CP v2

Tag: NASA

  • „Skraidanti lėkštė“ atplaukė į NASA: paaiškėjo, kam ji skirta ir kada grįš žmonės į Mėnulį

    „Skraidanti lėkštė“ atplaukė į NASA: paaiškėjo, kam ji skirta ir kada grįš žmonės į Mėnulį

    Į NASA Kenedžio kosmoso centrą Floridoje neseniai atgabentas apvalus, suplokštintas konstrukcijos elementas iš pirmo žvilgsnio priminė vadinamąją skraidančią lėkštę. Objektas atplukdytas barža „Pegasus“, kuri anksčiau buvo naudojama ir kitiems dideliems kosminiams kroviniams gabenti.

    Nors socialiniuose tinkluose tokie vaizdai greitai virsta spėlionėmis apie neatpažintus objektus, šįkart intrigos mažiau, nei gali pasirodyti. NASA nurodo, kad tai nėra joks paslaptingas aparatas, o viena iš Space Launch System, trumpiau SLS, raketos dalių, reikalingų ruošiantis programos „Artemis“ skrydžiams.

    Atgabentas komponentas yra pagrindinės pakopos apsauginė oro sąlygų danga. Ji skirta tam, kad raketos branduolys būtų apsaugotas nuo Floridai būdingų liūčių, drėgmės, vėjo ir sūraus pakrančių oro, kol raketa surenkama ir laikoma prieš išgabenimą į starto aikštelę.

    SLS surinkimas vyksta didžiuliame Vehicle Assembly Building pastate, kuriame NASA komplektuoja raketą etapais. Pagrindinė pakopa ir kiti elementai į Floridą atgabenami atskirai, o tuomet sujungiami į vieną konstrukciją, kuri vėliau išrieda į starto kompleksą.

    SLS laikoma galingiausia NASA raketa, sukurta po erdvėlaivių „Space Shuttle“ programos pabaigos. Jos aukštis siekia beveik 100 metrų, o pagrindinė paskirtis yra į kosmosą iškelti „Orion“ įgulą gabenantį erdvėlaivį, kuris naudojamas „Artemis“ misijose.

    Iki šiol SLS buvo paleista du kartus: „Artemis I“ skrydyje be įgulos ir „Artemis II“ misijai rengiant sistemą įgulos skrydžiui Mėnulio link. „Artemis“ programa yra JAV planas etapais sugrįžti prie pilotuojamų misijų aplink Mėnulį ir galiausiai vėl leistis jo paviršiuje.

    NASA pastaraisiais metais koreguoja tvarkaraščius, nes tokio masto projektams įtaką daro techniniai bandymai, tiekimo grandinės ir saugos reikalavimai. Agentūra yra pranešusi, kad nusileidimo Mėnulyje planai perskirstomi tarp vėlesnių misijų, o daugiau bandymų numatoma atlikti orbitoje, įskaitant skirtingų sistemų suderinamumą.

    Tokie, iš pirmo žvilgsnio keistai atrodantys kroviniai, yra įprasta kosminės inžinerijos kasdienybė. Didelės apsauginės konstrukcijos, dangos ir adapteriai dažnai gaminami taip, kad atlaikytų transportavimą bei atšiaurias aplinkos sąlygas, o jų forma labiau diktuojama aerodinamikos ir logistikos, o ne išvaizdos.

  • NASA palydovas užfiksavo milžiniškus turkio sūkurius Juodojoje jūroje: kas juos sukelia?

    NASA palydovas PACE birželio 22 dieną užfiksavo neįprastai ryškius mėlynus ir turkio spalvos sūkurius Juodosios jūros akvatorijoje. Vaizdus padėjo surinkti itin jautrus prietaisas OCI, skirtas vandenynų spalvos ir biologinių procesų stebėjimui iš kosmoso.

    Specialistų teigimu, tokį vandens atspalvį dažniausiai lemia masinis mikroskopinių dumblių, vadinamų kokolitoforidais, suvešėjimas. Nors pavienės ląstelės plika akimi nematomos, jų žydėjimas gali apimti didžiulius plotus, todėl aiškiai matomas palydovinėse nuotraukose.

    Kokolitoforidai yra padengti smulkiomis kalcio karbonato plokštelėmis. Kai jų vandenyje atsiranda milijardai, šios plokštelės stipriai atspindi saulės šviesą, todėl jūros paviršius atrodo šviesesnis ir įgauna turkio atspalvį.

    Tokie sužydėjimai dažniausiai fiksuojami vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vandens temperatūra ir maistinių medžiagų sąlygos tampa palankios. Sūkurių raštai nuotraukose atsiranda dėl srovių ir maišymosi procesų, kurie suformuoja planktono telkinių juostas ir spiralinius darinius.

    Šaltuoju metų laiku Juodojoje jūroje dažniau įsivyrauja kiti mikroorganizmai, pavyzdžiui, diatominiai dumbliai, kurių apvalkalai sudaryti iš silicio. Tokiais laikotarpiais vanduo vizualiai gali atrodyti tamsesnis ir drumstesnis, o ryškus turkis pasitaiko rečiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad palydovinis monitoringas leidžia stebėti jūrų ekosistemų pokyčius net tada, kai laivais vykdomos ekspedicijos yra ribotos ar rizikingos. Tokie duomenys svarbūs vertinant planktono dinamiką, vandens kokybę ir platesnius klimato bei taršos veiksnius, darančius įtaką jūrų biologijai.

    Ko tikisi mokslininkai?

    PACE misijos duomenys padeda tiksliau atskirti, kas lemia jūros spalvos pokyčius skirtinguose regionuose ir sezonuose. Tai leidžia geriau suprasti, kada turkio atspalvis susijęs su natūraliu planktono sužydėjimu, o kada galimi kiti veiksniai, pavyzdžiui, pakrantės nuoplovos ar pakitusios srovių sąlygos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie reiškiniai savaime nebūtinai reiškia pavojų, tačiau jie yra svarbus signalas apie ekosistemos būklę. Kuo tiksliau stebimi procesai iš kosmoso, tuo greičiau galima pastebėti neįprastus pokyčius ir planuoti tikslinius tyrimus ten, kur jų labiausiai reikia.

  • NASA palydovas YAM-9 keičia žaidimą: DI pats atpažįsta objektus ir apdoroja vaizdus orbitoje

    NASA palydovas YAM-9 keičia žaidimą: DI pats atpažįsta objektus ir apdoroja vaizdus orbitoje

    Analizė vyksta dar kosmose

    Palydovai kasmet fiksuoja vis detalesnius Žemės vaizdus, tačiau daugeliu atvejų jų analizė vis dar atliekama Žemėje: duomenys persiunčiami į antžemines stotis, o tada apdorojami žmonių ar algoritmų. Toks kelias kainuoja laiką, ryšio resursus ir dažnai reiškia, kad svarbi informacija pasiekia sprendimų priėmėjus per vėlai.

    NASA programoje NAVI-Orbital pristatytas sprendimas šį modelį keičia iš esmės: dalis analizės perkeliama į orbitą. Tai leidžia palydovui greičiau atrinkti, kas yra svarbu, ir sumažinti duomenų srautą, kurį būtina siųsti į Žemę.

    YAM-9 ir „Loft Orbital“ proveržis

    Projekte pagrindinis vaidmuo tenka palydovui YAM-9, kurį kūrė NASA Jet Propulsion Laboratory ir technologijų startuolis „Loft Orbital“. Palydove įdiegta sistema, valdoma DI, gali apdoroti užfiksuotus vaizdus tiesiog kosmose, nelaukiant, kol visi duomenys bus parsiųsti į antžeminius centrus.

    Tokį požiūrį diktuoja ir praktiniai kosminių misijų apribojimai: palydovams svarbus kiekvienas kilogramas, o energijos bei skaičiavimo resursai yra riboti. Dėl to ieškoma mažesnių, efektyvesnių modelių ir aparatinės įrangos, galinčios dirbti realiomis orbitos sąlygomis.

    Kaip veikia vaizdų supratimas

    YAM-9 naudojami „Google“ „DeepMind“ „Gemma 3“ modeliai, pritaikyti veikti ribotų resursų aplinkoje. Tai vadinamieji vaizdo ir kalbos modeliai, galintys analizuoti vaizdą ir pateikti apibendrinimą tekstu, todėl palydovas gali atpažinti objektus, pavyzdžiui, kelius, tiltus ar vandens telkinius.

    „Procesą koordinuoja kelių agentų architektūra: koordinatorius valdo vykdymą, detektorius analizuoja ir apibendrina vaizdus, o dialogo agentas leidžia operatoriams užduoti klausimus apie rezultatus“, – teigiama projekto tyrėjų paaiškinime.

    Atliekant bandymus Žemėje, analizuojant apie 7 960 vaizdų, sistemos tikslumas siekė 88,2 proc. Kosmose kol kas apdoroti tik keli vaizdai, tačiau planuojama plėsti testavimą ir didinti realių orbitinių scenarijų apimtį.

    Kodėl tai svarbu realioms krizėms

    Vaizdų apdorojimas orbitoje gali būti ypač naudingas, kai laikas kritinis: stebint potvynius, gaisrus, nuošliaužas ar infrastruktūros pažeidimus. Vietoje milžiniškų „žalių“ duomenų paketų galima greičiau gauti atrinktą, apibendrintą informaciją ir tik svarbiausius kadrus, taip taupant ryšio kanalus.

    Tokia kryptis dera su platesnėmis kosmoso pramonės tendencijomis, kai vis daugiau dėmesio skiriama autonomijai: palydovai ne tik fiksuoja vaizdą, bet ir patys nusprendžia, ką verta siųsti į Žemę. Tai ypač aktualu didėjant palydovų skaičiui orbitoje ir augant duomenų kiekiams.

    Panašios idėjos vystomos ir Europoje. Pavyzdžiui, Lenkijos įmonės KP Labs palydovas Intuition-1, iškeltas 2023 metų pabaigoje, taip pat naudoja DI principus, kad dalį analizės atliktų orbitoje, o į Žemę perduotų jau apdorotus rezultatus.

  • Mokslininkai aptiko nematomas magnetines kilpas prie Saulės: padėjo trumpi radijo pliūpsniai

    Mokslininkai aptiko nematomas magnetines kilpas prie Saulės: padėjo trumpi radijo pliūpsniai

    Nauja NASA zondo Parker Solar Probe duomenų analizė rodo, kad trumpi radijo pliūpsniai gali išduoti paslėptas magnetinio lauko struktūras arti Saulės. Tyrėjai teigia, kad dalis signalų siejasi su vadinamaisiais switchbackais, staigiais magnetinio lauko linijų krypties „užlinkimais“.

    Šios struktūros tiesiogiai nėra matomos kaip objektai, tačiau jų poveikį galima atsekti iš to, kaip juda į kosmosą išmetamų elektronų srautai. Mokslininkai tai lygina su nematoma trasa, kurios formą galima nuspėti stebint itin greitai ja judantį automobilį.

    Kas yra III tipo pliūpsniai?

    III tipo radijo pliūpsniai atsiranda, kai iš Saulės išsviesti elektronai lekia atviromis magnetinio lauko linijomis per Saulės vainiką ir heliosferą. Šie elektronai juda didele šviesos greičio dalimi ir sąveikaudami su plazma sukuria radijo emisiją, kurią fiksuoja prietaisai kosmose.

    Ypač svarbus signalų dažnio kitimas laike: elektronams tolstant nuo Saulės, jie keliauja per vis retesnę plazmą, todėl radijo pliūpsnio dažnis „slysta“ žemyn. Idealioje, tolygiai radialioje trajektorijoje toks kitimas būtų gana nuspėjamas, tačiau realiuose duomenyse matyti staigūs nukrypimai.

    Ką parodė Parker Solar Probe duomenys?

    Tyrime buvo analizuoti 24 tarpplanetiniai III tipo pliūpsniai, kuriuos Parker Solar Probe užfiksavo per vieną savaitę. Dažnio pokyčiai buvo perskaičiuoti į apytikres trajektorijos padėtis ir palyginti su modeliu, kad būtų galima įvertinti, ar stebimi nukrypimai viršija matavimo triukšmą.

    Autoriai nustatė, kad maždaug pusėje atvejų nuokrypiai buvo reikšmingi, o vidutinis poslinkis siekė 1,1 Saulės spindulio. Tai laikoma ženklu, kad elektronų kelias nebuvo „lygus“ ir galėjo kirsti zonas, kuriose magnetinis laukas staigiai keitė kryptį.

    Dalis nukrypimų gali būti paaiškinami plazmos tankio svyravimais, tačiau kai kuriais atvejais tam reikėtų neįprastai didelių tankio pokyčių. Todėl keliems ryškiausiems pliūpsniams labiau tikėtinas paaiškinimas yra magnetinio lauko nukrypimai, panašūs į switchbackus.

    Kodėl tai svarbu Žemei?

    Parker Solar Probe misija leidžia tirti sritį, kur formuojasi Saulės vėjas ir kur magnetinis laukas ypač dinamiškas. Geresnis supratimas, kaip išsidėsto ir kinta magnetinės struktūros arti Saulės, padeda tikslinti modelius, kurie naudojami kosminių orų prognozėms.

    Kosminiai orai svarbūs ne vien dėl pašvaisčių: stipresni Saulės aktyvumo epizodai gali daryti įtaką ryšiui, palydovų veiklai, navigacijai ir elektros tinklams. Radijo pliūpsniai šiuo atveju veikia kaip netiesioginis „pėdsakas“, leidžiantis spręsti apie procesus, kurių kitu būdu stebėti itin sudėtinga.

    Tyrėjų vertinimu, trumpi III tipo pliūpsniai gali tapti papildomu įrankiu ieškant nematomų magnetinių „užlinkimų“ ir turbulencijų. Kuo geriau bus suprasta, kaip elektronų srautai keliauja per Saulės aplinką, tuo tiksliau bus galima vertinti, kaip energija ir dalelės vėliau sklinda per visą heliosferą.

  • Po Grenlandijos ledu aptikta apleista JAV bazė: NASA radaras išryškino Camp Century ir jo palikimą

    NASA mokslininkai, 2024 metais vykdydami skrydį virš Grenlandijos ledyninio skydo, radaru netikėtai užfiksavo didelį po ledu paslėptą objektą. Vėliau paaiškėjo, kad tai Camp Century – Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės bazė, daugiau kaip šešis dešimtmečius buvusi maždaug 30 metrų gylyje po ledu.

    Atradimas padarytas naudojant radarų sistemą, skirtą ledo sluoksniams ir jų pagrindui tirti. Vietoje įprastų geologinių struktūrų ekrane išryškėjo aiškios žmogaus sukurtos formos, primenančios tunelių ir patalpų tinklą.

    „Ieškojome ledo pagrindo, o staiga pasirodė Camp Century. Iš pradžių net nesupratome, kas tai“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kriosferos mokslininkas Aleksas Gardneris.

    Camp Century bazę JAV kariuomenės inžinieriai pastatė 1959–1960 metais, išpjaudami tunelius lede ir įrengdami požeminę infrastruktūrą. Kompleksą sudarė 21 tunelis, kurių bendras ilgis siekė beveik 3 kilometrus, o veiklai užtikrinti buvo panaudotas branduolinis reaktorius PM-2.

    Nors oficialiai bazė pristatyta kaip mokslinių tyrimų vieta, vėliau paaiškėjo, kad ji buvo susijusi ir su slaptu projektu Project Iceworm. Šio sumanymo esmė – po ledu sukurti didžiulę tunelių sistemą, kurioje teoriškai galėjo būti dislokuojamos balistinės raketos, tačiau planus sustabdė techniniai sunkumai ir nestabilus ledo judėjimas.

    Bazė galutinai uždaryta 1967 metais, o dalis infrastruktūros buvo išmontuota. Vis dėlto po ledu, kaip nurodo tyrėjai, liko pavojingų medžiagų, įskaitant radioaktyvias atliekas ir kitus potencialiai taršius likučius, kurie tuo metu buvo laikomi saugiai „užkonservuotais“ amžiname šaltyje.

    Pastaraisiais metais Grenlandijos ledo skydas sparčiai tirpsta dėl klimato kaitos, todėl didėja susirūpinimas dėl ilgalaikių pasekmių. Kai kurie mokslininkų vertinimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos tirpsmo dinamika gali priartinti bazės likučius prie paviršiaus ir padidinti riziką, jog teršalai pradės migruoti į aplinką.

    „Jie manė, kad tai niekada neiškils į paviršių. Tačiau klimatas keičiasi, ir dabar klausimas paprastas: ar tai, kas ten apačioje, liks ten apačioje“, – sakė glaciologas Williamas Colganas.

    Šis atvejis laikomas aiškiu pavyzdžiu, kaip Šaltojo karo infrastruktūra gali tapti šių dienų aplinkosauginiu iššūkiu. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radariniai aptikimai leidžia tiksliau žemėlapiuoti palaidotus objektus ir įvertinti, kokių stebėsenos bei rizikos valdymo sprendimų gali prireikti ateityje.

  • Berniukas, gyvenęs plastikinėje izoliacijoje: Davido Vettero SCID istorija ir kaina šeimai

    Davidas Philipas Vetteris gimė su sunkiu kombinuotu imunodeficitu, žinomu kaip SCID. Tai reta, bet itin pavojinga būklė, kai imuninė sistema beveik neveikia, todėl net įprasta infekcija gali tapti mirtina.

    Dėl šios priežasties vos po gimimo jis buvo perkeltas į sterilią izoliacinę kamerą Teksaso vaikų ligoninėje. Berniuką nuo išorinio pasaulio skyrė skaidri plastikinė siena, o į kamerą patekę daiktai turėjo būti kruopščiai sterilizuojami.

    Kas yra SCID?

    SCID nėra viena konkreti liga, o kelių genetinių sutrikimų grupė, kai organizmas nepagamina funkcionalių T limfocitų, o dažnai sutrinka ir B limfocitų veikla. Dėl to žmogus praktiškai neturi apsaugos nuo virusų, bakterijų ir grybelių.

    Šiandien daugelyje šalių SCID ieškomas naujagimių patikroje, nes ankstyva diagnostika leidžia greičiau pradėti gydymą. Pagrindinės galimybės yra kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių transplantacija, o daliai pacientų taikoma ir genų terapija.

    Gyvenimas už plastikinės sienos

    Davido kasdienybė buvo griežtai reglamentuota: maistas, drabužiai, žaislai ir knygos į kamerą patekdavo tik po dezinfekavimo ir sterilizavimo procedūrų. Fizinį kontaktą buvo galima užmegzti tik per į kameros sienas įmontuotas storas pirštines.

    Šeima stengėsi sukurti kuo normalesnę rutiną, tačiau izoliacija vis tiek reiškė nuolatinį atskyrimą nuo bendraamžių ir įprastų patirčių. Vėliau svarbiausiu ryšiu jam tapo sesuo Katherine, kuri ilgus metus buvo šalia ir galiausiai tapo kaulų čiulpų donore.

    Viltis, kuri neįsitvirtino

    Gydytojai ilgai tikėjosi, kad atsiras sprendimas, kuris leistų berniukui palikti kamerą, tačiau patikimas gydymas nebuvo pasiekiamas taip greitai, kaip tikėtasi. Izoliacija tapo ne laikina priemone, o daugelį metų trukusia realybe.

    Vėliau buvo nuspręsta atlikti kaulų čiulpų transplantaciją iš sesers. Iš pradžių atrodė, kad procedūra pavyko, tačiau kartu su persodintomis ląstelėmis organizme išplito nepastebėtas virusas, sukėlęs sunkią ligą.

    Davidas Philipas Vetteris mirė 1984 metais, sulaukęs dvylikos metų. Jo istorija tapo simboliu, parodžiusiu, kokia trapi gali būti žmogaus apsauga nuo kasdien aplinkoje esančių mikroorganizmų ir kaip kritiškai svarbi ankstyva diagnostika bei modernus gydymas.

  • Vokietija siunčia žinią Trumpui: be Europos technologijų JAV Mėnulio misijos stringa

    Vokietija siunčia žinią Trumpui: be Europos technologijų JAV Mėnulio misijos stringa

    Vokietija siunčia aiškią žinią Vašingtonui: JAV planai kosmose išlieka glaudžiai priklausomi nuo Europos technologijų ir pramonės. Vokietijos kosmoso ministrė Dorothee Bär interviu pabrėžė, kad Europos tiekėjų indėlis yra kritinis tiek dabartinėms, tiek būsimoms misijoms.

    Pasak ministrės, priklausomybė yra abipusė, tačiau JAV kosminėse programose yra konkrečių europietiškų „butelio kaklelio“ technologijų. Ji atkreipė dėmesį, kad tai suteikia Europai svertų naujose varžybose dėl kosmoso infrastruktūros, duomenų ir strateginių komponentų.

    Europos dalis „Orion“ programoje

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Europos aptarnavimo modulis, naudojamas NASA erdvėlaivyje „Orion“. NASA šį modulį apibūdina kaip erdvėlaivio „jėgainę“, nes jis tiekia elektrą, užtikrina varą, šiluminę kontrolę, taip pat prisideda prie gyvybės palaikymo sistemų.

    Modulis surenkamas Brėmene pagal Europos kosmoso agentūros programą, o grandinė apima daugybę tiekėjų visoje Europoje. Tokia struktūra reiškia, kad net ir turėdama didžiulius biudžetus JAV praktiškai negali greitai pakeisti kai kurių jau integruotų, sertifikuotų ir misijoms pritaikytų sprendimų.

    Technologijų suvereniteto įtampa

    Vokietijos žinutė skamba platesniame kontekste, kai Europa ir JAV vis dažniau diskutuoja apie kritinių technologijų kontrolę. Pastaraisiais metais įtampos ašis persikelia į debesiją, dirbtinį intelektą, mikroschemas ir duomenų centrus, kur priklausomybė nuo išorinių tiekėjų vertinama kaip rizika ekonominiam ir nacionaliniam saugumui.

    Vokietijos ministrė akcentavo, kad kosmose situacija analogiška: technologinės grandinės yra tarptautinės, o strateginės kompetencijos koncentruojasi keliuose regionuose. Tai didina politinę kainą bet kokiems ribojimams, nes jie gali smogti ir pačių ribojimų iniciatoriams.

    Naujos kosmoso lenktynės ir Europos dilema

    Pastaraisiais metais kosmoso konkurencija vėl įgavo pagreitį: valstybės ir privatūs žaidėjai kovoja dėl paleidimo pajėgumų, ryšių palydovų, žvalgybos duomenų ir potencialių kosmoso išteklių. JAV šioje srityje stipriai remiasi privačiu sektoriumi, tačiau Europai iššūkis yra ne vien technologijos, bet ir reguliavimo greitis bei investicijų mastas.

    Ministrė kritikavo tendenciją dauginti reguliacinius reikalavimus, teigdama, kad tai gali slopinti Europos čempionų galimybes konkuruoti su JAV bendrovėmis. Ji nurodė, kad Vokietija rengia nacionalinį kosmoso teisės paketą, kurio tikslas būtų sumažinti biurokratiją ir pagreitinti technologijų diegimą.

    „Vokietija ir Europa suteikia kritines pagrindines technologijas JAV kosminėms misijoms, todėl galime tvirtai pasakyti: be mūsų to padaryti nepavyks“, – sakė Dorothee Bär.

    Tuo pat metu Berlynas pabrėžia ir geopolitinę motyvaciją: Europai svarbu išlaikyti stiprų transatlantinį ryšį, bet kartu užsitikrinti, kad strateginės kompetencijos neišslystų konkurentams. Ši įtampa, panašu, tik stiprės, nes kosmosas vis labiau tampa ir ekonomikos, ir saugumo politikos tąsa.

  • Elliott Smith vardas – kosmose: muzikanto garbei pavadintas asteroidas, atrastas 2014 metais

    Elliott Smith vardas – kosmose: muzikanto garbei pavadintas asteroidas, atrastas 2014 metais

    Oficialus įrašas astronomų registre

    Praėjus beveik 23 metams po amerikiečių dainininko ir dainų autoriaus Elliott Smith mirties, jo pavardė įamžinta kosmose. Tarptautinės astronomų bendruomenės sprendimu vienam mažajam Saulės sistemos kūnui suteiktas vardas (861969) Elliottsmith.

    Kalbama apie mažąją planetą, atrastą 2014 metais ir iki šiol žymėtą kataloginiais duomenimis. Sprendimą patvirtino Tarptautinės astronomų sąjungos Mažųjų kūnų nomenklatūros darbo grupė, kuri prižiūri oficialius vardų suteikimo procesus.

    Idėja gimė klausantis dainos

    Iniciatyva kilo Edinburge gyvenančiam nepriklausomam kino kūrėjui Orlando Campopiano. Pasak jo, mintis pavadinti asteroidą muzikanto vardu atsirado klausantis kūrinio Shooting Star iš po mirties išleisto albumo From A Basement On The Hill.

    Autorius kreipėsi į Elliott Smith palikimą administruojančius atstovus, o vėliau paraiška pasiekė Tarptautinę astronomų sąjungą. Galiausiai ji buvo patvirtinta, o vardas įtrauktas į oficialius sąrašus.

    „Ką tik gavome oficialų patvirtinimą, ir pavadinimas jau įsigaliojo: asteroidas (861969) 2014 OS439 dabar oficialiai yra Elliottsmith“, – sakė Orlando Campopiano.

    „Ypač įdomu tai, kad katalogo numeris 861969 tiesiogiai atspindi gimimo datą 1969 metų rugpjūčio 6 dieną“, – pridūrė jis.

    Ką reiškia toks pavadinimas?

    Asteroidų pavadinimai nėra simbolinė etiketė vien socialiniuose tinkluose – tai oficiali tarptautinė nomenklatūra, kurią naudoja astronomai, katalogai ir mokslinės duomenų bazės. Paprastai pirmiausia objektui suteikiamas numeris, o vėliau, laikantis taisyklių, gali būti patvirtintas ir vardas.

    Tokie įamžinimai dažnai tampa ir kultūriniu gestu, nes mažieji kūnai vardais pavadinami ne tik mokslininkų, bet ir menininkų, rašytojų ar kitų visuomenei svarbių asmenybių garbei. Muzikos pasaulyje panašiai įamžinti ir kiti kūrėjai, tarp jų Davidas Bowie, Stevie Wonder, The Beatles, Freddie Mercury, Aretha Franklin ir Bob Dylan.

    Elliott Smith, gimęs Steven Paul Smith, mirė 2003 metų spalį, būdamas 34 metų. Jis laikomas viena ryškiausių JAV indie muzikos figūrų, o jo kūryba iki šiol atrandama naujų klausytojų kartų.

  • NASA X-59 vėl perrašė istoriją: pasiekė Mach 1,4 ir priartino tyliuosius viršgarsinius skrydžius

    NASA X-59 vėl perrašė istoriją: pasiekė Mach 1,4 ir priartino tyliuosius viršgarsinius skrydžius

    X-59 pasiekė naują rekordą

    NASA eksperimentinis lėktuvas X-59 QueSST, kuriamas kartu su „Lockheed Martin“, per bandomąjį skrydį pasiekė Mach 1,4 greitį. Tai naujas programos pasiekimas po pirmojo viršgarsinio skrydžio, kai lėktuvas buvo įsibėgėjęs iki Mach 1,1.

    NASA skelbia, kad skrydis vyko maždaug 16 kilometrų aukštyje, o tai buvo ir aukščiausias šio prototipo skrydis iki šiol. Tokie parametrai laikomi esminiais siekiant pereiti prie kito bandymų etapo, kuriame svarbiausia taps ne greitis, o garsas.

    „X-59 pasiekė svarbų etapą, įsibėgėdamas iki 1,4 Macha ir pakildamas į maždaug 16 kilometrų aukštį“, – pranešė NASA.

    Kodėl šis lėktuvas toks svarbus

    Projektas QueSST kuriamas tam, kad viršgarsinis skrydis virš sausumos ateityje būtų įmanomas be įprasto stipraus garso smūgio. Tradiciniai viršgarsiniai lėktuvai, kirtę garso barjerą, sukelia galingą garsinį trenksmą, dėl kurio daugelyje šalių viršgarsiniai skrydžiai virš gyvenamų teritorijų yra ribojami arba draudžiami.

    X-59 idėja yra pakeisti šį trenksmą į gerokai tylesnį akustinį efektą, kurį žmonės ant žemės girdėtų kaip trumpą, prislopintą garsą. NASA anksčiau yra nurodžiusi, kad siekiama maždaug 75 dB garso lygio, kuris pagal kasdienius palyginimus būtų panašesnis į intensyvų eismą, o ne į staigų sprogstamą trenksmą.

    Kas toliau: skrydžiai virš gyvenamų teritorijų

    Pasiekus Mach 1,4 ir numatytą aukštį, programa artėja prie bandymų, kurie bus svarbiausi reguliavimo pokyčiams. NASA planuoja skrydžius virš kelių JAV bendruomenių, kad realiomis sąlygomis surinktų duomenis apie tai, kaip gyventojai vertina naujo tipo viršgarsinį garsą.

    Surinkta informacija bus perduota aviacijos reguliuotojams, kurie galėtų remtis ja svarstant naujas taisykles viršgarsiniams komerciniams skrydžiams virš sausumos. Jei bandymai patvirtins, kad triukšmas iš tiesų ženkliai mažesnis, tai gali tapti lūžio tašku visai viršgarsinių keleivinių skrydžių rinkai.

    „Kiekvienas naujas bandymas priartina mus prie skrydžių virš bendruomenių ir nuomonių, kurios gali padėti formuoti komercinių viršgarsinių skrydžių ateitį“, – teigiama NASA komentare.

  • Istorinis NASA „Artemis III“ posūkis: į įgulą pirmąkart įtrauktas europietis

    Istorinis NASA „Artemis III“ posūkis: į įgulą pirmąkart įtrauktas europietis

    NASA paskelbė misijos „Artemis III“ įgulą, kuri turėtų tapti svarbiu žingsniu ruošiantis pirmajam per daugiau nei 50 metų žmonių sugrįžimui į Mėnulį. Šį kartą dėmesį traukia istorinis sprendimas: į įgulą pirmą kartą „Artemis“ programoje įtrauktas Europos kosmoso agentūros astronautas.

    Piloto pareigos patikėtos italui Luca Parmitano, o misijai vadovaus NASA astronautas Randy Bresnik. Įguloje taip pat numatyti du misijos specialistai Andre Douglas ir Frank Rubio, o atsarginiu įgulos nariu paskirtas Bob Hines.

    L. Parmitano yra vienas labiausiai patyrusių Europos astronautų: jis du kartus skrido į Tarptautinę kosminę stotį, o 2019 metais vadovavo 61-ajai ekspedicijai ir tapo vienu iš nedaugelio europiečių, vadovavusių stoties darbui. ESA pabrėžia, kad jo vaidmuo „Artemis III“ misijoje atspindi augančią tarptautinės partnerystės reikšmę siekiant ambicingų Mėnulio tyrimų tikslų.

    Kas bus bandoma skrydžio metu?

    Pagal dabartinį planą „Artemis III“ startas numatomas 2027 metų pabaigoje, o pati misija turėtų trukti apie dvi savaites. Skrydis bus vykdomas su erdvėlaiviu „Orion“, kurį į kosmosą iškels raketa SLS iš Kenedžio kosminių skrydžių centro Floridoje.

    Numatyta, kad misija daugiausia dėmesio skirs sudėtingoms dokavimo ir sistemų suderinamumo procedūroms su komerciniais mėnulio nusileidimo moduliais. Teigiama, kad bus treniruojamasi su „Blue Origin“ kuriamu „Blue Moon“ ir „SpaceX“ vystomu „Starship“ – tikrinant mechanines ir elektrines jungtis, programinę įrangą, variklines sistemas bei ryšio procedūras.

    Kodėl europiečio dalyvavimas svarbus?

    Europos indėlis „Artemis“ programoje nėra vien simbolinis: ESA prisideda prie „Orion“ europinio aptarnavimo modulio, kuris užtikrina esmines funkcijas, susijusias su varomąja sistema, energijos tiekimu ir gyvybės palaikymu. Būtent todėl europiečio įtraukimas į įgulą vertinamas kaip logiška tarptautinio pasidalijimo atsakomybėmis tąsa.

    NASA ir partneriai pabrėžia, kad „Artemis“ tikslas nėra vienkartinis nusileidimas. Programa siekia sukurti tvarią infrastruktūrą Mėnulio apylinkėse ir jo paviršiuje, o įgytos technologijos laikomos būtinu tiltu į būsimas pilotuojamas misijas į Marsą.

    Šiuo metu pirmasis pilotuojamas nusileidimas Mėnulio pietų ašigalyje planuojamas 2028 metais. Jei tvarkaraštis nesikeis, „Artemis III“ taps vienu svarbiausių bandymų, turinčių sumažinti rizikas prieš realų nusileidimą ir ilgalaikės veiklos Mėnulyje pradžią.