Tag: Ornitologija

  • Odesos srities Tuzlovskio limanuose užfiksuotas didysis griciukas: paukštis, tapęs Nyderlandų simboliu

    Odesos srityje esančiame Tuzlovskio limanų nacionaliniame gamtos parke fotospąstai užfiksavo didįjį griciuką (Limosa limosa) – pakrančių paukštį, kuris Nyderlanduose ne kartą įvardytas nacionaliniu simboliu. Apie retą stebėjimą pranešė parko mokslininkai, paskelbę ir vaizdo įrašą iš seklumų.

    Kadruose matyti ilgas snapas ir būdingas grakštus siluetas – požymiai, padedantys atskirti griciuką nuo kitų tilvikinių paukščių. Šis parkas yra svarbi poilsio ir maitinimosi vieta migruojantiems sparnuočiams, todėl tokie fiksavimai dažnai tampa vertingi ir mokslininkams.

    Didysis griciukas paprastai peri ne šioje teritorijoje, o labiau į šiaurę esančiose drėgnose vietovėse, pelkėtose pievose ir šlapynėse. Rudenį ir pavasarį jis migruoja per Europos vandens telkinius, o dalis populiacijos žiemoja Vakarų Europoje ir Afrikoje.

    Tuzlovskio limanai yra viena iš pakeliui esančių šlapynių sistemų, kur paukščiai trumpam sustoja atgauti jėgas. Tokios stotelės itin svarbios, nes migracijos sėkmė priklauso nuo to, ar paukščiai ras saugias ir maisto turtingas buveines.

    Nyderlanduose didysis griciukas yra ypač gerai žinomas, nes reikšminga Europos populiacijos dalis peri būtent šios šalies drėgnose pievose. Dėl to jis ne kartą buvo išrinktas Nyderlandų nacionaliniu paukščiu įvairiuose visuomeniniuose balsavimuose, o jo apsauga tapo platesnių diskusijų apie pievų ir šlapynių nykimą dalimi.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad rūšies gausą lemia ūkininkavimo intensyvumas, vandens režimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija. Todėl kiekvienas fiksavimas migracijos keliuose suteikia papildomų duomenų apie tai, kur paukščiai ilsisi ir kokias vietas renkasi.

    Tai stambesnis tilvikas, kurio kūno masė dažniausiai siekia apie 230–370 gramų, o sparnų mojis – maždaug 62–70 centimetrų. Perėjimo laikotarpiu patinai būna ryškesni, o jų elgsena tampa triukšminga ir demonstratyvi.

    Per poravimosi sezoną būdingi ritualiniai skrydžiai virš būsimos perėjimo teritorijos: paukščiai siūbuoja ore, keisdami sparnų padėtį, staigiau neria žemyn ir skleidžia ilgus, atpažįstamus balsus. Tokie elgsenos bruožai padeda atpažinti rūšį net iš toliau.

    Įdomu ir tai, kad didysis griciukas paliko pėdsaką ne tik gamtos, bet ir astronomijos pasaulyje – jo vardu pavadintas asteroidas 8765 Limosa, atrastas 1973 metais. Tokie faktai dažnai primena, kaip glaudžiai mokslas susieja skirtingas sritis, o vienos rūšies istorija gali peržengti biologijos ribas.

  • Gandras jau 15 metų gyvena pensininkų šeimoje: per mėnesį suėda žuvies už beveik 20 eurų

    Ukrainos Černihivo srityje, Baturyne, pensininkų šeimoje jau 15 metų gyvena gandras, pramintas Buzka. Šeimininkai pasakoja, kad paukštis kadaise buvo sužeistas ir, tikėtina, negalėjo tęsti migracijos, todėl pasirinko likti šalia žmonių.

    Šeimos galva Jurijus Bakurovas prisimena, kad gandras į kiemą tiesiog atėjo pats. Vyras spėja, jog paukštis galėjo susižaloti įsipainiojęs į elektros laidus, kai mokėsi skraidyti, o sužeidimas buvo matomas iš karto.

    „Anūkas sušuko: seneli, pažiūrėk, kas pas mus ateina. Atidariau vartelius, o jis ramiai įėjo į kiemą ir taip liko iki šiol“, – sakė Jurijus Bakurovas.

    Šeimininkai pasakoja, kad gandras kasdien suėda apie 300 gramų smulkių žuvų, dažniausiai salakų. Per mėnesį tam esą prireikia maždaug 800 grivinų, o tai sudaro apie 18 eurų.

    Pasak šeimininkės Veros Bakurovos, paukštis ne tik lesinamas žuvimi, bet kartais susiranda ir kito maisto, pavyzdžiui, kirminų ar pelių. Vis dėlto nuo sodybos gandras toli nenutolsta, neskraido ir, kaip sako šeimininkai, elgiasi tarsi įpratęs prie namų.

    „Kartą bandžiau jį išvyti, bet grįžus radau laukiantį prie vartelių. Kad ir kur nuvarytum, jis vis tiek sugrįžta“, – pasakojo Vera Bakurova.

    Šaltuoju metų laiku gandrai laukinėje gamtoje paprastai migruoja į šiltesnius kraštus, tačiau ši istorija primena, kad sužeisti paukščiai kartais lieka žiemoti žmonių kaimynystėje. Šeimininkai teigia gandro žiemai įrengę vietą tvarte, kur jis gali pasislėpti nuo šalčio ir vėjo.

    Ornitologai pabrėžia, kad laukiniams paukščiams žmonių pagalba turėtų būti atsargi: svarbiausia vengti netinkamo šėrimo ir nebandyti priverstinai laikyti laukinio gyvūno. Tačiau tais atvejais, kai paukštis dėl traumos nebegali normaliai skraidyti ar migruoti, ilgalaikė priežiūra tampa vienintele išeitimi.

  • Odessos srityje pasirodė 85 rožiniai flamingai: mokslininkai aiškina, kas juos atviliojo

    Odessos srityje, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, užfiksuotas netikėtas svečių būrys – rožinių flamingų pulkas. Vietos mokslininkai skelbia, kad į saugomą teritoriją atskrido apie 85 jauni paukščiai, o jų pasirodymą pavyko nufilmuoti.

    Apie šį stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio atstovai, nuolat stebintys paukščių migraciją ir perėjimo sąlygas. Pasak jų, šie flamingai greičiausiai atkeliavo iš Turkijos, iš Tuzo ežero apylinkių, kur pastaraisiais metais fiksuojami dideli jauniklių skaičiai.

    Ornitologai aiškina, kad flamingus traukia seklūs, druskingi ir maistingi vandens telkiniai, kuriuose gausu smulkių bestuburių. Tokiose vietose paukščiai randa pagrindinį maistą, o tinkamas vandens lygis ir mažesnis trikdymas lemia, ar jie čia ilsėsis trumpai, ar užsibus ilgiau.

    Parko atstovai teigia, kad į Tuzlų limanus jauniklius galėjo „atvesti“ keli vyresni paukščiai, kurie šiose vietose lankėsi anksčiau. Toks elgesys būdingas migruojantiems paukščiams, kai patyrę individai padeda jaunimui rasti saugesnes sustojimo vietas.

    Mokslininkai primena, kad Ukraina šiems paukščiams išlieka pavojinga teritorija, nes karas didina trikdymą, keičia įprastus migracijos koridorius ir gali naikinti perėjimui tinkamas vietas. Pasak stebėtojų, ankstesniais metais perėjimo bandymai regione buvo nesėkmingi, nes dalis lizdų buvo suardyti.

    Tačiau šį kartą kalbama apie jaunų paukščių pulką, kuris greičiausiai ieško poilsio ir maitinimosi vietų migracijos metu. Specialistai neatmeta, kad jauni paukščiai gali būti mažiau atsargūs, ypač jei juos veda patyrę pulko nariai.

    Anot gamtininkų, Turkijos Tuzo ežero regione pastaruoju metu fiksuotas didelis rožinių flamingų jauniklių skaičius – apie 12 800. Toks prieaugis siejamas su palankesnėmis sąlygomis: daugiau pavasario kritulių, stabilesniu vandens lygiu ir gausesne maisto baze druskinguose vandenyse.

    Specialistai pabrėžia, kad vandens režimas ir žmonių veikla aplink druskingus ežerus tiesiogiai veikia perėjimo sėkmę. Kai vandens lygis pakankamas, o trikdymas sumažintas, flamingai turi daugiau šansų sėkmingai išperėti jauniklius, o tai vėliau atsispindi didesniais migruojančių jaunų paukščių pulkais.

    Parko atstovai teigia, kad šių flamingų pasirodymas Tuzlų limanuose – svarbus signalas tiek apie migracijos dinamiką Juodosios jūros regione, tiek apie tai, kaip greitai paukščiai reaguoja į palankesnes sąlygas kitose šalyse. Stebėjimai tęsiami, o gyventojai raginami netrikdyti paukščių saugomose teritorijose.

    „Ir štai jie nuskrido iki mūsų“, – sakė mokslininkas Ivanas Rusevas.

  • Ar paukščiai atpažįsta žmones? Ornitologė paaiškino, kuo skiriasi įprotis ir prisirišimas

    Kai kurie paukščiai geba ne tik prisiminti, kur randa lesalo, bet ir atskirti konkretų žmogų nuo kitų. Ornitologė ir Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Zoologijos instituto mokslininkė Natalija Atamas atkreipia dėmesį, kad paukščių elgesys dažnai painiojamas su draugyste, nors pirmiausia tai gali būti išmoktas ryšys su maistu.

    Pasak jos, paprasčiausias lygis yra sąlyginis refleksas: paukštis pripranta, kad tam tikroje vietoje būna lesalo, todėl grįžta vėl ir vėl. Toks asociatyvus mokymasis būdingas daugeliui rūšių ir pats savaime nereiškia nei prisirišimo, nei emocinio ryšio su žmogumi.

    Aukštesnis lygis prasideda tada, kai paukštis ima atpažinti konkretų asmenį. Eksperimentuose su balandžiais nustatyta, kad jie gali skirti žmones ne vien pagal drabužius ar judesius, bet ir pagal veido bruožus, todėl skirtingai reaguoja į draugiškai ir priešiškai besielgiantį žmogų net ir pasikeitus aprangai.

    Jei žmogus paukščiui tampa „ypatingas“, tai gali pasimatyti iš elgesio: jis prisileidžia arčiau, nebėga taip greitai kaip nuo kitų, skleidžia tam tikrus garsus. Svarbu tai, kad tokios reakcijos kartais išlieka ir tuomet, kai žmogus neatneša lesalo, tačiau tai dar nereiškia, kad susiformavo tikra draugystė.

    N. Atamas pabrėžia, kad emocinį ryšį, kuris panašus į prisirišimą, labiau linkusios kurti itin socialios ir ilgaamžės rūšys. Pagal vadinamąją socialinio intelekto hipotezę, tokios rūšys kasdien turi atpažinti daug grupės narių ir su jais palaikyti sudėtingus santykius, todėl jų pažintiniai gebėjimai paprastai būna geriau išvystyti.

    Varnos, kovai ir kiti varninių šeimos paukščiai dažnai minimi kaip vieni iš „protingiausių“ dėl gebėjimo mokytis ir perduoti informaciją. Tyrimuose Šiaurės Amerikoje parodyta, kad varnos gali ilgam įsidėmėti žmogų, kuris elgėsi agresyviai, atpažinti jį vėliau ir net perduoti signalą kitiems paukščiams.

    Eksperimentuose, kuriuose naudotos kaukės, varnos puldavo „pavojingu“ laikomą veidą ir po ilgesnio laiko tarpo. Be to, agresyvi reakcija pasireikšdavo ir paukščiams, kurie su tuo žmogumi anksčiau nebuvo susidūrę, o tai rodo, kad informacija apie grėsmę gali būti perduodama socialiai.

    Mokslininkė įspėja, kad pernelyg artimas laukinių paukščių prisijaukinimas jiems dažnai tampa rizika. Pripratę prie žmonių paukščiai gali dažniau patekti į pavojingas situacijas šalia kelių, automobilių ar naminių gyvūnų, o taip pat tapti lengvesniu taikiniu piktavaliams.

    Dar viena problema yra ligų plitimas, kai daug paukščių nuolat renkasi prie tų pačių lesyklų. Tankus susibūrimas ir nepakankamai prižiūrimos šėrimo vietos gali sudaryti palankias sąlygas infekcijoms, todėl lesinti patariama saikingai ir užtikrinant švarą.

    Kalbant apie nelaisvėje laikomus, itin socialius paukščius, pavyzdžiui, papūgas, stiprus prisirišimas prie žmogaus kartais atsisuka prieš patį gyvūną. Kai trūksta bendravimo, judėjimo ir užimtumo, gali didėti streso lygis, atsirasti elgesio problemų, įskaitant plunksnų pešiojimą.

    Apibendrindama N. Atamas sako, kad stebėti paukščius ir juos saikingai lesinti dažniausiai yra normalu, tačiau daryti laukinį paukštį priklausomą nuo žmogaus ir pernelyg „rankinį“ – pavojinga. Paukščių atpažinimas ir jų atmintis yra įspūdingi gebėjimai, bet juos geriausia vertinti kaip prisitaikymą išgyventi, o ne kaip žmogaus ir paukščio draugystės pažadą.

  • Mokslininkai įvardijo garsiausius paukščių klyksmus: iki 131 decibelo ir klausimas, kas čia rekordas

    Mokslininkų komanda, dirbusi JAV ir Brazilijoje, įrašė 123 paukščių rūšių balsus ir palygino jų skleidžiamą triukšmą. Rezultatai rodo milžinišką amplitudę: nuo maždaug 64 decibelų kai kurių kolibrių atveju iki daugiau nei 120 decibelų garsiausių rūšių klyksmuose.

    Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė dvi Pietų Amerikos rūšys, kurių vokalizacija prilygsta itin triukšmingiems mechaniniams įrenginiams. Vienos jų klyksmo pikas, matuojant trumpą akimirką, priartėjo prie 131 decibelo ribos.

    Paukščių skleidžiamas garsumas nėra paprastas skaičius, nes jis smarkiai priklauso nuo atstumo iki mikrofono. Tas pats klyksmas iš arti gali būti keliasdešimt decibelų „garsesnis“ nei įrašytas iš didesnio nuotolio, todėl be atstumo kontrolės skirtingų rūšių palyginimas būtų netikslus.

    Dėl šios priežasties tyrėjai naudojo ne tik tikslius nešiojamuosius triukšmo matuoklius, bet ir lazerinius tolimatčius, kurie plačiai taikomi, pavyzdžiui, golfe. Tai leido standartizuoti įrašus taip, tarsi paukštis būtų fiksuojamas iš vieno metro atstumo.

    Surinkti duomenys tapo išskirtiniai ir dėl apimties: net 113 tirtų rūšių klyksmo garsumas iki šiol nebuvo patikimai išmatuotas. Tai suteikė platesnį kontekstą, leidžiantį vertinti, kiek iš tiesų išsiskiria patys garsiausi paukščiai.

    Ankstesni tyrimai vieną kotingų rūšį Brazilijoje buvo iškėlę į pirmą vietą, kai jos klyksmas siekė apie 125,4 decibelo. Tačiau nauji įrašai rodo, kad konkurentų gali būti daugiau, o kai kurių jų vokalizacijos pikas gali būti dar didesnis.

    Tyrėjai įvardijo dvi rūšis, kurios pagal skirtingus kriterijus pasirodė įspūdingai. Viena jų fiksavo didžiausią vidutinį garsumo lygį per 20 milisekundžių langą, kuris siekė apie 121 decibelą.

    Kita rūšis parodė stipriausią pavienį klyksmą, kurio pikas priartėjo prie 131 decibelo. Tokie skaičiai svarbūs ne tik dėl rekordų, bet ir dėl to, ką jie sako apie paukščių anatomiją bei komunikacijos strategijas gamtoje.

    „Kasdienėje aplinkoje tai paprasčiausia būtų palyginti su atbuliniu kūju“, – sakė tyrime dalyvavęs tyrėjas Žoau Menezesas.

    Pasak tyrėjų, problema slypi ne tik matavimo technikoje, bet ir apibrėžime. Ar garsiausiu reikėtų vadinti paukštį, kurio vienas klyksmas trumpam pasiekia aukščiausią piką, ar tą, kurio balsas yra didžiausio vidutinio intensyvumo per visą giedojimo seriją.

    Skiriasi ir tai, kiek laiko matuojamas garsumas bei kiek individų reikia palyginimui. Dėl šių priežasčių ankstesnis „garsiausio paukščio“ vardas kol kas nėra galutinai perrašomas, nors naujieji duomenys verčia rimtai diskutuoti apie metodiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad jų tikslas nėra medžioti rekordų. Pagrindinis klausimas yra evoliucinė biologija: kokios fizinės savybės leidžia vienoms rūšims „šaukti“ gerokai garsiau nei kitoms ir kokią naudą tai suteikia aplinkoje.

    Stebėjimai rodo bendrą tendenciją: garsiausios rūšys dažnai yra stambesnės, o jų raumenynas labiau išvystytas. Tai gali leisti sukurti stipresnį oro slėgį ir išgauti didesnę garso amplitudę.

    Taip pat dažniau minimi platesni snapai, galintys prisidėti prie garso sklaidos. Vis dėlto vien anatomija neatsako į klausimą, kodėl ekstremalus garsumas evoliuciškai „apsimoka“ ir kokiuose konkrečiuose scenarijuose jis suteikia pranašumą.

    Tyrėjai teigia, kad norint patikimiau įvertinti ekologinę ir evoliucinę tokio klyksmo funkciją, reikės dar daugiau duomenų iš skirtingų regionų ir didesnio skaičiaus rūšių. Tai ypač svarbu, nes skirtingose buveinėse garsas sklinda nevienodai, o komunikacijos „taisykles“ diktuoja ir aplinkos triukšmas.

  • Paukščių giesmės paslaptis: kodėl vieni gieda nuo gimimo, o kiti mokosi ir kuria dialektus

    Paukščių giesmės skamba taip įprastai, kad dažnai atrodo, jog visi paukščiai ją „turi“ nuo gimimo. Tačiau biologai išskiria dvi skirtingas strategijas: vienų rūšių giedojimas daugiausia įgimtas, o kitų formuojamas mokantis klausantis ir praktikuojantis.

    Šis skirtumas siejamas su evoliucija ir giminystės ryšiais, nes giedojimo „modelis“ dažnai būdingas tam tikroms paukščių grupėms. Dėl to net panašiai atrodantys paukščiai gali turėti iš esmės skirtingą kelią į savo rūšiai būdingą balsą.

    Kai kurioms rūšims būdinga tai, kad giesmės struktūra užkoduota genetiškai. Jauniklis, augęs izoliuotai ir negirdėjęs suaugusių paukščių, subrendęs vis tiek sugebėtų giedoti savo rūšiai atpažįstamą giesmę.

    Tokia sistema reiškia didesnį stabilumą: giesmės kinta lėčiau, nes mažiau priklauso nuo aplinkos. Praktikoje tai padeda palaikyti aiškius rūšies atpažinimo signalus net skirtingose teritorijose.

    Kitos paukščių grupės gimsta turėdamos tik bendrą giesmės „šabloną“, o konkrečią giesmę perima mokydamosi. Jaunikliai klausosi suaugusių paukščių, bando atkartoti garsus ir pereina etapą, kai ilgai „treniruojasi“ dar nestabilia, kintančia giesme.

    Vėliau, bręstant, giesmė tampa pastovesnė ir įgauna suaugusiam paukščiui būdingą formą. Toks mokymosi kelias glaudžiai susijęs su sudėtingesne balso aparato sandara ir didesniu „garsiniu lankstumu“.

    Kai giesmė išmokstama klausantis, atsiranda erdvės regioniniams skirtumams. Panašiai kaip žmonių tartis, tos pačios rūšies paukščiai skirtingose vietovėse gali giedoti nevienodai, nes jaunikliai perima vietinį „stilių“.

    Todėl ornitologai kai kuriais atvejais kalba apie paukščių dialektus: tai ne atskira rūšis, o skirtingi to paties paukščio giesmės variantai. Tokie skirtumai gali turėti reikšmės poravimuisi, teritorijos gynimui ir net populiacijų atskyrimui ilguoju laikotarpiu.

    Žinant, kad vieni paukščiai gieda „pagal genetinį scenarijų“, o kiti mokosi, lengviau suprasti, kodėl vienur girdime beveik identiškas melodijas, o kitur tas pats paukštis skamba tarsi „su akcentu“. Giesmė tampa ne tik gamtos fonu, bet ir užuomina apie paukščio kilmę bei jo gyvenamąją aplinką.

    Tyrėjams šie skirtumai padeda aiškintis, kaip formuojasi komunikacija, kaip perduodami elgesio modeliai ir kodėl kai kurios rūšys geriau prisitaiko prie kintančių sąlygų. O mėgėjams tai dar viena priežastis klausytis atidžiau: kartais skirtumas slypi ne plunksnose, o melodijoje.

  • Tai ne balandžiai: Ukrainos miestuose vis dažniau pastebimi miškiniai karveliai ir strazdinės žieduotosios

    Ukrainos miestuose gyventojai vis dažniau pastebi paukščius, kurie iš pirmo žvilgsnio primena įprastus miesto balandžius, tačiau elgiasi kitaip ir atrodo ne visai taip pat. Ornitologų teigimu, tarp įprastų pilkųjų karvelių vis dažniau matomi miškiniai karveliai (uoliniai karveliai su jais painiojami) ir žieduotosios karvelinės, o kai kur pasitaiko ir retesnių rūšių.

    Tokia tendencija siejama su keliais veiksniais: švelnėjančiomis žiemomis, miestų želdynų gausa, lengvai pasiekiamu maistu bei tuo, kad dalis miškinių rūšių pamažu prisitaiko prie žmogaus kaimynystės. Miestuose atsiranda daugiau ramių žaliųjų zonų, kuriose paukščiams saugiau perėti ir maitintis.

    Miškinis karvelis dažnai atrodo gerokai stambesnis už įprastą miesto balandį, o jo plunksnos neretai turi pilkai violetinį atspalvį. Vienas ryškiausių požymių yra baltos dėmės kaklo šonuose, nors jaunikliams jos gali būti menkiau matomos.

    Skiriasi ir elgsena: miškiniai karveliai dažniau laikosi poromis ar nedidelėmis grupelėmis, paprastai išlaiko didesnį atstumą nuo žmonių. Šaltuoju sezonu dalis jų migruoja, todėl jų gausa miestuose gali keistis priklausomai nuo metų laiko ir oro sąlygų.

    Žieduotoji karvelinė paprastai yra mažesnė ir grakštesnė už balandį, jos plunksnos dažniau rusvai pilkos, o kakle aiškiai matomas tamsus „žiedas“. Miestuose ji vis dažniau sutinkama parkuose, skveruose ir gyvenamuosiuose rajonuose, ypač ten, kur gausu medžių ir krūmų.

    Kai kur Ukrainoje sutinkama ir paprastoji karvelinė, tačiau ji laikoma gerokai retesne ir dažniau renkasi lapuočių miškus bei jų pakraščius. Nuo žieduotosios karvelinės ji skiriasi ryškesniu raštu ant sparnų ir labiau išreikštu dėmėtumu.

    Ornitologinėje literatūroje miestų „užkariavimas“ aiškinamas kaip prisitaikymo procesas: urbanizuotos teritorijos suteikia šiltesnį mikroklimatą, pastovesnius maisto šaltinius ir nemažai vietų lizdams. Prie to prisideda ir žmonių įpročiai šerti paukščius, nors ne visada tinkamu maistu.

    Specialistai pabrėžia, kad paukščiams ypač kenkia duona ir bandelės, nes toks maistas gali sutrikdyti virškinimą ir sukelti ligas. Jei norisi padėti šaltuoju metu, geriau rinktis nesūdytas sėklas ar grūdus, o šėrimą vykdyti saikingai, kad paukščiai neprarastų natūralių mitybos įgūdžių.

    Pastebėjus neįprastai besielgiančius ar akivaizdžiai sergančius paukščius, rekomenduojama apie tai pranešti vietos gyvūnų globos organizacijoms ar aplinkosaugos specialistams. Tai padeda stebėti ligų židinius ir mažinti riziką kitoms miesto paukščių populiacijoms.

  • Kaip kikilio patinas per kelias dienas „paryškėja“: paslaptis slypi plunksnų sandaroje

    Ornitologai aiškina, kad ryškėjantis plunksnų raštas dažniausiai susijęs su tuo, kaip plunksnos buvo suformuotos dar praėjusios vasaros pabaigoje, ir kaip jos natūraliai dėvisi per žiemą.

    Kikiliai, kaip ir dauguma smulkių giesmininkų, paprastai turi vieną pagrindinę plunksnų kaitą per metus. Ji dažniausiai vyksta pasibaigus perėjimo sezonui, kai senas veisimosi apdaras pakeičiamas naujomis plunksnomis.

    Tačiau žiemą paukštis neatrodo toks spalvingas, nes naujų plunksnų galiukai būna šviesesni ir labiau „prislopina“ bendrą įspūdį. Artėjant pavasariui šie trapūs galiukai pamažu nusitrina, ir spalvos ima atrodyti sodresnės.

    Plunksnos sudarytos iš beta keratino, tai viena baltymų formų, suteikianti struktūrai tvirtumo. Plunksnai augant folikule, joje formuojasi šerdis, šakutės, įterpiami pigmentai, o vėliau gyvos ląstelės rezorbuojamos ir plunksna tampa „negyva“ struktūra.

    Kai plunksna tik pradeda skverbtis iš folikulo, pirmiausia susiformuoja jos viršūnės dalys. Būtent jose paprastai būna mažiau melanino, todėl jos šviesesnės, taip pat neretai mažiau atsparios mechaniniam dėvėjimuisi.

    Dėl šios priežasties per žiemą, kai plunksnos trinasi, lūžinėja ir dyla, šviesesni galiukai palaipsniui nyksta. Tada labiau atsiveria gilesni, tamsesni ir melanino turtingesni plunksnos sluoksniai, todėl paukščio spalvos akiai atrodo ryškesnės.

    Specialistai pabrėžia, kad tai veikiau optinis efektas nei staigus spalvos pokytis. Ryškūs pigmentai plunksnose buvo nuo pat jų užaugimo, tik kurį laiką juos „maskavo“ šviesūs, lengviau nusidėvintys plunksnų galiukai.

    Toks prisitaikymas naudingas ir gamtoje: ne tokios ryškios žieminės spalvos padeda geriau maskuotis, o pavasarį intensyvesnis apdaras svarbus poravimosi metu, kai patinai konkuruoja dėl patelių dėmesio.

  • Kodėl paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami: mokslininkai paaiškina mechanizmą

    Paukščiai, priešingai nei žmonės, miegodami retai praranda pusiausvyrą ir gali valandų valandas ramiai tūnoti ant šakos. Tai įmanoma dėl jų kojų sandaros ir vadinamojo automatinio suėmimo mechanizmo, kuris veikia net tada, kai raumenys atsipalaiduoja.

    Dauguma ant šakų tupinčių smulkių paukščių priklauso žvirbliniams, kuriems būdingas patogus pirštų išsidėstymas: trys pirštai nukreipti į priekį, o vienas atgal. Toks „žnyplinis“ suėmimas leidžia šaką apimti iš kelių pusių ir stabiliai išlaikyti kūno svorį.

    Svarbiausia dalis prasideda paukščiui nutūpus: sulenkiant koją įsitempia sausgyslės, susijusios su pėda ir pirštais, o pirštai automatiškai tvirčiau susiveržia aplink šaką. Tai reiškia, kad paukščiui nereikia sąmoningai „laikyti“ šakos ar nuolat įtempti raumenų, kad nenukristų.

    Ornitologijos tyrimuose šis reiškinys dažnai apibūdinamas kaip pasyvus fiksavimas: svoris, tenkantis kojai, padeda suaktyvinti sausgyslių darbą, o suėmimas išlieka stabilus net miego metu. Dėl to paukščio poilsis ant šakos tampa energetiškai taupesnis, nes mažiau eikvojama raumenų darbo.

    Kai kurioms rūšims vien suėmimo nepakanka, todėl svarbus ir balansas bei kūno sandara. Paukščių kojų anatominė „logika“ skiriasi nuo žmogaus: tai, kas iš šono atrodo kaip atgal sulenktas kelis, dažniausiai yra čiurna, o tikrasis kelis yra aukščiau ir neretai paslėptas po plunksnomis.

    Tokia kaulų ir sąnarių padėtis padeda kūno masei išlikti virš atramos taško, todėl išlaikoma pusiausvyra net ilsintis. Kai kurių paukščių sausgyslės ir sąnarių konstrukcija dar labiau sumažina pastangas, reikalingas stabiliai laikysenai ant laktos ar šakos.

    Įdomu ir tai, kad dalis paukščių ilsisi stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, flamingai ar garniai. Toks poilsis siejamas ne tik su stabilumu, bet ir su šilumos taupymu, nes sumažėja per kojas ir pėdas prarandamos šilumos kiekis, ypač vėsesnėmis sąlygomis.

    Apibendrinant, paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami todėl, kad jų pėdos, pirštai, sausgyslės ir pusiausvyros sistema yra evoliuciškai pritaikyti tupėjimui. Vieniems svarbiausias automatinis pirštų suėmimas, kitiems papildomai padeda laikysena ir subtili raumenų kontrolė.

    Kaip tai susiję su paukščių elgsena?

    Toks mechanizmas paaiškina, kodėl paukščiai gali saugiai miegoti aukštai medžiuose, kur mažiau plėšrūnų. Be to, gebėjimas stabiliai ilsėtis ant šakos leidžia taupyti energiją, kuri būtina skrydžiui, termoreguliacijai ir maisto paieškai.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelis rūšių gali rinktis nakvynės vietas net ir vėjuotose, nepatogiose medžių vietose, o rizika nukristi išlieka maža. Vis dėlto stipri audra, staigus išgąstis ar prasta sveikata gali sutrikdyti pusiausvyrą, todėl visiška „garantija“ gamtoje neegzistuoja.

  • Peru mokslininkai aptiko naują pelėdų rūšį: ją išduoda balsas, o nuotraukų kol kas nėra

    Peru ornitologai aprašė mokslui iki šiol nežinomą pelėdų rūšį, priskiriamą didžiųjų apuokų ir raguotųjų pelėdų genčiai Bubo. Rūšiai suteiktas pavadinimas Bubo jalca, o jos buveinė siejama su šiaurinio Peru Vankabambos įduba.

    Publikacijoje pabrėžiama, kad ši pelėda gyvena aukštikalnių jalka tipo pievose ir greta esančiuose drėgnuose kalnų miškuose. Tokios ekosistemos yra jautrios klimatui ir žmogaus veiklai, todėl net nedideli pokyčiai gali greitai paveikti vietines rūšis.

    Pasak tyrėjų, Bubo jalca yra itin reta arba bent jau labai negausi savo areale. Įdomu tai, kad iki šiol nėra patvirtintų šios rūšies nuotraukų, o tai netiesiogiai rodo, kaip sunku ją pastebėti ir kaip menkai ji ištirta.

    „Bubo jalca yra ypač reta rūšis arba, bent jau, labai negausi savo buveinėje: jalka pievose ir gretimuose debesų miškuose. Iki šiol nėra nė vienos šios rūšies nuotraukos“, – sakė Peru nacionalinio Piuros universiteto ornitologas Armando Ugas Cerre su kolegomis.

    Mokslininkai nurodo, kad pagal išvaizdą ir kūno dydį ši pelėda beveik nesiskiria nuo artimiausios giminaitės Bubo nigrescens, aptinkamos Ekvadoro ir Kolumbijos paramo regionuose. Dėl to vien tik stebėjimais iš tolo rūšį atskirti itin sudėtinga.

    Esminis skirtumas, anot tyrimo autorių, slypi balse. Bubo jalca skleidžia trumpą, greitą dviejų skiemenų šūksnį, kurio akcentas krenta į pirmą skiemenį, o artimų rūšių balsai yra kitokios struktūros ir ritmo.

    Rūšies apsaugos klausimas, pasak tyrėjų, gali tapti aktualus jau dabar, nes jos arealas labai siauras. Grėsmėmis įvardijamos besiplečiančios pušų plantacijos ir gretimų miškų kirtimas, kurie mažina tinkamų buveinių plotą.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys biologijoje rodo, kad naujos rūšys vis dažniau identifikuojamos ne vien pagal išorinius požymius, bet ir pagal garsinius signalus bei genetinius duomenis. Panašiose situacijose, kai plunksnų raštai beveik sutampa, balsų analizė tampa vienu patikimiausių diagnostinių požymių.

    Ornitologai vis dažniau akcentuoja ir platesnį kontekstą: migruojančių bei kalnų ekosistemoms priklausančių paukščių populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, intensyvėjančios žemėnaudos ir kitų žmogaus sukeltų veiksnių. Todėl naujai aprašytų rūšių stebėsena ir buveinių apsauga dažnai pradedama dar ankstyvoje tyrimų stadijoje.