CP v2

Tag: NASA

  • Trumpas kuria JAV Kosmoso akademiją: „West Point“ analogas astronautams ir Kosmoso pajėgoms

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas Hiustone, NASA Johnsono kosminiame centre, pasirašė įsaką dėl naujos JAV Kosmoso akademijos steigimo. Ji turėtų rengti būsimus Kosmoso pajėgų kariškius, NASA specialistus ir civilinius kosmoso pramonės darbuotojus.

    Pasak prezidento, artimiausiu metu bus paskelbta, kur tiksliai įsikurs akademija. Idėja pristatoma kaip JAV karinių akademijų modelio plėtra į kosmoso sritį, siekiant sukurti vieningą karjeros ir mokymo kelią nuo studijų iki tarnybos ar darbo kosmoso programose.

    Kam skirta Kosmoso akademija?

    Trumpas akademiją palygino su West Point, kuris rengia JAV sausumos pajėgų karininkus, taip pat su JAV jūrų akademija Anapolyje ir Oro pajėgų akademija Kolorado Springse. Tokiu palyginimu signalizuojama, kad naujoji įstaiga būtų ne vien techninių kursų centras, o prestižinė, valstybės strategiją palaikanti ugdymo grandis.

    Praktinis tikslas būtų stiprinti specialistų rengimą srityse, kurios tiesiogiai susijusios su kosmoso misijomis ir nacionaliniu saugumu: skrydžių inžinerija, navigacija, ryšiai, kibernetinis saugumas, palydovų valdymas ir misijų planavimas. JAV Kosmoso pajėgoms, kurios vis labiau remiasi palydovine infrastruktūra, kvalifikuotų kadrų poreikis nuosekliai auga.

    Artemis programa ir Marso ambicijos

    Vizito Hiustone metu prezidentas taip pat apdovanojo Artemis II misijos įgulos narius. Ši programa yra pagrindinė NASA kryptis siekiant sugrąžinti žmones į Mėnulį, o vėliau panaudoti sukauptą patirtį ilgesnėms kelionėms, įskaitant planus dėl pilotuojamo skrydžio į Marsą.

    Kalbėdamas apie tolesnius tikslus, Trumpas akcentavo nuolatinės bazės Mėnulyje idėją ir tęstinį Artemis misijų grafiką. NASA planuose Artemis IV startas šiuo metu numatomas 2028 metais, o Mėnulio programa vertinama ir platesniame geopolitiniame kontekste, nes Kinija deklaruoja siekį iki 2030 metų į Mėnulį nusiųsti astronautus.

    Nauja Kosmoso akademija, jei ji bus sparčiai įgyvendinta ir gaus stabilų finansavimą, galėtų tapti vienu iš instrumentų, padedančių JAV greičiau užpildyti kvalifikuotų specialistų trūkumą. Tačiau realus jos poveikis priklausys nuo priėmimo kriterijų, studijų turinio, sąveikos su NASA ir privačiomis kosmoso bendrovėmis bei nuo to, kaip bus suderinti kariniai ir civiliniai mokymo tikslai.

  • NASA į kosmosą kelia teleskopą Nancy Grace Roman: misija gali atverti kelią iki 100 tūkst. egzoplanetų

    NASA planuoja į kosmosą iškelti Nancy Grace Roman kosminį teleskopą, kuris, mokslininkų vertinimu, gali padėti aptikti iki 100 000 egzoplanetų. Startas numatytas iš Kenedžio kosminio centro Floridoje, o į orbitą observatoriją turėtų iškelti „Falcon Heavy“ raketa.

    Nancy Grace Roman teleskopas laikomas viena svarbiausių artimiausių metų NASA astronomijos misijų. Pagrindinis jo tikslas bus plataus lauko dangaus apžvalgos, leidžiančios vienu metu stebėti didelius žvaigždynų plotus ir sistemingai rinkti duomenis apie milijonus žvaigždžių.

    Ši misija išsiskiria tuo, kad egzoplanetų ieškos ne vienu metodu. Didelė dalis kandidatų gali būti aptikta stebint žvaigždžių šviesio pokyčius, kai planeta praeina priešais savo žvaigždę ir trumpam susilpnina jos šviesą.

    Kita svarbi kryptis bus gravitacinis mikrolęšiavimas, kai planetos ir ją turinčios žvaigždės gravitacija trumpam sustiprina fone esančios žvaigždės šviesą. Šis metodas ypač naudingas ieškant planetų tolesnėse orbitose ir mažesnių kūnų, kuriuos kitais būdais aptikti sudėtingiau.

    NASA pabrėžia, kad būtent mikrolęšiavimas gali atverti galimybę rasti ir į Žemę panašaus dydžio planetų, įskaitant ir tokias, kurios primena Marsą. Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl potencialaus gyvybei tinkamų sąlygų paieškų, bet ir dėl to, kad leidžia geriau suprasti, kaip formuojasi planetų sistemos.

    Roman teleskopo pagrindinis veidrodis bus 2,4 metro skersmens, toks pat kaip Hablo teleskopo, tačiau jo plataus lauko optika leis dangų „aprėpti“ gerokai didesniu plotu per vieną stebėjimą. Dėl to tikimasi spartesnio duomenų rinkimo ir didesnės statistinės imties, kuri reikalinga patikimesnėms išvadoms apie planetų paplitimą Galaktikoje.

    Be egzoplanetų, misija bus skirta ir fundamentaliems kosmologijos klausimams, ypač tamsiosios energijos tyrimams. Plataus lauko apžvalgos leis tiksliau matuoti galaktikų pasiskirstymą ir jų formų iškraipymus, susijusius su gravitaciniu lęšiavimu, o tai yra vienas kelių aiškinantis Visatos plėtimosi istoriją.

    Projektas tarptautinis: tarp pagrindinių partnerių minimos Europos kosmoso agentūra, Japonijos JAXA, Prancūzijos CNES ir Maxo Plancko astronomijos institutas. Tokia partnerystė reiškia ne tik dalijimąsi technologijomis, bet ir platesnį mokslininkų ratą, kuris galės greičiau analizuoti misijos surinktus duomenis.

    Jei prognozės pasitvirtins, Roman teleskopo surinkti duomenys gali tapti vienu didžiausių egzoplanetų katalogų istorijoje. Tai pakeistų dabartinį vaizdą, kai patvirtintų egzoplanetų skaičius skaičiuojamas tūkstančiais, ir leistų daug tiksliau įvertinti, kokios planetos Visatoje yra dažniausios.

  • Keistas „medūzos“ šešėlis Marse: NASA paaiškina, kas iš tiesų užfiksuota „Curiosity“ kadre

    Keistas „medūzos“ šešėlis Marse: NASA paaiškina, kas iš tiesų užfiksuota „Curiosity“ kadre

    Kas matyti nuotraukoje

    Internete vėl išplito NASA marsaeigio „Curiosity“ 2023 metais daryta Marso nuotrauka, kurioje kairėje kadro pusėje matomas tamsus, medūzą primenantis siluetas. Dėl „čiuptuvus“ primenančių linijų vaizdas kai kam sukėlė spėliones apie neįprastus reiškinius Marso atmosferoje.

    Vis dėlto pats kadras labiau primena ne objektą virš paviršiaus, o trumpalaikį vaizdo defektą. Tam yra aiški priežastis: „Curiosity“ dažnai fotografuoja tą patį vaizdą kelis kartus iš eilės, kad būtų galima palyginti kadrus ir atmesti atsitiktinius trukdžius.

    Kodėl tai greičiausiai ne „objektas“ Marse

    Šis „medūzos“ pavidalo tamsus dėmuo matomas tik viename kadre, o kituose, darytuose vos keliolika sekundžių prieš tai, jo nėra. Toks „atsirado ir dingo“ efektas būdingas ne realiems aplinkos objektams, o kameros jutiklyje susidariusiems artefaktams.

    NASA ne kartą yra paaiškinusi, kad tolimose misijose kamerų jutikliai kartais užfiksuoja kosminių dalelių pėdsakus. Tokie artefaktai nuotraukose gali atrodyti ir kaip ryškūs taškai ar brūkšniai, ir kaip tamsūs plotai, priklausomai nuo to, kaip dalelė paveikia silicio detektorių.

    Kosminės spinduliuotės vaidmuo Marse

    Kosminiai spinduliai yra didelės energijos dalelės, nuolat skriejančios iš kosmoso. Žemėje mus iš dalies saugo magnetinis laukas ir stora atmosfera, todėl didelė dalis šių dalelių arba nukreipiamos, arba „išsikrauna“ aukštai atmosferoje.

    Marsas tokios apsaugos beveik neturi: planetos globalus magnetinis laukas yra menkas, o atmosfera labai reta, todėl paviršių ir įrangą dažniau pasiekia didelės energijos dalelės. Dėl to marsaeigių kamerose periodiškai pasitaikantys vienkartiniai „glitch“ tipo defektai laikomi tikėtinu ir gerai žinomu reiškiniu.

    „Iš tūkstančių „Curiosity“ gaunamų nuotraukų beveik kas savaitę matome kadrus su ryškiais taškais, kuriuos sukelia dalelės, pataikančios į detektorių“, – sakė NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijos vaizdinimo specialistas Justinas Maki.

    Nors konkretaus „medūzos“ kadro be papildomos misijos komandos analizės neįmanoma absoliučiai vienareikšmiškai priskirti vienam mechanizmui, kelių kadrų palyginimas rodo aiškią kryptį. Labiausiai tikėtina, kad „medūza“ atsirado pačioje kameroje ar apdorojimo grandinėje, o ne Marso danguje ar ant paviršiaus.

    Tuo pat metu tokios istorijos primena, kaip sudėtinga yra fotografuoti ir tirti aplinką planetoje, kurioje technika nuolat veikiama spinduliuotės. „Curiosity“ ir kiti marsaeigiai toliau renka duomenis apie Marso geologiją ir aplinkos sąlygas, o panašūs „keisti“ kadrai dažniausiai tampa proga geriau paaiškinti, kaip iš tiesų veikia kosminiai prietaisai.

  • „Voyager 1“ Pale Blue Dot: garsiausia Žemės nuotrauka iš 6,4 mlrd. km vėl tapo itin aktuali

    „Voyager 1“ Pale Blue Dot: garsiausia Žemės nuotrauka iš 6,4 mlrd. km vėl tapo itin aktuali

    Nuotrauka, kurioje Žemės beveik nėra

    1990 metais „NASA“ zondas „Voyager 1“ padarė kadrą, kuriame Žemė matoma kaip vos įžiūrimas taškelis tamsos fone. Mėlynų vandenynų, žemynų ar debesų ten nesimato, tik silpnas šviesos taškelis, pakliuvęs į saulės spindulių ruožą.

    Šis vaizdas vėliau pramintas Pale Blue Dot ir tapo vienu atpažįstamiausių žmonijos kosminių kadrų. Jis primena, kad visa žmonių istorija, konfliktai ir pasiekimai telpa viename beveik nematomame taške.

    Kaip ir kodėl jis buvo padarytas

    „Voyager 1“ į kosmosą paleistas 1977 metais, kad tirtų Jupiterį ir Saturną, o vėliau tęsė kelionę tolyn nuo Saulės sistemos planetų. Artėjant prie sprendimo išjungti kameras, buvo ieškoma paskutinės prasmingos idėjos, kuri įprasmintų misijos vizualinę dalį.

    Vasario 14 dieną zondas nufotografavo Saulės sistemos šeimos portretą, sudarytą iš kelių dešimčių kadrų. Žemė jame užfiksuota maždaug iš 6,4 milijardo kilometrų atstumo ir užima tik maždaug 0,12 pikselio, todėl realiai ji beveik susilieja su vaizdo triukšmu.

    „Pažvelkite dar kartą į tą tašką. Tai čia. Tai namai. Tai mes“, – sakė Carlas Saganas.

    Kodėl ši nuotrauka šiandien skamba dar stipriau

    Mokslininkai aprašo reiškinį, vadinamą apžvalgos efektu, kai Žemę iš kosmoso pamatę žmonės patiria stiprų nuostabos jausmą ir aiškesnį planetos trapumo suvokimą. Pale Blue Dot suteikia panašią perspektyvą ir tiems, kurie niekada neišskrido už atmosferos ribų.

    Per daugiau nei tris dešimtmečius pasaulis radikaliai pasikeitė: atsirado socialiniai tinklai, išmanieji telefonai, nuolatiniai pranešimai ir milžiniškas informacijos srautas. Paradoksalu, tačiau net turėdami daugiau priemonių pasiekti vieni kitus, žmonės ne visada jaučiasi labiau susiję.

    Pastaraisiais metais sparčiai plinta ir DI pokalbių programos, siūlančios virtualią kompaniją, tačiau moksliniai rezultatai nėra vienareikšmiai. Vieni tyrimai rodo trumpalaikį vienišumo sumažėjimą, kiti sieja intensyvesnį socialinių pokalbių robotų naudojimą su didesniu vienišumu vėliau, nors tai nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį.

    Pasaulio sveikatos organizacija yra skelbusi, kad vienišumą patiria maždaug kas šeštas žmogus. Šiame kontekste Pale Blue Dot veikia kaip priešnuodis nuolatiniam priartinimui prie smulkmenų, konfliktų ir statuso ženklų, nes grąžina į mastelį, kuriame visi skirtumai tampa antraeiliais.

    Misija tęsiasi, bet kadras jau tapo legenda

    „Voyager 1“ kameros buvo išjungtos netrukus po šio kadro, kad būtų taupoma ribota energija, tačiau pats zondas tęsė kelionę ir tapo tolimiausiu nuo Žemės nutolusiu žmonių sukurtu objektu. Jis juda tolyn, o ryšys su juo palaikomas tiek, kiek leidžia aparatinės galimybės ir atstumas.

    Vis dėlto būtent tas vienas kadras, kuriame Žemė beveik nematoma, išliko kaip stiprus kultūrinis ir mokslinis simbolis. Jis primena ne naują būdą susisiekti, o tai, kad esame susieti jau dabar, tiesiog dalindamiesi ta pačia maža planeta.

  • Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Mokslininkai skelbia: Venerą kadaise dengė vandenynai, radiniai gali pakeisti viską

    Venera šiandien laikoma viena atšiauriausių Saulės sistemos planetų: jos paviršiuje tvyro apie 460 laipsnių Celsijaus temperatūra, o slėgis prilygsta maždaug 90 kartų didesniam nei Žemėje. Tačiau naujas tyrimas kelia provokuojančią hipotezę, kad anksčiau šis pasaulis galėjo būti visai kitoks.

    Mokslininkai teigia radę požymių, jog kadaise vanduo galėjo dengti net iki 90 proc. Veneros paviršiaus, o bendras jo kiekis galėjo siekti apie 40 proc. Žemės vandenynų tūrio. Darbe pabrėžiama, kad atskiri įrodymai nėra galutiniai, tačiau kelių požymių visuma stiprina versiją apie senovinius vandenynus.

    Užuominos Veneros reljefe

    Didžioji dalis dabartinių duomenų apie Veneros paviršių surinkta „NASA“ misijos „Magellan“ radarais, kurie 1990-aisiais sudarė detalius planetos žemėlapius. Kadangi Venerą gaubia tankūs debesys, optiniai vaizdai menkai padeda, todėl radaras iki šiol išlieka svarbiausias šaltinis analizuojant reljefą.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į milžiniškas vietoves, išvagotas daugiasienių, poligonus primenančių struktūrų. Anksčiau jos dažnai aiškintos kaip vulkaninių uolienų vėsimo ir traukimosi pasekmė, tačiau naujame darbe siūloma, kad jos labiau panašios į Žemėje jūrinių nuosėdų sluoksniuose aptinkamus poligoninius lūžių tinklus.

    Tokie tinklai Žemėje formuojasi, kai stori dumblėti jūros dugno sluoksniai palaipsniui suslegia ir „išspaudžia“ vandenį, o besikeičiant tūriui atsiranda įtrūkimų geometrija, galinti tęstis kilometrų mastu. Autorių teigimu, analogijos su jūrinėmis nuosėdomis gali geriau paaiškinti dalį Veneros matomų formų.

    Kanalai, kurie kelia klausimų

    Antrasis argumentas siejamas su vadinamaisiais canali, tai yra didžiuliais kanalais, kurių dalis driekiasi tūkstančius kilometrų. Ilgą laiką jie buvo laikomi lavos vagomis, tačiau tokiai interpretacijai kliūva tai, kad ne visais atvejais aišku, kaip lava galėjo išlaikyti tėkmę tokiais atstumais.

    Tyrėjai siūlo, kad bent dalis šių struktūrų galėtų būti panašios į Žemės povandeninius kanalus, kuriuos išgraužia tankios nuosėdinės srovės. Darbe pažymima, kad nemaža poligoninių vietovių dalis siejasi su kanalais, kurie tarsi „prasideda“ lygumose be akivaizdaus vulkaninio šaltinio ir baigiasi gilesnėse įdubose, kaip būtų tikėtina povandeninėje aplinkoje.

    Druskų sluoksnių pėdsakas?

    Trečias požymis susijęs su vadinamosiomis raukšlėtomis keteromis, išmargintomis Veneros žemumose. Autoriai kelia prielaidą, kad jos galėjo susiformuoti virš storų druskų sankaupų, likusių, kai senoviniai vandenynai garavo ir traukėsi.

    Žemėje dideli druskų klodai susidarė, pavyzdžiui, Viduržemio jūrai iš dalies išdžiūvus prieš milijonus metų, o tokie sluoksniai gali deformuoti virš jų esančias uolienas. Tyrime teigiama, kad Veneroje toks druskų sluoksnis teoriškai galėjo siekti bent keliasdešimt metrų ir paveikti plutos reljefą.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad kiekvienas požymis atskirai gali turėti ir kitus paaiškinimus, susijusius su vulkanizmu ar tektoniniais procesais. Venera yra itin vulkaniškai aktyvi arba bent jau stipriai vulkanizmo paveikta planeta, o jos paviršiuje identifikuota dešimtys tūkstančių vulkaninių darinių, todėl interpretacijos neišvengiamai išlieka ginčytinos.

    Hipotezę turėtų padėti patikrinti būsimos misijos, kurios Venerą žada tirti gerokai detaliau nei „Magellan“. Europos kosmoso agentūros „EnVision“ ir „NASA“ planuojama „VERITAS“ misija turėtų atlikti aukštos raiškos radarinius ir spektroskopinius matavimus, kurie leistų geriau suprasti plutos sudėtį ir geologinių formų kilmę.

    Mokslininkams tai svarbu ne tik dėl Veneros praeities. Jei planeta iš tiesų turėjo vandenynus ir vėliau patyrė nevaldomą šiltnamio efektą, tai taptų ryškiu pavyzdžiu, kaip greitai gali pasikeisti į Žemę panašaus pasaulio klimatinė raida ir kokių sąlygų reikia ilgalaikiam vandens stabilumui.

  • Asteroidas Apofis pralėks rekordiškai arti, bet mokslininkus neramina viena žmogaus klaida

    Asteroidas Apofis pralėks rekordiškai arti, bet mokslininkus neramina viena žmogaus klaida

    2029 metų balandžio 13 dieną pro Žemę itin arti pralėks asteroidas 99942 Apofis. Skaičiuojama, kad jo praskriejimo atstumas sieks apie 32 000 kilometrų, tad tai bus vienas ryškiausių tokio dydžio asteroidų praskriejimų šiuolaikinėje stebėjimų istorijoje.

    Apofis yra maždaug 370 metrų skersmens dangaus kūnas, tačiau naujausi skaičiavimai rodo, kad susidūrimo su Žeme 2029 metais rizikos nėra. Vis dėlto tyrėjai įspėja apie kitą, mažiau akivaizdžią grėsmę, kuri gali pakenkti mokslui.

    Grėsmė ne Žemei, o tyrimams

    Asteroidui artėjant prie Žemės, planetos gravitacija turėtų pastebimai paveikti jo sukimąsi ir paviršių. Mokslininkai tikisi fiksuoti galimus nuošliaužų požymius, drebėjimus ir kitus procesus, kurie padėtų geriau suprasti asteroidų sandarą.

    Tačiau publikuotame tyrime pabrėžiama, kad prieš pat praskriejimą Apofis gali atsidurti regione, kuriame skraido geostacionariosios orbitos objektai ir jų nuolaužos. Nors tikimybė nedidelė, modeliavimas parodė realų scenarijų, kai žmogaus sukurta šiukšlė praskrieja ypač arti arba net atsitrenkia į asteroidą.

    „Svarbiausia pabrėžti, kad toks smūgis reikšmingai nepakeistų asteroido orbitos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Alessandro Rossi.

    Tyrėjų teigimu, labiausiai tikėtina pasekmė būtų nedidelis krateris ir į kosmosą išmestas medžiagos debesis. Tai savaime nebūtų katastrofa, tačiau galėtų supainioti duomenis, nes mokslininkams būtų sunkiau atskirti, kas Apofį pakeitė labiau: Žemės gravitacija ar netikėtas susidūrimas.

    Stebės dvi misijos

    Apofio praskriejimą planuoja stebėti dvi kosminės misijos: Europos kosmoso agentūros RAMSES ir NASA OSIRIS-APEX. Tikslas yra užfiksuoti, kaip per labai trumpą laiką kinta asteroido sukimasis, forma, paviršiaus savybės ir galimi seisminiai signalai.

    Tyrėjai pažymi, kad net ir nedidelis išorinis poveikis prieš šiuos matavimus galėtų sumažinti galimybę vienareikšmiškai interpretuoti rezultatus. Kitaip tariant, žmonijos paliktos nuolaužos gali atimti iš mokslininkų retą progą aiškiai pamatyti, kaip Žemė „permodeliuoja“ praskriejantį asteroidą.

    Ką atskleidžia ši problema

    Šis atvejis primena, kad apie aukštų orbitų, ypač geostacionariosios, smulkių nuolaužų populiaciją vis dar žinoma per mažai. Dideli objektai paprastai sekami, tačiau mažesni fragmentai dažnai lieka nepastebimi, nors jų judėjimas dideliu greičiu gali turėti neprognozuojamų pasekmių.

    Mokslininkai tikisi, kad iki 2029 metų bus sustiprintos stebėjimo priemonės ir duomenų bazės, kad aukštų orbitų aplinka būtų įvertinta tiksliau. Tai svarbu ne tik asteroidų tyrimams, bet ir bendrai kosmoso infrastruktūros saugai, nes geostacionarioji orbita yra kritinė ryšio ir meteorologinių palydovų zona.

  • NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA marsaeigis Perseverance, tirdamas šviesius akmenis Jezero krateryje, aptiko signalą, kurio mokslininkai ten nesitikėjo: korundą. Tai aliuminio oksido mineralas, Žemėje sudarantis rubinus ir safyrus, todėl radinys iškart sukėlė didelį susidomėjimą planetologų bendruomenėje.

    Korundas Marse iki šiol nebuvo patikimai identifikuotas in situ, tad šis aptikimas svarbus ne dėl tariamos brangakmenių vertės, o dėl geologinių sąlygų. Paprastai korundui formuotis reikia aliuminiu turtingos, siliciu skurdžios cheminės aplinkos ir aukštų temperatūrų arba specifinių tektoninių procesų.

    Mineralo požymius Perseverance užfiksavo trijuose atskiruose plagioklazu turtinguose vadinamuosiuose laisvuosiuose akmenyse, gulinčiuose ant paviršiaus ir nebepririštuose prie uolienų masyvo. Tokie rieduliai gali būti atnešti iš kitur, todėl jie leidžia spręsti apie platesnę kraterio pakraščio geologiją net ir nevažiuojant į tolimas vietas.

    Matavimams buvo pasitelktas prietaisas „SuperCam“ ir laiko skiriamosios gebos liuminescencijos spektroskopija, kai lazeriu sužadinami mineralų atomai, o jų skleidžiama šviesa išmatuojama pagal būdingus spektrinius požymius. Būtent šie požymiai parodė chromo turinčio korundo signalą, artimą tam, kuris Žemėje siejamas su rubinų spalvą suteikiančiu chromu.

    „Visiškai netikėtai „SuperCam“ analizė trijuose plagioklazu turtinguose akmenyse parodė aiškius chromo turinčio korundo požymius“, – rašė tyrėjai, apibendrindami rezultatų esmę.

    Didžiausia mįslė ta, kad korundas aptiktas uolienose, kuriose dominuoja plagioklazas, o tokioje aplinkoje aliuminis dažnai „užrakinamas“ silikatinėse struktūrose. Kitaip tariant, vien chemija tarsi turėtų trukdyti korundui susiformuoti arba išlikti, todėl aptikimas verčia iš naujo vertinti, kokie procesai vyko Jezero apylinkėse.

    Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tačiau viena labiausiai aptariamų versijų sieja korundo kilmę su milžinišku smūgiu, kadaise suformavusiu Jezero kraterį. Smūginiai įvykiai gali sukurti ekstremalų slėgį ir temperatūrą, o tokios sąlygos Žemėje žinomos kaip galinčios suformuoti metamorfinius mineralus, įskaitant korundą, ypač smūgio paveiktose uolienose.

    Kita galimybė susijusi su karštų skysčių ir uolienų sąveika, kai hidroterminiai procesai gali pakeisti vietinę chemiją taip, kad ji taptų palankesnė aliuminiui kauptis ir siliciui mažėti. Jezero regione jau anksčiau buvo ieškoma senovinės vandens aplinkos pėdsakų, todėl papildomi požymiai apie hidroterminę veiklą sustiprintų šią kryptį.

    Nors aptikti grūdeliai greičiausiai mikroskopiniai ir jokiu būdu nereiškia, kad Marso paviršiuje guli brangakmeniai, pats faktas yra reikšmingas Marso istorijos rekonstrukcijai. Tokie mineralai gali tapti raktu į tai, kada ir kokiomis sąlygomis vyko dideli smūgiai, kaip keitėsi plutos chemija ir ar egzistavo ilgiau trunkantys šiluminiai ar skysčių sukelti procesai.

    Tolimesnis žingsnis būtų rasti uolienų sluoksnį, iš kurio galėjo kilti šie laisvieji akmenys, ir, jei įmanoma, paimti mėginius. Būtent dėl to mokslininkai pabrėžia Marso mėginių pargabenimo į Žemę svarbą, nes laboratorijose būtų galima atlikti nepalyginamai daugiau tyrimų ir tiksliau nustatyti korundo kilmę.

  • Mokslininkai išbandė planą susprogdinti asteroido žudiko miestams grėsmę: rezultatai nustebino

    Mokslininkai išbandė planą susprogdinti asteroido žudiko miestams grėsmę: rezultatai nustebino

    Jei prie Žemės priartėtų maždaug futbolo aikštės dydžio asteroidas, jo smūgis galėtų sunaikinti ištisą miestą. Tokie objektai ne visada lengvai pastebimi, nes dalis jų yra tamsūs ir menkai atspindintys šviesą, todėl ankstyvas perspėjimas tampa kritiškai svarbus.

    Vienas iš kraštutinių, bet realiai svarstomų planetinės gynybos scenarijų yra branduolinio užtaiso panaudojimas. JAV Lawrence Livermore nacionalinės laboratorijos komanda naujuose skaitmeniniuose modeliuose patikrino, ar 1 megatonos galingumo užtaisas galėtų sutrikdyti apie 160 metrų skersmens vadinamąjį asteroido žudiką miestams.

    Esminė išvada tokia: užtaisas nebūtinai turi liesti asteroido paviršių. Modeliai rodo, kad sprogdinimas kelių ar keliolikos metrų atstumu gali būti veiksmingas, nes pagrindinis poveikio mechanizmas yra ne smūgio banga, o intensyvi spinduliuotė.

    Kosminėje vakuumo aplinkoje smūgio banga sklinda prastai, todėl lemiamą vaidmenį atlieka rentgeno spinduliai. Jie įkaitina ploną asteroido paviršiaus sluoksnį, sukelia medžiagos garavimą ir abliaciją, o išsiveržusi medžiaga suteikia impulsą, galintį pakeisti objekto greitį ir trajektoriją.

    Tyrėjai taip pat modeliuose matė antrinį efektą: staigus energijos pliūpsnis gali sukelti galingą smūginę bangą pačiame asteroide ir jį suskaldyti iš vidaus. Tai ypač svarbu scenarijams, kai objektas aptinkamas per vėlai arba yra per didelis, kad būtų pakankamai „pastumtas“ į šalį vien kinetiniu smūgiu.

    Modeliavimui pasirinkta Bennu tipo forma ir porėta struktūra, nes tokie asteroidai laikomi realistišku pavyzdžiu planetinės gynybos skaičiavimams. Komanda palygino skirtingus sprogdinimo atstumus ir medžiagos irimo prielaidas, paremtas meteoritų pavyzdžiais, įskaitant 2013 metais virš Čeliabinsko sprogusio meteoro analogijas.

    Viename scenarijuje, kai sprogdinimas vyko apie 10 metrų virš paviršiaus, didžioji dalis medžiagos modelyje tapo stipriai pažeista, o daug fragmentų įgijo greitį, leidžiantį jiems atsiskirti nuo asteroido. Kitoje simuliacijoje, padidinus atstumą iki maždaug 25 metrų, į asteroidą pateko mažiau energijos, bet buvo apšviestas didesnis paviršiaus plotas, todėl pažeidimai kai kuriais atvejais tapo platesni.

    Vis dėlto šie rezultatai dar nereiškia, kad problema išspręsta. Skaičiavimai buvo itin resursų imlūs ir apėmė tik milisekundžių trukmės procesus, todėl ilgalaikė baigtis lieka ne iki galo aiški: fragmentai gali saugiai išsisklaidyti, bet taip pat gali likti pavojingo dydžio, o dalis medžiagos teoriškai galėtų vėl susitelkti gravitacijos veikiama.

    Planetinės gynybos praktikoje pirmas pasirinkimas išlieka ankstyvas aptikimas ir švelnesnės nukreipimo priemonės, tokios kaip kinetinis smūgis, ką pademonstravo NASA DART misija. Branduolinis sprendimas svarstomas kaip paskutinė priemonė, kai laiko ar techninių galimybių įprastam nukreipimui nepakanka, o nauji modeliai padeda tikslinti, kada toks scenarijus būtų prasmingas.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad didelės raiškos simuliacijos yra svarbios ne tik teorijai, bet ir pasirengimui ekstremaliems atvejams. Tokie darbai leidžia geriau suprasti, kaip realūs, nevienalyčiai ir porėti asteroidai reaguotų į spinduliuotės poveikį, ir kokių sprendimų reikėtų priimti, jei kada nors tektų gintis nuo objekto, keliančio grėsmę miestui.

    „Pagal pažeidimų mastą, medžiagos judėjimo kryptingumą ir suteiktą greičio pokytį matome, kad dviejuose iš trijų scenarijų suardymas yra labai tikėtinas“, – teigė tyrėjai.

  • Kaip telefonu saugiai nufotografuoti Saulės užtemimą: klaidos kainuoja ir akis, ir kamerą

    Kaip telefonu saugiai nufotografuoti Saulės užtemimą: klaidos kainuoja ir akis, ir kamerą

    Rugpjūčio 12 dieną vakare Lietuvoje bus matomas dalinis Saulės užtemimas, kai Mėnulis užstos dalį Saulės disko. Skirtinguose šalies regionuose laikai gali nežymiai skirtis, tačiau reiškinys vyks vakarėjant, todėl daug kas bandys jį fiksuoti telefonu.

    Tokiai fotografijai svarbiausia taisyklė paprasta: nežiūrėti į Saulę ir nenukreipti kameros į ją be tinkamos apsaugos. Stipri spinduliuotė gali pakenkti akims, o ilgiau nutaikius objektyvą į Saulę rizikuojama perkaisti ir negrįžtamai sugadinti telefono kameros jutiklį.

    „Saulės užtemimas yra gražus, bet tai nėra saugi situacija eksperimentams be filtrų“, – pabrėžia NASA rekomendacijos dėl Saulės stebėjimo ir fotografavimo.

    Jei norite fotografuoti telefonu, reikalingas specialus Saulės filtras, skirtas būtent tokiems stebėjimams. Praktikoje dažniausiai naudojama sertifikuota Saulės stebėjimo plėvelė, atitinkanti ISO 12312-2 reikalavimus, o fotografijoje dažnai minima ir ND5 klasės Saulės filtravimo plėvelė.

    Svarbu, kad filtras dengtų visą objektyvą ir būtų tvirtai pritvirtintas, nes menkiausias tarpelis gali leisti patekti pernelyg stipriai šviesai. Akiniai užtemimui nėra skirti kaip filtras kamerai, todėl jų laikymas prieš objektyvą dažnai baigiasi prastais kadrais ir išlieka rizikingas.

    Alternatyva, kuri kartais minima kaip kraštutinis sprendimas, yra suvirintojo skydelis su pakankamu tamsinimo lygiu. Tačiau čia svarbu tikslumas: netinkamas tamsinimas reiškia, kad ir akys, ir kamera vis tiek gali nukentėti.

    Įvairūs namudiniai metodai, tokie kaip kompaktiniai diskai, diskeliai ar aprūkę stiklai, nėra patikimas filtras. Tokios priemonės gali netolygiai slopinti šviesą, praleisti kenksmingą spinduliuotę ir taip padidinti riziką kameros matricai bei regai.

    Norint gauti ryškų kadrą, verta pasirūpinti stabilumu, nes užtemimo metu dažnai fotografuojama didesniu priartinimu arba trumpu išlaikymu. Paprastas trikojis, telefono laikiklis ar stabilus paviršius sumažina suliejimo tikimybę ir leidžia ramiai sureguliuoti kadrą.

    Daugelio telefonų pagrindinis objektyvas yra plataus kampo, todėl Saulė kadre atrodys labai maža. Jei turite teleobjektyvą arba kokybišką optinį priartinimą, rezultatas bus įspūdingesnis, tačiau saugumo taisyklės nesikeičia: filtras būtinas nepriklausomai nuo priartinimo.

    Telefonuose su rankiniu arba profesionaliu režimu verta mažinti ISO ir trumpinti išlaikymą, kad diskas nebūtų peršviestas. Fokusą dažnai geriausia fiksuoti rankiniu būdu, o ekspoziciją reguliuoti taip, kad matytųsi aiškus Saulės kraštas ir Mėnulio „įkandimas“ diske.

    Jei telefonas leidžia fotografuoti RAW formatu, vėliau bus lengviau atkurti detales ir suvaldyti šviesas, tačiau tai nepakeičia filtro. Automatiniu režimu taip pat galima padaryti kadrą, bet verta bakstelėti į šviesiausią vietą ir sumažinti ekspoziciją, kad sistema nebandytų dirbtinai „pašviesinti“ vaizdo.

    Dar viena saugi taktika yra filmuoti trumpais segmentais, o ne ilgai laikyti objektyvą nukreiptą į Saulę. Trumpi įrašai mažina perkaitimo riziką, o vėliau galima išsirinkti geriausią momentą ir išsitraukti kadrą.

    Stebint užtemimą gyvai, būtina naudoti užtemimo akinius su ISO 12312-2 žyma ir jų nepažeisti, nebraižyti, nenaudoti, jei filtras įplyšęs. Užtemimo metu net ir dalinai uždengta Saulė išlieka pavojingai ryški, todėl į ją žiūrėti be apsaugos negalima nė akimirkai.

  • Visi žvilgsniai į dangų: retas visiškas Saulės užtemimas keliauja per Europą, kur jo laukti

    Visi žvilgsniai į dangų: retas visiškas Saulės užtemimas keliauja per Europą, kur jo laukti

    Milijonai žmonių Europoje trečiadienį kelia akis į dangų tikėdamiesi pamatyti retą visišką Saulės užtemimą, kai diena trumpam virsta prieblanda. Reiškinys matomas ne visur, nes visiškos fazės juosta siaura, o daugelyje regionų fiksuojamas tik dalinis užtemimas.

    Pirmieji visiško užtemimo vaizdai laukiami atokioje Rusijos Arkties dalyje, vėliau Mėnulio šešėlis slinks per Grenlandiją ir Islandiją. Toliau jis pasieks Ispaniją, kur susidomėjimas didžiausias: čia užtemimo kelias kerta Pirėnų pusiasalį nuo Atlanto pakrantės iki Viduržemio jūros.

    Kodėl šis užtemimas išskirtinis?

    Paskutinį kartą žemyninė Europa visišką Saulės užtemimą matė prieš maždaug 20 metų, todėl šis įvykis daugeliui tampa kartos patirtimi. Ispanijoje visiškas Saulės užtemimas šimtmetį buvo itin retas reginys, o Reikjavikas tokio reiškinio nematė nuo 1433 metų.

    Visiško užtemimo fazė truks trumpai: kai kuriose Rusijos ir Grenlandijos vietose ji sieks mažiau nei dvi su puse minutės. Ispanijoje visiškas užtemimas prognozuojamas trumpesnis nei dvi minutės ir vyks prieš pat saulėlydį.

    Kur ir kada matysis geriausiai?

    Visiškas užtemimas numatomas tik keliuose taškuose, todėl keliautojai telkiasi į konkrečias vietas. Tarp minimų lokacijų yra Reikjavikas, taip pat keli Ispanijos miestai, įskaitant Leoną, Saragosą ir Valensiją, kur visiškos fazės laikas skirsis minutėmis.

    Didelei daliai Europos, taip pat Šiaurės Amerikos šiaurinėms teritorijoms ir šiaurės vakarų Afrikai bus matoma dalinė fazė. Ji truks gerokai ilgiau, apie valandą ir 45 minutes, kai Mėnulis tik iš dalies dengs Saulę, sumažindamas šviesą.

    Mokslas, transliacijos ir saugumas

    Užtemimą planuoja tiesiogiai transliuoti NASA ir Europos kosmoso agentūra, o mokslininkams tai proga tyrinėti Saulės atmosferą ir išorinį vainiką. Tokios akimirkos padeda geriau suprasti Saulės vėją ir magnetinio lauko procesus, kurie veikia ir Žemės kosminius orus.

    Tuo pat metu specialistai primena, kad stebėti Saulę be tinkamos apsaugos pavojinga: paklausios specialios užtemimų stebėjimo priemonės. Net ir dalinio užtemimo metu į Saulę žiūrėti tiesiogiai nerekomenduojama.

    Didžiausias neapibrėžtumas – oras, nes užtemimų stebėtojų priešas yra debesys. Islandijos šiaurės vakarų regione prognozuojamas lietus galėtų sugadinti reginį, o Ispanijoje numatomi giedresni orai, nors kartu išlieka karščio ir miškų gaisrų rizika, kai temperatūra kai kur gali viršyti 35 laipsnius.

    Ispanijoje užtemimo turizmas jaučiamas ir ekonomikoje: valdžios skaičiavimais, papildomi daugiau nei 446 000 turistų gali atnešti apie 347 000 000 eurų naudą. Be to, astronomijos mėgėjai jau planuoja ir kitus reiškinius: 2027 metų rugpjūtį visiškas užtemimas turėtų kirsti pietų Ispaniją ir šiaurės Afriką, o 2028 metais Pirėnų pusiasalyje prognozuojamas žiedinis užtemimas.