CP v2

Tag: Mityba

  • Makaronai nebūtinai kelia cukrų: didžiausia klaida slypi porcijoje ir padaže

    Makaronai nebūtinai kelia cukrų: didžiausia klaida slypi porcijoje ir padaže

    Makaronai yra angliavandenių produktas, todėl organizme jie suskaidomi iki gliukozės. Tai normalu, nes gliukozė yra vienas svarbiausių energijos šaltinių. Rizika atsiranda tuomet, kai gliukozės kiekis kraujyje šokteli staigiai arba išlieka padidėjęs per ilgai.

    Dažnai manoma, kad makaronai organizmą veikia taip pat kaip saldumynai ar balta duona, tačiau tai ne visada tiesa. Dėl savo struktūros makaronuose esantis krakmolas neretai virškinamas lėčiau, todėl cukraus kreivė gali kilti tolygiau. Tam įvertinti naudojamas glikemijos indeksas, rodantis, kaip greitai maistas didina gliukozę po valgio.

    Vis dėlto didžiausia problema dažniausiai prasideda ne pačiuose makaronuose, o lėkštėje šalia jų. Didelė porcija baltų makaronų su riebiu grietinėlės tipo ar pirktiniu padažu, be daržovių ir be baltymų šaltinio, organizmui yra visai kitas valgis nei subalansuotas patiekalas. Skirtumas ypač svarbus žmonėms, kurie stebi cukraus kiekį kraujyje.

    Reikšmę turi ne tik glikemijos indeksas, bet ir glikemijos krūvis, tai yra bendras suvalgytų angliavandenių kiekis konkrečiame valgyme. Net ir vidutinį glikemijos indeksą turintis produktas gali stipriau pakelti gliukozę, jei porcija per didelė. Dėl to mitybos specialistai akcentuoja, kad svarbiausia yra ne demonizuoti vieną maisto produktą, o vertinti visą patiekalo sudėtį.

    Praktiškai tai reiškia, kad makaronai turėtų būti tik dalis lėkštės, o ne vienintelis jos turinys. Kai prie jų atsiranda daržovių, baltymų ir sveikųjų riebalų, sotumas didėja, virškinimas lėtėja, o gliukozės šuolio tikimybė mažėja. Toks derinys ypač aktualus vakarienei, kai dalis žmonių jautriau reaguoja į didesnį angliavandenių kiekį.

    Svarbu ir tai, kaip makaronai išverdami. Al dente, tai yra dar šiek tiek tvirti ir nepervirti makaronai, paprastai virškinami lėčiau nei visiškai suminkštinti. Pervirti makaronai lengviau suardomi, todėl gliukozė į kraują gali patekti greičiau.

    Dėmesio sulaukia ir atvėsintų bei vėliau pašildytų krakmolingų produktų tema. Tyrimai rodo, kad atvėsinus dalis krakmolo gali tapti atsparesnė virškinimui, o tai kai kuriems žmonėms siejama su švelnesne popietine ar vakarine glikemijos reakcija. Tai nereiškia, kad pašildyti makaronai tampa liekninančiu produktu, tačiau gaminimo būdas gali turėti įtakos.

    Norintiems paprastų sprendimų, dažnai rekomenduojama rinktis viso grūdo makaronus, nes juose daugiau skaidulų. Skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems ir paprastai prisideda prie tolygesnės gliukozės dinamikos. Vis dažniau pasirenkami ir ankštinių augalų makaronai, pavyzdžiui, iš lęšių ar avinžirnių, nes jie turi daugiau baltymų ir skaidulų.

    Daugumai sveikų žmonių makaronai gali likti mityboje, jei jų valgoma saikingai ir jie derinami su kitais produktais. Didesnio atsargumo dažniausiai prireikia sergantiems cukriniu diabetu, turintiems atsparumą insulinui ar prediabetą, nes reakcija į tą patį patiekalą gali būti labai individuali. Tokiais atvejais dažnai rekomenduojama stebėti gliukozės rodiklius ir sprendimus aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Galiausiai trys paprasti principai dažniausiai duoda didžiausią efektą: nepervirti makaronų, nepadaryti porcijos per didelės ir nevalgyti jų vienų. Kai lėkštėje atsiranda daržovių, baltymų ir kokybiškų riebalų, makaronai tampa įprasta subalansuoto valgio dalimi, o ne cukraus šuolį garantuojančiu pasirinkimu.

  • Cukrus ne vienintelis kaltininkas: šie kasdieniai produktai tyliai kursto uždegimą

    Cukrus ne vienintelis kaltininkas: šie kasdieniai produktai tyliai kursto uždegimą

    Kas yra lėtinis uždegimas?

    Lėtinis, vadinamasis žemo laipsnio uždegimas dažnai vystosi nepastebimai ir ilgainiui siejamas su didesne 2 tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų bei kepenų suriebėjimo rizika. Jį gali palaikyti ne viena konkreti „bloga“ medžiaga, o bendras mitybos ir gyvenimo būdo paveikslas.

    Didelę reikšmę turi tai, kaip dažnai renkamės greitai įsisavinamus angliavandenius, kiek suvalgome skaidulų ir kiek kasdien gauname daržovių, ankštinių bei žuvies. Taip pat svarbūs miego, streso ir fizinio aktyvumo veiksniai, kurie uždegiminius procesus gali stiprinti arba slopinti.

    Ne tik cukrus: dažni „uždegimo“ skatintojai

    Pridėtinis cukrus ir saldinti gėrimai dažnai minimi kaip vieni ryškiausių mitybos rizikos veiksnių, ypač kai jie vartojami kasdien. Tokie produktai didina energijos perteklių, skatina riebalinio audinio, ypač pilvinio, kaupimąsi, o šis audinys yra aktyvus ir gali didinti uždegiminių medžiagų gamybą.

    Ypatingas dėmesys skiriamas gėrimams ir užkandžiams, saldintiems fruktozės sirupais, nes skystos kalorijos greitai suvartojamos, silpnai suteikia sotumo jausmą ir palengvina persivalgymą. Ilgainiui tai gali atsispindėti prastesniu gliukozės valdymu ir didesniu uždegiminių žymenų lygiu.

    Uždegimą gali palaikyti ir rafinuoti angliavandeniai, kai kasdienėje mityboje vyrauja balta duona, šviesūs makaronai, baltieji ryžiai, saldūs pusryčių dribsniai ar bandelės. Perdirbimo metu šie produktai netenka dalies skaidulų, vitaminų ir mineralų, todėl dažniau sukelia staigius gliukozės ir insulino šuolius.

    Skaidulų stoka svarbi ne tik sotumui, bet ir žarnyno mikrobiotai, kuri dalyvauja imuninės sistemos reguliavime. Kai mityboje mažai skaidulų, o daug itin perdirbtų produktų, dažniau minimi nepalankūs pokyčiai žarnyne ir silpnesnė metabolinė pusiausvyra.

    Alkoholis, mėsa ir gaminimo būdas

    Alkoholis taip pat siejamas su uždegimo stiprėjimu, ypač kai vartojamas reguliariai ir didesniais kiekiais. Jis gali didinti oksidacinį stresą, trikdyti imuninės sistemos veiklą ir neigiamai veikti žarnyno barjero funkciją, dėl ko organizmas jautriau reaguoja į dirgiklius.

    Daug diskusijų kelia raudona ir perdirbta mėsa, ypač kai ji dažnai vartojama vietoje žuvies ar augalinių baltymų. Kepant, skrudinant ar grilinant aukštoje temperatūroje susidarančios medžiagos gali didinti oksidacinį stresą, o reguliarus perdirbtos mėsos vartojimas siejamas su didesne kai kurių lėtinių ligų rizika.

    Svarbus ir pats gaminimo būdas: dažnas gruzdinimas ar kepimas dideliame riebalų kiekyje paprastai padidina patiekalo kaloringumą ir metabolinę apkrovą. Be to, jei mityboje vyrauja riebalai su daug omega-6, o omega-3 šaltinių trūksta, gali būti sunkiau išlaikyti palankią uždegimo procesų pusiausvyrą.

    Praktikoje specialistai dažniau siūlo ne „uždrausti“ vieną produktą, o keisti bendrą racioną: daugiau daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų, riešutų, alyvuogių aliejaus ir žuvies, o saldintus gėrimus, itin perdirbtus užkandžius, alkoholį ir perdirbtą mėsą vartoti rečiau. Tokie pokyčiai dažnai dera su vadinamaisiais Viduržemio jūros mitybos principais, kurių nauda širdžiai ir metabolinei sveikatai plačiai aptariama mokslinėje literatūroje.

  • Ar saldinti žaliąją arbatą? Ekspertai paaiškino, kada cukrus kenkia labiausiai

    Žalioji arbata daugelio laikoma vienu naudingiausių gėrimų: joje gausu biologiškai aktyvių medžiagų, ypač polifenolių ir katechinų, siejamų su antioksidaciniu poveikiu. Vis dėlto ginčas dėl vieno įpročio neslūgsta – ar verta į puodelį dėti cukraus.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad pats cukrus žaliosios arbatos „nepaverčia nuodu“, tačiau pakeičia gėrimo profilį ir kasdienį poveikį organizmui. Saldintas gėrimas tampa papildomu greitųjų angliavandenių šaltiniu, o tai svarbu vertinant kūno svorį, apetitą ir gliukozės svyravimus.

    Žaliosios arbatos vertė dažniausiai siejama su antioksidantais, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą ir palaikyti širdies bei kraujagyslių sistemos funkciją. Taip pat joje yra kofeino ir L-teanino derinys, dėl kurio dalis žmonių jaučia švelnesnį budrumą ir geresnę koncentraciją nei po kavos.

    Pridėjus cukraus, šios naudos neišnyksta akimirksniu, tačiau kasdienis saldinimas didina bendrą pridėtinių cukrų kiekį racione. Tai ypač aktualu tiems, kurie jau vartoja saldintus gėrimus, desertus ar užkandžius, nes pridėtinis cukrus dažnai „susideda“ nepastebimai.

    Dar vienas praktinis aspektas – skonis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad cukrus užgožia natūralų arbatos aromatą, mažina jai būdingą lengvą kartumą ir sutraukiamumą, todėl ilgainiui gali būti sunkiau mėgautis nesaldintu gėrimu.

    Norint mažinti cukraus kiekį, rekomenduojama tai daryti palaipsniui, pavyzdžiui, mažinant kiekį kas kelias dienas. Skoniui praturtinti dažnai siūloma rinktis citriną, mėtas ar jazminų žiedus, o medų dėti tik į šiek tiek atvėsintą gėrimą, kad išliktų jo savybės.

    Gydytojai ir dietologai primena, kad bendros sveikatos naudos labiausiai priklauso nuo viso raciono, o ne vieno produkto. Jei norisi saldumo, verta įsivertinti, kiek pridėtinio cukraus jau gaunate per dieną, ir rinktis sprendimą, kurį realu išlaikyti ilgą laiką.

  • Gydytojai įvardijo superproduktą, kuris gali mažinti kraujospūdį: rezultatas nustebins

    Padidėjęs arterinis kraujospūdis, dar vadinamas hipertenzija, yra viena dažniausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos būklių. Ilgainiui dėl nuolat aukšto spaudimo didėja insulto, miokardo infarkto, širdies nepakankamumo ir inkstų pažeidimo tikimybė.

    Specialistai pabrėžia, kad kraujospūdį dažnai kelia per didelis druskos kiekis maiste, mažas fizinis aktyvumas, antsvoris, rūkymas, gausus alkoholio vartojimas ir ilgalaikis stresas. Dalis žmonių hipertenzijos nejaučia, todėl ji neretai nustatoma tik profilaktinių patikrų metu.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia burokėliai ir jų sultys, nes tai vienas gausiausių natūralių mitybinių nitratų šaltinių. Organizme nitratai virsta azoto oksidu, kuris padeda atpalaiduoti kraujagysles ir gali prisidėti prie kraujospūdžio mažėjimo.

    Tyrimuose dažniausiai minimas burokėlių sulčių kiekis yra apie 250 mililitrų per dieną. Kai kuriuose klinikiniuose stebėjimuose toks kiekis siejamas su vidutiniu sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimu maždaug 8 ir 4 milimetrais gyvsidabrio stulpelio, nors individualus poveikis gali skirtis.

    Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad vienas produktas hipertenzijos neišsprendžia. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant mitybos pokyčius, reguliarią mankštą, svorio kontrolę ir, jei reikia, gydytojo paskirtus vaistus.

    Norint kraujospūdį valdyti saugiai, rekomenduojama mažinti druskos vartojimą ir dažniau rinktis neperdirbtą maistą. Taip pat svarbu judėti bent 150 minučių per savaitę vidutiniu intensyvumu, riboti alkoholį, nerūkyti ir sekti kraujospūdžio rodiklius namuose.

    Į mitybą verta įtraukti ir daugiau lapinių daržovių, tokių kaip špinatai ar salotos, taip pat salierų, nes šie produktai dažnai siejami su palankesne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle. Jei turite inkstų ligų, vartojate kraują skystinančius vaistus ar jums nustatyti specifiniai mitybos ribojimai, dėl burokėlių sulčių vartojimo geriausia pasitarti su gydytoju.

  • Pavasarinis detoksas su rūgštynėmis? Gydytojai įspėja apie riziką inkstams ir skrandžiui

    Rūgštynės pavasarį daugeliui tampa lengvu pasirinkimu sriuboms ir vadinamajam detoksui, tačiau gydytojai primena, kad ši žaluma tinka ne visiems. Nors lapuose yra vitamino C ir kitų mikroelementų, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas oksalatams ir rūgštims, kurios kai kuriems žmonėms gali sukelti nemalonių pasekmių.

    Didžiausia rūgštynių rizika siejama su oksalo rūgštimi ir jos druskomis – oksalatais. Šios medžiagos natūraliai randamos daugelyje augalų, tačiau gausesnis jų kiekis mityboje gali didinti kalcio oksalato kristalų susidarymo tikimybę, o tai siejama su inkstų akmenlige. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, kuriems akmenligė jau buvo diagnozuota arba yra buvę pasikartojančių epizodų.

    Kada rūgštynės gali pakenkti?

    Rūgštynių rūgštumas gali dirginti virškinamąjį traktą, todėl jų reikėtų vengti arba stipriai riboti, jei vargina padidėjęs skrandžio rūgštingumas, refliuksas, gastritas ar skrandžio opa. Daliai žmonių tokie produktai gali sustiprinti rėmenį, pilvo skausmus ar deginimo pojūtį.

    Atskirai minimos ir būklės, susijusios su šlapimo rūgšties apykaita, pavyzdžiui, podagra, nors oksalatai nėra tas pats, kas purinai. Vis dėlto sergant lėtinėmis ligomis ar turint specifinių mitybos rekomendacijų, prieš dažniau įtraukiant rūgštynes verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip valgyti saugiau?

    Jei rimtų sveikatos problemų nėra, rūgštynės gali būti mitybos dalis, tačiau svarbiausia – saikas ir kontekstas. Specialistai pabrėžia, kad vadinamasis detoksas dažniausiai yra marketingo terminas, o realų „detoksikacijos“ darbą kasdien atlieka kepenys ir inkstai, kuriems svarbiausia subalansuota mityba ir pakankamas skysčių kiekis.

    Rūgštynių patiekalus verta derinti su kalcio šaltiniais, pavyzdžiui, raugintais pieno produktais, nes kalcis žarnyne gali surišti dalį oksalatų ir mažinti jų pasisavinimą. Taip pat svarbu rinktis jaunesnius lapus, nes augalui bręstant oksalatų kiekis gali didėti, o porcijas laikyti nedideles.

    Dar vienas praktiškas patarimas – gerti pakankamai vandens, ypač jei mityboje pasitaiko daugiau oksalatų turinčių produktų. Pakankamas skysčių kiekis didina šlapimo tūrį ir gali mažinti kristalų susidarymo tikimybę, o tai aktualu žmonėms, linkusiems į akmenligę.

    Galiausiai, jei po rūgštynių patiekalų kartojasi rėmuo, skrandžio skausmas, atsiranda šlapinimosi diskomfortas ar anksčiau buvo inkstų akmenų, tai ženklas peržiūrėti racioną. Tokiais atvejais saugiausia sprendimą priimti ne pagal pavasario madą, o pagal individualią sveikatos situaciją.

  • Mokslininkai nustatė: šis įprotis nuo darbo streso saugo labiau nei sportas

    Mokslininkai nustatė: šis įprotis nuo darbo streso saugo labiau nei sportas

    Ilgalaikis stresas darbe dažnai „gydomas“ universaliais patarimais: daugiau judėti, sveikiau valgyti, geriau išsimiegoti ir mažinti žalingus įpročius. Tačiau naujas ilgalaikis tyrimas rodo, kad ne visi sveiki įpročiai vienodai apsaugo nuo lėtinio darbo streso poveikio sveikatai.

    Tyrėjai analizavo 2 871 Kanados darbuotojo duomenis, kauptus 10 metų nacionalinėje apklausoje. Buvo vertinama, ar penki elgsenos veiksniai už darbo ribų gali susilpninti ryšį tarp patiriamo darbo streso ir bendros sveikatos: mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė, alkoholio vartojimas ir rūkymas.

    Rezultatai parodė netolygų vaizdą: kai kurie įpročiai iš tiesų veikė kaip savotiškas „skydas“ nuo streso, o kiti buvo naudingi bendrai savijautai, bet nebūtinai mažino būtent streso darbe žalą. Ryškiausiai išsiskyrė miego kokybė.

    Miegas išsiskyrė labiausiai

    Tyrimo duomenimis, geresnė miego kokybė stipriausiai „amortizavo“ ilgalaikio darbo streso sąsajas su prastesne sveikata. Mokslininkai aiškina, kad kokybiškas miegas padeda atkurti organizmo išteklius, palaikyti dėmesį ir emocijų reguliavimą, o tai svarbu kasdien susiduriant su įtampa.

    Mityba taip pat turėjo reikšmingą apsauginį poveikį, nors ir silpnesnį nei miegas. Tyrėjų vertinimu, subalansuotas maistas gali prisidėti prie geresnių psichologinių ir fizinių rezervų, reikalingų ištverti ilgai trunkantį krūvį.

    Tuo metu fizinis aktyvumas, nors ir siejamas su geresne bendra sveikata, šiame tyrime neparodė tokio pat aiškaus streso darbe „slopinimo“ efekto, kai visi penki veiksniai buvo vertinami kartu. Tai nereiškia, kad judėjimas nereikalingas, tačiau jis ne visada veikia kaip tiesioginė apsauga nuo lėtinio profesinio streso padarinių.

    Alkoholis ir rūkymas: rezultatai reikalauja atsargumo

    Vertinant alkoholio vartojimą, išryškėjo netikėta statistinė sąsaja: tarp mažiau alkoholio vartojančių žmonių darbo stresas buvo stipriau susijęs su prastesne bendra sveikata nei tarp tų, kurie gėrė dažniau. Patys autoriai pabrėžia, kad tai negali būti interpretuojama kaip įrodymas, jog alkoholis saugo nuo streso.

    Priešingai, dažniau alkoholį vartoję žmonės apskritai pranešė apie prastesnę sveikatą. Tyrėjai neatmeta, kad tokius rezultatus galėjo lemti neįvertinti veiksniai, pavyzdžiui, ankstesnės sveikatos problemos, skirtingi streso įveikos modeliai ar net netiesinė priklausomybė tarp vartojimo dažnio ir savijautos.

    Rūkymas šiame kontekste vertintas kaip vienas iš elgsenos rodiklių, galinčių būti susijęs su blogesne bendra sveikata. Vis dėlto pagrindinė tyrimo žinutė buvo ne apie vieną konkretų žalingą įprotį, o apie tai, kas realiai padeda atsilaikyti prieš ilgalaikį darbo krūvį.

    Sveiki įpročiai nepakeis darbo sąlygų

    Tyrėjai akcentuoja, kad individuali savipriežiūra neturėtų tapti pasiteisinimu prastai darbo organizacijai. Kokybiškas miegas ar geresnė mityba gali padėti, kai stresas užsitęsia, tačiau jie nepanaikina pagrindinių problemų, tokių kaip per didelis darbo krūvis, nenuspėjami grafikai ar nuolatinė komunikacija po darbo valandų.

    Autorių teigimu, atsakomybė kurti sveikesnę darbo aplinką tenka organizacijoms ir vadovams: svarbu mažinti darbinių žinučių srautą po darbo, užtikrinti realias pertraukas, gerinti planavimą ir sudaryti sąlygas darbuotojų atsigavimui. O darbuotojams pagrindinė praktinė išvada paprasta: kai stresas didelis, verta ypač rimtai žiūrėti į miego kokybę ir mitybą.

  • Mokslininkai nustebo: vos 4 savaitės mitybos pokyčių gali sumažinti biologinį amžių

    Mokslininkai nustebo: vos 4 savaitės mitybos pokyčių gali sumažinti biologinį amžių

    Vos keturių savaičių mitybos pokyčiai vyresniame amžiuje gali pastebimai pagerinti su senėjimu siejamus organizmo rodiklius ir sumažinti vadinamąjį biologinį amžių, rodo naujas Sidnėjaus universiteto mokslininkų tyrimas. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai dar nereiškia ilgesnės gyvenimo trukmės, o efektui patvirtinti reikalingi ilgesni stebėjimai.

    Biologinis amžius skiriasi nuo kalendorinio, nes atspindi kūno būklę pagal fiziologinius rodiklius, o ne pagal metus nuo gimimo. Jį gali veikti paveldimumas, aplinkos veiksniai, fizinis aktyvumas, miegas ir mityba, todėl kai kurie žmonės ląstelių ir medžiagų apykaitos lygmeniu atrodo „jaunesni“ už savo pasą.

    Tyrime analizuoti vyresnių suaugusiųjų, kurių amžius siekė 65–75 metus, duomenys iš atsitiktinių imčių klinikinio bandymo, kuriame visiems dalyviams keturias savaites buvo tiekiamas paruoštas maistas. Dalyviai buvo priskirti vienai iš keturių dietų, kurios skyrėsi baltymų šaltiniais bei riebalų ir angliavandenių santykiu.

    Visose dietose baltymai sudarė 14 proc. energinės vertės, tačiau dalyje jų baltymų kilmė buvo mišri, o kitose didžioji dalis baltymų buvo gaunama iš augalinių šaltinių. Papildomai kiekviena kryptis buvo derinama arba su didesniu riebalų ir mažesniu angliavandenių kiekiu, arba atvirkščiai.

    Kaip buvo vertinamas biologinis amžius

    Mokslininkai biologinį amžių vertino pagal 20 biomarkerių, tarp jų kraujospūdį bei kraujo rodiklius, susijusius su medžiagų apykaita ir uždegimu. Skaičiavimams taikytas Klemeros ir Doubalo metodas, kuris leidžia iš kelių rodiklių suformuoti bendrą biologinio amžiaus įvertį.

    Rezultatai parodė, kad viena iš dietų, kuri buvo artimiausia dalyvių įprastai mitybai iki tyrimo, reikšmingo pokyčio nesukėlė. Tuo metu kitos trys mitybos strategijos buvo siejamos su biologinio amžiaus mažėjimu, nors dalies rezultatų statistinis patikimumas skyrėsi.

    „Dar per anksti tvirtinti, kad konkretūs mitybos pokyčiai prailgins gyvenimą, tačiau matome ankstyvą signalą, kad net ir vyresniame amžiuje mityba gali greitai pagerinti su senėjimu siejamus rodiklius“, – sakė tyrimo autorė Caitlin Andrews.

    Ką tai reiškia praktiškai

    Tyrėjai pabrėžia, kad keturių savaičių laikotarpis yra per trumpas išvadai apie ilgalaikę naudą ar apsaugą nuo su amžiumi susijusių ligų. Neaišku ir tai, kiek ilgai išlieka užfiksuoti pokyčiai, kai žmonės grįžta prie įprastos mitybos, todėl reikalingi ilgesnės trukmės tyrimai su didesnėmis imtimis.

    „Norint įvertinti, ar mitybos pokyčiai keičia su amžiumi susijusių ligų riziką, būtini ilgesni tyrimai“, – sakė Sidnėjaus universiteto mokslininkas Alistair Senior.

    Nors tyrimas neatsako į klausimą, kuri konkreti dieta yra „geriausia“ visiems, jis sustiprina bendrą kryptį, kurią pabrėžia ir tarptautinės mitybos rekomendacijos: mitybos kokybė, pakankamas skaidulų kiekis, augalinės kilmės produktų dalis ir subalansuotas energijos suvartojimas dažniausiai siejami su palankesniais širdies, medžiagų apykaitos ir uždegimo rodikliais. Būtent šie veiksniai dažnai įtraukiami į biologinio amžiaus skaičiavimus, todėl trumpalaikiai pokyčiai laboratoriniuose rodikliuose gali pasimatyti gana greitai.

    Kur slypi didžiausi ribojimai

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad biologinio amžiaus skaičiavimai priklauso nuo pasirinkto metodo ir naudojamų rodiklių, todėl skirtingi „laikrodžiai“ gali rodyti neidentiškus rezultatus. Be to, klinikiniuose bandymuose, kai dalyviams tiekiamas paruoštas maistas, pokyčiai gali būti didesni nei kasdienybėje, kur laikytis režimo sudėtingiau.

    Tyrimo autoriai nurodo, kad kitas žingsnis yra patikrinti, ar panašūs rezultatai kartojasi kitose populiacijose, ir ar ankstyvi biomarkerių pokyčiai prognozuoja realias baigtis, tokias kaip mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ar funkcinio silpnumo rizika. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Aging Cell“.

  • Aukštas kraujospūdis: gydytoja įvardijo 9 produktus, kuriuos verta riboti kasdienėje mityboje

    Druska – dažniausias „kaltininkas“

    Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar siekiantiems jo išvengti, mityba išlieka vienu svarbiausių kasdienės savijautos veiksnių. Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažniausiai daro ne vienas konkretus patiekalas, o nuolat pasikartojantys įpročiai.

    Dažniausiai minimas priešas yra druska, tiksliau – su ja gaunamas natris. Europos ir JAV širdies sveikatos rekomendacijos nuosekliai pabrėžia, kad sumažinus natrio kiekį mityboje, kraujospūdis daugeliui žmonių krenta, o širdies ir kraujagyslių rizika mažėja.

    Didelė problema ta, kad druska slepiasi ne tik sūdytoje košėje ar ant stalo esančioje druskinėje. Daug natrio žmonės gauna iš pramoniniu būdu pagamintų produktų, todėl vien tik „mažiau sūdyti“ neretai nepakanka.

    9 produktų grupės, kurias verta riboti

    Pirmiausia specialistai išskiria pačią druską ir natrio perteklių apskritai. Net ir nedidelis, bet nuolatinis natrio perviršis gali palaikyti aukštesnį kraujospūdį, ypač jei žmogus mažai juda, turi antsvorio ar serga lėtinėmis ligomis.

    Antroje vietoje dažnai atsiduria perdirbti ir supakuoti maisto produktai, kuriuose daug druskos, skonio stipriklių ir konservantų. Praktikoje tai reiškia, kad didžiausias „paslėptos“ druskos šaltinis gali būti ne sriuba namuose, o užkandžiai ir greiti pasirinkimai parduotuvėje.

    Gydytojai taip pat mini mėsos gaminius, tokius kaip dešros, vytinti gaminiai, šoninė ir įvairūs mėsos užkandžiai. Juose druska naudojama ne tik skoniui, bet ir ilgesniam galiojimo laikui, todėl natrio kiekis vienoje porcijoje gali būti labai didelis.

    Tarp rizikingų pasirinkimų įvardijama ir šaldyta pica bei panašūs paruošti patiekalai. Tokiuose produktuose natris „susideda“ iš kelių dalių: padažo, sūrio ir perdirbtos mėsos, todėl vienas gabalėlis gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį.

    Dar viena grupė – marinuotos ir sūdytos daržovės, ypač agurkai ar kiti ilgai sūryme laikomi produktai. Nors daržovės paprastai siejamos su sveikata, konservavimo būdas gali paversti jas itin sūriu užkandžiu.

    Konservuotos sriubos ir sultiniai taip pat dažnai turi daug natrio. Jei norisi sriubos, patikimesnis kelias yra gaminti namuose ir porcijomis užšaldyti, taip lengviau kontroliuoti druską.

    Šalia druskos dažnai minimas ir pridėtinis cukrus, ypač saldinti gėrimai ir desertai. Tiesiogiai cukrus kraujospūdžio nekelia taip, kaip natris, tačiau jis siejamas su svorio augimu, atsparumu insulinui ir didesne širdies ligų rizika, o tai ilgainiui blogina ir kraujospūdžio kontrolę.

    Gydytojai rekomenduoja riboti ir sočiuosius bei transriebalus. Šie riebalai siejami su nepalankiais cholesterolio pokyčiais ir kraujagyslių standėjimu, o tai gali apsunkinti kraujospūdžio valdymą, ypač vyresniame amžiuje.

    Galiausiai įvardijamas alkoholis. Tyrimai rodo, kad reguliarus vartojimas gali kelti kraujospūdį, trukdyti vaistų poveikiui, o papildomos kalorijos didina antsvorio tikimybę.

    Ką verta daryti praktiškai

    Jei kraujospūdis linkęs kilti, vienas efektyviausių žingsnių yra peržiūrėti kasdienius įpročius: kiek valgoma pusfabrikačių, mėsos gaminių, užkandžių ir kiek kartų per savaitę pasirenkamas greitas maistas. Toks auditas dažnai atskleidžia, kur iš tikrųjų „pasislepia“ didžioji druskos dalis.

    Naudingas įprotis yra skaityti etiketes ir lyginti produktus tarpusavyje, renkantis mažiau druskos ir mažiau pridėtinio cukraus turinčias alternatyvas. Jei kyla klausimų dėl individualios rizikos ar vaistų derinimo, sprendimus saugiausia priimti pasitarus su šeimos gydytoju ar dietologu.

    „Didžiausias pokytis įvyksta tuomet, kai žmogus sumažina ne tik papildomai beriamą druską, bet ir natrį iš perdirbtų produktų“, – sako gydytojai, pabrėždami, kad net nedideli kasdieniai pakeitimai gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

    Specialistai primena, kad aukštas kraujospūdis dažnai ilgai nesukelia aiškių simptomų, todėl prevencija ir reguliarus matavimas yra ypač svarbūs. Mitybos korekcijos veikia geriausiai kartu su fiziniu aktyvumu, svorio kontrole ir nuosekliu gydymo plano laikymusi.

  • Ryžiai ar bulvės: dietologai paaiškino, kuris garnyras naudingesnis ir kada

    Ryžiai ir bulvės daugeliui yra kasdienis garnyras, tačiau diskusijos, kuris pasirinkimas sveikesnis, neslūgsta. Dietologai pabrėžia, kad vieno universalaus atsakymo nėra: svarbiausia porcijos dydis, paruošimo būdas ir tai, su kuo šie produktai valgomi.

    Maistine prasme abu produktai pirmiausia yra angliavandenių šaltinis, suteikiantis energijos raumenims ir smegenims. Vien tik angliavandeniai savaime nėra svorio augimo priežastis, dažniau lemia bendras suvartojamų kalorijų kiekis, fizinis aktyvumas ir papildomi riebalai ar padažai.

    Bulvės dažnai nuvertinamos dėl krakmolo, tačiau jos gali būti maistingesnis pasirinkimas už dalį ryžių rūšių. Bulvėse yra kalio, vitamino C, taip pat vitamino B6, kuris svarbus nervų sistemai ir normaliems kraujo gamybos procesams.

    Svarbus privalumas yra skaidulos, ypač jei bulvės valgomos su lupena. Skaidulos padeda ilgiau išlaikyti sotumą ir palaiko žarnyno veiklą, todėl tas pats patiekalas dažnai pasisotina geriau nei su itin rafinuotais grūdais.

    Ryžiai paprastai yra lengvai virškinami, o pasirinkus mažiau apdorotas rūšis galima gauti daugiau skaidulų ir mikroelementų. Vis dėlto dažniausiai lyginami balti ryžiai, kurių maistinė vertė mažesnė, nes apdorojant pašalinama dalis sėlenų.

    Kalbant apie cukraus kiekį kraujyje, dažnai minimas glikeminis indeksas. Virtos bulvės, priklausomai nuo veislės ir paruošimo, gali greitai pakelti gliukozės lygį, o ryžiai kai kuriais atvejais turi švelnesnį poveikį, tačiau jis taip pat stipriai priklauso nuo rūšies ir virimo būdo.

    Praktikoje ryžiai ar bulvės beveik niekada nevalgomi vieni. Daržovės, baltymai iš mėsos, žuvies, ankštinių ir sveikieji riebalai gali sulėtinti angliavandenių pasisavinimą ir padėti ilgiau jaustis sotiems.

    Dietologai taip pat atkreipia dėmesį į atsparų krakmolą, kuris susidaro produktą išvirus ir atvėsinus. Atvėsintos bulvės ar ryžiai dalį krakmolo paverčia į skaiduloms panašiai veikiantį junginį, kuris gali būti palankesnis žarnyno mikrobiotai ir stabilesnei glikemijai.

    Didžiausios rizikos dažniausiai atsiranda ne dėl pačių bulvių ar ryžių, o dėl priedų: gruzdintos bulvės, didelis sviesto kiekis, grietinėlės padažai ar ryžiai, kepti aliejuje, sparčiai padidina patiekalo kaloringumą. Sveikiausias pasirinkimas paprastai yra saikinga porcija, virti ar orkaitėje kepti produktai ir subalansuotas lėkštės turinys.

    „Naudingiausias sprendimas yra saikingos porcijos ir subalansuotas patiekalas: tiek ryžiai, tiek bulvės gali tikti vakarienei, jei derinami su daržovėmis ir baltymų šaltiniu“, – teigia dietologų apžvalga.

  • 4 maisto produktų grupės, kurios labiausiai apkrauna inkstus: dietologai pataria, ko vengti

    Inkstų ligos dažnai progresuoja tyliai, o pirmieji aiškesni signalai pasirodo tik tada, kai sutrinka organo filtravimo funkcija. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad kasdieniai mitybos įpročiai gali reikšmingai didinti riziką, ypač jei žmogus turi aukštą kraujospūdį ar diabetą.

    Inkstai kasdien filtruoja kraują, padeda šalinti skysčių perteklių, palaiko elektrolitų pusiausvyrą ir dalyvauja kraujospūdžio reguliavime. Dėl to ilgalaikis didelis druskos, cukraus ir itin perdirbtų produktų vartojimas gali tapti nuolatiniu krūviu visai šlapimo sistemai.

    Didžiausia problema dažnai yra ne vienas konkretus produktas, o jų derinys: daug druskos, sočiųjų riebalų, įvairių priedų ir didelis kaloringumas. Toks maistas skatina kraujospūdžio didėjimą, didina uždegiminius procesus ir ilgainiui apsunkina inkstų darbą.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad daugiausia natrio žmonės gauna ne iš druskos namuose, o iš pramoniniu būdu pagamintų gaminių. Todėl net ir retai sūdant maistą galima viršyti rekomenduojamą druskos kiekį vien dėl to, kas pasirenkama parduotuvėje.

    Pirma grupė yra perdirbta mėsa: dešros, šoninė, dešrelės, kumpiai, saliamis ir panašūs gaminiai. Juose paprastai būna daug druskos, o reguliarus vartojimas siejamas su didesne aukšto kraujospūdžio ir inkstų pažeidimo rizika.

    Antra grupė yra paruošti supakuoti produktai ir pusgaminiai, tokie kaip konservuotos sriubos, paruošti padažai, greitai paruošiami patiekalai. Gamintojai dažnai naudoja daugiau natrio ir kitų priedų, kad pagerintų skonį ir pailgintų galiojimą, o tai gali trikdyti skysčių ir elektrolitų balansą.

    Trečia grupė yra saldinti gėrimai, ypač gazuoti limonadai, saldintos arbatos buteliuose ir įvairūs saldūs gėrimai, kurie didina pridėtinio cukraus kiekį racione. Reguliarus didelis cukraus suvartojimas siejamas su didesne metabolinių sutrikimų rizika, o jie savo ruožtu ilgainiui gali paveikti ir inkstų būklę.

    Ketvirta grupė yra sūrūs užkandžiai, tokie kaip traškučiai, sūdyti riešutai, džiūvėsėliai ir panašūs produktai. Jie greitai „surenka“ dienos druskos normą, skatina skysčių susilaikymą ir gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo.

    Dietologai dažniausiai siūlo paprastą kryptį: rinktis mažiau perdirbtą maistą ir dažniau gaminti namuose, o perkant atkreipti dėmesį į druskos bei pridėtinio cukraus kiekį. Vietoje saldintų gėrimų rekomenduojama dažniau rinktis vandenį, nesaldintą arbatą ar kavą.

    Jei vargina nuolatinis troškulys, tinsta kojos ar veidas, didėja kraujospūdis, keičiasi šlapinimosi įpročiai ar atsiranda neįprastas nuovargis, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Ankstyvas ištyrimas ir mitybos korekcijos dažnai leidžia pristabdyti rizikos veiksnių poveikį inkstams.