Tag: Ornitologija

  • Tūkstančiai gandrų Izraelyje sustojo tik vienai nakčiai: kodėl Agmon-Hulos rezervatas toks svarbus

    Tūkstančiai gandrų rudeninės migracijos metu trumpam nusileido Izraelio šiaurėje, Hulos slėnyje esančiame Agmon-Hulos pelkių ir ežerų komplekse. Gamtoje įprasta, kad didžioji dalis šių paukščių čia užsibūna tik vieną naktį, o ryte tęsia skrydį į Afriką.

    Užfiksuotuose vaizduose matyti, kaip didelės gandrų grupės telkiasi nakvynei ir ilsisi po ilgo skrydžio. Gamtininkai aiškina, kad tokios „vienos nakties“ stotelės leidžia paukščiams greitai papildyti energijos atsargas ir išvengti bereikalingų rizikų ilgesniam užsibuvimui.

    Hulos slėnis yra viename svarbiausių migracijos koridorių, jungiančių Europą, Vakarų Aziją ir Afriką. Izraelio geografinė padėtis tarp Viduržemio jūros ir dykumų sukuria natūralų „butelio kakliuką“, per kurį sezonais juda didžiuliai paukščių srautai.

    Agmon-Hula išsiskiria tuo, kad čia yra seklūs vandens telkiniai, pelkės ir atviros pievos, kur lengva rasti maisto bei saugią nakvynės vietą. Tokiose buveinėse migruojantys paukščiai gali greitai atsigauti: atsigaivinti, pasimaitinti bestuburiais ir smulkiais vandens organizmais, pailsėti nuo skrydžio.

    Gamtosaugos organizacija KKL-JNF skelbia, kad per Hulos slėnį per migracijos sezonus juda itin dideli paukščių skaičiai, o regione fiksuojama šimtai rūšių. Dėl to vietovė tapo svarbi ne tik gyvūnų ekologijai, bet ir moksliniams stebėjimams bei gamtos turizmui.

    Ornitologai pabrėžia, kad baltieji gandrai dažnai migruoja „bangomis“: susitelkia dideliais būriais, išnaudoja palankius vėjus ir stengiasi kuo greičiau įveikti atstumą. Kuo trumpesnės ir tikslesnės stotelės, tuo mažiau energijos prarandama, o kelionė tampa saugesnė.

    Dar vienas veiksnys yra oro sąlygos ir termikų dinamika: ryte, šylant orui, susidaro palankesnės sąlygos sklendžiamajam skrydžiui. Todėl nakvynė tokiose vietose kaip Agmon-Hula leidžia laiku „pataikyti“ į tinkamiausią migracijos langą.

    Pastaraisiais metais mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad gandrų migracijos maršrutai ir žiemojimo vietos gali kisti dėl klimato pokyčių, žemėnaudos ir maisto prieinamumo. Dalis paukščių kai kuriais atvejais renkasi trumpesnes keliones ar sustoja neįprastose vietose, tačiau Hulos slėnis išlieka viena patikimiausių stotelių regione.

  • Dnipro pastebėtas neįprastas upių paukštis: grobį prieš suėdamas „išmaudo“ vandenyje

    Dnipro mieste pastebėtas neįprastu elgesiu išsiskiriantis paukštis, vadinamas upiniu tilvikiniu. Šis paukštis dažniausiai laikosi prie gėlo vandens telkinių ir neretai grobį prieš suėdamas trumpai pamirko vandenyje.

    Ornitologai aiškina, kad toks elgesys gali turėti kelias priežastis: vanduo padeda nuplauti smėlį ar dumblą, o kartais palengvina kietesnio grobio prarijimą. Nors tai atrodo tarsi „plovimas“, dažniausiai tai praktiškas būdas greičiau ir saugiau suėsti rastą maistą.

    Upinis tilvikas dažnai išduoda save judesiais: jis retai stovi ramiai, linkčioja galva ir ritmiškai judina uodegą. Skrisdamas laikosi žemai virš vandens, o ant sparnų gali matytis šviesesnė išilginė juosta.

    Šie paukščiai renkasi smėlėtus ar akmenuotus upių, ežerų, tvenkinių pakraščius bei ramesnes įlankas. Minta vabzdžiais, vorais, moliuskais ir kirmėlėmis, todėl dažniausiai jų galima išvysti ten, kur seklu ir gausu smulkaus gyvūninio maisto.

    Artėjant prie lizdo, upinis tilvikas gali imituoti sužeidimą: velka „nulūžusį“ sparną ir taip vilioja plėšrūną ar žmogų tolyn nuo jauniklių. Tai plačiai paplitusi pakrančių paukščių gynybinė taktika, padedanti apsaugoti perėjimo vietą.

    Dnipro regione, kaip ir daugelyje Rytų Europos vietovių, šį paukštį dažniausiai galima stebėti nuo pavasario iki rudens. Vėliau jis migruoja žiemoti į pietesnius regionus, įskaitant Pietų Europą ir Afriką.

  • Kur iš tiesų migruoja Ukrainos gandrai: ornitologas paaiškino, kodėl kelias ne visada siekia 10 000 km

    Įprasta manyti, kad rudenį Ukrainos baltieji gandrai visuomet leidžiasi į itin tolimą, maždaug 10 000 kilometrų kelionę iki pačios pietinės Afrikos. Tačiau ornitologų stebėjimai ir paukščių sekimas siųstuvais rodo kitokį vaizdą: nemaža dalis gandrų Afriką pasiekia greitai, bet ne visada skrenda taip toli, kaip įsivaizduojama.

    Ornitologas Vitalijus Griščenka, remdamasis stebėsenos duomenimis, aiškina, kad 10 000 kilometrų scenarijus galimas, bet jis nėra universalus. Vieni paukščiai iš tiesų pasiekia tolimesnes žiemojimo vietas, tačiau kiti sustoja gerokai anksčiau, o dalis žiemoja regione, kuris jiems tampa pagrindiniu tikslu.

    „Iš esmės gandrai migruoja į Afriką, bet svarbu patikslinti: 10 000 kilometrų jie nuskrenda ne iš karto ir ne visada. Kai kurių paukščių kelias gali būti ir perpus trumpesnis“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Pasak specialisto, rytų Europos gandrų rudeninė migracija prasideda labai anksti, praktiškai dar vasarą. Dalis paukščių Afriką pasiekia vienu intensyviu etapu, judėdami greitai ir vengdami ilgų sustojimų, o atskirų individų tempas stebina net tyrėjus.

    Migracijos maršrutas dažnai nėra tiesi linija iš šiaurės į pietus. Pavyzdžiui, Lenkijos ir vakarinės Ukrainos gandrai paprastai suka pietryčių kryptimi palei Karpatų masyvą, vėliau keliauja link Dunojaus žemupio ir per Rumuniją bei Bulgariją pasiekia Bosforą, o toliau kerta Turkiją ir per Artimuosius Rytus pasiekia Egiptą.

    Stebėsena siųstuvais atskleidžia ir kelionės greitį. Vienas Lenkijoje žymėtas gandras per 12 dienų įveikė 3 288 kilometrus ir pasiekė Egiptą, vidutiniškai per parą nuskrisdamas apie 274 kilometrus, o tai rodo, kad palankiomis sąlygomis kelionė į Afriką gali būti labai intensyvi.

    Šių metų duomenys taip pat parodė didelius atstumus per trumpą laiką: Slovakijoje žymėtas gandras, vardu Maksas, per 17 dienų nuskrido 5 800 kilometrų ir pasiekė Čadą. Tokie skaičiai padeda geriau suprasti, kodėl migracijos „atstumas“ dažnai klaidingai siejamas su vienu fiksuotu skaičiumi.

    Pirmasis svarbus daugelio Ukrainos gandrų tikslas, pasak ornitologų, yra Sahelis. Tai plati pusdykumių ir savanų juosta į pietus nuo Sacharos, besidriekianti per Sudaną, Čadą, Nigerį ir kitas valstybes, o čia paukščiai neretai sustoja ilgesniam poilsiui ir energijos atsargų atkūrimui.

    Sahelyje gandrai gali užsibūti bent mėnesį, o kai kurie net visą žiemą praleidžia šiame regione. Skubėjimas išskristi iš perėjimo vietų aiškinamas sezoniškumu tropikuose: atskridę į Sudaną ar Čadą paukščiai dažnai pataiko į laikotarpį po liūčių sezono, kai augmenija suveši, o smulkių gyvūnų, kuriais minta gandrai, gausu.

    Ar gandrai skrenda toliau į pietus, priklauso nuo išorinių aplinkybių, pirmiausia nuo maisto. Jei jo mažėja, paukščiai gali traukti į Rytų Afriką, o esant prastesnėms sąlygoms ir dar toliau, iki pietinės žemyno dalies, kur tuomet kelionės mastas iš tiesų priartėja prie 10 000 kilometrų ribos.

    Įtakos turi ir vidiniai veiksniai, susiję su individualiu elgesiu. Ornitologai pabrėžia, kad paukščiai, kaip ir žmonės, skiriasi polinkiais: vieni renkasi ilgesnę migraciją, kiti apsiriboja trumpesniu maršrutu, jei sąlygos leidžia saugiai peržiemoti arčiau.

    Skiriasi ir grįžimo dinamika. Žiemai einant į pabaigą, paprastai vasario mėnesį, gandrai iš skirtingų Afrikos regionų pradeda judėti šiaurės kryptimi, jungdamiesi į bendrą srautą per Nilo slėnį, Artimuosius Rytus, Turkiją ir Balkanus, o vėliau „išsiskaido“ į mažesnes grupes po Rytų ir Vidurio Europą.

    Specialistai pažymi, kad rudeninė migracija paprastai ima rimti artėjant spaliui, nors pavienės praskrendančios būrių sankaupos dar gali būti pastebimos vėlyvą rudenį. Vis daugiau stebėsenos projektų ir žymėjimo siųstuvais duomenų leidžia tiksliau suprasti, kad gandrai neturi vieno universalaus maršruto, o jų kelionės ilgį lemia klimatas, maisto situacija ir individualūs pasirinkimai.

    Gandrai migruodami remiasi oro srautais ir termikais, todėl dažnai renkasi sausumos koridorius ir vengia labai plačių vandens plotų, kur pakilimo srautų mažiau. Dėl šios priežasties jų kelias neretai būna ilgesnis geografiškai, tačiau energetiškai saugesnis ir patikimesnis.

  • Černobylio rezervate patrulis sustojo kelyje: žibintų šviesoje sustingo naktinis paukštis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate vakarinio patruliavimo metu automobilio ekipažui kelią netikėtai užtvėrė naktinis miško paukštis – slanka. Paukštis buvo pastebėtas tiesiog ant kelio, stovintis baloje ir, anot rezervato darbuotojų, neskubėjo pasitraukti net priartėjus automobiliui.

    Specialistai pasakoja, kad slanka kurį laiką ramiai ilsėjosi ir į žibintų šviesą reagavo minimaliai: tik pasuko galvą, tačiau liko vietoje. Tik po trumpos „fotosesijos“ paukštis galiausiai pasitraukė į kelkraštį ir nuskrido ieškoti kitos drėgnos vietos.

    Ornitologų teigimu, slankos reakcija į ryškią, kryptinę šviesą tamsoje yra gerai žinomas reiškinys. Staiga apšviestas paukštis trumpam gali prarasti orientaciją ir sustingti, todėl iš šalies atrodo, kad jis sąmoningai „blokuoja“ kelią.

    Ši savybė žinoma ir mokslininkams: naktinių paukščių gaudymo bei žiedavimo metu būtent trumpalaikis dezorientacijos momentas kartais tampa proga paukštį saugiai suimti, įvertinti būklę ir paleisti. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia neartėti per greitai ir nedaryti staigių manevrų.

    Rezervato specialistai aiškina, kad slanką galėjo privilioti baloje susikaupęs vanduo ir drėgnas dumblas. Po karščio ir sausrų laikotarpių tradicinės šios rūšies buveinės išdžiūsta, todėl net mažos, po lietaus atsiradusios balos tampa svarbiomis maitinimosi ir poilsio vietomis.

    Slanka maistą dažniausiai susiranda drėgnoje dirvoje, kur ilgu, plonu snapu ieško bestuburių. Dėl to po lietaus susidariusios šlapios „salelės“ gali tapti laikinais traukos taškais net ir netipinėse vietose, įskaitant pakeles.

    Ornitologai taip pat atkreipia dėmesį į slankos anatomiją: paukščio akys yra aukščiau ir šiek tiek pastumtos atgal, todėl regos laukas itin platus. Tai leidžia stebėti aplinką ne tik priekyje, bet ir šonuose bei iš dalies už nugaros, o tokia adaptacija padeda laiku pastebėti plėšrūnus.

    Nors slankos dažniausiai aktyvios prieblandoje ir naktį, jos neretai palieka miško priedangą ir skrenda į atviresnes vietas, pavyzdžiui, pievas ar laukus. Dėl to susidūrimas su automobiliu naktį nėra visiškai neįmanomas, ypač kai aplinkoje trūksta drėgnų plotų.

    Rezervato darbuotojai primena, kad laukinių gyvūnų trikdyti nereikėtų: geriausia sumažinti greitį, neakinti ilgosios šviesos srautu ir palikti paukščiui laiko pasitraukti. Tokie epizodai, pasak jų, primena, kaip greitai aplinkos sąlygos gali paveikti net įprastų rūšių elgesį.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje neužsibūna

    Dniepro upėje Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis vandens paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ornitologų teigimu, ši rūšis šalyje pasirodo tik migracijų metu, todėl įprastai telkiniuose ilgai neužsibūna.

    Apvaliasnapiai plaukūnai Ukrainoje laikomi retais praskrendančiais paukščiais: pavasarį ir rudenį jie trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti, o vėliau tęsia kelionę. Tokie stebėjimai dažniausiai būna pavieniai, todėl kaskart sulaukia didesnio gamtos mylėtojų dėmesio.

    Nuo daugelio kitų vandens paukščių ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir neįprastu gyvenimo būdu. Patelės paprastai būna stambesnės ir ryškesnės, jų plunksnose matomas išraiškingas oranžinis atspalvis kaklo srityje, o patinų apdaras dažniau pilkšvai tamsus.

    Dar labiau stebina vaidmenų pasiskirstymas perėjimo metu. Patelės aktyviai konkuruoja dėl patinų dėmesio, o sudėjus kiaušinius dažnai palieka perėjimą patinui ir gali ieškoti kito partnerio.

    Patinai tuo metu peri kiaušinius ir vėliau patys rūpinasi jaunikliais. Toks elgesys paukščių pasaulyje nėra labai dažnas, todėl apvaliasnapiai plaukūnai dažnai minimi kaip vienas įdomesnių pavyzdžių, kaip gamtoje gali keistis įprasti lyčių vaidmenys.

    Šie paukščiai minta smulkiais vandens organizmais, įskaitant uodų lervas ir planktoną. Vienas būdingiausių jų maitinimosi būdų – greitai suktis vandenyje aplink savo ašį, taip sukeliant sūkurį, kuris pakelia maistą arčiau paviršiaus.

    Apvaliasnapio plaukūno veisimosi arealas siejamas su Arkties ir subarktinėmis teritorijomis. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, o migracijų metu gali būti pastebimas ir piečiau esančiuose regionuose.

    Gamtos specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu laikytis atstumo ir netrikdyti jų poilsio. Trumpa sustojimo pauzė migracijos metu paukščiams yra kritiškai svarbi, todėl net ir geranoriškas artėjimas gali padidinti jų stresą ir išsekimą.

  • Dniepre pastebėtas retas migruojantis paukštis: apvaliasnapis plaukūnas Ukrainoje užsibūna trumpai

    Dniepro mieste Ukrainoje pastebėtas retas migruojantis paukštis – apvaliasnapis plaukūnas. Ši vandens paukščių rūšis šalyje paprastai fiksuojama tik migracijų metu, kai trumpam sustoja pailsėti ir pasimaitinti.

    Ornitologų vertinimu, tokie stebėjimai dažniausiai sutampa su pavasarinėmis ir rudeninėmis kelionėmis tarp perėjimo ir žiemojimo vietų. Dėl to apvaliasnapis plaukūnas prie vandens telkinių Ukrainoje paprastai neužtrunka ilgai ir po trumpos stotelės tęsia migraciją.

    Ši rūšis išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena. Patelės paprastai būna kiek stambesnės ir ryškesnio apdaro, o ant kaklo neretai matoma oranžinė dėmė, kuri ypač krinta į akis stebint paukščius iš arčiau.

    Dar įdomesnės – šeimos rolės. Patelės varžosi dėl patinų dėmesio, aktyviai demonstruoja elgesį ir gali ginti pasirinktą teritoriją, o perėjimo našta dažniausiai tenka patinui.

    Po kiaušinių dėjimo patelė neretai palieka patiną ir gali poruotis dar kartą, o patinas inkubuoja kiaušinius ir augina jauniklius. Toks vaidmenų pasikeitimas paukščių pasaulyje laikomas viena ryškiausių šios rūšies elgsenos ypatybių.

    Apvaliasnapiai plaukūnai minta smulkiais vandens organizmais – planktonu ir vabzdžių lervomis, tarp jų ir uodų lervomis. Maistą jie dažnai renka vandens paviršiuje, tačiau tam pasitelkia neįprastą techniką.

    Paukštis greitai sukasi vandenyje apie savo ašį, sukurdamas sūkurį, kuris pakelia smulkią grobį arčiau paviršiaus. Tuomet maistas surenkamas snapu, todėl šis medžioklės būdas ypač pastebimas ramesniuose vandenyse.

    Apvaliasnapio plaukūno perėjimo teritorijos siejamos su Arkties ir subarktinių platumų regionais. Jis peri tundroje ir miškotundrėje Šiaurės Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje.

    Migracijų metu paukščiai gali pasirodyti ir ten, kur įprastai neperi, todėl kiekvienas toks stebėjimas tampa svarbia informacija apie rūšies judėjimą. Pastaraisiais metais Europoje vis daugiau dėmesio skiriama migracijos duomenų fiksavimui, nes jie padeda įvertinti buveinių būklę ir klimato kaitos poveikį paukščių maršrutams.

    Specialistai primena, kad stebint retus paukščius svarbu jų netrikdyti: laikytis atstumo, vengti staigių judesių ir triukšmo, o fotografuojant nenaudoti būdų, kurie gali priversti paukštį pakilti ir be reikalo eikvoti energiją kelionės metu.

  • Plėšrus paukštis mieste vis dažnesnis svečias: kas yra paprastasis sakalas ir ką daryti jam nutūpus balkone

    Kodėl sakalai keliasi į miestus?

    Paprastasis sakalas, dar vadinamas kestrelė (Falco tinnunculus), vis dažniau pastebimas Ukrainos miestuose: nutupia ant balkonų, palangių, pastatų atbrailų ar net įskrenda į atvirus langus. Ornitologai pabrėžia, kad daugeliu atvejų tai nėra nelaimės ženklas, o prisitaikymo prie urbanizuotos aplinkos pavyzdys.

    Miestuose šie smulkūs plėšrieji paukščiai randa tinkamas perėjimo vietas, kurios primena natūralias uolas ar šlaitus: pastatų nišas, ventiliacijos angas, palėpes, tiltų konstrukcijas, elektros linijų atramas. Be to, miestuose gausu grobio, ypač smulkių graužikų ir stambių vabzdžių, todėl sakalai gali sėkmingai medžioti ir išauginti jauniklius.

    Ornitologų teigimu, urbanizacija keičia buveines, o daliai rūšių tai sukuria naujų galimybių. Dėl to miestų ekosistemose dažnėja rūšys, kurios toleruoja žmogaus artumą ir geba naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra.

    Dar viena priežastis, kodėl sakalai žmonėms „krenta į akis“ dažniau, yra sezoniškumas. Vasarą jaunikliai palieka lizdus, būna mažiau atsargūs, prastėliau skraido ir gali ilgai tupėti vienoje vietoje, nepasitraukdami net žmogui priėjus arčiau.

    Ką daryti, jei sakalas nutūpė balkone?

    Pirmas žingsnis, jei balkone ar kieme pastebėjote sakalą, yra įvertinti, ar paukštis sužeistas. Sužalojimo požymiai gali būti kraujas, nenatūraliai nuleistas ar velkamas sparnas, aiškiai matomas lūžis, nesugebėjimas pakilti, akivaizdus išsekimas.

    Jeigu paukštis atrodo sveikas, dažniausiai jam nereikia jokios pagalbos. Tokiu atveju geriausia jo neliesti, negaudyti ir nebandyti maitinti, o tiesiog leisti pailsėti ir išskristi pačiam, kiek įmanoma sumažinant triukšmą ir žmonių judėjimą šalia.

    Dažna klaida yra manyti, kad ant žemės sėdintis jauniklis yra paliktas. Ornitologai pabrėžia, kad tai įprasta vystymosi stadija: jauniklis jau išlipo iš lizdo, o tėvai jį stebi, saugo ir maitina net tada, kai žmogus jų nemato.

    Išimtys galimos tuomet, kai jauniklis atsidūręs akivaizdžiai pavojingoje vietoje: šalia intensyvaus eismo, teritorijoje su daug benamių ar palaidų šunų ir kačių, arba ten, kur jam gresia nukristi. Tokiu atveju rekomenduojama paukštį labai atsargiai perkelti į artimiausią aukštesnę vietą tame pačiame plote, pavyzdžiui, ant žemesnės stogo dalies ar tvirtesnio pastato atbrailos, jo neišvežant į kitą rajoną.

    Jeigu paukštis sužeistas, reikalinga veterinaro ar laukinių gyvūnų specialistų pagalba. Svarbu suprasti, kad gydymas gali pareikalauti laiko ir lėšų, o netinkamas laikymas ar šėrimas namuose dažnai padaro daugiau žalos nei naudos.

    Kuo naudingas paprastasis sakalas?

    Paprastasis sakalas minta daugiausia smulkiais graužikais ir stambiais vabzdžiais, tokiais kaip žiogai ar skėriai. Kartais jis gali sumedžioti ir mažą paukštį, pavyzdžiui, jauną balandį, tačiau tai nėra pagrindinis grobis.

    Plėšrieji paukščiai reguliuoja grobio populiacijas, todėl jų buvimas miestuose dažnai laikomas geru ženklu ekosistemai. Kadangi jie yra mitybos grandinės viršuje, jų įsitvirtinimas rodo, kad aplinkoje pakanka maisto ir buveinių, leidžiančių sėkmingai perėti.

    Ornitologai pabrėžia, kad šie sakalai nėra pavojingi žmonėms, vaikams, šunims ar katėms. Tai mažas plėšrus paukštis, kurio medžioklės objektai yra nepalyginamai smulkesni, todėl baimintis dėl tiesioginės grėsmės nereikia.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 130–200 gramų, patelės yra stambesnės ir gali sverti apie 150–300 gramų. Nors kūno masė nedidelė, sparnų mojis siekia maždaug 50–70 centimetrų, todėl iš arti paukštis gali pasirodyti didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Dalies populiacijos migracija prasideda vasaros pabaigoje, o žiemojimo vietos gali būti pietų Ukraina, pietų Europa ar šiaurinė Afrika. Pietiniuose regionuose dalis sakalų gali likti visus metus, ypač jei žiemą netrūksta grobio.

    Vienas įspūdingiausių šios rūšies bruožų yra gebėjimas „kaboti“ ore, sparnais virpinant vietoje ir stebint žemę. Šis „pakibimas“ padeda tiksliai nustatyti grobį atvirose erdvėse, tačiau prastomis oro sąlygomis, ypač esant stipriam vėjui ar liūčiai, tai daryti sunkiau.

    „Jei sakalas atrodo sveikas, geriausia jo nejudinti: jis pailsės ir išskris pats, o jauniklius dažniausiai maitina tėvai, net jei jų nematote“, – sako ornitologė.

  • Ornitologai seka gandro Makso skrydį į Afriką: per 12 dienų įveikė 3 700 km ir pasiekė Egiptą

    Slovakijos ornitologai palydoviniu siųstuvu stebi gandro Makso migraciją į Afriką. Paukštis tapo pirmuoju iš šiuo metu sekamų gandrų, pasiekusiu Afrikos žemyną, o kelionės etapas nuo Europos iki Afrikos užtruko 12 dienų.

    Per šį laiką Maksas įveikė apie 3 700 kilometrų ir, kirtęs Artimuosius Rytus, pasiekė Egiptą. Specialistai nurodo, kad dabar gandras juda Nilo slėnio kryptimi, kuris yra vienas svarbiausių migracijos koridorių į pietus.

    „Rugpjūčio 8 dieną Maksas pradėjo migraciją, o rugpjūčio 19 dieną perskrido Izraelį ir Sinajaus pusiasalį bei pasiekė Afriką“, – pranešė Slovakijos ornitologų bendruomenė.

    Ornitologų duomenimis, vien rugpjūčio 19 dieną gandras nuskrido apie 390 kilometrų. Tokie tempai būdingi sėkmingai migruojantiems gandrams, kai palankios oro sąlygos leidžia ilgai sklandyti šiluminėmis srovėmis ir taupyti energiją.

    Kiti sekami gandrai tuo metu buvo skirtinguose maršruto taškuose. Vienas jų laikėsi Izraelyje, kitas buvo Turkijos šiaurėje, dar vienas skrido virš Sirijos, todėl mokslininkai gali palyginti, kaip skiriasi paukščių kelionės greitis ir pasirinktos sustojimo vietos.

    Specialistai primena, kad rugpjūtį ir rugsėjį dauguma Vidurio ir Šiaurės Europos gandrų palieka perėjimo vietas ir juda į žiemojimo teritorijas Afrikoje. Migracijos metu paukščių elgseną veikia ne tik oras, bet ir maisto prieinamumas, o pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojama, kad dalis gandrų sustoja sąvartynuose, kur lengviau rasti lesalo.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl smalsumo. Palydovinis sekimas padeda tiksliau nustatyti pagrindinius migracijos „butelio kaklelius“, pavojingas zonas ir poilsio vietas, o tai leidžia planuoti paukščių apsaugos priemones bei vertinti, kaip keičiasi migracijos įpročiai dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos.

  • Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Į Afriką – su GPS siųstuvu

    Lenkijoje išgarsėjęs gandras Krutekas rugpjūčio 16 dieną vėl leidosi į rudeninę migraciją pietų kryptimi. Jo kelionę, kaip ir pernai, galima sekti beveik realiu laiku, nes paukštis turi GPS siųstuvą.

    Rugpjūčio 18 dieną duomenys rodė, kad Krutekas jau buvo Ukrainoje, maždaug 70 kilometrų į rytus nuo Lvivo, Zoločivo apylinkėse. Toliau jo laukia tūkstančiai kilometrų, o maršrutas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir sustojimų vietų.

    Išgelbėtas jauniklis tapo žvaigžde

    Krutekas dar būdamas jauniklis iškrito iš lizdo, tačiau jį išgelbėjo vietos gyventojai ir Mozūrijos kraštovaizdžio parko darbuotojai. Vėliau paukštis buvo sugrąžintas į laukinę gamtą, o GPS siųstuvas leido stebėti jo skrydžius ir sustojimus.

    Tokie siųstuvai padeda ne tik smalsuoliams, bet ir mokslininkams, nes leidžia vertinti migracijos greitį, poilsio „stoteles“, pasirenkamus koridorius ir rizikas. Duomenys ypač svarbūs, kai kinta klimatas ir dažnėja ekstremalūs orai, galintys koreguoti įprastus migracijos įpročius.

    Šiemet – ypatingas sezonas

    Šių metų veisimosi sezonas Krutekui buvo išskirtinis: jis pirmą kartą tapo tėvu. Lizde išsirito penki jaunikliai, tačiau vienas jų neišgyveno, o likę keturi vasaros viduryje pradėjo pirmuosius skrydžių bandymus.

    Vasarai įsibėgėjus, šeimai pasidarė ankšta, todėl Krutekas su pora, kaip skelbiama, įsirengė naują lizdą netoliese, kelių dešimčių metrų atstumu. Vis dėlto jis toliau maitino jauniklius ir padėjo jiems treniruotis skraidyti.

    Ar kartos pernykštį maršrutą?

    Ornitologai pabrėžia, kad didžiausia intriga šiemet – ar Krutekas skries tuo pačiu keliu kaip ankstesnėmis migracijomis. Ankstesniais metais jo maršrutas vedė pro Bosforą, o žiemą jis praleido Egipte, todėl bendra kryptis daug kam atrodo nuspėjama, tačiau detalės gali keistis.

    GPS stebėjimas leidžia matyti, kur paukštis sustoja pailsėti, kokiu tempu įveikia atkarpas ir ar sugrįžta į jau patikrintas poilsio vietas. Iš viso Krutekui gali tekti įveikti apie 5 000 kilometrų.

    Pavasarį sugrįžo neįprastai

    Krutekas šiemet jau buvo patekęs į antraštes, kai vasario mėnesį grįžo iš Afrikos į Lenkiją. Išsekusį paukštį prie kelio netoli Jedvabno pastebėjo praeiviai, o vėliau juo pasirūpino gamtosaugininkai ir jis buvo nuvežtas į gandrų apsaugos centrą Krutynėje.

    Atsigavęs Krutekas sugrįžo prie lizdo ir užbaigė sėkmingiausią savo veisimosi sezoną. Dabar jis vėl kelyje, o jo gerbėjai stebi, ar migracija klostysis sklandžiai ir kiek netikėtumų pateiks šių metų maršrutas.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.