CP v2

Tag: Ornitologija

  • Mokslininkai įvardijo garsiausius paukščių klyksmus: iki 131 decibelo ir klausimas, kas čia rekordas

    Mokslininkų komanda, dirbusi JAV ir Brazilijoje, įrašė 123 paukščių rūšių balsus ir palygino jų skleidžiamą triukšmą. Rezultatai rodo milžinišką amplitudę: nuo maždaug 64 decibelų kai kurių kolibrių atveju iki daugiau nei 120 decibelų garsiausių rūšių klyksmuose.

    Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė dvi Pietų Amerikos rūšys, kurių vokalizacija prilygsta itin triukšmingiems mechaniniams įrenginiams. Vienos jų klyksmo pikas, matuojant trumpą akimirką, priartėjo prie 131 decibelo ribos.

    Paukščių skleidžiamas garsumas nėra paprastas skaičius, nes jis smarkiai priklauso nuo atstumo iki mikrofono. Tas pats klyksmas iš arti gali būti keliasdešimt decibelų „garsesnis“ nei įrašytas iš didesnio nuotolio, todėl be atstumo kontrolės skirtingų rūšių palyginimas būtų netikslus.

    Dėl šios priežasties tyrėjai naudojo ne tik tikslius nešiojamuosius triukšmo matuoklius, bet ir lazerinius tolimatčius, kurie plačiai taikomi, pavyzdžiui, golfe. Tai leido standartizuoti įrašus taip, tarsi paukštis būtų fiksuojamas iš vieno metro atstumo.

    Surinkti duomenys tapo išskirtiniai ir dėl apimties: net 113 tirtų rūšių klyksmo garsumas iki šiol nebuvo patikimai išmatuotas. Tai suteikė platesnį kontekstą, leidžiantį vertinti, kiek iš tiesų išsiskiria patys garsiausi paukščiai.

    Ankstesni tyrimai vieną kotingų rūšį Brazilijoje buvo iškėlę į pirmą vietą, kai jos klyksmas siekė apie 125,4 decibelo. Tačiau nauji įrašai rodo, kad konkurentų gali būti daugiau, o kai kurių jų vokalizacijos pikas gali būti dar didesnis.

    Tyrėjai įvardijo dvi rūšis, kurios pagal skirtingus kriterijus pasirodė įspūdingai. Viena jų fiksavo didžiausią vidutinį garsumo lygį per 20 milisekundžių langą, kuris siekė apie 121 decibelą.

    Kita rūšis parodė stipriausią pavienį klyksmą, kurio pikas priartėjo prie 131 decibelo. Tokie skaičiai svarbūs ne tik dėl rekordų, bet ir dėl to, ką jie sako apie paukščių anatomiją bei komunikacijos strategijas gamtoje.

    „Kasdienėje aplinkoje tai paprasčiausia būtų palyginti su atbuliniu kūju“, – sakė tyrime dalyvavęs tyrėjas Žoau Menezesas.

    Pasak tyrėjų, problema slypi ne tik matavimo technikoje, bet ir apibrėžime. Ar garsiausiu reikėtų vadinti paukštį, kurio vienas klyksmas trumpam pasiekia aukščiausią piką, ar tą, kurio balsas yra didžiausio vidutinio intensyvumo per visą giedojimo seriją.

    Skiriasi ir tai, kiek laiko matuojamas garsumas bei kiek individų reikia palyginimui. Dėl šių priežasčių ankstesnis „garsiausio paukščio“ vardas kol kas nėra galutinai perrašomas, nors naujieji duomenys verčia rimtai diskutuoti apie metodiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad jų tikslas nėra medžioti rekordų. Pagrindinis klausimas yra evoliucinė biologija: kokios fizinės savybės leidžia vienoms rūšims „šaukti“ gerokai garsiau nei kitoms ir kokią naudą tai suteikia aplinkoje.

    Stebėjimai rodo bendrą tendenciją: garsiausios rūšys dažnai yra stambesnės, o jų raumenynas labiau išvystytas. Tai gali leisti sukurti stipresnį oro slėgį ir išgauti didesnę garso amplitudę.

    Taip pat dažniau minimi platesni snapai, galintys prisidėti prie garso sklaidos. Vis dėlto vien anatomija neatsako į klausimą, kodėl ekstremalus garsumas evoliuciškai „apsimoka“ ir kokiuose konkrečiuose scenarijuose jis suteikia pranašumą.

    Tyrėjai teigia, kad norint patikimiau įvertinti ekologinę ir evoliucinę tokio klyksmo funkciją, reikės dar daugiau duomenų iš skirtingų regionų ir didesnio skaičiaus rūšių. Tai ypač svarbu, nes skirtingose buveinėse garsas sklinda nevienodai, o komunikacijos „taisykles“ diktuoja ir aplinkos triukšmas.

  • Paukščių giesmės paslaptis: kodėl vieni gieda nuo gimimo, o kiti mokosi ir kuria dialektus

    Paukščių giesmės skamba taip įprastai, kad dažnai atrodo, jog visi paukščiai ją „turi“ nuo gimimo. Tačiau biologai išskiria dvi skirtingas strategijas: vienų rūšių giedojimas daugiausia įgimtas, o kitų formuojamas mokantis klausantis ir praktikuojantis.

    Šis skirtumas siejamas su evoliucija ir giminystės ryšiais, nes giedojimo „modelis“ dažnai būdingas tam tikroms paukščių grupėms. Dėl to net panašiai atrodantys paukščiai gali turėti iš esmės skirtingą kelią į savo rūšiai būdingą balsą.

    Kai kurioms rūšims būdinga tai, kad giesmės struktūra užkoduota genetiškai. Jauniklis, augęs izoliuotai ir negirdėjęs suaugusių paukščių, subrendęs vis tiek sugebėtų giedoti savo rūšiai atpažįstamą giesmę.

    Tokia sistema reiškia didesnį stabilumą: giesmės kinta lėčiau, nes mažiau priklauso nuo aplinkos. Praktikoje tai padeda palaikyti aiškius rūšies atpažinimo signalus net skirtingose teritorijose.

    Kitos paukščių grupės gimsta turėdamos tik bendrą giesmės „šabloną“, o konkrečią giesmę perima mokydamosi. Jaunikliai klausosi suaugusių paukščių, bando atkartoti garsus ir pereina etapą, kai ilgai „treniruojasi“ dar nestabilia, kintančia giesme.

    Vėliau, bręstant, giesmė tampa pastovesnė ir įgauna suaugusiam paukščiui būdingą formą. Toks mokymosi kelias glaudžiai susijęs su sudėtingesne balso aparato sandara ir didesniu „garsiniu lankstumu“.

    Kai giesmė išmokstama klausantis, atsiranda erdvės regioniniams skirtumams. Panašiai kaip žmonių tartis, tos pačios rūšies paukščiai skirtingose vietovėse gali giedoti nevienodai, nes jaunikliai perima vietinį „stilių“.

    Todėl ornitologai kai kuriais atvejais kalba apie paukščių dialektus: tai ne atskira rūšis, o skirtingi to paties paukščio giesmės variantai. Tokie skirtumai gali turėti reikšmės poravimuisi, teritorijos gynimui ir net populiacijų atskyrimui ilguoju laikotarpiu.

    Žinant, kad vieni paukščiai gieda „pagal genetinį scenarijų“, o kiti mokosi, lengviau suprasti, kodėl vienur girdime beveik identiškas melodijas, o kitur tas pats paukštis skamba tarsi „su akcentu“. Giesmė tampa ne tik gamtos fonu, bet ir užuomina apie paukščio kilmę bei jo gyvenamąją aplinką.

    Tyrėjams šie skirtumai padeda aiškintis, kaip formuojasi komunikacija, kaip perduodami elgesio modeliai ir kodėl kai kurios rūšys geriau prisitaiko prie kintančių sąlygų. O mėgėjams tai dar viena priežastis klausytis atidžiau: kartais skirtumas slypi ne plunksnose, o melodijoje.

  • Tai ne balandžiai: Ukrainos miestuose vis dažniau pastebimi miškiniai karveliai ir strazdinės žieduotosios

    Ukrainos miestuose gyventojai vis dažniau pastebi paukščius, kurie iš pirmo žvilgsnio primena įprastus miesto balandžius, tačiau elgiasi kitaip ir atrodo ne visai taip pat. Ornitologų teigimu, tarp įprastų pilkųjų karvelių vis dažniau matomi miškiniai karveliai (uoliniai karveliai su jais painiojami) ir žieduotosios karvelinės, o kai kur pasitaiko ir retesnių rūšių.

    Tokia tendencija siejama su keliais veiksniais: švelnėjančiomis žiemomis, miestų želdynų gausa, lengvai pasiekiamu maistu bei tuo, kad dalis miškinių rūšių pamažu prisitaiko prie žmogaus kaimynystės. Miestuose atsiranda daugiau ramių žaliųjų zonų, kuriose paukščiams saugiau perėti ir maitintis.

    Miškinis karvelis dažnai atrodo gerokai stambesnis už įprastą miesto balandį, o jo plunksnos neretai turi pilkai violetinį atspalvį. Vienas ryškiausių požymių yra baltos dėmės kaklo šonuose, nors jaunikliams jos gali būti menkiau matomos.

    Skiriasi ir elgsena: miškiniai karveliai dažniau laikosi poromis ar nedidelėmis grupelėmis, paprastai išlaiko didesnį atstumą nuo žmonių. Šaltuoju sezonu dalis jų migruoja, todėl jų gausa miestuose gali keistis priklausomai nuo metų laiko ir oro sąlygų.

    Žieduotoji karvelinė paprastai yra mažesnė ir grakštesnė už balandį, jos plunksnos dažniau rusvai pilkos, o kakle aiškiai matomas tamsus „žiedas“. Miestuose ji vis dažniau sutinkama parkuose, skveruose ir gyvenamuosiuose rajonuose, ypač ten, kur gausu medžių ir krūmų.

    Kai kur Ukrainoje sutinkama ir paprastoji karvelinė, tačiau ji laikoma gerokai retesne ir dažniau renkasi lapuočių miškus bei jų pakraščius. Nuo žieduotosios karvelinės ji skiriasi ryškesniu raštu ant sparnų ir labiau išreikštu dėmėtumu.

    Ornitologinėje literatūroje miestų „užkariavimas“ aiškinamas kaip prisitaikymo procesas: urbanizuotos teritorijos suteikia šiltesnį mikroklimatą, pastovesnius maisto šaltinius ir nemažai vietų lizdams. Prie to prisideda ir žmonių įpročiai šerti paukščius, nors ne visada tinkamu maistu.

    Specialistai pabrėžia, kad paukščiams ypač kenkia duona ir bandelės, nes toks maistas gali sutrikdyti virškinimą ir sukelti ligas. Jei norisi padėti šaltuoju metu, geriau rinktis nesūdytas sėklas ar grūdus, o šėrimą vykdyti saikingai, kad paukščiai neprarastų natūralių mitybos įgūdžių.

    Pastebėjus neįprastai besielgiančius ar akivaizdžiai sergančius paukščius, rekomenduojama apie tai pranešti vietos gyvūnų globos organizacijoms ar aplinkosaugos specialistams. Tai padeda stebėti ligų židinius ir mažinti riziką kitoms miesto paukščių populiacijoms.

  • Kaip kikilio patinas per kelias dienas „paryškėja“: paslaptis slypi plunksnų sandaroje

    Ornitologai aiškina, kad ryškėjantis plunksnų raštas dažniausiai susijęs su tuo, kaip plunksnos buvo suformuotos dar praėjusios vasaros pabaigoje, ir kaip jos natūraliai dėvisi per žiemą.

    Kikiliai, kaip ir dauguma smulkių giesmininkų, paprastai turi vieną pagrindinę plunksnų kaitą per metus. Ji dažniausiai vyksta pasibaigus perėjimo sezonui, kai senas veisimosi apdaras pakeičiamas naujomis plunksnomis.

    Tačiau žiemą paukštis neatrodo toks spalvingas, nes naujų plunksnų galiukai būna šviesesni ir labiau „prislopina“ bendrą įspūdį. Artėjant pavasariui šie trapūs galiukai pamažu nusitrina, ir spalvos ima atrodyti sodresnės.

    Plunksnos sudarytos iš beta keratino, tai viena baltymų formų, suteikianti struktūrai tvirtumo. Plunksnai augant folikule, joje formuojasi šerdis, šakutės, įterpiami pigmentai, o vėliau gyvos ląstelės rezorbuojamos ir plunksna tampa „negyva“ struktūra.

    Kai plunksna tik pradeda skverbtis iš folikulo, pirmiausia susiformuoja jos viršūnės dalys. Būtent jose paprastai būna mažiau melanino, todėl jos šviesesnės, taip pat neretai mažiau atsparios mechaniniam dėvėjimuisi.

    Dėl šios priežasties per žiemą, kai plunksnos trinasi, lūžinėja ir dyla, šviesesni galiukai palaipsniui nyksta. Tada labiau atsiveria gilesni, tamsesni ir melanino turtingesni plunksnos sluoksniai, todėl paukščio spalvos akiai atrodo ryškesnės.

    Specialistai pabrėžia, kad tai veikiau optinis efektas nei staigus spalvos pokytis. Ryškūs pigmentai plunksnose buvo nuo pat jų užaugimo, tik kurį laiką juos „maskavo“ šviesūs, lengviau nusidėvintys plunksnų galiukai.

    Toks prisitaikymas naudingas ir gamtoje: ne tokios ryškios žieminės spalvos padeda geriau maskuotis, o pavasarį intensyvesnis apdaras svarbus poravimosi metu, kai patinai konkuruoja dėl patelių dėmesio.

  • Kodėl paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami: mokslininkai paaiškina mechanizmą

    Paukščiai, priešingai nei žmonės, miegodami retai praranda pusiausvyrą ir gali valandų valandas ramiai tūnoti ant šakos. Tai įmanoma dėl jų kojų sandaros ir vadinamojo automatinio suėmimo mechanizmo, kuris veikia net tada, kai raumenys atsipalaiduoja.

    Dauguma ant šakų tupinčių smulkių paukščių priklauso žvirbliniams, kuriems būdingas patogus pirštų išsidėstymas: trys pirštai nukreipti į priekį, o vienas atgal. Toks „žnyplinis“ suėmimas leidžia šaką apimti iš kelių pusių ir stabiliai išlaikyti kūno svorį.

    Svarbiausia dalis prasideda paukščiui nutūpus: sulenkiant koją įsitempia sausgyslės, susijusios su pėda ir pirštais, o pirštai automatiškai tvirčiau susiveržia aplink šaką. Tai reiškia, kad paukščiui nereikia sąmoningai „laikyti“ šakos ar nuolat įtempti raumenų, kad nenukristų.

    Ornitologijos tyrimuose šis reiškinys dažnai apibūdinamas kaip pasyvus fiksavimas: svoris, tenkantis kojai, padeda suaktyvinti sausgyslių darbą, o suėmimas išlieka stabilus net miego metu. Dėl to paukščio poilsis ant šakos tampa energetiškai taupesnis, nes mažiau eikvojama raumenų darbo.

    Kai kurioms rūšims vien suėmimo nepakanka, todėl svarbus ir balansas bei kūno sandara. Paukščių kojų anatominė „logika“ skiriasi nuo žmogaus: tai, kas iš šono atrodo kaip atgal sulenktas kelis, dažniausiai yra čiurna, o tikrasis kelis yra aukščiau ir neretai paslėptas po plunksnomis.

    Tokia kaulų ir sąnarių padėtis padeda kūno masei išlikti virš atramos taško, todėl išlaikoma pusiausvyra net ilsintis. Kai kurių paukščių sausgyslės ir sąnarių konstrukcija dar labiau sumažina pastangas, reikalingas stabiliai laikysenai ant laktos ar šakos.

    Įdomu ir tai, kad dalis paukščių ilsisi stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, flamingai ar garniai. Toks poilsis siejamas ne tik su stabilumu, bet ir su šilumos taupymu, nes sumažėja per kojas ir pėdas prarandamos šilumos kiekis, ypač vėsesnėmis sąlygomis.

    Apibendrinant, paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami todėl, kad jų pėdos, pirštai, sausgyslės ir pusiausvyros sistema yra evoliuciškai pritaikyti tupėjimui. Vieniems svarbiausias automatinis pirštų suėmimas, kitiems papildomai padeda laikysena ir subtili raumenų kontrolė.

    Kaip tai susiję su paukščių elgsena?

    Toks mechanizmas paaiškina, kodėl paukščiai gali saugiai miegoti aukštai medžiuose, kur mažiau plėšrūnų. Be to, gebėjimas stabiliai ilsėtis ant šakos leidžia taupyti energiją, kuri būtina skrydžiui, termoreguliacijai ir maisto paieškai.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelis rūšių gali rinktis nakvynės vietas net ir vėjuotose, nepatogiose medžių vietose, o rizika nukristi išlieka maža. Vis dėlto stipri audra, staigus išgąstis ar prasta sveikata gali sutrikdyti pusiausvyrą, todėl visiška „garantija“ gamtoje neegzistuoja.

  • Peru mokslininkai aptiko naują pelėdų rūšį: ją išduoda balsas, o nuotraukų kol kas nėra

    Peru ornitologai aprašė mokslui iki šiol nežinomą pelėdų rūšį, priskiriamą didžiųjų apuokų ir raguotųjų pelėdų genčiai Bubo. Rūšiai suteiktas pavadinimas Bubo jalca, o jos buveinė siejama su šiaurinio Peru Vankabambos įduba.

    Publikacijoje pabrėžiama, kad ši pelėda gyvena aukštikalnių jalka tipo pievose ir greta esančiuose drėgnuose kalnų miškuose. Tokios ekosistemos yra jautrios klimatui ir žmogaus veiklai, todėl net nedideli pokyčiai gali greitai paveikti vietines rūšis.

    Pasak tyrėjų, Bubo jalca yra itin reta arba bent jau labai negausi savo areale. Įdomu tai, kad iki šiol nėra patvirtintų šios rūšies nuotraukų, o tai netiesiogiai rodo, kaip sunku ją pastebėti ir kaip menkai ji ištirta.

    „Bubo jalca yra ypač reta rūšis arba, bent jau, labai negausi savo buveinėje: jalka pievose ir gretimuose debesų miškuose. Iki šiol nėra nė vienos šios rūšies nuotraukos“, – sakė Peru nacionalinio Piuros universiteto ornitologas Armando Ugas Cerre su kolegomis.

    Mokslininkai nurodo, kad pagal išvaizdą ir kūno dydį ši pelėda beveik nesiskiria nuo artimiausios giminaitės Bubo nigrescens, aptinkamos Ekvadoro ir Kolumbijos paramo regionuose. Dėl to vien tik stebėjimais iš tolo rūšį atskirti itin sudėtinga.

    Esminis skirtumas, anot tyrimo autorių, slypi balse. Bubo jalca skleidžia trumpą, greitą dviejų skiemenų šūksnį, kurio akcentas krenta į pirmą skiemenį, o artimų rūšių balsai yra kitokios struktūros ir ritmo.

    Rūšies apsaugos klausimas, pasak tyrėjų, gali tapti aktualus jau dabar, nes jos arealas labai siauras. Grėsmėmis įvardijamos besiplečiančios pušų plantacijos ir gretimų miškų kirtimas, kurie mažina tinkamų buveinių plotą.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys biologijoje rodo, kad naujos rūšys vis dažniau identifikuojamos ne vien pagal išorinius požymius, bet ir pagal garsinius signalus bei genetinius duomenis. Panašiose situacijose, kai plunksnų raštai beveik sutampa, balsų analizė tampa vienu patikimiausių diagnostinių požymių.

    Ornitologai vis dažniau akcentuoja ir platesnį kontekstą: migruojančių bei kalnų ekosistemoms priklausančių paukščių populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, intensyvėjančios žemėnaudos ir kitų žmogaus sukeltų veiksnių. Todėl naujai aprašytų rūšių stebėsena ir buveinių apsauga dažnai pradedama dar ankstyvoje tyrimų stadijoje.

  • Tūkstančiai gandrų Izraelyje sustojo tik vienai nakčiai: kodėl Agmon-Hulos rezervatas toks svarbus

    Tūkstančiai gandrų rudeninės migracijos metu trumpam nusileido Izraelio šiaurėje, Hulos slėnyje esančiame Agmon-Hulos pelkių ir ežerų komplekse. Gamtoje įprasta, kad didžioji dalis šių paukščių čia užsibūna tik vieną naktį, o ryte tęsia skrydį į Afriką.

    Užfiksuotuose vaizduose matyti, kaip didelės gandrų grupės telkiasi nakvynei ir ilsisi po ilgo skrydžio. Gamtininkai aiškina, kad tokios „vienos nakties“ stotelės leidžia paukščiams greitai papildyti energijos atsargas ir išvengti bereikalingų rizikų ilgesniam užsibuvimui.

    Hulos slėnis yra viename svarbiausių migracijos koridorių, jungiančių Europą, Vakarų Aziją ir Afriką. Izraelio geografinė padėtis tarp Viduržemio jūros ir dykumų sukuria natūralų „butelio kakliuką“, per kurį sezonais juda didžiuliai paukščių srautai.

    Agmon-Hula išsiskiria tuo, kad čia yra seklūs vandens telkiniai, pelkės ir atviros pievos, kur lengva rasti maisto bei saugią nakvynės vietą. Tokiose buveinėse migruojantys paukščiai gali greitai atsigauti: atsigaivinti, pasimaitinti bestuburiais ir smulkiais vandens organizmais, pailsėti nuo skrydžio.

    Gamtosaugos organizacija KKL-JNF skelbia, kad per Hulos slėnį per migracijos sezonus juda itin dideli paukščių skaičiai, o regione fiksuojama šimtai rūšių. Dėl to vietovė tapo svarbi ne tik gyvūnų ekologijai, bet ir moksliniams stebėjimams bei gamtos turizmui.

    Ornitologai pabrėžia, kad baltieji gandrai dažnai migruoja „bangomis“: susitelkia dideliais būriais, išnaudoja palankius vėjus ir stengiasi kuo greičiau įveikti atstumą. Kuo trumpesnės ir tikslesnės stotelės, tuo mažiau energijos prarandama, o kelionė tampa saugesnė.

    Dar vienas veiksnys yra oro sąlygos ir termikų dinamika: ryte, šylant orui, susidaro palankesnės sąlygos sklendžiamajam skrydžiui. Todėl nakvynė tokiose vietose kaip Agmon-Hula leidžia laiku „pataikyti“ į tinkamiausią migracijos langą.

    Pastaraisiais metais mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad gandrų migracijos maršrutai ir žiemojimo vietos gali kisti dėl klimato pokyčių, žemėnaudos ir maisto prieinamumo. Dalis paukščių kai kuriais atvejais renkasi trumpesnes keliones ar sustoja neįprastose vietose, tačiau Hulos slėnis išlieka viena patikimiausių stotelių regione.

  • Dnipro pastebėtas neįprastas upių paukštis: grobį prieš suėdamas „išmaudo“ vandenyje

    Dnipro mieste pastebėtas neįprastu elgesiu išsiskiriantis paukštis, vadinamas upiniu tilvikiniu. Šis paukštis dažniausiai laikosi prie gėlo vandens telkinių ir neretai grobį prieš suėdamas trumpai pamirko vandenyje.

    Ornitologai aiškina, kad toks elgesys gali turėti kelias priežastis: vanduo padeda nuplauti smėlį ar dumblą, o kartais palengvina kietesnio grobio prarijimą. Nors tai atrodo tarsi „plovimas“, dažniausiai tai praktiškas būdas greičiau ir saugiau suėsti rastą maistą.

    Upinis tilvikas dažnai išduoda save judesiais: jis retai stovi ramiai, linkčioja galva ir ritmiškai judina uodegą. Skrisdamas laikosi žemai virš vandens, o ant sparnų gali matytis šviesesnė išilginė juosta.

    Šie paukščiai renkasi smėlėtus ar akmenuotus upių, ežerų, tvenkinių pakraščius bei ramesnes įlankas. Minta vabzdžiais, vorais, moliuskais ir kirmėlėmis, todėl dažniausiai jų galima išvysti ten, kur seklu ir gausu smulkaus gyvūninio maisto.

    Artėjant prie lizdo, upinis tilvikas gali imituoti sužeidimą: velka „nulūžusį“ sparną ir taip vilioja plėšrūną ar žmogų tolyn nuo jauniklių. Tai plačiai paplitusi pakrančių paukščių gynybinė taktika, padedanti apsaugoti perėjimo vietą.

    Dnipro regione, kaip ir daugelyje Rytų Europos vietovių, šį paukštį dažniausiai galima stebėti nuo pavasario iki rudens. Vėliau jis migruoja žiemoti į pietesnius regionus, įskaitant Pietų Europą ir Afriką.

  • Kur iš tiesų migruoja Ukrainos gandrai: ornitologas paaiškino, kodėl kelias ne visada siekia 10 000 km

    Įprasta manyti, kad rudenį Ukrainos baltieji gandrai visuomet leidžiasi į itin tolimą, maždaug 10 000 kilometrų kelionę iki pačios pietinės Afrikos. Tačiau ornitologų stebėjimai ir paukščių sekimas siųstuvais rodo kitokį vaizdą: nemaža dalis gandrų Afriką pasiekia greitai, bet ne visada skrenda taip toli, kaip įsivaizduojama.

    Ornitologas Vitalijus Griščenka, remdamasis stebėsenos duomenimis, aiškina, kad 10 000 kilometrų scenarijus galimas, bet jis nėra universalus. Vieni paukščiai iš tiesų pasiekia tolimesnes žiemojimo vietas, tačiau kiti sustoja gerokai anksčiau, o dalis žiemoja regione, kuris jiems tampa pagrindiniu tikslu.

    „Iš esmės gandrai migruoja į Afriką, bet svarbu patikslinti: 10 000 kilometrų jie nuskrenda ne iš karto ir ne visada. Kai kurių paukščių kelias gali būti ir perpus trumpesnis“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Pasak specialisto, rytų Europos gandrų rudeninė migracija prasideda labai anksti, praktiškai dar vasarą. Dalis paukščių Afriką pasiekia vienu intensyviu etapu, judėdami greitai ir vengdami ilgų sustojimų, o atskirų individų tempas stebina net tyrėjus.

    Migracijos maršrutas dažnai nėra tiesi linija iš šiaurės į pietus. Pavyzdžiui, Lenkijos ir vakarinės Ukrainos gandrai paprastai suka pietryčių kryptimi palei Karpatų masyvą, vėliau keliauja link Dunojaus žemupio ir per Rumuniją bei Bulgariją pasiekia Bosforą, o toliau kerta Turkiją ir per Artimuosius Rytus pasiekia Egiptą.

    Stebėsena siųstuvais atskleidžia ir kelionės greitį. Vienas Lenkijoje žymėtas gandras per 12 dienų įveikė 3 288 kilometrus ir pasiekė Egiptą, vidutiniškai per parą nuskrisdamas apie 274 kilometrus, o tai rodo, kad palankiomis sąlygomis kelionė į Afriką gali būti labai intensyvi.

    Šių metų duomenys taip pat parodė didelius atstumus per trumpą laiką: Slovakijoje žymėtas gandras, vardu Maksas, per 17 dienų nuskrido 5 800 kilometrų ir pasiekė Čadą. Tokie skaičiai padeda geriau suprasti, kodėl migracijos „atstumas“ dažnai klaidingai siejamas su vienu fiksuotu skaičiumi.

    Pirmasis svarbus daugelio Ukrainos gandrų tikslas, pasak ornitologų, yra Sahelis. Tai plati pusdykumių ir savanų juosta į pietus nuo Sacharos, besidriekianti per Sudaną, Čadą, Nigerį ir kitas valstybes, o čia paukščiai neretai sustoja ilgesniam poilsiui ir energijos atsargų atkūrimui.

    Sahelyje gandrai gali užsibūti bent mėnesį, o kai kurie net visą žiemą praleidžia šiame regione. Skubėjimas išskristi iš perėjimo vietų aiškinamas sezoniškumu tropikuose: atskridę į Sudaną ar Čadą paukščiai dažnai pataiko į laikotarpį po liūčių sezono, kai augmenija suveši, o smulkių gyvūnų, kuriais minta gandrai, gausu.

    Ar gandrai skrenda toliau į pietus, priklauso nuo išorinių aplinkybių, pirmiausia nuo maisto. Jei jo mažėja, paukščiai gali traukti į Rytų Afriką, o esant prastesnėms sąlygoms ir dar toliau, iki pietinės žemyno dalies, kur tuomet kelionės mastas iš tiesų priartėja prie 10 000 kilometrų ribos.

    Įtakos turi ir vidiniai veiksniai, susiję su individualiu elgesiu. Ornitologai pabrėžia, kad paukščiai, kaip ir žmonės, skiriasi polinkiais: vieni renkasi ilgesnę migraciją, kiti apsiriboja trumpesniu maršrutu, jei sąlygos leidžia saugiai peržiemoti arčiau.

    Skiriasi ir grįžimo dinamika. Žiemai einant į pabaigą, paprastai vasario mėnesį, gandrai iš skirtingų Afrikos regionų pradeda judėti šiaurės kryptimi, jungdamiesi į bendrą srautą per Nilo slėnį, Artimuosius Rytus, Turkiją ir Balkanus, o vėliau „išsiskaido“ į mažesnes grupes po Rytų ir Vidurio Europą.

    Specialistai pažymi, kad rudeninė migracija paprastai ima rimti artėjant spaliui, nors pavienės praskrendančios būrių sankaupos dar gali būti pastebimos vėlyvą rudenį. Vis daugiau stebėsenos projektų ir žymėjimo siųstuvais duomenų leidžia tiksliau suprasti, kad gandrai neturi vieno universalaus maršruto, o jų kelionės ilgį lemia klimatas, maisto situacija ir individualūs pasirinkimai.

    Gandrai migruodami remiasi oro srautais ir termikais, todėl dažnai renkasi sausumos koridorius ir vengia labai plačių vandens plotų, kur pakilimo srautų mažiau. Dėl šios priežasties jų kelias neretai būna ilgesnis geografiškai, tačiau energetiškai saugesnis ir patikimesnis.

  • Černobylio rezervate patrulis sustojo kelyje: žibintų šviesoje sustingo naktinis paukštis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate vakarinio patruliavimo metu automobilio ekipažui kelią netikėtai užtvėrė naktinis miško paukštis – slanka. Paukštis buvo pastebėtas tiesiog ant kelio, stovintis baloje ir, anot rezervato darbuotojų, neskubėjo pasitraukti net priartėjus automobiliui.

    Specialistai pasakoja, kad slanka kurį laiką ramiai ilsėjosi ir į žibintų šviesą reagavo minimaliai: tik pasuko galvą, tačiau liko vietoje. Tik po trumpos „fotosesijos“ paukštis galiausiai pasitraukė į kelkraštį ir nuskrido ieškoti kitos drėgnos vietos.

    Ornitologų teigimu, slankos reakcija į ryškią, kryptinę šviesą tamsoje yra gerai žinomas reiškinys. Staiga apšviestas paukštis trumpam gali prarasti orientaciją ir sustingti, todėl iš šalies atrodo, kad jis sąmoningai „blokuoja“ kelią.

    Ši savybė žinoma ir mokslininkams: naktinių paukščių gaudymo bei žiedavimo metu būtent trumpalaikis dezorientacijos momentas kartais tampa proga paukštį saugiai suimti, įvertinti būklę ir paleisti. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia neartėti per greitai ir nedaryti staigių manevrų.

    Rezervato specialistai aiškina, kad slanką galėjo privilioti baloje susikaupęs vanduo ir drėgnas dumblas. Po karščio ir sausrų laikotarpių tradicinės šios rūšies buveinės išdžiūsta, todėl net mažos, po lietaus atsiradusios balos tampa svarbiomis maitinimosi ir poilsio vietomis.

    Slanka maistą dažniausiai susiranda drėgnoje dirvoje, kur ilgu, plonu snapu ieško bestuburių. Dėl to po lietaus susidariusios šlapios „salelės“ gali tapti laikinais traukos taškais net ir netipinėse vietose, įskaitant pakeles.

    Ornitologai taip pat atkreipia dėmesį į slankos anatomiją: paukščio akys yra aukščiau ir šiek tiek pastumtos atgal, todėl regos laukas itin platus. Tai leidžia stebėti aplinką ne tik priekyje, bet ir šonuose bei iš dalies už nugaros, o tokia adaptacija padeda laiku pastebėti plėšrūnus.

    Nors slankos dažniausiai aktyvios prieblandoje ir naktį, jos neretai palieka miško priedangą ir skrenda į atviresnes vietas, pavyzdžiui, pievas ar laukus. Dėl to susidūrimas su automobiliu naktį nėra visiškai neįmanomas, ypač kai aplinkoje trūksta drėgnų plotų.

    Rezervato darbuotojai primena, kad laukinių gyvūnų trikdyti nereikėtų: geriausia sumažinti greitį, neakinti ilgosios šviesos srautu ir palikti paukščiui laiko pasitraukti. Tokie epizodai, pasak jų, primena, kaip greitai aplinkos sąlygos gali paveikti net įprastų rūšių elgesį.