CP v2

Tag: Ornitologija

  • Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Į Afriką – su GPS siųstuvu

    Lenkijoje išgarsėjęs gandras Krutekas rugpjūčio 16 dieną vėl leidosi į rudeninę migraciją pietų kryptimi. Jo kelionę, kaip ir pernai, galima sekti beveik realiu laiku, nes paukštis turi GPS siųstuvą.

    Rugpjūčio 18 dieną duomenys rodė, kad Krutekas jau buvo Ukrainoje, maždaug 70 kilometrų į rytus nuo Lvivo, Zoločivo apylinkėse. Toliau jo laukia tūkstančiai kilometrų, o maršrutas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir sustojimų vietų.

    Išgelbėtas jauniklis tapo žvaigžde

    Krutekas dar būdamas jauniklis iškrito iš lizdo, tačiau jį išgelbėjo vietos gyventojai ir Mozūrijos kraštovaizdžio parko darbuotojai. Vėliau paukštis buvo sugrąžintas į laukinę gamtą, o GPS siųstuvas leido stebėti jo skrydžius ir sustojimus.

    Tokie siųstuvai padeda ne tik smalsuoliams, bet ir mokslininkams, nes leidžia vertinti migracijos greitį, poilsio „stoteles“, pasirenkamus koridorius ir rizikas. Duomenys ypač svarbūs, kai kinta klimatas ir dažnėja ekstremalūs orai, galintys koreguoti įprastus migracijos įpročius.

    Šiemet – ypatingas sezonas

    Šių metų veisimosi sezonas Krutekui buvo išskirtinis: jis pirmą kartą tapo tėvu. Lizde išsirito penki jaunikliai, tačiau vienas jų neišgyveno, o likę keturi vasaros viduryje pradėjo pirmuosius skrydžių bandymus.

    Vasarai įsibėgėjus, šeimai pasidarė ankšta, todėl Krutekas su pora, kaip skelbiama, įsirengė naują lizdą netoliese, kelių dešimčių metrų atstumu. Vis dėlto jis toliau maitino jauniklius ir padėjo jiems treniruotis skraidyti.

    Ar kartos pernykštį maršrutą?

    Ornitologai pabrėžia, kad didžiausia intriga šiemet – ar Krutekas skries tuo pačiu keliu kaip ankstesnėmis migracijomis. Ankstesniais metais jo maršrutas vedė pro Bosforą, o žiemą jis praleido Egipte, todėl bendra kryptis daug kam atrodo nuspėjama, tačiau detalės gali keistis.

    GPS stebėjimas leidžia matyti, kur paukštis sustoja pailsėti, kokiu tempu įveikia atkarpas ir ar sugrįžta į jau patikrintas poilsio vietas. Iš viso Krutekui gali tekti įveikti apie 5 000 kilometrų.

    Pavasarį sugrįžo neįprastai

    Krutekas šiemet jau buvo patekęs į antraštes, kai vasario mėnesį grįžo iš Afrikos į Lenkiją. Išsekusį paukštį prie kelio netoli Jedvabno pastebėjo praeiviai, o vėliau juo pasirūpino gamtosaugininkai ir jis buvo nuvežtas į gandrų apsaugos centrą Krutynėje.

    Atsigavęs Krutekas sugrįžo prie lizdo ir užbaigė sėkmingiausią savo veisimosi sezoną. Dabar jis vėl kelyje, o jo gerbėjai stebi, ar migracija klostysis sklandžiai ir kiek netikėtumų pateiks šių metų maršrutas.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.

  • Mažoji kragas: kodėl ši vandens paukštė lesina jauniklius savo plunksnomis

    Ši rūšis didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, slepiasi nendrynuose ir dažnai lieka nepastebėta, nors aptinkama plačioje teritorijoje. Būtent todėl neįprastas jauniklių „maitinimas“ plunksnomis ilgą laiką atrodė kaip keistas, sunkiai paaiškinamas įprotis.

    Kuo ypatinga mažoji kragas

    Mažoji kragas paprastai užauga iki maždaug 25–30 centimetrų ilgio ir sveria apie 120–150 gramų. Palyginimui, įprasta didžioji antis dažnai sveria 1 000–2 000 gramų, tad kragas atrodo itin smulki.

    Lizdą ji dažniausiai krauna iš vandens augalų, neretai suformuodama plūduriuojančią sankasą tarp nendrių. Perėjimo metu dedama kelis kiaušinius, o išsiritę jaunikliai pirmomis savaitėmis yra ypač pažeidžiami plėšrūnams.

    Kodėl paukštė ryja plunksnas?

    Plunksnų rijimas nėra klaida ar stresas, o funkcionalus prisitaikymas, būdingas kragams ir kai kurioms giminingoms rūšims. Paukštė ne tik praryja dalį savo plunksnų, bet ir duoda jų jaunikliams.

    Tokiu būdu skrandyje susiformuoja savotiškas minkštas sluoksnis, padedantis suvaldyti aštresnes maisto dalis. Kragų racione dažnai būna smulkios žuvys ir bestuburiai, o žuvų kaulai gali dirginti ar net žaloti virškinamąjį traktą.

    Plunksnų „pagalvė“ padeda sumažinti riziką, kad aštrūs fragmentai pažeis skrandžio sieneles, ir gali palengvinti jų pasišalinimą su vėmalais ar kitais virškinimo produktais. Jaunikliams tai ypač svarbu, nes jų virškinimo sistema dar tik vystosi, o pačių plunksnų jie iš pradžių beveik neturi.

    Kur ją galima pamatyti?

    Mažoji kragas dažniausiai laikosi gėluose vandens telkiniuose, ypač ten, kur yra tankūs pakrančių augalai. Sutikus žmogų ji neretai staigiai neria ir išnyra kiek toliau, jau pasislėpusi tarp nendrių.

    Šaltuoju sezonu paukščiai telkiasi ten, kur vanduo neužšąla, todėl kai kur gali ir žiemoti. Dėl slapto gyvenimo būdo stebėjimui dažniausiai prireikia kantrybės ir tylos, o geriausi šansai – anksti ryte ar vakare.

    Specialistai primena, kad perėjimo metu vandens paukščių trikdyti nereikėtų: priėjus per arti, tėvai gali laikinai palikti lizdą, o tai didina kiaušinių ar jauniklių žūties riziką. Stebėti geriausia iš atstumo, naudojant žiūronus.

  • Pirmieji gandrai jau palieka Ukrainą: ornitologas paaiškino, kas juos išjudina dar vasaros pabaigoje

    Ukrainoje jau fiksuojami pirmieji baltųjų gandrų migracijos į pietus ženklai, nors dalyje lizdų dar gali būti jauniklių. Apie tai pranešė Kanivo gamtinio rezervato atstovas, ornitologas Vitalijus Griščenka, paaiškinęs, kad ankstyvas išskridimas dažnai susijęs su konkrečiomis paukščių gyvenimo aplinkybėmis.

    Pasak jo, migraciją pirmiausia pradeda gandrai, kurių šį sezoną niekas nebesulaiko. Dažniausiai tai suaugę paukščiai, kurie šiemet nesiperėjo, arba poros, kurių perėjimas buvo nesėkmingas ir jauniklių neišaugino.

    „Pirmieji išskrenda tie gandrai, kuriems šiemet nebereikia rūpintis jaunikliais, todėl jie gali anksčiau pradėti kelionę į Afriką“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Ornitologo teigimu, anksti keliauti pasiruošia ir tos poros, kurių jaunikliai greitai sustiprėjo ir anksčiau paliko lizdus. Jauni gandrai savarankiškus bandymus skraidyti pradeda vasaros viduryje, todėl šeimos ciklas kai kuriais metais užsibaigia greičiau.

    Išskridus jaunikliams, šeimos grupės palaipsniui jungiasi į vis didesnius būrius, kurie prieš migraciją telkiasi maisto gausiose vietose. Tokias sankaupas dažniau galima pamatyti ganyklose, pievose po šienavimo ar laukuose po derliaus nuėmimo, kur lengviau rasti vabzdžių ir smulkių gyvūnų.

    Vėliau šie būriai įsilieja į pagrindinį migracijos srautą, o paukščių grupės rudenį, priešingai nei pavasarį, didėja. Pavasarį dideli pulkai artėjant prie perėjimo teritorijų paprastai išyra į atskiras poras, o rudenį vyksta atvirkštinis procesas.

    Ukrainoje praskrendančiuose pulkuose dažniausiai būna dešimtys ar šimtai gandrų, tačiau didžiausios sankaupos matomos migracijos „koridoriuose“. Pavyzdžiui, ties Bosforu stebimi tūkstantiniai būriai, o Artimuosiuose Rytuose jų gali būti dar daugiau, nes ten susikerta keli pagrindiniai migracijos keliai.

  • Aliaskoje jūrų paukščiams patrumpintos plunksnos: dalis žuvo, o išgyvenusieji kitąmet perėjo sėkmingiau

    Aliaskoje dirbantys tyrėjai atliko neįprastą eksperimentą su trikojėmis kregždėmis (mėvėmis) – jūrų paukščiais, kurie peri kolonijomis uolėtose pakrantėse. Daliai paukščių buvo patrumpintos kelios sparnų ir uodegos plunksnos, kad skrydis taptų mažiau efektyvus ir reikalautų daugiau energijos.

    Tyrimas apėmė 251 paukštį, stebėtą 2021–2024 metais. Mokslininkai siekė suprasti, kaip papildomos energijos sąnaudos per jauniklių auginimo sezoną paveikia paukščių elgesį, išlikimą ir veisimosi sėkmę vėliau.

    Paukščiai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni buvo reguliariai papildomai lesinami, kitiems po kiaušinių padėjimo patrumpintos trys plasnojamosios plunksnos sparne ir dvi plunksnos uodegoje. Trečioji grupė liko kontrolinė – be papildomo maitinimo ir be intervencijų.

    Skrydžiui tapus sudėtingesniam, paukščiai turėjo daugiau dirbti, kad pasiektų maitinimosi vietas ir parskraidintų maisto jaunikliams. Tai greitai atsispindėjo perėjimo rezultatuose: į savarankišką gyvenimą išaugo tik apie 10 proc. jauniklių, kai kontrolinėje grupėje šis rodiklis siekė 43 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – 44 proc.

    Norėdami suprasti, kas vyksta pasibaigus veisimosi sezonui, mokslininkai ant paukščių pritvirtino mažus geolokatorius ir fiksavo migracijos kryptis. Paaiškėjo, kad tie paukščiai, kuriems skrydis buvo apsunkintas, koloniją palikdavo maždaug 10 dienų anksčiau ir greičiau pradėdavo sezoninę migraciją.

    Duomenys rodė, kad po ypač varginančio veisimosi sezono šie paukščiai per šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį nuskrisdavo didesnius atstumus nei kontrolinė grupė. Mokslininkų vertinimu, ilgesnė migracija galėjo padėti pasiekti turtingesnius maitinimosi rajonus ir greičiau atstatyti energijos atsargas.

    Tyrėjai pastebėjo dar vieną svarbų dėsningumą: tie individai, kurie grįžo į koloniją kitais metais, dažniau sėkmingai perėjo. Kitaip tariant, išgyvenusieji, regis, „atsilygino“ geresniu veisimosi rezultatu, tačiau tai nereiškė, kad pati strategija buvo saugi visai grupei.

    Ryškiausias tyrimo aspektas – sumažėjęs išlikimas. Kitą sezoną į perėjimo vietas sugrįžo apie 67 proc. paukščių, kuriems buvo patrumpintos plunksnos, kai kontrolinėje grupėje sugrįžo 83 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – apie 90 proc.

    Mokslininkai šiuos rezultatus aiškina energijos paskirstymo kompromisu: kai veisimosi laikotarpiu ištekliai smarkiai išeikvojami, paukščiams tenka rinktis, ar investuoti į jauniklių auginimą, ar į savo būklės atstatymą ir saugesnę žiemojimo strategiją. Šis reiškinys dažnai vadinamas energiniu lankstumu, kai gyvūnas perskirsto energiją tarp dauginimosi, migracijos ir išlikimo, priklausomai nuo aplinkybių.

    Tyrimo išvados svarbios ir platesniame kontekste. Klimato kaita keičia jūrų ekosistemas, žuvų ir planktono pasiskirstymą, todėl daliai jūrų paukščių vis dažniau tenka skristi toliau ir ieškoti maisto ilgiau, patiriant didesnes energijos sąnaudas. Tokie pokyčiai gali didinti mirtingumą ir mažinti perėjimo sėkmę, net jei daliai individų pavyksta prisitaikyti.

  • Pietų Afrikoje vainikuotasis erelis išperėjo žąsies kiaušinius: po jauniklių išsiritimo viskas pasikeitė

    Pietų Afrikoje mokslininkai užfiksavo itin retą reiškinį: vainikuotasis erelis (Stephanoaetus coronatus) išperėjo ne tik savo, bet ir du egiptinės žąsies (Alopochen aegyptiaca) kiaušinius. Atvejis aprašytas mokslinėje publikacijoje, o stebėjimai atlikti naudojant nuotolines kameras ir tiesioginę transliaciją iš lizdo.

    Tyrėjų teigimu, tai pirmasis patikimai patvirtintas atvejis, kai šio plėšriojo paukščio lizde aptikta mišri dėta tarp skirtingų rūšių. Dar labiau nustebino tai, kad ereliai kiaušinių neišstūmė ir elgėsi taip, tarsi visi jie būtų jų pačių.

    Įvykis fiksuotas Zimbali apylinkėse, į šiaurės rytus nuo Durbano, kur vainikuotieji ereliai pastaraisiais metais prisitaiko gyventi priemiesčių fragmentuotuose miškuose. Būtent tokiose vietovėse plėšrūnų lizdai tampa lengviau pasiekiami kitoms rūšims, ypač aktyviai besiginančioms ir teritoriją užimančioms žąsims.

    Egiptinės žąsys ne visada peri tik savo įrengtuose lizduose: jos gali pasinaudoti apleistais lizdais arba užimti kitų paukščių perimvietes. Tyrime aprašyta situacija rodo, kad žąsis pasinaudojo momentu, kai erelių lizde nebuvo, ir padėjo du kiaušinius, o vėliau erelė juos rado ir pradėjo perėti kartu su savu.

    Stebėjimai parodė, kad žąsys laikėsi netoliese ir į lizdą grįždavo tik tada, kai abu ereliai būdavo išskridę. Vos jiems sugrįžus, žąsys pasitraukdavo, tad perėjimo kontrolė realiai liko erelių porai.

    Vasaros pabaigoje iš žąsies kiaušinių išsirito jaunikliai, o ereliai bandė juos šerti, kaip įprasta plėšriesiems paukščiams. Tačiau žąsiukai atsisakė tokio maisto, nes egiptinės žąsys yra perinčios taip, kad jaunikliai netrukus po išsiritimo patys pradeda judėti ir ieškoti maisto.

    Vienas jauniklis, kaip būdinga šiai rūšiai, lizdą paliko labai greitai, maždaug po 24–48 valandų, nušokdamas nuo aukštos lizdavietės. Tuo tarpu antrasis elgėsi kitaip: buvo aktyvesnis ir ilgiau liko lizde, o erelė jį vis bandė priglausti po savimi, imituodama įprastą elgesį su savo jaunikliu.

    Galiausiai įvyko staigus lūžis: jaunikliui užlipus ereliui ant nugaros, patelės elgesys pasikeitė ir ji jį užpuolė bei nužudė. Tyrėjai šį momentą vertina kaip signalą, kad tolerancijos riba, kai jauniklis ima elgtis ne pagal plėšrūnui įprastą „scenarijų“, gali būti greitai pasiekiama.

    Mokslininkai pabrėžia, kad pats faktas, jog vainikuotasis erelis perėjo kitos rūšies kiaušinius, rodo netikėtą šios rūšies elgesio lankstumą. Tokie epizodai gamtoje laikomi reti, nes dauguma plėšriųjų paukščių lizduose atsiradusius „svetimus“ kiaušinius dažnai pašalina arba jų paprasčiausiai neperi.

    Kartu šis atvejis kelia klausimų dėl invazinių populiacijų poveikio vietinėms rūšims už Afrikos ribų, nes egiptinės žąsys yra išplitusios ir kituose regionuose, kur gali konkuruoti dėl perėjimo vietų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lizdų užėmimas ypač rizikingas vidutinio dydžio plėšriesiems paukščiams, kurių perėjimo sėkmę gali sumažinti agresyviai teritoriją ginančios žąsys.

    Vainikuotasis erelis yra stambus miškų plėšrūnas su galingais nagais ir kojomis, pritaikytomis medžioti palyginti didelį grobį. Todėl jo lizdavietės ir perėjimo sėkmė yra svarbios vietinėms ekosistemoms, o bet koks trikdymas perėjimo metu gali turėti pasekmių tiek pačiai rūšiai, tiek platesnei biologinei įvairovei.

  • Garsios gervių poros Odarkos ir Griciko jaunikliai paliko lizdą: stebėtojai fiksuoja pirmuosius skrydžius

    Ukrainoje, Poltavos srityje esančiame Piriatino nacionaliniame gamtos parke, stebėtojų pamėgta gervių pora Odarka ir Gricikas sulaukė svarbaus sezono lūžio. Jaunikliai, kuriuos tūkstančiai žmonių sekė per vaizdo kamerą, jau pakilo į pirmuosius skrydžius, o lizdas ištuštėjo.

    Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė tyrėja Ira Saražynska, daug metų stebinti šią porą ir viešinanti svarbiausius lizdo gyvenimo momentus. Pasak jos, liepos 23 dieną stebėtojai pirmą kartą pamatė vaizdą, kai jauni paukščiai sėkmingai išskrido ir ilgesniam laikui paliko lizdą.

    „Tokį lizdą matėme dar prieš sugrįžtant gervėms, tokį jį matėme per jauniklių žiedavimą, tokį jį pamatėme ir tada, kai jaunos gervės sėkmingai pakilo į skrydį. Laikas nenumaldomai slysta, o ši diena tampa praeitimi“, – sakė I. Saražynska.

    Šį sezoną lizde augo keturi jaunikliai, kuriuos stebėtojai praminė Lėlevičiumi, Machaonu, Mrija ir Nika. Tyrėjų teigimu, būtent pirmieji savarankiški skrydžiai yra vienas svarbiausių etapų, nuo kurio priklauso, ar jaunikliai galės saugiai migruoti ir išgyventi be nuolatinės tėvų globos.

    Viešas lizdo stebėjimas per kameras pastaraisiais metais tapo ne tik edukacine priemone, bet ir pilietinės paramos forma gamtai bei saugomoms teritorijoms. Tokie projektai leidžia realiu laiku sekti perėjimo sėkmę, fiksuoti grėsmes ir kaupti duomenis, kuriuos vėliau naudoja ornitologai.

    Primename, kad šiemet Odarka ir Gricikas buvo sudėję penkis kiaušinius, tačiau užaugo keturi jaunikliai. Jauniklių vardai buvo siejami su stebėtojų iniciatyvomis ir simbolinėmis reikšmėmis, o pats lizdas dar kartą tapo viena labiausiai aptariamų laukinės gamtos stebėjimo vietų regione.

  • Gandrai vis dažniau užklysta į kiemus: ornitologas paaiškino, kas skatina paukščius

    Ukrainos Černihivo regione gyventojai vis dažniau pastebi gandrus, kurie be didelės baimės vaikšto privačiuose kiemuose ir priartėja prie žmonių. Ornitologų teigimu, toks elgesys nebūtinai reiškia staigų rūšies pokytį, tačiau aiškiai parodo, kaip stipriai paukščiai prisitaiko prie žmogaus aplinkos.

    Černihivo ornitologas Oleksandras Fedunas vietos žiniasklaidai aiškino, kad įspūdis, jog gandrai tapo drąsesni, neretai yra subjektyvus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad žmonių kaimynystė gandrams jau seniai nėra neįprasta, o urbanizacija šią tendenciją tik stiprina.

    Specialisto teigimu, gandrai priskiriami sinantropinėms rūšims, kurios gyvena šalia žmonių, nes čia randa palankias sąlygas ir lengviau pasiekiamo maisto. Dėl to jie lizdus krauna ant elektros stulpų, pastatų stogų ar kitų konstrukcijų net ir gyvenviečių viduje, o žmonių judėjimas aplinkui tampa kasdienybe.

    Vasarą tokie susidūrimai su gandrais dažnėja ir dėl natūralaus sezoniškumo. Tai jauniklių auginimo metas, kai suaugę paukščiai priversti intensyviai ieškoti maisto ir dažnai renkasi vietas, kur jo galima rasti greičiausiai.

    „Dabar jiems reikia atnešti jaunikliams labai daug maisto, todėl jie aktyviai ieško grobio“, – sakė Oleksandras Fedunas.

    Anot ornitologo, gandrai dažnai maitinasi laukuose, pievose ar pakelėse, tačiau taip pat gali užeiti į kiemus, jei pajunta lengvai pasiekiamų maisto likučių. Tokiose situacijose žmonėms svarbu suprasti, kad paukščius labiausiai vilioja ne pats kiemas, o maisto signalai.

    Jei gyventojai nenori, kad gandrai vaikščiotų jų teritorijoje, rekomendacija paprasta: nepalikti maisto atliekų atvirose vietose. Tai apima ne tik tiesiogiai išmestas maisto liekanas, bet ir neuždarytus komposto kibirus ar lengvai pasiekiamus konteinerius, kuriuose paukščiai gali rasti ką nors lesalo.

    „Jei norite, kad gandrai neužeitų į kiemą, nepalikite maisto likučių. O jei jų vizitai netrukdo, galima ramiai į tai reaguoti, nes tai natūralus prisitaikymo procesas“, – teigė ornitologas.

    Specialistas taip pat pabrėžė, kad gandrai paprastai nėra agresyvūs paukščiai. Jo teigimu, praktikoje itin retai pasitaiko atvejų, kad gandrai rodytų agresiją žmonėms, ypač jei nėra provokuojami ar vejami.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad laukinių paukščių šėrimas gali turėti ir neigiamų pasekmių, jei tai virsta nuolatiniu įpročiu. Paukštis, pripratęs prie lengvo maisto šaltinio, gali prasčiau ieškoti natūralaus grobio, o pasikeitus sąlygoms ar žmonėms nustojus šerti, patirti stresą ir alkį.

    Gandrų vizitai į kiemus dažniausiai yra signalas apie žmogaus aplinkoje lengvai prieinamus išteklius ir sparčiai besikeičiantį kraštovaizdį. Ekspertai ragina laikytis paprastos taisyklės: stebėti paukščius galima, tačiau jų neprijaukinti ir nekurti priklausomybės nuo žmogaus paliekamo maisto.

  • Pakrantės miestuose pastebėtos tarsi apsvaigusios žuvėdros: ornitologai aiškina, kas jas veikia

    Didžiosios Britanijos pakrantės miestuose gyventojai pastarosiomis dienomis ėmė dalytis vaizdais, kuriuose žuvėdros elgiasi neįprastai: svyruoja, lėtai ir neryžtingai juda važiuojamąja dalimi, užsibūna ant šaligatvių ir kartais trukdo automobilių eismui.

    Toks elgesys užfiksuotas, be kita ko, Safolko grafystėje esančiuose Lowestoft ir Aldeburgh miesteliuose. Liudininkai pasakojo, kad paukščiai atrodo dezorientuoti, mažiau saugosi žmonių ir transporto, o įprastai budrios žuvėdros tarsi praranda koordinaciją.

    Britų ornitologai aiškina, kad vienas realistiškiausių paaiškinimų siejamas su vasaros viduryje suaktyvėjančiomis sparnuotosiomis skruzdėlėmis. Per vadinamąjį skruzdėlių skrydį vabzdžių ore ir ant žemės būna itin daug, todėl žuvėdros gali lengvai prisilesinti baltymų turtingo grobio.

    Pasak Britų ornitologijos fondo specialistės, suėdus didelį kiekį skruzdėlių, paukščiams laikinai gali sutrikti koordinacija. Skruzdėlės gindamosi išskiria skruzdžių rūgštį, o jos perteklius organizme kai kuriais atvejais gali sukelti trumpalaikį neįprastą elgesį.

    „Skruzdėlės gamina skruzdžių rūgštį, kuri yra silpnas toksinas, todėl žuvėdros gali atrodyti nerangios, tarsi būtų apsvaigusios“, – sakė Britų ornitologijos fondo atstovė Viola Ross-Smith.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai kol kas labiau pagrįsta hipotezė, o ne galutinė diagnozė. Kad būtų galima tvirtai pasakyti, jog būtent skruzdžių rūgštis sukelia tokį efektą, reikėtų tikslesnių stebėjimų ir tyrimų.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad panašiai atrodantį elgesį gali lemti ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, paukščiai gali tiesiog persivalgyti, tapti vangūs, mažiau reaguoti į aplinką arba būti taip įsitraukę į lengvai pasiekiamą maistą, kad praranda įprastą atsargumą.

    Kita svarbi aplinkybė yra vasaros karščiai ir miestų aplinka: ant įkaitusio asfalto paukščiai gali greičiau perkaisti, o tai taip pat gali paveikti jų judėjimą. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad žuvėdros yra „neblaivios“, nors realiai jos patiria stresą dėl temperatūros ar nuovargio.

    Specialistai ragina nepanikuoti, jei žuvėdra atrodo kiek dezorientuota, tačiau pataria atkreipti dėmesį į aiškius ligos požymius. Jei paukštis akivaizdžiai sužeistas, ilgai neatskrenda, guli vienoje vietoje ar matyti kiti sunkios būklės signalai, tuomet vertėtų kreiptis į gyvūnų gerovės ar laukinių gyvūnų globos specialistus.

    Tuo metu vairuotojams pakrantės miestuose primenama išlikti budriems: paukščiai, ypač susibūrę į didesnius būrius, gali netikėtai išeiti į kelią ir sukelti pavojingų situacijų, net jei tai trunka tik trumpą laiką.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti jūrinio erelio jaunikliai: kodėl šiemet perėjimas vėlavo

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate šį pavasarį keliuose jūrinio erelio lizduose užfiksuoti jaunikliai. Rezervato specialistai, stebėdami lizdus dronu, aptiko skirtingo amžiaus jauniklių ir viename lizde dar likusį kiaušinį, rodantį, kad perėjimas vyko nevienodu tempu.

    Vienas jauniklis, aptiktas prie Domantovo salos, buvo maždaug 25 dienų amžiaus ir jau tvirtai laikėsi lizde. Kitoje vietoje, į pietus nuo Otaševo kaimo, rastas maždaug savaitės jauniklis, o šalia jo dar buvo vienas kiaušinis, todėl tikėtina, kad dalis porų perėjimą pradėjo vėliau.

    Dar vienas lizdas patikrintas netoli Kupovato kaimo, kur augo apie mėnesio amžiaus jauniklis. Tuo metu prie Lelyvo kaimo esantis lizdas, kuris pernai buvo likęs tuščias dėl elektros perdavimo linijos įrengimo darbų, ir šiemet jauniklių neturėjo, tačiau gretimame lizde jau buvo matyti jauniklių požymių.

    „Šiemet jūriniai ereliai perėti pradėjo vėliau nei įprastai, o tam įtakos galėjo turėti atšiauresnė žiema ir užsitęsęs šaltas pavasaris“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Jūrinis erelis yra viena didžiausių plėšriųjų Eurazijos paukščių rūšių, o suaugusių paukščių atpažinimo ženklas yra baltas uodegos galas. Šis plėšrūnas dažniausiai laikosi prie vandens telkinių, kur gausu žuvies, o lizdus suka aukštuose medžiuose, stengdamasis rinktis mažiau trikdomas vietas.

    Istoriškai rūšies populiacija daugelyje Europos regionų buvo smarkiai sumažėjusi dėl persekiojimo ir cheminių medžiagų poveikio, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriose šalyse stebimas atsikūrimas. Ornitologai pabrėžia, kad sėkmingas perėjimas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo ramybės perėjimo teritorijose, pakankamos maisto bazės bei žmogaus veiklos intensyvumo netoliese.

    Černobylio zona, nors ir siejama su radiacine tarša, daliai laukinių gyvūnų tapo vieta, kur mažesnis nuolatinis žmonių trikdymas leidžia veistis ir dideliems plėšriesiems paukščiams. Stebėsena dronais tokiuose plotuose laikoma praktišku sprendimu, nes leidžia įvertinti perėjimo sėkmę kuo mažiau artinantis prie lizdų.