Tag: NASA

  • „NASA“ virš uragano Simon pamatė keistas bangas: signalas sklido net į aukštus atmosferos sluoksnius

    „NASA“ virš uragano Simon pamatė keistas bangas: signalas sklido net į aukštus atmosferos sluoksnius

    JAV kosmoso agentūra „NASA“ pranešė užfiksavusi neįprastas bangų struktūras virš uragano Simon, kai šis slinko palei Ramiojo vandenyno pakrantę prie Meksikos. Reiškinys buvo pastebėtas iš palydovų, o bangų „piešinys“ matėsi gerokai aukščiau už audros debesis.

    Uraganas anksčiau buvo pasiekęs ketvirtą kategoriją pagal Saffiro–Simpsono skalę, o didžiausias pavojus pakrantės vietovėms kilo dėl liūčių. „NASA“ atkreipė dėmesį, kad intensyvūs krituliai tokiais atvejais dažnai sukelia staigius potvynius ir nuošliaužas, ypač kalnuotose teritorijose.

    Kas tai per bangos?

    Palydoviniai naktiniai stebėjimai parodė vadinamąsias atmosferos gravitacines bangas, kurios nėra susijusios su vandenyno bangavimu. Jos susidaro tuomet, kai sutrikdyta oro masė pradeda svyruoti, o gravitacija ir plūdrumo jėgos stengiasi grąžinti atmosferą į pusiausvyrą.

    Galinguose tropiniuose ciklonuose toks „sutrikdymas“ dažnai prasideda prie uragano akies sienos, kur verda intensyviausios audros. Ten kondensuojantis vandens garams išsiskiria slaptasis šilumos kiekis, kuris maitina stiprius kylančius srautus ir „iššauna“ energiją į aukštesnius atmosferos sluoksnius.

    „Tokios bangos gali keliauti gerokai aukščiau už audros viršūnes ir pasiekti net stratosferą ar dar aukščiau esančius sluoksnius“, – aiškino „NASA“ specialistai.

    Kodėl tai matoma iš kosmoso?

    Nors gravitacinės bangos atmosferoje nėra retos, ne visada pavyksta jas aiškiai užfiksuoti. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atliko labai silpna natūrali šviesa viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, vadinama oro švytėjimu.

    Bangoms pereinant per šį švytėjimą, kinta šviesio intensyvumas ir nuotraukose atsiranda bangų raštai. Tokius subtilius kontrastus geba registruoti „VIIRS“ instrumentas, įrengtas NOAA palydovuose, tačiau stebėjimą dažnai apsunkina nuo Žemės paviršiaus ir atmosferos atsispindinti šviesa.

    Šį kartą sąlygos buvo palankesnės, nes naktinis apšvietimas buvo silpnesnis, todėl oro švytėjimo „tekstūra“ išryškėjo geriau. Pasak mokslininkų, tai dar vienas pavyzdys, kaip tropiniai ciklonai veikia ne tik prie paviršiaus, bet ir visą atmosferos „stulpą“ virš jų.

    Ką tai keičia prognozėse?

    Gravitacinės bangos pačios savaime nėra pavojus žmonėms prie žemės, tačiau jos padeda mokslininkams suprasti, kaip audros perduoda energiją į aukštesnius sluoksnius. Tokie duomenys svarbūs tobulinant atmosferos modelius, kurie naudojami ir orų prognozėms, ir klimatiniams vertinimams.

    „NASA“ nurodė, kad uraganų trajektorijų ir stiprumo prognozės kartais išlieka neapibrėžtos net iki paskutinių parų, ypač kai audras veikia reljefas ir vėjai skirtinguose aukščiuose. Todėl kiekvienas detalus palydovinis stebėjimas prisideda prie tikslesnio supratimo, kaip tokios sistemos keičiasi realiu laiku.

  • NASA parodė stulbinamą virsmą: Vakarų Australijos dykuma iš kosmoso sužydo gėlėmis

    NASA parodė stulbinamą virsmą: Vakarų Australijos dykuma iš kosmoso sužydo gėlėmis

    NASA paskelbė palydovines nuotraukas, atskleidžiančias įspūdingą pokytį Vakarų Australijoje: paprastai sausas Murchison regionas per trumpą laiką virto plačiais žydinčių laukinių gėlių plotais. Vaizdai rodo, kaip dykumos peizažą pakeitė neįprastai palankus kritulių ir temperatūrų derinys.

    Šį reiškinį užfiksavo „Landsat 8“ palydovai, leidžiantys lyginti kraštovaizdį skirtingais metais. NASA duomenimis, palyginus kadrus, darytus rugpjūčio pabaigoje su maždaug metų skirtumu, matyti, kad anksčiau vyraujančias rusvas, plikas teritorijas pakeitė žalumos ir spalvotų žiedų mozaika.

    Kaip dykuma staiga sužydi

    Murchison regionas paprastai pasižymi sausringu klimatu ir augalija, prisitaikiusia prie ilgų laikotarpių be lietaus. Čia vyrauja žolės, krūmynai, druskingų dirvožemių augalai ir akacijos, o dalis laukinių gėlių rūšių evoliuciškai prisitaikė laukti retų, bet intensyvesnių kritulių epizodų.

    Esminis mechanizmas paprastas: daugelio rūšių sėklos dirvoje gali išbūti ramybės būsenoje ilgą laiką. Kai dirvožemis pakankamai sudrėksta, prasideda masinis dygimas, o augalai per trumpą sezoną spėja užaugti, pražysti ir subrandinti naujas sėklas, kurios vėl laukia kito palankaus ciklo.

    Orai, nulėmę rekordinį efektą

    Nurodoma, kad šįkart lemiamą vaidmenį suvaidino drėgmę į vakarinę Australijos dalį atnešę orų procesai. Australijos meteorologijos tarnybos vertinimu, birželį kritulių kiekis kai kuriose teritorijose viršijo daugiametį vidurkį, o rugpjūtis buvo gerokai drėgnesnis nei įprastai.

    Toks kritulių pasiskirstymas ypač svarbus dykumų ekosistemoms, nes svarbu ne vien bendra lietaus suma, bet ir tai, ar drėgmė išsilaiko pakankamai ilgai. Jei dirvožemis sudrėksta keliomis bangomis, augalai turi daugiau laiko įsitvirtinti, o žydėjimas apima didesnius plotus.

    Žiedai ir mokslo infrastruktūra vienoje vietoje

    Žydėjimas užfiksuotas ir netoli Inyarrimanha Ilgari Bundara Murchison radijo astronomijos observatorijos, kurią prižiūri Australijos mokslo agentūra CSIRO. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai: ji yra radijo tylos zonoje, kur ribojami signalai, galintys trikdyti itin silpnų kosminių radijo bangų registravimą.

    Nurodoma, kad šį sezoną laukinės gėlės sužydo ir aplink mokslinius instrumentus, o tarp augalų fiksuojamos ir jautresnės, saugotinos rūšys. Tokios situacijos mokslininkams suteikia progą stebėti, kaip greitai ekosistemos reaguoja į drėgmės pokyčius ir kaip kinta rūšių paplitimas anksčiau intensyviau naudotose teritorijose.

  • „SpaceX“ užmojis šokiruoja: prašo leisti „Starship“ iš Teksaso kelti 456 kartus per metus

    „SpaceX“ užmojis šokiruoja: prašo leisti „Starship“ iš Teksaso kelti 456 kartus per metus

    „SpaceX“ pateikė paraišką JAV Federalinei aviacijos administracijai, prašydama išplėsti „Starship“ startų leidimą iš Starbase aikštelės Teksase iki 456 skrydžių per metus. Šiuo metu bendrovė šioje vietoje turi leidimą vykdyti iki 25 skrydžių per metus.

    Paraiška automatiškai nereiškia, kad tokie skaičiai bus patvirtinti, tačiau rodo „SpaceX“ planų mastą. FAA jau pradėjo procedūras, kurios apima programinio poveikio aplinkai vertinimo rengimą, viešų konsultacijų laikotarpį ir gyventojų susitikimus.

    Leidimų klausimas sprendžiamas etapais

    Pagal pateiktą planą, intensyvinimas būtų vykdomas dviem etapais. Pirmajame „SpaceX“ numato iki 100 „Starship“ startų per metus ir iki 200 nusileidimų, po 100 „Super Heavy“ pirmosios pakopos ir „Starship“ antrosios pakopos.

    Antrajame etape numatomas maksimalus scenarijus: 456 startai ir iki 912 nusileidimų per metus. Tokie skaičiai reikštų, kad skrydžiai vyktų daugiau nei kartą per dieną, todėl FAA vertintų ne tik pačių skrydžių saugą, bet ir triukšmo, eismo, gamtosaugos bei veiklos organizavimo poveikį regionui.

    „Starship“ dar tik bandomas

    „Starship“ yra kuriamas maždaug dešimtmetį ir tebėra aktyvių bandymų stadijoje. Iki šiol įvyko keliolika bandomųjų skrydžių, o didžioji jų dalis startavo būtent iš Starbase Teksase.

    Bandymų programa yra esminė, nes „Starship“ kuriamas kaip daugkartinio naudojimo itin didelio keliamojo pajėgumo kompleksas, kurį „SpaceX“ sieja su palydovų paleidimais, krovinių gabenimu ir ilgalaikėmis kosminėmis misijomis. Didelis planuojamų startų skaičius atspindi tikslą pasiekti oro transportui būdingą reguliarumą, tačiau realų tempą lems ir techninė pažanga, ir reguliaciniai sprendimai.

    Planuojami startai ir Floridoje

    Lygiagrečiai „SpaceX“ ruošia naują „Starship“ startų infrastruktūrą Floridoje, Kennedy kosmoso centro 39A komplekse, kuris priklauso NASA. Bendrovė šią vietą mato kaip papildomą bazę, kuri ateityje padėtų išskaidyti skrydžių srautus.

    Pranešama, kad 39A pritaikymo darbai vykdomi jau kelerius metus, o pirmasis „Starship“ startas iš Floridos galėtų įvykti kitais metais, jei techniniai ir reguliaciniai etapai bus įgyvendinti laiku. Artimiausi bandymai, tikėtina, ir toliau būtų vykdomi iš Teksaso.

    Be to, „SpaceX“ yra minėjusi ir dar ambicingesnius infrastruktūros planus kitose vietose JAV, kurie ilgainiui teoriškai galėtų atverti kelią dar didesniam metiniam skrydžių skaičiui. Vis dėlto tokios apimtys priklausytų nuo leidimų, visuomeninių konsultacijų rezultatų ir aplinkosauginių įsipareigojimų.

  • Thwaiteso ledynas Antarktidoje tirpsta sparčiau nei prognozuota: ką tai reiškia jūros lygiui

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dar vadinamas Paskutinės dienos ledynu, gali prisidėti prie didesnio jūros lygio kilimo, nei manyta anksčiau. Naujas JAV mokslininkų modeliavimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos jo tirpsmas vienas pats gali pakelti pasaulinį jūros lygį maždaug 3 centimetrais, tai yra apie du kartus daugiau nei ankstesnės kai kurios įverčių ribos.

    Thwaitesas yra milžiniškas, jo plotas prilyginamas vidutinio dydžio Europos valstybei. Jis jau dabar laikomas vienu svarbiausių pasaulio ledynų, lemiančių jūros lygio augimą, nes jo tirpsmas prisideda prie pastebimos dalies metinio kilimo, o dar svarbiau, jis tarsi „stabdis“ sulaiko didesnių Vakarų Antarktidos ledo masyvų slinkimą į vandenyną.

    Atnaujintuose skaičiavimuose daugiau dėmesio skiriama procesams ledyno apačioje, ten, kur ledas remiasi į jūros dugną ir pereina į plūduriuojančią ledo lentyną. Tyrėjai pabrėžia, kad ši riba nėra statiška linija, kaip dažnai buvo supaprastintai laikoma anksčiau, o veikiau plati zona, kurią nuolat veikia potvyniai ir atoslūgiai.

    Tokioje zonoje šiltesnis vandenyno vanduo gali dažniau ir giliau patekti po ledu, spartindamas tirpimą iš apačios. Palydoviniai stebėjimai ir detalizuoti fizikiniai modeliai leidžia tiksliau įvertinti, kiek greitai silpnėja ledyno „atrama“ ir kaip tai keičia jo stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia rizika siejama ne vien su kelių centimetrų įnašu per kelis dešimtmečius, o su galimu slenksčio efektu. Jei Thwaitesas prarastų atramą ant povandeninių keterų, jo atsitraukimas gali paspartėti, o tai ilgainiui didintų tikimybę, kad į vandenyną greičiau ims slinkti ir kiti Vakarų Antarktidos ledo masyvai.

    Įvairių tyrimų kontekste Thwaiteso visiškas suirimas siejamas su daugiau nei pusės metro jūros lygio kilimu, o platesnis Vakarų Antarktidos ledo skydo destabilizavimas teoriškai galėtų reikšti kelių metrų augimą per ilgesnį laikotarpį. Tokie pokyčiai reikštų didėjantį pavojų pakrančių miestams, uostams, žemumoms ir geriamojo vandens ištekliams dėl sūdrėjimo.

    Net ir nedideli, bet nuoseklūs jūros lygio pokyčiai kelia praktinių problemų: dažnesnius pakrančių užliejimus per audras, spartesnę eroziją ir didesnes išlaidas infrastruktūros apsaugai. Dėl to mokslininkai akcentuoja, kad tikslinant Thwaiteso prognozes realiau įvertinamos rizikos draudimui, miestų planavimui ir prisitaikymo priemonėms.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad Antarktidos procesai yra glaudžiai susiję su vandenyno šilimu ir ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis. Kuo ilgiau išlieka aukštesnė pasaulio temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad šiltesnis vanduo pasieks ledo lentynas ir toliau silpnins jų stabilumą.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakrančių teritorijoms rizika gali būti didesnė, nei buvo vertinama anksčiau“, – sakė vienas iš tyrėjų.

  • 3 400 bičių kosmose pribloškė NASA: net be gravitacijos jos pastatė korius, bet išryškėjo mįslė

    Istorinis NASA bandymas parodė, kad net ir mikrogravitacijoje bitės sugeba atlikti vieną sudėtingiausių gamtos darbų – statyti korio akutėmis išmargintą vaško struktūrą. Į kosminę misiją buvo išskraidinta apie 3 400 darbininkių ir bičių motinėlė, o rezultatai nustebino net patyrusius tyrėjus.

    Eksperimento metu vabzdžiai buvo laikomi specialiame aliuminio konteineryje su skaidriu dangčiu ir šėrykla. Per maždaug savaitę bitės pagamino vašką ir pastatė apie 200 kvadratinių centimetrų ploto korių dalį, išlaikydamos įprastą šešiakampių akučių geometriją.

    Pirmosios dienos kosmose bitėms buvo sudėtingos: trūko aiškios orientacijos, jos daužėsi į konteinerio sieneles ir judėjo prasčiau nei Žemėje. Vis dėlto po kelių parų vabzdžiai prisitaikė, o stebėjimai parodė, kad jos net gebėjo sudaryti kelių dešimčių centimetrų ilgio gyvą grandinę, būdingą koordinuotam darbui avilyje.

    Kas pasikeitė be gravitacijos?

    Grįžus į Žemę, mokslininkai įvertino korių kokybę ir nustatė, kad akučių sienelių storis, gylis bei diametras iš esmės buvo panašūs į įprastus avilio parametrus. Kitaip tariant, pagrindiniai statybos įgūdžiai ir instinktai niekur nedingo.

    Didžiausias skirtumas pasimatė akučių pasvirime. Žemėje bitės akutes paprastai formuoja su vos pastebimu pasvirimu į viršų, kad medus geriau laikytųsi ir konstrukcija būtų patikimesnė, o kosmose ši kryptis tapo nevienalytė – vienoje dalyje akutės orientavosi į konteinerio dangtį, kitoje – į dugną.

    Toks rezultatas laikomas aiškiu ženklu, kad gravitacija avilyje veikia kaip vienas svarbiausių orientacijos „kompasų“. Kai jos nėra, bitės vis dar geba statyti, tačiau tampa sunkiau išlaikyti vienodą erdvinę kryptį visoje struktūroje.

    Didžioji mįslė – dauginimasis

    Eksperimento duomenys atskleidė ir kitą problemą: nors bičių motinėlė padėjo apie 35 kiaušinėlius, iš jų neišsirito nė viena nauja bitė. Tai rodo, kad vien statybos gebėjimų neužtenka, jei tikslas būtų ilgalaikis bičių išlaikymas kosmose.

    Mokslininkų vertinimu, šį rezultatą galėjo lemti keli veiksniai: mikrogravitacija, vibracijos, stresas, ribota erdvė, temperatūros ar drėgmės svyravimai, taip pat radiacijos poveikis. Vis dėlto vienareikšmės išvados nepakanka, todėl būtini papildomi, modernesniais metodais paremti tyrimai.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Bičių elgsena kosmose svarbi ne vien dėl smalsumo – ji padeda suprasti, kiek vabzdžių elgesį lemia instinktai, o kiek – fizikinė aplinka. Tokios žinios gali būti pritaikomos kuriant uždaras gyvybės palaikymo sistemas ir planuojant ilgalaikes misijas, kuriose reikėtų stabilios maisto gamybos.

    Jei ateityje būtų kuriami šiltnamiai Mėnulyje ar Marse, reikėtų spręsti, kaip užtikrinti patikimą apdulkinimą. Šiandien tam dažniausiai svarstomos kelios kryptys: vabzdžių panaudojimas, rankinis apdulkinimas arba techniniai sprendimai, tačiau kiekvienas kelias turi ribojimų, ypač misijose, kuriose svarbus patikimumas ir energijos sąnaudos.

    Istorinis konteineris, kuriame bitės atliko šį bandymą, vėliau pateko į muziejinę kolekciją kaip vienas netikėčiausių kosminių eksperimentų eksponatų. O pagrindinė išvada išliko aktuali iki šiol: be gravitacijos bitės dirba, bet jų pasaulis tampa kitoks – ir tai kelia naujų klausimų apie gyvybės prisitaikymo ribas.

  • Dvi saulės vos už 16 šviesmečių: mokslininkai skaičiuoja, kad ten galėtų išsilaikyti Žemė

    Dvi saulės vos už 16 šviesmečių: mokslininkai skaičiuoja, kad ten galėtų išsilaikyti Žemė

    Naujas tyrimas rodo, kad potencialiai gyvybei tinkama, į Žemę panašios masės planeta galėtų ilgai išlikti stabilioje orbitoje dvejetainėje žvaigždžių sistemoje. Astronomai tokias sistemas vertina atsargiai, nes antroji žvaigždė gali išbalansuoti planetų orbitas.

    Tyrimo centre atsidūrė 70 Ophiuchi (70 Oph AB) sistema, esanti maždaug už 16 šviesmečių. Joje skrieja dvi K tipo nykštukės, kurios yra vėsesnės ir blankesnės už Saulę, tačiau, pagal dabartinius modelius, gali būti ilgaamžiškesnės ir stabilesnės nei aktyvios raudonosios nykštukės.

    Kaip ieškota planetų pėdsakų

    Mokslininkai sujungė istorinius ir šiuolaikinius radialinio greičio matavimus, sukauptus per labai ilgą laikotarpį ir gautus keliais instrumentais. Šis metodas fiksuoja menkus žvaigždės judėjimo pokyčius, kuriuos sukelia ją „timptelinti“ galintis palydovas, pavyzdžiui, planeta.

    Komanda skelbia pasiekusi mažesnę nei 1 metro per sekundę matavimo paklaidą, kuri yra kritiškai svarbi ieškant mažesnių, uolinių planetų signalų. Vis dėlto net ir toks tikslumas ne visada leidžia aiškiai atskirti planetos poveikį nuo pačios žvaigždės aktyvumo.

    Ką parodė simuliacijos ir kas buvo paneigta

    Norėdami įvertinti, kokios planetos galėtų išlikti, tyrėjai modeliuose tikrino Žemės masės planetų orbitų stabilumą įvairiais atstumais nuo pagrindinės žvaigždės. Skaičiavimai apėmė ilgą laiką astronomine prasme, kad būtų aišku, ar orbita nesuyra dėl antrosios žvaigždės traukos.

    Rezultatai rodo, kad vadinamojoje gyvenamojoje zonoje aplink pagrindinę žvaigždę stabilios orbitos yra įmanomos. Kitaip tariant, antroji žvaigždė nebūtinai „nušluoja“ visus šansus uolinei planetai išlikti ten, kur teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo.

    Kartu tyrėjai nurodo, kad duomenys leidžia atmesti didelių, Jupiterio masės ar dar masyvesnių dujinių milžinių egzistavimą tam tikruose atstumuose nuo žvaigždžių. Tai svarbu ir istoriniame kontekste: 70 Ophiuchi kadaise buvo minėta kaip viena iš ankstyviausių sistemų, kur galėjo būti įtarta planeta, tačiau vėliau tokie signalai dažnai paaiškėdavo esantys žvaigždžių aktyvumo pasekmė.

    Kodėl tai svarbu ateities paieškoms

    Radialinio greičio matavimus dažnai komplikuoja dėmės, magnetiniai ciklai ir kiti žvaigždžių aktyvumo procesai, galintys imituoti planetų sukeliamą signalą. Dėl to dalis „atradimų“ laikui bėgant pervertinami, o tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria tam, kaip patikimai atskirti planetas nuo žvaigždžių triukšmo.

    NASA pabrėžia, kad daugialypės žvaigždžių sistemos danguje yra dažnos, todėl klausimas, ar jose gali išlikti į Žemę panašios planetos, tiesiogiai plečia potencialių taikinių sąrašą. Autorių teigimu, 70 Ophiuchi gali būti viena perspektyviausių artimų sistemų, kur verta ieškoti mažų uolinių planetų, kai atsiras dar jautresni stebėjimai.

    „Galima tikėtis, kad antroji žvaigždė suardys orbitas, tačiau simuliacijos rodo, kad taip būna ne visada“, – sakė vienas iš tyrimo autorių.

    „Tai ir nusivylimas, ir jaudulys: nematome Jupiterio tipo planetos, bet atverčiame naują šios istorinės sistemos skyrių“, – teigė pagrindinis darbo autorius.

  • ESA vadovas meta iššūkį NASA: Europai siūlo 10 mlrd. eurų planą saviems astronautams

    ESA vadovas meta iššūkį NASA: Europai siūlo 10 mlrd. eurų planą saviems astronautams

    Europos kosmoso agentūra (ESA) svarsto ambicingą kryptį: per maždaug dešimtmetį sukurti pajėgumus savarankiškai iškelti astronautus į kosmosą ir juos saugiai pargabenti atgal į Žemę. Apie tai viešai kalbėjo ESA generalinis direktorius Josefas Aschbacheris, siūlantis tam numatyti apie 10 mlrd. eurų.

    Idėja gimsta tuo metu, kai kosmoso sektorius sparčiai auga: ESA vadovas vertina, kad pasaulinė rinka siekia apie 600 mlrd. eurų ir gali didėti maždaug 10 proc. per metus. Tokiose rinkose valstybės dažnai siekia ne tik mokslo laimėjimų, bet ir strateginės autonomijos, kad kritinės technologijos būtų kuriamos ir gaminamos pačioje Europoje.

    ESA teigimu, 2025 metais ministrų taryboje valstybės narės įsipareigojo agentūrai skirti daugiau nei 22 mlrd. eurų biudžetą, tai yra apie 32 proc. daugiau nei 2022 metais. Kartu suteiktas mandatas kosmoso technologijas naudoti neagresyviai saugumo ir gynybos sričiai, įskaitant išorės sienų stebėjimo sprendimus.

    Kodėl Europai to reikia?

    Nuo įkūrimo 1975 metais ESA pilotuojamoms misijoms rėmėsi tarptautiniais partneriais, pirmiausia NASA, o anksčiau dalį skrydžių užtikrino ir Rusija. Pastaraisiais metais Europos astronautai į orbitą dažniausiai skrenda JAV laivais, o NASA pilotuojamuose skrydžiuose itin svarbią vietą užėmė „SpaceX“.

    Josefas Aschbacheris atkreipė dėmesį, kad „SpaceX“ yra minėjusi planus apie šio dešimtmečio pabaigą keisti dabartinius sprendimus, todėl Europai kyla klausimas, kaip užsitikrinti patikimą prieigą prie pilotuojamų skrydžių ateityje. Geopolitinė įtampa ir ribotas šalių, galinčių savarankiškai leisti astronautus, skaičius didina neapibrėžtumą dėl vietų prieinamumo ir kainos.

    „Kodėl to nepadarius patiems?“, – sakė Josefas Aschbacheris.

    Ką reikėtų sukurti Europoje?

    ESA pabrėžia, kad Europa nėra tuščioje vietoje: veikia „Copernicus“ Žemės stebėsenos programa ir „Galileo“ palydovinės navigacijos sistema, o pramonė turi patirties raketų, palydovų ir mokslinių misijų srityse. Tačiau esminė spraga yra pilotuojamas erdvėlaivis, įgulos gelbėjimo ir sugrąžinimo infrastruktūra bei visa sertifikavimo grandinė, reikalinga žmonių skrydžiams.

    Pagal pristatomą viziją, maždaug 10 mlrd. eurų investicija per dešimt metų leistų sukurti europinį įgulos modulį ir jo eksploatavimo ekosistemą. Toks projektas reikštų ilgalaikes darbo vietas, užsakymus Europos tiekėjams ir kompetencijų auginimą, tačiau kartu reikalautų politinio pritarimo ir aiškaus valstybių narių finansavimo plano.

    Kaina ar investicija?

    ESA argumentas remiasi ir ekonomika: net ir neturint savo erdvėlaivio, Europa artimiausią dešimtmetį vis tiek turėtų skirti milijardus eurų dalyvavimui pilotuojamose programose. Agentūros vadovas skaičiuoja, kad vietų pirkimas JAV erdvėlaiviuose ir prieiga prie komercinių orbitinių stočių galėtų kainuoti apie 5 mlrd. eurų per dešimt metų, o šios lėšos daugiausia atitektų ne Europos pramonei.

    Papildomą spaudimą didina ir Tarptautinės kosminės stoties ateitis: po planuojamo eksploatacijos pabaigos laikotarpio šios funkcijos, tikėtina, persikels į komercines stotis. Tai reikštų, kad moksliniams tyrimams orbitinėje laboratorijoje Europa turėtų ne tik susitarti dėl infrastruktūros, bet ir garantuoti, kad apskritai gali nusiųsti įgulas bei eksperimentus tada, kai to reikia.

    „Verčiau šį finansavimą investuočiau Europoje, kad stiprintume pramonę ir didintume autonomiją, o ne tiesiog išleistume lėšas už Europos ribų“, – sakė Josefas Aschbacheris.

    ESA vadovas taip pat pabrėžia, kad autonomija nebūtų izoliacija: Europa galėtų išlaikyti partnerystes ir net siūlyti vietas sąjungininkams, pavyzdžiui, Japonijai ar Australijai. Tačiau pagrindinis tikslas būtų turėti patikimą europinį sprendimą, kuris sumažintų priklausomybę nuo kitų valstybių sprendimų ir politinių svyravimų.

    Artimiausias etapas priklausys nuo to, ar ESA valstybės narės politiniu lygiu sutars dėl tokio masto pilotuojamos programos ir jos finansavimo. Jei sprendimas bus teigiamas, tai gali tapti vienu reikšmingiausių Europos kosmoso politikos posūkių nuo „Galileo“ ir „Copernicus“ programų sukūrimo.

  • NASA planas prikaustė dėmesį: „SR-71 Blackbird“ gali būti spaudžiamas iki 5 000 km/h

    NASA planas prikaustė dėmesį: „SR-71 Blackbird“ gali būti spaudžiamas iki 5 000 km/h

    NASA vėl kelia į viešumą idėją, kuri aviacijos entuziastams skamba kaip sensacija: legendinis žvalgybinis lėktuvas „SR-71 Blackbird“ gali sulaukti naujų bandymų, o ambicijos siejamos net su maždaug 5 000 km/h greičiu. Kalbama apie konkrečią mašiną, vadinamą 844 numeriu, kuri paskutinį kartą į orą kilo 1999 metų spalio 9 dieną.

    Pastaraisiais metais „SR-71“ daugiausia buvo matomas kaip istorinis eksponatas, tačiau dabar jis, kaip skelbiama, perkeltas į angarą, atliktos pirminės apžiūros ir pradėtos konsultacijos su buvusiais projekto inžinieriais. Oficialus skrydžių programos patvirtinimas kol kas neviešinamas, bet vien tai, kad agentūra grįžta prie vertinimų, rodo realų interesą.

    Aukštis ir greitis vėl prioritetas

    NASA pastaruoju metu viešai pabrėžia norą atgaivinti aukšto ir didelio greičio skrydžių tyrimus bei plėsti eksperimentinių X tipo orlaivių kryptį. Tokie projektai paprastai siejami ne su demonstraciniais pasirodymais, o su labai konkrečiais tikslais: naujų medžiagų, aerodinamikos, šiluminės apsaugos, jutiklių ir variklių technologijų patikra realiomis sąlygomis.

    „SR-71“ istorijoje jau buvo naudojamas kaip skraidanti laboratorija, kur bandyta aerodinamika, variklio darbas, konstrukciniai sprendimai ir matavimo sistemos. Dėl to jis ir šiandien laikomas patrauklia platforma, jei tik įmanoma saugiai atkurti bent dalį jo skrydinių pajėgumų.

    Kas riboja „Blackbird“ greitį?

    Pagrindiniai „SR-71“ apribojimai gerai žinomi nuo tarnybos laikų. Orlaivis buvo projektuotas ilgesniam kruiziniam skrydžiui maždaug Mach 3,2 greičiu, tai yra apie 3 900 km/h, o oficialiai minimas greičio rekordas siejamas su Mach 3,3, tai yra apie 4 040 km/h.

    Ribos daugiausia atsiremia į variklius „Pratt & Whitney“ J58 ir jų jautrumą įsiurbiamo oro temperatūrai. Didėjant greičiui, stipriai kyla šiluminės apkrovos, o pasiekus maždaug 427 laipsnius Celsijaus į kompresorių patenkančio oro temperatūrą didėja pažeidimų rizika. Papildomą problemą kelia ir smūginės bangos, galinčios trikdyti oro įsiurbimo sistemų darbą.

    Idėja: trumpi šuoliai virš ribų

    Dar 1990-aisiais NASA inžinierius Timas Connersas buvo parengęs koncepcinį sprendimą, kaip labai trumpam viršyti įprastas eksploatacines ribas. Jo esmė buvo ne variklio konstrukcijos šaldymas, o aušinamosios medžiagos purškimas ant įsiurbiamo oro, kad sumažėtų jo masinė temperatūra ir trumpai būtų galima paspartėti virš maždaug Mach 3,4.

    Toks režimas būtų buvęs skirtas tik trumpiems, kontroliuojamiems pagreitėjimams, o ne nuolatiniam skrydžiui. Tuomet, pagal koncepciją, lėktuvas turėtų sumažinti greitį, kad neperžengtų saugių šiluminių ir aerodinaminių ribų. Istoriškai ši studija liko teorinė, nes projektui pritrūko finansavimo ir buvo įvertintos rizikos.

    Pagal tuometinius vertinimus, „SR-71“ teoriškai galėtų atlaikyti trumpus skrydžio epizodus arti Mach 4, tačiau silpniausia grandis išliktų J58 varikliai, kurių medžiagų atsparumas karščiui nėra skirtas dar didesnėms apkrovoms. Jei varikliai būtų keičiami į nuo pradžių aukštesnei temperatūrai projektuotas sistemas, tuomet ribojančiu veiksniu galėtų tapti jau pati orlaivio konstrukcija.

    Ekspertai taip pat svarsto, kad realistiškesnė kryptis galėtų būti ne bandymas prikelti originalias jėgaines, o modernizuotas variklių sprendimas, artimas kombinuotų sistemų logikai, kai skirtinguose režimuose dirba skirtingi oro reaktyvinio variklio principai. Tokios idėjos siejamos su hipergarsinių technologijų plėtra, kur greitis tampa svarbus ne rekordams, o bandymų duomenims.

    Vis dėlto po beveik trijų dešimtmečių prastovos bet koks realus sugrįžimas į skrydžius reikštų sudėtingą ir brangų atnaujinimą: nuo variklių būklės ir jų komponentų prieinamumo iki avionikos, hidraulikos, laidynų ir specialistų, kurie dar prisimena šios platformos specifiką. Net jei 5 000 km/h skamba ambicingai, pats faktas, kad NASA vertina galimybes, rodo didėjantį strateginį susidomėjimą didelio greičio skrydžiais.

  • „SpaceX“ ruošia „Starship“ skrydžiams iš Floridos: istorinė 39A aikštelė jau ant slenksčio

    „SpaceX“ ruošia „Starship“ skrydžiams iš Floridos: istorinė 39A aikštelė jau ant slenksčio

    Istorinis posūkis „Starship“ programai

    „SpaceX“ jau kelerius metus vysto itin didelės keliamosios galios raketą „Starship“, kuri laikoma kertiniu kompanijos projektu tiek palydovų, tiek būsimų misijų į Mėnulį ir Marsą planuose. Iki šiol bandomieji skrydžiai ir starto infrastruktūra buvo sutelkti Teksase, „Starbase“ bazėje.

    Tačiau kompanija vis aktyviau ruošiasi dalį „Starship“ operacijų perkelti į Floridą. Pagrindinis tikslas – turėti daugiau nei vieną starto vietą ir užtikrinti didesnį lankstumą planuojant bandymus bei skrydžius.

    Atnaujinama 39A: kodėl tai svarbu

    Vienas svarbiausių Floridos projektų – legendinė 39A starto aikštelė Kennedy kosmoso centre. Ši aikštelė priklauso NASA ir yra viena garsiausių JAV kosmoso istorijoje, nes iš čia kilo „Apollo“ programos Mėnulio misijos ir vėliau buvo leidžiami daugkartiniai erdvėlaiviai.

    „Iš esmės jau baigėme didelę dalį pradinių statybos darbų ir įdiegėme „Starship“ startui būtinas sistemas, dabar pereiname į priėmimo ir operacinių bandymų fazę“, – sakė „SpaceX“ atstovė Julianna Scheiman.

    120 metrų milžinas kelia naujus reikalavimus

    39A modernizacija „Starship“ poreikiams pradėta dar 2021 metų pabaigoje. Tam yra aiški priežastis: „Starship“ su pirma pakopa „Super Heavy“ yra daugiau nei 120 metrų aukščio sistema, todėl infrastruktūrai keliami visai kiti apkrovų, liepsnos nukreipimo ir aptarnavimo reikalavimai.

    Iš 39A jau buvo leidžiamos „Falcon 9“ ir „Falcon Heavy“ raketos, tačiau jos gerokai mažesnės, tad „Starship“ pritaikymas pareikalavo sudėtingesnių konstrukcinių sprendimų ir kitokios įrangos.

    Kada gali įvykti pirmasis startas iš Floridos?

    Pasak viešai skelbtų planų, „SpaceX“ dar numato bent vieną „Starship“ startą iš Teksaso, o tik po to gali rimtai svarstyti skrydį iš Floridos. Tai reiškia, kad pirmasis „Starship“ startas iš 39A greičiausiai neįvyks artimiausiu metu.

    Vertinant bandymų tempą ir infrastruktūros užbaigimo bei testavimo etapą, realistiškiausias scenarijus – startas iš Floridos galėtų būti planuojamas tik vėlesnėms misijoms. Galutinė data priklausys nuo techninių patikrų rezultatų ir reguliavimo procedūrų.

  • Astronautė Sophie Adenot grįžo po rekordinės misijos TKS: 237 dienos orbitoje ir nusileidimas Ramiajame

    Astronautė Sophie Adenot grįžo po rekordinės misijos TKS: 237 dienos orbitoje ir nusileidimas Ramiajame

    Rekordinė europietės misija

    Prancūzijos astronautė Sophie Adenot po daugiau nei aštuonių mėnesių Tarptautinėje kosminėje stotyje grįžo į Žemę ir taip pasiekė ilgiausios europiečio kosminės misijos rekordą. Europos kosmoso agentūros (ESA) atstovė orbitoje išbuvo 237 dienas, skriejusi maždaug 400 kilometrų aukštyje.

    Po parą trukusios kelionės kapsulė su keturiais įgulos nariais nusileido Ramiajame vandenyne netoli San Diego krantų JAV. Kartu su Adenot į Žemę grįžo rusų kosmonautas Andrejus Fediajėvas ir du JAV astronautai Jessica Meir bei Jackas Hathaway.

    Grįžimas: karštis, tyla ir parašiutai

    Paskutinės nusileidimo minutės įgulai buvo fiziškai intensyvios: kapsulė dideliu greičiu nėrė į atmosferą, o vėliau ją pristabdė parašiutų sistema. Nusileidimo metu, kaip įprasta, ryšys su įgula kuriam laikui nutrūko dėl plazmos sluoksnio, susidarančio kapsulei įkaitus atmosferoje.

    Po iškėlimo iš kapsulės įgula atliko trumpą medicininę patikrą. Vėliau astronautai buvo skraidinami į sausumą JAV, o tolesniame etape planuotas skrydis į NASA Johnsono kosmoso centrą Hiustone.

    Kas laukia po nusileidimo

    ESA medikų komanda perėmė Sophie Adenot sveikatos priežiūrą, nes po ilgo buvimo mikrogravitacijoje organizmui reikia adaptacijos. Tokiais atvejais dažniausiai fiksuojami laikini pokyčiai, susiję su raumenų mase, kaulų tankiu, skysčių pasiskirstymu organizme ir pusiausvyra.

    ESA teigimu, Adenot laukia kelių savaičių reabilitacijos ir fizinio atstatymo programa Europoje. Po jos astronautai paprastai grįžta prie treniruočių, medicininių testų ir misijos rezultatų aptarimo su inžinierių bei mokslininkų komandomis.

    „Po tokios trukmės misijos svarbiausia yra saugus sugrįžimas ir nuoseklus organizmo atsistatymas, kad astronautė galėtų grįžti prie įprasto režimo“, – sakė ESA medicinos komandos atstovas.

    Istoriniai pasiekimai ir ankstesnis rekordas

    Sophie Adenot tapo antrąja prancūze, pasiekusia Karmano liniją, kuri plačiai laikoma riba tarp atmosferos ir kosmoso. Ji taip pat įėjo į istoriją kaip pirmoji prancūzė, atlikusi išėjimus į atvirą kosmosą, kurių per misiją įvykdė tris.

    Iki šiol ilgiausios europiečio kosminės misijos rekordas priklausė italų astronautui Luca Parmitano, 2019–2020 metais orbitoje praleidusiam 201 dieną. Adenot rezultatas šią kartelę kilstelėjo dar aukščiau, sustiprindamas Europos vaidmenį tarptautinėse TKS programose.