CP v2

Tag: Paryžius

  • Prancūzijos prabangos viešbučių rinkoje permainos: trys neteko prestižinio „palace“ statuso

    Prancūzijos prabangos viešbučių rinkoje permainos: trys neteko prestižinio „palace“ statuso

    Prancūzijoje trys aukščiausios klasės viešbučiai neteko vadinamojo „palace“ statuso, laikomo prestižiškiausiu šalies svetingumo sektoriaus įvertinimu. Tai pirmas kartas, kai nuo šio ženklo įvedimo 2010 metais oficialiai fiksuojami tokio masto pažeminimai.

    Statuso neteko Park Hyatt Paris-Vendôme, Mandarin Oriental Paris ir Biarico mieste esantis Hôtel du Palais. Sprendimas priimtas po Palace Commission atliktos peržiūros, kuria tikrinama, ar viešbučiai vis dar atitinka nustatytus išskirtinumo kriterijus.

    Komisija nurodė, kad vertinant buvo nustatyta trūkumų, tačiau detalių viešai pateikta nedaug. Prancūzijos žiniasklaida šį sprendimą pristatė kaip itin skausmingą signalą rinkai, nes „palace“ ženklas prabangaus turizmo segmente veikia kaip reputacinis kokybės garantas.

    Park Hyatt Paris-Vendôme atveju minėtas paslaugų ir pasiūlos neatnaujinimas, o tai tokioje kategorijoje dažnai reiškia ne tik interjero ar kambarių būklę, bet ir gastronomijos, sveikatingumo, svečių patirties bei personalo standartų evoliuciją. Mandarin Oriental Paris situacija, remiantis pranešimais, gali būti susijusi su planuojamais dideliais atnaujinimo darbais, kai dalis paslaugų laikinai neatitinka reikalaujamo lygio.

    Pranešta ir apie dar vieną galimą pokytį: Saint-Tropez esantis Hôtel Byblos nebefigūravo oficialiame „palace“ sąraše, nors institucijų patvirtinimo dėl šio konkretaus atvejo kol kas nebuvo. Tokie signalai rodo, kad peržiūros procesas šį kartą galėjo būti griežtesnis nei ankstesniais metais.

    Kas yra „palace“ statusas?

    „Palace“ statusą Prancūzija įvedė 2010 metais, siekdama atskirti pačius geriausius penkių žvaigždučių viešbučius nuo likusios rinkos. Šį įvertinimą suteikia Prancūzijos turizmo ministerija, o atrankos ir tinkamumo tikrinimo procesuose dalyvauja turizmo plėtros agentūra Atout France.

    Viešbutis pirmiausia turi atitikti bazinius reikalavimus, kurie apima infrastruktūrą ir paslaugas, pavyzdžiui, konsjeržo funkcijas, daugiakalbį aptarnavimą, sveikatingumo erdves. Vėliau vertinama ir tai, kas sunkiau pamatuojama skaičiais: vieta, paveldas, identitetas, aplinkosauginės praktikos, gastronomija bei aptarnavimo kultūra.

    Griežtesnės peržiūros ir rinkos signalai

    Pastaraisiais metais „palace“ ženklo kontrolė sugriežtėjo, nes peržiūrų ciklas sutrumpintas ir viešbučiai vertinami dažniau. Tokia kryptis atspindi visos prabangos rinkos pokyčius, kai svečiai tikisi ne vien tradicinio prabangaus interjero, bet ir nuoseklaus paslaugų atnaujinimo, tvarumo bei aukščiausio personalizavimo lygio.

    Šiuo metu Prancūzijoje „palace“ statusą turi 27 viešbučiai, kai ankstesniuose sąrašuose jų buvo daugiau. Dalis įvertintų objektų sutelkta Paryžiuje, tačiau statusas svarbus visai šaliai, nes veikia kaip tarptautinis kokybės ženklas ir konkurencinis argumentas pritraukiant aukščiausios vertės turistų srautus.

    Nors trys viešbučiai neteko „palace“ titulo, jie išlaikė penkių žvaigždučių klasifikaciją ir toliau priskiriami prie prabangiausių šalies apgyvendinimo vietų. Tikimasi, kad atnaujintas sąrašas su galimais naujais įtraukimais bus pristatytas artimiausiomis savaitėmis, kai bus skelbiama nauja „Palace Collection 2026“ sudėtis.

  • Eifelio bokšto istorijos gabalas aukcione: 14 originalių laiptų pakopa parduota už 450 160 eurų

    Eifelio bokšto istorijos gabalas aukcione: 14 originalių laiptų pakopa parduota už 450 160 eurų

    Retas artefaktas iš 1889 metų

    Paryžiuje aukcione parduota Eifelio bokšto originalių spiralinių laiptų dalis – 14 rūdžių spalvos pakopų fragmentas. Už šį istorinį objektą „Artcurial“ aukciono namuose sumokėta 450 160 eurų.

    Iš pirmo žvilgsnio tai tik 2,75 metro aukščio metalo konstrukcija, tačiau jos vertę lemia kilmė. Šios pakopos kadaise buvo Eifelio bokšto laiptų, jungusių antrą ir trečią aukštus, dalis.

    Kaip laiptai atsidūrė rinkoje

    Spiraliniai laiptai buvo sumontuoti, kai bokštas atidarytas 1889 metais, o vėliau tapo vienu atpažįstamiausių jo vidaus elementų. Vis dėlto 1983 metais, vykstant atnaujinimo darbams ir diegiant liftus, laiptai buvo išmontuoti.

    Tąkart konstrukcija buvo supjaustyta į 24 atskiras dalis, kurios pateko į privačias kolekcijas. „Artcurial“ pabrėžė, kad nedaug tokių fragmentų liko Prancūzijoje ir buvo išsaugoti pirmųjų pirkėjų, todėl kiekvienas pasirodymas aukcione laikomas reta proga.

    Kaina viršijo pradinį vertinimą

    Parduotas laiptų segmentas maždaug 40 metų buvo laikomas privačioje kolekcijoje, todėl jo pasirodymas rinkoje sukėlė didelį susidomėjimą. Pradinė 14 pakopų fragmento vertė buvo įvertinta 120 000–150 000 eurų, tačiau galutinė suma išaugo kelis kartus.

    Vis dėlto tai nėra brangiausiai parduotas Eifelio bokšto laiptų gabalas. 2016 metais panašus fragmentas aukcione buvo parduotas už 523 800 eurų, todėl šių objektų rinka rodo stabilų kolekcininkų dėmesį ir konkurenciją.

    Tokie pirkiniai vertinami ne tik kaip dekoratyvūs objektai, bet ir kaip autentiškos miesto istorijos relikvijos, kurias įsigiję pirkėjai gali pagrįstai vadinti išskirtinėmis. Kiti Eifelio bokšto laiptų segmentai jau yra įrengti įvairiose vietose – nuo privačių sodų Japonijoje iki erdvių prie Laisvės statulos Niujorke ar pramogų parkų ekspozicijų.

  • Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    1941 metų gegužę Paryžiuje tūkstančiai žydų vyrų gavo iš pažiūros nekaltą žalią lapelį su nurodymu atvykti į sporto salę esą patikrinti leidimų gyventi. Tačiau tai tapo pirmąja didesne žydų suėmimų banga okupuotoje Prancūzijoje, kurią inicijavo nacistinė valdžia, o vykdė Prancūzijos policija.

    Tą dieną buvo sulaikyta apie 3 800 žydų vyrų, daugiausia kilusių iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Jie buvo išvežti į Pithiviers ir Beaune-la-Rolande stovyklas, o daliai pavyko pasprukti dar prieš areštus ar jų metu.

    Istorikų vertinimu, apie 700 vyrų sugebėjo išvengti suėmimo. Likusieji, maždaug 3 100, vėliau buvo deportuoti į Aušvicą-Birkenau, kur dauguma buvo nužudyti.

    98 nuotraukos, dingusios dešimtmečiams

    Praėjus daugiau nei 80 metų, šių įvykių liudijimai įgavo naują, ypač asmenišką formą: buvo surastos 98 fotografijos, fiksavusios suimtus vyrus, taip pat suėmimų vykdytojus ir talkininkus. Nuotraukose matyti ne anoniminė minia, o atskiri žmonės su skrybėlėmis, kostiumais, kartais su lagaminais, skirtingomis emocijomis ir žvilgsniais.

    Šias fotografijas padarė Berlyno fotografas Harry Croner, 1940 metais pašauktas į Vermachtą. Jį dokumentuoti suėmimus esą pavedė Paryžiuje veikusio gestapo struktūrų pareigūnas, o patys kadrai vėliau dingo ir ilgą laiką nebuvo prieinami nei artimiesiems, nei tyrėjams.

    Kolekcija iš naujo aptikta 2020 metais, ją įsigijo ir tyrė Paryžiuje veikiantis Mémorial de la Shoah. Parengti aprašai ir istoriniai komentarai nuotraukas įstatė į platesnį kontekstą, o visuomenei jos pirmąkart plačiau parodytos 2026 metų pavasarį.

    Išgyvenusiosios istorija ir atminties kaina

    Parodoje svarbią vietą užima ir asmeniniai liudijimai. 91 metų Holokaustą išgyvenusi Liliane Ryszfeld į parodos atidarymą atvyko iš Paryžiaus į Berlyną, nes būtent šie suėmimai tapo jos šeimos tragedijos pradžia.

    Ji pasakoja, kad tuo metu buvo šešerių ir lydėjo motiną į policijos nuovadą Vincennes, kur jos tėvas Mosjez Stoczyk buvo pakviestas pagal gautą lapelį. Jis nebegrįžo namo: buvo internuotas, deportuotas į Aušvicą-Birkenau ir ten nužudytas.

    „Tas žalias lapelis visam laikui pakeitė mano gyvenimą: tėvas buvo pakviestas ir daugiau nebegrįžo. Surastos nuotraukos man yra sukrečiantis įvykis, nes jos grąžina veidus“, – sakė Liliane Ryszfeld.

    Pasak jos, atmintis kartais grįžta fragmentais net po dešimtmečių, o nuotraukos tampa įrodymu, kurio nebeįmanoma paneigti ar nuvertinti. Susitikimuose su moksleiviais ji pabrėžė, kad jaunų žmonių dėmesys istorijai suteikia vilties, jog panašūs procesai nepasikartos.

    Kodėl paroda aktuali šiandien?

    Parodos atidaryme kalbėta ir apie dabarties rizikas, kai Europoje vėl daugėja antisemitizmo apraiškų, o istorinės atminties iškraipymas tampa politinių kovų įrankiu. Pranešėjai akcentavo, kad archyvai, liudijimai ir nepriklausomi tyrimai yra pagrindas, be kurio visuomenė lengvai pasiduoda dezinformacijai.

    Parodą organizuoja Conference on Jewish Material Claims Against Germany, dažniau vadinama Claims Conference. Ši organizacija nuo 1951 metų derasi dėl kompensacijų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, remia socialinės pagalbos programas ir prisideda prie atminties išsaugojimo projektų.

    Vien 2024 metais Claims Conference išmokėjo daugiau kaip 500 milijonų eurų kompensacijų daugiau nei 200 000 išgyvenusiųjų skirtingose šalyse. Be to, organizacija skyrė apie 800 milijonų eurų socialinės pagalbos programoms, kurios finansuoja slaugą namuose, maistą ir vaistus.

    Berlyne paroda pristatoma kaip europinio bendradarbiavimo projektas, kuriame dalyvauja ir Prancūzijos ambasada Vokietijoje, ir Mémorial de la Shoah, ir kitos institucijos, dirbančios su restitucijos bei atminties temomis. Organizatoriai ragina žmones perduoti šeimų archyvus tyrėjams, nes net vienas dokumentas ar nuotrauka gali atkurti pamirštą istorijos dalį.

    Paroda Berlyne veiks iki 2026 metų liepos 9 dienos. Jos rengėjai tikisi, kad atrastos 98 nuotraukos paskatins ir kitas šeimas ieškoti dokumentų, kurie padėtų tiksliau atkurti okupacijos metų įvykius ir jų aukų istorijas.

  • Kovojant su pertekliniu turizmu: „Intrepid Travel“ siūlo vienos dienos maršrutus Barselonoje ir Venecijoje

    Kovojant su pertekliniu turizmu: „Intrepid Travel“ siūlo vienos dienos maršrutus Barselonoje ir Venecijoje

    Perteklinis turizmas – ne tik skaičiai

    Perteklinis turizmas dažnai siejamas su bendru atvykstančiųjų skaičiumi, tačiau miestams didžiausią žalą daro netolygus srautų pasiskirstymas. Kai lankytojai vienu metu suplūsta į tas pačias vietas, dalis centro rajonų ima dusti nuo spūsčių, o kiti kvartalai lieka nepastebėti.

    Tai ypač ryšku miestuose, kuriuose turistų bangas sustiprina kruiziniai laivai ir trumpi, intensyvūs apsilankymai. Vietos gyventojams tai reiškia triukšmą, apkrovą viešajam transportui, eiles prie paslaugų ir augančias kainas, o patiems turistams – prastesnę patirtį.

    Nauji maršrutai: mažos grupės, vietos ritmas

    Į šią problemą nukreiptą iniciatyvą pristatė kelionių organizatorius „Intrepid Travel“, paskelbęs apie vadinamuosius neįprastus vienos dienos maršrutus Barselonoje, Venecijoje ir Paryžiuje. Idėja paprasta: dalį kelionės laiko nukreipti ten, kur miestas gyvena kasdienybėje, o ne tik prie labiausiai fotografuojamų objektų.

    Šie pasivaikščiojimai rengiami mažomis grupėmis, iki 12 žmonių, ir trunka maždaug nuo dviejų iki trijų valandų. Taip siekiama sumažinti poveikį jautriausioms vietoms ir kartu sukurti autentiškesnę patirtį keliautojams.

    „Perteklinis turizmas dalyje Europos yra realus ir augantis iššūkis, ypač tokiuose miestuose kaip Barselona, Paryžius ir Venecija, kur vietos bendruomenės jaučia didelių lankytojų srautų poveikį“, – sakė „Intrepid Travel“ Vakarų Europos regiono vadovė Florencia Allo Moreno.

    Pasak jos, maršrutai buvo rengiami kartu su vietos komandomis, kurios pačios gyvena šiuose miestuose. Akcentuojama atsakinga kelionė: mažos grupės, vietos gidai ir sąmoningas palaikymas tų bendruomenių, kurios kasdien susiduria su turizmo padariniais.

    Ką pamatys keliautojai miestuose?

    Barselonoje maršrutas siūlo išeiti už įprastų lankytinų taškų ribų ir pažinti vietos gyvenimo ritmą, užsukant į bendruomenės sodą El Born rajone. Taip pat numatytas pasivaikščiojimas El Clot apylinkėse, kur daug dėmesio skiriama vietiniam turgui ir kasdienėms miesto erdvėms.

    Venecijoje keliautojai kviečiami apsilankyti istoriniame Pescheria di Rialto turguje, kurio ištakos siekia viduramžius. Programoje numatytas ir šokolado ragavimas amatininkų parduotuvėje, priklausančioje moterų valdomam verslui.

    Paryžiuje maršrutai orientuoti į alternatyvius Eifelio bokšto vaizdus, kurie leidžia išvengti labiausiai apkrautų apžvalgos vietų. Kartu planuojami sustojimai rajonų turguje ir vietos parkuose, suteikiant daugiau konteksto apie kasdienį miesto gyvenimą.

    Tokio tipo pasiūlymai atspindi platesnę tendenciją Europoje: miestai ir turizmo industrija vis dažniau ieško priemonių, kaip valdyti srautus, o ne tik juos didinti. Keliautojams tai tampa proga pamatyti daugiau nei pagrindines atvirukų vietas, o miestams – švelninti spaudimą jautriausioms teritorijoms.

  • Paryžiaus „Pivot“ pritraukė 34,4 mln. eurų: DI agentai žada keisti įmonių pirkimus ir sąskaitas

    Paryžiaus „Pivot“ pritraukė 34,4 mln. eurų: DI agentai žada keisti įmonių pirkimus ir sąskaitas

    Paryžiuje įsikūręs startuolis „Pivot“, kuriantis įmonių pirkimų valdymo platformą su DI agentais, pranešė pritraukęs 34,4 mln. eurų investiciją per B serijos finansavimo etapą. Po šio etapo bendras įmonės pritrauktas kapitalas siekia apie 60,2 mln. eurų.

    Finansavimo etapui vadovavo investicijų fondai Forestay Capital ir Notion Capital, taip pat prisijungė Greyhound ir keli pirkimų srities vadovai. Tarp dalyvių minimi ir ankstesni „Pivot“ investuotojai, tačiau bendrovė detalių apie investicijų sąlygas neatskleidė.

    Kodėl pirkimai vis dar „akli“?

    „Pivot“ teigia sprendžianti problemą, kuri daugelyje didelių organizacijų išlieka opi: išlaidų įsipareigojimai dažnai keliauja per atskiras sistemas, el. pašto gijas, skaičiuokles ir rankinius tvirtinimus. Dėl to finansų komandos realų vaizdą apie būsimus įsipareigojimus neretai pamato tik tada, kai sąskaitos jau turi būti apmokėtos arba kai artėja mėnesio uždarymas.

    Tokia situacija paprastai reiškia sudėtingesnį apskaitos uždarymą, prastesnį prognozavimą ir daugiau rankinio sutikrinimo, kai planuotos išlaidos neatitinka to, kas galiausiai atsiranda apskaitoje. Bendrovės vertinimu, pirkimai yra viena iš mažiausiai automatizuotų didžiųjų verslo funkcijų, ypač ten, kur veikia daug padalinių ir skirtingos taisyklės.

    DI agentai vietoje dar vieno proceso sluoksnio

    „Pivot“ bendraįkūrėjas Marc-Antoine Lacroix pabrėžė, kad pirkimų ir finansų vadovams dažnai nereikia dar vieno darbo eigos sluoksnio, o reikia matomumo, ką verslas įsipareigoja pirkti dar iki problemoms tampant mėnesio uždarymo klausimu. Pasak jo, DI agentų principas leidžia dalį monotoniškų veiksmų perkelti nuo žmogaus prie sistemos.

    „Finansų ir pirkimų vadovai mums sako tą patį: jiems nereikia dar vieno darbo eigos sluoksnio. Jiems reikia žinoti, kam įmonė įsipareigoja išleisti pinigus dar iki to, kol tai tampa problema uždarymo metu“, – sakė Marc-Antoine Lacroix.

    Ką žada platforma ir kur bus panaudotos lėšos

    Bendrovė, įkurta 2023 metais, teigia vienoje platformoje apjungianti pagrindines pirkimų grandinės dalis: nuo užklausų ir tvirtinimų iki pirkimo, sąskaitų, mokėjimų ir ataskaitų. „Pivot“ akcentuoja realaus laiko matomumą į įsipareigotas išlaidas bei integracijas su įmonių išteklių planavimo ir finansų sistemomis.

    „Pivot“ nurodo veikianti daugiau nei 25 šalyse ir valdanti apie 2,5 mlrd. eurų sąskaitų faktūrų per metus. Naują kapitalą įmonė planuoja skirti DI agentų galimybėms spartinti, plėtrai į naujas įmonių rinkas ir integracijoms su finansų sistemomis gilinti, ypač sudėtingose kelių įmonių grupių struktūrose.

  • Paryžiaus Pont Neuf virto milžiniška ola: menininkas JR pristato laikino meno instaliaciją

    Paryžiaus Pont Neuf virto milžiniška ola: menininkas JR pristato laikino meno instaliaciją

    Pont Neuf transformacija

    Paryžiuje prasidėjo vienas ryškiausių šio sezono viešojo meno projektų: menininkas JR ant Pont Neuf tilto įrengia monumentalią laikiną instaliaciją, pavadintą La Caverne du Pont Neuf. Sumanymas seniausią Paryžiaus tiltą paverčia tarsi ola, kviečiančia pažvelgti į miestą per istorijos ir dabarties dialogą.

    Instaliacija suplanuota kaip itin didelio mastelio objektas: apie 120 metrų ilgio, 20 metrų pločio ir vietomis iki 18 metrų aukščio. Skelbiama, kad kūrinys bus prieinamas visiems, o tilto erdvė taps įtraukiu pasivaikščiojimo maršrutu.

    Kaip veiks instaliacija

    Projektas numatytas kaip trumpalaikis, bet intensyvus miesto įvykis: instaliacija turėtų būti eksponuojama nuo birželio 6 dienos iki birželio 28 dienos. Lankytojams ji bus atvira visą parą, o tai Paryžiuje retiems viešojo meno projektams suteikia papildomą, naktinio miesto patyrimo dimensiją.

    Pasak projekto idėjos, siekiama sugretinti grubią, „laukinę“ estetiką su istoriniu miesto audiniu. Toks kontrastas yra būdingas šiuolaikinėms laikinosioms instaliacijoms, kurios dažnai kuriamos tam, kad trumpam pakeistų įprastą maršrutų ir erdvių suvokimą.

    Muzika ir nuomonės mieste

    Instaliacija turi ir garsinį sluoksnį: pranešama, kad garso aplinką kuria Thomas Bangalter, buvęs dueto Daft Punk narys. Tokia kūrybinė partnerystė atspindi pastarųjų metų tendenciją viešajame mene jungti architektūrą, scenografiją ir muziką į vieną įtraukią patirtį.

    Vietos gyventojų reakcijos skirtingos: vieni džiaugiasi, kad miestas gyvas ir atsiveria naujam patyrimui, kiti nusiteikę skeptiškiau ir sako kol kas nejaučiantys emocinio poveikio. Tokios diskusijos yra įprastos, kai laikinai transformuojamos istorinės erdvės.

    Istorinis kontekstas ir finansavimas

    JR projektas neišvengiamai lyginamas su Christo ir Jeanne-Claude 1985 metais įgyvendintu Pont Neuf „apvyniojimu“ audiniu, kuris tapo vienu žymiausių laikinojo meno pavyzdžių Europoje. Praėjus keturiems dešimtmečiams, Pont Neuf vėl tampa scena kūriniui, kuris egzistuos trumpai, bet paliks ilgalaikį įspūdį kultūrinėje atmintyje.

    Kaip ir Christo bei Jeanne-Claude atveju, šis projektas finansuojamas privačiomis lėšomis, rėmėjų paramos principu. Tokia schema viešajame mene leidžia įgyvendinti brangius, techniškai sudėtingus sumanymus, tačiau kartu kelia klausimų apie rėmimo skaidrumą, leidimų procesus ir viešosios erdvės naudojimą.

  • Prancūzės renkasi šiuos džinsus: vienas kirpimas lieknina ir niekada neišeina iš mados

    Prancūzės renkasi šiuos džinsus: vienas kirpimas lieknina ir niekada neišeina iš mados

    Prancūziškas stilius dažnai siejamas su paprastumu, kokybiškais audiniais ir ilgalaikėmis spintos investicijomis. Pastaraisiais sezonais mados tendencijos keitėsi greitai, tačiau Paryžiaus gatvėse nuolat kartojasi vienas pasirinkimas: tiesaus kirpimo džinsai.

    Straight leg tipo džinsai išsiskiria tiesiomis klešnėmis ir dažniausiai derinami su vidutinio arba aukšto liemens modeliais. Šis siluetas laikomas universaliu, nes tinka tiek kasdieniams deriniams, tiek santūresniam, elegantiškam įvaizdžiui.

    Tiesaus kirpimo džinsai dažnai laikomi patikima alternatyva itin platėjančioms arba ypač aptemptoms kelnėms. Jie padeda išlaikyti proporcijas, pabrėžia liemenį ir vizualiai ilgina kojas, ypač kai pasirenkamas aukštesnis liemuo.

    Prancūzės šį modelį vertina dėl lengvo derinimo su avalyne ir viršutiniais drabužiais. Tiesios klešnės vienodai gerai atrodo su sportiniais bateliais, balerinomis, mokasinais ar aukštakulniais, todėl vieni džinsai gali „atidirbti“ skirtingas progas.

    Ne mažiau svarbi ir viršutinė dalis: tokie džinsai natūraliai dera su marškiniais, kardiganu ar švarku. Įvaizdis išlieka tvarkingas, bet ne per daug įpareigojantis, o būtent tai ir yra dažnai minima prancūziško stiliaus formulė.

    Spalvų pasirinkime vyrauja klasika: šviesiai mėlyna, tamsiai mėlyna, kartais juoda. Vis dėlto pagrindinis akcentas lieka ne atspalvis, o kirpimas, nes būtent jis leidžia sukurti figūrai palankų siluetą ir išvengti greitai senstančių, trumpalaikių mados sprendimų.

    Stilisto požiūriu straight leg džinsai tinka įvairiems figūros tipams, nes neakcentuoja vienos konkrečios kūno vietos taip ryškiai, kaip, pavyzdžiui, itin siauri modeliai. Jie gali būti patogus pasirinkimas tiek ieškančioms kasdienio bazinio drabužio, tiek norinčioms sukurti labiau išgrynintą, minimalistinį garderobą.

    Renkantis tokį modelį svarbiausia atkreipti dėmesį į liemens aukštį, džinso audinio standumą ir kelnių ilgį. Tinkamai parinktas ilgis leidžia dailiai kristi klešnėms ir išlaikyti proporcijas, o kokybiškas audinys padeda džinsams ilgiau išlaikyti formą.

  • Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Ikoniškas kupolas ir mažiau matoma misija

    Paryžiaus Les Invalides kasmet pritraukia daugiau nei 1 000 000 lankytojų, tačiau už blizgančio kupolo ir Napoleono kapo slypi ne muziejus, o veikianti globos ir gydymo institucija. Čia jau daugiau kaip tris šimtmečius priimami karo sužeistieji ir kitos smurto bei konfliktų aukos.

    Ši vieta siejama su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV iniciatyva XVII amžiuje, kai valstybė ėmėsi sistemingai rūpintis sužeistais ir senstančiais kariais. Šiandien tai laikoma vienu ankstyviausių valstybės socialinės atsakomybės pavyzdžių Europoje.

    Renovacija už 100 mln. eurų

    Senstantys Les Invalides pastatai dabar iš esmės atnaujinami, o darbų vertė vertinama apie 100 mln. eurų. Finansavimas skiriamas iš valstybės lėšų, nes institucija išlaiko ne tik reprezentacinę, bet ir praktinę funkciją.

    Renovacija svarbi ir dėl kasdienės veiklos: pastate teikiama ilgalaikė, individualizuota priežiūra žmonėms, kuriems reikia sudėtingos medicininės ir socialinės pagalbos. Tokią infrastruktūrą modernizuoti sudėtinga, nes kartu būtina užtikrinti nuolatinį gyventojų gydymą.

    Kas šiandien gyvena Les Invalides?

    Šiuo metu institucijos teritorijoje gyvena 64 žmonės, tarp jų yra Holokaustą išgyvenusių asmenų ir civilių, nukentėjusių nuo konfliktų ar išpuolių. Tokia sudėtis rodo, kad Les Invalides misija per laiką išsiplėtė, bet iš esmės išliko ta pati: suteikti saugius namus ir slaugą tiems, kurių gyvenimą pakeitė karas ar smurtas.

    Viena žinomiausių gyventojų yra 101 metų Aušvico ir Birkenau stovyklas išgyvenusi Ginette Kolinka. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip 98 metų Esther Senot, į Mauthauseną deportuota dar paauglė, Les Invalides pasirinko ir dėl asmeninės šeimos istorijos bei ryšio su kariuomenėje tarnavusiu broliu.

    „Les Invalides yra unikali vieta dėl dviejų priežasčių: ji turėjo būti didinga kaip valstybės simbolis ir kartu sukurta tiems, kurie nusipelnė viso gyvenimo globos“, – sakė institucijos gubernatorius generolas Christophe de Saint Chamas.

    Nauji karų sužeidimų „parašai“

    Les Invalides veikia ir kaip specializuota gydymo įstaiga, turinti patirties protezavimo, reabilitacijos bei sunkių negalių gydymo srityse. Čia taip pat buvo gydomi kai kurie Paryžiaus „Bataclan“ išpuolių nukentėjusieji, o tai pabrėžia institucijos vaidmenį ne vien kariams.

    Institucijos vadovai pabrėžia, kad kiekvienas karas atneša vis kitokį medicininį iššūkį. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu dominavo sunkios veido ir kūno traumos, vėliau, medicinai pažengus, išgyventi ėmė vis daugiau žmonių su stuburo pažeidimais, o pastarųjų dešimtmečių konfliktuose išryškėjo daugybinės amputacijos.

    „Šiandien ryškiausias konfliktų paliekamas pėdsakas yra psichologinė trauma“, – sakė Nacionalinės Les Invalides institucijos direktorius generolas Sylvain Ausset.

    Kartu su medicininėmis inovacijomis auga ir visuomenės lūkestis, kad pagalba bus visapusiška: nuo fizinės reabilitacijos iki ilgalaikio psichologinio palaikymo bei socialinės integracijos. Les Invalides modelis čia tampa simbolinis, nes rodo valstybės įsipareigojimą ne tik pagerbti, bet ir realiai pasirūpinti nukentėjusiais.

    Institucijos vadovybė akcentuoja, kad ši tradicija svarbi ir šiandienos kariams, vykstantiems į tarnybą: žinojimas, kad valstybė užtikrins ilgalaikę priežiūrą, laikomas moralinės sutarties dalimi. Dėl to Les Invalides Paryžiuje tebėra ne vien istorinis objektas, o gyva sistema, pritaikoma naujoms karo realijoms.

  • Luvras suvedė Mikelandželą ir Rodiną: parodoje 200 kūrinių, kurie privers pažvelgti kitaip

    Luvras suvedė Mikelandželą ir Rodiną: parodoje 200 kūrinių, kurie privers pažvelgti kitaip

    Du skulptūros milžinai po viena piramide

    Paryžiaus Luvre atidaryta paroda, kurioje vienoje erdvėje sugretinami Mikelandželas ir Auguste’as Rodinas. Kuratoriai kviečia žiūrovus stebėti ne epochų skirtumus, o tai, kas abiem meistrams buvo svarbiausia: gyvą žmogaus kūną ir jo vidinę energiją.

    Ekspozicijoje pristatoma apie 200 kūrinių ir su kūryba susijusių objektų: marmuro bei bronzos skulptūros, gipso modeliai, terakotos darbai, liejiniai ir piešiniai. Luvras parodą kūrė kaip dialogą, kuriame kūriniai „kalbasi“ tarpusavyje, o ne rikiuojami pagal chronologiją.

    Kodėl Mikelandželas ir Rodinas lyginami

    Šiuos autorius skiria maždaug 350 metų, tačiau jų kūryboje nuolat grįžtama prie tos pačios užduoties: kaip išjudinti „negyvą“ medžiagą taip, kad ji atrodytų kvėpuojanti. Parodoje akcentuojama, kad skulptūrose svarbi ne tik anatomija, bet ir būsena: įtampa, kančia, susikaupimas ar svajonė.

    Pasak Rodino muziejaus kuratorės ir vienos iš parodos sudarytojų Chloé Ariot, Mikelandželo kalba išaugo iš Renesanso ir tapo manierizmo pranaše, o Rodinas savo laikotarpiu laužė nusistovėjusius skulptūros kanonus. Toks sugretinimas leidžia pamatyti, kaip skirtingomis priemonėmis siekiama panašaus emocinio poveikio.

    „Mikelandželas labai aiškiai priklauso Renesanso tradicijai, o Rodinas savo epochoje iš esmės apvertė skulptūros taisykles“, – sakė Chloé Ariot.

    Paroda peržengia muziejaus sienas

    Luvras pabrėžia, kad paroda nėra vien formali dviejų autorių kūrinių „dvikova“. Greta skulptūrų ir piešinių siūloma platesnė, tarpdisciplininė perspektyva, primenanti, kad kūno vaizdavimas skulptūroje visuomet buvo susijęs ir su idėjomis apie žmogų, jo psichologiją bei laikmečio estetines normas.

    Pastaruoju metu didieji Europos muziejai vis dažniau renkasi būtent tokį formatą, kai parodos kuriamos kaip dialogas tarp skirtingų epochų ir meno krypčių. Tai padeda pritraukti platesnę auditoriją ir tuo pačiu suteikia naują kontekstą klasikiniams kūriniams, kurie dažnai atrodo „žinomi iš anksto“.

    „Ši paroda tam tikra prasme yra dviejų didžių skulptorių duetas, todėl ir programoje norėjome dueto idėjos“, – sakė Luvro scenos menų skyriaus vadovas Lucas Bouniol-Laffont.

    Paroda Mikelandželas Rodinas „Gyvieji kūnai“ Luvre veiks iki 2026 metų liepos 20 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps proga ne tik pamatyti retai vienoje vietoje sutelktus darbus, bet ir iš naujo apmąstyti, kaip per šimtmečius keitėsi žmogaus kūno vaizdavimo kalba.

  • „Pinnacle Guide“ įvertino kokteilių barus Europoje: aukščiausias įvertinimas atiteko Atėnams

    „Pinnacle Guide“ įvertino kokteilių barus Europoje: aukščiausias įvertinimas atiteko Atėnams

    Kas yra „Pinnacle Guide“?

    „Pinnacle Guide“ paskelbė naujausią Europos kokteilių barų sąrašo atnaujinimą, į kurį šį kartą įtraukta 18 naujų vietų. Gidas veikia nuo 2022 metais ir šiuo metu jame yra 191 įvertintas baras, o naujausioje atrankoje visame pasaulyje prisidėjo dar 46 nauji barai.

    Barai įvertinami vadinamaisiais „smeigtukais“ nuo vieno iki trijų, atsižvelgiant į gėrimų programą, bendruomeniškumą, vietos atmosferą ir dizainą. Vienas smeigtukas reiškia puikų lygį, du išskirtinį, o trys yra aukščiausias, išskirtinumo kartelę keliantis įvertinimas.

    Į gido atranką barai turi kandidatuoti patys, vėliau vertinamas jų pateiktas aprašas, atliekami papildomi patikrinimai ir rengiami anoniminiai vietos vertintojų vizitai. Toks modelis leidžia derinti viešai pateikiamą informaciją su realia patirtimi vietoje.

    Aukščiausias įvertinimas Atėnams

    Šį kartą vienintelis naujas Europos baras, gavęs tris smeigtukus, yra Atėnuose įsikūręs „Line Athens“. Tai reiškia, kad jis prisijungė prie itin mažo pasaulinio elito, kuriame iš viso yra tik keturi trijų smeigtukų barai.

    Europoje šį aukščiausią įvertinimą, be Atėnų naujoko, turi ir Londono „Lyaness“. Vertintojai pabrėžė „Line Athens“ interjero sprendimus ir tai, kad erdvė išlaiko ankstesnę pastato paskirtį, taip pat akcentavo muzikos programą, kuri padeda kurti nuoseklią baro atmosferą.

    Gidas atkreipė dėmesį ir į meniu logiką: jis siejamas su sezoniškumu, o sudedamosios dalys parenkamos pagal jų brandą ir prieinamumą. Skelbiama, kad meniu atnaujinamas kas du ar tris mėnesius, todėl lankytojai gali tikėtis nuolat kintančių skonių.

    Penki barai su dviem smeigtukais

    Du smeigtukus šiemet gavo penki Europos barai: po du Jungtinėje Karalystėje ir po vieną Italijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Į sąrašą pateko ir labai mažos erdvės, kurios remiasi nišine, į patirtį orientuota koncepcija.

    Italijos Bassano del Grappa mieste veikiantis „CuCù“ pristatomas kaip 12 vietų mikro baras, kuriame kokteiliai derinami su specialiai jiems parinktais desertais. Paryžiaus „De Vie“ įsikūręs 1800-ųjų laikų oloje, o gėrimų pasiūla priklauso nuo to, ką tuo metu gali pagaminti su komanda bendradarbiaujanti kūrybinė dirbtuvė.

    Įvertinimo sulaukė ir Šveicarijos Montrė „Funky Claude’s Bar“, kuriame kokteiliai susiejami su miesto džiazo festivalio istorija, o papildomas turinys pasiekiamas nuskenavus QR kodą. Jungtinėje Karalystėje išskirtas Česterio „tbc*“, kuris dirba veganiškai ir orientuojasi į atliekų mažinimą, taip pat Londono „The Emory Rooftop Bar“ su vaizdais į Hyde Park.

    Kurie barai gavo po vieną?

    Vienu smeigtuku Europoje įvertinta dar 12 naujų vietų, o daugiausia jų šį kartą atsirado Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje. Sąrašą papildė ir barai Graikijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje.

    Tarp naujų vieno smeigtuko barų paminėti „Alto“ Cervijoje, „American Bar at the Savoy“ ir „St James Bar“ Londone, „Danico“ Paryžiuje, „La Catedral Bar“ Ciuriche, „The Domino Club“ Lyde bei „Stravinskij Bar at Hotel de Russie“ Romoje. Atėnuose į sąrašą pateko ir „Barro Negro Athens“.

    „Pinnacle Guide“ pažymi, kad šiuo metu Europoje paraiškas priima tik Prancūzijoje, Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, kad dalis rinkų, nors ir turi stiprias kokteilių scenas, į vertinimą kol kas nepatenka.

    Alkoholį reikėtų vartoti atsakingai ir saikingai, laikantis vietos teisės aktų ir rekomendacijų. Planuojant keliones dėl barų patirčių, verta iš anksto pasitikrinti rezervacijas, darbo laiką ir taisykles.