CP v2

Tag: NASA

  • NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA patvirtino, kad Marsą iš orbitos daugiau kaip dešimtmetį tyrinėjęs erdvėlaivis MAVEN baigė misiją ir yra laikomas nebeatkuriamu. Sprendimas priimtas po maždaug pusmečio nesėkmingų bandymų atkurti ryšį, kai aparatas staiga nutilo 2025 metų pabaigoje.

    Agentūros teigimu, telemetrija rodė, kad MAVEN galėjo patekti į greitą sukimąsi, dėl kurio sutriko orientacija, pasikeitė orbita ir greičiau išsikrovė baterijos. NASA suburta vertinimo komisija šių metų pradžioje padarė išvadą, kad aparatas nebefunkcionuoja ir jo sugrąžinti į darbą nebepavyks.

    Kas nutiko ir kas bus toliau

    MAVEN ryšys dingo po to, kai zondas praskriejo už Marso ir nebeatsiliepė į siunčiamas komandas. NASA pabrėžia, kad tyrimas, kas tiksliai sukėlė gedimą, dar tęsiamas, nes svarbu įvertinti rizikas būsimiems orbitiniams projektams.

    Skaičiuojama, kad aparatas orbitoje gali išlikti dar apie 50–100 metų, o vėliau nukristi į Marso paviršių. Pasak agentūros, iki tol MAVEN neturėtų kelti grėsmės kitiems aplink Marsą dirbantiems kosminiams aparatams.

    Kuo MAVEN buvo svarbus mokslui

    MAVEN buvo paleistas 2013 metais siekiant suprasti, kaip laikui bėgant kito Marso atmosfera ir kodėl planeta prarado didelę dalį dujų, būtinų šiltesniam ir drėgnesniam klimatui. Zondo duomenys padėjo tikslinti atmosferos ir Saulės vėjo sąveikos modelius, kurie svarbūs vertinant Marso klimato evoliuciją.

    Per misiją MAVEN stebėjo Marso „orą“ viršutinėje atmosferoje, fiksavo reiškinius, susijusius su Saulės audromis, ir registravo neįprastus švytėjimus. Taip pat pranešta, kad aparatas atliko ir platesnio konteksto stebėjimus, įskaitant praskriejusio tarpžvaigždinio objekto fiksavimą.

    Ar nukentės Marso roveriai?

    MAVEN atliko ir praktišką vaidmenį, padėdamas perduoti duomenis iš Marso paviršiuje dirbančių roverių, įskaitant „Curiosity“ ir „Perseverance“. NASA nurodo, kad ryšio ir mokslinių duomenų perdavimo grandinė iš esmės neturėtų sutrikti, nes darbą perims kiti orbitiniai aparatai.

    Agentūra skelbia, kad aplink Marsą veikia dar keturi svarbūs erdvėlaiviai, įskaitant Jungtinių Valstijų ir Europos misijas, todėl roverių mokslinė programa neturėtų prarasti galimybių. Vis dėlto mokslininkams MAVEN pabaiga reiškia vienu instrumentu mažiau ilgalaikiuose Marso atmosferos pokyčių stebėjimuose.

    „Komanda tikrai išgyveno netektį, kai misija baigėsi“, – sakė NASA projekto vadovas Mike Moreau.

    „Mums skaudu, bet kartu didžiuojamės, ką per pastarąjį dešimtmetį pavyko nuveikti moksle“, – sakė misijos vyriausioji mokslininkė Shannon Curry iš Kolorado universiteto Boulderyje.

  • Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Mokslininkai nustatė, kad vien iš Saulės paviršiaus stebėjimų nepakanka suprasti, kaip iš tiesų keičiasi mūsų žvaigždės aktyvumas. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 40 metų pakito Saulės vidaus virpesių ir magnetinio ciklo ryšys, o tai gali reikšti pereinamąjį laikotarpį į kitokį elgesio režimą.

    Saulės aktyvumas kyla ir slūgsta maždaug kas 11 metų, vadinamuoju Saulės ciklu, kurio metu apsiverčia magnetiniai poliai. Aktyvumo maksimumo metu dažnėja žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, galintys sutrikdyti palydovų darbą, ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, o minimumo metu Saulė būna gerokai ramesnė.

    Kas išgirdo Saulės „širdį“

    Pokyčiai aptikti pasitelkus helioseismologiją, metodą, leidžiantį „klausytis“ Saulės vidaus, stebint jos virpesių sukeltus šviesos ir greičio pokyčius. Tyrėjai rėmėsi Birmingamo Saulės virpesių tinklo BiSON duomenimis, kurie leidžia nuosekliai stebėti Saulę beveik be pertraukų, nes matavimo prietaisai išdėstyti skirtingose pasaulio vietose.

    Analizuoti duomenys apėmė laikotarpį nuo 1987 metų ir kelis iš eilės 22–25 Saulės ciklus. Tyrėjai vertino skirtingo dažnio vadinamuosius p režimo virpesius, kurie suteikia informacijos apie procesus skirtinguose Saulės gelmės sluoksniuose, o rezultatus sulygino su įprastais paviršinio aktyvumo rodikliais, tokiais kaip dėmių gausa ir Saulės radijo spinduliuotės indeksai.

    Keistas neatitikimas tarp paviršiaus ir vidaus

    Išryškėjo netikėta tendencija: paviršiuje Saulės aktyvumas kai kuriais rodikliais atrodo silpnesnis, kaip ir buvo tikėtasi po santykinai ramesnio 24 ciklo, tačiau dalis vidaus virpesių signalų išlieka stipresni ir labiau primena senesnių ciklų vaizdą. Tokia kombinacija leidžia manyti, kad magnetiniai ir struktūriniai pokyčiai vis labiau koncentruojasi arčiau paviršiaus.

    Pasak tyrėjų, su ciklu susiję procesai gali būti vis labiau „suspaudžiami“ į palyginti negilius sluoksnius, maždaug apie 1 000 kilometrų žemiau fotosferos. Tai reikštų ne vien paprastą magnetinio lauko silpnėjimą, o gilesnę reorganizaciją, kaip magnetinė energija kaupiama ir perskirstoma Saulės viduje.

    Ką tai gali reikšti Žemei

    Tokie rezultatai svarbūs ne vien teorinei astrofizikai: kuo geriau suprantama, kas vyksta Saulės viduje, tuo tiksliau galima prognozuoti kosminius orus. Praktikoje tai aktualu elektros perdavimo tinklams, palydovinėms sistemoms, aviacijai poliariniuose maršrutuose ir ryšio infrastruktūrai, kuri jautri geomagnetinėms audroms.

    Šiuo metu tęsiasi 25 Saulės ciklas, o jo aktyvumo pikas prognozuojamas šio dešimtmečio viduryje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgametės BiSON stebėsenos tęstinumas bus lemiamas, norint suprasti, ar fiksuojamas pokytis išsilaikys iki ciklo pabaigos ir ar panašus modelis pasikartos artėjant 26 ciklui, kuris turėtų prasidėti apie 2030 metus.

    „Aptikome įrodymų, kad Saulės aktyvumo cikle vyksta sisteminiai pokyčiai“, – sakė Birmingamo universiteto astrofizikas Billas Chaplinas.

    „Matome, kad per pastaruosius kelis ciklus pasikeitė ryšys tarp vidinių Saulės virpesių ir paviršiaus aktyvumo“, – sakė Jeilio universiteto astronomė Sarbani Basu.

  • NASA paskelbė, kad MAVEN misija baigta: ryšys nutrūko, o zondas nekontroliuojamai ėmė suktis

    NASA oficialiai paskelbė, kad Marso orbitinis aparatas MAVEN baigė misiją po to, kai nepavyko atkurti ryšio su zondu. Agentūros teigimu, ryšys dingo, kai aparatas kurį laiką buvo už tiesioginio bendravimo su Žeme zonos ribų, o vėliau jis nebeatsiliepė į siunčiamas komandas.

    Vėlesnė telemetrijos analizė parodė, kad MAVEN persijungė į saugųjį režimą ir pradėjo nekontroliuojamai suktis. Toks sukimasis paprastai reiškia, kad saulės baterijos nebegali stabiliai nukreipti energijos rinkimui, o ryšio sistemos ir orientacijos kontrolė ima sparčiai prarasti galios rezervą.

    „Po pakartotinių bandymų atkurti ryšį ir įvertinus gautus duomenis, tapo aišku, kad aparatas nebegali tęsti įprastų operacijų“, – sakė NASA atstovas.

    MAVEN pavadinimas yra trumpinys nuo Mars Atmosphere and Volatile EvolutioN, o pagrindinis misijos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip ir kodėl Marsas prarado didelę dalį savo atmosferos. Aparatas buvo paleistas 2013 metais ir 2014 metais pasiekė Marso orbitą, nors pirminis planas misiją vykdyti gerokai trumpiau.

    Per daugiau nei dešimtmetį MAVEN rinko duomenis apie viršutinius atmosferos sluoksnius, jonosferą ir sąveiką su Saulės vėju. Šie matavimai padėjo aiškiau susieti Marso klimato evoliuciją su kosminiais veiksniais, ypač su Saulės aktyvumo ciklais ir dalelių srautais, kurie ilgainiui gali „nupūsti“ atmosferą į kosmosą.

    NASA pabrėžia, kad MAVEN duomenys leido geriau suprasti, kaip kosminiai orai paveikia atmosferos praradimą, o poveikis sustiprėja per intensyvias Saulės audras. Toks fonas svarbus ne tik mokslui, bet ir praktiniam planavimui, nes atmosferos tankis ir dalelių aplinka daro įtaką tiek ryšiui, tiek įrangos patvarumui orbitoje.

    Be to, misija užfiksavo reiškinius, susijusius su Marso pašvaistėmis, kurios gali pasireikšti platesniu mastu nei Žemėje įprastos poliarinės pašvaistės. Taip pat stebėtas ryšys tarp planetos dulkių audrų ir atmosferoje esančio vandens garų pokyčių, kas padeda tikslinti hipotezes apie vandens netekimą ilgais laikotarpiais.

    Nors MAVEN nebeveikia, jo sukaupti archyvai liks svarbūs ilgalaikiams tyrimams ir modelių tikslinimui. Tokie duomenų rinkiniai dažnai naudojami dar ne vienerius metus, lyginant skirtingų misijų matavimus ir atnaujinant Marso atmosferos kaitos scenarijus.

    NASA ir toliau orientuojasi į Marso tyrimus, įskaitant technologijas, kurios ateityje galėtų padėti greičiau pasiekti Raudonąją planetą ir saugiau veikti jos aplinkoje. Agentūra akcentuoja, kad atmosferos ir radiacinės aplinkos supratimas išlieka vienu svarbiausių žingsnių planuojant būsimas, įskaitant ir pilotuojamas, misijas.

  • JAV šiaurės rytuose sprogęs meteoritas sudrebino namus: NASA prilygino 300 tonų TNT

    JAV šiaurės rytuose sprogęs meteoritas sudrebino namus: NASA prilygino 300 tonų TNT

    Šeštadienį virš JAV šiaurės rytų danguje užfiksuotas ryškus meteoritas sprogo ore ir sukėlė galingus garsinius smūgius, kuriuos gyventojai apibūdino kaip namus supurčiusį trenksmą. NASA nurodė, kad sprogimo energija prilygo maždaug 300 tonų TNT.

    Agentūros teigimu, ugnies kamuolys subyrėjo virš šiaurės rytų Masačusetso ir pietryčių Naujojo Hampšyro apie 14.06 vietos laiku. Dėl netikėto griausmo regione pasipylė pranešimai socialiniuose tinkluose, o dalis žmonių manė, kad įvyko sprogimas ar žemės drebėjimas.

    Kas iš tikrųjų įvyko?

    NASA pabrėžė, kad tai buvo natūralus kosminis kūnas, nesusijęs su tuo metu aktyviais meteorų srautais. Taip pat atmetama versija, kad tai galėjo būti į atmosferą grįžusios kosminės šiukšlės ar palydovo fragmentai.

    „Šis ugnies kamuolys nebuvo susijęs su jokiu šiuo metu aktyviu meteorų srautu, tai buvo natūralus objektas, o ne kosminių šiukšlių ar palydovo grįžimas į atmosferą“, – sakė NASA atstovė Jennifer Dooren.

    Pasak NASA, meteoritas judėjo maždaug 120 000 kilometrų per valandą greičiu ir suiro maždaug 64 kilometrų aukštyje. Būtent suirimo momentu išsiskyrusi energija, kaip aiškina agentūra, ir sukėlė garsinius smūgius, girdėtus plačiame regione.

    Kodėl girdėjosi toks garsas?

    Dideli meteoroidai, įskriedami į atmosferą, dažnai suirsta dėl staiga išaugusio slėgio ir temperatūros, o tai sukuria vadinamąjį bolidą. Toks reiškinys gali sukelti labai stiprią smūginę bangą, kuri pasiekusi žemę primena sprogimą.

    Specialistai pabrėžia, kad garsas ir vibracija nebūtinai reiškia, jog objektas nukrito ant žemės. Dažnai tokie kūnai visiškai subyra ore, o žemę pasiekia tik smulkios dalelės, kurių aptikimas be tikslių paieškų duomenų būna sudėtingas.

    Primena Čeliabinsko atvejį

    Panašūs įvykiai pasaulyje jau yra sukėlę rimtų pasekmių. 2013 metais virš Rusijos Čeliabinsko srities ore sprogo gerokai didesnis kosminis kūnas, kurio smūginė banga išdaužė langus ir sužeidė daugiau kaip 1 600 žmonių, daugiausia nuo stiklo šukių.

    Nors šio karto sprogimas JAV buvo nepalyginamai silpnesnis nei Čeliabinsko atvejis, ekspertai tokias situacijas vertina kaip priminimą apie nuolatinę mažesnių kosminių kūnų riziką. Dėl to NASA ir kitos kosmoso agentūros investuoja į artimųjų Žemei objektų stebėseną, siekdamos kuo anksčiau pastebėti potencialiai pavojingus kūnus.

  • Meteoro sprogimas virš Masačusetso sudrebino namus: NASA skaičiuoja apie 300 tonų TNT energiją

    Meteoro sprogimas virš Masačusetso sudrebino namus: NASA skaičiuoja apie 300 tonų TNT energiją

    Kas nutiko virš Naujosios Anglijos

    JAV šiaurės rytuose šeštadienį danguje sužibo ir aukštai atmosferoje subyrėjo meteoras, sukėlęs garsinius smūgius, kuriuos gyventojai girdėjo ir jautė keliose valstijose. NASA nurodė, kad išsiskyrusi energija prilygo maždaug 300 tonų TNT.

    Pasak agentūros, ugninis kamuolys suiro maždaug 64 kilometrų aukštyje virš šiaurės rytų Masačusetso ir pietryčių Naujojo Hampšyro. Dėl to Naujojoje Anglijoje pasigirdo stiprūs trenksmai, o dalis žmonių pranešė apie sudrebėjusius pastatus.

    Gyventojų liudijimai ir pirmosios išvados

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidai pasakojo girdėję du atskirus dundesio garsus, o kai kur vibracija esą priminė silpną žemės drebėjimą. Viena Masačusetso gyventoja teigė pajutusi aiškią vibraciją savo ketvirto aukšto bute.

    Kol kas nepranešta apie sužeistuosius ar reikšmingą žalą. Tokiais atvejais triukšmą dažniausiai sukelia ne smūgis į žemę, o staigus kūno suirimas atmosferoje ir susidaranti smūginė banga.

    Ką sako NASA: greitis, kilmė ir ryšys su palydovais

    NASA duomenimis, tai buvo natūralus meteoras, atmosferoje skriejęs maždaug 120 000 kilometrų per valandą greičiu. Agentūra pabrėžė, kad reiškinys nebuvo susijęs su aktyviu meteorų lietumi.

    Taip pat akcentuota, jog tai nebuvo kosminių šiukšlių fragmentas ar į atmosferą sugrįžęs palydovas. Tokie patikslinimai svarbūs, nes ryškūs bolidai kartais klaidingai palaikomi žmogaus sukurtais objektais.

    Specialistai primena, kad ryškūs meteorai, vadinami bolidais, gali sukelti plačiai girdimus garsinius smūgius net ir tuomet, kai suyra dideliame aukštyje. Dėl to gyventojų pojūčiai, įskaitant langų ar sienų virpėjimą, yra įprasta tokio reiškinio dalis.

  • Saulė paleido rekordą: radijo pliūpsnis tęsėsi 19 dienų, mokslininkai aiškinasi, ką tai reiškia

    Saulė paleido rekordą: radijo pliūpsnis tęsėsi 19 dienų, mokslininkai aiškinasi, ką tai reiškia

    Saulė dar kartą priminė, kad kosminiai orai gali nustebinti net patyrusius tyrėjus: 2025 metų rugpjūtį užfiksuotas IV tipo radijo pliūpsnis truko net 19 dienų. Tai beveik keturis kartus ilgiau nei ankstesni panašaus reiškinio rekordai, kurie siekė maždaug 5 dienas.

    Nors pačios radijo bangos žmonėms nėra pavojingos, tokie pliūpsniai dažnai rodo aktyvias magnetines sritis, galinčias sukelti dalelių audras. Būtent jos kelia riziką palydovams, ryšių sistemoms, navigacijai ir kai kurioms kosminėms misijoms.

    Kaip pavyko pamatyti visą reiškinį

    Šio įvykio nepavyko stebėti vienu aparatu, nes Saulė sukasi, o reiškinį sukėlusi sritis tai pasislepia, tai vėl atsiduria skirtingų prietaisų matymo lauke. Todėl mokslininkai sujungė kelių misijų duomenis: NASA STEREO, Parker Solar Probe ir Wind, taip pat bendros ESA ir NASA misijos Solar Orbiter.

    Kiekvienas aparatas pliūpsnį „pagavo“ tik dalį laiko, bet sujungus stebėjimus pavyko atkurti beveik nenutrūkstamą 19 dienų trukmės vaizdą. Tyrėjai tai prilygina estafetei, kai skirtingi zondai tarsi perduoda vieni kitiems stebėjimo „lazdelę“.

    Kokia buvo tikroji priežastis

    Analizuodama STEREO duomenis komanda pritaikė naują metodiką ir nustatė, kad radijo emisija kilo iš didelės magnetinės struktūros Saulės vainike, vadinamos šalmo srove. Tai V formą primenantis darinys, dažnai matomas per visiškus Saulės užtemimus.

    Pagal tyrėjų išvadas, ši struktūra buvo sustiprinta kelių iš tos pačios srities beveik iš eilės įvykusių vainikinės masės išmetimų. Tokie išmetimai, iš esmės „pamaitinę“ magnetinį spąstą, galėjo ilgai išlaikyti įkalintus elektronus ir palaikyti neįprastai ilgą radijo pliūpsnį.

    Kodėl tai svarbu Žemei

    IV tipo radijo pliūpsniai siejami su magnetiškai aktyviomis sritimis, kurios kartais būna susijusios ir su reiškiniais, galinčiais paveikti Žemės aplinką. Jei stipresnės dalelių audros pasiektų Žemę, jos gali trikdyti palydovų elektroniką, didinti radiacinę apkrovą astronautams ir sukelti ryšio sutrikimų aukštose platumose.

    Todėl geresnis supratimas, kodėl vieni radijo pliūpsniai trunka valandas ar kelias dienas, o kiti užsitęsia savaitėmis, tampa praktiniu kosminių orų prognozavimo klausimu. Kuo tiksliau identifikuojami tokie magnetiniai „rezervuarai“, tuo daugiau laiko galima turėti pasirengimui ir rizikų mažinimui.

    Mokslinis darbas, kuriame aprašytas šis rekordas, publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal Letters“. Tyrėjai pabrėžia, kad kelių misijų duomenų sintezė tampa vis svarbesnė, nes vienas prietaisas retai gali aprėpti ilgai trunkančius ir dinamiškus Saulės procesus.

  • Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsa tyrinėjantys robotai jau ne kartą įstrigo puriame grunte, todėl inžinieriai vis dažniau ieško sprendimų gamtoje. Vienas naujausių eksperimentų – prototipinis marsaeigis, kurio judėjimas paremtas dykumų driežo sandfish (Scincus scincus) gebėjimu nerti į smėlį ir judėti po juo tarsi plaukiant.

    Skirtingai nei tradiciniai marsaeigiai, šis prototipas ne tik rieda į priekį. Jo keturi ratai juda aštuoniukės trajektorija, smėlį pjaudami ir stumdami taip, kad susidaro ir išilginės, ir šoninės jėgos, padedančios išlaikyti sukibimą birioje terpėje.

    Kaip veikia aštuoniukės principas

    Tyrėjų publikuotuose bandymuose matyti, kad judėjimo metu prototipas palieka banguotas, sinusoidę primenančias vėžes. Pasak projekto autorių, tai signalas, kad pasirinktas mechanizmas iš tiesų imituoja gyvūno sąveiką su smėliu ir leidžia sumažinti įsmigimo riziką.

    Smėlis yra klastinga terpė, nes gali elgtis ir kaip kietas kūnas, ir kaip skystis, priklausomai nuo apkrovos, vibracijos bei grūdelių tarpusavio trinties. Dėl to įprasti apvalūs ratai ar vikšrai ne visada užtikrina stabilų judėjimą, ypač įkalnėse ar staigiai manevruojant.

    Kodėl Marsui tai ypač aktualu

    Marsaeigių mobilumas yra kritiškas, nes kiekvienas sustojimas ar įstrigimas tiesiogiai mažina mokslinių užduočių apimtį ir misijos efektyvumą. Marsui būdingas birus regolitas, akmeningas reljefas ir staigūs šlaitai, o tai reiškia, kad važiuoklė turi būti atspari ne vien kietam gruntui, bet ir smėlio spąstams.

    Projekto komanda teigia, kad ankstesnės prototipo versijos turėjo praktinių trūkumų: ratai buvo per siauri ir per sunkūs, todėl didėjo slėgis į gruntą, aparatas labiau klimpo, o valdymas tapdavo sudėtingesnis. Vėlesnėse iteracijose ratai buvo koreguojami, tikintis geresnio darbo mišriame reljefe.

    Ar tokius ratus pasirinks NASA?

    Nors bandymai rodo perspektyvą, kol kas mažai tikėtina, kad tokia sistema artimiausiu metu taptų pagrindiniu NASA marsaeigių standartu. Esminis iššūkis – valdomumas ir stabilumas realiomis sąlygomis, kai slydimas gali prasidėti staiga, o klaida kainuotų laiką, energiją ir riziką įrangai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar laukia darbas su ratų paviršiumi, sukibimo optimizavimu ir manevravimo algoritmais, kad prototipas ne tik judėtų pirmyn biriu gruntu, bet ir patikimai suktų bei stabdytų. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: ateities marsaeigiai gali tapti mažiau panašūs į automobilius ir labiau į gamtos suformuotus judėjimo modelius.

  • NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradėjo pirmąjį Mėnulio bazės kūrimo etapą ir jau užsako nusileidimo aparatus, mėnuleigius, visureigius bei dronus infrastruktūrai prie Mėnulio pietų ašigalio. Agentūros tikslas – dar iki pirmųjų ilgalaikių įgulų užtikrinti logistiką, ryšį ir darbui reikalingą techniką.

    Pirmojo etapo darbams NASA skyrė šimtus milijonų eurų vertės sutartis keturioms JAV bendrovėms. Tarp svarbiausių rangovų – „Blue Origin“, taip pat techniką kuriantys partneriai „Astrolab“ ir „Lunar Outpost“, o pirmuosius dronus į Mėnulį turėtų pristatyti „Firefly Aerospace“.

    Pagal planą „Blue Origin“ nusileidimo aparatai į Mėnulio paviršių atgabens vadinamąsias Mėnulio reljefo transporto priemones – visureigius, kurie bus naudojami tiek tyrimams, tiek krovinių pervežimui. NASA akcentuoja, kad mobilumas ir autonomiškai veikianti technika yra būtina sąlyga, jei norima pereiti nuo pavienių misijų prie nuolatinio buvimo.

    „Tada galėsime pasakyti: mes čia esame nuolat ir šios vietos neatsisakysime“, – sakė NASA Mėnulio bazės programos vadovas Carlosas Garcia-Galanas.

    Vienas iš numatomų sprendimų – dronais pažymima ir stebima teritorija, kad šalia esanti kitų valstybių technika ar moksliniai įrenginiai būtų gerbiami ir nepažeidžiami. NASA vadovybė pabrėžia, kad toks principas turėtų veikti abipusiškai, nes Mėnulyje daugėja tiek valstybinių, tiek privačių misijų.

    Mėnulio bazės tvarkaraštis siejamas su „Artemis“ programa. NASA tikisi, kad „Artemis III“ misija, kurios metu planuojamas nusileidimas, galėtų įvykti 2027 metais, o pirmieji astronautai Mėnulyje vėl galėtų išsilaipinti jau nuo 2028 metų, jei testai ir technikos parengtis vyks pagal planą.

    Artimiausiose misijose numatoma praktikuoti „Orion“ kapsulės sujungimą orbitoje su įgulos nusileidimo moduliais, kuriuos kuria „Blue Origin“ ir „SpaceX“. Šie bandymai laikomi kritiškai svarbiais, nes nuo jų priklausys ne tik nusileidimo sauga, bet ir vėlesnės krovinių grandinės patikimumas.

    Antrasis etapas, planuojamas nuo 2029 metų iki ankstyvųjų 2030-ųjų, turėtų pereiti prie nuolatinės infrastruktūros kūrimo. Tarp prioritetų įvardijamas energijos tiekimas ir bazinės sistemos, kurios leistų palaikyti įrangą bei pradėti ilgiau trunkančius mokslinius darbus.

    Trečiasis etapas, kurį NASA sieja su 2030-aisiais, apimtų specializuotas gyvenamąsias erdves ir sąlygas ilgesniam astronautų buvimui. Agentūra pabrėžia, kad Mėnulio bazė būtų ne tik mokslinių tyrimų platforma, bet ir žingsnis kuriant Mėnulio ekonomiką bei ruošiantis būsimoms misijoms į Marsą.

  • Apollo-14 „mėnulio medžiai“: astronautas nuskraidino sėklas, o jos iki šiol auga Žemėje

    1971 metais NASA misijos Apollo-14 astronautas Stuartas Roosa į skrydį pasiėmė nedidelį kiekį medžių sėklų. Po kelionės aplink Mėnulį jos grįžo į Žemę ir buvo pasodintos, o užaugę medžiai vėliau imti vadinti mėnulio medžiais.

    Eksperimentas ilgą laiką buvo mažai žinomas, nes nebuvo laikomas centrine misijos dalimi. Sėklos nebuvo išneštos ant Mėnulio paviršiaus, tačiau skrido komandiniame modulyje ir patyrė kosmoso aplinką, įskaitant radiaciją ir mikrogravitaciją.

    Idėja kilo dėl paties S. Roosos patirties prieš tampant astronautu. Anksčiau jis dirbo JAV Miškų tarnyboje gaisrininku desantininku, todėl jam buvo artima miškų tema ir praktiniai bandymai, susiję su augalų atsparumu.

    Tuomet, bendradarbiaujant NASA ir JAV Miškų tarnybai, buvo nuspręsta į misiją įtraukti simbolinį ir mokslinį elementą. Į asmeninį astronauto komplektą pateko įvairių rūšių sėklos, kurios vėliau turėjo būti sudygdytos ir palygintos su įprastomis.

    Grįžus į Žemę, eksperimentas beveik žlugo: per kapsulės dezaktyvavimo procedūras sėklų talpos buvo pažeistos. Dalis medžiagos buvo išbarstyta ir užteršta, tačiau mokslininkams pavyko išsaugoti didelę sėklų dalį ir jas sudygdyti.

    Iš jų užaugo kelių rūšių medžiai, tarp jų pušys, sekvojos, platanai, likvidambarai ir duglasinės pocūgės. Sodinukai buvo išdalinti įvairioms vietoms Jungtinėse Valstijose, įskaitant mokyklas, universitetus, teismus, NASA centrus ir viešuosius parkus.

    Kai kurie mėnulio medžiai pasiekė ir kitas šalis, todėl istorija peržengė JAV ribas. Nors patys medžiai dažniausiai neatrodo išskirtinai, jų kilmė tapo gyvu priminimu apie Apollo programos laikotarpį.

    Vėlesni stebėjimai rodė, kad kosminė kelionė daugumos medžių augimui esminių, plika akimi matomų pokyčių nesukėlė. Tai tapo svarbia eksperimento dalimi: net ir patyrę skrydį aplink Mėnulį, augalai iš esmės vystėsi kaip įprastai.

    Dalis medžių per dešimtmečius prarado identifikacines lenteles, todėl jų istorija kai kur buvo pamiršta. Vėliau NASA pradėjo sistemingiau rinkti informaciją apie išlikusius medžius, kai entuziastai ir švietimo bendruomenė vėl atkreipė dėmesį į šį projektą.

    Šiandien mėnulio medžiai dažnai apibūdinami ne kaip laboratorinis eksperimentas, o kaip jungtis tarp kosmoso tyrimų ir kasdienės aplinkos. Jie auga šalia žmonių namų, mokyklų ar viešųjų pastatų ir primena, kad kosmoso istorija kartais slepiasi visai paprastuose dalykuose.

    Idėja vėliau buvo pritaikyta ir Artemis programoje, kai sėklos vėl buvo siunčiamos į kosmosą. Po tokių misijų pradėta planuoti naujų medžių sodinimą prie švietimo ir bendruomenių objektų, tęsiant simbolinę tradiciją.

    Taip S. Roosos sumanymas virto ilgaamžiu projektu, kuris kosmoso skrydžius susieja su ekologija, švietimu ir visuomenės įsitraukimu. Nors pats faktas paprastas, istorija išlieka išskirtinė dėl savo tęstinumo ir gyvo paveldo.

  • Ekranams skirti humanoidai? Buvęs NASA ekspertas įvardijo, kodėl JAV robotikoje atsilieka nuo Kinijos

    Jungtinės Valstijos rizikuoja pralaimėti Kinijai humanoidinių robotų lenktynes, jei ir toliau pirmenybę teiks įspūdingiems triukams, o ne universaliam pritaikomumui. Taip viešai argumentavo Robertas Ambrose’as, anksčiau vadovavęs NASA programinės įrangos, robotikos ir modeliavimo krypčiai.

    Jo vertinimu, dalis amerikiečių kuriamų humanoidų atrodo įspūdingai vaizdo įrašuose, bet gamyboje ir logistikoje jie dažnai nėra pasirengę dirbti patikimai, saugiai ir pakankamai pigiai. Tuo metu Kinijos įmonės, anot eksperto, akcentuoja masinį diegimą ir greitą iteraciją realiose aplinkose.

    Ambrose’as pabrėžia, kad pagrindinis robotų kriterijus turėtų būti gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų užduočių, darbo vietų ir netikėtų situacijų. Jei robotas puikiai atlieka vieną judesį ar vieną operaciją, tai dar nereiškia, kad jis tinkamas gamyklos pamainai, kurioje nuolat keičiasi objektai, jų padėtis ir darbo tempas.

    Šią problemą iliustruoja ir akademiniai tyrimai: sistemos, kurios simuliacijose demonstruoja labai aukštą našumą, realiame pasaulyje neretai susiduria su „paskutinio metro“ sunkumais. Skirtumą lemia triukšmas jutikliuose, apšvietimas, netiksliai sugriebti objektai, žmonių judėjimas ir kiti veiksniai, kurių virtuali aplinka iki galo neatkuria.

    „Jei kuriame robotus tam, kad jie gražiai atrodytų scenoje, o ne tam, kad išbūtų visą pamainą gamyboje, pralaimėsime tiems, kurie robotus diegia ten, kur jie uždirba vertę“, – sakė Robertas Ambrose’as.

    Ekspertas kaip pavyzdį mini „Boston Dynamics“ robotus, kurie gali atlikti sudėtingus judesius ir kelti didelius svorius. Vis dėlto, jo teigimu, tokie pasiekimai nebūtinai reiškia pasirengimą plačiam pramoniniam pritaikymui, nes svarbiausi tampa patikimumas, aptarnavimo kaštai, saugos standartai ir paprastas integravimas į procesus.

    Kita dažna kliūtis yra per siauras specializavimas. Aptariant „Figure AI“ bandymus pramonėje, Ambrose’as atkreipė dėmesį, kad net ir ilgą laiką realioje aplinkoje dirbantis humanoidas gali būti pritaikytas tik vienai aiškiai apibrėžtai užduočiai, pavyzdžiui, detalių pernešimui į konkrečią darbo vietą.

    Tokiu atveju kyla klausimas, ar humanoidas ekonomiškai pranoksta paprastesnius sprendimus: konvejerius, autonominius vežimėlius ar robotines rankas. Pramonė dažnai renkasi ne „įspūdingiausią“, o tą technologiją, kuri užtikrina aiškią grąžą, mažiau prastovų ir lengvesnę priežiūrą.

    Ambrose’o vertinimu, humanoidiniai robotai greičiausiai netaps universaliais žmogaus pakaitalais, tačiau gali užimti vadinamąją tarpinę nišą. Tai darbai, kurie yra per dinamiški tradicinei automatizacijai, bet kartu per monotoniški ar per pavojingi žmonėms.

    Praktikoje tai gali reikšti medžiagų pernešimą gamyklose, sandėlių papildymą, paprastus aptarnavimo veiksmus, įrangos stebėseną, darbą užterštose ar rizikingose zonose. Vis dėlto proveržis, anot eksperto, priklausys ne nuo to, kaip robotas juda, o nuo to, kaip gerai jis susitvarko su netvarka, neapibrėžtumu ir ilgalaikiu darbu be sutrikimų.

    Šiame kontekste svarbų vaidmenį atlieka ir DI pažanga: geresnis suvokimas, planavimas, klaidų atpažinimas bei mokymasis iš realių situacijų. Tačiau pramonė tikisi ne pažadų, o patikrintų rodiklių, todėl artimiausiu metu lemiamu faktoriumi išliks diegimų mastas ir patirtis realiose darbo vietose.