Tag: NASA

  • NASA „Perseverance“ nustatė: Marso dulkės daug smulkesnės nei manyta – rizika astronautams

    Marso dulkės gali tapti rimtesniu iššūkiu būsimiems astronautams, nei iki šiol manyta: jos pasirodė esančios itin smulkios ir dėl to potencialiai pavojingesnės įkvepiant.

    Kaip skelbia „Reuters“, NASA marsaeigis „Perseverance“ padėjo mokslininkams nustatyti, kad dalis dulkių dalelių siekia maždaug 100–200 nanometrų – tai šimtus kartų ploniau nei žmogaus plaukas.

    Toks dydis svarbus ne tik dėl to, kad dulkės limpa prie įrangos ir dengia paviršius. Itin smulkios dalelės, patekusios į sandarias gyvenamąsias patalpas, gali prasiskverbti giliai į plaučius, o teoriškai – net patekti į kraujotaką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias praktinis iššūkis gali būti ne „Marso išorė“, o dulkių atnešimas į vidų: jei jos bus įnešamos su skafandrais ar ant įrangos, rizika persikelia į astronautų kasdienę aplinką.

    Kaip „Perseverance“ išmatavo itin smulkias daleles

    „Perseverance“ 2021 metais nusileido Jezero krateryje ir, be kitų užduočių, turi įrankių, skirtų uolienų cheminei sudėčiai tirti. Vienas jų – prietaisas PIXL, kuris periodiškai skenuoja kalibravimo taikinius, tarp jų – teflono ir bazaltinio stiklo diskus.

    Šalia jų yra ir keli skafandrų medžiagų pavyzdžiai. Laikui bėgant visos šios detalės apsinešė dulkėmis, o mokslininkai nusprendė jų nevalyti ir panaudoti kaip „natūraliai“ sukauptų Marso dulkių mėginius.

    Lygindami Žemėje atliktų etaloninių matavimų duomenis su vėlesniais matavimais Marse, tyrėjai galėjo atskirti dulkių „cheminį parašą“ nuo pačių medžiagų. Teflonas šiuo atžvilgiu buvo ypač naudingas, nes PIXL jame aptinka labai mažai elementų – tad signalas iš dulkėto paviršiaus daugiausia atspindėjo pačias daleles.

    Kompiuteriniais modeliais įvertinus dulkių sluoksnio storį, buvo apskaičiuotas tikėtinas dalelių dydis. Ant vieno stiklo taikinio dulkės vidutiniškai siekė apie 140 nanometrų, ant teflono skafandro medžiagos – apie 300 nanometrų, o „Vectran“ audinyje sulaikytos dalelės buvo didesnės – vidutiniškai apie 2 mikrometrus.

    Kuo pavojingos dulkės, kurios patenka į gyvenamąsias patalpas

    Tyrime pabrėžiama, kad Marso dulkės pasižymi „užsispyrimu“: jos linkusios kauptis audinių tarpuose ir prilipti prie paviršių, o tam gali padėti statinė elektra ir medžiagos tekstūra. Tai reiškia, kad net aktyviai judant ar eksploatuojant įrangą dulkės ne taip lengvai pasišalina.

    Nors yra ir gerų žinių – po 1 645 Marso parų tirtos medžiagos neparodė ryškaus matomo nusidėvėjimo – smulkiausia dulkių frakcija kelia kitokio pobūdžio grėsmę. Įkvėptos itin smulkios dalelės gali nusėsti giliausiose plaučių dalyse, kur organizmui sunkiau jas pašalinti.

    Marso dulkėse aptinkama geležies ir silicio, o ankstesni tyrimai minėjo ir potencialiai žalingus junginius, pavyzdžiui, perchloratus, galinčius trikdyti skydliaukės funkciją. Naujoji analizė taip pat parodė, kad smulkiosios dulkės buvo neįprastai turtingos fosforo, tačiau mokslininkai pabrėžia, jog realus poveikis žmogui priklausytų nuo dozės ir poveikio trukmės.

    Kokie sprendimai svarstomi prieš skrydžius į Marsą

    Nurodoma, kad NASA jau yra nustačiusi ribas, kiek Marso dulkių astronautai galėtų saugiai įkvėpti gyvenamosiose patalpose. Vis dėlto dalis šių ribų paremta Mėnulio dulkių bandymais, nes apie Marso dulkių poveikį vis dar trūksta tiesioginių duomenų.

    Todėl, kol laukiama daugiau tyrimų ir galimybės Marso mėginius išsamiai analizuoti Žemės laboratorijose, inžinieriai svarsto praktinius sprendimus: skafandrus, kurie būtų „prijungiami“ prie buveinių iš išorės, dvigubas oro spynas ir filtravimo sistemas, galinčias sulaikyti mažesnes nei mikrometras daleles.

    Kuo daugiau bus aišku apie pačių dalelių sudėtį ir jų elgesį, tuo tiksliau bus galima suprojektuoti buveines, skafandrus ir dulkių kontrolės priemones – kad Marse didžiausia problema netaptų tai, ko plika akimi beveik nesimato.

  • Astronauto nuotraukoje saulės blyksnis Pauelo ežerą pavertė milžiniška „sidabrine gyvate“

    Tarptautinės kosminės stoties astronauto darytoje 2016 metų nuotraukų mozaikoje JAV Pauelo ežeras staiga atrodo tarsi milžiniška sidabrinė upė. Tokį vaizdą sukūrė retas optinis reiškinys – saulės blyksnis, kai šviesa nuo vandens paviršiaus atsispindi tiesiai į stebėtojo akį.

    Kaip aiškina NASA Žemės observatorija, „sunglint“ (saulės atspindžio blyksnis) paprastai matomas tik nedidelėje vandens telkinio dalyje. Tačiau sujungus kelias nuotraukas, padarytas blyksniui „keliaujant“ ežeru, pavyko apšviesti visą vingiuotą vandens ruožą – todėl jis ir primena ilgą metalinį gyvį.

    Šioje mozaikoje matoma Pauelo ežero dalis yra pietų Jutoje, Kolorado upės slėnyje, vadinamame Glendo kanjonu. Dirbtinis vandens telkinys atsirado 1960-aisiais pastačius Glendo kanjono užtvanką – vandens lygis per kelis dešimtmečius pakilo maždaug 60 metrų.

    Pauelo ežeras, kai būna pilnas, gali sukaupti iki 33,3 mln. kubinių metrų vandens ir yra antras pagal dydį rezervuaras JAV – nusileidžia tik netoliese esančiam Mido ežerui. Be hidroelektrinės gamybos, tai ir populiari turistų vieta, nors dalis buvusių kanjono gamtos objektų liko po vandeniu.

    Kas yra saulės blyksnis „sunglint“

    „Sunglint“ susidaro tada, kai Saulės spinduliai atsispindi nuo labai atspindinčio paviršiaus – dažniausiai vandens – ir pataiko į stebėtojo regėjimo liniją orbitoje. Tokiu atveju vandens telkinys nuotraukose ima žėrėti lyg veidrodis ar metalas.

    Būtent dėl šios priežasties Pauelo ežero vingiai mozaikoje atrodo ryškūs ir vientisi, nors realybėje tai yra rezervuaras su daugybe įlankų ir siaurų kanjonų atšakų. Įprastai blyksnis „užkabina“ tik dalį paviršiaus, todėl pilnas efektas matomas retai.

    Dirbtinis ežeras, paslėpęs ir atidengiantis kanjono „stebuklus“

    Pauelo ežeras yra Kolorado upės sistemos dalis, o jo vietoje kadaise buvo Glendo kanjonas – stačių uolų slėnis su daug šoninių tarpeklių. Ežeras pavadintas tyrinėtojo Johno Wesley Powello, XIX amžiaus pabaigoje kartografavusio šias vietas, vardu.

    Vis dėlto pakilęs vandens lygis paslėpė dalį geologinių objektų, kuriuos Powellas aprašė kaip išskirtinę vietovę. Tarp prarastų vietų minima ir vadinamoji „Muzikos šventykla“ – šoninis kanjonas, garsėjęs akustinėmis savybėmis.

    Kartais, sausroms nuleidus vandens lygį, kai kurie „pamiršti“ radiniai vėl išnyra. Pavyzdžiui, 2023 metais, vandeniui atslūgus, mokslininkai aptiko itin retų fosilijų iš juros periodo žinduolius primenančio padaro.

    Ar Pauelo ežeras gali būti nusausintas?

    Pastaraisiais metais dalis aplinkosauginių grupių yra siūliusios Pauelo ežerą nusausinti ir atkurti Glendo kanjoną – vietą, kuri neretai vadinama Kolorado upės „širdimi“. Apie tokias iniciatyvas yra rašęs „Newsweek“.

    Vis dėlto, kaip nurodoma, ekspertai tokį scenarijų vertina skeptiškai ir mano, kad tai mažai tikėtina. Diskusijos vyksta platesniame kontekste – per pastaruosius dešimtmečius Kolorado upės sistema neteko reikšmingos dalies vandens, o tai didina įtampas dėl išteklių.

  • ESA vadovė: dėl NASA biudžeto karpymų ir privačių palydovų keičiasi Žemės stebėjimo politika

    Europos kosmoso agentūros (ESA) Žemės stebėjimo programų direktorė Simonetta Cheli sako, kad politinis klimatas, lemiantis Žemės stebėjimo iš kosmoso programas, pastebimai kinta. Tam įtakos turi ir JAV sprendimai mažinti NASA biudžetą, ir sparčiai daugėjantys privatūs palydovai orbitoje.

    Interviu „Live Science“ ji pabrėžė, kad palydoviniai duomenys leidžia objektyviai vertinti planetos būklę: nuo miškų kirtimo ir oro kokybės iki vandenynų pokyčių bei ledynų tirpsmo. Tokia informacija ypač svarbi klimato kaitos kontekste, kai ekstremalūs orai ir aplinkos degradacija tampa vis labiau matomi ir išmatuojami.

    S. Cheli vadovauja ESA Žemės stebėjimo programoms ir taip pat yra ESA Žemės stebėjimo centro ESRIN Fraskatyje (Italija) vadovė. Pasak jos, per kelis dešimtmečius Europa šioje srityje gerokai sustiprėjo: nuo priklausomybės nuo partnerių misijų iki plataus nuosavų palydovų tinklo.

    Ji teigia, kad tarptautinis bendradarbiavimas išlieka būtinas, tačiau politiniame lygmenyje jis darosi sudėtingesnis. Viena ryškiausių detalių – pasikeitęs institucijų dalyvavimas tarptautinėse klimato konferencijose, kur anksčiau bendros delegacijos buvo įprastos.

    Europa plečia Žemės stebėjimo misijas

    S. Cheli primena, kad ESA pirmąją Žemės stebėjimo misiją ERS-1 paleido 1991 metais, o šiandien vien ESRIN valdo daugiau nei 20 misijų ir planuoja dar daugiau nei 40. Pastaruoju metu agentūra taip pat vykdo naujų palydovų paleidimus, skirtus skirtingiems tikslams – nuo augalijos būklės stebėsenos iki temperatūrų sausumoje ir jūroje matavimo.

    Kalbėdama apie tarptautinę partnerystę, ESA atstovė akcentuoja, kad bendri tikslai ir duomenų dalijimasis yra esminiai sprendžiant klimato ir aplinkos stabilumo klausimus. Jos teigimu, tokie reiškiniai kaip Grenlandijos ledo pokyčiai turi pasekmių visam pasauliui, todėl „nacionaliniu lygmeniu vieniems“ problemų išspręsti neįmanoma.

    NASA finansavimas ir politiniai pokyčiai

    Paklausta apie NASA biudžeto karpymus, įskaitant Žemės stebėjimo kryptį, S. Cheli teigė, kad tai Europai atveria daugiau galimybių ir didina jos svorį. Jos vertinimu, ESA jau ir anksčiau kai kuriose srityse buvo priekyje, pavyzdžiui, renkant su emisijomis susijusius duomenis.

    Vis dėlto ji pabrėžia, kad techninis bendradarbiavimas su JAV partneriais, pasak jos, išlieka geras, nors politiniame lygmenyje situacija tapo „subtilesnė“. Tai reiškia, kad praktiniai duomenų ir operacijų ryšiai dažnai išsaugomi net ir keičiantis politinėms nuostatoms.

    Privačių palydovų bumas kelia naujų rizikų

    Vienas didžiausių iššūkių, apie kuriuos kalba ESA vadovė, – sparčiai augantis privačių palydovų skaičius. Pasak jos, dėl tankėjančios orbitos dažnėja vengimo manevrai, kai mokslinius palydovus tenka perkelti dėl susidūrimo rizikos.

    Ji pažymi, kad techninis koordinavimas su kitais veikėjais kol kas veikia, tačiau ateičiai, jos nuomone, būtinas aiškus teisinis reguliavimas. ESA atstovė pabrėžia, kad kosmose „žaidėjai“ jau seniai nebėra vien valstybinės agentūros – vis didesnį vaidmenį turi privačios kompanijos, todėl bendros taisyklės tampa kritiškai svarbios.

    Kalbėdama apie tvarumą, S. Cheli pabrėžė, kad ESA tikslas – ne tik naudoti palydovinius duomenis Žemei saugoti, bet ir mažinti kosminių misijų poveikį: nuo kosminių šiukšlių politikos iki sprendimų, užtikrinančių, kad pasibaigus misijai palydovai nepaliekami orbitoje.

    Be to, didėjant duomenų srautams, svarbų vaidmenį, pasak jos, įgauna pažangi skaičiavimo infrastruktūra. Ji pateikė pavyzdį, kad vien pagal Europos „Copernicus“ programą kasdien gaunama apie 500 terabaitų duomenų, todėl galingi superkompiuteriai tampa būtini norint informaciją apdoroti greitai ir efektyviai.

  • Šiaurės pusrutulio vasara ilgesnė ir karštesnė nei pietų: kuo skiriasi sezonai?

    Nors Žemė yra beveik simetriška apie pusiaują, vasara Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose nėra vienoda. Skirtumai apima ne tik laiką kalendoriuje, bet ir sezono trukmę bei vidutinį karštį.

    Kaip aiškina „Live Science“, pusrutulių vasaros vyksta skirtingu metu, nes Žemės ašis yra pasvirusi 23,4 laipsnio kampu orbitos plokštumos atžvilgiu. Dėl to skirtingais metų laikais vienas pusrutulis būna labiau atsuktas į Saulę nei kitas.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai Lietuvoje ir kitur Šiaurės pusrutulyje yra vasara, Pietų pusrutulyje tuo pat metu vyrauja žiema – ir atvirkščiai. Astronomine prasme Šiaurės pusrutulio vasara tęsiasi maždaug nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pabaigos, o Pietų – nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos.

    Skirtumai svarbūs ne vien smalsuoliams: jie paaiškina, kodėl keliaujant į kitą pusrutulį galima „pavogti“ dar vieną vasarą, o taip pat – kodėl vienuose regionuose vasaros būna vidutiniškai šiltesnės nei kituose.

    Kodėl vasaros nesutampa

    Sezonų „nesinchroniškumas“ kyla iš Žemės ašies posvyrio: skirtingais metų laikais vienas pusrutulis gauna daugiau tiesioginės Saulės spinduliuotės. Būtent dėl to metų laikai abiejuose pusrutuliuose yra priešingi.

    Be astronominio skirstymo, kartais naudojamas ir meteorologinis: vasara laikomi šilčiausi metų mėnesiai. Tuomet Šiaurės pusrutulyje tai dažniausiai yra birželis–rugpjūtis, o Pietų pusrutulyje – gruodis–vasaris.

    Šiaurėje vasara trunka ilgiau

    Dar vienas skirtumas – sezono trukmė. NASA duomenimis, Šiaurės pusrutulio vasara, skaičiuojant astronomiškai, vidutiniškai yra apie 4,5 dienos ilgesnė nei Pietų pusrutulio.

    Šį skirtumą lemia tai, kad Žemės orbita nėra idealiai apskrita – ji šiek tiek elipsinė. Dėl to Žemės judėjimo aplink Saulę greitis nėra pastovus: skirtingose orbitos vietose planeta juda šiek tiek greičiau arba lėčiau.

    Šiaurės pusrutulio vasaros metu Žemė būna toliau nuo Saulės ir juda lėčiau, o Pietų pusrutulio vasaros metu – arčiau ir juda greičiau. Dėl to laiko tarpai tarp lygiadienių ir saulėgrįžų abiejuose pusrutuliuose skiriasi.

    Kodėl Šiaurės pusrutulyje vidutiniškai karščiau

    2015 metais žurnale „Climate Dynamics“ paskelbtas tyrimas parodė, kad vidutiniškai Šiaurės pusrutulio vasaros yra šiltesnės už Pietų pusrutulio – skirtumas, vidutiniškai skaičiuojant įvairias platumas ir sritis, siekė apie 4,35 laipsnio Celsijaus.

    Vienas svarbiausių paaiškinimų – skirtingas sausumos ir vandens pasiskirstymas: Šiaurės pusrutulyje daugiau sausumos. Sausuma įkaista greičiau nei vanduo, todėl dideli žemynų plotai vasarą lengviau pasiekia aukštesnes temperatūras, ypač toliau nuo vandenynų.

    Be to, vandenynuose šiluma labiau „išsimaišo“ didesniame gylyje, todėl vanduo lėčiau įkaista ir lėčiau atvėsta. Pietų pusrutulyje, kuriame daugiau vandenynų, tai prisideda prie švelnesnių temperatūrų vasaros metu.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad šilumos pasiskirstymui įtakos turi ir vandenynų srovės, galinčios pernešti šilumą tarp pusrutulių. Dėl kelių veiksnių kombinacijos Šiaurės pusrutulio vasaros paprastai būna ir ilgesnės, ir karštesnės.

  • Mokslininkai apstulbę: tarpžvaigždinė kometa 3I/ATLAS gali slėpti 10 mlrd. metų medžiagą

    Tarpžvaigždinė kometa 3I/ATLAS, į Saulės sistemą atklydęs svečias iš kitos žvaigždžių sistemos, mokslininkams pateikė netikėtą staigmeną. Nauja analizė rodo, kad jos leduose gali būti itin senos, galbūt net apie 10 mlrd. metų amžiaus medžiagos, susiformavusios dar gerokai iki mūsų Saulės gimimo.

    Tokie objektai astronomams yra tarsi kosminės laiko kapsulės: jie susidaro aplink kitas žvaigždes, o vėliau dėl gravitacinių sukrėtimų ar susidūrimų išsviedžiami į tarpžvaigždinę erdvę. Kartais jie praskrieja pro kitas sistemas ir trumpam tampa pasiekiami stebėjimams, suteikdami retą galimybę tiesiogiai tirti svetimos planetų sistemos „statybines medžiagas“.

    Kas išdavė neįprastą kilmę?

    Tyrėjai kometos cheminę sudėtį vertino pagal jos komą, tai yra įkaitus nuo Saulės spinduliuotės iš kometos branduolio išsiskiriančių dujų ir dulkių apvalkalą. Kometai priartėjus, lakiosios medžiagos ima sparčiai garuoti, o teleskopai gali registruoti įvairių molekulių spektrinius „pirštų atspaudus“.

    Esminiu rodikliu tapo deuterio ir vandenilio santykis, vadinamasis D ir H santykis, metano molekulėse. Deuteris yra sunkesnė vandenilio atmaina, o jo dalis medžiagoje leidžia spręsti apie susiformavimo sąlygas, ypač temperatūrą ir aplinkos cheminį „metališkumą“, tai yra sunkesnių už helį elementų gausą.

    Tyrime teigiama, kad 3I/ATLAS metano D ir H santykis yra gerokai didesnis nei Saulės sistemos kūnuose, o lyginant su gerai ištirta kometa 67P/Čuriumovo–Gerasimenko, jis gali būti net apie 13 kartų didesnis. Tokie skaičiai leidžia įtarti, kad kometos ledai formavosi itin šaltoje, ankstyvos Visatos aplinkoje ir galėjo patirti intensyvią kosminių spindulių apšvitą.

    Kaip prisidėjo James Webb teleskopas?

    Analizei pasitelktos James Webb kosminio teleskopo infraraudonųjų spindulių galimybės, kurios ypač tinka silpnai šviečiančių molekulių signalams aptikti. Stebėjimai atlikti kometai esant maždaug 2,5 karto toliau nuo Saulės nei Žemė, jai skriejant per asteroidų juostos sritį.

    Infraraudonojo diapazono matavimai leidžia tiksliau nustatyti molekulinę sudėtį ir izotopų santykius, o tai svarbu bandant atkurti kometos „gimimo vietą“. Kadangi protoplanetiniai diskai aplink jaunas žvaigždes dažnai yra sunkiai perregimi, tokie natūraliai atkeliaujantys pavyzdžiai padeda patikrinti astrocheminius modelius realiais duomenimis.

    Ką tai gali reikšti mūsų supratimui apie Visatą?

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad 3I/ATLAS galėjo formuotis aplink labai seną Paukščių Tako žvaigždę, kai Visatoje dar buvo mažiau sunkiųjų elementų. Papildomu užuominu laikomas ir mažesnis anglies-13 izotopo kiekis, kuris gali rodyti kilmę iš ankstyvesnių kosminių epochų, kai medžiaga dar nebuvo taip „praturtinta“ ankstesnių žvaigždžių kartų.

    „Padidėjęs metano deuterio ir vandenilio santykis atitinka prielaidą, kad ledai formavosi šaltoje, mažo metališkumo aplinkoje, veikiamoje intensyvios kosminių spindulių apšvitos“, – teigiama tyrime.

    Jei interpretacijos pasitvirtins, kometa 3I/ATLAS galėtų būti vienas seniausių iki šiol tiesiogiai tirtų mažųjų kūnų, o jos medžiaga būtų susiformavusi dar gerokai prieš atsirandant Saulei. Tokie radiniai ne tik praplečia žinias apie tai, kaip skirtingose aplinkose gimsta kometos ir planetų sistemos, bet ir primena, kokie ilgi ir sudėtingi yra kosminiai laiko masteliai.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Astronomy“.

  • Palydovai aptiko dingusio miesto pėdsakus Omane: ar tai legendinis Ubaras iš senųjų pasakojimų?

    Palydovai aptiko dingusio miesto pėdsakus Omane: ar tai legendinis Ubaras iš senųjų pasakojimų?

    Dar 1990-aisiais palydovinės nuotraukos ir radarų duomenys Omane atkreipė archeologų dėmesį į po smėliu slypinčius statinių kontūrus. Tuomet kilo drąsi hipotezė, kad tai gali būti Ubaro, legendomis apipinto prekybos centro, pėdsakai, tačiau galutinis atsakymas iki šiol nėra rastas.

    Ubaras pasakojimuose apibūdinamas kaip turtingas miestas pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje, klestėjęs iš prekybos ir karavanų kelių kontrolės. Pasak legendų, miestas esą pranyko, kai jį užpustė dykuma, todėl šimtmečius nebuvo aišku, ar kalbama apie tikrą vietą, ar tik apie mitą.

    Ši istorija dažnai siejama ir su Iramos vardu, minimu Korane, bei pasakojimais apie didingą vietą su išskirtinėmis kolonomis. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad Iramas ir Ubaras nebūtinai reiškia tą patį objektą, o ryšys tarp jų formavosi per ilgas interpretacijų ir perpasakojimų grandines.

    Hipotezėms apie realų pagrindą svarbus ekonominis kontekstas: pietinė Arabija ilgą laiką buvo viena reikšmingiausių smilkalų prekybos zonų. Smilkalai buvo vertinama prekė religiniams ritualams ir kasdieniam naudojimui, o karavanams reikėjo vandens, saugių stovyklaviečių ir maršrutų, todėl oazės natūraliai virsdavo prekybos mazgais.

    Šiuolaikinės paieškos įgavo pagreitį 1980-aisiais, kai pradėta kryptingai taikyti nuotolinius Žemės stebėjimo metodus. Buvo analizuojami palydoviniai vaizdai ir radarų duomenys, leidžiantys atsekti senųjų karavanų kelių pėdsakus net ten, kur paviršių dengia smėlis ar sujudintas gruntas.

    Tokie duomenys nenurodo, kad palydovai būtų nufotografavę visą miestą po dykuma, tačiau jie padeda suprasti, kur verta kasti. 1990 ir 1991 metais ekspedicijos nukreipė tyrėjus į Šisro apylinkes pietų Omane, netoli Rub al Chali dykumos, dar vadinamos Tuščiąja ketvirte.

    Vietoje aptikta įtvirtintos gyvenvietės liekanų: mūrinės sienos, bokštai ir patalpos, susijusios su svarbiu vandens šaltiniu. Būtent vanduo dykumoje dažnai nulemdavo, kur įsikurdavo nuolatinės stotys, priimdavusios karavanus ir užtikrindavusios atsargas kelionei per atšiaurius ruožus.

    1992 metais NASA viešai skelbė, kad palydovinė technologija padėjo surasti legendinį dingusį miestą, ir ši žinia greitai išplito pasaulio žiniasklaidoje. Vis dėlto vėlesni vertinimai buvo atsargesni: Šisre rasta svarbaus prekybinio taško įrodymų, bet tai nėra aiškus didžiulės metropolijos, aprašytos legendose, patvirtinimas.

    Esminė problema ta, kad trūksta vienareikšmių įrodymų, pavyzdžiui, įrašų ar kitų identifikacinių ženklų, tiesiogiai siejančių vietą su Iramos ar Ubaro vardu. Dėl to dalis archeologų siūlo Ubarą suprasti ne kaip vieną miestą, o kaip regiono ar karavanų tinklo pavadinimą, kuris vėliau mituose įgavo konkretaus miesto bruožų.

    Pastaraisiais metais tokias mįsles vis dažniau padeda spręsti detalesni palydoviniai vaizdai, pažangūs radarų metodai ir kompiuterinė duomenų analizė, įskaitant DI pritaikymą reljefo ir senųjų kelių struktūroms atpažinti. Tačiau net ir moderniausios technologijos nepakeičia archeologinių kasinėjimų, datavimo ir radinių konteksto, kurie vieninteliai gali patikimai atsakyti, kas iš tiesų slypi po smėliu.

  • NASA marsaeigis „Perseverance“ pagerino rekordą: įspūdingą atstumą Marse įveikė beveik pats

    NASA marsaeigis „Perseverance“ pasiekė naują rekordą: jis nuvažiavo didžiausią atstumą, kada nors įveiktą kito dangaus kūno paviršiumi. NASA Jet Propulsion Laboratory (JPL) duomenimis, spalio 11 dieną bendras nuvažiuotas kelias siekė 45,22 kilometro.

    Taip „Perseverance“ aplenkė ankstesnį rekordininką – marsaeigį „Opportunity“, kuris per 2004–2018 metus Marse įveikė 45,16 kilometro. Skirtumas nedidelis, tačiau simboliškai svarbus, nes parodo, kaip sparčiai tobulėjo autonominės tyrimų technologijos.

    Didžiąją dalį kelio įveikė autonomiškai

    NASA pabrėžia, kad daugiau nei 90 proc. rekordinio atstumo „Perseverance“ įveikė pasitelkdamas autonominę navigaciją „AutoNav“. Mokslininkai Žemėje nurodo tikslus ir kelio gaires, o marsaeigis pats analizuoja reljefą ir parenka saugų maršrutą.

    JPL aiškina, kad tai leidžia efektyviau išnaudoti laiką, nes ryšio signalui tarp Žemės ir Marso keliaujant minutes, nuotolinis valdymas realiuoju laiku praktiškai neįmanomas. Autonomija tampa būtina sąlyga tiek ilgiems maršrutams, tiek sudėtingoms uolėtoms vietovėms.

    Technologinis šuolis akivaizdus lyginant su ankstesnėmis misijomis: pirmasis Marso marsaeigis „Sojourner“ 1997 metais nuvažiavo apie 100 metrų ir turėjo gerokai paprastesnius aplinkos vertinimo algoritmus. NASA skelbia, kad „Perseverance“ per vieną aplinkos nuskaitymą apdoroja iki 200 000 reljefo taškų.

    Ką jis veikia Jezero krateryje?

    „Perseverance“ pagrindinė užduotis – Jezero krateryje tirti senovinės Marso aplinkos pėdsakus ir ieškoti požymių, kad čia kadaise galėjo egzistuoti gyvybei palankios sąlygos. Ši vietovė pasirinkta todėl, kad geologiniai duomenys rodo buvus deltą ir ežerą, kuriuose galėjo kauptis organinės medžiagos.

    Marsaeigis analizuoja uolienas lazeriniais ir spektrometriniais prietaisais, o svarbiausius mėginius hermetiškai užsandarina specialiuose konteineriuose. Jie skirti būsimai Marso mėginių pargabenimo į Žemę programai, kurios grafikas ir finansavimo sprendimai pastaruoju metu kelia daug klausimų.

    Rekordas svarbus ne tik dėl kilometrų

    Ilgas ir daugiausia autonomiškas važiavimas rodo, kad robotinė žvalgyba tampa vis savarankiškesnė, o tai ypač aktualu planuojant sudėtingas ateities misijas. Kuo daugiau sprendimų aparatas gali priimti pats, tuo daugiau mokslinių užduočių spėjama atlikti per ribotą Marso dienos laiką.

    „Perseverance“ misija taip pat paliko ryškų pėdsaką aviacijos istorijoje: su juo atskridęs sraigtasparnis „Ingenuity“ tapo pirmuoju valdomu orlaiviu, pakilusiu kitoje planetoje. NASA duomenimis, planuotus bandymus jis gerokai pranoko ir tapo svarbiu technologiniu žingsniu, kuris ateityje gali padėti žvalgyti reljefą iš oro.

    Kol kas „Perseverance“ tęsia kelionę per Jezero kraterio apylinkes, tyrinėdamas seniausias prieinamas uolienas ir rinkdamas mėginius. NASA akcentuoja, kad būtent šie mėginiai gali tapti svarbiausiu raktu siekiant atsakyti į klausimą, ar Marsas kada nors buvo tinkamas gyvybei.

  • NASA paskelbė „Orion“ verdiktą: Artemis II kapsulė atlaikė 2 200 laipsnių išbandymą

    Testas po kritiškiausio etapo

    NASA pranešė baigusi įgulos kapsulės „Orion“ šiluminės apsaugos analizę po grįžimo į Žemę, kai aparatas patyrė didžiausias apkrovas. Kosmoso agentūra skelbia, kad bandymas pavyko, o aptikti pažeidimai buvo gerokai mažesni nei ankstesnėje programos misijoje.

    Į Žemės atmosferą grįžtanti kapsulė patiria ekstremalias temperatūras ir milžinišką trintį, todėl šiluminis skydas yra vienas svarbiausių saugumo elementų. NASA duomenimis, piko metu temperatūra siekė apie 2 200 laipsnių Celsijaus.

    Ką parodė šiluminio skydo apžiūra

    NASA nurodo, kad šiluminėje dangoje identifikuoti devyni nedideli medžiagos praradimo židiniai, susiję su kaitros poveikiu. Palyginimui, ankstesnės Artemis I misijos metu analogiškų vietų buvo užfiksuota 103, todėl pažanga vertinama kaip reikšminga.

    „Orion“ šiluminis skydas sudarytas iš 186 specialių „Avcoat“ blokų, skirtų kontroliuoti šilumos srautus ir apsaugoti kapsulę kritiniu metu. NASA aiškina, kad po Artemis I išryškėję trūkumai leido tiksliau suprasti reiškinį, susijusį su dujų šalinimu ir medžiagos įkaitimu, todėl buvo imtasi korekcijų.

    Vienas svarbiausių pakeitimų buvo trajektorijos koregavimas, kad įėjimas į atmosferą vyktų palankesnėmis sąlygomis šiluminiam skydrui. NASA teigimu, vėlesnė apžiūra patvirtino, kad toks sprendimas suveikė ir sumažino pažeidimų mastą.

    Patikrinti ir kiti jautrūs taškai

    Be šiluminio skydo, inžinieriai vertino ir kitus rizikingus mazgus: keramines plyteles kapsulės gale, liuką, langus bei ventiliacines angas. NASA skelbia, kad šiose vietose neaptikta reikšmingų perkaitimo požymių.

    Šie rezultatai svarbūs visam Artemis programos grafikui, nes „Orion“ yra pagrindinis įgulos modulis, kuriuo astronautai startuos nuo Žemės ir grįš atgal. Kuo daugiau duomenų surenkama realiomis sąlygomis, tuo tiksliau galima tobulinti dizainą ir mažinti rizikas būsimuose skrydžiuose.

    NASA pabrėžia, kad tokios analizės yra standartinė pasirengimo dalis ir padeda priimti sprendimus dėl būsimų misijų saugos atsargų. Šiluminės apsaugos patikimumas yra vienas kertinių veiksnių, planuojant tolesnius įgulos skrydžius ir ilgalaikius tikslus Mėnulio programoje.

  • „SpaceX“ ruošia istoriją: „Starship“ skris vėl ir bandys sugauti abu raketos laipsnius

    „SpaceX“ ruošiasi dar vienam „Starship“ skrydžiui, kuris, bendrovės vadovo Elono Musko teigimu, galėtų įvykti jau kitą mėnesį. Nors tiksli data kol kas neskelbiama, planuojama, kad bandymas vyks lapkritį.

    Iki šiol „Starship“ programa atliko 14 bandomųjų skrydžių, o naujausias bandymas tapo svarbiu žingsniu siekiant skrydžių į orbitą. Ankstesni startai daugiausia buvo skirti suborbitiniams bandymams ir atskirų sistemų patikrai realiomis sąlygomis.

    Šį kartą „SpaceX“ tikslas ambicingesnis nei įprasta: bendrovė nori pirmą kartą vieno skrydžio metu pabandyti susigrąžinti abu raketos laipsnius. Tai reikštų dar vieną bandymą sugauti „Super Heavy“ pirmąjį laipsnį ir pirmą kartą analogiškai perimti patį „Starship“ antrąjį laipsnį.

    „Vienintelis būdas tvariai išplėsti sąmonės ribas už Žemės ribų yra visiškai daugkartinis orbitinis nešėjas. Manau, kad tai būtų vienas svarbiausių technologinių lūžių civilizacijos istorijoje“, – sakė Elonas Muskas.

    Iki šiol „Starship“ antrasis laipsnis yra atlikęs kelis kontroliuojamus nusileidimus vandenyne, tačiau sugavimas ore yra visiškai kitas sudėtingumo lygis. Tam planuojama pasitelkti starto bokštą su didelėmis mechaninėmis „rankomis“, kurios turėtų perimti grįžtantį aparatą ir taip sumažinti nusileidimo apkrovas bei paruošimo laiką.

    Jei bandymas pavyktų, tai būtų reikšmingas postūmis link pagrindinio programos tikslo: sukurti visiškai daugkartinę, greitai pakartotiniam naudojimui paruošiamą itin sunkios klasės raketą. Tokia koncepcija svarbi ne tik planuojant misijas į Mėnulį ar Marsą, bet ir mažinant vieno paleidimo kainą bei didinant startų dažnį.

    Kaip ir ankstesni bandymai, planuojamas skrydis turėtų vykti iš „Starbase“ aikštelės Teksase. Tuo pat metu „SpaceX“ tęsia pasirengimą ateityje vykdyti „Starship“ paleidimus ir iš Floridos, kur modernizuojama 39A aikštelė Kennedy kosminiame centre, nuomojama iš NASA.

  • DI šuolis Mėnulyje: „HPE Spaceborne Computer-4“ ruošiamas NASA misijai pietų ašigalyje

    DI šuolis Mėnulyje: „HPE Spaceborne Computer-4“ ruošiamas NASA misijai pietų ašigalyje

    Didelio našumo skaičiavimai ir dirbtinis intelektas vis dažniau tampa ne tik Žemės, bet ir kosminių misijų įrankiu. Technologijų bendrovė „HPE“ pristatė „Spaceborne Computer-4“ modulį, kuris turėtų padėti vykdyti DI ir našumo testus Mėnulio paviršiuje.

    Pasak bendrovės, „HPE Spaceborne Computer-4“ kuriamas darbui ekstremaliose kosmoso sąlygose, kur svarbiausi veiksniai yra energijos taupymas, autonomiškumas ir patikimumas. Planuojama, kad sistema prisidės prie pirmųjų didelio našumo skaičiavimo ir DI bandymų Mėnulyje, orientuojantis į pietų ašigalio regioną.

    Kam Mėnulyje reikalingas DI?

    DI kosmose pirmiausia siejamas su gebėjimu apdoroti duomenis vietoje, nelaukiant ryšio langų ir neapkraunant ryšio kanalų. Tai aktualu analizuojant vaizdus, navigacijos duomenis, prietaisų telemetriją ar aplinkos parametrus, kai sprendimus reikia priimti greitai.

    Mėnulio pietų ašigalis laikomas strategiškai svarbia kryptimi dėl reljefo ir potencialių vandens ledo sankaupų šešėliuotuose krateriuose. Tokiose vietovėse misijoms tenka susidurti su ryškiais temperatūrų svyravimais ir sudėtingu apšvietimu, todėl vietinis duomenų apdorojimas ir automatinis situacijos vertinimas tampa ypač reikšmingas.

    Kas žinoma apie „Spaceborne Computer-4“?

    „HPE“ nurodo, kad tai lengvas, autonominis ir beventilatorinis skaičiavimo modulis, pritaikytas atšiaurioms sąlygoms. Sistema komplektuojama su procesoriumi, grafikos procesoriumi ir „KIOXIA“ SSD kaupikliais, kad galėtų vykdyti skaičiavimus bei DI užduotis ribotų resursų aplinkoje.

    „Su „HPE Spaceborne Computer-4“ perkeliame dirbtinį intelektą ir didelio našumo skaičiavimus arčiau Mėnulio, taip spartindami mokslinius atradimus ir kurdami infrastruktūrą kitai tyrinėjimų erai“, – sakė Scottas Wiestas.

    Kaip ir kada jis pasieks Mėnulį?

    Planuojama, kad kompiuteris bus integruotas į „Astrolab“ kuriamą mėnuleigį FLIP ir į Mėnulį keliaus „Astrobotic“ nusileidimo aparatu „Griffin-1“. Misijos startas numatomas 2026 metų pabaigoje, o taikinys yra pietų ašigalio apylinkės.

    Skrydis planuojamas pagal NASA Commercial Lunar Payload Services programą, kuri remiasi partneryste su privačiomis bendrovėmis. Šis modelis leidžia NASA greičiau ir dažniau gabenti mokslinius krovinius bei technologijų demonstratorius, kartu išbandant sprendimus, reikalingus ilgesnėms Mėnulio misijoms.