Darbo automatizavimas, kurį spartina robotai ir dirbtinis intelektas, vis dažniau pristatomas kaip didžiausias artimiausių metų iššūkis darbo rinkai. Rizika siejama ne su technologijų maištu, o su tuo, kad dalį užduočių įmonės perleis programiniams agentams ir automatizuotoms sistemoms, taip mažindamos etatų skaičių.
Šiame kontekste viešojoje erdvėje vėl iškilo idėja apmokestinti mašinų atliekamą darbą, tarsi už jį būtų mokamas minimalus atlyginimas. Koncepcijos esmė paprasta: jei įmonė pakeičia žmogaus darbą robotu ar DI sprendimu, ji mokėtų papildomą mokestį, o surinktos lėšos galėtų finansuoti socialines priemones ar platesnį bazinių pajamų modelį.
Minimalus atlyginimas robotams?
Vienas šios krypties šalininkų, technologijų verslininkas Charlesas Radclyffe’as, siūlo mechanizmą, kurį vadina minimaliu atlyginimu robotams. Jo teigimu, politikai ir reguliuotojai dažnai neįvertina tempo, kuriuo DI jau dabar perbraižo biurų darbų procesus, todėl mokesčiai galėtų veikti kaip stabdis ten, kur automatizacija smogia stipriausiai.
„Kiekvieną kartą, kai išrašome sąskaitą už mėnesį DI darbo, tai yra etatas, išimtas iš ekonomikos ir perkeltas į duomenų centrą“, – sakė Charlesas Radclyffe’as.
Šalininkai pabrėžia, kad daugybė rutinių užduočių, pavyzdžiui, duomenų suvedimas, ataskaitų rengimas ar dokumentų apdorojimas, gali būti atliekamos per sekundes. Verslui tai reiškia greitą sąnaudų mažinimą, tačiau visuomenei kyla klausimas, kas nutinka vartojimui ir mokesčių bazei, jei vis daugiau žmonių praranda stabilias pajamas.
Kodėl ginčas aštrėja dabar
Diskusiją kaitina ir tai, kad didelės tarptautinės bendrovės, tokios kaip „Meta“, „Amazon“ ar „Microsoft“, per pastaruosius metus ne kartą skelbė apie restruktūrizacijas ir tūkstančius paveikusių sprendimų dėl darbo vietų. Net kai atleidimų mastas neauga, dažnas signalas yra įšaldomos naujos atrankos, o laisvos pozicijos nebeatkuriamos.
Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad produktyvumo augimas nebūtinai reiškia proporcingai didesnes algas, todėl didėja atotrūkis tarp technologinės pažangos naudos gavėjų ir samdomų darbuotojų. Šį reiškinį nagrinėja ir Economic Policy Institute, pabrėžiantis, kad ilgą laiką produktyvumo ir atlyginimų dinamika išsiskyrė, o dalis augimo naudos labiau atiteko kapitalui nei darbui.
Tokioje aplinkoje mokesčio už automatizaciją šalininkai argumentuoja, kad dalis technologijų sukurto efektyvumo turėtų grįžti visuomenei per perskirstymo mechanizmus. Kritikai atsako, kad ankstyvas apmokestinimas gali sulėtinti inovacijas, mažinti konkurencingumą ir skatinti įmones investicijas perkelti į palankesnes jurisdikcijas.
Alternatyva: automatizacija be atleidimų
Kita stovykla pabrėžia, kad automatizacija nebūtinai reiškia masines atleidimų bangas. Pavyzdžiu dažnai nurodomos gamyklos ir biurai, kur DI naudojamas kaip pagalbininkas, o darbuotojai perkvalifikuojami, perimant aukštesnės pridėtinės vertės užduotis.
„Nemanau, kad dabar tinkamas metas tai įrašyti į taisykles. Esame labai ankstyvoje stadijoje, skatinkime žmones tuo naudotis“, – sakė Oliveris Congeris.
Praktikoje galimi keli scenarijai: nuo darbo našumo augimo, kai vienas darbuotojas prižiūri daugiau procesų, iki trumpesnės darbo savaitės ar dalies funkcijų atsisakymo. Dėl to vis daugiau ekspertų kalba, kad sprendimų paketas turėtų apimti ne tik mokesčius, bet ir aktyvias perkvalifikavimo programas, darbo teisės pritaikymą bei aiškesnes DI diegimo taisykles.
Kol kas aišku viena: robotų ir DI įtaka darbo rinkai augs, o politinis ginčas dėl to, kaip paskirstyti automatizacijos naudą ir riziką, tik aštrės. Artimiausiais metais spręsis, ar bus renkamasi apmokestinti dalį automatizuoto darbo, ar didžiausias dėmesys teks mokymams ir perėjimo prie naujų profesijų finansavimui.
