CP v2

Tag: Nėštumas

  • Šias 10 žuvų dietologai vadina geriausiu pasirinkimu: daug omega-3, mažiau gyvsidabrio

    Žuvys ir jūrų gėrybės jau seniai laikomos vienais vertingiausių produktų širdžiai ir smegenims, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis tinkamas rūšis. Europos maisto saugos tarnybos 2026 metais paskelbta analizė, apėmusi 27 Europos Sąjungos valstybes, Islandiją ir Norvegiją, parodė, kad žuvį ar jūrų gėrybes vartoja apie 60 proc. apklaustųjų.

    Tuo pačiu tyrėjai atkreipė dėmesį, kad visuomenės žinios apie gyvsidabrio rizikas išlieka ribotos. Maždaug trečdalis vartotojų, įskaitant apie trečdalį nėščiųjų, nurodė dažnai renkantys rūšis, kurios priskiriamos didžiausio leistino gyvsidabrio kiekio grupei.

    Didžiausia problema – metilgyvsidabris, kuris linkęs kauptis stambių, ilgai gyvenančių plėšriųjų žuvų audiniuose. Kuo aukščiau žuvis yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus daugiau šio teršalo, todėl į rekomendacijas dažniausiai patenka mažesnės ir vidutinio dydžio rūšys.

    Nauda sveikatai ir svarbiausia taisyklė

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA, vitamino D, vitamino B12, jodo bei seleno. DHA yra svarbi nervų sistemos ir regos funkcijoms, o EPA siejama su uždegiminių procesų reguliavimu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus, bet apgalvotas pasirinkimas, o ne žuvies atsisakymas dėl baimių. Praktinė taisyklė paprasta: dažniau rinktis trumpiau gyvenančias, mažesnes žuvis ir keisti rūšis, kad mažėtų galimų teršalų kaupimosi rizika.

    Kokios žuvys laikomos geru pasirinkimu

    Prie dažniausiai palankiai vertinamų rūšių priskiriamos sardinės, lašiša, Atlanto skumbrė, silkė ir upėtakis. Jos paprastai pasižymi geru omega-3 ir baltymų santykiu, o dėl biologinių savybių neretai turi mažesnę gyvsidabrio riziką nei stambūs plėšrūnai.

    Kaip maistingi, bet dažnai per retai naudojami pasirinkimai minimos ir sardelės, dar vadinamos ančiuviais, taip pat liesesnės žuvys, tokios kaip mintajas ar Ramiojo vandenyno menkė. Jos gali būti patogus sprendimas norint daugiau baltymų ir jodo, tačiau ne visuomet pasiūlo tiek omega-3, kiek riebios jūrinės žuvys.

    Su tunu rekomenduojama elgtis atsargiau, nes skirtingos rūšys gali ženkliai skirtis pagal gyvsidabrio kiekį. Dažniau patariama rinktis rūšis, kurios laikomos mažesnės rizikos, o nėščioms moterims ir vaikams paprastai rekomenduojama ypač atidžiai vertinti tuno rūšį ir vartojimo dažnį.

    Kaip ruošti, kad nauda nedingtų

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas: kepimas orkaitėje, virimas garuose ar troškinimas padeda išlaikyti maistinę vertę ir nepadidina patiekalo kalorijų. Tuo tarpu gruzdinimas, stora paniruotė ar riebūs padažai greitai panaikina lengvo, širdžiai palankaus pasirinkimo pranašumą.

    Rūkyta žuvis gali būti patogi, tačiau dažnai turi daugiau druskos, todėl ją verta laikyti priedu, o ne kasdieniu pagrindiniu baltymų šaltiniu. Norint geresnio balanso, mitybos specialistai dažniausiai pataria žuvį įtraukti reguliariai ir derinti skirtingas rūšis, atsižvelgiant į individualią sveikatą ir rizikos grupes.

  • Žuvis du kartus per savaitę: 9 priežastys, kodėl šis įprotis gali prailginti gyvenimą

    Reguliarus žuvies vartojimas siejamas su ilgesne gyvenimo trukme ir mažesne lėtinių ligų rizika. Mitybos specialistai dažniausiai rekomenduoja žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, pirmenybę teikiant riebiai jūrinei žuviai.

    Riebi žuvis yra vienas patikimiausių ilgos grandinės omega-3 riebalų rūgščių, kokybiškų baltymų, vitamino D, jodo ir seleno šaltinių. Šios medžiagos svarbios širdžiai, smegenims, regėjimui ir imuninei sistemai, o jų stoka ypač dažna šaltuoju metų laiku.

    Kuo žuvis išsiskiria mityboje

    Žuvyje esantys EPA ir DHA tipo omega-3 riebalai yra siejami su geresniais kraujagyslių rodikliais ir mažesne širdies bei kraujotakos ligų rizika. Skirtingai nei augaliniai omega-3 šaltiniai, žuvis suteikia būtent tas formas, kurias organizmas naudoja tiesiogiai.

    Ne mažiau svarbus ir baltymų profilis: žuvis dažnai būna lengviau virškinama, o joje esantys mikroelementai prisideda prie normalios skydliaukės funkcijos. Jei jūrinės žuvies racionas retas, dalį naudos gali suteikti ir gėlavandenė žuvis, nors omega-3 kiekis joje paprastai mažesnis.

    Nauda širdžiai, smegenims ir nuotaikai

    Mokslinių apžvalgų duomenys rodo, kad žuvies vartojimas siejamas su mažesne miokardo infarkto ir insulto rizika. Didžiausia nauda dažniausiai fiksuojama tuomet, kai žuvis keičia perdirbtą mėsą ar produktus, kuriuose gausu sočiųjų riebalų.

    Omega-3 riebalų rūgštys taip pat siejamos su geresne smegenų funkcija ir lėtesniu pažintinių gebėjimų silpnėjimu vyresniame amžiuje. Tyrimuose aptariama ir galima sąsaja su nuotaika, nes omega-3 dalyvauja nervų sistemos veikloje ir uždegiminių procesų reguliavime.

    Vitaminas D, regėjimas ir miegas

    Vitamino D trūkumas daugelyje šalių išlieka aktuali problema, o riebi žuvis yra vienas natūralių jo šaltinių mityboje. Šis vitaminas svarbus kaulams, raumenų funkcijai ir imuninei sistemai, todėl ypač vertingas, kai saulės spinduliuotės mažai.

    Žuvies vartojimas siejamas ir su mažesne su amžiumi susijusios geltonosios dėmės degeneracijos rizika, kuri yra viena dažniausių regėjimo prastėjimo priežasčių vyresniame amžiuje. Kai kuriuose tyrimuose aptariamas ir ryšys su geresne miego kokybe, nors individualūs rezultatai gali skirtis.

    Nėštumo laikotarpiu žuvis gali būti naudinga vaisiaus smegenų ir regos vystymuisi, tačiau svarbu rinktis mažai gyvsidabrio turinčias rūšis. Praktinė taisyklė paprasta: įvairinti žuvį, rinktis patikimą kilmę ir vengti itin didelių plėšrių žuvų, kurios dažniau sukaupia teršalus.

    Jei žuvies nevalgote, verta su šeimos gydytoju ar dietologu aptarti, kaip kompensuoti omega-3 ir vitamino D poreikį. Vis dėlto daugeliui žmonių paprastas įprotis įtraukti žuvį į meniu du kartus per savaitę yra vienas lengviausių žingsnių geresnės savijautos link.

  • Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Ši vitamino B9 bomba lėkštėje: gydytojai paaiškino, kur daržovėse ieškoti folatų

    Folatai, dar vadinami folinais, yra natūrali vitamino B9 forma, gaunama su maistu. Nuo jų reikšmės organizmui dažnai atskiriama sintetinė forma – folio rūgštis, kuri įprastai naudojama papilduose ir kai kuriuose praturtintuose produktuose.

    Vitamino B9 junginiai būtini DNR ir RNR sintezei, todėl tiesiogiai susiję su ląstelių dalijimusi, audinių augimu ir atsikūrimu. Dėl šios priežasties folatų poreikis tampa ypač svarbus greito augimo laikotarpiais, taip pat planuojant nėštumą ir jo metu.

    „Pakankamas folatų kiekis iki nėštumo ir pirmaisiais nėštumo mėnesiais yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių nervinio vamzdelio vystymosi ydų riziką“, – teigia sveikatos specialistai.

    Folatų trūkumas siejamas ne tik su nuovargiu ar bendru silpnumu. Ilgiau trunkantis nepakankamas kiekis gali prisidėti prie megaloblastinės anemijos, kai susidaro pakitusios, prastesnę deguonies pernašą turinčios eritrocitų formos.

    Dar vienas svarbus aspektas – homocisteino apykaita: folatai dalyvauja procesuose, kurie padeda palaikyti šios medžiagos balansą. Padidėjęs homocisteino kiekis literatūroje siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, nors individuali rizika priklauso nuo daugelio veiksnių.

    Kam folatų reikia daugiau?

    Suaugusiesiems dažniausiai nurodoma apie 400 mikrogramų folatų ekvivalento per dieną. Nėštumo metu poreikis didėja iki maždaug 600 mikrogramų, o žindant dažnai nurodoma apie 500 mikrogramų per dieną.

    Didesnės rizikos grupėms priskiriami rūkantys, dažniau vartojantys alkoholį, turintys virškinamojo trakto ligų ar vartojantys kai kuriuos vaistus, galinčius mažinti folatų pasisavinimą. Tokiais atvejais mitybos korekcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kur jų daugiausia daržovėse?

    Daugiausia folatų įprastai randama žalialapėse daržovėse. Prie dažniausiai minimų šaltinių priskiriami špinatai, lapiniai kopūstai, salotos, brokoliai, briuseliniai kopūstai ir šparagai.

    Geri folatų šaltiniai yra ir ankštiniai: lęšiai, pupelės, avinžirniai, žirniai. Kasdienėje mityboje jie gali padėti stabiliau surinkti reikiamą kiekį, ypač jei daržovių suvartojama per mažai.

    Folatų taip pat gaunama iš citrusinių vaisių, kivių, burokėlių, pilno grūdo produktų ir riešutų, o mažesniais kiekiais – iš kai kurių gyvūninės kilmės produktų, pavyzdžiui, kiaušinių ar kepenų. Vis dėlto pagrindinis dėmesys paprastai skiriamas daržovėms ir ankštiniams.

    Kodėl virimas „suvalgo“ vitaminą?

    Folatai yra jautrūs karščiui ir šviesai, todėl ilgesnis virimas vandenyje gali reikšmingai sumažinti jų kiekį patiekale. Dėl to dažnai rekomenduojama dalį daržovių valgyti žalias arba rinktis trumpą apdorojimą.

    Praktiškai tai gali būti trumpas troškinimas, garinimas, apkepimas trumpą laiką, o salotas ir žalialapes daržoves verta dažniau įtraukti į šaltus patiekalus. Svarbiausia – reguliarumas ir įvairovė, kad folatų šaltiniai kartotųsi kasdien.

  • Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Mokslininkai pristatė priklijuojamą ultragarsinį įrenginį, kuris gali valandomis iš eilės stebėti kūdikio būklę gimdoje ir realiu laiku fiksuoti kraujotaką. Tokia technologija galėtų padėti anksčiau pastebėti komplikacijas, kurių kartais nepavyksta užfiksuoti atliekant įprastus, trumpus tyrimus.

    Bandomasis prietaisas, pavadintas UPatch, kuriamas kaip tarpinis sprendimas tarp pavienių nėštumo echoskopijų ir nuolatinio stebėjimo sistemų, kurios klinikinėje praktikoje neretai sukelia klaidingų pavojaus signalų. Tyrėjų tikslas – suteikti gydytojams patikimesnę, ilgesnės trukmės informaciją, kartu mažinant nereikalingų apsilankymų ligoninėje skaičių.

    Kuo UPatch skiriasi nuo įprastos echoskopijos?

    Įprasta ultragarsinė diagnostika dažniausiai suteikia tik momentinį vaizdą – kelių minučių trukmės įvertinimą, kuris vėliau lyginamas su kitais nėštumo etapais. UPatch koncepcija remiasi ilgesniu stebėjimu: pleistras gali būti nešiojamas kelias valandas ir fiksuoti dinamiškus pokyčius, įskaitant kraujotaką judančiose struktūrose, pavyzdžiui, virkštelėje.

    Prietaisą kūrė komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto profesoriaus Sheng Xu, taip pat prisidėjo Oksfordo universiteto ir Kalifornijos universiteto San Diege tyrėjai. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Biotechnology“.

    Ką parodė bandymai su nėščiosiomis?

    Tyrime dalyvavo 62 nėščiosios, o UPatch gauti kraujotakos rodmenys buvo palyginti su standartinės, rankiniu būdu atliekamos echoskopijos duomenimis. Tyrėjai nurodo, kad rezultatai glaudžiai sutapo, todėl technologija laikoma perspektyvia ilgesniam kraujotakos sekimui laikui bėgant.

    Vienas praktiškai svarbiausių pastebėjimų – vaisiaus kraujotaka gali kisti dinamiškai, o trumpalaikiai svyravimai nebūtinai reiškia nuolatinę problemą. Tokia įžvalga gali būti reikšminga sprendžiant, kada reikia skubios intervencijos, o kada pakanka atidesnio, bet ramesnio stebėjimo.

    „Ši technologija atveria galimybę vaisiaus būklę stebėti nuolat ir neinvaziškai kur kas ilgiau nei dabar įprasta“, – sakė tyrime dalyvavusi profesorė Antoniya Georgieva.

    Pasak tyrėjos Marianos Tome, ilgesnis ir aiškesnis stebėjimas galėtų mažinti nereikalingų pakartotinių tyrimų bei intervencijų skaičių, o nėščiosioms suteikti daugiau užtikrintumo kasdienybėje.

    Kodėl tai svarbu regionams, kur trūksta specialistų?

    Tyrėjai akcentuoja ir prieinamumo aspektą: daugelyje vietovių trūksta apmokytų echoskopuotojų, o aukštos rizikos nėštumų priežiūra vėluoja dėl ribotų resursų. Pasak pirmojo straipsnio autoriaus dr. Tom Park, tokia technologija ateityje galėtų išplėsti prenatalinės diagnostikos galimybes ten, kur sudėtinga greitai gauti specialistų paslaugas.

    Vis dėlto UPatch dar yra koncepcijos įrodymo stadijoje. Dabartinei versijai reikalinga laidinė įranga, o teisingam uždėjimui vis dar būtina įprasta echoskopija, kad pleistras būtų tiksliai pozicionuotas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad reikės didesnių klinikinių tyrimų su įvairesnėmis pacientų grupėmis, jog būtų patvirtintas patikimumas ir aiškiai apibrėžtos situacijos, kada toks stebėjimas keičia gydymo taktiką. Kartu svarstoma, kad ateities versijos galėtų būti belaidės ir kompaktiškesnės, priartinant nuolatinę stebėseną prie kasdienio nešiojimo.

  • Motinystė po 40-ies: garsios moterys atvirai apie vėlyvą sprendimą, baimes ir džiaugsmą

    Motinystė po 40-ies dar palyginti neseniai buvo aptarinėjama puse lūpų, tačiau šiandien vis daugiau moterų apie tai kalba viešai ir ramiai. Žinomų moterų istorijos atspindi platesnę tendenciją: šeimos planavimas vis dažniau derinamas prie karjeros, sveikatos, finansinio stabilumo ir asmeninio pasirengimo.

    Medikai pabrėžia, kad su amžiumi didėja nėštumo rizikos, todėl svarbūs reguliarūs tyrimai ir individuali gydytojų priežiūra. Kartu vis plačiau taikomi vaisingumo gydymo metodai ir gerėja nėščiųjų stebėsena, todėl daliai moterų vėlyva motinystė tampa realia ir saugesne galimybe nei anksčiau.

    Dojrendusios motinystės patirtys

    Aktorė Małgorzata Kożuchowska mama tapo būdama 43 metų, kai gimė sūnus Janas Franciszekas. Ji ne kartą pasakojo, kad kelias iki nėštumo nebuvo paprastas, o sprendimą sustiprino brandos jausmas ir aiškesni prioritetai.

    „Neįkainojamas vėlyvos motinystės privalumas yra brandumas ir patirtis žmogaus, kuris tampa tėvu ar mama“, – sakė Małgorzata Kożuchowska.

    Apie vėlesnį šeimos pagausėjimą yra kalbėjusios ir kitos žinomos moterys, pabrėžusios, kad didesnis vidinis stabilumas padeda ramiau reaguoti į kasdienius iššūkius. Tarp dažnai minimų pliusų jos įvardija ir tai, kad vėliau susilaukus vaiko lengviau atsirinkti, kam skirti laiką, o ko atsisakyti.

    Kodėl moterys renkasi vėliau?

    Viešumoje dalijamos istorijos dažnai sutampa: pirmiausia atsiranda noras susikurti tvirtesnį pagrindą, o tik tada planuoti vaiką. Dalį moterų sprendimą atidėti lemia ilgesnės studijos, karjeros startas, būsto klausimai, taip pat tinkamo partnerio paieškos ar ankstesnės nesėkmingos pastangos pastoti.

    Žinomos dainininkės Justynos Steczkowskos pasakojimuose ryški mintis, kad amžius keičia požiūrį į tėvystę ir motinystę. Ji yra sakiusi, kad vyresniame amžiuje jautėsi labiau atsipalaidavusi, o pati patirtis, lyginant su ankstesniais nėštumais, jai atrodė lengvesnė.

    Kas svarbu planuojant nėštumą po 40-ies?

    Specialistai primena, kad didėjant amžiui mažėja natūralus vaisingumas, o nėštumas dažniau priskiriamas didesnės rizikos kategorijai. Tai nereiškia, kad nėštumas po 40-ies yra neįmanomas, tačiau dažniau prireikia išsamesnių tyrimų, nuoseklesnės stebėsenos ir aiškaus plano kartu su gydytojais.

    Kartu vis daugiau dėmesio skiriama emocinei savijautai: nerimas dėl galimų komplikacijų, spaudimas iš aplinkos ar komentarai socialiniuose tinkluose moterims gali tapti papildoma našta. Ne viena viešai kalbėjusi mama pabrėžia, kad sprendimą stiprina palaikanti aplinka, aiškus pasitikėjimas gydytojais ir realistiškas pasirengimas pokyčiams.

    Viešos moterų istorijos rodo, kad vėlyva motinystė dažnai siejama ne su impulsyvumu, o su apsvarstytu pasirinkimu. Nors biologiškai laiko langas siaurėja, daliai šeimų būtent brandesnis amžius tampa momentu, kai noras turėti vaiką sutampa su galimybėmis ir vidiniu pasirengimu.

  • Nauji gimdymo priežiūros standartai Varšuvoje: kas keičiasi gimdykloms ir moterims

    Nauji reikalavimai nuo gegužės 7 dienos

    Nuo gegužės 7 dienos Varšuvoje, kaip ir visoje Lenkijoje, įsigaliojo atnaujinti perinatalinės priežiūros standartai, keičiantys kai kurias iki šiol galiojusias ligoninių praktikas. Pagrindinis tikslas – labiau suvienodinti priežiūros kokybę, daugiau dėmesio skirti moters savijautai ir aiškiau apibrėžti paslaugų prieinamumą.

    Pokyčiai apima ir medicininius aspektus, ir pacienčių informavimą, ir psichologinę paramą. Akušerės bei gydytojai pabrėžia, kad dalis nuostatų didžiuosiuose miestuose buvo taikoma ir anksčiau, tačiau dabar jos įtvirtinamos kaip standartas.

    Prenatalinė edukacija prasideda anksčiau

    Vienas ryškiausių pokyčių – prenatalinė edukacija turi būti siūloma gerokai anksčiau nei iki šiol, jau nuo nėštumo patvirtinimo. Anksčiau tokie pokalbiai dažniau prasidėdavo tik po 21 nėštumo savaitės, todėl daliai moterų svarbiausia informacija ateidavo per vėlai.

    Ankstyvesnė edukacija apima gyvenimo būdo rekomendacijas, mitybą, fizinį aktyvumą, pasirengimą gimdymui ir moters teises nėštumo metu. Specialistai akcentuoja, kad tai padeda anksčiau pastebėti rizikas, mažinti nerimą ir realistiškiau planuoti nėštumo priežiūrą.

    „Prenatalinės edukacijos įvedimas nuo nėštumo patvirtinimo momento yra labai gera ir reikalinga permaina: daug svarbių temų turėtų būti aptartos kuo anksčiau – nuo mitybos ir aktyvumo iki nėščiosios teisių“, – sakė akušerė Wiktoria Hanckowska.

    Didesnis komfortas gimdant ir jautresnė priežiūra po netekties

    Tarp naujų sprendimų numatyta daugiau dėmesio gimdančiosios komfortui, įskaitant galimybę gimdymo metu vartoti lengvą maistą, jei nėra medicininių kontraindikacijų. Tai siejama su energijos palaikymu ilgėjančio gimdymo metu ir mažesniu išsekimu.

    Kartu specialistai primena, kad gimdymo situacija gali pasikeisti bet kurią akimirką, todėl sprendimai dėl maisto turi būti derinami su personalu. Praktikoje tai reiškia ne „laisvą bufetą“, o aiškiau apibrėžtą galimybę saugiai palaikyti jėgas.

    „Dėl galimos operacinės intervencijos ilgus metus buvo rekomenduojama likti nevalgius, tačiau šiuolaikinėje praktikoje bendroji nejautra taikoma retai. Lengvi užkandžiai gali padėti išlaikyti jėgas ir geriau pasirengti gimdymui“, – sakė akušerė.

    Dar viena svarbi kryptis – jautresnė pagalba moterims, patyrusioms nėštumo netektį ar pagimdžiusioms sunkiai sergantį naujagimį. Naujose nuostatose numatyta vengti situacijų, kai tokios pacientės guldomos vienoje palatoje kartu su ką tik pagimdžiusiomis moterimis ir sveikais naujagimiais.

    „Buvimas vienoje palatoje su laiminga mama ir sveiku naujagimiu moteriai po netekties gali būti labai sunkus psichologiškai. Šie pokyčiai skirti sumažinti papildomą kančią ir apsaugoti psichikos sveikatą“, – sakė akušerė.

    Epidurinė nejautra, informavimas ir kontaktas po Cezario pjūvio

    Standartuose taip pat akcentuojamas epidurinės nejautros prieinamumas ir aiškesnis informavimas, o ligoninės įpareigojamos pateikti aktualią informaciją savo interneto svetainėse. Varšuvoje, pasak akušerių, situacija daugelyje įstaigų jau kurį laiką gana gera, tačiau mažesnėse ligoninėse pokyčių efektą dar reikės įvertinti per ilgesnį laiką.

    Specialistai pažymi, kad realus prieinamumas priklauso nuo anesteziologų skaičiaus budėjimuose ir konkrečios įstaigos organizavimo. Dėl to pacientės raginamos dar prieš gimdymą pasitikslinti, kokia praktika taikoma pasirinktoje ligoninėje.

    „Šiuo metu dar per anksti vienareikšmiškai pasakyti, kaip greitai pokyčiai įsitvirtins visur. Tikėtina, kad vertinimui prireiks bent pusmečio ar metų“, – sakė akušerė.

    Atskirai pabrėžiamas ir kontaktas oda prie odos po Cezario pjūvio, kai tai leidžia medicininė situacija. Akušerės teigimu, šis kontaktas svarbus tiek emociniam ryšiui, tiek ankstyvam žindymo pradėjimui, o galimybė pirmą kartą pamaitinti kūdikį kuo greičiau po gimimo siejama su sėkmingesne laktacijos pradžia.

    „Labiausiai džiaugiuosi, kad pabrėžtas kontaktas oda prie odos po Cezario pjūvio ir galimybė pradėti pirmąjį maitinimą kuo anksčiau. Tai ypač svarbu per pirmąsias dvi valandas po gimdymo“, – sakė Wiktoria Hanckowska.

  • Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Kai kuriose Europos šalyse nėščiosios aiškiai atleidžiamos nuo pareigos segėti saugos diržą, todėl dalis būsimų mamų sąmoningai jo nenaudoja. Tačiau eismo įvykių analizės ir medicininiai tyrimai rodo priešingai: didžiausią riziką motinai ir vaisiui kelia būtent neprisegtas diržas.

    Susidūrimo metu kūną veikia staigus lėtėjimas, o neprisegta keleivė ar vairuotoja smarkiai metama į vairą ar prietaisų skydą. Oro pagalvė viena pati nėra išeitis, nes ji sukurta veikti kartu su diržu ir ne visada išsiskleidžia mažesnio greičio smūgiuose.

    Bandymuose su nėščiosios anatomiją imituojančiais manekenais nustatyta, kad pavojingos apkrovos gali atsirasti ir esant palyginti nedideliam greičiui. Net kai oro pagalvė išsiskleidžia, neprisegtas kūnas gali nuslysti ir patirti smūgį apatinėje zonoje, o tai padidina rimtų sužalojimų tikimybę.

    Kaip diržą segėti teisingai

    Vien prisisegti neužtenka, nes klaidos daromos dažnai: tyrimai rodo, kad taisyklingai diržą užsisega tik maždaug kas ketvirta nėščioji. Netinkamai per pilvą einanti juosta gali padidinti sužalojimų riziką.

    Apatinė diržo dalis turi eiti po pilvu ir remtis į klubakaulius, o ne spausti pilvą. Viršutinė dalis vedama per petį ir tarp krūtų, aplenkiant pilvo vidurį; diržas turi priglusti, būti neįsisukęs, o tvirtinimo taškas sureguliuotas taip, kad juosta nekliudytų kaklo.

    Pavojus slypi ir prieduose

    Internetu platinami diržo adapteriai ar specialios pagalvėlės neretai reklamuojami kaip saugesni vaisiui. Vis dėlto susidūrimo bandymai rodo, kad tokie priedai gali ne pagerinti, o pabloginti apsaugą ir padidinti sužalojimų riziką.

    Ne mažiau svarbi ir sėdėsena: atlošą rekomenduojama laikyti kuo statesnį, o sėdynę atstumti atgal tiek, kad būtų patogu valdyti automobilį. Tarp pilvo ir vairo vertėtų išlaikyti kuo didesnį atstumą, o priekyje sėdinčiai keleivei ta pati logika galioja prietaisų skydui.

    Kelionės nėštumo metu: ką dar verta žinoti

    Pažengus nėštumui specialistai pataria, jei įmanoma, vengti ilgų kelionių, o jei jų išvengti nepavyksta, daryti reguliarias pertraukas bent kas dvi valandas. Trumpas pasivaikščiojimas sumažina nugaros apkrovą ir tinimo riziką, kuri nėštumo metu paprastai didėja.

    Taip pat rekomenduojama gerti pakankamai skysčių ir, esant poreikiui, naudoti tinkamai parinktas kompresines kojines, nes netinkamas dydis gali sukelti priešingą efektą. Vairuoti dažniausiai galima, jei savijauta gera, tačiau esant pykinimui, galvos svaigimui, silpnumui ar mieguistumui saugiau vairą patikėti kitam.

    Jei įvyksta incidentas kelyje, svarbu, kad nėščioji turėtų su savimi medicininius dokumentus, susijusius su nėštumu. Tai pagreitina medikų sprendimus ir padeda tiksliau įvertinti rizikas tiek motinai, tiek vaisiui.

  • Vitaminai gali pakenkti labiau nei padėti: dažniausios klaidos vartojant papildus

    Vitaminų ir kitų maisto papildų vartojimas daugeliui atrodo kaip paprastas būdas sustiprinti sveikatą, tačiau per didelės dozės gali sukelti rimtų nepageidaujamų pasekmių. Specialistai pabrėžia, kad ypač rizikinga ilgą laiką vartoti dideles dozes nepasitarus su gydytoju ar vaistininku.

    Didžiausia problema dažniausiai kyla tada, kai vienu metu vartojami keli skirtingi papildai, o jų sudėtyje kartojasi tie patys vitaminai. Tokiu atveju bendra paros dozė gali viršyti rekomenduojamas normas net to nepastebint.

    Kas nutinka perdozavus?

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K organizme kaupiasi lengviau nei vandenyje tirpūs, todėl jų perteklius dažniau siejamas su toksiniu poveikiu. Nors kiekviena situacija individuali, per didelis šių vitaminų kiekis gali paveikti kepenis, kaulų apykaitą ir kitus organus.

    Nėštumo metu ypač svarbu atsargiai vartoti vitaminą A, nes didelės jo dozės siejamos su vaisiaus raidos sutrikimų rizika. Todėl nėščiosioms ar planuojančioms nėštumą patariama papildus rinktis tik įvertinus sudėtį ir dozes su gydytoju.

    Per didelis vitamino D kiekis gali sutrikdyti kalcio apykaitą, o tai kai kuriais atvejais siejama su silpnumu, mėšlungiu ir kitais simptomais. Be to, perteklinis riebaluose tirpių vitaminų vartojimas gali būti susijęs su didesne kaulų lūžių rizika, jei ilgainiui išsibalansuoja mineralų apykaita.

    Kokie požymiai gali išduoti problemą?

    Galimi vitamino A pertekliaus požymiai gali būti odos sausėjimas ir pleiskanojimas, regėjimo pokyčiai, taip pat kepenų funkcijos sutrikimų požymiai. Jei simptomai atsiranda pradėjus vartoti papildus arba padidinus dozę, tai signalas peržiūrėti vartojimo įpročius.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, pavyzdžiui, C ir dalis B grupės vitaminų, paprastai laikomi saugesniais, nes jų perteklius dažniau pasišalina su šlapimu. Vis dėlto ir jie gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, ypač vartojant dideles dozes, pavyzdžiui, pykinimą, vėmimą, viduriavimą ar bėrimus.

    „Papildai nėra nekalti saldainiai, o jų poveikis priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir žmogaus sveikatos būklės“, – sako vaistininkai, primindami, kad savarankiškas gydymasis didelėmis dozėmis dažnai tampa problema.

    Kas patenka į didžiausios rizikos grupę?

    Didžiausia rizika perdozuoti kyla kūdikiams ir vaikams, nes kai kurie papildai primena kramtomus saldainius ir gali būti suvartoti per dideliais kiekiais. Tokiais atvejais svarbu papildus laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje ir griežtai laikytis amžiui skirtų dozių.

    Vyresniems žmonėms rizika didėja dėl lėtinių ligų, vartojamų vaistų ir pakitusio medžiagų apykaitos greičio, todėl net įprastos papildų dozės kartais gali sukelti stipresnį poveikį. Jei vartojami kraują skystinantys vaistai ar gydoma skydliaukė, papildus būtina derinti su gydytoju, nes galimos sąveikos.

    Geriausia strategija daugeliu atvejų yra pirmiausia įvertinti, ar papildų apskritai reikia, o jei reikia, pasirinkti tikslinius, aiškios sudėties produktus. Specialistai primena, kad vitaminų šaltinis gali būti ir kasdienė mityba, o papildai turėtų būti tik priedas, o ne pakaitalas.

    Subalansuota mityba dažnai padeda gauti svarbiausias medžiagas iš įprastų produktų, pavyzdžiui, vitaminas A randamas pieno produktuose, kiaušiniuose ir žuvyje, vitaminas C gaunamas iš vaisių ir daržovių, o vitaminą D organizmas gamina veikiant saulės šviesai ir jis taip pat aptinkamas riebioje žuvyje. Jei kyla įtarimų dėl trūkumo, patikimiausias kelias yra tyrimai ir individuali gydytojo rekomendacija.

  • Mokslininkai atskleidė triuką: dar nėštumo metu galima „užprogramuoti“ vaiką mėgti daržoves

    Mokslininkai atskleidė triuką: dar nėštumo metu galima „užprogramuoti“ vaiką mėgti daržoves

    Naujame tyrime mokslininkai nustatė, kad vaikų požiūrį į daržoves galima pradėti formuoti dar dar negimus. Nėštumo metu per mamos mitybą vaisius susiduria su skirtingais skoniais ir kvapais, o tai, panašu, palieka ilgalaikį pėdsaką.

    Tyrėjai stebėjo, kaip trejų metų vaikai reaguoja į tam tikrų daržovių kvapus. Paaiškėjo, kad tie, kurie nėštumo pabaigoje per mamos mitybą buvo „supažindinti“ su konkrečia daržove, vėliau į jos kvapą dažniau reagavo palankiau.

    Tyrimą atliko Durhamo universiteto ir Astono universiteto komanda Jungtinėje Karalystėje. Dar nėštumo metu, maždaug 32 ir 36 nėštumo savaitę, buvo fiksuojamos vaisiaus veido išraiškos po to, kai mama suvartodavo kapsulę su kopūsto lapinio arba morkos milteliais.

    Vėliau, vaikams sulaukus trejų metų, jiems buvo pateikti abiejų daržovių kvapai, o reakcijos įvertintos pagal mimiką. Apskritai vaikai rečiau rodė neigiamą reakciją į tą daržovę, su kuria buvo susidūrę dar gimdoje, nors kartesnio skonio daržovės dažniau sukeldavo nepasitenkinimą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai buvo nedidelės apimties tyrimas, todėl išvadoms reikia atsargumo. Be to, vaikai daržovių nevalgė, buvo vertinama tik reakcija į kvapą, o laikotarpiu nuo gimimo iki trejų metų nebuvo nuosekliai fiksuojama, kaip dažnai jie su šiomis daržovėmis susidurdavo kasdienėje aplinkoje.

    Vis dėlto rezultatai papildo vis daugiau įrodymų, kad trečiąjį nėštumo trimestrą vaisius jau gali užuosti ir „ragauti“ per vaisiaus vandenis perduodamus aromatus. Tai siejama su tuo, kad mamos mitybos medžiagos ir kvapų junginiai per placentą gali pasiekti vaisiaus aplinką.

    „Matome, kad vaikai ir po kelerių metų palankiau reaguoja į daržoves, su kuriomis susidūrė dar būdami gimdoje“, – sakė Durhamo universiteto psichologė Nadja Reissland.

    „Šie duomenys rodo, kad vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu patiriami skoniai ir kvapai gali sukurti ilgalaikę atmintį, kuri vėliau formuoja maisto pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad vaikų mitybos įpročius lemia ne vien prenatalinė patirtis. Reikšmės turi genetika, šeimos aplinka, kultūra, tėvų mitybos pavyzdys, taip pat tai, kaip dažnai ir kokiomis aplinkybėmis vaikas susiduria su konkrečiais produktais.

    „Svarbu suprasti, kad skonio preferencijas veikia sudėtinga genetinių, aplinkos ir kultūrinių veiksnių sąveika“, – rašė tyrėjai publikuotame darbe.

    Praktine prasme tai nereiškia greito recepto, kaip išspręsti vaikų išrankumą, tačiau tyrimas iškelia aiškią kryptį: ankstyvas, įvairus ir subalansuotas skonių spektras gali padėti mažinti natūralią vaikų baimę kartesnėms daržovėms. Ekspertai paprastai pabrėžia ir kitą principą: net jei vaikas iš pradžių atsisako, pakartotinis, ramus siūlymas laikui bėgant dažnai didina priėmimą.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Developmental Psychobiology“. Mokslininkai nurodo, kad ateities darbams reikėtų didesnių dalyvių imčių ir detalesnio stebėjimo, įvertinant, kaip vaiko mitybą nuo gimimo veikia šeimos įpročiai ir kiti kasdieniai veiksniai.

  • Mokslininkai nustatė: žiovulys „užkrečia“ dar įsčiose – kūdikis jį pagauna iš mamos

    Mokslininkai nustatė: žiovulys „užkrečia“ dar įsčiose – kūdikis jį pagauna iš mamos

    Žiovulys laikomas vienu labiausiai „užkrečiamų“ žmogaus elgesio reiškinių: neretai pakanka pamatyti žiovaujantį žmogų ar net apie tai paskaityti, kad noras žiovauti atsirastų ir pačiam. Naujas tyrimas rodo, kad šis efektas gali prasidėti dar iki gimimo – kai kūdikis yra mamos įsčiose.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Parmos universiteto Italijoje, nustatė, jog trečiąjį nėštumo trimestrą vaisiai dažniau žiovauja po to, kai žiovauja jų mamos. Tokia reakcija fiksuota ne neutraliose situacijose ar panašiuose veido judesiuose, o būtent po tikro žiovulio.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 38 moterys, kurių amžius siekė nuo 18 iki 45 metų, o nėštumas buvo vienvaisis ir be komplikacijų. Stebėjimai atlikti maždaug 28–32 nėštumo savaitę, kai vaisiaus elgesį galima gana patikimai fiksuoti ultragarsu.

    Eksperimento metu mamos sėdėjo ramioje patalpoje ir žiūrėjo vaizdo įrašus ekrane, o jų veidai buvo filmuojami. Tuo pat metu vaisiai buvo stebimi ultragarsu, siekiant užfiksuoti žiovulio judesių sekas.

    Pirmiausia dalyvėms buvo rodomas trumpas neutralus peizažų vaizdo įrašas, kad būtų nustatytas ramybės fonas. Vėliau moterys žiūrėjo tris skirtingus maždaug 6 minučių trukmės įrašus: su žiovaujančiais žmonėmis, su į žiovulį panašiais burnos judesiais ir su neutraliais veidais.

    Ką parodė rezultatai

    Analizuojant įrašus kadrų tikslumu buvo siekiama išvengti šališkumo: vertintojai nežinojo, kokį vaizdo įrašą tuo metu žiūrėjo mama. Tyrėjai pastebėjo, kad dauguma mamų bent kartą žiovavo būtent žiovulio vaizdo įrašo metu.

    Dar svarbiau, kad daliai mamų žiovaujant, žiovulys netrukus pasikartodavo ir vaisiui. Tyrimo duomenys rodo teigiamą ryšį: mamos, kurios žiovavo dažniau, dažniau turėjo ir žiovaujantį vaisių.

    „Vaisiaus žiovulys ryškiai padidėja po mamos žiovulio, bet ne kontrolinėmis sąlygomis“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Autoriai pabrėžia, kad kontroliniuose įrašuose, kuriuose nebuvo „užkrečiamo“ stimulo, dažniausiai nežiovavo nei mama, nei vaisius. Tai sustiprina prielaidą, kad stebėtas reiškinys nėra atsitiktinis vaisiaus aktyvumo svyravimas.

    Ką tai gali reikšti ir ko dar nežinome

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į ribotumus: imtis nėra didelė, o visos dalyvės buvo stebėtos vienoje gydymo įstaigoje, be to, tirta gana siaura nėštumo trukmės atkarpa. Dėl to dar neaišku, kada tiksliai nėštumo metu toks „susiderinimas“ prasideda ir kiek jis būdingas skirtingoms populiacijoms.

    Taip pat neatsakyta, koks fiziologinis kelias sieja mamos žiovulį su vaisiaus reakcija. Tyrime keliama hipotezė, kad svarbi gali būti ne vien regimoji „mėgdžiojimo“ grandinė, o vidiniai kūno signalai, susiję su mamos kvėpavimo, kraujotakos ar bendro suaktyvėjimo pokyčiais.

    Žiovulio funkcija iki šiol nėra galutinai paaiškinta, tačiau viena dažnai minima versija – tai būdas reguliuoti smegenų būseną, pavyzdžiui, prisidedant prie jų „atvėsinimo“ ir budrumo kaitos. Naujas darbas šią diskusiją papildo dar vienu aspektu: socialinė žiovulio „infekcija“ gali turėti gilesnes, ankstyvoje raidoje atsirandančias šaknis.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti platesnius, įvairesnių grupių tyrimus, kurie padėtų patikrinti, ar efektas kartojasi skirtingomis sąlygomis ir ar jis pasireiškia anksčiau nei trečiajame trimestre. Jie taip pat siūlo ieškoti biologinių mechanizmų, kurie galėtų paaiškinti, kaip mamos veiksmas per gana trumpą laiką „persiduoda“ vaisiaus elgesiui.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“.