikytomis priemonėmis. Sahelio ateitis priklausys ne tik nuo pasodintų medžių skaičiaus, bet ir nuo to, ar bus atkurta dirvožemio gyvybė, vandens režimas ir žmonių pragyvenimo šaltiniai regione, kuriame klimato kaitos poveikis jau dabar jaučiamas ypač stipriai.

  • Kinija per 40 metų pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas rodo, kuo dirbtiniai miškai pranoksta natūralius

    Kas nustatyta apie Kinijos želdinimą

    Nuo 1978 metais Kinija, vykdydama vadinamosios Didžiosios žaliosios sienos programą, pasodino apie 66 milijardus medžių. Projektas skirtas pristabdyti dykumėjimą ir dulkių audras, ypač teritorijose prie Gobio ir Takla Makano dykumų.

    Naujas palydoviniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad žmogaus suformuoti miškai daugelyje vietovių auga greičiau nei natūralūs. Mokslininkai vertino lapų ploto indeksą, kuris atspindi lajos tankį ir yra susijęs su anglies dioksido sugėrimu.

    Kodėl dirbtiniai miškai auga sparčiau

    Tyrėjai nustatė, kad pasodinti miškai lapijos plotą didino maždaug 66 proc. greičiau nei natūralūs miškai. Pagrindinis paaiškinimas paprastas: daug pasodintų medynų yra jaunesni, o jauni medžiai paprastai auga greičiau.

    Vis dėlto, net lyginant panašaus amžiaus miškus ir panašias augimo sąlygas, pasodinti miškai vis tiek augo apie 4,6 proc. sparčiau. Ryškesnis skirtumas fiksuotas mišriuose ir visžaliuose medynuose.

    Rezultatus, anot mokslininkų, lemia ir tai, kaip tokie miškai kuriami bei prižiūrimi. Dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, o priežiūra apima konkurencinės augalijos šalinimą ir kartais tręšimą, todėl medžiams lengviau konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų.

    Ką tai reiškia klimato politikai

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnis augimas nereiškia automatiškai geresnio ilgalaikio rezultato. Skirtumas dažniausiai pasiekia piką, kai medynams apie 30–40 metų, o vėliau, ypač po 40 metų, mažėja.

    Natūralūs miškai, nors dažnai auga lėčiau, ilgainiui gali stabiliau kaupti anglį ir išlaikyti ekosistemų atsparumą. Todėl miškininkystės ir klimato sprendimuose svarbus balansas: pasodinti miškai gali padėti greitesniam trumpalaikiam anglies sugėrimui, tačiau biologinės įvairovės ir ilgalaikio anglies kaupimo požiūriu natūralūs miškai išlieka kritiškai svarbūs.

    „Pasodinti miškai gali būti galingas trumpalaikis anglies sugėrimo įrankis, tačiau šis pranašumas yra laikinas. Ilgalaikiam anglies saugojimui ir atsparumui natūralūs miškai lieka nepakeičiami“, – sakė vienas tyrimo autorių Juhanas Luo.

  • Japoniją kasmet kausto žiedadulkių krizė: šaknis – 1950-ųjų miškų politika ir jos pasekmės

    Japonijoje sezoninė alergija daugeliui tapo ne vien nepatogumu, o kasmet pasikartojančia visuomenės sveikatos problema. Šalyje vis dažniau kalbama apie nacionalinio masto krizę, nes pavasarį žiedadulkių koncentracija kai kuriose vietovėse pasiekia rekordines reikšmes.

    Didžiausią dalį bėdos, pasak ekspertų, lemia ne tiek klimato svyravimai, kiek ilgalaikės pokario miškininkystės pasekmės. 1950-aisiais, atstatant šalį po Antrojo pasaulinio karo, Japonija ėmėsi plataus masto miškų atsodinimo, o pasirinkimas krito į greitai augančias rūšis.

    Kaip 1950-ieji pakeitė pavasarius

    Tuomet dideliais plotais buvo sodinami japoniški kedrai sugi ir kiparisai hinoki, nes jų mediena buvo patogi statyboms, o augimas greitas. Per dešimtmečius šios plantacijos išsiplėtė iki milžiniškų mastų, o dalyje regionų ėmė dominuoti monokultūriniai miškai.

    Šių medžių žiedadulkės yra lengvos ir lengvai pernešamos vėjo, todėl pavasarį jos iš miškų masiškai pasiekia miestus. Problema didėja ir dėl to, kad brandūs medžiai išskiria daugiau žiedadulkių, o vienodo amžiaus, vienodose teritorijose augančios plantacijos neretai žydi sinchroniškai.

    Kas nutinka žmonėms ir ekonomikai

    Milijonai žmonių kasmet patiria alerginį rinitą: vargina čiaudulys, akių perštėjimas, nosies užgulimas, prastėja miegas ir koncentracija. Dalies pacientų būklė komplikuojasi, didėja ir astmos paūmėjimų rizika.

    Žiedadulkių sezonas smogia ir ekonomikai: daugiau nedarbingumo, mažesnis produktyvumas, didesnės gydymo išlaidos. Vienas dažniausiai cituojamų vertinimų rodo, kad piko metu nuostoliai gali siekti apie 1,5 milijardo eurų per dieną, vertinant prarastą darbo laiką ir sulėtėjusią vartojimo veiklą.

    Ką žada valdžia ir kodėl sprendimai lėti

    Japonijos valdžia pastaraisiais metais viešai pripažino, kad žiedadulkių klausimas tapo nacionaliniu iššūkiu, ir pristatė ilgalaikę programą mažinti žiedadulkių kiekį. Tarp priemonių minimas dalies sugi plantacijų retinimas ir keitimas į mišresnius, įvairesnius miškus, taip pat mažiau žiedadulkių išskiriančių veislių sodinimas.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad greito rezultato tikėtis sunku: miškų keitimas yra ilgas procesas, trunkantis dešimtmečius, be to, reikia suderinti ekologinius, ekonominius ir regioninės plėtros interesus. Kai kur jau vykdomi bandomieji projektai, orientuoti į biologinės įvairovės atkūrimą, nes mišrūs miškai gali padėti ne tik mažinti žiedadulkių krūvį, bet ir geriau apsaugoti šlaitus nuo nuošliaužų bei stiprinti ekosistemų atsparumą.

  • Tragedija prasidėjo nuo traukinio rato: taip per kelias minutes ugnis prarijo Puszczą Notecką

    Tragedija prasidėjo nuo traukinio rato: taip per kelias minutes ugnis prarijo Puszczą Notecką

    1992 metų rugpjūtį Lenkijoje kilęs Puszczos Noteckos gaisras tapo vienu skaudžiausių šalies miškų istorijoje. Vėliau byla pasiekė net Aukščiausiąjį Teismą, nes reikėjo tiksliai atkurti įvykių eigą ir nustatyti atsakomybę.

    Dar birželį regione buvo fiksuojami pirmieji užsidegimai, o gesinimas kai kur užsitęsė dėl degančios paklotės ir durpių. Rugpjūtį situacija tapo kritinė: kaitra ir ilgas laikotarpis be lietaus išdžiovino mišką iki itin pavojingos būklės.

    1992 metų rugpjūčio 9 dieną Didžiosios Lenkijos vaivadijoje temperatūra perkopė 36 laipsnius, o kritulių nebuvo apie 50 dienų. Tokios sąlygos sudarė prielaidas, kad menkiausia kibirkštis galėtų virsti nekontroliuojamu gaisru.

    Lemiamą grandį, kaip vėliau konstatuota teismo dokumentuose, sukūrė traukinio techninis gedimas. Netrukus po sustojimo ir pajudėjimo iš Miały stoties vieno vagono ašyje užsiblokavus stabdžiams, nuo ratų ėmė skrieti kibirkštys.

    „Iš po vieno vagono ašies ratų pasipylusios kibirkštys krito į pakelės žolę ir piktžoles, o ugnis kelis kilometrus plito palei bėgius ir persimetė į gretimą jaunuolyną“, – teismo išvadą perteikė bylos medžiaga.

    Ugnis greitai peraugo į vadinamąjį viršūninį gaisrą, kai liepsnos juda medžių lajomis, o vėjas ir karštis toliau išnešioja žarijas. Tokiais atvejais degančios nuolaužos gali būti nunešamos šimtais metrų, todėl frontas plečiasi ne prognozuojamai, o šuoliais.

    Puszcza Notecka tuo metu buvo ypač pažeidžiama dėl sudėties: didžiąją jos dalį sudarė pušynai, kuriuose spygliuočių sakai ir eteriniai aliejai didina degumą. Dėl to gaisras liudininkams ir gelbėtojams atrodė panašus į ugnies audrą, kai liepsnos tarsi užverda virš medžių viršūnių.

    Nukentėjo ne tik miškas, bet ir laukinė fauna, o dalį aplinkinių vietovių teko evakuoti. Miško specialistai vėliau pabrėžė, kad tokiuose gaisruose realių nuostolių gamtai dažnai neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, nes dalis gyvūnų tiesiog dingsta gaisravietėje.

    Žmonėms gaisrą sustabdyti buvo itin sunku, o reikšmingai padėjo tik pasikeitusios oro sąlygos ir lietus. Teisinė bylos dalis baigėsi 1997 metais, kai Aukščiausiasis Teismas paliko galioti sprendimą dėl žalos atlyginimo už techninį gedimą.

    Teismo sprendime minima 23 mln. zlotų suma šiandien sudarytų maždaug 5 400 000 eurų. Tai buvo vienas ryškiausių precedentų, parodžiusių, kad infrastruktūros ir techninės priežiūros klaidos gali turėti milžiniškas ekologines ir finansines pasekmes.

    Miško atkūrimas truko ne vienerius metus, o atsodinimui naudota apie 80 mln. medelių. Svarbi pamoka buvo ir miškininkystės strategija: vietoj beveik vien pušų dominavimo imta tikslingiau didinti rūšinę įvairovę, įtraukiant daugiau lapuočių, kad ateityje ekosistema būtų atsparesnė ugniai ir sausroms.

    Pastaraisiais metais visoje Europoje daugėja sezonų, kai gaisrų rizika smarkiai išauga dėl karščio bangų, užsitęsusių sausrų ir stipresnių vėjų. Dėl to vis dažniau akcentuojama prevencija: technikos patikros, pakelių ir geležinkelių apsaugos juostos, greitesnis užsidegimų aptikimas ir mišresni, drėgmę geriau išlaikantys miškai.

  • Palangos bibliotekoje – pajūrio kopų apželdinimo 100-mečio istorija ir miškininko Daujoto palikimas

    Gegužės 13 dieną 17 valandą Palangos viešojoje bibliotekoje vyks renginys, skirtas pažymėti Palangos pajūrio kopų apželdinimo 100-metį ir prisiminti miškininką Marijoną Daujotą. Organizatoriai kviečia į susitikimą, kuriame istoriniai faktai bus sujungti su šiandienės miškininkystės praktika.

    Pranešimą skaitys gidė Gražina Banienė, Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miškininkė. Ji žada pristatyti, kaip per šimtmetį kito požiūris į kopų sutvirtinimą, miško įveisimą ir priežiūrą pajūrio sąlygomis.

    Renginyje bus apžvelgta, kaip jaunas miškas buvo auginamas prieš šimtą metų ir kokie sprendimai taikomi dabar, kai daugiau dėmesio skiriama biologinei įvairovei, vietinių rūšių parinkimui ir atsparumui klimato kaitos poveikiui. Taip pat bus kalbama apie tai, kas miškininkystėje išliko pastovu: nuosekli priežiūra, atsakomybė už ilgalaikį rezultatą ir darbas su jautriomis, vėjų bei smėlio judėjimo veikiamomis teritorijomis.

    Bus aptarti iššūkiai, su kuriais susidūrė Marijonas Daujotas, ir šiandieniniai kopų bei pajūrio želdynų priežiūros klausimai, kai lankytojų srautai, audros ir pakrantės erozija tampa kasdieniais veiksniais. Pranešime numatoma įvertinti, kokia Daujoto patirties dalis iki šiol atpažįstama dabartiniuose darbo principuose ir kokias pamokas pajūrio miškų tvarkymui suteikė ankstyvieji apželdinimo projektai.

    Bibliotekoje taip pat eksponuojama šiai sukakčiai skirta fotografijų ir dokumentų paroda. Ji suteiks progą pamatyti, kaip laikui bėgant keitėsi pajūrio kraštovaizdis, darbų mastas ir priemonės, kuriomis buvo formuojamas stabilesnis kopų ruožas.