Vakarų Anglijoje, netoli Glosterio, buvusiose žemės ūkio naudmenose per vieną sezoną įveistas naujas miškas Hoarthorns. Maždaug 88 hektarų plote pasodinta apie 127 000 medelių, o rūšių įvairovė siekia beveik 40 – vyrauja lapuočiai, tokie kaip ąžuolai ir alksniai. Projektas laikomas vienu didžiausių per pastaruosius šimtmečius vietos miškų plėtros žingsnių.
Toks mastas iškalbingas, tačiau britų miškininkystė keičia ne tik apsukas, bet ir filosofiją. Po Pirmojo pasaulinio karo įsteigta Forestry Commission ilgą laiką orientavosi į sparčią medienos gamybą, todėl buvo masiškai sodinami greitai augantys spygliuočiai. Dėl to atsirado taisyklingos, vienarūšės plantacijos, kurios šiandien vis dažniau vertinamos kaip mažiau palankios biologinei įvairovei.
Istoriškai miškų Anglijoje buvo mažai: XX amžiaus pradžioje mišku apaugusi teritorija buvo nusmukusi iki itin žemų rodiklių, o karų metais mediena tapo strategine žaliava. Importas buvo ribojamas, todėl šalies viduje siekta kuo greičiau padidinti medienos išteklius. Šis paveldas iki šiol matomas didelėje dalyje spygliuočių masyvų.
Miškai dabar turi daugiau tikslų
Šiandien nauji įveisimai vertinami kaip daugiafunkcis atsakas į klimato ir gamtos krizes. Miškai planuojami taip, kad kauptų anglies dioksidą, kurtų buveines gyvūnams, suteiktų erdvę rekreacijai, o kai kur ir prisidėtų prie vietinės medienos tiekimo. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje fiksuojami tūkstančiai hektarų naujų miškų kasmet, o bendras miškingumas auga nuosekliai.
Kartu keičiasi ir rūšių parinkimas. Vietoj vienos dominuojančios rūšies projektuose sąmoningai pasirenkami mišiniai, įtraukiami krūmai, formuojamos skirtingo tankumo juostos. Miškininkai vis dažniau vertina ir klimato projekcijas, ieškodami medžių, kurie atlaikytų šiltesnes vasaras, sausras ir naujas ligas.
Tokio prisitaikymo dalis – sėklų ir sodinamosios medžiagos kilmės koregavimas. Kai kur naudojamos sėklos iš labiau pietinių Europos regionų, siekiant, kad ateities sąlygomis medžiai turėtų didesnes išgyvenimo galimybes. Tuo pat metu stebima, kaip kai kurios rūšys natūraliai plečia savo arealus į šiaurę.
Didžiausias iššūkis – seni, per tankūs medynai
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien pasodinti naują mišką neužtenka. Dalis senesnių, ypač spygliuočių, medynų per dešimtmečius tapo pernelyg tankūs: uždaros lajos sumažina šviesos patekimą į paklotę, todėl nyksta dalis augalų, keičiasi vabzdžių ir paukščių buveinės. Tyrimai kai kuriuose Britanijos miškuose rodo, kad medžių ir krūmų biomasė bei užaugimas nuo XX amžiaus antros pusės kai kur išaugo kelis kartus.
Dėl to dalis miškininkų ragina imtis aktyvesnės brandžių miškų priežiūros: vietomis retinti lajas, šalinti pavienius medžius ir kurti daugiau šviesos „langų“. Tokia praktika gali priminti tradicinį, smulkesnio masto ūkininkavimą miške ir padėti atkurti rūšinę įvairovę. Tačiau tai brangu, techniškai sudėtinga ir neretai sulaukia visuomenės kritikos, nes bet koks kirtimas viešumoje lengvai painiojamas su naikinimu.
Britų patirtis vis dažniau įvardijama kaip pamoka kitoms Europos šalims: miškų plėtra yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu tai, kas vyksta po pasodinimo. Atsparumas klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams priklausys nuo rūšių įvairovės, priežiūros ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp anglies kaupimo, gamtos apsaugos ir visuomenės lūkesčių.
Leave a Reply