CP v2

Tag: NASA

  • Saulės užtemimas rugpjūčio 12 dieną: kas Ispanijoje jo nepamatys dėl vietos, debesų ar darbo

    Saulės užtemimas rugpjūčio 12 dieną: kas Ispanijoje jo nepamatys dėl vietos, debesų ar darbo

    Kas pamatys visišką užtemimą?

    Rugpjūčio 12 dieną Ispanijoje bus matomas visiškas Saulės užtemimas, tačiau ne visiems jis atrodys vienodai. Astronomai primena, kad lemiamas skirtumas priklauso nuo to, ar žmogus atsidurs vadinamojoje visiškumo juostoje, kur Mėnulis visiškai uždengia Saulę.

    Ši juosta driekiasi per pusiasalį iš vakarų į rytus, todėl vienur bus kelių dešimčių sekundžių ar maždaug minutės trukmės sutema, o kitur matysis tik dalinis užtemimas. Net ir labai gilus dalinis užtemimas, kai uždengiama iki 99 proc. Saulės disko, nekuria to paties visiškos tamsos efekto.

    Didmiesčiai gali likti už borto

    Didžiausios šalies metropolijos, tokios kaip Madridas ir Barselona, gali atsidurti už visiškumo juostos ribų. Tokiu atveju gyventojai matys tik dalinį užtemimą, nors kai kuriose vietovėse Saulė bus beveik visiškai pridengta.

    Dar viena rizika kyla miestams ir regionams, esantiems pačiame visiškumo juostos pakraštyje. Dėl nelygaus Mėnulio reljefo ir labai trumpo visiškumo momento daliai žmonių svarbiausia fazė gali būti sunkiai pastebima, ypač jei stebėjimo vieta parinkta netiksliai.

    Debesys gali sugadinti viską

    Net atsidūrus tinkamoje geografinėje zonoje, užtemimą gali „pavogti“ oras. Meteorologai pabrėžia, kad Ispanijos šiaurinė Atlanto pakrantė, ypač Galisija ir Kantabrijos regionas, dažnai pasižymi permainingu debesuotumu, kuris gali uždengti Saulę kritiniu momentu.

    Prognozės įprastai geresnės šalies vidaus teritorijose ir kai kuriose vakarinėse bei rytinėse zonose, tačiau sinoptiniai modeliai gali keistis iki paskutinių valandų. Dėl to planuojant kelionę stebėti užtemimo vis dažniau akcentuojamas lankstumas ir atsarginės vietos pasirinkimas.

    Darbas ir saugumas – dažnos priežastys praleisti

    Dalis žmonių užtemimo nepamatys paprasčiausiai todėl, kad tuo metu dirbs. Ispanijoje tai nėra įvykis, automatiškai suteikiantis teisę palikti darbo vietą, todėl pamainomis dirbantys vairuotojai, aptarnavimo ar statybų sektoriaus darbuotojai gali likti tik stebėtojais „pro langą“, jei tokia galimybė apskritai bus.

    Ne mažiau svarbi priežastis yra saugumas. Oftalmologai primena, kad į Saulę negalima žiūrėti be sertifikuotų užtemimo akinių pagal ISO 12312-2 standartą, o įprasti saulės akiniai ar savadarbiai filtrai tam netinka.

    Medikai įspėja, kad vadinamoji saulės retinopatija gali išsivystyti be skausmo, o regėjimo sutrikimai dažnai pasireiškia tik po kelių valandų, kartais per 4–48 valandas. Jei nėra patikimos apsaugos, saugiausia išeitis yra nestebėti užtemimo tiesiogiai arba rinktis transliaciją.

    Transliacijos ir dezinformacija

    Užtemimą bus galima stebėti ir nuotoliniu būdu, nes Europos kosmoso agentūra ir NASA planuoja tiesiogines transliacijas su skirtingais vaizdais iš užtemimo kelio. Tokie sprendimai ypač aktualūs tiems, kurie dėl darbo, sveikatos ar oro sąlygų negalės būti tinkamoje vietoje.

    Kartu pastarosiomis savaitėmis socialiniuose tinkluose plito ir klaidinantys teiginiai apie tariamą „pavojų“ ar neva su užtemimu susijusius fizikos reiškinius. Mokslininkai pabrėžia, kad užtemimas nekeičia Žemės gravitacijos ir nesukelia mistinių efektų, o reali rizika išlieka tik neteisingas stebėjimas be akių apsaugos.

  • Nuo žaislinių kareivėlių iki žmogaus audinių: 3D spausdinimas jau keičia pasaulį

    Nuo žaislinių kareivėlių iki žmogaus audinių: 3D spausdinimas jau keičia pasaulį

    Dar visai neseniai 3D spausdinimas daugeliui siejosi su plastikinėmis detalėmis ir hobio lygio suvenyrais. Tačiau pastaraisiais metais technologija persikėlė į mediciną, pramonę, statybas ir gynybą, kur tampa realiu įrankiu taupyti laiką, medžiagas ir logistikos resursus.

    Rinka keičiasi ir dėl to, kad 3D spausdintuvai atpigo, o medžiagų pasirinkimas išsiplėtė nuo polimerų iki metalų, keramikos bei biologiškai suderinamų mišinių. Vis dažniau kalbama ne apie įdomią naujovę, o apie gamybos metodą, kuris leidžia kurti tai, ko tradiciniai būdai nepadaro taip greitai arba taip tiksliai.

    Medicina: nuo planavimo iki implantų

    Viena ryškiausių sričių yra medicina, kur 3D spausdinimas padeda nuo pasiruošimo operacijoms iki individualizuotų implantų gamybos. Įprasta praktika yra remtis kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso duomenimis ir pagal juos sukurti konkretaus paciento organo ar kaulo 3D modelį.

    Tokie modeliai leidžia chirurgams iš anksto „išbandyti“ sudėtingą procedūrą, tiksliau suplanuoti pjūvius ir pasirinkti tinkamiausią implantą. Tai gali sutrumpinti operacijos laiką ir sumažinti komplikacijų riziką, ypač ortopedijoje, veido ir žandikaulių chirurgijoje bei traumatologijoje.

    Vis dažniau ligoninėse ar šalia jų kuriami 3D spausdinimo centrai, kad reikalingos chirurginės gairės, protezų elementai ar implantų prototipai būtų pagaminami per valandas. Tokia vietinė gamyba tampa svarbi ir dėl tiekimo grandinių sutrikimų, kai kritinių komponentų pristatymas užtrunka.

    Daugiausia dėmesio pritraukia biodrukas, kai kuriami odos, kremzlės ar kaulinio audinio fragmentai ir vadinamieji organoidai, naudojami vaistų tyrimams. Nors visiškai funkcionalių organų transplantacijai 3D spausdinimas dar neužtikrina, pažanga rodo, kad tai nebėra vien mokslinės fantastikos idėja.

    Karyba ir logistika: gamyba arčiau fronto

    Gynybos sektoriuje 3D spausdinimas vertinamas kaip būdas greičiau spręsti tiekimo ir remonto problemas. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši technologija naudojama ne tik atsarginėms dalims, bet ir infrastruktūrai, pavyzdžiui, spausdinant pastatų konstrukcijas kariniuose objektuose.

    Oro pajėgos 3D spausdinimą taiko tais atvejais, kai tam tikrų orlaivių dalių serijinė gamyba jau seniai nutraukta, o atsarginių detalių paieška užtrunka. Vietoje ilgo laukimo ar brangaus vienetinio užsakymo, dalis galima pagaminti vietoje ir sumažinti technikos prastovas.

    Karo Ukrainoje patirtis papildomai išryškino technologijos vertę, kai įvairios dirbtuvės ir savanorių grupės spausdintuvais gamina dronų komponentus ir remonto detales. Tai leidžia greitai pritaikyti konstrukcijas prie besikeičiančių sąlygų ir per trumpą laiką grąžinti įrangą į naudojimą.

    Statybos, pramonė ir kosmosas

    Statybose 3D spausdinimas naudojamas didelio formato įranga, sluoksnis po sluoksnio formuojant sienas iš specialių betono mišinių. Tokie projektai padeda trumpinti statybų terminus, mažinti atliekų kiekį ir dalinai spręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą.

    Pasaulyje daugėja pavyzdžių, kai spausdinami ne tik individualūs namai, bet ir viešieji pastatai bei infrastruktūros objektai. Nors tradicinių statybos brigadų tai dar nepakeičia, kryptis aiški: dalį procesų perima automatizuota įranga, o projektavimas vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę.

    Pramonėje 3D spausdinimas ypač vertinamas dėl to, kad sumažina sandėliavimo poreikį: vietoje fizinių detalių atsargų galima turėti skaitmeninį modelį ir pagaminti elementą ten, kur jo reikia. Tai aktualu laivams, atokioms bazėms, platformoms, humanitarinėms misijoms, taip pat kosmose, kur kiekvienas papildomas kilogramas krovinio yra brangus.

    Kitas žingsnis yra vietinių žaliavų panaudojimas kosmose. NASA ir Europos kosmoso agentūra plėtoja sprendimus, kaip spausdinti infrastruktūros elementus iš regolito, tai yra Mėnulio ar Marso dulkių, siekiant sumažinti būtinybę gabenti statybines medžiagas iš Žemės.

    Ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad 3D spausdinimo reikšmė augs kartu su skaitmeninės gamybos branda: kuo lengviau bus patikimai gaminti sertifikuotas detales, tuo dažniau laimės modelis, kai siunčiamas ne siuntinys, o failas. Tai keičia požiūrį į atsargas, remontą ir net nacionalinį technologinį saugumą.

  • Žemė šyla vis sparčiau: mokslininkai fiksuoja rekordinį tempą ir perspėja dėl 1,5 laipsnio ribos

    Naujausi klimato mokslininkų vertinimai rodo, kad pasaulinis atšilimas pastarąjį dešimtmetį įgavo neregėtą pagreitį. Tyrėjai teigia radę reikšmingų įrodymų, jog nuo maždaug 2015 metų vidutinė pasaulio temperatūra kyla greičiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Pagrindinė išvada tokia: per pastaruosius 10 metų pasaulinė temperatūra vidutiniškai didėjo apie 0,35 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Palyginimui, 1970–2015 metų laikotarpiu augimas dažniausiai nesiekė 0,2 laipsnio per dešimtmetį.

    Tyrime naudoti keli nepriklausomi pasauliniai temperatūros duomenų rinkiniai, kuriuos kaupia NASA, NOAA, „HadCRUT“, „Berkeley Earth“ ir ERA5. Skirtingos institucijos taiko nevienodus metodus, tačiau visų jų duomenys rodo tą pačią kryptį: šilimas spartėja.

    Kad rezultatai atspindėtų ilgalaikę tendenciją, mokslininkai bandė atskirti natūralių svyravimų poveikį. Į analizę įtraukti tokie veiksniai kaip El Ninjo reiškinys, didesni vulkaniniai išsiveržimai ar Saulės aktyvumo pokyčiai, kurie trumpuoju laikotarpiu gali laikinai „pakelti“ arba „nuleisti“ temperatūrą.

    Tokiu būdu siekta sumažinti vadinamąjį klimato triukšmą ir aiškiau pamatyti, kas vyksta dėl ilgalaikių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijų augimo. Tyrėjai nurodo, kad statistinis rezultatų patikimumas yra labai aukštas, todėl tikimybė, kad fiksuojamas pagreitėjimas yra atsitiktinis, laikoma maža.

    Pastarųjų metų stebėjimai šią tendenciją tik sustiprina: 2023 ir 2024 metai pasaulyje buvo vieni karščiausių per instrumentinių stebėjimų istoriją. Nors dalį šilumos galėjo „pridėti“ natūralūs procesai, mokslininkai pabrėžia, kad bendras fonas išlieka aiškus.

    Didžiausias praktinis klausimas susijęs su Paryžiaus susitarime įtvirtinta 1,5 laipsnio Celsijaus riba, skaičiuojama nuo ikiindustrinio laikotarpio. Jei dabartinis atšilimo tempas išsilaikys, ilgalaikis šios ribos viršijimas, tyrėjų vertinimu, gali tapti realus dar iki 2030 metų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tolesnė trajektorija priklausys nuo to, kaip sparčiai bus mažinamos iškastinio kuro naudojimo sukeliamos anglies dioksido emisijos. Kuo ilgiau išlieka aukštos emisijos, tuo didesnė tikimybė, kad ekstremalūs karščiai, sausros ir intensyvios liūtys taps dažnesni ir labiau alinantys infrastruktūrą bei sveikatos sistemas.

    Klimato mokslas kartu atkreipia dėmesį ir į adaptacijos ribas: kai kurios sistemos gali prisitaikyti, tačiau tik iki tam tikro taško. Todėl greitesnis šilimas reiškia ne tik didesnius ekonominius kaštus, bet ir didesnę riziką, kad dalis priemonių taps per lėtos arba nepakankamos.

    Tyrėjai pažymi, jog dabartiniai rezultatai dera su šiuolaikinių klimato modelių prognozėmis. Pagrindinė žinutė išlieka nuosekli: kiekvienas papildomas emisijų mažinimo žingsnis didina tikimybę pristabdyti atšilimo tempą ir sumažinti pavojingiausių padarinių mastą.

  • „SpaceX“ šokiravo Volstritą: nuostolis mažesnis, bet DI apetitas kelia nerimą investuotojams

    „SpaceX“ šokiravo Volstritą: nuostolis mažesnis, bet DI apetitas kelia nerimą investuotojams

    Pirmoji ataskaita po IPO

    „SpaceX“ paskelbė pirmojo ketvirčio rezultatus kaip biržoje listinguojama bendrovė: nuostolis buvo mažesnis, nei prognozavo Volstritas, o pajamos šoktelėjo. Vis dėlto investuotojų dėmesio centre atsidūrė sparčiai augančios išlaidos, ypač susijusios su dirbtiniu intelektu.

    Bendrovė pranešė patyrusi apie 469 mln. eurų nuostolį per tris mėnesius iki birželio pabaigos. Pajamos siekė maždaug 6,8 mlrd. eurų ir, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo daugiau nei 90 proc.

    Didžiausia pinigų mašina – ryšio verslas

    Ryškiausiai augo „SpaceX“ ryšio ir palydovinio interneto kryptis, kuri laikoma didžiausiu bendrovės grynųjų pinigų generatoriumi. Šio segmento pajamos, bendrovės duomenimis, per metus padidėjo 66 proc., o „Starlink“ abonentų skaičius padvigubėjo iki 12 mln.

    „Neatmetu, kad vieną dieną „Starlink“ galėtų teikti didžiąją dalį pasaulio interneto“, – sakė Elonas Muskas per pokalbį su analitikais.

    Akcijų svyravimai ir uždarymo laikotarpio pabaiga

    Po rezultatų paskelbimo „SpaceX“ akcijos reguliarios prekybos metu brango, tačiau vėliau dalį prieaugio atidavė. Rinkoje išlieka įtampa dėl didelių svyravimų: artėjant vadinamojo uždarymo laikotarpio pabaigai, į prekybą gali patekti gerokai daugiau akcijų.

    Pranešta, kad artimiausiomis dienomis rinkoje gali atsirasti daugiau nei 900 mln. akcijų, taip daugiau nei padvigubinant šiuo metu laisvai prekiaujamą kiekį. Tokios situacijos neretai didina trumpalaikį spaudimą kainai, nes dalis ankstyvųjų investuotojų siekia realizuoti pelną.

    DI išlaidos auga, pažadai – ambicingi

    Didžiausias klausimas investuotojams – ar spartus DI infrastruktūros bei tyrimų finansavimas atsipirks, ir kada. „SpaceX“ nurodė, kad investicijos į infrastruktūrą ir mokslinius tyrimus bei plėtrą per ketvirtį išaugo iki maždaug 15,6 mlrd. eurų, kai prieš metus buvo apie 2,6 mlrd. eurų.

    Finansų vadovas Bretas Johnsenas teigė, kad panašiai aukštos kapitalo išlaidos, tikėtina, išliks ir per artimiausius du ketvirčius. Toks tempas atitinka platesnę technologijų sektoriaus tendenciją, kai DI pajėgumams kuriami brangūs duomenų centrų, lustų ir tinklų pajėgumai.

    Elonas Muskas gynė investicijas ir pareiškė, kad jų skatinamas augimas leistų bendrovei pasiekti maždaug 870 mlrd. eurų metines pajamas anksčiau nei planuota. Jo teigimu, tikslas galėtų būti pasiektas 2030 metais, o ne 2031 metais.

    „Starship“ bandymai ir NASA lūkesčiai

    Analitikams rūpėjo ir „Starship“ programa – milžiniška raketa, laikoma kertine „SpaceX“ ilgalaikių ambicijų dalimi. Muskas teigė, kad mėnesio pabaigoje planuojamas pakartotinio panaudojimo bandymas, kurio metu būtų siekiama sugrąžinti aparatus ir „pagauti“ juos mechaninėmis rankomis grįžtant į bazę.

    NASA tikisi naudoti „Starship“ kaip vieną iš sprendimų, padėsiančių grąžinti astronautus į Mėnulį. „Norime įžengti ant Mėnulio 2028 metais“, – sakė „SpaceX“ prezidentė Gwynne Shotwell.

    Pranešime taip pat minima, kad „SpaceX“ priklauso ir socialinės medijos platforma X, anksčiau žinoma kaip „Twitter“. Šis portfelis dar labiau didina investuotojų dėmesį, nes rinkos vertina, ar skirtingų krypčių plėtra nekuria perteklinės rizikos.

  • Kinija pradėjo statyti rekordinę hidroelektrinę Tibete: mokslininkai primena, kaip užtvanka keičia parą

    Kinija oficialiai pradėjo statyti naują milžinišką hidroelektrinę Tibete, prie Jarlungo Cangpo upės. Projektas įvardijamas kaip ambicingiausias šalies hidroenergetikos planas per pastaruosius metus ir turėtų tapti galingiausia tokio tipo elektrine pasaulyje.

    Pasak Kinijos institucijų skelbiamų planų, elektrinė būtų beveik tris kartus galingesnė už iki šiol didžiausią „Trijų tarpeklių“ hidroelektrinę Jangdzės upėje. Ši žinia vėl pakurstė diskusiją, ar tokio masto užtvankos gali turėti išmatuojamą poveikį Žemės sukimui.

    Dar 2005 metais NASA geofizikas Benjaminas Fong Chao vertino, kaip „Trijų tarpeklių“ tvenkinyje sukaupta vandens masė pakeitė Žemės masės pasiskirstymą. Jo skaičiavimu, apie 44 mlrd. tonų vandens perskirstymas nežymiai padidino Žemės inercijos momentą, todėl para pailgėjo maždaug 0,06 mikrosekundės.

    Tame pačiame vertinime buvo minėta ir itin maža, bet teoriškai išmatuojama pasekmė: Žemės sukimosi ašis galėjo pasislinkti maždaug 2 centimetrais. Tokie pokyčiai kasdieniame gyvenime nepastebimi, tačiau šiuolaikiniai geodeziniai ir astronominiai matavimai leidžia fiksuoti itin smulkius sukimąsi bei masių persiskirstymą atspindinčius signalus.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad bendra tūkstančių užtvankų įtaka per dešimtmečius galėjo prisidėti prie dar didesnių, nors vis tiek labai mažų ašies pokyčių. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra vienas veiksnys, o kelių procesų, įskaitant klimato kaitą ir ledynų tirpsmą, kontekstas.

    Naujoji hidroelektrinė planuojama upės atkarpoje, kur per maždaug 50 kilometrų vanduo krenta beveik 2 000 metrų. Dėl tokio reljefo ši vietovė laikoma viena stipriausių hidroenergetikos resursų zonų planetoje.

    Skelbiama, kad elektrinė galėtų pagaminti apie 300 mlrd. kilovatvalandžių elektros per metus. Tai reikštų milžinišką indėlį į šalies elektros balansą ir leistų Kinijai dar labiau didinti vidaus gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, ypač pramoniniuose regionuose, kur elektros poreikis nuolat auga.

    Kol kas nėra pagrįstų duomenų, kad naujasis projektas turėtų akivaizdžiai didesnį poveikį Žemės sukimui nei ankstesnės mega užtvankos. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie efektai priklauso ne vien nuo galios, bet ir nuo tiksliai sukaupto vandens kiekio, jo geografinės padėties bei to, kaip greitai ir kokiu režimu pildomas tvenkinys.

    Projektas kelia nerimą ir dėl poveikio žemupio šalims. Žemiau Tibeto Jarlungo Cangpo upė virsta Brahmaputra ir teka per Indiją bei Bangladešą, kur nuo upės režimo priklauso milijonų žmonių vandens tiekimas, žemės ūkis ir potvynių ciklai.

    Ekspertai perspėja, kad didelio masto reguliavimas gali pakeisti sezoninius srautus, nuosėdų pernašą ir žuvų migraciją. Tokie pokyčiai dažniausiai juntami ne iš karto, o per kelerius ar keliolika metų, todėl svarbus ilgalaikis monitoringas ir skaidrus duomenų apsikeitimas tarp valstybių.

    Diskusijoje apie mega užtvankas susiduria keli tikslai: energetinis saugumas, išmetamųjų teršalų mažinimas ir biologinės įvairovės apsauga. Būtent todėl nauji projektai vis dažniau vertinami ne vien pagal pagaminamą energiją, bet ir pagal viso baseino ekologinį bei socialinį poveikį.

    „Trijų tarpeklių“ pavyzdys rodo, kad infrastruktūra gali pakeisti ne tik upių kraštovaizdį, bet ir sukelti itin subtilius planetos masto fizikos matavimuose užfiksuojamus pokyčius. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie mikrosekundes ir centimetrus, o ne apie apčiuopiamus kasdienius pasikeitimus.

  • NASA radarai aptiko „Pustynės Atlantidos“ pėdsakus: dėl Ubaro Omano dykumoje vis dar ginčijamasi

    NASA radarai aptiko „Pustynės Atlantidos“ pėdsakus: dėl Ubaro Omano dykumoje vis dar ginčijamasi

    Legenda apie Ubarą, dar vadinamą Pustynės Atlantida, šimtmečius kaitino vaizduotę: pasakojimuose tai buvo turtingas prekybos centras, suklestėjęs smilkalų ir miros keliuose Arabijos pusiasalyje. Anot senųjų arabų padavimų, miestą pražudė gyventojų puikybė ir nuopuolis, o pats Ubaras esą pranyko po dykumos smėliu.

    Ilgą laiką tai atrodė tik mitas, tačiau XX amžiuje paieškos įgavo pagreitį. 1931 metais britų keliautojas Bertramas Thomas, vienas pirmųjų europiečių perėjęs Rub al Chali dykumą, iš beduinų išgirdo istorijas apie prarastą miestą. Vėliau jo pėdomis sekė ir kiti tyrinėtojai, bet apčiuopiamų įrodymų nebuvo.

    Kas buvo rasta Šisre?

    Proveržiu laikomi XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos darbai, kai režisierius ir archeologijos entuziastas Nicholasas Clappas su tarptautine komanda pasitelkė palydovinius vaizdus ir radarinius duomenis, kuriuos padėjo apdoroti NASA. Iš kosmoso gauti vaizdai leido įžiūrėti po smėliu slypinčias senųjų karavanų trasas, kurios, tyrėjų teigimu, vedė į vieną tašką pietų Omane.

    Toje vietoje, Šisro (Shisr) apylinkėse, buvo identifikuota archeologinė lokalizacija, siejama su karavanų kelių infrastruktūra. Kasinėjimai atvėrė masyvios tvirtovės liekanas su bokštų fragmentais, gilią šulinio struktūrą ir radinius, rodančius aktyvią prekybą. Tarp jų minimi įvairių laikotarpių keramikos fragmentai bei dirbiniai, kurių kilmė siejama su platesniu regionu, įskaitant Viduržemio jūros pasaulį.

    Archeologams tokie radiniai svarbūs dėl konteksto: smilkalų ir miros prekyba šimtmečius jungė pietinę Arabiją su šiaurės kryptimis, o pakeliui veikė vandens ir poilsio stotys, tvirtovės bei sandėliavimo punktai. Palydovinių duomenų panaudojimas šiuo atveju tapo pavyzdžiu, kaip nuotoliniai metodai padeda dykumose „perskaityti“ reljefą, kai paviršių nuolat keičia vėjai ir smėlis.

    Ar tai tikrai legendinis Ubaras?

    Vis dėlto dėl sensacingiausios išvados mokslinėje bendruomenėje vieningos nuomonės nėra. Dalis tyrėjų laikosi pozicijos, kad Šisras greičiau buvo didelė tvirtovė ar karavanų stotis, bet ne miestas, kurį aprašo legendos. Kiti pabrėžia, kad Ubaras istoriniuose šaltiniuose galėjo reikšti ne vieną konkretų miestą, o platesnį regioną ar net tam tikrą bendruomenę.

    „Palydoviniai ir radarų duomenys padeda rasti struktūras, tačiau pavadinimų priskyrimas legendoms reikalauja atsargumo“, – sakė vienas regione dirbantis archeologas, apibendrindamas skeptišką požiūrį į sensacingas antraštes.

    Tyrėjai labiau sutaria dėl vietovės nykimo priežasčių. Manoma, kad ilgainiui mažėję požeminio vandens ištekliai silpnino pagrindą, o dalis statinių galėjo įgriūti į krasinę įgriuvą. Tuo pat metu augant jūrų prekybai, dykumų karavanų keliai prarado ankstesnę ekonominę reikšmę, o apleistas vietas pamažu užpustė smėlis.

    Kodėl ši istorija vėl aktuali?

    Ubaro paieškų istorija dažnai minima kaip lūžio taškas, kai archeologijoje plačiau įsitvirtino nuotoliniai tyrimai. Šiandien tokie metodai dar labiau pažengę: aukštos raiškos palydoviniai vaizdai, skaitmeniniai reljefo modeliai ir pažangūs analizės įrankiai leidžia tiksliau planuoti kasinėjimus ir mažinti atsitiktinumų riziką. Dykumose tai ypač svarbu, nes paviršius kinta greitai, o žmogaus veiklos pėdsakai gali būti paslėpti giliai.

    Kol kas Ubaro klausimas lieka atviras: vieniems Šisras yra geriausias kandidatas į legendos pagrindą, kitiems tai įspūdingas, bet tipinis prekybos kelių mazgas. Tačiau net ir be galutinio atsakymo, atradimai Omane sustiprina supratimą, kaip klimatas, vanduo ir prekybos maršrutai formavo civilizacijų klestėjimą ir žlugimą Arabijos dykumose.

  • Europa Mėnulio lenktynėse: ESA astronautas atskleidė, kaip „Artemis III“ sujungs JAV ir Europą

    Europa Mėnulio lenktynėse: ESA astronautas atskleidė, kaip „Artemis III“ sujungs JAV ir Europą

    Europos kosmoso agentūros astronautas Luca Parmitano sako, kad Europa siekia išlikti stipri JAV partnerė grįžtant į Mėnulį ir dalyvaujant „Artemis“ programoje. Pasak jo, kosmose bendras tikslas išlieka svarbesnis už įtampas, kurios kartais juntamos politiniame lygmenyje.

    L. Parmitano, vienas labiausiai patyrusių Europos astronautų, NASA atrinktas prisidėti prie „Artemis III“ misijos, kuri laikoma vienu sudėtingiausių pilotuojamų skrydžių pastaraisiais dešimtmečiais. Numatyta, kad misija startuos 2027 metais, o jos esmė yra išbandyti pagrindinius elementus, reikalingus naujos kartos skrydžiams Mėnulio kryptimi.

    Kas planuojama „Artemis III“

    Pagal dabartinę architektūrą „Orion“ erdvėlaivis turi pakilti su įgula ir atlikti sudėtingas suartėjimo bei susijungimo operacijas orbitoje. Vėliau planuojamas dokavimas su nusileidimo moduliais, kuriuos kuria „SpaceX“ ir „Blue Origin“.

    NASA pati yra pabrėžusi, kad misijos sėkmę lems kelių startų suderinimas per trumpą laiką ir tikslūs manevrai orbitoje. Tokia seka reiškia, kad kritiniai darbai priklauso ne vien nuo vieno erdvėlaivio parengties, o nuo visos grandinės, įskaitant nusileidimo sistemų pasirengimą.

    Europa kosmose atsineša ne tik vėliavą

    L. Parmitano yra buvęs pirmasis italas Tarptautinės kosminės stoties vadas, o iš viso kosmose praleido daugiau nei 366 dienas per dvi ilgalaikes misijas. Jis taip pat buvo pirmasis italas, atlikęs išėjimą į atvirą kosmosą, o „Artemis“ programoje turėtų tapti pirmuoju europiečiu, skrisiančiu pagal šį NASA planą.

    „Mes, europiečiai, norime būti stiprūs Jungtinių Valstijų partneriai šiose lenktynėse“, – sakė Luca Parmitano.

    Jis pabrėžia, kad europietišką tapatybę suvokia kaip sąmoningai pasirinktą tikslą, o ne savaime duotą faktą, ir nori į orbitą atsinešti ryžtą bei ilgalaikį požiūrį. Astronautas taip pat yra dėkojęs viešajai švietimo sistemai, kuri, jo vertinimu, padėjo pamatus karjerai ir pasirengimui darbui ekstremaliomis sąlygomis.

    Kodėl ESA vaidmuo išlieka svarbus

    Praktinėje „Artemis“ programos pusėje ESA jau dabar yra vienas pagrindinių partnerių: Europa prisideda prie „Orion“ aptarnavimo modulio, kuris užtikrina elektros energiją, šilumos kontrolę ir gyvybės palaikymo resursus. Be šio elemento „Orion“ negalėtų vykdyti numatytų užduočių toliau nuo Žemės.

    Tuo pat metu programa susiduria ir su korekcijomis: NASA anksčiau pristabdė darbus ties „Lunar Gateway“ projektu, kuriame Europa turėjo kurti dalį modulių. Tokie sprendimai verčia partnerius iš naujo persidėlioti prioritetus, tačiau, pasak L. Parmitano, bendras Mėnulio tikslas ir tarptautinis bendradarbiavimas išlieka.

    Kalbėdamas apie 2027 metų terminą, kurį dalis ekspertų vertina kaip labai ambicingą, astronautas laikosi nuomonės, kad sudėtingi projektai be ambicijos nejuda į priekį. Jo teigimu, būtent spaudimas terminams ir intensyvus pasirengimas dažnai tampa varikliu technologinei pažangai, kuri vėliau praverčia ir Žemėje.

  • Didžiausia Žemės dykuma neturi smėlio: kodėl Antarktida laikoma dykuma ir kuo ji išskirtinė

    Žodis dykuma daugeliui vis dar siejasi su kaitra ir smėlio kopomis, tačiau geologijoje dykuma apibrėžiama visai kitaip. Svarbiausias kriterijus yra kritulių kiekis, todėl didžiausia Žemės dykuma yra ne Sachara, o Antarktida.

    Mokslininkai dykumas priskiria teritorijoms, kuriose per metus iškrenta itin mažai kritulių, nepriklausomai nuo temperatūros. NASA pabrėžia, kad dykumoms būdingas drėgmės trūkumas ir labai menkas metinis kritulių kiekis, o šį apibrėžimą Antarktida atitinka ypač aiškiai.

    Pagal JAV Antarktidos programos duomenis, didelėje žemyno dalyje per metus vidutiniškai susidaro apie 5 centimetrus kritulių. Dėl to Antarktida yra ne tik šalčiausias ir vėjuočiausias kontinentas, bet ir vienas sausiausių pasaulyje.

    Antarktidos plotas siekia apie 14 000 000 kvadratinių kilometrų, todėl ji lenkia Sacharą maždaug 1,5 karto. Nors kraštovaizdyje matomas sniegas, dalis jo yra ne naujai iškritę krituliai, o seniai susiformavę ledo kristalai, kuriuos stiprūs vėjai nuolat perneša per žemyną.

    Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, kad tokioje sausoje vietoje sutelkta milžiniška vandens atsarga. Skaičiuojama, kad Antarktidoje yra apie 90 proc. pasaulio ledo ir maždaug 70 proc. Žemės gėlo vandens, sukaupto storuose ledynuose.

    Dėl itin sausų sąlygų ir šalčio NASA Antarktidos dykumą neretai lygina su Marsu. Būtent todėl ši aplinka naudojama bandymams ir tyrimams, kuriuose svarbu imituoti kitos planetos sąlygas, įskaitant robotikos sprendimus, skirtus darbui ekstremaliose vietovėse.

    Kontrastas ryškus, jei Antarktida lyginama su Atakama Čilėje, kuri dažnai minima kaip sausiausia vieta Žemėje pagal kai kuriuos rodiklius. Ten kai kuriose vietose kritulių gali nebūti ištisus metus, tačiau retais atvejais dykuma netikėtai pražysta, o tai tampa vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių.

  • NASA ir Rusijos įgula po 8 mėnesių ISS nusileido Kazachstane: ką spėjo nuveikti orbitoje

    NASA ir Rusijos įgula po 8 mėnesių ISS nusileido Kazachstane: ką spėjo nuveikti orbitoje

    NASA astronautas Chrisas Williamsas ir Rusijos kosmonautai Sergejus Kud-Sverčkovas bei Sergejus Mikajevas po maždaug aštuonių mėnesių Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) sekmadienį sėkmingai grįžo į Žemę. Įgula nusileido su erdvėlaiviu „Sojuz MS-28“ Kazachstane, pietryčiuose nuo Džezkazgano.

    Po nusileidimo astronautai ir kosmonautai paprastai pirmiausia perduodami medikų komandai: tikrinama bendra būklė, širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijos, dehidratacijos rizika, prisitaikymas prie gravitacijos. Vėliau įgula skraidinama į reabilitacijos ir pasirengimo centrus, kur prasideda kelių savaičių atsigavimo etapas.

    NASA nurodo, kad ši misija truko 241 dieną, per kurias įgula Žemę apskriejo 3 856 kartus ir įveikė daugiau kaip 164 mln. kilometrų. Agentūros teigimu, tyrimai buvo skirti ir praktinei naudai Žemėje, ir pasirengimui būsimoms kelionėms į Mėnulį bei Marsą.

    Pasak NASA, Chriso Williamso darbai apėmė mokslines užduotis, susijusias su naujų vėžio gydymo metodų tyrimais ir medžiagų gamyba mikrogravitacijoje, aktualia didelio našumo kompiuterių bei elektronikos pramonei. Tokie eksperimentai stotyje svarbūs tuo, kad mikrogravitacija leidžia tiksliau stebėti procesus, kuriuos Žemėje iškreipia konvekcija ir nusėdimas.

    Agentūra taip pat pranešė, kad Williamsas atliko du išėjimus į atvirą kosmosą. Per juos buvo ruoštasi stoties elektros sistemos atnaujinimams ir keičiamas sugedęs Kanados manipuliatoriaus „Canadarm2“ jungties mazgas, nuo kurio priklauso dalis stoties priežiūros darbų.

    Rusijos kosmoso agentūra „Roskosmos“ teigė, kad ISS 74 misijos metu atliktas vienas rusiškas išėjimas į atvirą kosmosą, kai buvo montuojama įranga moksliniam eksperimentui, skirtam Saulės terahercinei spinduliuotei tirti. Taip pat prie stoties du kartus buvo prijungti krovininiai laivai „Progress MS“, atgabenę vandens, kuro ir dujų, būtinų gyvybės palaikymo sistemoms.

    Įgulos rotacija ISS vykdoma nuolat, kad stotyje nepertraukiamai būtų palaikomos tyrimų programos ir infrastruktūros priežiūra. Šį mėnesį į stotį atvyko pamaininė komanda: NASA astronautas Anilis Menonas ir „Roskosmos“ kosmonautai Piotras Dubrovas bei Ana Kikina, kurie prisijungė prie jau dirbusios tarptautinės grupės.

    NASA skelbia, kad artėjanti ekspedicija daug dėmesio skirs gamybai kosmose, įgulos sveikatos patikroms pasitelkiant DI metodus, taip pat biotechnologijoms, įskaitant žmogaus audinių biotipografiją. Pastarosios kryptys laikomos vienomis perspektyviausių, nes gali padėti ir medicinai Žemėje, ir ilgos trukmės misijoms, kai resursų bei logistikos galimybės yra ribotos.

    Nors JAV ir Rusijos santykiai Žemėje išlieka įtempti, ISS programoje abi šalys ir toliau bendradarbiauja vykdydamos įgulų keitimą, krovinių pristatymą ir stoties eksploataciją. Būtent ši tarpusavio priklausomybė, anot kosmoso sektoriaus ekspertų, padeda išlaikyti bent minimalų praktinį dialogą vienoje iš nedaugelio likusių bendrų didžiųjų tarptautinių programų.

  • „SpaceX“ Starship skrydyje – variklių gedimas ir sprogimas: kas nutiko Super Heavy pabaigoje

    „SpaceX“ Starship skrydyje – variklių gedimas ir sprogimas: kas nutiko Super Heavy pabaigoje

    Kas nutiko po 10 minučių

    Iš „SpaceX“ bazės Starbase Teksase į bandomąjį skrydį pakilo „Starship“ sistema, o pagrindinis tikslas – patikrinti naujos versijos darbą realiomis sąlygomis. Skrydis neapsiėjo be nesklandumų: problemos išryškėjo baigiantis pirmajai misijos fazei, praėjus maždaug 10 minučių po starto.

    Didžiausias dėmesys krypo į pirmąją pakopą „Super Heavy“, kuri po atsiskyrimo turėjo stabdyti ir kontroliuotai nusileisti vandenyje. Per stabdymo etapą nepavyko užkurti visų tam reikalingų variklių, todėl pakopa į Meksikos įlanką smogė gerokai didesniu greičiu nei planuota.

    Po pernelyg kieto smūgio į vandenį įvyko sprogimas, o tai reiškia, kad svarbiausia skrydžio pabaigos užduotis – švelnus nusileidimas – šįkart nebuvo įvykdyta. Tokie bandymai „SpaceX“ strategijoje yra įprasti, nes įmonė renka duomenis ir koreguoja konstrukciją, kad vėlesni skrydžiai būtų stabilesni.

    „Starship“ viršutinė pakopa suveikė geriau

    Tuo metu viršutinė pakopa, vadinama „Starship“, pasirodė geriau: ji atliko suplanuotą skrydžio dalį ir po to kontroliuotai nusileido Indijos vandenyne. Skrydžio metu kamera užfiksavo Žemę iš didelio aukščio, matėsi audros ir žaibai toli žemiau.

    „Norėjome švelnesnio nusileidimo vandenyje, bet, kaip matėte, raketa vis tiek pasiekė didelį greitį“, – sakė „SpaceX“ atstovas Danas Huotas tiesioginės transliacijos metu.

    Lyginant su ankstesniais bandymais, šis skrydis kai kuriais aspektais buvo sėkmingesnis, nes viršutinė pakopa suvaldė skrydį ir nusileidimą. Vis dėlto „Super Heavy“ stabdymo problemos rodo, kad variklių užvedimo patikimumas ir valdymo algoritmai išlieka vieni sudėtingiausių etapų.

    Kodėl šie bandymai svarbūs NASA ir „Starlink“

    „Starship“ programa yra svarbi ne vien „SpaceX“ planams plėsti „Starlink“ palydovų tinklą, bet ir NASA Mėnulio misijoms, kurios siejamos su „Artemis“ programa. NASA yra pasirinkusi „SpaceX“ kaip vieną pagrindinių partnerių kuriant nusileidimo Mėnulyje sprendimus, todėl skrydžių testų rezultatai tiesiogiai veikia grafikus ir rizikų vertinimą.

    Šio bandymo metu buvo išbandyti ryšio ir telemetrijos sprendimai, o „SpaceX“ pabrėžė duomenų surinkimo svarbą. Net ir nesėkmingas nusileidimas, bendrovės logika, gali būti vertingas, jei leidžia tiksliai nustatyti gedimo priežastis ir patikrinti atnaujintas sistemas.

    Įmonė taip pat kalba apie naujas kryptis, susijusias su didesnio našumo palydovais ir orbitinėmis duomenų apdorojimo idėjomis. Kartu vystoma ir koncepcija, kad ateityje įprasti mobilieji telefonai galėtų jungtis tiesiogiai prie palydovų ir užtikrinti ryšį už įprastų antžeminių tinklų aprėpties ribų.