CP v2

Tag: Oro gynyba

  • Kijevas skelbia: „Patriot“ numušė ir „Cirkon“, ir „Iskander“ – Rusija prarado milijonus

    Kijevas skelbia: „Patriot“ numušė ir „Cirkon“, ir „Iskander“ – Rusija prarado milijonus

    Ukraina pranešė, kad birželio 25 dienos vakare Rusija surengė raketų ataką prieš Kijevą, tačiau visi taikiniai esą buvo perimti oro gynybos. Ukrainos šaltinių teigimu, atakos metu panaudotos penkios raketos, tarp jų balistinės ir hipergarsinės.

    Kaip skelbiama, Rusija galėjo paleisti tris trumpojo nuotolio balistines raketas „Iskander-M“ ir dvi hipergarsines sparnuotąsias raketas „Cirkon“. Ukrainos pusė tvirtina, kad visas raketas pavyko sunaikinti ore, o Kijevo danguje matyti perėmimo blyksniai atitiko priešlėktuvinės gynybos darbo vaizdus.

    „Mūsų oro gynyba perėmė visas taikinius, nė viena raketa nepasiekė savo tikslo“, – teigiama ukrainietiškuose pranešimuose.

    Jei šie teiginiai pasitvirtintų, tai būtų reikšmingas signalas dėl Kijevo oro gynybos gebėjimų, ypač kalbant apie sudėtingas, dideliu greičiu skrendančias raketas. Kartu tai primena, kad informacija apie konkrečių tipų raketų numušimą karo sąlygomis neretai vertinama atsargiai, kol jos nepatvirtina nepriklausomi šaltiniai.

    „Iskander-M“ yra Rusijos trumpojo nuotolio balistinė raketa, sukurta smūgiams į taikinius už kelių šimtų kilometrų. Ji laikoma sudėtingesne perimti dėl manevravimo galimybių skrydžio pabaigoje, o Ukraina ne kartą yra skelbusi, kad tokių atakų mastą iš dalies riboja turimų oro gynybos sistemų ir perėmėjų kiekis.

    „Cirkon“ Rusija pristato kaip vieną moderniausių hipergarsinių ginklų, galinčių pasiekti labai didelį greitį. Vakarų analitikai pabrėžia, kad hipergarsinių sistemų perėmimas teoriškai sudėtingesnis dėl greičio ir galimo manevravimo, tačiau praktikoje daug lemia konkreti skrydžio trajektorija, ankstyvas aptikimas radarais ir tinkamai parinkta gynybos architektūra.

    Ukrainos teigimu, perėmimui panaudotos Jungtinių Valstijų ir NATO šalių perduotos „Patriot“ sistemos, dažniausiai minint PAC-3 konfigūraciją. Ši versija naudoja kinetinio pataikymo principą, kai perėmėjas taikinį sunaikina tiesioginiu smūgiu, ir yra skirta kovoti tiek su balistinėmis, tiek su sparnuotosiomis raketomis.

    Pastaraisiais mėnesiais daug diskutuojama apie perėmėjų atsargas ir tiekimo tempą, nes intensyvi raketų kampanija verčia Ukrainą nuolat balansuoti tarp skirtingų miestų apsaugos poreikių. Kijevo atvejis ypač jautrus, nes sostinė išlieka vienu svarbiausių Rusijos taikinių, o oro gynybos efektyvumas tiesiogiai veikia ir civilių saugumą, ir kritinės infrastruktūros stabilumą.

    Ukrainos pateikiamas epizodas taip pat atspindi platesnę tendenciją, kai oro gynyba tampa vienu lemiamų veiksnių kare. Kuo daugiau modernių perėmimo sistemų ir šaudmenų turi Ukraina, tuo sunkiau Rusijai pasiekti politinį ir karinį efektą masinėmis raketų atakomis, net jei jos brangios ir techniškai pažangios.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kiekvienas toks perėmimas turi ir ekonominį matmenį: modernių raketų panaudojimas kainuoja brangiai, o masinėms atakoms reikalingos didelės atsargos. Dėl to tiek karo eiga, tiek pramoniniai pajėgumai ir logistika tampa ne mažiau svarbūs už deklaruojamas konkrečių ginklų charakteristikas.

  • Europa ruošia lazerinį ginklą: „DragonFire“ jau 2027 metais gali pasirodyti britų laivuose

    Europa ruošia lazerinį ginklą: „DragonFire“ jau 2027 metais gali pasirodyti britų laivuose

    Europa artėja prie istorinio lūžio gynybos technologijose: Jungtinė Karalystė siekia pirmoji žemyne į tarnybą įvesti aukštos energijos lazerinį ginklą „DragonFire“. Projektą vysto „QinetiQ“ kartu su britų padaliniais „MBDA“ ir „Leonardo“, o tikslas aiškus – sistemą pritaikyti realiam naudojimui jūroje.

    Apie programos pažangą viešai kalbėta ir gynybos žiniasklaidoje: šiuo metu daug dėmesio skiriama viso lazerinio komplekso mažinimui. Kuo kompaktiškesnė sistema, tuo lengviau ją integruoti į karo laivus, užtikrinti aušinimą, elektros tiekimą ir veikimą sudėtingomis jūrinėmis sąlygomis.

    Kas žinoma apie „DragonFire“?

    Oficialiai skelbiama, kad „DragonFire“ galia viršija 50 kW. Toks lygis leidžia kalbėti ne apie optikos trikdymą, o apie realų taikinių pažeidimą, kai energijos spindulys gali įkaitinti ir ardyti medžiagas.

    Viešai nurodoma ir sistemos tikslumo kartelė: teigiama, kad ginklas gali pataikyti į monetos dydžio objektą maždaug 1 kilometro atstumu. Taip pat minima, jog potencialus veikimo nuotolis gali siekti apie 2 kilometrus, nors reali taktika priklausys nuo oro, taikinio ir platformos sąlygų.

    Kodėl lazeris laikomas lūžiu?

    Pagrindinis argumentas – kaina už vieną panaudojimą. Skaičiuojama, kad vienas lazerio šūvis gali kainuoti apie 12 eurų, nes iš esmės mokama už energiją ir sistemos eksploataciją.

    Palyginimui, laivų oro gynyboje naudojamos raketos yra nepalyginamai brangesnės: kai kurių tipų moderni priešlėktuvinė amunicija gali kainuoti apie 1 200 000 eurų ar daugiau už vienetą. Kai pigus dronas ar sviedinys numušamas labai brangia raketa, ekonomika tampa tokia pat svarbi kaip ir ugnies galia.

    Ką tai keičia jūrų gynyboje?

    Lazeriai ypač patrauklūs kaip atsakas į masines pigių dronų atakas, kai taikinių daug, o reakcijos laikas trumpas. Tokiomis situacijomis svarbu turėti priemonę, kuri gali veikti greitai, tiksliai ir nepalūžti nuo raketų atsargų ribotumo.

    Vis dėlto lazerinė ginkluotė turi ir apribojimų: efektyvumą gali mažinti rūkas, lietus, aerozoliai ar dūmai, o didelė galia reikalauja patikimo energijos tiekimo bei aušinimo. Dėl to kūrėjams tenka spręsti ne vien spindulio klausimą, bet ir visos laivui pritaikytos infrastruktūros užduotis.

    Jungtinė Karalystė planuoja „DragonFire“ integraciją į Karališkojo laivyno platformas, o viešai minimas terminas – 2027 metais. Jei planai bus įgyvendinti, Europa turės vieną ambicingiausių savo lazerinės oro gynybos projektų, galintį pakeisti požiūrį į kovą su dronais ir kitomis artimo nuotolio grėsmėmis.

  • Naujas JAV ginklas Ukrainoje: MAAWLR iš vaizdo įrašo gali šluoti rusų dronų spiečius

    Naujas JAV ginklas Ukrainoje: MAAWLR iš vaizdo įrašo gali šluoti rusų dronų spiečius

    Socialiniuose tinkluose pasirodęs vaizdo įrašas, nufilmuotas iš atakuojančio rusų drono perspektyvos, pirmą kartą leidžia identifikuoti Ukrainoje naudojamą JAV sukurtą trumpojo nuotolio oro gynybos sistemą MAAWLR. Kadruose matomas mobilus automobilis su bokšteliu ir raketų paleidimo įranga, kurios požymiai sutampa su „Sierra Nevada Corp“ pristatytu sprendimu.

    MAAWLR pavadinimas reiškia Mobile Anti-Air Weapons Launcher – Reconfigurable, o jo esmė yra modulinė, greitai perkonfigūruojama platforma, skirta kovai su masiniais ir palyginti pigiais taikiniais. Tokios sistemos aktualumas Ukrainoje ypač išaugo dėl nuolatinių rusų dronų atakų, kai svarbus tampa ne tik efektyvumas, bet ir perėmimo kaina bei šaudmenų prieinamumas.

    Sistema sukurta remiantis kitu „Sierra Nevada Corp“ projektu BRAWLR, tik MAAWLR yra labiau mobilus variantas, pritaikytas montuoti ant lengvesnės transporto priemonės. Vaizdo įraše matomas sprendimas atitinka idėją greitai perkelti oro gynybą ten, kur jos labiausiai reikia, ypač ginant logistinius mazgus ar fronto užnugarį.

    Remiantis viešai pristatytais techniniais sprendimais, MAAWLR naudoja du RPS-82 radarus, veikiančius X diapazone, bei MX-15 optoelektroninį ir infraraudonųjų spindulių stebėjimo įrenginį. Toks jutiklių derinys leidžia aptikti ir sekti mažus, žemai skrendančius taikinius, įskaitant dronus, o tai yra viena sudėtingiausių šiuolaikinės oro gynybos užduočių.

    Didžiausias MAAWLR pranašumas yra integracija su skirtingų tipų priešlėktuvine amunicija, įskaitant AIM-9, AIM-120, AIM-132, APKWS II ir IRIS-T, o teoriniame scenarijuje minimos ir kitų standartų raketos. Priklausomai nuo naudojamų ginklų, nurodomas apytikris veikimo nuotolis siekia apie 6–15 kilometrų, o taikinių spektras apima dronus, sraigtasparnius ir žemai skrendančius orlaivius.

    „Sierra Nevada Corp“ anksčiau skelbė, kad nuo 2023 metų BRAWLR tipo sistemos iš viso numušė apie 400 oro taikinių, nors konkrečių naudotojų bendrovė neįvardijo. Taip pat buvo minėta 20 sistemų tiekimo partija ir dar 10 vienetų siunta tolesniam diegimui, todėl MAAWLR pasirodymas Ukrainoje sustiprina prielaidas, kad JAV gamintojų sprendimai čia naudojami ir realiomis kovos sąlygomis tikrinami dėl atsparumo, greičio ir patikimumo.

    Ukrainai tai gali reikšti dar vieną pastangų kryptį užlopyti taktinės oro gynybos spragas, kai fronto linijoje ir miestuose vienu metu reikia atremti tiek žvalgybinius, tiek smogiamuosius dronus. Augant atakų mastui, vis dažniau akcentuojama mišri gynyba, kurioje derinami radarai, optiniai jutikliai, raketinės sistemos ir kitos priemonės, kad būtų galima efektyviau reaguoti į spiečių taktiką.

  • Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) vertinimu, Rusijos kariuomenė šiuo metu gali turėti iki 120 hipergarsinių sparnuotųjų raketų 3M22 „Cirkon“. Pasak ukrainiečių žvalgybos, 2026 metais Rusija planuoja pagaminti dar apie 30 šių raketų.

    „Cirkon“ laikomas vienu moderniausių Rusijos arsenalo ginklų, o jo panaudojimas kare prieš Ukrainą pastaraisiais mėnesiais minimas vis dažniau. Ši raketa kurta kaip priešlėktuvinė ir prieš laivus skirta priemonė, tačiau realiame kare ji naudojama ir smūgiams į sausumos taikinius.

    Kas yra „Cirkon“?

    3M22 „Cirkon“ – manevruojanti hipergarsinė raketa, kuriai priskiriamas itin didelis greitis, paprastai įvardijamas kaip Mach 8–9. Tokie parametrai, kartu su aktyviu manevravimu ir sudėtinga skrydžio trajektorija, apsunkina jos perėmimą.

    Įvairiuose vertinimuose „Cirkon“ nuotolis dažniausiai siejamas su maždaug 1 000 kilometrų riba, nors realus veikimo nuotolis priklauso nuo paleidimo platformos ir profilio. Skelbiama, kad raketa gali gabenti įprastą arba branduolinį kovinį užtaisą.

    Kaip ir iš kur ji paleidžiama?

    Ukrainos pusės duomenimis, „Cirkon“ gali būti paleidžiamas tiek iš laivų, tiek iš pakrantės raketinių kompleksų. Tarp minimų platformų – Rusijos fregatos, taip pat kranto gynybos sistema „Bastion“, kuri kai kuriais atvejais įvardijama kaip pritaikoma šiems užtaisams.

    Ukrainos žvalgyba yra pranešusi ir apie bandymus smogti „Bastion“ infrastruktūrai okupuotame Kryme, siekiant sumažinti riziką atakoms prieš Ukrainos miestus. Tokios operacijos dažniausiai pristatomos kaip prevencinės priemonės prieš smūgius civilinei infrastruktūrai.

    Kodėl tai svarbu oro gynybai?

    Didžiausias iššūkis, kurį kelia hipergarsiniai ginklai, yra labai trumpas reagavimo laikas ir sudėtingesnės perėmimo sąlygos. Net ir turint modernias sistemas, perėmimas priklauso nuo ankstyvo aptikimo, tinkamos trajektorijos prognozės ir pakankamų perėmėjų atsargų.

    Be to, masiniai smūgiai hipergarsinėmis ar kitomis sudėtingomis raketomis paprastai verčia naudoti brangius perėmimo šaudmenis, o tai didina spaudimą oro gynybos logistikai. Ilgainiui tokia dinamika tampa ne tik kariniu, bet ir resursų planavimo klausimu.

    Skirtingi vertinimai dėl „Cirkon“ gamybos tempo viešojoje erdvėje išsiskiria, o priežastys dažniausiai siejamos su sudėtinga technologija, komponentų tiekimu ir sankcijų poveikiu. Dėl to realus pagaminamų raketų skaičius gali skirtis nuo planų, ypač ilgėjant karui ir augant poreikiui ginkluotei.

  • F-15 pilotas prabilo apie dronų spiečių virš Irano: tai atrodė kaip medūza ir nulėmė viską

    F-15 pilotas prabilo apie dronų spiečių virš Irano: tai atrodė kaip medūza ir nulėmė viską

    JAV žvalgybos bendruomenėje dėmesio sulaukė pasakojimas apie incidentą virš Irano, kuriame dalyvavo naikintuvo F-15 pilotas. Pasak tarptautinės žiniasklaidos cituojamų su įvykiu susipažinusių šaltinių, jo liudijimas užfiksuotas oficialiame apklausos raporte.

    Pilotas teigė, kad prieš pat numušimą ore pamatė kelių Irano dronų formaciją, judėjusią neįprastai tiksliai ir sinchroniškai. Jo aprašymas išsiskyrė palyginimu, kad spiečius priminė medūzą, o visa situacija atrodė tarsi ore suformuotas minų laukas.

    Kas iš tiesų galėjo vykti ore?

    Liudijime minėta, kad mažesni dronai galėjo būti išsidėstę po didesniais, taip sukuriant struktūrą, vizualiai panašią į organizmą su ataugomis. Dalis pareigūnų tokį vaizdą vertino atsargiai, nes po katapultavimosi patirtas šokas galėjo paveikti suvokimą.

    Vis dėlto net ir atsargiai vertinamas pasakojimas paskatino diskusiją, ar pilotas galėjo susidurti su dronų spiečiaus technologija, kuri leidžia daugeliui platformų veikti kaip vieningai valdomai sistemai. Šiuolaikinėse kariuomenėse tokios koncepcijos vystomos tam, kad spiečius galėtų keisti formaciją, išsklaidyti riziką ir prisitaikyti prie gynybos priemonių.

    Kodėl dronų spiečiai kelia nerimą?

    Karinės analizės kontekste dronų spiečiai laikomi viena sudėtingiausių grėsmių, nes jie gali perkrauti oro gynybos sistemas ir priversti gynybą eikvoti brangias raketas prieš palyginti pigius taikinius. Net jei atskiri dronai nėra itin pažangūs, masiškumas ir koordinacija gali suteikti taktinį pranašumą.

    Tokiose schemose dažnai aptariami tinklinio ryšio principai, kai dronai dalijasi informacija tarpusavyje ir išlaiko užduotį net praradę dalį ryšio ar atskirus vienetus. Praktikoje tai gali reikšti, kad operatoriui nereikia tiesiogiai valdyti kiekvieno drono, o pakanka nurodyti tikslą ar užduotį.

    Atsargus vertinimas ir platesnis kontekstas

    Šaltinių teigimu, tyrėjai apklausose akcentavo poreikį patikrinti, ar pilotas yra tikras dėl to, ką matė. Tokį atsargumą lemia ir tai, kad ekstremaliose situacijose greitis, aukštis, apšvietimas bei priešlėktuvinių priemonių poveikis gali iškraipyti vaizdą.

    Tačiau net jei medūzos palyginimas nėra pažodinis, pati idėja apie koordinuotus dronų spiečius atitinka pastarųjų metų tendencijas, kai valstybės vis aktyviau investuoja į bepiločių sistemų masiškumą, ryšį ir autonomijos elementus. Karo planuotojams tai reiškia, kad oro gynybos ir elektroninės kovos sprendimai turi būti pritaikyti ne vien pavieniams taikiniams, bet ir dinamiškoms, sparčiai besikeičiančioms grupėms.

  • Ukrainie – naujas smūgis: rusiški „Shahed“ su reaktyviniu varikliu skrieja taip greitai, kad nebespėja

    Ukrainie – naujas smūgis: rusiški „Shahed“ su reaktyviniu varikliu skrieja taip greitai, kad nebespėja

    Greičio šuolis keičia taisykles

    Ukrainos oro gynybai vis dažniau tenka susidurti su naujos kartos rusiškais smogiamaisiais dronais, kurių greitis jau ima pranokti dalį Ukrainos naudojamų perėmėjų. Vienas fronte dirbančių Ukrainos priešdroninių padalinių vadų pripažino, kad perėmimai vis dar vyksta, tačiau dažnai remiasi ne sistema, o situacijos palankumu ir operatorių patirtimi.

    Pasak jo, sparčiau skriejantys dronai mažina reakcijos laiką ir palieka mažiau erdvės klaidai, todėl anksčiau veikę sprendimai ne visada duoda tą patį rezultatą. Tokiomis sąlygomis didėja spaudimas greičiau diegti technologiškai pažangesnes perėmimo priemones ir tobulinti koordinavimą tarp skirtingų oro gynybos grandžių.

    Kodėl perėmėjai nespėja?

    Ukrainoje plačiai taikomi dronai perėmėjai iš pradžių buvo kuriami kovai su lėtesniais smogiamaisiais dronais, todėl susidūrus su greitesniais taikiniais ima trūkti esminio pranašumo. Praktikoje perėmimui dažniausiai reikia, kad perėmėjas būtų aiškiai greitesnis už taikinį, kitaip priartėjimas ir ataka tampa per lėti.

    Vadas, prisistatęs slapyvardžiu Ramzes, teigė, kad naujesni rusiški variantai kai kuriais atvejais gali viršyti 300 kilometrų per valandą greitį, o dalis modifikacijų priartėja prie 550 kilometrų per valandą ribos. Tokie skaičiai reiškia, kad perėmėjo greitis, baterijos atsargos ir valdymo tikslumas turi būti kitame lygyje nei iki šiol.

    Net ir lėtesni, klasikiniai smogiamieji dronai, skriejantys maždaug 200–250 kilometrų per valandą greičiu, išlieka sudėtingu taikiniu. Pasak pašnekovo, būna atvejų, kai operatoriai atpažįsta objektą ir patvirtina jo kilmę, bet perėmėjo energijos atsargos jau neleidžia užbaigti persekiojimo ir atlikti saugaus perėmimo.

    Oro sąlygos ir masto problema

    Dar viena silpnoji vieta – priklausomybė nuo oro sąlygų ir matomumo, kai perėmimui svarbus vizualinis kontaktas. Krituliai, rūkas ar žemi debesys sumažina aptikimo ir taikymo tikslumą, o tai sudaro palankesnes sąlygas smogiamiesiems dronams prasiveržti pro gynybą.

    Ramzeso teigimu, šiuo metu sėkmė dažnai ateina tada, kai taikinys manevruoja ir trumpam praranda greitį, o perėmėjų įgulos suspėja išnaudoti momentą. Jis pabrėžė, kad tokia sėkmės formulė sunkiai plečiama, kai atakų skaičius auga, o dronai tampa greitesni ir sudėtingesni.

    Ukrainos pusėje vis dažniau akcentuojama ir statistika, rodanti sparčiai didėjantį greitesnių dronų panaudojimą. Teigiama, kad 2026 metų sausį–birželio viduryje tokių dronų panaudota apie 1 400, kai 2025 metais jų buvo apie 180, o dalis vertinimų leidžia manyti, jog jų dalis atakose gali artėti prie 50 proc.

    Ką daro Ukraina?

    Ukraina tuo pačiu metu vysto naują perėmėjų kartą, kuri turėtų spręsti greičio ir autonomijos problemas. Skelbiama apie bandomas konstrukcijas, galinčias pasiekti apie 450 kilometrų per valandą greitį, taip pat apie sprendimus, kurie labiau automatizuotų perėmimo grandinę nuo aptikimo iki smūgio.

    Vis dėlto tokios sistemos paprastai reikalauja laiko, kol jos tampa masiškai prieinamos ir patikimos realiomis kovinėmis sąlygomis. Iki tol Ukrainai tenka derinti skirtingas priemones, ieškoti greitesnių perėmimo platformų ir mažinti priklausomybę nuo vien tik vizualinio taikinio fiksavimo.

    Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad dronų karas greitai evoliucionuoja, o pranašumą suteikia ne viena priemonė, o visuma: ankstyvas aptikimas, ryšio ir koordinavimo greitis, perėmimo priemonių įvairovė bei atsargų ir gamybos tempas. Greitesni smogiamieji dronai šią logiką tik dar labiau sustiprina.

  • Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Zelenskis atskleidė: Trumpas gali perkelti Patriot raketų gamybą į Ukrainą – kas pasikeistų

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas esą pasirengęs remti licencijuotos „Patriot“ raketų gamybos perkėlimą į Europą ir Ukrainą. Pasak jo, tai leistų greičiau papildyti perėmėjų atsargas ir mažinti priklausomybę nuo užsienio tiekimo.

    V. Zelenskis teigė, kad apie tai kalbėta po Didžiojo septyneto (G7) susitikimo, kuriame buvo aptarti Ukrainos oro gynybos poreikiai. Jo žodžiais, techninės galimybės pradėti gamybą Europoje ir Ukrainoje egzistuoja, o esminis klausimas dabar yra JAV licencijų suteikimas.

    „Prezidentas Trumpas planuoja paprašyti JAV gynybos įmonių pradėti licencijuotą oro gynybos raketų gamybą Europoje ir Ukrainoje“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Ši tema išryškėjo tuo metu, kai Ukraina jaučia nuolatinį „Patriot“ perėmėjų stygių, o Rusija tęsia masines atakas balistinėmis ir sparnuotosiomis raketomis. „Patriot“ sistemos laikomos vienomis efektyviausių prieš balistines grėsmes, tačiau jų veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo pakankamo raketų kiekio.

    Kontraktas su Vokietija ir licencijų reikšmė

    Ukrainos vadovas taip pat nurodė, kad Ukraina pasirašė sutartį su Vokietija dėl 600 „Patriot“ raketų įsigijimo. Vokietija tam tikras „Patriot“ raketas gamina pagal JAV licenciją, todėl licencijavimo klausimas tampa kertiniu ir Ukrainos ambicijoms pradėti gamybą ar surinkimą savo teritorijoje.

    G7 lyderiai baigiamajame pareiškime buvo išreiškę pasirengimą svarstyti licencijų suteikimą, kuris leistų didinti Ukrainos vidaus karinės pramonės gamybą. Jei licencijos būtų suteiktos, tai galėtų sutrumpinti tiekimo grandines, supaprastinti remontą ir planuoti gamybą pagal fronto poreikius, tačiau sprendimai priklausytų nuo politinių ir eksporto kontrolės procedūrų Vašingtone.

    Kodėl „Patriot“ raketų trūkumas tapo kritinis

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos oro gynybą papildyti sunku dėl ribotų gamybos pajėgumų ir didelės paklausos sąjungininkų arsenaluose. Perėmėjų stoką didina ir tai, kad tokios raketos yra brangios, sudėtingos gamyboje, o jų gamybos apimčių didinimas paprastai užtrunka.

    V. Zelenskis viešai pabrėžė, kad licencijuota gamyba būtų vienas būdų mažinti priklausomybę nuo politinių sprendimų dėl tiekimo ir nuo sandėlių likučių Europoje bei JAV. Kartu jis akcentavo, kad be JAV leidimų net ir turint gamybinius pajėgumus sprendimas į priekį nepajudės.

    „Mums reikia licencijos iš Jungtinių Valstijų, o dabar pakanka asmeninio prezidento Trumpo sprendimo“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

  • Ukrainos kariai netikėtai gavo kiniškas FN-6 ir FN-16: kyla klausimas, iš kur jos atsirado

    Ukrainos kariai netikėtai gavo kiniškas FN-6 ir FN-16: kyla klausimas, iš kur jos atsirado

    Socialiniuose tinkluose pasirodė naujos nuotraukos, kuriose Ukrainos kariai matomi su kiniškais nešiojamaisiais priešlėktuviniais raketų kompleksais. Tai stebina, nes Kinija oficialiai teigia Ukrainai ginklų netiekianti. Dėl to viešojoje erdvėje vėl keliamas klausimas, kokiu keliu tokia ginkluotė galėjo pasiekti frontą.

    Ekspertai primena, kad kare Ukrainoje jau ne kartą fiksuota įvairios Kinijoje pagamintos įrangos ir komponentų. Dalis jų į frontą patenka netiesiogiai per tarpininkus, civilinę rinką ar trečiąsias šalis. Vis dėlto nešiojami priešlėktuviniai kompleksai yra jautresnė kategorija, todėl jų kilmė kelia daugiau klausimų.

    Kokie tai kompleksai ir ką jie gali

    Minimi modeliai FN-6 ir FN-16 priskiriami nešiojamiems priešlėktuviniams kompleksams, skirtiems numušti žemai skrendančius taikinius. Tokia ginkluotė dažniausiai naudojama prieš sraigtasparnius, atakos lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Šie kompleksai vertinami kaip svarbus artimojo nuotolio oro gynybos elementas.

    FN-16 dažnai apibūdinamas kaip „paleisk ir pamiršk“ tipo sistema, taikinį sekanti pagal infraraudonųjų spindulių principą. Viešai skelbiama, kad maksimalus veikimo nuotolis siekia apie 6 kilometrus, o maksimalus aukštis apie 4 kilometrus. Tokie parametrai atitinka tipinę nešiojamų sistemų nišą, kuri karo sąlygomis ypač reikšminga kovojant su dronais ir sraigtasparniais.

    Kaip kinų ginklai galėjo atsidurti Ukrainoje

    Tiesioginio atsakymo, iš kur konkrečiai šios sistemos atsirado Ukrainos daliniuose, šiuo metu nėra. Viena iš versijų būtų perimta ginkluotė, tačiau viešojoje erdvėje nėra patikimų duomenų, kad Rusija plačiai naudotų būtent FN-6 ar FN-16. Todėl vien „trofėjų“ paaiškinimas daugeliui analitikų atrodo nepakankamas.

    Kita aptariama hipotezė siejama su ankstesniais konfliktais Artimuosiuose Rytuose, kur FN serijos kompleksai buvo fiksuoti įvairių ginkluotų grupuočių arsenaluose. Tokia ginkluotė galėjo būti perimta, vėliau sandėliuota ir galiausiai perduota Ukrainai kaip parama ar netiesioginis tiekimas per trečiąsias šalis. Taip pat neatmetama galimybė, kad dalis ginklų į Europą patenka per nelegalius kanalus.

    Ši situacija dar kartą parodo, kad karo metu ginklų judėjimas ne visada vyksta vien tik per viešai skelbiamus valstybinius sprendimus. Net ir griežtai kontroliuojamų sistemų atveju egzistuoja tarpininkų grandinės, perėmimai ir antrinės rinkos. Kol kas tai lieka atvira istorija, kurią gali paaiškinti tik oficialūs tyrimai arba patikimai patvirtinta informacija.

  • Lenkų „Piorun“ raketos keliauja į Prancūziją: pasirašytas sandoris dėl integracijos į „Rampart“

    Lenkų „Piorun“ raketos keliauja į Prancūziją: pasirašytas sandoris dėl integracijos į „Rampart“

    Eurosatory 2026 gynybos parodos Paryžiuje pabaigoje pasirašytas susitarimas, kuris gali atverti naują etapą lenkiškos artimojo nuotolio oro gynybos sistemos „Piorun“ eksportui. Bendrovės „Mesko S.A.“, „CRW Telesystem-Mesko“ ir „Naval Group“ sutarė demonstruoti „Piorun“ raketų integraciją su prancūziškomis „Rampart“ paleidimo sistemomis.

    Susitarimas numato praktinę demonstraciją jūrinėje platformoje per jūrų pratybas, kad būtų įvertintas suderinamumas ir veikimas realiomis sąlygomis. Jei bandymai bus sėkmingi, „Piorun“ galėtų tapti vienu iš pilnaverčių ginkluotės pasirinkimų „Rampart“ sistemai, kuri planuojama Prancūzijos kariniams laivams ir eksportui.

    „Piorun“ pastaraisiais metais sulaukė didelio dėmesio dėl efektyvaus panaudojimo Ukrainoje, kur jis naudojamas nuo plataus masto karo pradžios. Toks kovinis patikrinimas dažnai tampa svarbiausiu argumentu pirkėjams, ypač renkantis labai trumpo nuotolio oro gynybos sprendimus, skirtus kovai su sraigtasparniais, sparnuotosiomis raketomis ir bepiločiais.

    Lenkiškas kompleksas jau buvo parduotas ar pasirinktas kelių Europos valstybių, tarp jų minimos Norvegija, Švedija, Lietuva, Estija ir Belgija. Dėl to galimas Prancūzijos sprendimas būtų reikšmingas ne tik kaip naujas klientas, bet ir kaip signalas kitoms šalims, kurios ieško greitai diegiamų, kovinėmis sąlygomis išbandytų sprendimų.

    Kas yra „Piorun“ ir kuo jis svarbus

    „Piorun“ yra nešiojamas priešlėktuvinis raketinis kompleksas, sukurtas modernizuojant ankstesnės kartos sprendimus ir pritaikant juos naujesnėms grėsmėms. Jo veikimo parametrai viešai aprašomi kaip maždaug iki 6,5 kilometro nuotolis ir iki 4 kilometrų aukštis, o taikiniai aptinkami ir sekami infraraudonųjų spindulių principu.

    Svarbi savybė yra atsparumo trikdymui sprendimai, kurie padeda veikti aplinkoje, kurioje naudojamos šiluminės gaudyklės ir kitos klaidinimo priemonės. Tokios savybės ypač aktualios šiandien, kai mūšio lauke sparčiai daugėja mažų ir pigių bepiločių, o oro gynybai tenka dirbti tankioje ir dinamiškoje grėsmių aplinkoje.

    „Rampart“ idėja: moduliškumas ir eksportas

    „Rampart“ yra „Naval Group“ kuriama labai trumpo nuotolio daugiafunkcė paleidimo sistema, pirmiausia skirta kariniams laivams, tačiau numatoma ir galimybė pritaikyti ją antžeminėse platformose. Koncepcijos esmė yra moduliškumas, leidžiantis derinti skirtingos paskirties efektorius ir priemones pagal konkrečią misiją.

    Gamintojo pateikiama informacija nurodo, kad sistema gali talpinti iki 1 000 kilogramų amunicijos, o bokštelyje numatyti keturi paleidimo modulių blokai. Toks sprendimas leidžia operatoriams pritaikyti konfigūraciją prie skirtingų grėsmių, o eksportui tai patrauklu tuo, kad klientai gali prašyti integruoti jų jau naudojamą ginkluotę.

    Kodėl integracija svarbi abiem pusėms

    „Mesko“ ir partneriams sėkminga integracija galėtų tapti tiesioginiu keliu į Prancūzijos rinką, įskaitant potencialų poreikį jūrų pajėgose. Be to, jei „Rampart“ būtų parduodamas trečiosioms šalims, „Piorun“ galėtų tapti papildomu pasiūlymu tiems pirkėjams, kurie jau naudoja lenkišką kompleksą arba ieško alternatyvų.

    „Naval Group“ savo ruožtu stiprina „Rampart“ patrauklumą tarptautinėje rinkoje, nes suderinamumas su plačiau paplitusiu užsienio efektoriumi didina sistemos lankstumą. Gynybos pramonėje tai dažnai reiškia ne tik didesnes pardavimo galimybes, bet ir greitesnį sprendimų diegimą klientams, kurie nori išvengti ilgos integracijos grandinės.

    Kol kas kalbama apie demonstracinius darbus ir bandymus, o ne galutinį pirkimo sprendimą. Vis dėlto pats susitarimas rodo kryptį, kuria juda Europos gynybos rinka: siekiama moduliškų sistemų, suderinamų su skirtingų šalių ginkluote, kad reagavimas į grėsmes ir tiekimo grandinės būtų kuo lankstesnės.

  • Ukraina atveria slaptą „TrophyLab“ bazę: kas joje apie Rusijos ginklus ir ką tai keičia kare

    Ukraina atveria slaptą „TrophyLab“ bazę: kas joje apie Rusijos ginklus ir ką tai keičia kare

    Ukrainos gynybos sektorius paskelbė apie platformą „TrophyLab“, kurioje vienoje vietoje kaupiami duomenys apie Rusijos ginkluotę, paimtą iš mūšio lauko ir išanalizuotą laboratorijose. Skelbiama, kad sistema skirta sąjungininkų vyriausybėms, kariuomenėms, tyrimų institutams ir gynybos pramonei, siekiančiai greičiau suprasti priešo technologijas.

    Platformoje žadama pateikti inžinerinius duomenis, technines analizes ir dokumentaciją apie perimtus rusiškus ginklus bei jų komponentus. „TrophyLab“ savo kataloge nurodo turinti 115 vienetų iš 79 kategorijų, todėl tikimasi, kad tai leis tiksliau įvertinti, kaip veikia skirtingos sistemos ir kur jų silpnosios vietos.

    Ko tikisi Ukraina ir sąjungininkai?

    Ukrainos tikslas yra sutrumpinti laiką nuo naujos grėsmės aptikimo iki realių kontrpriemonių atsiradimo fronte. Praktikoje tai gali reikšti greitesnį elektroninės kovos priemonių pritaikymą, tikslesnį oro gynybos algoritmų derinimą ar veiksmingesnę apsaugą nuo dronų ir valdomų šaudmenų.

    „Per šią saugią platformą sąjungininkų vyriausybės, laboratorijos ir gynybos technologijų gamintojai gauna prieigą prie detalių techninių duomenų, ataskaitų ir pažeidžiamumų“, – sakė Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministras Mychailas Fedorovas.

    Jis pabrėžė, kad naudotojai gali prašyti ir fizinių pavyzdžių bandymams, taip esą spartinant priemonių kūrimo ciklą. Vis dėlto viešai nenurodoma, ar prieiga bus apmokestinta, kokiomis sąlygomis ir ar visi prašymai dėl fizinių pavyzdžių bus tenkinami.

    Fiziniai pavyzdžiai ir saugumo filtras

    „TrophyLab“ idėja apima ne tik dokumentus, bet ir galimybę gauti įrangą neinvazinei analizei, o kai kuriais atvejais ir bandymams, kuriems reikalingas visiškas išardymas ar sistemos sunaikinimas. Gynybos pramonėje būtent tokie testai dažnai duoda didžiausią praktinę naudą, nes leidžia patikrinti realias medžiagas, modulius, jutiklius ir jų atsparumą trikdymui.

    Kartu akcentuojama, kad prieiga bus ribojama ir turės atitikti saugumo reikalavimus. Toks filtras būtinas, kad Rusija ar su ja susiję tarpininkai neįsiskverbtų į sistemą, nes Maskva nuosekliai ieško būdų apeiti ribojimus ir gauti jautrias technologijas, komponentus ar informaciją.

    Ką tai gali reikšti regionui?

    Platforma teoriškai gali būti aktuali ir valstybėms, kurios remia Ukrainą ir pačios spartina gynybos modernizavimą. Platesnė, centralizuota prieiga prie duomenų apie realiai panaudotą rusišką techniką gali padėti greičiau įvertinti grėsmes, planuoti pirkimus ir pritaikyti nacionalines pajėgas pagal fronto patirtį.

    Iki šiol informacijos apsikeitimas vyko ir kitais kanalais, įskaitant atskirus perimtos technikos perdavimus sąjungininkams analizei. „TrophyLab“ siekis yra tokią praktiką sisteminti ir standartizuoti, kad tyrėjai bei gamintojai gautų palyginamą, patikrinamą medžiagą vienoje vietoje.

    Kol kas atviri lieka keli klausimai: kiek plačiai bus dalijamasi fiziniais pavyzdžiais, kokie bus atrankos kriterijai privačioms bendrovėms ir ar prieiga taps mokama paslauga. Aišku viena: duomenų karas, kuriame sprendžia inžinerija ir analizė, tampa ne mažiau svarbus už mūšius lauke.