Tag: Ornitologija

  • Baltieji vestuvių balandžiai: ornitologas paaiškino, kokie pavojai jų laukia paleidus

    Baltųjų balandžių paleidimas per vestuves daugeliui atrodo romantiškas simbolis, tačiau tokia tradicija paukščiams gali baigtis visai ne šventiškai. Ornitologas aiškina, su kokiais pavojais susiduria vestuvėms parenkami dekoratyviniai balandžiai ir kodėl jų likimas po ceremonijos ne visada būna sėkmingas.

    Lenkijos portale „Interia“ kalbėjęs sozologas ir ornitologas Michałas Dworakas atkreipia dėmesį, kad vestuvėse dažnai naudojami ne miesto balandžiai, o išvestos dekoratyvinės veislės. Viena populiariausių – povinis balandis, išsiskiriantis įspūdinga vėduoklės formos uodega.

    Šios veislės uodegą gali sudaryti nuo 30 iki 40 plačių plunksnų, kai įprastas balandis jų turi apie 12. Būtent toks išvaizdus, „iškilmingas“ siluetas ir lemia, kad paukščiai pasirenkami vestuvių ceremonijoms.

    Tačiau dekoratyviniai balandžiai dažnai laikomi „subtilesniais“ už laukinėje aplinkoje gyvenančius miesto balandžius, todėl jiems saugiausios – kontroliuojamos sąlygos su reguliariu maistu ir priežiūra. Paleisti nepažįstamoje vietoje jie gali išsekti, tapti lengvu grobiu plėšrūnams ar patirti stresą dėl šurmulio.

    Kaip balandžiai orientuojasi ir kodėl vis tiek nukenčia

    Ekspertas primena, kad balandžiai pasižymi puikia orientacija – navigacijai jie naudoja įvairius signalus, tarp jų ir Žemės magnetinį lauką. Pasak jo, paukščių organizme aptinkamas magnetitas, padedantis rasti kryptį ir sugrįžti į tikslą.

    Neatsitiktinai balandžiai žmogui tarnavo šimtmečius: istoriniuose pasakojimuose minimi kaip žinių nešėjai, o vėliau plačiai naudoti pašto tarnyboje. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis pašto balandžių buvo apdovanoti britų Dickino medaliu – gyvūnams skiriamu apdovanojimu už drąsą.

    Vis dėlto gebėjimas orientuotis nereiškia, kad dekoratyvinis balandis be problemų išgyvens laisvėje. Skirtingai nei prisitaikę miesto balandžiai, išvestos veislės dažniau priklauso nuo žmogaus priežiūros ir šėrimo.

    Stresas per ceremoniją ir etikos klausimas

    Triukšmas, minia žmonių, muzika, fotoaparatų blykstės – visa tai balandžiams gali kelti stresą ir diskomfortą. Anot ornitologo, bendroji taisyklė tokia: didelės ceremonijos paukščiams yra varginančios.

    Tiesa, kai kurie paukščiai su augintojais reguliariai dalyvauja renginiuose, kuriuose yra paleidžiami, todėl prie situacijos būna labiau pripratę. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienam dekoratyviniam balandžiui tokia patirtis bus lengva.

    Kalbėdamas apie etiką, specialistas pažymi, kad balandžiai yra ūkiniai, veisiami paukščiai, turintys atskirą žiedavimo sistemą, ir jie nepatenka į laukinių paukščių apsaugos sistemą. Tai nekeičia fakto, kad už jų gerovę realiai atsakingi žmonės, kurie juos augina ir naudoja renginiuose.

    Ką daryti radus baltą dekoratyvinį balandį

    Jei gatvėje ar parke pastebėjote baltą dekoratyvinį balandį, jis gali būti nusilpęs po ilgesnio skrydžio. Tokiu atveju paukštis dažnai ieško vietos, kur galėtų pasislėpti ir atgauti jėgas.

    Eksperto teigimu, pirmiausia verta pasirūpinti, kad paukščiui nenutiktų nieko blogo – kad jo neužpultų plėšrūnai, katės ar šunys. Taip pat galima duoti vandens ir stebėti, ar balandis atsigauna.

    Pasak ornitologo, balandžiams atsigauti kartais prireikia kelių ar net keliolikos valandų – po to jie gali nuskrįsti patys. O planuojantiems vestuves specialistas siūlo apsvarstyti alternatyvas: gamtą stebėti natūralioje aplinkoje, o vietoj paukščių paleidimo rinktis, pavyzdžiui, išvyką paukščių stebėjimui.

  • Trys žvirblių rūšys Ukrainoje: vienas požymis padės lengvai atskirti

    Žvirbliai daugeliui atrodo vienodi – maži rudi paukščiai, nuolat šurmuliuojantys kiemuose ir parkuose. Tačiau Ukrainoje aptinkamos net trys skirtingos žvirblių rūšys, kurias galima atskirti pagal vieną aiškų požymį.

    Apie tai rašo UNIAN, primindamas, kad dažniausiai žmonės „žvirbliu“ pavadina bet kurį smulkų rusvą paukštį. Vis dėlto skirtingos rūšys skiriasi ne tik išvaizda, bet ir ryšiu su žmogumi bei paplitimu.

    Ukrainoje gyvena naminiai žvirbliai, lauko žvirbliai ir juodkrūčiai žvirbliai. Pirmos dvi rūšys laikomos įprastomis ir sutinkamos reguliariai, o trečioji – labai reta.

    Svarbiausia praktinė detalė stebint paukščius mieste ar kaime – atkreipti dėmesį į patinų ir patelių skirtumus. Būtent tai dažnai greičiausiai išduoda, su kuria rūšimi turite reikalą.

    Kokie žvirbliai gyvena Ukrainoje

    Naminis žvirblis pavadinimą gavo dėl glaudaus ryšio su žmonėmis. Anksčiau šie paukščiai dažnai įsikurdavo po namų ar ūkinių pastatų stogais, lizdus kraudavo sienų plyšiuose, o maisto rasdavo kiemuose ir daržuose.

    Tekste pabrėžiama, kad šiuolaikiniuose didmiesčiuose naminių žvirblių pasitaiko rečiau: daugiabučiai statomi iš vientisų konstrukcijų, todėl paukščiams lieka mažiau vietų perėti.

    Ryškiausias naminių žvirblių požymis – lytinis dimorfizmas, kitaip tariant, aiškūs patino ir patelės skirtumai. Patinai turi pilką krūtinę ir pilką „kepurėlę“ ant galvos, juodą dėmę ant krūtinės bei rusvą nugarą.

    Patelės, priešingai, neturi pilkų ir juodų plunksnų – jų apdaras daugiausia šviesiai rusvų atspalvių. Dėl šio skirtumo mišrioje būrelio kompanijoje lengviau pastebėti, kad tai – naminiai žvirbliai.

    Lauko žvirbliai, palyginti su naminiais, mažiau priklauso nuo žmogaus ir dažniau maitinasi laukuose bei soduose. Pastaraisiais metais jie, pasak teksto, geriau prisitaikė prie miesto, todėl gatvėse gali pasitaikyti net dažniau už naminius.

    Išvaizdoje lauko žvirbliai turi vieną lengvai įsimenamą bruožą: jų galva visiškai ruda, be pilkos „kepurėlės“, o ant skruostų matyti juodos dėmės. Tai vienas paprasčiausių būdų juos atskirti.

    Dar vienas esminis lauko žvirblių skirtumas – jie neturi lytinio dimorfizmo. Patelės ir patinai atrodo vienodai, tad jei matote būrelį, kuriame visi paukščiai vienodos išvaizdos, tikėtina, kad tai lauko žvirbliai.

    Juodkrūtis žvirblis Ukrainoje – labai retas, todėl tikimybė jį pamatyti gatvėje nedidelė. Tekste teigiama, kad šios rūšies paukščiai dažniausiai sutinkami palei Juodosios ir Azovo jūrų pakrantes.

    Išoriškai juodkrūtis žvirblis panašus į naminį, be to, gali su juo kryžmintis. Vis dėlto patinai išsiskiria baltais skruostais ir juodais taškeliais per visą krūtinę, o patelės beveik nesiskiria nuo naminių žvirblių patelių.

  • Kijeve pastebėtos „baltos varnos“: ornitologas paaiškino, kuo skiriasi albinizmas ir leicizmas

    Kijeve žmonės pastebėjo neįprastai šviesias, kone baltas varnas, tačiau mokslininkai pabrėžia: tai nebūtinai albinizmas.

    Kaip skelbiama, Lvivio nacionalinio universiteto zoologijos profesorius ir ornitologas Andrijus Bokotėjus paaiškino, kad dažnu atveju tai gali būti leicizmas – retesnė, bet su albinizmu dažnai painiojama spalvos anomalija.

    Pasak jo, albinizmas atsiranda dėl genetinės mutacijos, kai organizmas visai negamina pigmento, todėl balti būna ne tik plunksnos ar kailis, bet ir akys – dėl persišviečiančių kraujagyslių jos gali atrodyti raudonos.

    Tuo tarpu leicizmo atveju plunksnos pašviesėja ar išbąla, tačiau akys išlieka tamsios, būdingos rūšiai. Būtent tai ir yra vienas aiškiausių požymių, leidžiančių atskirti šiuos reiškinius.

    Kodėl paukščiai netikėtai pašviesėja?

    Ornitologas teigia, kad tiek albinizmas, tiek leicizmas gamtoje pasitaiko retai, tačiau šiandien apie tokius atvejus sužinoma dažniau vien dėl to, kad daugiau žmonių fotografuoja ir stebi paukščius.

    Neįprastos spalvos paukščiai, anot jo, dažniau pastebimi šalia žmogaus – miestuose ir gyvenvietėse, kur jų tiesiog daugiau stebėtojų akiratyje.

    Paklaustas apie priežastis, profesorius vardija kelias galimas kryptis: genetines mutacijas, mitybos ypatumus, aplinkos veiksnius. Vis dėlto tiksliai nustatyti, kodėl konkretus paukštis įgijo tokią spalvą, dažniausiai sudėtinga, nes atvejai reti.

    Ar šviesi spalva paveldima ir ar tokių varnų daugės?

    Teoriškai, pasak ornitologo, šviesesnė spalva galėtų pasireikšti ir palikuonims, tačiau praktiškai tai nutinka nedažnai.

    Profesorius pabrėžia, kad vienos ar net kelių šviesių varnų pasirodymas mieste savaime nereiškia, jog ateityje jų daugės.

    „Ne, tai nepersiduoda genetiškai. Gryna teoriškai tai įmanoma, bet praktikoje tokių atvejų aš nežinau“, – teigė A. Bokotėjus.

    Ar „baltai varnai“ gamtoje gyventi sunkiau?

    Pasak mokslininko, paukščiai su netipine spalva rečiau sulaukia suaugusio amžiaus, nes ryškiau išsiskiria aplinkoje ir plėšrūnams tampa lengviau pastebimi.

    Ypač tai pavojinga smulkesniems paukščiams, pavyzdžiui, žvirbliams – plėšriesiems paukščiams paprasčiau išsirinkti baltą individą iš pulko.

    Varnoms ši rizika mažesnė, nes natūralių priešų jos turi mažiau, tačiau pats matomumo veiksnys vis tiek išlieka svarbus.

    O kaip į šviesiai nuspalvintą paukštį reaguoja būrys, vienareikšmio atsakymo nėra: kartais tokie individai atmetami ar net užpuolami, kitais atvejais – sėkmingai gyvena kartu su įprastos spalvos paukščiais.

    Ornitologas priduria, kad pati netipinė spalva dažniausiai netrukdo paukščiui būti gyvybingam – didžiausias iššūkis yra didesnė rizika tapti lengvesniu taikiniu plėšrūnams.

  • Į Ukrainą masiškai atskrido sibirinės riešutinės: ornitologas paaiškino retą „invaziją“

    Šį rudenį Ukrainoje vis dažniau pastebimos neįprastos viešnios – riešutinės, į šalį atskridusios net iš Sibiro. Ornitologai tokį masinį pasirodymą vadina invazija – nereguliariomis migracijomis, kai paukščiai staiga atsiduria gerokai už įprasto arealo ribų.

    Kaip portalui UNIAN aiškino ornitologas Vitalijus Griščenka, šis reiškinys nėra kasmetinis: per pastaruosius dešimtmečius tokie atskridimai fiksuojami maždaug kas 8–10 metų. Ankstesni atvejai Ukrainoje registruoti 2018 ir 2008 metais, o dažniausiai invazija prasideda antroje rudens pusėje – spalį, kartais dar rugsėjo pabaigoje.

    Riešutinė Ukrainoje paprastai peri Karpatų regione, kai kur aptinkama ir Polesės šiaurėje. Tačiau šįkart kalbama apie šiaurinį porūšį, kurio pagrindinis arealas driekiasi Sibire ir šiaurės vakarų Europoje – dalis šių paukščių dabar pasiekė Ukrainą.

    Pasak ornitologo, pagrindinė priežastis – maisto stoka gimtuosiuose miškuose. Riešutinės invazijos siejamos su dideliu pagrindinių lesalo augalų nederliumi perėjimo vietose: kai maisto nepakanka visiems, paukščiai priversti klajoti ir ieškoti kitų teritorijų, kartais nuskrisdami net iki Vidurio ar Vakarų Europos.

    Kodėl invazija kartojasi kas kelerius metus

    Riešutinės pavadinimas (rusų kalboje ji dar vadinama „kedrovka“) tiesiogiai susijęs su jų racionu: rudenį ir žiemą svarbiausias lesalas yra sibirinės kedrinės pušies sėklos. Kai šių sėklų beveik nėra, paukščiai nebeturi kuo maitintis ir pradeda plataus masto klajones.

    Derlingumas, anot V. Griščenkos, kinta cikliškai. Jei keletą metų sėklų būna daug, paukščiams lengviau išgyventi, jų populiacija auga, tačiau vėliau gali ateiti sezonas, kai sėklų derlius menkas – tada maisto visiems nebeužtenka, ir prasideda migracijos į pietus bei pietvakarius.

    Tokie klajojimai nebūtinai baigiasi sėkmingai. Ornitologas atkreipė dėmesį, kad dalis paukščių gali bandyti įsitvirtinti naujose vietose, tačiau daug jų žūsta – tampa plėšrūnų grobiu arba neberanda pakankamai maisto, todėl galiausiai tai gali mažinti populiaciją.

    Dėl šios priežasties tiksliai nuspėti, kada pasikartos kitas masinis atskridimas, sudėtinga, nors bendra periodika – maždaug kas 8–10 metų – pastaruoju metu išlieka panaši.

    Kaip atpažinti riešutinę ir kodėl ji nebijo žmonių

    Riešutinės priklauso varninių šeimai – jos giminaitės yra varnos, kovai, kuosos. Išoriškai atskirti į Ukrainą atskridusią sibirinę riešutinę nuo Karpatų populiacijos esą beveik neįmanoma – ne specialistui jos atrodo labai panašios.

    Pasak ornitologo, tai tamsiai pilkas, beveik juodas paukštis su ryškiomis šviesiomis dėmelėmis, ypač matomomis ties uodega. Dar vienas požymis – specifinis, aštrus, „metališkas“ balsas, kuris išsiskiria iš kitų įprastų paukščių garsų.

    Invazijos metu riešutinės dažniausiai laikosi nedidelėmis grupelėmis – po dvi ar tris, kartais aptinkamos ir pavieniui. Literatūroje aprašomi ir didesni susibūrimai, tačiau tai, anot pašnekovo, reti atvejai.

    Kad paukščiai atskrido būtent iš šiaurės, sprendžiama iš jų judėjimo krypties: pirmieji pastebėjimai fiksuoti dar rugsėjo antroje pusėje šiaurės rytuose, vėliau jie pasirodė vis piečiau ir pietvakarių kryptimi.

    Kokios grėsmės laukia atskridusių paukščių

    V. Griščenka teigimu, pats tolimas skrydis riešutinėms nėra neįveikiama problema – jos tiesiog klajoja ieškodamos lesalo ir sustoja ten, kur randa kuo maitintis. Be to, jos nėra labai išrankios: gali lesinti ne tik sėklas, bet ir vabzdžius, uogas, net smulkius gyvūnus, pavyzdžiui, driežus.

    Persikėlimas į pietesnes teritorijas, kur klimatas švelnesnis, žiemą net gali palengvinti išgyvenimą. Tačiau vėliau daug paukščių nebegrįžta atgal dėl įvairių priežasčių – dalį sumedžioja plėšrūnai, dalis neranda maisto ar žūsta nuo nelaimingų atsitikimų, pavyzdžiui, atsitrenkę į langus.

    Kartu su riešutinėmis Ukrainoje šį sezoną fiksuojama ir kryžiasnapių invazija. Ornitologas pabrėžė, kad tai taip pat natūralus, periodiškai pasikartojantis procesas, dažniausiai susijęs su sėklų nederliumi šiaurėje ir šiaurės rytuose.

  • Kodėl rudenį dangų užplūsta juodų paukščių būriai: ornitologas paaiškino reiškinį

    Rudenį medžiuose ir danguje neretai galima pamatyti didžiulius juodų paukščių būrius – triukšmingus, nuolat judančius ir kartais tarsi „užtemdančius“ dangų. Toks vaizdas daugeliui kelia klausimą, kodėl paukščiai staiga ima telktis į šimtus ar net tūkstančius siekiančias grupes.

    Apie šį reiškinį leidiniui „Martha Stewart“ kalbėję ornitologai aiškina, kad dideli būriai daugeliui rūšių yra instinktyvus elgesys, ypač artėjant šalčiams. Skirtingai nei dauguma smulkių giesmininkų, migruojančių naktimis ir labiau individualiai, kai kurios rūšys migruoja dieną ir dažnai juda būriais.

    Į tokius būrius neretai susirenka įvairūs „juodieji“ paukščiai: pavyzdžiui, raudonsparnės juodaplunksnės, rūdžiosios juodaplunksnės, rudagalviai strazdai-parazitininkai ar didesni giesmininkai, iš tolo atrodantys panašiai. Be to, prie jų dažnai prisijungia ir europiniai varnėnai – nors jie nepriskiriami „tikriesiems“ juodiesiems paukščiams, savo išvaizda ir elgsena dažnai „įsilieja“ į bendrą srautą.

    Specialistai pabrėžia, kad rudenį, nuo vasaros pabaigos iki spalio, tokios vienarūšės arba mišrios grupės didėja palaipsniui: iš pradžių tai būna dešimtys paukščių, vėliau – šimtai, o kai kuriais atvejais ir tūkstančiai. Žmonės kartais mano matantys varnas ar kranklius, tačiau šios rūšys paprastai rečiau prisijungia prie tokių būrių.

    Kam paukščiams reikia būrio?

    Nors tiksliai „išmatuoti“ būrių naudą eksperimentais nėra paprasta, mokslininkai pateikia kelias tikėtinas priežastis. Viena jų – saugumas: kuo daugiau akių stebi aplinką, tuo lengviau pastebėti plėšrūnus, o būryje atskiro paukščio rizika dažnai mažėja.

    Kita priežastis susijusi su maistu. Būryje paukščiai gali greičiau rasti išteklių – vaisių, sėklų, riešutų – ypač tada, kai reikia sukaupti energijos plunksnų keitimui ir artėjančiai migracijai.

    Dar vienas svarbus aspektas – migracijos „sinchronizavimas“. Būryje lengviau judėti tuo pačiu tempu, kartu pasirinkti sustojimo vietas ir išlaikyti bendrą kryptį, ypač kai prasideda intensyvus rudeninis judėjimas.

    Be to, kaip aiškina specialistai, skrydis būriu gali turėti ir energetinių pranašumų: priekyje skrendančio paukščio sparnų judesiai sukuria oro srautus, kurie kitiems gali palengvinti skrydį ir sumažinti energijos sąnaudas.

    Ar dideli paukščių būriai kelia problemų?

    Nors įspūdingas būrys dažniau stebina nei kelia realią grėsmę, miestuose jis gali tapti nepatogumu. Paukščiams susirinkus nakvoti vienoje vietoje, dažnai lieka daug išmatų, o jei nakvynės vieta yra virš šaligatvių, įvažiavimų ar automobilių stovėjimo aikštelių, netvarkos gali būti nemažai.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad jei paukščiai tuo metu minta vaisiais, žemiau esantys paviršiai gali būti ne tik sutepti, bet ir ryškiai nuspalvinti. Vis dėlto specialistai ragina į tai žiūrėti kaip į natūralų sezoninį procesą – paukščiai telkiasi dėl maisto ir saugumo, o pats reginys daugeliui yra įspūdingas gamtos „ritmo“ pavyzdys.

  • Į Odesos sritį sugrįžo rožiniai flamingai: mokslininkas skaičiuoja per 250, karas juos gąsdina

    Ukrainos Odesos srityje, Nacionaliniame gamtos parke „Tuzlovskio limanai“, vėl stebima gausi rožinių flamingų grupė. Parko mokslininkai skelbia, kad šiuo metu čia gali būti daugiau nei 250 šių paukščių, tarp jų ir jaunikliai, ir suaugę individai.

    Pasak parko tyrėjų, pastarosiomis savaitėmis į pietų Ukrainos pakrantes atskrido papildomos flamingų grupės, kurios prisijungė prie anksčiau čia pasirodžiusių jauniklių. Dalis jaunų paukščių, kaip teigiama, į regioną atkeliavo iš Turkijos, kur vienoje iš didžiųjų perėjimo vietų vasarą užaugo gausi šių paukščių vada.

    Rožiniai flamingai istoriškai labiau būdingi Viduržemio jūros regionui, tačiau jų migracijos maršrutai kinta. Ornitologai sieja šią tendenciją su švelnėjančiomis žiemomis, vandens telkinių režimo pokyčiais ir tuo, kad dalis paukščių ieško naujų saugesnių maitinimosi bei perėjimo vietų.

    Tuzlovskio limanai yra sūroko vandens lagūnų sistema, kurioje flamingams palankios sąlygos maitintis. Seklios pakrantės ir dumblingos seklumos suteikia galimybę ieškoti maisto, o atokesnės teritorijos paprastai leidžia išvengti nuolatinio žmonių trikdymo.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad karo sąlygos daro įtaką ir laukinei gamtai. Flamingai, nors laikosi saugomose parko zonose, jautriai reaguoja į triukšmą ir staigius dirgiklius, o ypač į virš jų skrendančius bepiločius orlaivius ir sprogimų garsus.

    „Flamingai ypač išsigąsta, kai virš teritorijos pasirodo bepiločiai orlaiviai arba girdisi galingi sprogimai“, – sakė parko mokslininkas.

    Tyrėjų teigimu, rožiniai flamingai šiame regione jau yra bandę perėti. 2023 metais parke fiksuotas perėjimas, kai išsirito apie 200 jauniklių, tačiau vėlesniais metais situacija komplikavosi.

    Skelbiama, kad 2024–2025 metais perėjimo bandymai buvo nesėkmingi, nes dėl karo poveikio ir trikdymo dalis lizdaviečių buvo sunaikintos. Panašios problemos minimos ir 2026 metų pavasarį, kai pulkai vėl sugrįžo, tačiau saugios vietos perėjimui rasti nepavyko.

    Specialistai pabrėžia, kad flamingams svarbiausia ramybė ir stabilus vandens režimas, todėl net trumpalaikis trikdymas gali lemti, jog paukščiai paliks lizdus. Dėl to parko administracija ragina vengti artintis prie paukščių susitelkimo vietų ir laikytis saugomų teritorijų taisyklių.

  • Odesos srityje pastebėtos neišskridusios kregždės: ornitologas paaiškino, kas jas sulaikė

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionaliniame gamtos parke, specialistai užfiksavo kregždžių būrelį, kuris spalio pabaigoje vis dar sukosi virš gyvenvietės. Įprastai didžioji dalis šių paukščių migraciją į šiltesnius kraštus pradeda rugpjūtį ar rugsėjį, todėl toks vaizdas šiuo metų laiku laikomas neįprastu.

    Parko atstovai nurodė, kad kregždės pastebėtos spalio 25 dieną Majiakų kaime, netoli bažnyčios. Paukščiai aktyviai čirškė ir gaudė ore skraidančius vabzdžius, o tai rodo, kad maisto šaltinis dar nebuvo išsekęs.

    Nacionalinio parko mokslinio skyriaus vadovas, ornitologas Serhijus Kuročkinas aiškina, kad viena dažniausių priežasčių yra užsitęsęs šiltas ruduo. Kregždės minta skraidančiais vabzdžiais, tad kol išlieka aukštesnė oro temperatūra ir vabzdžių dar pakanka, dalis paukščių atidėlioja kelionę į pietus.

    Kita galima priežastis siejama su vėlyvesniu jauniklių išperėjimu. Jei kai kurios poros perėti pradėjo vėliau, jauni paukščiai savarankiškai skraidyti ir medžioti išmoksta vėliau, todėl ir migracija gali nusikelti, nors šiai versijai, anot specialisto, reikėtų papildomų stebėjimų.

    Ornitologas atkreipė dėmesį į Žemutinio Dniestro mikroklimatą: upė, užliejamos pievos ir ežerai padeda ilgiau išlaikyti šilumą. Dideli vandens plotai per vasarą sukauptą šilumą rudenį atiduoda lėčiau, todėl vabzdžiai čia gali išlikti aktyvūs ilgiau nei vietovėse, kur atšalimas ateina anksčiau.

    Pasak specialisto, Dniestro delta yra vienas iš svarbių pietinių migracijos „koridorių“, kuriuo juda įvairūs migruojantys paukščiai. Dėl to kregždžių būrelis galėjo būti ne „pasilikę“ vietiniai paukščiai, o migracijos metu trumpam sustoję pailsėti ir sukaupti energijos.

    „Šis būrelis galėjo būti tiesiog sustojęs Majiakuose prieš sudėtingesnį skrydžio etapą per Rumuniją ir Bulgariją. Kol oras šiltas ir aplink yra vandens bei vabzdžių, jos turi geras sąlygas atgauti jėgas, tačiau stipresnis atšalimas privers nedelsiant judėti toliau“, – sakė Serhijus Kuročkinas.

    Vėlyvai migruojančių paukščių stebėjimai pastaraisiais metais vis dažniau siejami su kintančiais orais ir šiltesniais rudens laikotarpiais. Vis dėlto ornitologai pabrėžia, kad pavieniai atvejai nebūtinai reiškia ilgalaikę tendenciją konkrečioje vietovėje, nes paukščių elgesį lemia ir maisto kiekis, ir vėjai, ir jauniklių išsiritimo laikas.

    Specialistai primena, kad kregždėms didžiausia rizika kyla staiga atšalus: smarkiai sumažėjus vabzdžių, paukščiai netenka pagrindinio maisto. Dėl to vėlyvi migracijos epizodai dažnai tampa savotišku lenktynių su orais scenarijumi, kai sprendimą išskristi gali nulemti vos viena šalta naktis.

  • Vengrijoje užfiksuota itin reta didžioji zylė su lėicizmu: tokių gamtoje pasitaiko viena iš 30 000

    Šiaurės Vengrijos kaimelyje prie sodybos lesyklėlės pradėjo lankytis neįprastos išvaizdos didžioji zylė. Paukštį nufotografavusi gamtos fotografė Tímea Panny Miskolczi teigia greitai supratusi, kad tai ne šlapias ar pašiauštas plunksnų kailis, o reta genetinė ypatybė.

    Pasak jos, įprastai ryškiai juoda didžiosios zylės galvos viršugalvio „kepurė“ atrodė pilkšvai balta, tarsi paukštis būtų apšarmojęs. Sparnai buvo pastebimai šviesesni nei įprasta, o uodegoje matėsi aiškios baltos dėmės, nors nugara išliko įprastos alyvuogiškai žalios spalvos.

    Specialistai tokį reiškinį vadina daliniu lėicizmu. Tai pigmento trūkumas plunksnose, dėl kurio dalis plunksnų pabąla, tačiau, kitaip nei albinizmo atveju, akys, snapas ir kojos išlieka normalios spalvos.

    Ornitologų vertinimu, laukinėje gamtoje tikimybė sutikti paukštį su lėicizmu ar albinizmui artimu plunksnų pašviesėjimu siekia maždaug vieną atvejį iš 30 000. Vis dėlto skirtingoms rūšims tai būdinga nevienodai: dažniau tokie pakitimai fiksuojami juoduosiuose strazduose, varninėse ar naminiuose žvirbliuose, o didžiosioms zylėms jie laikomi retesniais.

    „Buvo nepaprastai džiugu tai užfiksuoti, nes dešimtys tūkstančių paukščių būna įprasti, o toks pasitaiko itin retai“, – sakė Tímea Panny Miskolczi.

    Tokiems paukščiams gamtoje išgyventi gali būti sunkiau. Šviesesnės plunksnos labiau išduoda plėšrūnams, o nusilpusi pigmentacija neretai siejama ir su mažesniu plunksnų atsparumu dėvėjimuisi.

    Kita problema gali išryškėti veisimosi laikotarpiu. Poravimosi metu plunksnų spalvos ryškumas ir raštai yra svarbūs signalai partneriui, rodantys individų būklę ir gyvybingumą, tad netipinė spalva kartais tampa trūkumu ieškant poros.

  • Odesos srityje pastebėti baltieji pakrantiniai tilvikai: arktiniai paukščiai pasiekė Juodąją jūrą

    Odesos srities pietuose, Nacionaliniame gamtos parke Tūzlovskio limanai, mokslininkai užfiksavo retą svečią iš Arkties – baltuosius pakrantinius tilvikus. Šie paukščiai, perintys arktinėje tundroje, buvo pastebėti besimaitinantys Juodosios jūros pakrantėje.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai pastebėti vykdant tyrimus, kuriais fiksuojamas karo poveikis aplinkai ir pakrančių ekosistemoms.

    „Prieš mus, nedidelėmis grupėmis ir laikydamiesi maždaug 40–50 metrų atstumo, juda balti pakrantiniai tilvikai. Tai vieni iš šiauriausiai perinčių paukščių, kurių lizdavietės aptiktos arktinėje tundroje maždaug 960 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Baltojo pakrantinio tilviko biologija geriausiai ištirta ne perėjimo metu, kai šie paukščiai sutinkami beveik visur pasaulio jūrų pakrantėse ir salose. Žiemojančios ar migruojančios tilvikų grupės greitai juda smėlio ruožu ties vandens linija ir gaudo bangų išmestą grobį.

    Dažniausiai jų racioną sudaro smulkūs vėžiagyviai, moliuskai ir jūros kirmėlės, todėl tokios vietos kaip seklūs limanai, lagūnos ir smėlio paplūdimiai jiems ypač svarbūs sustojimo metu. Tūzlovskio limanuose šie paukščiai laikomi praskrendančia, rečiau – žiemojančia rūšimi.

    Baltasis pakrantinis tilvikas yra nedidelis paukštis: jo kūno ilgis paprastai siekia apie 20–21 centimetrą, sparnų mojis – 36–39 centimetrus, o svoris – 40–60 gramų. Patinų ir patelių plunksnų spalvos skiriasi nedaug, tačiau išvaizda kinta pagal sezoną.

    Ornitologų duomenimis, dažniausiai išskiriami du porūšiai, kurių perėjimo arealai apima Grenlandiją, Svalbardą, Šiaurės Amerikos Arktį ir kai kurias šiaurines Eurazijos teritorijas. Perėjimo vietose paukščiai lizdus įsirengia atvirose tundros erdvėse, o kilus pavojui taiko vadinamąją sužeisto paukščio taktiką – pasitraukia nuo lizdo ir mėgina nuvilioti plėšrūną, dėmesį atkreipdami garsiais šūksniais bei apsimestiniu šlubavimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie stebėjimai Juodosios jūros regione padeda geriau suprasti migracijos maršrutus ir pakrančių buveinių būklę. Ilgalaikėje perspektyvoje paukščių pasiskirstymą gali keisti klimato kaita, maisto išteklių svyravimai ir žmogaus veiklos poveikis pakrantėms.

  • Meino ūkyje pastebėta pilkoji garnė: paukštis sutraukė ornitologus, nes JAV jis itin retas

    JAV Meino valstijoje užfiksuotas neįprastas paukščių stebėtojams radinys: Keip Elizabeto apylinkėse, Džordano fermoje, pastebėta pilkoji garnė. Ši rūšis Europoje gerai pažįstama, tačiau kitoje Atlanto pusėje laikoma itin reta viešnia, todėl žinia greitai pasklido tarp ornitologų.

    Apie stebėjimą pranešė Meino ornitologų bendruomenė, o į vietą ėmė rinktis paukščių stebėtojai iš platesnio regiono. Paukštis laikėsi atvirose vietose ir netoli Spurvinko pelkės, kur, kaip nurodoma stebėjimų aprašymuose, medžiojo smulkius graužikus.

    Šio įvykio išskirtinumas susijęs su rūšies paplitimu. Pilkoji garnė natūraliai veisiasi ir migruoja daugiausia Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse, o Šiaurės Amerikoje jos pasirodymai fiksuojami retai ir dažniausiai laikomi atsitiktiniais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pilkoji garnė iš pirmo žvilgsnio primena Šiaurės Amerikoje įprastą didžiąją mėlynąją garnę. Patikimam atskyrimui svarbiausios plunksnų detalės: pilkajai garnei būdingesni šviesesni, beveik balti sparnų ir šlaunų plotai, kai vietinės rūšies plunksnos dažniau atrodo rusvesnio atspalvio.

    Kol kas nėra aišku, kodėl paukštis atsidūrė Meine. Gamtininkai neatmeta, kad tai galėjo būti jaunas individas, migracijos metu nukrypęs nuo įprasto maršruto, o tokie pavieniai nuklydimai, nors ir reti, paukščių pasaulyje pasitaiko.

    Tokios istorijos paukščių stebėtojams svarbios ne tik dėl išskirtinumo. Jos taip pat primena, kaip migraciją gali paveikti oro sąlygos, vėjai ir navigacijos klaidos, o atokūs šlapžemių plotai tampa laikinais sustojimo taškais net ir netikėtiems keliautojams.