CP v2

Tag: Ornitologija

  • Sengirės kinas Alytuje: filmas „Attenborough rojuje“ ir pokalbis apie paukščius su M. Karlonu

    Peržiūra Alytuje ir nemokamas seansas

    Projektas Sengirės kinas gegužės 6 dieną kviečia į dokumentinio filmo „Attenborough rojuje“ peržiūrą Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2). Seanso pradžia – 17 valandą, renginys nemokamas.

    Organizatoriai nurodo, kad filmas bus rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Tai vienas iš renginių, kuriais siekiama aplinkosaugos temas priartinti prie žiūrovų per kiną ir gyvus pokalbius.

    Kas yra „Attenborough rojuje“?

    „Attenborough rojuje“ – 1996 metais Didžiojoje Britanijoje sukurtas dokumentinis filmas, kuriame gamtininkas Davidas Attenborough pasakoja apie Naujosios Gvinėjos rojaus paukščius. Filmas laikomas vienu ankstyvųjų bandymų plačiajai auditorijai išsamiai pristatyti šių paukščių įvairovę, elgseną ir buveines.

    Dėmesys sutelkiamas į plunksnų spalvas, poravimosi ritualus ir sudėtingą elgesį, kuris šias rūšis pavertė biologinės įvairovės simboliu. Kartu tai proga priminti, kodėl atokios ekosistemos, tokios kaip Naujosios Gvinėjos miškai, pasauliniu mastu tampa vis svarbesnės saugomų teritorijų diskusijose.

    Pokalbis su ornitologu po filmo

    Po peržiūros žiūrovų laukia interviu ir pokalbis su ornitologu, gamtos gidu, knygų apie paukščius autoriumi Mariumi Karlonu. Jis taip pat yra Paramėlio gamtos atkūrimo fondo bei „Ornitostogų“ įkūrėjas.

    Tokie susitikimai dažnai tampa praktiniu tiltu tarp filmo įspūdžio ir realių veiksmų: nuo paprastų būdų pažinti vietos paukščius iki platesnio supratimo, kaip buveinių nykimas veikia rūšių išlikimą. Organizatoriai pabrėžia, kad renginio tikslas – ne tik peržiūra, bet ir gyvas, klausimais grįstas pokalbis.

    Kas yra Sengirės kinas?

    Sengirės kinas – projektas, jungiantis dokumentinį kiną ir aplinkosaugos edukaciją, įkvėptas Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“. Projekto renginiai vyksta kas mėnesį: per Sengirės kino savaitę dokumentika apie gamtą rodoma daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.

    Prie peržiūrų dažnai prisideda mokslininkų, ekspertų ar gamtos praktikų pristatymai, skirti praplėsti kontekstą ir padėti žiūrovams geriau suprasti biologinės įvairovės bei miškų apsaugos temų aktualumą. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir VšĮ „Virtuoliai“.

    Renginio organizatoriai nurodo, kad norintys gali paremti Sengirės fondą. Parama nėra privaloma ir nėra susieta su bilietais, nes seansas nemokamas.

  • Gandras prie namų ne šiaip sau: senosios prietaros ir mokslas paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia

    Gandras prie namų ne šiaip sau: senosios prietaros ir mokslas paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia

    Gandras šalia namų daugeliui vis dar asocijuojasi su gera lemtimi, šeimos pagausėjimu ir namų saugumu. Tačiau paukščio pasirinkimas krautis lizdą konkrečioje vietoje turi ir labai žemiškų priežasčių – nuo maisto gausos iki saugių atramų lizdui.

    Lietuvoje baltasis gandras yra įprastas perintis paukštis, dažniausiai įsikuriantis atvirose vietovėse, kur netoliese yra pievų, dirbamų laukų ar šlapynių. Tokios buveinės reiškia, kad aplink lengva rasti varliagyvių, vabzdžių, smulkių graužikų ir kitų grobio rūšių, kuriomis gandrai maitina jauniklius.

    Kas slypi už prietarų

    Tautosakoje gandro lizdas ant stogo ar šalia sodybos dažnai laikomas geru ženklu, siejamu su santarve ir klestėjimu. Tradiciškai tikėta ir tuo, kad ten, kur gandrai peri, rečiau nutinka nelaimių, o namai tarsi tampa išskirtinai globojami.

    Šios interpretacijos dažnai atsirado iš paprastos kasdienės patirties: gandrai renkasi ramesnes, mažiau trikdomas vietas, o tai paprastai sutampa su tvarkingomis, gyvenamomis sodybomis. Be to, kasmet sugrįžtantys paukščiai stiprina tęstinumo jausmą – atrodo, kad vieta yra stabili ir saugi.

    Ką sako gamtosaugininkai

    Ornitologai pabrėžia, kad gandrų sprendimą lemia praktiniai dalykai: arti esantys maitinimosi plotai, tinkamos lizdavietės ir kuo mažesnė rizika jaunikliams. Lizdai dažnai atsiranda ant elektros stulpų ar kitų aukštų konstrukcijų, nes tai sumažina grėsmę nuo plėšrūnų ir suteikia gerą apžvalgą.

    Gandras yra ištikimas lizdavietei, todėl, sėkmingai išperėjęs jauniklius, dažnai sugrįžta į tą pačią vietą kasmet. Dėl to lizdas ilgainiui gali smarkiai didėti, tapti labai sunkus ir kelti rizikų, jei įrengtas netinkamoje vietoje.

    Kaip elgtis, jei lizdas arti namų

    Jei gandrai bando sukti lizdą pavojingoje vietoje, pavyzdžiui, ant elektros įrenginių, dažniausiai rekomenduojama kreiptis į atsakingas tarnybas ar tinklų operatorių. Praktikoje dažnai įrengiamos specialios platformos, kad lizdas būtų saugesnis ir paukščiams, ir infrastruktūrai.

    Svarbu atsiminti, kad lizdų ardymas ar trikdymas perėjimo metu gali pakenkti jaunikliams, todėl bet kokie darbai turi būti derinami su specialistais ir atliekami tinkamu metu. Stebėti gandrų gyvenimą galima, tačiau geriausia tai daryti iš atstumo, vengiant triukšmo ir staigių judesių.

    Nors prietarai gandrą apipina simbolika, pati paukščio kaimynystė dažnai reiškia paprastą dalyką: jūsų apylinkėse yra tinkamų sąlygų gyvybei. Tai gera žinia ne tik romantikams, bet ir visiems, kuriems svarbi sveikesnė, gyvybingesnė aplinka.

  • Hoacinas – keistas Amazonės paukštis: „gyva fosilija“ su lapų dieta ir jauniklių nagais

    Hoacinas – keistas Amazonės paukštis: „gyva fosilija“ su lapų dieta ir jauniklių nagais

    Kas yra hoacinas?

    Hoacinas (Opisthocomus hoazin) – vidutinio dydžio paukštis, gyvenantis šiaurinėje Pietų Amerikoje, daugiausia Amazonės ir Orinoko baseinuose. Jis dažniausiai aptinkamas upių pakrančių miškuose, užliejamose pelkėtose vietovėse ir tankiuose krūmynuose, kur lengva slėptis nuo plėšrūnų.

    Ši rūšis laikoma išskirtine, nes yra vienintelė šiuolaikinė hoacinų grupės atstovė, o jos giminystės ryšiai su kitais paukščiais ilgai kėlė ginčų. Dėl to hoacinas dažnai pristatomas kaip „gyva fosilija“ – ne dėl to, kad neva nepakito, o todėl, kad yra reta, savita evoliucinė šaka.

    Išvaizda, kurią sunku supainioti

    Suaugęs hoacinas paprastai užauga iki maždaug 60–70 centimetrų ilgio ir turi ilgą uodegą, rusvų tonų plunksnas bei ryškią keterą. Aplink akis matoma atvira melsva oda, o akys dažnai būna rausvos, todėl paukštis atrodo itin egzotiškai.

    Nors hoacinas turi sparnus, jis nėra geras skrajūnas: dažniau atlieka trumpus, nerangius perskridimus tarp medžių, o didžiąją laiko dalį praleidžia šakose. Tokį gyvenimo būdą lemia ir maitinimasis, ir prisirišimas prie vandens telkinių.

    Unikali mityba ir „fermentuojantis“ virškinimas

    Didžiausia hoacino retenybė – jo mityba: tai vienas iš nedaugelio paukščių, kurio raciono pagrindą sudaro lapai, taip pat pumpurai, žiedai ir vaisiai. Lapai yra sunkiai virškinami, todėl hoacinas pasikliauja ne greitu skrandžio darbu, o lėtu bakterijų fermentacijos procesu.

    Šis procesas vyksta padidėjusiame virškinamojo trakto skyriuje, kuris veikia panašiai kaip atrajotojų fermentacinė sistema. Dėl to paukštis gali skleisti stiproką, specifinį kvapą, o tai yra viena priežasčių, kodėl kai kuriose vietovėse hoacinas laikomas ne itin patraukliu medžioklės taikiniu.

    Jauniklių nagai ir neįprasta gynyba

    Dar viena savybė, kuri stebina net patyrusius ornitologijos mėgėjus, – hoacino jaunikliai ant sparnų turi nagus. Šie nagai padeda ropoti šakomis ir sugrįžti į lizdą, jei jauniklis nukrenta ar paslysta tankioje augalijoje virš vandens.

    Augant nagai pamažu nyksta ir suaugę paukščiai jų nebeturi. Pavojui kilus hoacinai, ypač jaunikliai, gali šokti į vandenį ir nuplaukti į saugesnę vietą – tokia taktika paukščių pasaulyje pasitaiko retai, bet pakrančių buveinėse ji gali būti veiksminga.

    Kodėl hoacinas vis dar kelia klausimų mokslui?

    Hoacino vieta paukščių evoliucijos medyje ilgą laiką buvo neaiški, nes jo anatomija ir gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo daugumos rūšių. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad tai labai seniai nuo kitų linijų atsiskyrusi grupė, todėl jo bruožai gali atrodyti tarsi „iš kito laikmečio“.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad „gyvos fosilijos“ sąvoka yra labiau publicistinė nei tiksli biologinė etiketė. Hoacinas ir šiandien prisitaiko prie aplinkos, tačiau dėl unikalaus virškinimo, riboto skraidymo ir jauniklių nagų jis išlieka vienu neįprasčiausių Pietų Amerikos paukščių.

  • Ornitologas Gediminas Petkus Vilniaus rajono bibliotekoje: trečiokai paukščius stebėjo profesionaliais žiūronais

    Ornitologas Gediminas Petkus Vilniaus rajono bibliotekoje: trečiokai paukščius stebėjo profesionaliais žiūronais

    Vilniaus rajono savivaldybės Centrinėje bibliotekoje, minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, surengta edukacija Rudaminos „Ryto“ gimnazijos trečiokams. Į susitikimą atvyko ornitologas Gediminas Petkus, vaikams pristatęs paukščių pasaulį ir gamtosauginio elgesio pagrindus.

    Edukacijos metu mokiniai sužinojo, kaip skiriasi paukščių elgsena perėjimo laikotarpiu, kodėl pavasarį ypač svarbu netrikdyti perinčių sparnuočių ir kuo žmogus gali prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Lektorius akcentavo, kad net paprasti kasdieniai sprendimai, pavyzdžiui, atsakingas elgesys gamtoje ar atliekų rūšiavimas, turi apčiuopiamą poveikį gyvūnų buveinėms.

    Praktinėje dalyje Gediminas Petkus demonstravo skirtingų tipų inkilus ir paaiškino, kuo svarbi tinkama jų vieta, aukštis ir kryptis. Vaikai buvo skatinami atkreipti dėmesį į tai, kad inkilai nėra universalūs: skirtingoms rūšims reikia skirtingo landos dydžio ir vidaus tūrio, todėl net nedidelės detalės gali lemti, ar paukštis inkilą pasirinks.

    Didžiausio susidomėjimo sulaukė užduotis, kai trečiokai gavo profesionalius žiūronus ir patys leidosi į aplinkos stebėjimą. Mokiniams buvo aiškinama, kaip saugiai ir taisyklingai naudotis optika, kaip išlaikyti stabilų vaizdą ir į ką pirmiausia atkreipti dėmesį bandant atpažinti paukštį pagal siluetą, judėjimą ar balsą.

    Pasak bibliotekos atstovų, tokios edukacijos padeda vaikams geriau pažinti vietos gamtą ir ugdo smalsumą, kuris vėliau virsta tvaresniais įpročiais. Biblioteka pažymi, kad Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginiai orientuoti į patirtinį mokymąsi ir bendruomenės įtraukimą, todėl ir toliau planuojama kviesti skirtingų sričių specialistus.