CP v2

Tag: Ornitologija

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje neužsibūna

    Dniepro upėje Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis vandens paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ornitologų teigimu, ši rūšis šalyje pasirodo tik migracijų metu, todėl įprastai telkiniuose ilgai neužsibūna.

    Apvaliasnapiai plaukūnai Ukrainoje laikomi retais praskrendančiais paukščiais: pavasarį ir rudenį jie trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti, o vėliau tęsia kelionę. Tokie stebėjimai dažniausiai būna pavieniai, todėl kaskart sulaukia didesnio gamtos mylėtojų dėmesio.

    Nuo daugelio kitų vandens paukščių ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir neįprastu gyvenimo būdu. Patelės paprastai būna stambesnės ir ryškesnės, jų plunksnose matomas išraiškingas oranžinis atspalvis kaklo srityje, o patinų apdaras dažniau pilkšvai tamsus.

    Dar labiau stebina vaidmenų pasiskirstymas perėjimo metu. Patelės aktyviai konkuruoja dėl patinų dėmesio, o sudėjus kiaušinius dažnai palieka perėjimą patinui ir gali ieškoti kito partnerio.

    Patinai tuo metu peri kiaušinius ir vėliau patys rūpinasi jaunikliais. Toks elgesys paukščių pasaulyje nėra labai dažnas, todėl apvaliasnapiai plaukūnai dažnai minimi kaip vienas įdomesnių pavyzdžių, kaip gamtoje gali keistis įprasti lyčių vaidmenys.

    Šie paukščiai minta smulkiais vandens organizmais, įskaitant uodų lervas ir planktoną. Vienas būdingiausių jų maitinimosi būdų – greitai suktis vandenyje aplink savo ašį, taip sukeliant sūkurį, kuris pakelia maistą arčiau paviršiaus.

    Apvaliasnapio plaukūno veisimosi arealas siejamas su Arkties ir subarktinėmis teritorijomis. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, o migracijų metu gali būti pastebimas ir piečiau esančiuose regionuose.

    Gamtos specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti jų poilsio. Trumpa sustojimo pauzė migracijos metu paukščiams yra kritiškai svarbi, todėl net ir geranoriškas artėjimas gali padidinti jų stresą ir išsekimą.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje užsibūna trumpai

    Dniepro mieste Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ši vandens paukščių rūšis šalyje paprastai fiksuojama tik migracijų metu, kai trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti.

    Ornitologų vertinimu, tokie stebėjimai dažniausiai sutampa su pavasarinėmis ir rudeninėmis kelionėmis tarp perėjimo ir žiemojimo vietų. Dėl to apvaliasnapis plaukūnas prie vandens telkinių Ukrainoje paprastai neužtrunka ilgai ir po trumpos stotelės tęsia migraciją.

    Ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena. Patelės paprastai būna kiek stambesnės ir ryškesnio apdaro, o ant kaklo neretai matoma oranžinė dėmė, kuri ypač krinta į akis stebint paukščius iš arčiau.

    Dar įdomesnės – šeimos rolės. Patelės varžosi dėl patinų dėmesio, aktyviai demonstruoja elgesį ir gali ginti pasirinktą teritoriją, o perėjimo našta dažniausiai tenka patinui.

    Po kiaušinių dėjimo patelė neretai palieka patiną ir gali poruotis dar kartą, o patinas inkubuoja kiaušinius ir augina jauniklius. Toks vaidmenų pasikeitimas paukščių pasaulyje laikomas viena ryškiausių šios rūšies elgsenos ypatybių.

    Apvaliasnapiai plaukūnai minta smulkiais vandens organizmais – planktonu ir vabzdžių lervomis, tarp jų ir uodų lervomis. Maistą jie dažnai renka vandens paviršiuje, tačiau tam pasitelkia neįprastą techniką.

    Paukštis greitai sukasi vandenyje apie savo ašį, sukurdamas sūkurį, kuris pakelia smulkią grobį arčiau paviršiaus. Tuomet maistas surenkamas snapu, todėl šis medžioklės būdas ypač pastebimas ramesniuose vandenyse.

    Apvaliasnapio plaukūno perėjimo teritorijos siejamos su Arkties ir subarktinių platumų regionais. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.

    Migracijų metu paukščiai gali pasirodyti ir ten, kur įprastai neperi, todėl kiekvienas toks stebėjimas tampa svarbia informacija apie rūšies judėjimą. Pastaraisiais metais Europoje vis daugiau dėmesio skiriama migracijos duomenų fiksavimui, nes jie padeda įvertinti buveinių būklę ir klimato kaitos poveikį paukščių maršrutams.

    Specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu jų netrikdyti: laikytis atstumo, vengti staigių judesių ir triukšmo, o fotografuojant nenaudoti būdų, kurie gali priversti paukštį pakilti ir be reikalo eikvoti energiją kelionės metu.

  • Plėšrus paukštis mieste vis dažnesnis svečias: kas yra paprastasis sakalas ir ką daryti jam nutūpus balkone

    Kodėl sakalai keliasi į miestus?

    Paprastasis sakalas, dar vadinamas kestrelė (Falco tinnunculus), vis dažniau pastebimas Ukrainos miestuose: nutupia ant balkonų, palangių, pastatų atbrailų ar net įskrenda į atvirus langus. Ornitologai pabrėžia, kad daugeliu atvejų tai nėra nelaimės ženklas, o prisitaikymo prie urbanizuotos aplinkos pavyzdys.

    Miestuose šie smulkūs plėšrieji paukščiai randa tinkamas perėjimo vietas, kurios primena natūralias uolas ar šlaitus: pastatų nišas, ventiliacijos angas, palėpes, tiltų konstrukcijas, elektros linijų atramas. Be to, miestuose gausu grobio, ypač smulkių graužikų ir stambių vabzdžių, todėl sakalai gali sėkmingai medžioti ir išauginti jauniklius.

    Ornitologų teigimu, urbanizacija keičia buveines, o daliai rūšių tai sukuria naujų galimybių. Dėl to miestų ekosistemose dažnėja rūšys, kurios toleruoja žmogaus artumą ir geba naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra.

    Dar viena priežastis, kodėl sakalai žmonėms „krenta į akis“ dažniau, yra sezoniškumas. Vasarą jaunikliai palieka lizdus, būna mažiau atsargūs, prastėliau skraido ir gali ilgai tupėti vienoje vietoje, nepasitraukdami net žmogui priėjus arčiau.

    Ką daryti, jei sakalas nutūpė balkone?

    Pirmas žingsnis, jei balkone ar kieme pastebėjote sakalą, yra įvertinti, ar paukštis sužeistas. Sužalojimo požymiai gali būti kraujas, nenatūraliai nuleistas ar velkamas sparnas, aiškiai matomas lūžis, nesugebėjimas pakilti, akivaizdus išsekimas.

    Jeigu paukštis atrodo sveikas, dažniausiai jam nereikia jokios pagalbos. Tokiu atveju geriausia jo neliesti, negaudyti ir nebandyti maitinti, o tiesiog leisti pailsėti ir išskristi pačiam, kiek įmanoma sumažinant triukšmą ir žmonių judėjimą šalia.

    Dažna klaida yra manyti, kad ant žemės sėdintis jauniklis yra paliktas. Ornitologai pabrėžia, kad tai įprasta vystymosi stadija: jauniklis jau išlipo iš lizdo, o tėvai jį stebi, saugo ir maitina net tada, kai žmogus jų nemato.

    Išimtys galimos tuomet, kai jauniklis atsidūręs akivaizdžiai pavojingoje vietoje: šalia intensyvaus eismo, teritorijoje su daug benamių ar palaidų šunų ir kačių, arba ten, kur jam gresia nukristi. Tokiu atveju rekomenduojama paukštį labai atsargiai perkelti į artimiausią aukštesnę vietą tame pačiame plote, pavyzdžiui, ant žemesnės stogo dalies ar tvirtesnio pastato atbrailos, jo neišvežant į kitą rajoną.

    Jeigu paukštis sužeistas, reikalinga veterinaro ar laukinių gyvūnų specialistų pagalba. Svarbu suprasti, kad gydymas gali pareikalauti laiko ir lėšų, o netinkamas laikymas ar šėrimas namuose dažnai padaro daugiau žalos nei naudos.

    Kuo naudingas paprastasis sakalas?

    Paprastasis sakalas minta daugiausia smulkiais graužikais ir stambiais vabzdžiais, tokiais kaip žiogai ar skėriai. Kartais jis gali sumedžioti ir mažą paukštį, pavyzdžiui, jauną balandį, tačiau tai nėra pagrindinis grobis.

    Plėšrieji paukščiai reguliuoja grobio populiacijas, todėl jų buvimas miestuose dažnai laikomas geru ženklu ekosistemai. Kadangi jie yra mitybos grandinės viršuje, jų įsitvirtinimas rodo, kad aplinkoje pakanka maisto ir buveinių, leidžiančių sėkmingai perėti.

    Ornitologai pabrėžia, kad šie sakalai nėra pavojingi žmonėms, vaikams, šunims ar katėms. Tai mažas plėšrus paukštis, kurio medžioklės objektai yra nepalyginamai smulkesni, todėl baimintis dėl tiesioginės grėsmės nereikia.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 130–200 gramų, patelės yra stambesnės ir gali sverti apie 150–300 gramų. Nors kūno masė nedidelė, sparnų mojis siekia maždaug 50–70 centimetrų, todėl iš arti paukštis gali pasirodyti didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Dalies populiacijos migracija prasideda vasaros pabaigoje, o žiemojimo vietos gali būti pietų Ukraina, pietų Europa ar šiaurinė Afrika. Pietiniuose regionuose dalis sakalų gali likti visus metus, ypač jei žiemą netrūksta grobio.

    Vienas įspūdingiausių šios rūšies bruožų yra gebėjimas „kaboti“ ore, sparnais virpinant vietoje ir stebint žemę. Šis „pakibimas“ padeda tiksliai nustatyti grobį atvirose erdvėse, tačiau prastomis oro sąlygomis, ypač esant stipriam vėjui ar liūčiai, tai daryti sunkiau.

    „Jei sakalas atrodo sveikas, geriausia jo nejudinti: jis pailsės ir išskris pats, o jauniklius dažniausiai maitina tėvai, net jei jų nematote“, – sako ornitologė.

  • Ornitologai seka gandro Makso skrydį į Afriką: per 12 dienų įveikė 3 700 km ir pasiekė Egiptą

    Slovakijos ornitologai palydoviniu siųstuvu stebi gandro Makso migraciją į Afriką. Paukštis tapo pirmuoju iš šiuo metu sekamų gandrų, pasiekusiu Afrikos žemyną, o kelionės etapas nuo Europos iki Afrikos užtruko 12 dienų.

    Per šį laiką Maksas įveikė apie 3 700 kilometrų ir, kirtęs Artimuosius Rytus, pasiekė Egiptą. Specialistai nurodo, kad dabar gandras juda Nilo slėnio kryptimi, kuris yra vienas svarbiausių migracijos koridorių į pietus.

    „Rugpjūčio 8 dieną Maksas pradėjo migraciją, o rugpjūčio 19 dieną perskrido Izraelį ir Sinajaus pusiasalį bei pasiekė Afriką“, – pranešė Slovakijos ornitologų bendruomenė.

    Ornitologų duomenimis, vien rugpjūčio 19 dieną gandras nuskrido apie 390 kilometrų. Tokie tempai būdingi sėkmingai migruojantiems gandrams, kai palankios oro sąlygos leidžia ilgai sklandyti šiluminėmis srovėmis ir taupyti energiją.

    Kiti sekami gandrai tuo metu buvo skirtinguose maršruto taškuose. Vienas jų laikėsi Izraelyje, kitas buvo Turkijos šiaurėje, dar vienas skrido virš Sirijos, todėl mokslininkai gali palyginti, kaip skiriasi paukščių kelionės greitis ir pasirinktos sustojimo vietos.

    Specialistai primena, kad rugpjūtį ir rugsėjį dauguma Vidurio ir Šiaurės Europos gandrų palieka perėjimo vietas ir juda į žiemojimo teritorijas Afrikoje. Migracijos metu paukščių elgseną veikia ne tik oras, bet ir maisto prieinamumas, o pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojama, kad dalis gandrų sustoja sąvartynuose, kur lengviau rasti lesalo.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl smalsumo. Palydovinis sekimas padeda tiksliau nustatyti pagrindinius migracijos „butelio kaklelius“, pavojingas zonas ir poilsio vietas, o tai leidžia planuoti paukščių apsaugos priemones bei vertinti, kaip keičiasi migracijos įpročiai dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos.

  • Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Į Afriką – su GPS siųstuvu

    Lenkijoje išgarsėjęs gandras Krutekas rugpjūčio 16 dieną vėl leidosi į rudeninę migraciją pietų kryptimi. Jo kelionę, kaip ir pernai, galima sekti beveik realiu laiku, nes paukštis turi GPS siųstuvą.

    Rugpjūčio 18 dieną duomenys rodė, kad Krutekas jau buvo Ukrainoje, maždaug 70 kilometrų į rytus nuo Lvivo, Zoločivo apylinkėse. Toliau jo laukia tūkstančiai kilometrų, o maršrutas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir sustojimų vietų.

    Išgelbėtas jauniklis tapo žvaigžde

    Krutekas dar būdamas jauniklis iškrito iš lizdo, tačiau jį išgelbėjo vietos gyventojai ir Mozūrijos kraštovaizdžio parko darbuotojai. Vėliau paukštis buvo sugrąžintas į laukinę gamtą, o GPS siųstuvas leido stebėti jo skrydžius ir sustojimus.

    Tokie siųstuvai padeda ne tik smalsuoliams, bet ir mokslininkams, nes leidžia vertinti migracijos greitį, poilsio „stoteles“, pasirenkamus koridorius ir rizikas. Duomenys ypač svarbūs, kai kinta klimatas ir dažnėja ekstremalūs orai, galintys koreguoti įprastus migracijos įpročius.

    Šiemet – ypatingas sezonas

    Šių metų veisimosi sezonas Krutekui buvo išskirtinis: jis pirmą kartą tapo tėvu. Lizde išsirito penki jaunikliai, tačiau vienas jų neišgyveno, o likę keturi vasaros viduryje pradėjo pirmuosius skrydžių bandymus.

    Vasarai įsibėgėjus, šeimai pasidarė ankšta, todėl Krutekas su pora, kaip skelbiama, įsirengė naują lizdą netoliese, kelių dešimčių metrų atstumu. Vis dėlto jis toliau maitino jauniklius ir padėjo jiems treniruotis skraidyti.

    Ar kartos pernykštį maršrutą?

    Ornitologai pabrėžia, kad didžiausia intriga šiemet – ar Krutekas skries tuo pačiu keliu kaip ankstesnėmis migracijomis. Ankstesniais metais jo maršrutas vedė pro Bosforą, o žiemą jis praleido Egipte, todėl bendra kryptis daug kam atrodo nuspėjama, tačiau detalės gali keistis.

    GPS stebėjimas leidžia matyti, kur paukštis sustoja pailsėti, kokiu tempu įveikia atkarpas ir ar sugrįžta į jau patikrintas poilsio vietas. Iš viso Krutekui gali tekti įveikti apie 5 000 kilometrų.

    Pavasarį sugrįžo neįprastai

    Krutekas šiemet jau buvo patekęs į antraštes, kai vasario mėnesį grįžo iš Afrikos į Lenkiją. Išsekusį paukštį prie kelio netoli Jedvabno pastebėjo praeiviai, o vėliau juo pasirūpino gamtosaugininkai ir jis buvo nuvežtas į gandrų apsaugos centrą Krutynėje.

    Atsigavęs Krutekas sugrįžo prie lizdo ir užbaigė sėkmingiausią savo veisimosi sezoną. Dabar jis vėl kelyje, o jo gerbėjai stebi, ar migracija klostysis sklandžiai ir kiek netikėtumų pateiks šių metų maršrutas.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.

  • Mažoji kragas: kodėl ši vandens paukštė lesina jauniklius savo plunksnomis

    Ši rūšis didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, slepiasi nendrynuose ir dažnai lieka nepastebėta, nors aptinkama plačioje teritorijoje. Būtent todėl neįprastas jauniklių „maitinimas“ plunksnomis ilgą laiką atrodė kaip keistas, sunkiai paaiškinamas įprotis.

    Kuo ypatinga mažoji kragas

    Mažoji kragas paprastai užauga iki maždaug 25–30 centimetrų ilgio ir sveria apie 120–150 gramų. Palyginimui, įprasta didžioji antis dažnai sveria 1 000–2 000 gramų, tad kragas atrodo itin smulki.

    Lizdą ji dažniausiai krauna iš vandens augalų, neretai suformuodama plūduriuojančią sankasą tarp nendrių. Perėjimo metu dedama kelis kiaušinius, o išsiritę jaunikliai pirmomis savaitėmis yra ypač pažeidžiami plėšrūnams.

    Kodėl paukštė ryja plunksnas?

    Plunksnų rijimas nėra klaida ar stresas, o funkcionalus prisitaikymas, būdingas kragams ir kai kurioms giminingoms rūšims. Paukštė ne tik praryja dalį savo plunksnų, bet ir duoda jų jaunikliams.

    Tokiu būdu skrandyje susiformuoja savotiškas minkštas sluoksnis, padedantis suvaldyti aštresnes maisto dalis. Kragų racione dažnai būna smulkios žuvys ir bestuburiai, o žuvų kaulai gali dirginti ar net žaloti virškinamąjį traktą.

    Plunksnų „pagalvė“ padeda sumažinti riziką, kad aštrūs fragmentai pažeis skrandžio sieneles, ir gali palengvinti jų pasišalinimą su vėmalais ar kitais virškinimo produktais. Jaunikliams tai ypač svarbu, nes jų virškinimo sistema dar tik vystosi, o pačių plunksnų jie iš pradžių beveik neturi.

    Kur ją galima pamatyti?

    Mažoji kragas dažniausiai laikosi gėluose vandens telkiniuose, ypač ten, kur yra tankūs pakrančių augalai. Sutikus žmogų ji neretai staigiai neria ir išnyra kiek toliau, jau pasislėpusi tarp nendrių.

    Šaltuoju sezonu paukščiai telkiasi ten, kur vanduo neužšąla, todėl kai kur gali ir žiemoti. Dėl slapto gyvenimo būdo stebėjimui dažniausiai prireikia kantrybės ir tylos, o geriausi šansai – anksti ryte ar vakare.

    Specialistai primena, kad perėjimo metu vandens paukščių trikdyti nereikėtų: priėjus per arti, tėvai gali laikinai palikti lizdą, o tai didina kiaušinių ar jauniklių žūties riziką. Stebėti geriausia iš atstumo, naudojant žiūronus.

  • Pirmieji gandrai jau palieka Ukrainą: ornitologas paaiškino, kas juos išjudina dar vasaros pabaigoje

    Ukrainoje jau fiksuojami pirmieji baltųjų gandrų migracijos į pietus ženklai, nors dalyje lizdų dar gali būti jauniklių. Apie tai pranešė Kanivo gamtinio rezervato atstovas, ornitologas Vitalijus Griščenka, paaiškinęs, kad ankstyvas išskridimas dažnai susijęs su konkrečiomis paukščių gyvenimo aplinkybėmis.

    Pasak jo, migraciją pirmiausia pradeda gandrai, kurių šį sezoną niekas nebesulaiko. Dažniausiai tai suaugę paukščiai, kurie šiemet nesiperėjo, arba poros, kurių perėjimas buvo nesėkmingas ir jauniklių neišaugino.

    „Pirmieji išskrenda tie gandrai, kuriems šiemet nebereikia rūpintis jaunikliais, todėl jie gali anksčiau pradėti kelionę į Afriką“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Ornitologo teigimu, anksti keliauti pasiruošia ir tos poros, kurių jaunikliai greitai sustiprėjo ir anksčiau paliko lizdus. Jauni gandrai savarankiškus bandymus skraidyti pradeda vasaros viduryje, todėl šeimos ciklas kai kuriais metais užsibaigia greičiau.

    Išskridus jaunikliams, šeimos grupės palaipsniui jungiasi į vis didesnius būrius, kurie prieš migraciją telkiasi maisto gausiose vietose. Tokias sankaupas dažniau galima pamatyti ganyklose, pievose po šienavimo ar laukuose po derliaus nuėmimo, kur lengviau rasti vabzdžių ir smulkių gyvūnų.

    Vėliau šie būriai įsilieja į pagrindinį migracijos srautą, o paukščių grupės rudenį, priešingai nei pavasarį, didėja. Pavasarį dideli pulkai artėjant prie perėjimo teritorijų paprastai išyra į atskiras poras, o rudenį vyksta atvirkštinis procesas.

    Ukrainoje praskrendančiuose pulkuose dažniausiai būna dešimtys ar šimtai gandrų, tačiau didžiausios sankaupos matomos migracijos „koridoriuose“. Pavyzdžiui, ties Bosforu stebimi tūkstantiniai būriai, o Artimuosiuose Rytuose jų gali būti dar daugiau, nes ten susikerta keli pagrindiniai migracijos keliai.

  • Aliaskoje jūrų paukščiams patrumpintos plunksnos: dalis žuvo, o išgyvenusieji kitąmet perėjo sėkmingiau

    Aliaskoje dirbantys tyrėjai atliko neįprastą eksperimentą su trikojėmis kregždėmis (mėvėmis) – jūrų paukščiais, kurie peri kolonijomis uolėtose pakrantėse. Daliai paukščių buvo patrumpintos kelios sparnų ir uodegos plunksnos, kad skrydis taptų mažiau efektyvus ir reikalautų daugiau energijos.

    Tyrimas apėmė 251 paukštį, stebėtą 2021–2024 metais. Mokslininkai siekė suprasti, kaip papildomos energijos sąnaudos per jauniklių auginimo sezoną paveikia paukščių elgesį, išlikimą ir veisimosi sėkmę vėliau.

    Paukščiai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni buvo reguliariai papildomai lesinami, kitiems po kiaušinių padėjimo patrumpintos trys plasnojamosios plunksnos sparne ir dvi plunksnos uodegoje. Trečioji grupė liko kontrolinė – be papildomo maitinimo ir be intervencijų.

    Skrydžiui tapus sudėtingesniam, paukščiai turėjo daugiau dirbti, kad pasiektų maitinimosi vietas ir parskraidintų maisto jaunikliams. Tai greitai atsispindėjo perėjimo rezultatuose: į savarankišką gyvenimą išaugo tik apie 10 proc. jauniklių, kai kontrolinėje grupėje šis rodiklis siekė 43 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – 44 proc.

    Norėdami suprasti, kas vyksta pasibaigus veisimosi sezonui, mokslininkai ant paukščių pritvirtino mažus geolokatorius ir fiksavo migracijos kryptis. Paaiškėjo, kad tie paukščiai, kuriems skrydis buvo apsunkintas, koloniją palikdavo maždaug 10 dienų anksčiau ir greičiau pradėdavo sezoninę migraciją.

    Duomenys rodė, kad po ypač varginančio veisimosi sezono šie paukščiai per šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį nuskrisdavo didesnius atstumus nei kontrolinė grupė. Mokslininkų vertinimu, ilgesnė migracija galėjo padėti pasiekti turtingesnius maitinimosi rajonus ir greičiau atstatyti energijos atsargas.

    Tyrėjai pastebėjo dar vieną svarbų dėsningumą: tie individai, kurie grįžo į koloniją kitais metais, dažniau sėkmingai perėjo. Kitaip tariant, išgyvenusieji, regis, „atsilygino“ geresniu veisimosi rezultatu, tačiau tai nereiškė, kad pati strategija buvo saugi visai grupei.

    Ryškiausias tyrimo aspektas – sumažėjęs išlikimas. Kitą sezoną į perėjimo vietas sugrįžo apie 67 proc. paukščių, kuriems buvo patrumpintos plunksnos, kai kontrolinėje grupėje sugrįžo 83 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – apie 90 proc.

    Mokslininkai šiuos rezultatus aiškina energijos paskirstymo kompromisu: kai veisimosi laikotarpiu ištekliai smarkiai išeikvojami, paukščiams tenka rinktis, ar investuoti į jauniklių auginimą, ar į savo būklės atstatymą ir saugesnę žiemojimo strategiją. Šis reiškinys dažnai vadinamas energiniu lankstumu, kai gyvūnas perskirsto energiją tarp dauginimosi, migracijos ir išlikimo, priklausomai nuo aplinkybių.

    Tyrimo išvados svarbios ir platesniame kontekste. Klimato kaita keičia jūrų ekosistemas, žuvų ir planktono pasiskirstymą, todėl daliai jūrų paukščių vis dažniau tenka skristi toliau ir ieškoti maisto ilgiau, patiriant didesnes energijos sąnaudas. Tokie pokyčiai gali didinti mirtingumą ir mažinti perėjimo sėkmę, net jei daliai individų pavyksta prisitaikyti.

  • Pietų Afrikoje vainikuotasis erelis išperėjo žąsies kiaušinius: po jauniklių išsiritimo viskas pasikeitė

    Pietų Afrikoje mokslininkai užfiksavo itin retą reiškinį: vainikuotasis erelis (Stephanoaetus coronatus) išperėjo ne tik savo, bet ir du egiptinės žąsies (Alopochen aegyptiaca) kiaušinius. Atvejis aprašytas mokslinėje publikacijoje, o stebėjimai atlikti naudojant nuotolines kameras ir tiesioginę transliaciją iš lizdo.

    Tyrėjų teigimu, tai pirmasis patikimai patvirtintas atvejis, kai šio plėšriojo paukščio lizde aptikta mišri dėta tarp skirtingų rūšių. Dar labiau nustebino tai, kad ereliai kiaušinių neišstūmė ir elgėsi taip, tarsi visi jie būtų jų pačių.

    Įvykis fiksuotas Zimbali apylinkėse, į šiaurės rytus nuo Durbano, kur vainikuotieji ereliai pastaraisiais metais prisitaiko gyventi priemiesčių fragmentuotuose miškuose. Būtent tokiose vietovėse plėšrūnų lizdai tampa lengviau pasiekiami kitoms rūšims, ypač aktyviai besiginančioms ir teritoriją užimančioms žąsims.

    Egiptinės žąsys ne visada peri tik savo įrengtuose lizduose: jos gali pasinaudoti apleistais lizdais arba užimti kitų paukščių perimvietes. Tyrime aprašyta situacija rodo, kad žąsis pasinaudojo momentu, kai erelių lizde nebuvo, ir padėjo du kiaušinius, o vėliau erelė juos rado ir pradėjo perėti kartu su savu.

    Stebėjimai parodė, kad žąsys laikėsi netoliese ir į lizdą grįždavo tik tada, kai abu ereliai būdavo išskridę. Vos jiems sugrįžus, žąsys pasitraukdavo, tad perėjimo kontrolė realiai liko erelių porai.

    Vasaros pabaigoje iš žąsies kiaušinių išsirito jaunikliai, o ereliai bandė juos šerti, kaip įprasta plėšriesiems paukščiams. Tačiau žąsiukai atsisakė tokio maisto, nes egiptinės žąsys yra perinčios taip, kad jaunikliai netrukus po išsiritimo patys pradeda judėti ir ieškoti maisto.

    Vienas jauniklis, kaip būdinga šiai rūšiai, lizdą paliko labai greitai, maždaug po 24–48 valandų, nušokdamas nuo aukštos lizdavietės. Tuo tarpu antrasis elgėsi kitaip: buvo aktyvesnis ir ilgiau liko lizde, o erelė jį vis bandė priglausti po savimi, imituodama įprastą elgesį su savo jaunikliu.

    Galiausiai įvyko staigus lūžis: jaunikliui užlipus ereliui ant nugaros, patelės elgesys pasikeitė ir ji jį užpuolė bei nužudė. Tyrėjai šį momentą vertina kaip signalą, kad tolerancijos riba, kai jauniklis ima elgtis ne pagal plėšrūnui įprastą „scenarijų“, gali būti greitai pasiekiama.

    Mokslininkai pabrėžia, kad pats faktas, jog vainikuotasis erelis perėjo kitos rūšies kiaušinius, rodo netikėtą šios rūšies elgesio lankstumą. Tokie epizodai gamtoje laikomi reti, nes dauguma plėšriųjų paukščių lizduose atsiradusius „svetimus“ kiaušinius dažnai pašalina arba jų paprasčiausiai neperi.

    Kartu šis atvejis kelia klausimų dėl invazinių populiacijų poveikio vietinėms rūšims už Afrikos ribų, nes egiptinės žąsys yra išplitusios ir kituose regionuose, kur gali konkuruoti dėl perėjimo vietų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lizdų užėmimas ypač rizikingas vidutinio dydžio plėšriesiems paukščiams, kurių perėjimo sėkmę gali sumažinti agresyviai teritoriją ginančios žąsys.

    Vainikuotasis erelis yra stambus miškų plėšrūnas su galingais nagais ir kojomis, pritaikytomis medžioti palyginti didelį grobį. Todėl jo lizdavietės ir perėjimo sėkmė yra svarbios vietinėms ekosistemoms, o bet koks trikdymas perėjimo metu gali turėti pasekmių tiek pačiai rūšiai, tiek platesnei biologinei įvairovei.