CP v2

Tag: NASA

  • NASA parodė stulbinančią transformaciją: Juodoji jūra pavasarį tampa turkio spalvos

    NASA parodė stulbinančią transformaciją: Juodoji jūra pavasarį tampa turkio spalvos

    NASA paskelbė naujausias palydovo PACE nuotraukas, kuriose aiškiai matyti ryški Juodosios jūros spalvos kaita. Pavasarį ir vasaros pradžioje dalis jūros paviršiaus iš tamsaus atspalvio persimaino į pieno melsvą ar turkio spalvą, o vaizdas įspūdingas net iš orbitos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra staigmena: toks reiškinys Juodojoje jūroje kartojasi sezoniškai. Spalvą lemia ne tarša ar neįprasti cheminiai procesai, o masinis mikroskopinių organizmų suaktyvėjimas, kurį palydovai gali užfiksuoti labai detaliai.

    Kas nudažo jūrą turkiu?

    Pagrindiniai šio reginio kaltininkai yra kokolitoforai – fitoplanktonui priskiriami vienaląsčiai organizmai. Juos dengia plokštelės iš kalcio karbonato, todėl suintensyvėjus jų „žydėjimui“ jūros paviršius tampa šviesesnis, nes šios dalelės efektyviai sklaido ir atspindi šviesą.

    Nors atskiro organizmo plika akimi pamatyti neįmanoma, milijardinės populiacijos pakeičia ištisų akvatorijų išvaizdą. Tokie žydėjimai dažniausiai suaktyvėja, kai pagerėja apšvietimas, sušyla vanduo ir susidaro palankesnės sąlygos planktonui sparčiai daugintis.

    Kitu metų laiku Juodojoje jūroje dažniau dominuoja kitos mikrodumblių grupės, pavyzdžiui, titnagdumbliai, kurie vandens paviršiaus taip neiššviesina. Dėl to didžiąją metų dalį jūra atrodo tamsesnė, o staigus turkio „proveržis“ ryškiausiai išsiskiria būtent šiltuoju sezonu.

    PACE misija ir ką ji stebi

    Nuotraukos padarytos PACE palydovu, kuris skirtas vandenynų ir atmosferos stebėsenai, įskaitant aerozolius, debesis ir jūrų ekosistemų pokyčius. Jo Ocean Color Instrument sensorius matuoja itin subtilius vandens spalvos skirtumus, kurie išduoda, kaip kinta planktono kiekis ir pasiskirstymas.

    Tokia stebėsena svarbi ne tik dėl gražių vaizdų: pagal spalvos signalus galima vertinti ekosistemų būklę, maistinių medžiagų pasiskirstymą ir netiesiogiai stebėti kai kuriuos klimato kaitos poveikius. Palydoviniai duomenys leidžia aprėpti didžiules teritorijas ir sekti procesus beveik realiuoju laiku, kai tiesioginiai matavimai jūroje būtų brangūs ar sudėtingi.

    Kodėl tai svarbu klimatui?

    Kokolitoforai svarbūs ir dėl anglies apytakos: augdami jie naudoja ištirpusį anglies dioksidą, o žuvę dalį anglies „išneša“ į gilesnius sluoksnius, kai organinė medžiaga ir mineralinės plokštelės grimzta žemyn. Dėl to tokie žydėjimai yra vienas iš natūralių procesų, kurie prisideda prie anglies kaupimo vandenynuose.

    Mokslininkams svarbu suprasti, kaip tokie sezoniniai reiškiniai kinta ilgalaikėje perspektyvoje, nes jūrų ekosistemos jautriai reaguoja į vandens temperatūrą, stratifikaciją ir maistinių medžiagų cirkuliaciją. Būtent todėl PACE tipo misijos laikomos vienu svarbiausių šiuolaikinės oceanografijos įrankių, padedančių matyti „didįjį paveikslą“ pasauliniu mastu.

  • „SpaceX“ skelbia 13-ojo „Starship“ skrydžio datą: po fiasko keičia kritinę variklių seką

    „SpaceX“ skelbia 13-ojo „Starship“ skrydžio datą: po fiasko keičia kritinę variklių seką

    „SpaceX“ ruošia 13-ąjį „Starship“ bandomąjį skrydį iš Starbase bazės Teksase. Bendrovė nurodo, kad startas planuojamas ne anksčiau kaip liepos 16 dieną, o 90 minučių starto langas prasidėtų 00.45 val. Lenkijos laiku, tai yra naktį iš liepos 16 į 17 dieną.

    Prieš maždaug 30 minučių iki starto „SpaceX“ įprastai pradeda tiesioginę transliaciją. Ji paprastai skelbiama bendrovės paskyrose, o šio skrydžio transliacija numatyta platformoje X. Galutinis laikas gali kisti dėl techninių patikrų ir oro sąlygų.

    Kas nutiko per ankstesnį bandymą

    Po ankstesnio „Starship“ bandymo „SpaceX“ pateikė paaiškinimą, kas sutrikdė misijos eigą. Bendrovės teigimu, problemų šaltiniu tapo pakeista antrosios pakopos variklių uždegimo seka, kuri nepasiteisino realiomis sąlygomis.

    Dėl šio nukrypimo pirmosios pakopos „Super Heavy“ orientacija pasisuko apie 90 laipsnių. Leidžiantis penki iš 33 variklių neįsijungė taip, kaip tikėtasi, todėl suplanuotas nusileidimas ant vandens nepavyko, o pakopa atsitrenkė į vandenį.

    „SpaceX“ skelbia, kad uždegimo sekos algoritme atliko korekcijas ir tikisi, jog tai leis išvengti ankstesnio scenarijaus pasikartojimo. Tokie pakeitimai yra įprasta bandomųjų skrydžių dalis, kai sprendimai patvirtinami tik po realių skrydžio duomenų analizės.

    Kuo išsiskiria „Starship“ V3

    Į 13-ąjį skrydį taikosi „Starship“ V3 versija, kurioje įdiegta daugiau konstrukcinių ir sisteminių patobulinimų. Pirmoji pakopa „Super Heavy“ šioje konfigūracijoje yra didesnė, o visa sistema toliau adaptuojama dažnesniam testavimui ir didesniam patikimumui.

    „Starship“ programa laikoma viena ambicingiausių dabartinėje kosmoso pramonėje, nes siekia sukurti itin didelės keliamosios galios, daugkartinio naudojimo raketą. Viešai skelbiamuose bendrovės vertinimuose minima, kad teoriškai į žemąją Žemės orbitą ji galėtų iškelti apie 100 tonų naudingosios apkrovos.

    Ši raketa svarbi ne tik „SpaceX“ planams, bet ir NASA, kuri „Starship“ viršutinę pakopą pasirinko kaip vieną iš Mėnulio nusileidimo sprendimų „Artemis“ programai. Vis dėlto iki operacinio panaudojimo dar laukia nemažai bandymų, sertifikavimo ir saugos reikalavimų įgyvendinimo.

    Ko tikėtis per 13-ąjį skrydį

    Kaip ir ankstesniuose bandymuose, pagrindinis tikslas bus patikrinti atnaujintų sistemų darbą viso skrydžio metu, ypač variklių uždegimo seką ir pakopų valdymą kritinėse fazėse. Sėkmę šiuose etapuose dažnai lemia ne vienas parametras, o jų visuma, įskaitant programinę įrangą, jutiklius ir variklių darbą.

    „SpaceX“ testavimo strategija remiasi greitu iteravimu, kai po kiekvieno bandymo surenkami duomenys ir atliekami tiksliniai pakeitimai. Būtent todėl net ir po nesėkmingų nusileidimų ar avarijų programos tempas dažnai nemažėja, o nauji bandymai planuojami per kelias savaites ar mėnesius.

  • NASA inžinierių „stebuklas“ ar eilinis triukas? Reguliuotojai perspėja dėl netikrų kondicionierių

    NASA inžinierių „stebuklas“ ar eilinis triukas? Reguliuotojai perspėja dėl netikrų kondicionierių

    Europą vėl alinant karščių bangoms, socialiniuose tinkluose ir vaizdo platformose suaktyvėjo reklamos, žadančios revoliucinius nešiojamuosius kondicionierius. Skelbimuose tikinama, kad mažas įrenginys esą per akimirką atvėsina kambarį ir sunaudoja itin mažai elektros, tačiau ekspertai ragina išlikti budriems.

    Įspėjimą dėl klaidinančių kampanijų paskelbė Jungtinės Karalystės reklamos priežiūros institucija Advertising Standards Authority, prižiūrinti, ar reklama atitinka Committees of Advertising Practice taisykles. Reguliuotojai pažymi, kad dalis reklamų remiasi teiginiais, kurie skamba per gerai, kad būtų tiesa, ir dažnai nėra pagrįsti jokiais patikrinamais duomenimis.

    Viena dažniausių žinučių teigia, kad įrenginį neva sukūrė buvę NASA inžinieriai, o patalpą jis atvėsina per 90 sekundžių. Specialistai pabrėžia, kad tokie pažadai prieštarauja elementariai fizikai, nes realiam patalpos vėsinimui reikia pašalinti šilumą iš patalpos, o tam paprastai reikalinga žarna karštam orui išvesti į lauką arba išorinis blokas.

    Reguliuotojai taip pat atkreipia dėmesį į kainodarą: pirkėjai dažnai nukreipiami į parduotuves, kuriose tokie prietaisai parduodami maždaug už 80–140 eurų, nors reali jų vertė gali būti gerokai mažesnė. Be to, dalis reklaminių vaizdo įrašų ir iliustracijų atrodo sukurti pasitelkiant dirbtinis intelektas, taip suteikiant produktui tariamai pažangesnį įvaizdį.

    Tokias prekes praktiškai išbandė statybų inžinierius ir turinio kūrėjas Stuartas Matthewsas, valdantis „Youtube“ kanalą „Proper DIY“. Jis nupirko kelis reklamuotus įrenginius ir nustatė, kad vietoje žadėto kondicionieriaus gavo paprastą mažos galios ventiliatorių su elementaria konstrukcija.

    „Tai buvo mažas, paprastas ventiliatorius, kurio vertė nepalyginamai mažesnė, nei prašoma kaina“, – sakė Stuartas Matthewsas.

    Pasak jo, vienoje reklamoje įrenginys buvo pristatytas kaip atvirkštinis kondicionierius su skystu aušinimo kasetės sprendimu. Tačiau viduje rasta drėkinama plokštelių sistema iš esmės labiau primena garinį vėsintuvą, kuris vėsina orą vandeniui garuojant.

    Ekspertai pabrėžia, kad gariniai vėsintuvai gali būti veiksmingi karštame ir sausame klimate, tačiau didina drėgmę patalpoje ir todėl prastai tinka vietovėse, kur drėgmė ir taip aukštesnė. Tai nėra tas pats, kas tikras nešiojamas oro kondicionierius su kompresoriumi, kuris pašalina šilumą iš patalpos ir ją išpučia į lauką.

    Advertising Standards Authority ragina vartotojus atpažinti įtartinus signalus: stebuklingai greitą vėsinimą, neįtikėtinus energijos taupymo pažadus ir dramatiškas istorijas apie slaptas technologijas ar tariamus garsios organizacijos kūrėjus. Taip pat rekomenduojama nepasikliauti vien pardavėjo puslapyje pateiktais atsiliepimais ir ieškoti nepriklausomų apžvalgų.

    Jei kyla abejonių, verta patikrinti pardavėjo rekvizitus, fizinį registracijos adresą ir aiškią grąžinimo tvarką, nes sukčiai šią informaciją dažnai slepia. Prieš perkant pravartu palyginti techninius parametrus su realiais rinkos standartais, o ypač įsitikinti, ar įrenginys išvis turi šilumos šalinimo sprendimą, be kurio patalpos kondicionavimas praktiškai neįmanomas.

    Reguliuotojai pripažįsta, kad klaidinančios reklamos kartojasi sezoniškai: analogiški triukai anksčiau buvo fiksuojami ir šaltuoju sezonu, kai taip pat agresyviai reklamuoti mini šildytuvai, neva galintys pakeisti centrinį šildymą. Nors aptikimui vis dažniau naudojamos automatizuotos sistemos, galutinė apsauga dažnai priklauso nuo paties pirkėjo kritinio vertinimo ir pranešimų apie įtartinas reklamas.

  • Mįslinga švytinti jūra stebina 400 metų: mokslininkai atskleidė, kas ją sukelia

    Mįslinga švytinti jūra stebina 400 metų: mokslininkai atskleidė, kas ją sukelia

    Kas yra pieno jūros?

    Jūrininkų žurnaluose pasakojimai apie švytintį vandenyną aptinkami mažiausiai keturis šimtmečius. Aprašymai kartojasi: milžiniški plotai naktį atrodo tarsi padengti sniegu ar skystu sidabru.

    Skirtingai nuo įprastos bioliuminescencijos, kai šviesos blyksniai pasirodo bangose ar judant gyvūnams, vadinamosios pieno jūros švyti tolygiai. Tai vientisas, švelnus švytėjimas, galintis nusidriekti per tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Ką pavyko sužinoti mokslui

    Nors per maždaug 400 metų užfiksuota apie 400 pranešimų, tiesioginių tyrimų ilgą laiką trūko. Pagrindinė problema paprasta: reiškinys retas ir dažniausiai pasirodo atvirame vandenyne, toli nuo krantų.

    Proveržis įvyko 1985 metais, kai tyrėjams pavyko paimti vandens mėginius iš švytinčios zonos. Analizė parodė itin didelę bioliuminescencinių bakterijų Vibrio harveyi koncentraciją, todėl būtent jos laikomos pagrindiniu švytėjimo šaltiniu.

    Vis dėlto svarbiausia mįslė išlieka: kodėl milžiniški kiekiai bakterijų ima švytėti sinchroniškai ir suformuoja tokio dydžio tolygiai spindintį paviršių. Mokslininkai svarsto, kad tai gali būti susiję su bakterijų tarpusavio komunikacija ir aplinkos sąlygomis, tačiau vieno patvirtinto mechanizmo kol kas nėra.

    Kur reiškinys pasitaiko dažniausiai ir kaip jį gaudo palydovai

    Istoriniai duomenys rodo, kad pieno jūros dažniau registruojamos Arabijos jūroje ir Pietryčių Azijos regionuose. Tyrėjai įtaria, kad svarbų vaidmenį gali turėti didelio masto klimato svyravimai, tokie kaip Indijos vandenyno dipolis ir El Ninjo–Pietų osciliacija.

    Pastaraisiais metais situaciją pakeitė palydoviniai stebėjimai: NASA ir NOAA naudojami VIIRS instrumentai geba fiksuoti labai silpną naktinį vandenyno švytėjimą. 2012–2021 metais iš kosmoso identifikuota 12 tokių įvykių, o vieno 2019 metais užfiksuoto švytinčio ploto dydis buvo panašus į Islandijos teritoriją.

    Tokie stebėjimai leidžia ne tik patvirtinti atvejus, bet ir kurti duomenų bazes bei algoritmus, galinčius padėti prognozuoti, kur ir kada reiškinys gali pasikartoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai atvertų kelią tikslingoms ekspedicijoms ir išsamesniems mėginių tyrimams.

    Dar vienas atviras klausimas yra ekologinė šio švytėjimo prasmė: ar jis rodo ypač aktyvią, gerai funkcionuojančią ekosistemą, ar priešingai, signalizuoja apie nepalankius pokyčius. Atsakymas galėtų suteikti vertingų žinių apie vandenynų būklę ir klimato kaitos poveikį jūrinei gyvybei.

    Bioliuminescencija laikoma vienu seniausių gyvų organizmų prisitaikymų, todėl jos supratimas svarbus ne tik Žemės ekosistemoms. Tyrėjai neatmeta, kad tokie procesai gali padėti geriau įvertinti ir paprastų gyvybės formų paieškos už Žemės ribų kryptis.

  • Pentagonas paviešino naujus NSO dokumentus: mįslingas objektas įskrido virš branduolinės gamyklos

    Pentagonas paviešino naujus NSO dokumentus: mįslingas objektas įskrido virš branduolinės gamyklos

    Pentagonas paviešino naują įslaptintų dokumentų ir vaizdo įrašų paketą apie neatpažintus anomalinius reiškinius, dažnai vadinamus NSO. Skelbiama, kad medžiaga pateikiama etapais, o papildomi dokumentai turėtų būti viešinami toliau, kai bus baigta jų peržiūra.

    Naujausioje rinkinio dalyje iš viso pateikiami 19 vaizdo įrašų, 14 dokumentų, 4 garso įrašai ir 3 nuotraukos. Nurodoma, kad medžiaga surinkta iš kelių JAV institucijų ir agentūrų archyvų, įskaitant su gynyba, kosmosu ir žvalgyba susijusias struktūras.

    Incidentas prie Pantex objekto

    Vienas detaliausiai aprašytų epizodų siejamas su 2015 metų rugsėjo 1 dieną užfiksuotu įvykiu netoli Pantex komplekso Teksase. Tai vienintelė JAV vieta, kur vykdomas branduolinių ginklų surinkimas ir išardymas, todėl bet koks oro erdvės pažeidimas ten vertinamas ypač jautriai.

    Pagal paviešintą ataskaitą, apsaugos pareigūnai buvo pasiųsti reaguoti po to, kai aptiktas neatpažintas objektas pateko į objekto oro erdvę. Dėl situacijos buvo įvesta laikina blokada, kol vyko patikra ir incidento vertinimas.

    Liudytojai objektą apibūdino kaip į rombą panašią formą su suapvalinta viršutine dalimi. Ataskaitoje teigiama, kad jis buvo maždaug 1,2 metro aukščio ir apie 60 centimetrų pločio, judėjo tyliai, 16–24 kilometrų per valandą greičiu, o aiškių variklio ar kitos pavaros požymių nepastebėta.

    Nurodoma, kad apsauga bandė sekti objektą, tačiau priartėti nepavyko. Tyrėjai galiausiai įvertino, jog incidentas nebuvo tiesioginė grėsmė, nes objektas, kaip teigiama dokumente, nepriartėjo prie svarbiausių saugomų infrastruktūros dalių.

    Karinės aviacijos stebėjimai ir jutiklių sutrikdymai

    Dokumentuose minimi ir 2019 metais parengti pranešimai apie karinių orlaivių įgulų stebėjimus. Vienu atveju aprašytas nedidelis stačiakampis objektas, judėjęs ribotoje oro erdvėje ir, kaip teigiama ataskaitoje, taip staigiai pagreitėjęs, kad sekimo sistemos prarado galimybę jį toliau stebėti.

    Kitame pranešime pilotas teigė, kad matytas objektas buvo nepanašus į nieką, su kuo jam teko susidurti per 28 tarnybos metus JAV oro pajėgose ir kariniame jūrų laivyne. Pasak ataskaitos, iki kol įgula spėjo tiksliau nustatyti objekto pobūdį, jis dingo iš kamerų matymo lauko.

    Paviešintoje medžiagoje yra ir istorinių dokumentų, siejamų su „Apollo“ programa, įskaitant nuotraukas bei įrašus iš aptarimų po „Apollo 14“ ir „Apollo 17“ misijų. Taip pat primenama, kad anksčiau viešinti paketai buvo susiję su „Apollo 12“ ir „Gemini 7“ misijomis.

    Iš naujesnių įrašų išskiriamas beveik penkių minučių vaizdo įrašas iš 2023 metų, darytas Geltonojoje jūroje, kuriame neatpažintas objektas, kaip nurodoma, trikdė karinių elektrooptinių ir infraraudonųjų spindulių jutiklių darbą. Kitas vaizdo įrašas iš 2020 metų virš Atlanto apibūdina objektą, primenantį vadinamąjį jellyfish tipo UAP, nereguliarios formos darinį su keliomis plonomis struktūromis apačioje.

    Ką reiškia UAP ir kodėl tai viešinama?

    Pentagonas pastaraisiais metais vis dažniau vartoja terminą neatpažinti anomalūs reiškiniai, pabrėždamas, kad jis apima ne tik galimus objektus ore, bet ir reiškinius jūroje ar kosmose. Viešinimas dažniausiai grindžiamas skaidrumo ir atskaitomybės argumentais, tačiau dalis informacijos dėl nacionalinio saugumo vis tiek lieka redaguojama.

    Ekspertai pabrėžia, kad daugelyje atvejų tokie pranešimai nereiškia nežemiškos kilmės patvirtinimo, o dažniau atspindi ribotą duomenų kokybę, jutiklių paklaidas, neįprastas atmosferos sąlygas ar dar neidentifikuotus įprastos technikos atvejus. Vis dėlto incidentai prie strateginių objektų ir pranešimai apie jutiklių sutrikdymą JAV institucijoms išlieka svarbūs dėl galimų žvalgybinių ar saugumo grėsmių.

  • „SpaceX“ smogė į istoriją: „Falcon 9“ boosteris skrido 36 kartus ir jau taikosi į NASA rekordą

    „SpaceX“ smogė į istoriją: „Falcon 9“ boosteris skrido 36 kartus ir jau taikosi į NASA rekordą

    „SpaceX“ dar kartą pakėlė kartelę daugkartinių raketų srityje: „Falcon 9“ pirmosios pakopos stiprintuvas B1067 atliko jau 36-ąjį skrydį. Tai naujas šios raketos naudojimo rekordas, rodantis, kaip sparčiai bendrovė didina paleidimų tempą ir mažina vieno starto kainą.

    Rekordinė misija įvyko iš Cape Canaveral Floridoje, iš aikštelės Space Launch Complex 40. Šį kartą į orbitą iškeliavo 29 „Starlink“ palydovai, o skrydis baigėsi sėkmingai: krovinys pasiekė planuotą orbitą, o pirmoji pakopa po maždaug 8,5 minutės nusileido ant jūroje esančios baržos „A Shortfall of Gravitas“.

    Kaip veikia daugkartinis „Falcon 9“ modelis

    Daugkartinio naudojimo pirmoji pakopa yra esminė „Falcon 9“ sistemos dalis: po starto ji atsiskiria, grįžta į atmosferą ir valdomai nusileidžia ant baržos arba antžeminės aikštelės. Toks modelis leidžia tą pačią brangiausią raketos dalį panaudoti pakartotinai ir didinti paleidimų dažnį.

    B1067 stiprintuvas per savo karjerą buvo panaudotas ne tik „Starlink“ misijoms. Jis dalyvavo ir pilotuojamuose skrydžiuose, įskaitant „Crew-3“ ir „Crew-4“ misijas į Tarptautinę kosminę stotį, taip pat įvairiuose komerciniuose ir instituciniuose palydovų paleidimuose.

    „Starlink“ tempas keičia statistiką

    Didelė dalis „Falcon 9“ paleidimų šiandien siejama su „Starlink“ tinklo plėtra: būtent nuosavas palydovų projektas užtikrina nuolatinį startų srautą ir leidžia „SpaceX“ praktiškai testuoti pakartotinio naudojimo strategiją realiame, aukšto dažnio grafike.

    Skelbiama, kad orbitoje jau yra daugiau nei 10 700 „Starlink“ palydovų, o tai paverčia šią sistemą didžiausia palydovų grupe istorijoje. Kartu tai didina ir diskusijas dėl žemų orbitų užimtumo, kosminių šiukšlių rizikos bei ryškaus palydovų pėdsako naktiniame danguje.

    NASA rekordas – visai čia pat

    Su 36 skrydžiais B1067 jau priartėjo prie istorinio NASA daugkartinio naudojimo rekordo, siejamo su erdvėlaiviu, kuris buvo panaudotas 39 misijose. Jei stiprintuvas sėkmingai atliks dar kelis startus, „SpaceX“ gali pasiekti naują etaloną, kurį anksčiau buvo pavykę įtvirtinti tik „Space Shuttle“ programos laikais.

    Šis pasiekimas rodo platesnę tendenciją kosmoso rinkoje: svarbiausiu konkurenciniu pranašumu tampa ne vien variklių galia, o patikimas pakartotinis naudojimas, greitas paruošimas kitam startui ir gebėjimas paleidimus vykdyti beveik serijiniu režimu.

  • „Blue Origin“ po „New Glenn“ sprogimo skuba atstatyti aikštelę: kas keisis ir kada grįš startai

    „Blue Origin“ po „New Glenn“ sprogimo skuba atstatyti aikštelę: kas keisis ir kada grįš startai

    „Blue Origin“ pradėjo Floridoje, Kanaveralo kyšulyje esančios starto aikštelės LC-36 atkūrimo darbus po incidento, kai per „New Glenn“ variklių bandymą įvyko sprogimas ir buvo apgadinta infrastruktūra. Bendrovė teigia, kad tikslas yra ne tik atstatyti tai, kas sunaikinta, bet ir pertvarkyti procesus, kad raketos paruošimas būtų spartesnis ir saugesnis.

    Pasak bendrovės vadovų, atnaujinta starto vieta nebebus ankstesnės kopija. Planuojama pereiti prie vadinamosios horizontalios ir vertikalios integracijos schemos, kai dalis paruošimo darbų atliekama horizontaliai, o galutinė integracija ir krovinio prijungimas vyksta jau vertikalioje padėtyje pačioje aikštelėje.

    Kas keisis aikštelėje?

    „Blue Origin“ numato plačiau naudoti kraną ir pakeisti raketos aptarnavimo logiką, kad būtų galima greičiau pereiti nuo surinkimo prie galutinio parengimo. Toks modelis dažnai taikomas siekiant mažinti laiką, kurį raketa praleidžia ant starto stalo, ir lanksčiau planuoti grafikus, ypač kai vienu metu derinami bandymai, krovinio integracija ir saugos patikros.

    Po sprogimo bendrovei svarbu ne tik atkurti betoną, komunikacijas ir aptarnavimo sistemas, bet ir peržiūrėti rizikos valdymą. Aikštelių atstatymas po incidentų kosmoso sektoriuje paprastai apima papildomus patikrinimus, stipresnes priešgaisrines priemones, bandymų procedūrų korekcijas ir aiškesnį darbų atskyrimą, kad vienas gedimas nesukeltų grandininio infrastruktūros pažeidimo.

    „New Glenn“ reikšmė ir spaudžiantys terminai

    „New Glenn“ yra didžiausia raketa, kurią iki šiol sukūrė „Blue Origin“, ir viena pagrindinių JAV komercinių startų rinkos alternatyvų šalia „SpaceX“. Bendrovei svarbu kuo greičiau grįžti į bandymų ir startų ritmą, nes nuo to priklauso užsakymų vykdymas ir patikimumo reputacija rinkoje, kur klientai vertina ne pažadus, o realų skrydžių dažnį.

    Įmonė taip pat sieja „New Glenn“ programą su „Blue Moon“ nusileidimo modulio plėtra ir būsimomis misijomis pagal NASA „Artemis“ programą. Tokiuose projektuose terminai glaudžiai susiję su bandymų sėkme, sertifikavimo etapais ir tiekimo grandinės stabilumu, todėl kiekvienas didesnis incidentas su infrastruktūra turi tiesioginį poveikį planavimui.

    Ką rodo pirminė incidento analizė?

    „Blue Origin“ nurodo, kad incidento priežasčių analizė pažengusi, tačiau darbai dar nebaigti. Pirminiai vertinimai rodo, kad problema galėjo būti susijusi su „New Glenn“ pirmosios pakopos sistemomis, o galutinės išvados turės atsakyti, kokie techniniai ir procedūriniai pakeitimai būtini, kad panašus scenarijus nepasikartotų.

    Raketose įrengtos kameros ir jutikliai leidžia tiksliau atkurti įvykių seką ir nustatyti gedimo grandinę, tačiau kosmoso pramonėje tokie tyrimai dažnai užtrunka, nes tenka tikrinti ir aparatinę įrangą, ir programinę logiką, ir bandymų režimus. „Blue Origin“ tikisi, kad „New Glenn“ startai galėtų atsinaujinti dar šiais metais, tačiau tai priklausys nuo atstatymo tempo ir galutinių saugos sprendimų.

  • NASA pristatė „Athena“: 262 tūkst. branduolių superkompiuteris taupo energiją ir kaštus

    NASA pristatė „Athena“: 262 tūkst. branduolių superkompiuteris taupo energiją ir kaštus

    NASA pradėjo naudoti naują superkompiuterį „Athena“, kuris tapo galingiausia agentūros skaičiavimų sistema ir kartu sukurtas mažesnėms eksploatavimo sąnaudoms. Tai svarbu, nes didžiausias tokio tipo sistemų iššūkis paprastai yra milžiniškas elektros poreikis, tiesiogiai keliantis veiklos kaštus.

    „Athena“ turi 262 144 centrinio procesoriaus branduolius ir yra sudarytas iš 1 024 skaičiavimo mazgų, sukomplektuotų į keturias spintas. Pranešama, kad kuriant sistemą daug dėmesio skirta stabilumo ir našumo balanso paieškai, kad sudėtingi moksliniai skaičiavimai būtų atliekami efektyviau.

    Kur įrengtas ir kam naudojamas?

    Superkompiuteris įdiegtas NASA Ames tyrimų centre Kalifornijoje. Tokios infrastruktūros reikšmė kasdieniams agentūros darbams itin didelė, nes vienoje vietoje leidžia vykdyti didelės apimties modeliavimą ir duomenų analizę.

    NASA nurodo, kad „Athena“ reikalingas raketų startų simuliacijoms, naujos kartos orlaivių ir erdvėlaivių projektavimui, didelių duomenų rinkinių analizei bei DI modelių mokymui dideliu mastu. Praktikoje tai reiškia greitesnes iteracijas ir tikslesnius scenarijus, kai sprendimai priklauso nuo daugybės kintamųjų.

    Našumas ir vieta pasauliniame reitinge

    Skelbiama, kad piko metu „Athena“ gali pasiekti didesnį nei 20 teraflopų našumą. Sistema taip pat minima TOP500 reitinge, kuriame lyginami pasaulio didelio našumo skaičiavimų sprendimai.

    Technologiškai „Athena“ remiasi „AMD“ „EPYC“ procesoriais ir turi 786 terabaitus operatyviosios atminties. Tikimasi, kad tokia konfigūracija reikšmingai prisidės ir prie „Artemis“ programos tikslų, siekiant užtikrinti skaičiavimus, reikalingus misijų planavimui ir sudėtingų sistemų patikrai.

  • „Skraidanti lėkštė“ atplaukė į NASA: paaiškėjo, kam ji skirta ir kada grįš žmonės į Mėnulį

    „Skraidanti lėkštė“ atplaukė į NASA: paaiškėjo, kam ji skirta ir kada grįš žmonės į Mėnulį

    Į NASA Kenedžio kosmoso centrą Floridoje neseniai atgabentas apvalus, suplokštintas konstrukcijos elementas iš pirmo žvilgsnio priminė vadinamąją skraidančią lėkštę. Objektas atplukdytas barža „Pegasus“, kuri anksčiau buvo naudojama ir kitiems dideliems kosminiams kroviniams gabenti.

    Nors socialiniuose tinkluose tokie vaizdai greitai virsta spėlionėmis apie neatpažintus objektus, šįkart intrigos mažiau, nei gali pasirodyti. NASA nurodo, kad tai nėra joks paslaptingas aparatas, o viena iš Space Launch System, trumpiau SLS, raketos dalių, reikalingų ruošiantis programos „Artemis“ skrydžiams.

    Atgabentas komponentas yra pagrindinės pakopos apsauginė oro sąlygų danga. Ji skirta tam, kad raketos branduolys būtų apsaugotas nuo Floridai būdingų liūčių, drėgmės, vėjo ir sūraus pakrančių oro, kol raketa surenkama ir laikoma prieš išgabenimą į starto aikštelę.

    SLS surinkimas vyksta didžiuliame Vehicle Assembly Building pastate, kuriame NASA komplektuoja raketą etapais. Pagrindinė pakopa ir kiti elementai į Floridą atgabenami atskirai, o tuomet sujungiami į vieną konstrukciją, kuri vėliau išrieda į starto kompleksą.

    SLS laikoma galingiausia NASA raketa, sukurta po erdvėlaivių „Space Shuttle“ programos pabaigos. Jos aukštis siekia beveik 100 metrų, o pagrindinė paskirtis yra į kosmosą iškelti „Orion“ įgulą gabenantį erdvėlaivį, kuris naudojamas „Artemis“ misijose.

    Iki šiol SLS buvo paleista du kartus: „Artemis I“ skrydyje be įgulos ir „Artemis II“ misijai rengiant sistemą įgulos skrydžiui Mėnulio link. „Artemis“ programa yra JAV planas etapais sugrįžti prie pilotuojamų misijų aplink Mėnulį ir galiausiai vėl leistis jo paviršiuje.

    NASA pastaraisiais metais koreguoja tvarkaraščius, nes tokio masto projektams įtaką daro techniniai bandymai, tiekimo grandinės ir saugos reikalavimai. Agentūra yra pranešusi, kad nusileidimo Mėnulyje planai perskirstomi tarp vėlesnių misijų, o daugiau bandymų numatoma atlikti orbitoje, įskaitant skirtingų sistemų suderinamumą.

    Tokie, iš pirmo žvilgsnio keistai atrodantys kroviniai, yra įprasta kosminės inžinerijos kasdienybė. Didelės apsauginės konstrukcijos, dangos ir adapteriai dažnai gaminami taip, kad atlaikytų transportavimą bei atšiaurias aplinkos sąlygas, o jų forma labiau diktuojama aerodinamikos ir logistikos, o ne išvaizdos.

  • NASA palydovas užfiksavo milžiniškus turkio sūkurius Juodojoje jūroje: kas juos sukelia?

    NASA palydovas PACE birželio 22 dieną užfiksavo neįprastai ryškius mėlynus ir turkio spalvos sūkurius Juodosios jūros akvatorijoje. Vaizdus padėjo surinkti itin jautrus prietaisas OCI, skirtas vandenynų spalvos ir biologinių procesų stebėjimui iš kosmoso.

    Specialistų teigimu, tokį vandens atspalvį dažniausiai lemia masinis mikroskopinių dumblių, vadinamų kokolitoforidais, suvešėjimas. Nors pavienės ląstelės plika akimi nematomos, jų žydėjimas gali apimti didžiulius plotus, todėl aiškiai matomas palydovinėse nuotraukose.

    Kokolitoforidai yra padengti smulkiomis kalcio karbonato plokštelėmis. Kai jų vandenyje atsiranda milijardai, šios plokštelės stipriai atspindi saulės šviesą, todėl jūros paviršius atrodo šviesesnis ir įgauna turkio atspalvį.

    Tokie sužydėjimai dažniausiai fiksuojami vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vandens temperatūra ir maistinių medžiagų sąlygos tampa palankios. Sūkurių raštai nuotraukose atsiranda dėl srovių ir maišymosi procesų, kurie suformuoja planktono telkinių juostas ir spiralinius darinius.

    Šaltuoju metų laiku Juodojoje jūroje dažniau įsivyrauja kiti mikroorganizmai, pavyzdžiui, diatominiai dumbliai, kurių apvalkalai sudaryti iš silicio. Tokiais laikotarpiais vanduo vizualiai gali atrodyti tamsesnis ir drumstesnis, o ryškus turkis pasitaiko rečiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad palydovinis monitoringas leidžia stebėti jūrų ekosistemų pokyčius net tada, kai laivais vykdomos ekspedicijos yra ribotos ar rizikingos. Tokie duomenys svarbūs vertinant planktono dinamiką, vandens kokybę ir platesnius klimato bei taršos veiksnius, darančius įtaką jūrų biologijai.

    Ko tikisi mokslininkai?

    PACE misijos duomenys padeda tiksliau atskirti, kas lemia jūros spalvos pokyčius skirtinguose regionuose ir sezonuose. Tai leidžia geriau suprasti, kada turkio atspalvis susijęs su natūraliu planktono sužydėjimu, o kada galimi kiti veiksniai, pavyzdžiui, pakrantės nuoplovos ar pakitusios srovių sąlygos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie reiškiniai savaime nebūtinai reiškia pavojų, tačiau jie yra svarbus signalas apie ekosistemos būklę. Kuo tiksliau stebimi procesai iš kosmoso, tuo greičiau galima pastebėti neįprastus pokyčius ir planuoti tikslinius tyrimus ten, kur jų labiausiai reikia.