CP v2

Tag: NASA

  • Apollo-14 „mėnulio medžiai“: astronautas nuskraidino sėklas, o jos iki šiol auga Žemėje

    1971 metais NASA misijos Apollo-14 astronautas Stuartas Roosa į skrydį pasiėmė nedidelį kiekį medžių sėklų. Po kelionės aplink Mėnulį jos grįžo į Žemę ir buvo pasodintos, o užaugę medžiai vėliau imti vadinti mėnulio medžiais.

    Eksperimentas ilgą laiką buvo mažai žinomas, nes nebuvo laikomas centrine misijos dalimi. Sėklos nebuvo išneštos ant Mėnulio paviršiaus, tačiau skrido komandiniame modulyje ir patyrė kosmoso aplinką, įskaitant radiaciją ir mikrogravitaciją.

    Idėja kilo dėl paties S. Roosos patirties prieš tampant astronautu. Anksčiau jis dirbo JAV Miškų tarnyboje gaisrininku desantininku, todėl jam buvo artima miškų tema ir praktiniai bandymai, susiję su augalų atsparumu.

    Tuomet, bendradarbiaujant NASA ir JAV Miškų tarnybai, buvo nuspręsta į misiją įtraukti simbolinį ir mokslinį elementą. Į asmeninį astronauto komplektą pateko įvairių rūšių sėklos, kurios vėliau turėjo būti sudygdytos ir palygintos su įprastomis.

    Grįžus į Žemę, eksperimentas beveik žlugo: per kapsulės dezaktyvavimo procedūras sėklų talpos buvo pažeistos. Dalis medžiagos buvo išbarstyta ir užteršta, tačiau mokslininkams pavyko išsaugoti didelę sėklų dalį ir jas sudygdyti.

    Iš jų užaugo kelių rūšių medžiai, tarp jų pušys, sekvojos, platanai, likvidambarai ir duglasinės pocūgės. Sodinukai buvo išdalinti įvairioms vietoms Jungtinėse Valstijose, įskaitant mokyklas, universitetus, teismus, NASA centrus ir viešuosius parkus.

    Kai kurie mėnulio medžiai pasiekė ir kitas šalis, todėl istorija peržengė JAV ribas. Nors patys medžiai dažniausiai neatrodo išskirtinai, jų kilmė tapo gyvu priminimu apie Apollo programos laikotarpį.

    Vėlesni stebėjimai rodė, kad kosminė kelionė daugumos medžių augimui esminių, plika akimi matomų pokyčių nesukėlė. Tai tapo svarbia eksperimento dalimi: net ir patyrę skrydį aplink Mėnulį, augalai iš esmės vystėsi kaip įprastai.

    Dalis medžių per dešimtmečius prarado identifikacines lenteles, todėl jų istorija kai kur buvo pamiršta. Vėliau NASA pradėjo sistemingiau rinkti informaciją apie išlikusius medžius, kai entuziastai ir švietimo bendruomenė vėl atkreipė dėmesį į šį projektą.

    Šiandien mėnulio medžiai dažnai apibūdinami ne kaip laboratorinis eksperimentas, o kaip jungtis tarp kosmoso tyrimų ir kasdienės aplinkos. Jie auga šalia žmonių namų, mokyklų ar viešųjų pastatų ir primena, kad kosmoso istorija kartais slepiasi visai paprastuose dalykuose.

    Idėja vėliau buvo pritaikyta ir Artemis programoje, kai sėklos vėl buvo siunčiamos į kosmosą. Po tokių misijų pradėta planuoti naujų medžių sodinimą prie švietimo ir bendruomenių objektų, tęsiant simbolinę tradiciją.

    Taip S. Roosos sumanymas virto ilgaamžiu projektu, kuris kosmoso skrydžius susieja su ekologija, švietimu ir visuomenės įsitraukimu. Nors pats faktas paprastas, istorija išlieka išskirtinė dėl savo tęstinumo ir gyvo paveldo.

  • Ekranams skirti humanoidai? Buvęs NASA ekspertas įvardijo, kodėl JAV robotikoje atsilieka nuo Kinijos

    Jungtinės Valstijos rizikuoja pralaimėti Kinijai humanoidinių robotų lenktynes, jei ir toliau pirmenybę teiks įspūdingiems triukams, o ne universaliam pritaikomumui. Taip viešai argumentavo Robertas Ambrose’as, anksčiau vadovavęs NASA programinės įrangos, robotikos ir modeliavimo krypčiai.

    Jo vertinimu, dalis amerikiečių kuriamų humanoidų atrodo įspūdingai vaizdo įrašuose, bet gamyboje ir logistikoje jie dažnai nėra pasirengę dirbti patikimai, saugiai ir pakankamai pigiai. Tuo metu Kinijos įmonės, anot eksperto, akcentuoja masinį diegimą ir greitą iteraciją realiose aplinkose.

    Ambrose’as pabrėžia, kad pagrindinis robotų kriterijus turėtų būti gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų užduočių, darbo vietų ir netikėtų situacijų. Jei robotas puikiai atlieka vieną judesį ar vieną operaciją, tai dar nereiškia, kad jis tinkamas gamyklos pamainai, kurioje nuolat keičiasi objektai, jų padėtis ir darbo tempas.

    Šią problemą iliustruoja ir akademiniai tyrimai: sistemos, kurios simuliacijose demonstruoja labai aukštą našumą, realiame pasaulyje neretai susiduria su „paskutinio metro“ sunkumais. Skirtumą lemia triukšmas jutikliuose, apšvietimas, netiksliai sugriebti objektai, žmonių judėjimas ir kiti veiksniai, kurių virtuali aplinka iki galo neatkuria.

    „Jei kuriame robotus tam, kad jie gražiai atrodytų scenoje, o ne tam, kad išbūtų visą pamainą gamyboje, pralaimėsime tiems, kurie robotus diegia ten, kur jie uždirba vertę“, – sakė Robertas Ambrose’as.

    Ekspertas kaip pavyzdį mini „Boston Dynamics“ robotus, kurie gali atlikti sudėtingus judesius ir kelti didelius svorius. Vis dėlto, jo teigimu, tokie pasiekimai nebūtinai reiškia pasirengimą plačiam pramoniniam pritaikymui, nes svarbiausi tampa patikimumas, aptarnavimo kaštai, saugos standartai ir paprastas integravimas į procesus.

    Kita dažna kliūtis yra per siauras specializavimas. Aptariant „Figure AI“ bandymus pramonėje, Ambrose’as atkreipė dėmesį, kad net ir ilgą laiką realioje aplinkoje dirbantis humanoidas gali būti pritaikytas tik vienai aiškiai apibrėžtai užduočiai, pavyzdžiui, detalių pernešimui į konkrečią darbo vietą.

    Tokiu atveju kyla klausimas, ar humanoidas ekonomiškai pranoksta paprastesnius sprendimus: konvejerius, autonominius vežimėlius ar robotines rankas. Pramonė dažnai renkasi ne „įspūdingiausią“, o tą technologiją, kuri užtikrina aiškią grąžą, mažiau prastovų ir lengvesnę priežiūrą.

    Ambrose’o vertinimu, humanoidiniai robotai greičiausiai netaps universaliais žmogaus pakaitalais, tačiau gali užimti vadinamąją tarpinę nišą. Tai darbai, kurie yra per dinamiški tradicinei automatizacijai, bet kartu per monotoniški ar per pavojingi žmonėms.

    Praktikoje tai gali reikšti medžiagų pernešimą gamyklose, sandėlių papildymą, paprastus aptarnavimo veiksmus, įrangos stebėseną, darbą užterštose ar rizikingose zonose. Vis dėlto proveržis, anot eksperto, priklausys ne nuo to, kaip robotas juda, o nuo to, kaip gerai jis susitvarko su netvarka, neapibrėžtumu ir ilgalaikiu darbu be sutrikimų.

    Šiame kontekste svarbų vaidmenį atlieka ir DI pažanga: geresnis suvokimas, planavimas, klaidų atpažinimas bei mokymasis iš realių situacijų. Tačiau pramonė tikisi ne pažadų, o patikrintų rodiklių, todėl artimiausiu metu lemiamu faktoriumi išliks diegimų mastas ir patirtis realiose darbo vietose.

  • Reti anglingieji meteoritai atskleidė: mokslininkai sudarė asteroidų, kuriuos verta kasti, sąrašą

    Reti anglingieji meteoritai atskleidė: mokslininkai sudarė asteroidų, kuriuos verta kasti, sąrašą

    Anglingieji meteoritai laikomi vienais vertingiausių mokslo požiūriu, tačiau Žemę pasiekia itin retai: didelė jų dalis subyra įskriedami į atmosferą. Tie, kurie išlieka, sudaro apie 5 proc. visų meteoritų kritimų ir tampa tarsi užuomina į tai, iš kokių asteroidų jie atkeliavo.

    Ispanijos Kosmoso mokslų instituto (ICE-CSIC) tyrėjai kelerius metus rinko šiuos trapius pavyzdžius iš vietovių, kuriose jie geriausiai išsilaiko, pavyzdžiui, Sacharos ir Antarktidos. Vėliau uolienos buvo tiriamos laboratorijose, siekiant nustatyti, kurie asteroidai galėtų būti perspektyvūs būsimoms kosminių išteklių gavybos misijoms.

    Žinutės iš Saulės sistemos pradžios

    Anglingieji chondritai yra vadinamųjų nediferencijuotų asteroidų nuolaužos, kurios niekada netirpo ir nebuvo „perdirbtos“ kaip didesni dangaus kūnai. Dėl to jie išsaugo cheminį „įrašą“, siekiantį maždaug 4,56 milijardo metų, iki pat Saulės sistemos formavimosi laikų.

    Tyrimo komanda pabrėžė, kad tokių meteoritų analizė leidžia geriau suprasti, kokios medžiagos paplitusios asteroidų juostoje ir kaip skirtingos sąlygos per milijardus metų pakeitė jų sudėtį. Tai svarbu ne tik fundamentiniam mokslui, bet ir praktiniams skaičiavimams, kiek realistiška būtų išgauti išteklius kosmose.

    Ką parodė cheminė analizė?

    Mėginiai buvo tiriami švariose patalpose, aprašant jų mineralus, struktūrą ir paviršiaus ypatybes, kad būtų tiksliau nustatyta kilmė. Didžiausias dėmesys skirtas C tipo asteroidams, kurie laikomi pagrindiniais anglingųjų chondritų „tėviniais“ kūnais ir neretai siejami su vandens bei anglies junginių gausa.

    Tuomet atlikti detalūs cheminės sudėties matavimai, apimantys kelių tipų anglinguosius chondritus. Tyrėjai lygino metalų, retųjų žemių elementų ir vandeningų mineralų pasiskirstymą, nes būtent šie rodikliai labiausiai lemia tiek mokslinę, tiek potencialią ekonominę vertę.

    Kodėl ne kiekvienas asteroidas tinka gavybai?

    Pagrindinė išvada buvo santūri: dauguma nediferencijuotų asteroidų nėra „greitas kelias“ į tauriųjų metalų lobyną. Nors jų mineralų įvairovė įspūdinga, vertingų metalų koncentracijos dažnai per mažos, kad šiandienos technologijomis ir kaštais būtų lengva pagrįsti pramoninę gavybą.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad asteroidų sudėtis yra daug įvairesnė, nei buvo linkstama manyti anksčiau. Ilga susidūrimų, priartėjimų prie Saulės ir kitų procesų istorija reiškia, kad net panašiai klasifikuojami asteroidai gali būti labai skirtingi, todėl vienas „tipinis“ modelis ne visada tinka.

    Vis dėlto išryškėjo kelios kryptys, kuriose potencialas didesnis. Perspektyvesniais taikiniais įvardyti asteroidai, kurių spektriniuose požymiuose aptinkami olivino ir špinelio „parašai“, taip pat kūnai, patyrę vadinamąją vandeninę alteraciją, kai skystas vanduo kadaise cirkuliavo uolienoje ir paliko vandeningų mineralų.

    Tokie hidratuoti asteroidai laikomi ypač svarbiais ne dėl aukso ar platinos, o dėl vandens. Vanduo kosmose gali būti naudojamas gyvybės palaikymui, o suskaidytas į vandenilį ir deguonį tampa raketiniu kuru, todėl jo gavyba galėtų sumažinti priklausomybę nuo brangaus tiekimo iš Žemės.

    Misijos parodė, kad pasiekti galima, bet kasti dar ne

    Pastarųjų metų mėginių pargabenimo misijos parodė, kad pasiekti asteroidą, paimti medžiagos ir ją pristatyti į Žemę yra įmanoma. Tačiau pramoninė gavyba yra kitas lygmuo: mikrogravitacijoje reikėtų ne tik surinkti, bet ir apdoroti medžiagą, valdyti dulkes, atliekas bei užtikrinti patikimą įrangos darbą.

    Komanda pabrėžė ir dar vieną dažnai nutylimą aspektą: gavyba generuotų atliekas, o jų valdymas kosmose turėtų būti suplanuotas iš anksto. Kitaip tariant, net jei ekonomiškai tai kada nors taptų įmanoma, prireiktų ir aiškių technologinių, ir atsakomybės principų.

    Tyrėjų manymu, tolesnis kelias yra dvilypis: daugiau anglingųjų meteoritų cheminės analizės ir naujos mėginių pargabenimo misijos, kad būtų galima tiksliau susieti laboratorijoje tirtas uolienas su konkrečiais asteroidais danguje. Kuo tvirtesnis bus šis „atitikmens“ ryšys, tuo patikimesnis taps ir trumpasis sąrašas taikinių, kuriuos iš tiesų verta svarstyti ateities gavybai.

  • NASA bando naują DI lustą kosmosui: žada iki 500 kartų spartesnį skaičiavimą

    NASA bando naują DI lustą kosmosui: žada iki 500 kartų spartesnį skaičiavimą

    Skrydis tolyn reiškia daugiau autonomijos

    Kuo toliau nuo Žemės skrenda aparatai ir įgulos, tuo labiau reikia sistemų, galinčių veikti beveik be žmogaus įsikišimo. Tai ypač aktualu Mėnulio ir Marso misijoms, kur ryšio vėlavimas apsunkina operatyvų komandų perdavimą ir duomenų gavimą.

    NASA pabrėžia, kad autonominis duomenų apdorojimas gali pagreitinti mokslinių rezultatų gavimą, nes dalis analizės atliekama pačiame kosminiame aparate. Taip mažėja poreikis nuolat siųsti didžiulius duomenų kiekius į Žemę ir laukti atsakymų.

    HPSC procesorius kuriamas su „Microchip Technology“

    Siekdama spręsti augančio duomenų srauto problemą, NASA per Game Changing Development programą vysto High Performance Spaceflight Computing sistemą, trumpinamą HPSC. Projektas vystomas komercinėje partnerystėje su „Microchip Technology“.

    NASA skelbia, kad HPSC yra nuo radiacijos apsaugotas didelio našumo procesorius, turintis gerokai viršyti iki šiol daugelyje misijų naudotų, prieš dešimtmečius sukurtų lustų galimybes. Agentūros tikslas – suteikti aparatams daugiau skaičiavimo galios ten, kur ji labiausiai reikalinga, pavyzdžiui, nusileidimo metu ar analizuojant sudėtingus jutiklių duomenis.

    „Remdamiesi ankstesnių kosminių procesorių paveldu, sukūrėme daugiašerdę sistemą, kuri yra atspari gedimams, lanksti ir itin našiai veikianti“, – sakė Eugene’as Schwanbeckas.

    Kas yra HPSC ir kuo jis išsiskiria

    HPSC priskiriamas system-on-a-chip tipo sprendimams, kai esminiai kompiuterio elementai integruojami į vieną mikroschemą. Tokiuose lustuose paprastai sutelpa centriniai procesoriai, atminties ir įvesties bei išvesties valdikliai, ryšio sąsajos ir kiti blokai.

    NASA akcentuoja, kad kosminėms sąlygoms pritaikyti komponentai turi atlaikyti metų metus trunkantį darbą esant didelei spinduliuotei, ekstremalioms temperatūroms ir vibracijoms. Būtent dėl šių rizikų kosmose dažnai naudojama konservatyvesnė, bet patikimesnė aparatinė įranga, o atnaujinimai vyksta lėčiau nei komercinėje elektronikoje.

    HPSC taip pat projektuojamas taip, kad galėtų lanksčiai valdyti energijos sąnaudas, išjungiant nereikalingas funkcijas arba perjungiant dalį mazgų į taupesnius režimus. Tai svarbu, nes elektra kosmose yra vienas labiausiai ribojančių išteklių, ypač tolstant nuo Saulės.

    Testai JPL ir pirmieji rezultatai

    NASA Jet Propulsion Laboratory vykdo bandymus, kurie imituoja realias kosmoso sąlygas: radiaciją, šiluminius ciklus ir smūgius. Tokie bandymai reikalingi, kad būtų įvertinta, ar procesorius išlaikys stabilų darbą ten, kur remontas praktiškai neįmanomas.

    Agentūra primena, kad Saulės dalelių srautai ir kosminiai spinduliai gali sukelti skaičiavimo klaidas, o stiprus šaltis gali sutrikdyti energijos sistemas. Tokie sutrikimai neretai priverčia kosminius aparatus pereiti į vadinamąjį saugųjį režimą, kai prioritetas teikiamas išgyvenimui, o ne mokslinėms užduotims.

    „Naujus lustus varginame radiacijos, šiluminiais ir smūgio testais, o kartu vertiname jų veikimą griežtoje funkcinių bandymų kampanijoje“, – sakė Jimas Butleris.

    NASA teigimu, ankstyvuose bandymuose procesorius kai kuriais scenarijais demonstravo iki 500 kartų didesnį našumą, palyginti su šiuo metu naudojamais nuo radiacijos apsaugotais lustais. Jei rezultatai pasitvirtins ir sprendimas bus sertifikuotas skrydžiams, HPSC ateityje galėtų būti diegiamas orbitiniuose aparatuose, marsaeigiuose, gyvenamuosiuose moduliuose ir kitose tolimojo kosmoso misijose.

  • „SpaceX“ antru bandymu pakėlė „Starship“: pasiektas kosmosas, bet misiją temdė rimti gedimai

    „SpaceX“ antru bandymu pakėlė „Starship“: pasiektas kosmosas, bet misiją temdė rimti gedimai

    „SpaceX“ penktadienį iš „Starbase“ bazės Teksase paleido didžiausią kada nors sukurtą raketą „Starship“, po to, kai ankstesnis bandymas buvo atšauktas dėl techninių nesklandumų. Skrydžio langas truko apie 90 minučių, o startas įvyko jam prasidėjus.

    Bandomasis skrydis buvo svarbus bendrovei tikrinant atnaujintas „Starship“ sistemas ir ruošiantis tolesnei programos plėtrai. Misijos metu buvo iškelti ir orbitoje paleisti imitaciniai palydovai, taip pat perduotas tiesioginis vaizdas iš skrydžio.

    Vis dėlto „SpaceX“ nepranešė pasiekusi visus planuotus tikslus. Įmonė nurodė neįvykdžiusi dalies traukos ir variklių darbo parametrų, kurie reikalingi norint įsitikinti, kad atnaujinta raketos ir variklių konfigūracija yra pakankamai patikima saugiems skrydžiams į orbitą ir atgal.

    Pirmoji pakopa prarado kontrolę

    Didžiausias nesklandumas fiksuotas su „Super Heavy“ pirmąja pakopa, kuri suteikia pagrindinę trauką pakilimo metu. Po pakopų atsiskyrimo ji patyrė gedimą, o vėliau, bandant pakartotinai uždegti variklius, įvyko anomalijos.

    Dėl jų buvo apgadinta reikšminga galinės konstrukcijos dalis ir prarasta kontrolė. Tokie incidentai programoje laikomi kritiniais, nes „Starship“ koncepcija remiasi daugkartiniu abiejų pakopų panaudojimu ir tiksliu sugrįžimu.

    „Starship“ nusileidimas baigėsi sprogimu

    Viršutinė „Starship“ pakopa skrydžio metu pasiekė maždaug 7 machų greitį ir, kaip skelbiama, prieš nusileidimą uždegė du variklius. Galiausiai ji vertikaliai nusileido Indijos vandenyne, tačiau apvirto ir sprogo po to, kai raketos nosis trenkėsi į vandenį.

    Toks baigties scenarijus bandymų programoje buvo numatytas, tačiau jis vis tiek reiškia, kad „SpaceX“ dar turi darbo siekdama stabilaus nusileidimo ir greito pakartotinio panaudojimo. Daugkartinis naudojimas yra esminė strategijos dalis, skirta mažinti vieno starto kainą ir didinti skrydžių dažnį.

    Kodėl „Starship“ svarbi NASA ir „Starlink“?

    „Starship“ programa reikšminga ne tik „SpaceX“ komerciniams planams. NASA yra pasirinkusi „Starship“ kaip Mėnulio nusileidimo sistemos pagrindą, o agentūra planuoja, kad ši platforma padės grąžinti astronautus į Mėnulio paviršių vėlesnėje dešimtmečio dalyje.

    Kita kryptis yra „Starlink“ palydovinio interneto tinklas, kuriam svarbus didesnis vienu skrydžiu iškeliamų palydovų skaičius. „SpaceX“ pastaraisiais metais intensyviai didino palydovų paleidimų tempą su „Falcon 9“, tačiau „Starship“ sukurta per vieną misiją gabenti gerokai didesnį krovinį.

    „Starship“ bandymai buvo pristabdyti po ankstesnių nesėkmių, kai nuolaužos kėlė riziką aviacijai ir buvo taikomi papildomi saugos reikalavimai. Naujausias skrydis parodė pažangą orbitoje vykdomose užduotyse, tačiau taip pat išryškino, kad patikimumo klausimai dar nėra galutinai išspręsti.

  • NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    Mėnulio tyrinėjimas vėl įgauna pagreitį, o kartu auga ir poreikis patikimai technikai, kuri galėtų dirbti atšiaurioje aplinkoje. JAV Kolorado valstijoje įsikūrusi bendrovė „Lunar Outpost“ pristato Mėnulio visureigio idėją „Pegasus“, kuri pirmiausia orientuota į astronautų mobilumą Mėnulio paviršiuje.

    Įmonė tikisi, kad „Pegasus“ galėtų būti parengtas iki 2027 metų pabaigos, tačiau realus skrydis priklausys nuo NASA sprendimų ir bendros Artemis programos grafiko. Pastaraisiais metais NASA viešai pabrėžė, kad Mėnulio misijose sieks ilgalaikio buvimo, o tam reikia ne tik nusileidimo modulių, bet ir transporto priemonių, leidžiančių greitai pasiekti tyrimų zonas.

    „Pegasus“ kuriamas kaip įgulos naudojamas visureigis, tačiau „Lunar Outpost“ akcentuoja ir platesnę viziją: Mėnulyje veikiančią infrastruktūrą, kurioje skirtingų tipų transporto priemonės atliktų logistikos, mokslinių tyrimų ir techninės priežiūros užduotis. Tokia kryptis atitinka NASA siekį remtis komerciniais partneriais ir kurti sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti ne vienoje misijoje.

    Šį mėnesį projektas sulaukė apie 28 000 000 eurų finansavimo, kuris, bendrovės vertinimu, turėtų paspartinti vystymą ir prototipų parengimą. NASA yra pasirinkusi kelias įmones, kurios kuria Mėnulio visureigių koncepcijas Artemis misijoms, todėl konkurencija čia didelė, o galutinius pasirinkimus lems techniniai bandymai, patikimumas ir integracija su būsimais nusileidimo sprendimais.

    Vis dėlto net ir turint parengtą visureigį, kelias iki realaus naudojimo Mėnulyje nėra tiesus. NASA dar turi priimti sprendimus dėl konkretaus nusileidimo modulio ir misijos scenarijaus, o tai gali nulemti, ar įgulos visureigis bus siunčiamas jau pirmaisiais sugrįžimo etapais, ar vėlesnėse, labiau infrastruktūrinėse ekspedicijose.

    „Lunar Outpost“ jau yra bandžiusi dalyvauti privačiame Mėnulio projekte, tačiau ankstesnė nedidelio aparato misija nebuvo sėkminga dėl problemų nusileidimo metu. Tokios nesėkmės pastaruoju metu nėra retos: Mėnulio nusileidimai išlieka viena sudėtingiausių kosminių užduočių, kur klaidos kaina didelė, o techninės rizikos išlieka net patyrusiems rangovams.

    Artimiausi metai parodys, ar „Pegasus“ taps realia astronautų transporto priemone, ar liks vienu iš konkurencinių prototipų. Tačiau kryptis aiški: grįžtant žmonėms į Mėnulį, didžiausia vertė bus ne vien pačiame nusileidime, o gebėjime reguliariai judėti, gabenti krovinius ir plėsti tyrimų geografiją Mėnulio paviršiuje.

  • „SpaceX“ atšaukė milžiniškos „Starship“ V3 bandymą: kodėl šis skrydis ypač svarbus?

    „SpaceX“ atšaukė milžiniškos „Starship“ V3 bandymą: kodėl šis skrydis ypač svarbus?

    „SpaceX“ ketvirtadienio vakarą atšaukė planuotą 12-ąjį „Starship“ bandomąjį skrydį ir skelbia mėginsianti dar kartą penktadienį. Bendrovė buvo atidariusi maždaug 90 minučių trukmės starto langą, tačiau iki pakilimo taip ir nebuvo pereita.

    Tiesioginės transliacijos metu „SpaceX“ atstovai teigė, kad raketa buvo pilnai pripildyta degalų ir parengta ant naujos paleidimo aikštelės. Vis dėlto tokiose bandymų kampanijose net ir smulkūs sistemų ar oro sąlygų nukrypimai dažnai reiškia sprendimą nestartuoti, kad būtų išvengta brangiai kainuojančios avarijos.

    Naujas bandymas turėtų tapti „Starship“ V3 debiutu. Ši versija, pasak pačios bendrovės, projektuota taip, kad visiškai daugkartinėje konfigūracijoje galėtų į Žemės orbitą nugabenti apie 100 metrinių tonų krovinį ir greitai būti paruošiama kitam skrydžiui.

    Kas pasikeitė su „Starship“ V3

    „Starship“ V3, pilnai sukomplektuota, siekia apie 124 metrus. „SpaceX“ nurodo, kad naujieji varikliai ir konstrukciniai patobulinimai turėtų užtikrinti didesnę trauką ir didesnį sistemos atsparumą, o tai itin svarbu didinant skrydžių dažnį.

    Bandomajame skrydyje planuojama gabenti „Starlink“ palydovų maketus, tačiau nenumatoma nei astronautų, nei komercinio krovinio. Tokia praktika įprasta ankstyvuose bandymų etapuose, kai pagrindinis tikslas yra patikrinti sistemas realiomis sąlygomis ir surinkti telemetrijos duomenis.

    Investuotojų dėmesys ir „Starlink“ vaidmuo

    Šis bandymas vyksta laikotarpiu, kai „SpaceX“ viešai akcentuoja „Starship“ reikšmę savo augimo strategijai. Bendrovė yra pareiškusi, kad jos plėtra priklauso nuo gebėjimo didinti paleidimų tempą ir keliamąją galią, o tai tiesiogiai siejama su sėkmingu „Starship“ vystymu masiniu mastu.

    „SpaceX“ taip pat nurodė, kad į „Starship“ programą yra investavusi daugiau nei 15 mlrd. JAV dolerių, tai yra apie 13,8 mlrd. eurų. Tokios apimties išlaidos paaiškina, kodėl kiekvienas didelis bandymas vertinamas kaip itin svarbus žingsnis, galintis turėti įtakos tiek technologiniams planams, tiek finansiniams lūkesčiams.

    „SpaceX“ dokumentuose taip pat išskiriamas „Starlink“ tinklas, kuris generuoja reikšmingą dalį pajamų ir pelno. Bendrovė siekia greitesnio palydovų iškėlimo į orbitą nei leidžia dabartinis „Falcon 9“ pajėgumas, todėl „Starship“ laikomas esminiu įrankiu didinant „Starlink“ žvaigždyno mastą.

    Mėnulis, Marsas ir NASA planai

    „Starship“ programa svarbi ne tik komerciniams tikslams. NASA yra pasirinkusi „Starship“ kaip nusileidimo modulio pagrindą Artemis programos etapui, kuris šiuo metu planuojamas 2028 metų pradžioje ir turėtų sugrąžinti JAV astronautus į Mėnulio paviršių po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos.

    „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas jau seniai kalba ir apie dar ambicingesnį tikslą: Marso kolonizaciją, kuriai „Starship“ turėtų tapti pagrindine transporto sistema, galinčia vienu reisu gabenti didelius krovinius ir iki 100 žmonių.

    Kol kas pagrindinis artimiausių bandymų uždavinys išlieka pragmatiškas: stabiliai pakartojamas startas, skrydis ir saugus sistemų sugrąžinimas. Nuo to priklausys, ar „SpaceX“ pavyks priartėti prie pažadėto greito, daugkartinio ir palyginti nebrangaus kosminių skrydžių modelio.

  • NASA zondas „Psyche“ lekia pro Marsą: tūkstančiai kadrų ir pagreitis link reto metalo asteroido

    NASA zondas „Psyche“ lekia pro Marsą: tūkstančiai kadrų ir pagreitis link reto metalo asteroido

    NASA kosminis aparatas „Psyche“ šią savaitę atliks vieną svarbiausių misijos etapų – itin artimą praskridimą pro Marsą, kuris suteiks gravitacinį pagreitį kelionei į asteroidų juostą. Toks manevras leidžia koreguoti trajektoriją taupant kurą ir sutrumpinant kelionės laiką.

    Skrydžio metu zondas įsijungs visus mokslinius prietaisus ir fiksuos tūkstančius vaizdų, kad komanda galėtų patikrinti kamerų ir sensorių darbą realiomis sąlygomis. Marsas kadruose turėtų matytis skirtingais rakursais – nuo siauro pjautuvo artėjant iki beveik pilno disko tolstant.

    „Tai ir techninė repeticija prieš 2029 metais numatytą pagrindinį susitikimą, ir proga gauti tiesiog gražių, moksliškai naudingų nuotraukų“, – sakė Arizonos valstijos universiteto atvaizdinimo komandos vadovas Jimas Bellas.

    Praskridimo metu Marso paviršių ir atmosferą vienu metu stebės ir kitos misijos, įskaitant ant planetos dirbančius marsaeigius bei orbitoje esančius aparatus. Tokie suderinti stebėjimai padeda palyginti instrumentų matavimus ir tiksliau įvertinti aplinkos sąlygas.

    „Psyche“ taikinys yra asteroidas Psichė, esantis asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Dauguma ten esančių kūnų yra uoliniai arba ledo sudėties, o metalų gausūs objektai laikomi retesniais, todėl Psichė domina mokslininkus kaip išskirtinis tyrimų objektas.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad Psichė gali būti ankstyvos planetos nikelio ir geležies branduolio liekana, kadaise „nuplėšta“ didžiulių susidūrimų. Tokios sandaros tyrimai gali suteikti žinių apie tai, kaip prieš maždaug 4,6 milijardo metų formavosi Saulės sistema ir kokie procesai lėmė planetų vidinę sandarą.

    Misija startavo 2023 metais ir naudoja saulės elektrinę trauką – variklius, kuriuos maitina Saulės energija, o darbinė medžiaga yra ksenonas. Pagal planą „Psyche“ 2029 metais turėtų pasiekti asteroidą ir įeiti į orbitą, kur maždaug dvejus metus matuos jo sudėtį, magnetinį lauką, topografiją ir kitus parametrus.

  • NASA išbandė naują Marso sraigtasparnį: rotoriai pramušė garso barjerą, ką tai keičia?

    NASA išbandė naują Marso sraigtasparnį: rotoriai pramušė garso barjerą, ką tai keičia?

    NASA kuria naujos kartos Marso sraigtasparnį, kurio rotoriai bandymuose imituojamoje Marso atmosferoje pasiekė viršgarsinį greitį. Inžinieriai rotorių menčių galiukus „pastūmė“ iki Mach 1,08 ir taip patikrino, ar toks režimas įmanomas saugiai.

    Viršgarsinis režimas sraigtasparniams yra sudėtingas, nes artėjant prie garso greičio stipriai išauga pasipriešinimas, atsiranda smūginės bangos, turbulencija ir papildomos apkrovos konstrukcijai. Tokie reiškiniai gali paveikti stabilumą ir kelti riziką menčių ilgaamžiškumui, todėl iki šiol Marse buvo renkamasi atsargesnė taktika.

    Kas pasikeitė po „Ingenuity“

    Sraigtasparnis „Ingenuity“, atskridęs į Marsą su marsaeigiu Perseverance 2021 metais, sąmoningai laikėsi žemiau viršgarsinio režimo. Jo rotorių menčių galiukai paprastai neviršydavo maždaug Mach 0,7, kad net ir esant priešiniam vėjui nebūtų peržengta riba, galinti sukelti nenumatytų aerodinaminių efektų.

    „Ingenuity“ buvo planuotas kaip trumpas technologinis bandymas, tačiau galiausiai atliko 72 skrydžius ir suteikė inžinieriams itin vertingų duomenų apie valdomą skrydį itin retos atmosferos sąlygomis. NASA yra nurodžiusi, kad misija baigėsi po incidento leidžiantis 2024 metais, kai dėl navigacijos įvertinimo problemų aparatas nebesuvaldė nusileidimo.

    Sukaupta patirtis leido pereiti prie ambicingesnių sprendimų, kurių tikslas yra ne vien pademonstruoti, kad skrydis įmanomas, bet ir išplėsti galimą naudingą apkrovą bei veikimo scenarijus. Būtent todėl naujos kartos rotoriams siekiama didesnio našumo ir tolerancijos sudėtingesnėms sąlygoms.

    Kodėl Marse „Mach 1“ kitoks

    Marso atmosfera yra itin reta, jos tankis siekia tik apie 1–2 proc. Žemės atmosferos tankio. Dėl to sraigtasparniui reikia generuoti keliamąją jėgą visiškai kitokioje aerodinaminėje aplinkoje, o kiekvienas našumo procentas tampa svarbus.

    Garso greitis taip pat skiriasi, nes jis priklauso nuo terpės savybių. NASA pateikiamuose paaiškinimuose nurodoma, kad Marse garso barjeras atitinka maždaug 869 kilometrus per valandą, kai tuo metu prie jūros lygio Žemėje jis yra apie 1 225 kilometrus per valandą.

    Tai reiškia, kad viršgarsinis režimas Marse pasiekiamas esant mažesniam absoliučiam greičiui, tačiau pats skrydis dėl retos atmosferos vis tiek išlieka techniškai labai sudėtingas. Dėl šios priežasties būtini specialūs bandymai, kuriuose galima tiksliai valdyti slėgį, srautą ir vėjo apkrovas.

    Ką parodė bandymai ir kodėl tai svarbu

    Bandymams buvo naudojama speciali bandymų kamera, kurioje sumažinamas slėgis, kad sąlygos būtų panašios į Marso. Joje išbandyti du rotorių variantai, o papildomas srautas imitavo priešpriešinį vėją, kuris realiame skrydyje gali staiga pakelti menčių galiukų greitį.

    Trijų menčių rotorius sukosi iki maždaug 3 750 apsukų per minutę ir artėjo prie Mach 0,98. Dviejų menčių, bet ilgesnių menčių rotorius panašų režimą pasiekė ties maždaug 3 570 apsukų per minutę, o esant imituojamam vėjui menčių galiukai pasiekė Mach 1,08.

    NASA Ames ir NASA Jet Propulsion Laboratory specialistai pabrėžia, kad tai yra svarbus žingsnis įrodant koncepcijos realumą. „Sėkmingas šių rotorių bandymas yra reikšmingas žingsnis, įrodantis skrydžio galimybes sudėtingesnėse aplinkose, o tai būtina naujos kartos aparatams“, – sakė NASA Ames aerodinamikė Shannah Withrow-Maser.

    NASA Jet Propulsion Laboratory inžinierius Jaakko Karras aiškina, kad ankstesnėse Marso skrydžių strategijose buvo sąmoningai vengiama viršgarsinių režimų. „Planavome „Ingenuity“ skrydžius taip, kad menčių galiukai laikytųsi ties Mach 0,7 be vėjo, jog priešinis vėjas jų nepastumtų į viršgarsinį režimą. Tačiau naujai kartai reikia didesnio našumo, todėl turėjome įsitikinti, kad rotoriai gali saugiai suktis greičiau“, – sakė jis.

    Didžiausias praktinis pokytis yra keliamoji galia: NASA teigia, kad toks sprendimas gali padidinti keliamąją jėgą apie 30 proc. Tai atvertų galimybę gabenti daugiau mokslinių prietaisų, skristi su didesne atsarga sudėtingesnėmis oro sąlygomis ir efektyviau vykdyti paieškos bei žvalgymo užduotis.

    Pagal NASA skelbiamą koncepciją „Skyfall“ projektas siejamas su misija, kuri galėtų startuoti 2028 metų pabaigoje ir gabenti kelis sraigtasparnius. Tokie aparatai būtų skirti žvalgyti galimas žmonių nusileidimo vietas ir padėti ieškoti po paviršiumi esančio vandens ledo, kuris laikomas kritiškai svarbiu tiek mokslo, tiek būsimų ekspedicijų logistikos požiūriu.

  • NASA dronai Marse pramuš garso barjerą: tai pakeis gyvybės paieškas ir misijų planus

    NASA dronai Marse pramuš garso barjerą: tai pakeis gyvybės paieškas ir misijų planus

    NASA inžinieriai pranešė pasiekę svarbų proveržį kuriant naujos kartos sraigtasparnio tipo dronus Marsui: bandymuose rotoriaus menčių galai viršijo garso greitį, o keliamoji jėga išaugo apie 30 proc. Toks rezultatas reiškia, kad ateities skraidyklės galės skristi ilgiau, gabenti daugiau įrangos ir vykdyti sudėtingesnes užduotis, įskaitant potencialių gyvybės pėdsakų paieškas.

    Bandymus atliko NASA Jet Propulsion Laboratory komanda Pasadenoje, naudodama marsietiškas sąlygas imituojančią kamerą. Joje atkuriamas labai žemas slėgis ir atmosfera, kurioje dominuoja anglies dioksidas, todėl išryškėja problema: Marse oras yra itin retas, tad norint pakilti ir išsilaikyti ore tenka sukti mentes daug greičiau arba didinti jų ilgį.

    Garso barjeras nėra visur vienodas, nes priklauso nuo temperatūros ir dujų sudėties. Žemėje prie jūros lygio jis siekia maždaug 1 223 kilometrus per valandą, o Marse dėl šaltos ir retos anglies dioksido atmosferos yra mažesnis, apie 869 kilometrus per valandą. Viršijus šią ribą, aerodinamika tampa sunkiau prognozuojama, o smūginės bangos gali staiga didinti apkrovas rotoriui.

    Todėl ankstesnis NASA marsietiškas sraigtasparnis Ingenuity buvo sąmoningai laikomas saugesnėje zonoje: jo rotoriaus menčių galai nepriartėdavo prie naddausonio režimo, kad net ir pasitaikius priešiškam vėjui neatsirastų rizikingų apkrovų. Ingenuity 2021 metais tapo pirmuoju valdomu aparatu, pakilusiu kitoje planetoje, ir parodė, kad žvalgyba iš oro Marse apskritai įmanoma.

    „Planavome Ingenuity skrydžius taip, kad menčių galai be vėjo liktų apie Mach 0,7, kad sutikus priešpriešinį marsietišką vėją neperžengtume į naddausonį režimą. Tačiau iš naujos kartos aparatų norime daugiau, todėl turėjome įsitikinti, kad rotoriai gali saugiai suktis greičiau“, – aiškino NASA komandos atstovai, apibendrindami bandymų logiką.

    Rotorių konstrukcijas projektavo ir gamino bendrovė „AeroVironment“, o bandymuose išmėgintos kelios konfigūracijos, įskaitant trijų menčių variantą, kuris imituotomis marsietiškomis sąlygomis pasiekė apie Mach 1,08. Šis skaičius svarbus ne rekordams: jis rodo, kad galima padidinti keliamąją jėgą neprarandant konstrukcinio patikimumo, o tai yra būtina norint gabenti mokslo prietaisus ir didesnes baterijas.

    NASA vysto koncepcijas, kurios turėtų peržengti Ingenuity technologinės demonstracijos ribas ir virsti realiais mokslo įrankiais. Tokie dronai galėtų papildyti marsaeigius, sparčiau žvalgydami reljefą, padėdami parinkti saugesnius maršrutus ir tiksliau identifikuodami vietas, kuriose verta atlikti tyrimus vietoje. Praktikoje tai reikštų greitesnį sprendimų priėmimą ir mažesnę riziką brangiems paviršiniams aparatais.

    Pagal NASA įvardijamus planus, 2028 metų pabaigoje svarstoma galimybė į Marsą vienu metu siųsti kelis dronus, kad jie galėtų veikti komandoje. Toks scenarijus atvertų naują etapą: žvalgyba iš oro taptų ne vien pagalbine priemone, o pilnaverte misijos dalimi, leidžiančia greičiau tikrinti hipotezes apie senovines vandens sistemas ir galimas gyvybei palankias nišas.