CP v2

Tag: Natris

  • 6 produktai, kuriuose druskos daugiau nei manėte: nuo picos iki daržovių sulčių

    Per didelis natrio kiekis mityboje yra viena dažniausių šiuolaikinės mitybos problemų, nes daug jo gauname ne iš druskinės, o iš pramoniniu būdu apdorotų produktų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 2 gramų natrio, tai atitinka apie 5 gramus druskos.

    Europos šalyse vidutinis suvartojimas dažnai viršija šią ribą, o didžiausią dalį sudaro duona, mėsos gaminiai, sūriai, paruošti patiekalai ir įvairūs padažai. Dėl to dalis žmonių net nepastebi, kad druskos norma viršijama dar iki vakarienės.

    Perdirbti mėsos gaminiai

    Virtas kumpis, dešros, pastramis ar kiti užkandžių mėsos gaminiai neretai turi daug natrio, nes druska naudojama ir skoniui, ir ilgesniam galiojimo laikui. Net viena riekelė gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį, ypač jei sumuštinis papildomas sūriu ir padažu.

    Svarbu prisiminti, kad sūrumą didina ir sūdymo bei vytinimo technologijos, todėl vytinti gaminiai paprastai yra dar „koncentruotesni“. Norint sumažinti natrio kiekį, verta rinktis mažiau sūrius variantus ir dažniau keisti mėsą ankštiniais ar šviežiai kepta paukštiena.

    Pica ir kiti „sluoksniuoti“ patiekalai

    Pica dažnai tampa natrio spąstais, nes keli ingredientai vienu metu yra sūrūs: padas, padažas, sūris ir neretai vytinta mėsa. Net paprasta sūrio pica gali turėti daug druskos, o pridėjus pepperoni ar dešrą natrio kiekis dar labiau šokteli.

    Mažinti kiekį padeda plonesnis padas, mažiau sūrio, daugiau daržovių ir retesnis sūrių padažų naudojimas. Dar vienas praktinis žingsnis yra porcijos dydis, nes didesnė porcija reiškia ne tik daugiau kalorijų, bet ir daugiau natrio.

    Kvietinės tortilijos ir kiti miltiniai papločiai gali atrodyti neutralūs, tačiau kaip ir daugelyje duonos gaminių, druska naudojama tekstūrai ir skoniui formuoti. Priklausomai nuo dydžio ir gamintojo, viename paplotyje natrio gali būti tiek, kad du ar trys gabalėliai jau tampa rimta paros normos dalimi.

    Dažnai mažiau natrio turi kukurūzų tortilijos, tačiau ir čia verta tikrinti etiketes, nes receptūros skiriasi. Tas pats galioja bandelėms, mėsainių duonelėms ir sumuštinių batonams, kurie gali sukaupti daugiau druskos, nei tikimasi.

    Konservuotas tunas patogus, baltymingas ir dažnai laikomas sveikesniu pasirinkimu, tačiau dalis gaminių yra sūdomi, kad išlaikytų skonį ir tekstūrą. Natrio kiekis ypač išauga, jei tuną maišome su majonezu, marinuotais agurkais ar kitais sūriais priedais.

    Ieškant geresnės alternatyvos, verta rinktis variantus be pridėtinės druskos ir lyginti skirtingų gamintojų maistingumo lenteles. Net ir „be pridėtinės druskos“ produktai gali turėti natūralaus natrio, todėl skirtumus geriausiai parodo etiketės.

    Daržovių sultys dažnai turi sveikumo aurą, tačiau parduotuvinėse versijose druska kartais naudojama skoniui sustiprinti. Viena stiklinė gali turėti tiek natrio, kad tai prilygsta sūresniam užkandžiui, ypač jei sultys geriamos kasdien.

    Mažiau natrio turinčios versijos yra viena išeitis, kita yra daržoves valgyti ar trinti į kokteilius namuose. Visavertės daržovės paprastai suteikia daugiau skaidulų, o natrio kiekį lengviau kontroliuoti.

    Restoranų patiekalai beveik visada yra sūresni nei namuose gaminamas analogas, nes druska ir riebalai naudojami skoniui „pakelti“. Situaciją dar labiau apsunkina didelės porcijos, todėl vienas patiekalas gali sudaryti reikšmingą dienos natrio dalį.

    Norint sumažinti riziką, verta prašyti padažų atskirai, rinktis keptus orkaitėje, garintus ar ant grotelių ruoštus patiekalus ir vengti dažnai papildomai sūdomų užkandžių. Jei yra galimybė, naudinga peržiūrėti patiekalo maistingumo informaciją dar prieš užsakant.

    Ekspertai pabrėžia, kad pagrindinis pokytis slypi ne viename produkte, o bendroje dienos sumoje, todėl padeda įprotis stebėti etiketes ir mažinti perdirbtų produktų dalį. Skonio receptoriai prie mažiau sūraus maisto prisitaiko, todėl ilgainiui poreikis sūrumui dažnai sumažėja.

    Jei gydytojas rekomenduoja riboti natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar kitų sveikatos būklių, svarbu derinti mitybą su individualiomis rekomendacijomis. Tokiais atvejais net „įprasti“ produktai, kaip duona ar sūris, gali tapti reikšmingu šaltiniu.

  • Rūkyta ar šviežia lašiša: kuri turi daugiau omega-3 ir kada sveikatai laimi paprastas pasirinkimas

    Lašiša dažnai laikoma vienu patogiausių būdų padidinti omega-3 riebalų rūgščių kiekį mityboje, tačiau skirtingas paruošimas gali keisti galutinę maistinę vertę. Lyginant rūkytą ir šviežią lašišą, daugeliu atvejų daugiau omega-3 išlieka šviežioje arba švelniai termiškai apdorotoje žuvyje.

    Omega-3 daugiausia slypi žuvies riebaluose, todėl intensyvus kaitinimas gali mažinti jų kiekį dėl riebalų netekimo. Karštas rūkymas paprastai reiškia aukštesnę temperatūrą, tad dalis riebalų ir kartu omega-3 gali sumažėti, o šaltas rūkymas dažniau padeda geriau išsaugoti riebalų sudėtį.

    Vis dėlto vien omega-3 palyginimu pasirinkimas nesibaigia: rūkytos lašišos silpnoji vieta dažnai yra didelis druskos kiekis. Šviežia lašiša natūraliai turi mažai natrio, o rūkyta dėl sūdymo ir konservavimo gali tapti reikšmingu druskos šaltiniu, todėl ją patariama valgyti saikingiau.

    Kodėl skirtumai tokie dideli?

    Omega-3 kiekis lašišoje priklauso ne tik nuo paruošimo, bet ir nuo rūšies, kilmės bei žuvies mitybos. Įprasta tendencija tokia, kad auginta lašiša neretai turi daugiau omega-3 nei laukinė, nes jos pašare dažnai būna daugiau riebalų.

    Tuo pačiu skirtingos lašišų rūšys išsiskiria riebalų sudėtimi. Pavyzdžiui, karališkoji lašiša (chinook) paprastai laikoma viena riebiausių ir turtingiausių omega-3, o raudonoji lašiša (sockeye) taip pat dažnai vertinama dėl didesnio naudingųjų riebalų kiekio.

    Reikšmę turi ir aplinka, kurioje žuvis augo: šaltesniuose vandenyse gyvenančios žuvys paprastai sukaupia daugiau riebalų. Dėl to kai kurių regionų laukinė lašiša gali turėti didesnę omega-3 koncentraciją, nors bendras vaizdas vis tiek priklauso nuo konkrečios rūšies ir sezono.

    Ką rinktis kasdien?

    Jei tikslas yra maksimaliai išlaikyti omega-3 ir kartu riboti druską, dažniausiai geriausiai tinka šviežia lašiša arba švelniai paruošta žemoje temperatūroje. Kepimas labai karštoje keptuvėje ar ilgas kaitinimas gali būti mažiau palankus omega-3 išsaugojimui nei trumpas, saikingas terminis apdorojimas.

    Rūkyta lašiša taip pat gali būti vertinga, ypač jei tai šaltai rūkyta ir ji valgoma kaip mažesnė raciono dalis. Praktinis sprendimas sveikatai dažnai paprastas: omega-3 geriausia rinkti iš šviežios lašišos, o rūkytą palikti kaip retesnį, skonio akcentą.

  • Italai šį avies pieno sūrį valgo be saiko: ekspertai įspėja dėl druskos ir kalorijų

    Italų virtuvėje pecorino laikomas vienu ryškiausių sūrių, tačiau būtent dėl intensyvaus skonio jį lengva padauginti. Tai kietasis avies pieno sūris, kurio maistinės medžiagos dėl brandinimo tampa labiau koncentruotos nei šviežiuose pieno produktuose.

    Pecorino pavadinimas kilęs iš itališko žodžio pecora, reiškiančio avį, todėl pagrindinė žaliava yra avies pienas. Avies piene paprastai būna daugiau riebalų ir baltymų nei karvės piene, o tai lemia sodresnę tekstūrą ir didesnę energinę vertę.

    Kas sukuria aštrų skonį?

    Ryškus pecorino skonis formuojasi brandinimo metu, kai fermentai ir bakterijos skaido baltymus bei riebalus į mažesnius junginius. Ilgiau brandinamas sūris praranda daugiau drėgmės, todėl skonis tampa koncentruotesnis, o tekstūra kietesnė ir trapesnė.

    Ne mažiau svarbi ir druska, kuri naudojama konservavimui bei skoniui išryškinti. Dėl to pecorino dažnai būna sūresnis už daugelį kasdienių sūrių, o tai aktualu žmonėms, kurie turi riboti natrio kiekį.

    Ką jis duoda organizmui?

    Pecorino yra baltymų, kalcio ir vitamino B12 šaltinis, todėl nedidelė porcija gali prisidėti prie kaulų būklės, dantų tvirtumo ir normalios nervų sistemos veiklos. Kietuose brandintuose sūriuose taip pat paprastai būna mažiau laktozės, todėl daliai žmonių jie gali būti lengviau toleruojami.

    Tačiau kartu tai ir kaloringas produktas: 100 gramų pecorino dažnai gali turėti apie 350–400 kilokalorijų. Dėl didesnio druskos kiekio gausesnės porcijos gali apsunkinti kasdienį natrio kontrolės tikslą, ypač jei mityboje netrūksta perdirbtų produktų.

    Kada verta riboti?

    Atsargumas dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, polinkį į skysčių kaupimąsi ar gydytojo nurodymą riboti druską. Tokiais atvejais svarbu vertinti ne tik sūrį, bet ir bendrą dienos natrio balansą, nes didelė dalis druskos gaunama nepastebimai.

    Kasdienėje mityboje pecorino geriausiai veikia kaip akcentas, o ne pagrindinis ingredientas. Praktinis orientyras yra maža porcija, maždaug 10–20 gramų, ypač kai sūris naudojamas tarkuotas ant patiekalo.

    Norint išlaikyti skonį ir nepersistengti, patogu sūrį berti jau baigiant gaminti, kai jis tolygiai pasiskirsto ir neužgožia kitų produktų. Derinimas su švelnesnio skonio daržovėmis, kruopomis ar makaronais leidžia pasiekti norimą efektą su mažesniu kiekiu.

  • Aukštas kraujospūdis: gydytoja įvardijo 9 produktus, kuriuos verta riboti kasdienėje mityboje

    Druska – dažniausias „kaltininkas“

    Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar siekiantiems jo išvengti, mityba išlieka vienu svarbiausių kasdienės savijautos veiksnių. Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažniausiai daro ne vienas konkretus patiekalas, o nuolat pasikartojantys įpročiai.

    Dažniausiai minimas priešas yra druska, tiksliau – su ja gaunamas natris. Europos ir JAV širdies sveikatos rekomendacijos nuosekliai pabrėžia, kad sumažinus natrio kiekį mityboje, kraujospūdis daugeliui žmonių krenta, o širdies ir kraujagyslių rizika mažėja.

    Didelė problema ta, kad druska slepiasi ne tik sūdytoje košėje ar ant stalo esančioje druskinėje. Daug natrio žmonės gauna iš pramoniniu būdu pagamintų produktų, todėl vien tik „mažiau sūdyti“ neretai nepakanka.

    9 produktų grupės, kurias verta riboti

    Pirmiausia specialistai išskiria pačią druską ir natrio perteklių apskritai. Net ir nedidelis, bet nuolatinis natrio perviršis gali palaikyti aukštesnį kraujospūdį, ypač jei žmogus mažai juda, turi antsvorio ar serga lėtinėmis ligomis.

    Antroje vietoje dažnai atsiduria perdirbti ir supakuoti maisto produktai, kuriuose daug druskos, skonio stipriklių ir konservantų. Praktikoje tai reiškia, kad didžiausias „paslėptos“ druskos šaltinis gali būti ne sriuba namuose, o užkandžiai ir greiti pasirinkimai parduotuvėje.

    Gydytojai taip pat mini mėsos gaminius, tokius kaip dešros, vytinti gaminiai, šoninė ir įvairūs mėsos užkandžiai. Juose druska naudojama ne tik skoniui, bet ir ilgesniam galiojimo laikui, todėl natrio kiekis vienoje porcijoje gali būti labai didelis.

    Tarp rizikingų pasirinkimų įvardijama ir šaldyta pica bei panašūs paruošti patiekalai. Tokiuose produktuose natris „susideda“ iš kelių dalių: padažo, sūrio ir perdirbtos mėsos, todėl vienas gabalėlis gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį.

    Dar viena grupė – marinuotos ir sūdytos daržovės, ypač agurkai ar kiti ilgai sūryme laikomi produktai. Nors daržovės paprastai siejamos su sveikata, konservavimo būdas gali paversti jas itin sūriu užkandžiu.

    Konservuotos sriubos ir sultiniai taip pat dažnai turi daug natrio. Jei norisi sriubos, patikimesnis kelias yra gaminti namuose ir porcijomis užšaldyti, taip lengviau kontroliuoti druską.

    Šalia druskos dažnai minimas ir pridėtinis cukrus, ypač saldinti gėrimai ir desertai. Tiesiogiai cukrus kraujospūdžio nekelia taip, kaip natris, tačiau jis siejamas su svorio augimu, atsparumu insulinui ir didesne širdies ligų rizika, o tai ilgainiui blogina ir kraujospūdžio kontrolę.

    Gydytojai rekomenduoja riboti ir sočiuosius bei transriebalus. Šie riebalai siejami su nepalankiais cholesterolio pokyčiais ir kraujagyslių standėjimu, o tai gali apsunkinti kraujospūdžio valdymą, ypač vyresniame amžiuje.

    Galiausiai įvardijamas alkoholis. Tyrimai rodo, kad reguliarus vartojimas gali kelti kraujospūdį, trukdyti vaistų poveikiui, o papildomos kalorijos didina antsvorio tikimybę.

    Ką verta daryti praktiškai

    Jei kraujospūdis linkęs kilti, vienas efektyviausių žingsnių yra peržiūrėti kasdienius įpročius: kiek valgoma pusfabrikačių, mėsos gaminių, užkandžių ir kiek kartų per savaitę pasirenkamas greitas maistas. Toks auditas dažnai atskleidžia, kur iš tikrųjų „pasislepia“ didžioji druskos dalis.

    Naudingas įprotis yra skaityti etiketes ir lyginti produktus tarpusavyje, renkantis mažiau druskos ir mažiau pridėtinio cukraus turinčias alternatyvas. Jei kyla klausimų dėl individualios rizikos ar vaistų derinimo, sprendimus saugiausia priimti pasitarus su šeimos gydytoju ar dietologu.

    „Didžiausias pokytis įvyksta tuomet, kai žmogus sumažina ne tik papildomai beriamą druską, bet ir natrį iš perdirbtų produktų“, – sako gydytojai, pabrėždami, kad net nedideli kasdieniai pakeitimai gali duoti apčiuopiamą rezultatą.

    Specialistai primena, kad aukštas kraujospūdis dažnai ilgai nesukelia aiškių simptomų, todėl prevencija ir reguliarus matavimas yra ypač svarbūs. Mitybos korekcijos veikia geriausiai kartu su fiziniu aktyvumu, svorio kontrole ir nuosekliu gydymo plano laikymusi.

  • Mažiau druskos, daugiau skonio: paprasti triukai, kurie pakeis jūsų virtuvę per savaitę

    Mažiau druskos, daugiau skonio: paprasti triukai, kurie pakeis jūsų virtuvę per savaitę

    Mažinti druskos kiekį mityboje nereiškia valgyti prėską maistą. Skonį kuria ne vien sūrumas, bet ir rūgštumas, prieskonių aromatai bei tinkamai parinkta gaminimo technika. Dažnai būtent paruošimo būdas lemia, ar patiekalas išliks ryškus net sumažinus natrio kiekį.

    Daugelis žmonių druską beria automatiškai: į sriubą, bulves, kiaušinius ar net sumuštinius, kartais net neparagavę. Taip perteklinis sūrumas tampa įpročiu, o organizmas pamažu pripranta prie intensyvaus skonio ir ima jį laikyti norma. Dėl to sumažinus druską staiga gali atrodyti, kad maistas tapo blankus, nors iš tiesų tiesiog keičiasi skonio suvokimas.

    Per didelis druskos kiekis ypač aktualus žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar inkstų sutrikimų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems neviršyti 5 gramų druskos per parą, tai yra maždaug vieno arbatinio šaukštelio. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš druskinės, o iš pramoniniu būdu pagamintų produktų.

    Skonį sustiprina ne druska

    Vienas patikimiausių būdų išlaikyti ryškų skonį yra remtis žolelėmis ir prieskoniais, kurie neturi pridėtinės druskos. Krapai, petražolės, laiškiniai česnakai ar bazilikai suteikia patiekalui šviežumo, o džiovintos žolelės gali būti patogus pasirinkimas kasdienai. Svarbiausia jų nepagailėti ir derinti su pagrindiniu produktu.

    Stipresniam aromatui tinka juodieji pipirai, česnakas, saldžioji ar rūkyta paprika, kmynai, kalendra, mairūnas, imbieras, ciberžolė. Tokie prieskoniai kuria gylį ir šilumą, todėl druskos poreikis natūraliai mažėja. Vertinga taisyklė paprasta: jei mažinate druską, skonį kompensuokite aromatu.

    Rūgštumas ir technika daro stebuklus

    Rūgštūs ingredientai dažnai veikia kaip skonio stiprintuvas. Citrinos sultys, obuolių ar vyno actas, garstyčios, pomidorai, natūralus jogurtas, taip pat raugintos daržovės padeda paryškinti patiekalo skonį, todėl papildomos druskos norisi mažiau. Kartais keli lašai citrinos ant žuvies ar daržovių suteikia daugiau ryškumo nei dar viena žiupsnelio druskos porcija.

    Ne mažiau svarbi ir gaminimo technika. Kepimas orkaitėje, trumpas apskrudinimas keptuvėje, daržovių karamelizavimas ar padažo redukcija sukuria sodresnį skonį, nes sukoncentruoja natūralų saldumą ir aromatus. Pavyzdžiui, keptos morkos, burokėliai ar žiediniai kopūstai dažnai atrodo skanesni net su mažiau druskos, palyginti su ilgai virtais vandenyje.

    Dar vienas paprastas triukas – prieskonius trumpai pakaitinti keptuvėje prieš pilant skystį ar dedant kitus produktus. Taip jų aromatai atsiskleidžia stipriau, o skonis tampa sluoksniuotas, neparemtas vien sūrumu. Rezultatas dažnai būna toks, kad druska tampa tik detalė, o ne pagrindinis patiekalo ramstis.

    Daugiausia natrio slepiasi pakuotėse

    Didelę kasdienio natrio dalį sudaro itin perdirbti produktai: dešros, vytinti gaminiai, sultinio kubeliai, tirpios sriubos, paruošti padažai, užtepėlės, konservai ir sūrūs užkandžiai. Net prieskonių mišiniai dažnai būna su dideliu druskos kiekiu, todėl verta skaityti etiketes ir rinktis variantus be pridėtinės druskos. Kuo daugiau gaminate nuo pradžių, tuo daugiau kontrolės turite, kiek druskos iš tiesų patenka į lėkštę.

    Jei ilgus metus valgėte sūriai, staigus druskos sumažinimas gali nuvilti. Daug efektyviau druską mažinti palaipsniui ir kartu stiprinti skonį rūgštumu, žolelėmis, prieskoniais bei geresne gaminimo technika. Dažnai jau po kelių savaičių žmonės pastebi, kad natūralūs produktų skoniai atsiskleidžia ryškiau, o ankstesnis sūrumas ima atrodyti perteklinis.

  • Per daug druskos lėkštėje: viena klaida, kuri nepastebimai kelia kraujospūdį ir rizikas

    Per didelis druskos kiekis maiste yra viena dažniausių mitybos klaidų, kuri ilgainiui gali rimtai pakenkti sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus druskos per parą, tai yra maždaug arbatinis šaukštelis be kaupo.

    Didžiausia problema ta, kad daug druskos gauname ne vien iš druskinės. Reikšminga dalis natrio slepiasi kasdieniuose produktuose, pavyzdžiui, duonoje, sūriuose, rūkytuose gaminiuose, padažuose, pusgaminiuose ir konservuose, todėl lengva viršyti normą net ir „nevalgant labai sūriai“.

    Kaip druska veikia organizmą

    Perteklinis natrio kiekis tiesiogiai siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu, o tai didina insulto, miokardo infarkto ir širdies nepakankamumo riziką. Ilgainiui tai tampa vienu svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Organizmas apie per didelį druskos kiekį neretai signalizuoja patinimais, vandens susilaikymu, pilvo pūtimu ir stipresniu troškuliu. Kai kuriems žmonėms net vienas ypač sūrus patiekalas gali laikinai padidinti kraujospūdį artimiausios valandos laikotarpiu.

    Dar viena klastinga detalė ta, kad reguliariai persūdant maistą keičiasi skonio slenkstis. Ilgainiui norisi vis sūresnio skonio, todėl susidaro įprotis druskos dėti daugiau, net kai patiekalas jau ir taip turi daug natrio.

    Kur dažniausiai padaroma klaida?

    Viena dažniausių klaidų yra papildomas sūdymas jau sūriuose produktuose, pavyzdžiui, konservuose, marinuotuose gaminiuose ar paruoštuose padažuose. Tokiais atvejais druska dubliuojasi, o galutinis natrio kiekis tampa gerokai didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Prie to prisideda ir druskos „pylimas iš akies“, kai žmogus tiksliai nežino, kiek jos iš tiesų pateko į puodą. Skirtingo rupumo druska ir skirtingo dydžio žiupsneliai gali smarkiai skirtis, todėl realus kiekis dažnai būna didesnis nei planuota.

    Kaip sumažinti druską neprarandant skonio

    Praktinis žingsnis yra dažniau tikrinti produktų sudėtį ir maistingumo lenteles, ypač atkreipiant dėmesį į druską arba natrį. Tai padeda palyginti panašius produktus ir pasirinkti mažiau sūrią alternatyvą, net jei skonis iš pradžių atrodo švelnesnis.

    Skonį galima sustiprinti ne vien druska: tam tinka česnakas, svogūnas, imbieras, juodieji pipirai, paprika, kmynai, kalendra, džiovintos žolelės. Taip pat padeda rūgštis, pavyzdžiui, actas ar citrusai, o natūralus jogurtas su prieskoniais gali tapti paprastu marinatu mėsai ar žuviai.

    Reikšmę turi ir gaminimo būdas, nes kepimas orkaitėje ar trumpas apskrudinimas sukuria intensyvesnį, sodresnį skonį, todėl druskos poreikis sumažėja. Papildomą „pilnumą“ suteikia ir tekstūros, pavyzdžiui, riešutai ar sėklos, ypač kai norisi ryškesnio skonio be papildomo sūdymo.

  • Moliūgų sėklos ar anakardžiai užkandžiui: kuo skiriasi riebalai, mineralai ir kaloringumas

    Abu produktai suteikia baltymų, nesočiųjų riebalų ir svarbių mikroelementų, todėl dažnai rekomenduojami kaip sotesnė alternatyva saldumynams. Vis dėlto renkantis verta įvertinti tikslą: ar norite daugiau mineralų, ar ieškote švelnesnio, lengviau užkandamo riešuto kasdienai.

    Moliūgų sėklos paprastai išsiskiria mineralų gausa, ypač magnio, kalio ir kitų medžiagų, svarbių nervų sistemai, raumenų funkcijai ir bendrai savijautai. Anakardžiai taip pat turi mineralų, tačiau jų profilis dažniau siejamas su energijos suteikiančiu, „minkštesniu“ užkandžiu, kurį patogu valgyti ir be papildomo paruošimo.

    Ir moliūgų sėklose, ir anakardžiuose didžiąją riebalų dalį sudaro nesočiosios riebalų rūgštys, siejamos su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Tuo pat metu sotieji riebalai šiuose produktuose paprastai sudaro mažesnę dalį, todėl jie dažnai tinka subalansuotai mitybai.

    Jei prioritetas yra augalinės omega-3 riebalų rūgštys, nei moliūgų sėklos, nei anakardžiai nėra jų „čempionai“: jų kiekiai paprastai nedideli. Tokiu atveju dažnai minimi kiti pasirinkimai, pavyzdžiui, graikiniai riešutai ar linų sėmenys, tačiau tai jau kita užkandžių kategorija.

    Nesočiųjų riebalų turintys produktai, vartojami vietoje dažnų sočiųjų riebalų šaltinių, gali padėti palaikyti palankesnį cholesterolio balansą. Be to, riebalai prisideda prie riebaluose tirpių maistinių medžiagų įsisavinimo ir suteikia ilgiau trunkantį sotumą.

    Praktiškai didžiausias „spąstas“ dažnai yra ne pati sėkla ar riešutas, o pridėtinė druska ir suvalgomas kiekis. Sūdyti variantai reikšmingai padidina natrio kiekį racione, todėl verta dažniau rinktis nesūdytus arba atidžiai skaityti etiketes.

    Taip pat svarbus porcijų dydis: riešutai ir sėklos yra kaloringi, tad net ir sveikas užkandis gali greitai „sukaupti“ daug energijos, jei valgoma iš didelio pakelio. Patogus sprendimas kasdienai yra iš anksto atsisverti nedidelę porciją ir ją turėti kaip suplanuotą užkandį.

    Dar vienas aspektas yra alergijos. Anakardžiai priskiriami medžių riešutams, todėl žmonėms, turintiems alergiją riešutams, jų reikėtų vengti, o dėl alternatyvų pasitarti su gydytoju. Alergija moliūgų sėkloms pasitaiko rečiau, bet ji taip pat įmanoma.

    Jei norite užkandžio, kuris prisideda prie mineralų, ypač magnio, gavimo, dažnai palankiau atrodo moliūgų sėklos. Jos taip pat lengvai pritaikomos patiekalams: tinka barstyti ant salotų, sriubų ar košių, kai norisi papildomo traškumo.

    Jei ieškote švelnesnio skonio ir lengvai suvalgomo varianto kelionėje ar darbe, dažnas pasirinkimas būna anakardžiai. Svarbiausia taisyklė abiem atvejais išlieka ta pati: rinkitės kuo mažiau apdorotus, nesūdytus produktus ir laikykitės saikingo kiekio.

  • Dietologai įspėja: „sveika“ vakarienė iš parduotuvės gali gadinti miegą ir kelti spaudimą

    Daugelis renkasi lengvą vakarienę tikėdamiesi geresnio miego, tačiau dietologai atkreipia dėmesį į vieną dažną pasirinkimą, kuris gali turėti priešingą efektą. Kalbama apie didelio natrio kiekio sriubas, ypač konservuotas ar greitai paruošiamas, kurios neretai klaidingai laikomos sveiku sprendimu.

    Pasak mitybos specialistų, griežtos taisyklės, kada tiksliai turi būti paskutinis valgymas, nėra, tačiau daugeliui žmonių palanku pavalgyti likus 2–3 valandoms iki miego. Toks tarpas padeda sumažinti diskomfortą ir riziką, kad virškinimas trukdys užmigti.

    Dietologė Amanda Sauceda pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne pačioje sriubos idėjoje, o jos sudėtyje.

    „Konservuotoje sriuboje gali būti daug natrio, mažai daržovių, o dažnai joje pritrūksta baltymų. Tai nesubalansuotas pasirinkimas“, – sakė Amanda Sauceda.

    Didelis druskos kiekis vakare gali skatinti rėmenį, troškulį ir naktinius prabudimus, o kai kuriems žmonėms ir pilvo pūtimą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad daugelyje pramoniniu būdu gaminamų sriubų natrio kiekis vienoje porcijoje gali būti didelis, todėl lengva priartėti prie dienos normos ar ją viršyti.

    Per didelis natrio vartojimas siejamas ir su širdies bei kraujagyslių rizikomis, nes didina tikimybę, kad kils kraujospūdis. Dėl to vakarienė, kurioje dominuoja sūrus, stipriai apdorotas maistas, gali būti prastesnis pasirinkimas ne tik miegui, bet ir ilgalaikei savijautai.

    Kita vertus, sriubos nebūtina atsisakyti. Dietologai siūlo rinktis mažiau sūrias alternatyvas ir siekti, kad vakarienėje būtų daugiau baltymų ir skaidulų, kurios suteikia sotumo ir padeda išvengti užkandžiavimo vėlai vakare.

    Vietoje konservuotos sriubos gali tikti namuose virta daržovių ar ankštinių sriuba, kurioje lengva kontroliuoti druskos kiekį ir pridėti baltymų, pavyzdžiui, pupelių ar avinžirnių. Taip pat galima rinktis dubenėlius su kruopomis, daržovėmis ir baltymais, o riebalams pridėti šlakelį alyvuogių aliejaus.