Tag: Pasaulio sveikatos organizacija

  • 10 tūkst. žingsnių per dieną – mitas? Mokslas rodo, kad svarbiau visai kas kita

    10 tūkst. žingsnių per dieną – mitas? Mokslas rodo, kad svarbiau visai kas kita

    Kur atsirado 10 tūkst. žingsnių norma?

    Kasdienis vaikščiojimas yra viena paprasčiausių judėjimo formų: nereikia nei abonemento, nei brangios įrangos, o krūvį lengva prisitaikyti pagal amžių ir savijautą. Vis dėlto garsioji 10 tūkst. žingsnių riba dažnai pateikiama kaip privaloma taisyklė, nors ji ne visada atspindi medicinines rekomendacijas.

    Ekspertai pabrėžia, kad 10 tūkst. žingsnių yra patogus orientyras, bet ne magiška riba, žemiau kurios judėjimas „neveikia“. Sveikatos nauda didėja palaipsniui, o didžiausias pokytis dažnai įvyksta tada, kai žmogus iš labai mažo aktyvumo pereina į vidutinį.

    Kiek žingsnių iš tiesų pakanka?

    Naujesni didelės apimties tyrimai rodo, kad apčiuopiama nauda siejama ir su mažesniu skaičiumi nei 10 tūkst. Žmonėms, kurie kasdien nueina vos kelis tūkstančius žingsnių, net nedidelis padidėjimas gali būti susijęs su geresniais sveikatos rodikliais.

    Svarbu ir tai, kad verta vertinti ne vien žingsnių skaičių, bet ir intensyvumą. Greitesnis ėjimas, kai kvėpavimas paspartėja, bet dar galima kalbėtis, paprastai laikomas vidutinio intensyvumo aktyvumu ir prisideda prie ištvermės gerinimo.

    Ką rekomenduoja PSO ir kaip pradėti?

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinio aktyvumo. Praktikoje tai gali reikšti maždaug 30 minučių spartesnio ėjimo penkias dienas per savaitę, tačiau pradėti galima ir nuo 10–15 minučių.

    Jei iki šiol judėjimo buvo mažai, saugiausia strategija yra reguliarumas: dažniau trumpiau, o ne kartą per savaitę bandyti „atsigriebti“. Laikui bėgant galima ilginti maršrutą iki 20–30 minučių ir pamažu didinti tempą, stebint savijautą.

    Kasdienybėje padeda paprasti sprendimai: išlipti viena stotele anksčiau, dalį reikalų sutvarkyti pėsčiomis ar pridėti papildomą ratą aplink namus. Tokie pokyčiai dažniau tampa įpročiu nei staigus tikslas, kurį sunku išlaikyti ilgiau nei kelias dienas.

    Rudeniui ir tamsesniam paros laikui verta pasiruošti praktiškai: patogi avalynė su geru sukibimu, sluoksniuojami drabužiai ir atšvaitai po sutemų. Vyresniems žmonėms ypač svarbus saugumas, o kartu naudingi ir pusiausvyrą bei koordinaciją gerinantys pratimai, mažinantys griuvimų riziką.

    Galutinis tikslas nėra konkretus skaičius laikrodyje, o nuoseklus judėjimo didinimas ir tvarus įprotis. Jei šiandien pajudate šiek tiek daugiau nei vakar, tai jau yra kryptis, kuri ilgainiui duoda daugiausia naudos.

  • Iki 25 mln. žmonių gali sirgti 5 tipo diabetu: kodėl jis dešimtmečius buvo ignoruotas

    Tarptautinė diabetologų bendruomenė vis dažniau kalba apie vadinamąjį 5 tipo diabetą, kurį sieja ne su nutukimu ar įprastu atsparumu insulinui, o su ilgalaikiu nepakankamu maitinimusi ir maistinių medžiagų stoka. Skaičiuojama, kad ši būklė pasaulyje gali paliesti iki 25 000 000 žmonių, tačiau tikslus paplitimas vis dar neaiškus.

    Šis sutrikimas medicinos literatūroje minimas nuo praėjusio amžiaus vidurio, kai panašūs atvejai aprašyti Jamaikoje. Vėliau jis buvo įtrauktas į kai kurias klasifikacijas, tačiau dėl nevienodų diagnostikos kriterijų ir ribotų įrodymų ilgą laiką liko ginčytinas.

    Kodėl prireikė tiek metų?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl 5 tipo diabetas dešimtmečius neįsitvirtino kaip atskira diagnozė, yra sudėtingas atskyrimas nuo kitų formų. Klinikiniai požymiai gali priminti ir 1 tipo diabetą, ir pažengusį 2 tipo diabetą, o vietovėse, kur trūksta sveikatos priežiūros išteklių, dažnai nėra galimybių atlikti detalesnius tyrimus.

    Pasaulio sveikatos organizacija buvo pripažinusi su mitybos stoka siejamą diabetą, tačiau 1999 metais šią kategoriją pašalino iš klasifikacijos, argumentuodama įrodymų ir aiškių kriterijų stygiumi. Dėl to dalis pacientų ilgus metus patekdavo į kitų diabeto tipų „stalčių“, o jų gydymas ne visada būdavo optimalus.

    Kuo jis skiriasi nuo 2 tipo diabeto?

    Skirtingai nei 2 tipo diabetas, kuris dažniausiai susijęs su atsparumu insulinui, 5 tipo diabetas siejamas su nepakankama insulino gamyba. Manoma, kad ilgalaikis baltymų ir energijos trūkumas, taip pat mikroelementų stoka gali paveikti kasos vystymąsi ir jos gebėjimą reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje.

    Ši problema ypač aktuali regionuose, kur vis dar paplitęs maisto nepriteklius, įskaitant dalį Afrikos ir Pietų Azijos valstybių. Specialistai pabrėžia, kad dėl nevienodos diagnostikos praktikos ir ribotos statistikos realus sergančiųjų skaičius gali būti tiek nuvertintas, tiek pervertintas.

    Kodėl diagnozė svarbi gydymui?

    Tiksli diagnozė lemia gydymo taktiką, nes pacientams gali reikėti kitokio požiūrio nei taikant standartinius 1 ar 2 tipo diabeto algoritmus. Kai kuriais atvejais per agresyvus insulino skyrimas gali padidinti pavojingos hipoglikemijos riziką, ypač jei paciento organizmas jautriai reaguoja į dozes.

    Tarptautinė diabeto federacija 2025 metais paskelbė apie sprendimą šiai būklei skirti daugiau dėmesio ir suburti darbo grupę, kuri siektų suderinti diagnostikos kriterijus bei gydymo gaires. Tikimasi, kad tai padės tiksliau identifikuoti pacientus, geriau įvertinti paplitimą ir užtikrinti saugesnį, labiau individualizuotą gydymą.

    Gydytojai primena, kad diabeto simptomai dažnai būna panašūs nepriklausomai nuo tipo, todėl svarbu reaguoti į nuolatinį troškulį, dažną šlapinimąsi, nepaaiškinamą svorio kritimą, nuovargį ar regėjimo pokyčius. Pajutus šiuos požymius, reikėtų kreiptis į medikus ir atlikti gliukozės bei kitus reikalingus tyrimus.

  • Po 70-ies ne sporto salė: gydytojai atskleidė paprastą veiklą, nuo kurios verta pradėti šiandien

    Po 70-ies ne sporto salė: gydytojai atskleidė paprastą veiklą, nuo kurios verta pradėti šiandien

    Vyresniame amžiuje norint pagerinti savijautą nebūtina iškart eiti į sporto salę ar imtis intensyvių treniruočių. Specialistai pabrėžia, kad vienas paprasčiausių ir saugiausių startų daugeliui žmonių po 70-ies yra reguliarus ėjimas, pritaikytas pagal sveikatą ir dabartinį fizinį pasirengimą.

    Gydytojas Rafaelis Hidalgo vyresnio amžiaus žmonėms siūlo pradėti nuo 20–30 minučių ėjimo maždaug penkis kartus per savaitę. Gerėjant ištvermei, trukmę galima palaipsniui didinti iki 40–60 minučių, tačiau tempas turi išlikti toks, kad būtų komfortiška kvėpuoti ir kalbėti.

    Tokios rekomendacijos dera su Pasaulio sveikatos organizacijos gairėmis, kuriose suaugusiesiems, įskaitant senjorus, patariama per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos. Svarbi detalė ta, kad akcentuojamas laipsniškumas: net ir mažesnis kiekis judėjimo yra geriau nei visiškas nejudrumas.

    Dažnai minimi 10 000 žingsnių nėra privalomas tikslas kiekvienam. Tyrimų apžvalgos rodo, kad 60 metų ir vyresniems žmonėms mirtingumo rizika mažėja didėjant žingsnių skaičiui, o ryškesnė nauda dažnai stabilizuojasi maždaug ties 6 000–8 000 žingsnių per dieną.

    Svarbiausias principas yra progresas nuo asmeninio starto taško. Jei žmogus iki šiol nueidavo 2 000–3 000 žingsnių per dieną, net vienas papildomas pasivaikščiojimas gali tapti reikšmingu pokyčiu ir realiai pagerinti bendrą savijautą.

    Reguliarus ėjimas siejamas su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle, mažesne 2 tipo diabeto rizika, geresne nuotaika ir kognityvine funkcija. Tai taip pat padeda palaikyti judrumą kasdienėse veiklose, kurios su amžiumi neretai tampa sudėtingesnės.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien ėjimo gali nepakakti, jei tikslas yra ilgiau išlaikyti jėgą ir stabilumą. Senjorams dažnai rekomenduojama bent 2 dienas per savaitę įtraukti raumenis stiprinančius pratimus ir reguliariai lavinti pusiausvyrą, nes tai padeda mažinti griuvimų riziką.

    Tai nebūtinai reiškia darbą su svarmenimis. Pradžiai gali tikti pratimai su savo kūno svoriu, atsistojimai nuo kėdės, pasistiebimai ant pirštų ar paprasti pusiausvyros pratimai, atliekami laikantis stabilios atramos.

    Einant verta rinktis patogią avalynę su geru sukibimu ir maršrutą, atitinkantį galimybes. Pradžioje gali užtekti 15–20 minučių ramaus ėjimo, o vėliau didinti trukmę arba šiek tiek spartinti tempą, tačiau vengti staigių šuolių.

    Medikai taip pat ragina stebėti organizmo signalus. Jei fizinio krūvio metu atsiranda krūtinės skausmas, neįprastas dusulys, galvos svaigimas ar staigus silpnumas, krūvį reikia nutraukti ir pasitarti su gydytoju, ypač sergant lėtinėmis ligomis ar po ilgesnės pertraukos.

    Ilgalaikius rezultatus dažniausiai lemia ne maksimalus intensyvumas, o reguliarumas. Trumpesnis pasivaikščiojimas kelis kartus per savaitę daugeliui yra tvaresnis pasirinkimas nei per ambicingas planas, kurio greitai atsisakoma.

  • Lenkai beveik visą dieną nejudėdami: mokslininkai paaiškino, kas tada vyksta smegenims

    Lenkai beveik visą dieną nejudėdami: mokslininkai paaiškino, kas tada vyksta smegenims

    Prieš Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, minimą spalio 10 dieną, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip kasdieniai įpročiai veikia emocinę būseną. Vienas svarbiausių veiksnių, apie kurį dažnai pamirštama, yra fizinis aktyvumas ir tai, kiek laiko per dieną praleidžiame sėdėdami.

    „ASICS“ užsakymu atliktas tarptautinis tyrimas parodė, kad Lenkijoje gyventojai net 85 proc. budrumo laiko praleidžia be judėjimo. Tyrime dalyvavo 34 000 žmonių iš 31 šalies, o pasaulio vidurkis siekė 86 proc., tad problema yra platesnė nei vienos valstybės kasdienybė.

    Kas skatina sėslumą?

    Tyrimo duomenys rodo, kad šiuolaikinis patogumas natūralias progas judėti mažina iki minimumo. Darbas prie kompiuterio, apsipirkimas internetu, nuotolinės paslaugos ir pramogos ekranuose leidžia visą dieną praleisti beveik neišeinant į lauką.

    Net 65 proc. apklaustųjų pripažino, kad dėl tokio gyvenimo ritmo lengva praleisti dieną beveik be jokio judesio. 40 proc. teigė, kad galėtų neišeiti iš namų bent tris dienas, o 18–24 metų grupėje šis skaičius tyrime kilo iki 60 proc.

    Sėslumas nebūtinai reiškia akivaizdžias svorio problemas, tačiau jis siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto rizika, blogesne miego kokybe ir didesniu bendru mirtingumu. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad fizinis neaktyvumas yra viena svarbiausių išvengiamų sveikatos rizikų, o sėdėjimą verta mažinti net ir tiems, kurie sportuoja.

    Judėjimas ir psichikos savijauta

    „ASICS“ 2024 metais skelbto „State of Mind“ tyrimo rezultatai parodė ryškų ryšį tarp aktyvumo ir savijautos. Vidutinis psichologinės savijautos įvertinimas buvo 65 balai iš 100, fiziškai aktyvių žmonių grupėje siekė 67, o neaktyvių krito iki 54.

    Šie skaičiai nerodo, kad judėjimas vienas pats paaiškina visą skirtumą, nes savijautą veikia miegas, socialiniai ryšiai, gyvenimo aplinkybės ir sveikatos būklė. Vis dėlto moksliniai vertinimai nuosekliai rodo, kad aktyvumas gali mažinti streso pojūtį, gerinti dėmesį ir emocijų reguliavimą, o kai kuriems žmonėms tampa svarbiu kasdieniu stabilumo ramsčiu.

    „Fizinis aktyvumas veikia ir smegenų veiklą, ir nuotaiką, nes daro įtaką neurocheminėms sistemoms, susijusioms su motyvacija, atlygio pojūčiu ir streso reguliavimu“, – sakė platformos „pleso“ specialistė Marlenа Raczuk.

    Dažnai minimos endorfinos, tačiau tyrimai rodo, kad geresnę savijautą po bėgimo ar treniruotės gali lemti ne vien jos. Prie poveikio prisideda ir kiti biologiniai mechanizmai, taip pat psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, saviveiksmingumo jausmas, rutinos atkūrimas ir socialinis kontaktas, kai judama kartu.

    Kiek judėti rekomenduoja PSO?

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos. Taip pat patariama bent dvi dienas per savaitę skirti raumenis stiprinantiems pratimams.

    Praktikoje tai nebūtinai reiškia sporto salę ar sudėtingą planą. Dažnai veiksmingiausia pradžia yra trumpi pasivaikščiojimai, važiavimas dviračiu, plaukimas ar šokis, o dar viena svarbi taisyklė yra pertraukti ilgą sėdėjimą bent kelioms minutėms kas valandą.

    Specialistai primena, kad judėjimas gali papildyti psichoterapiją ar medikamentinį gydymą, tačiau jų nepakeičia. Jei nerimas ar depresijos simptomai užsitęsia, trukdo kasdienybei ar stiprėja, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.

  • Gripo sezonas startuoja anksčiau: specialistai įspėja dėl pakitusio A(H3N2) varianto

    Gripo sezonas startuoja anksčiau: specialistai įspėja dėl pakitusio A(H3N2) varianto

    Kas keičiasi naujame sezone?

    Ruduo tradiciškai žymi kvėpavimo takų infekcijų suaktyvėjimą, o kartu prasideda ir sezoninės gripo vakcinacijos etapas. Nors didžiausias sergamumas gripu dažniausiai fiksuojamas žiemą, pirmieji atvejai ir protrūkiai įprastai ima ryškėti dar rudenį.

    2026 metų spalio 1 dieną Lenkijos vyriausiasis sanitarijos inspektorius dr. Pawełas Grzesiowskis atkreipė dėmesį, kad epidemiologinė situacija keičiasi, o virusai plinta nevienodai skirtinguose regionuose. Pasak jo, ankstesnis pasirengimas sezonui padeda sumažinti hospitalizacijų ir komplikacijų riziką.

    „Gripo virusai kasmet kinta, todėl negalime remtis vien ankstesnių sezonų patirtimi“, – sakė dr. Pawełas Grzesiowskis.

    Pakito virusas, bet simptomai tie patys

    Pasaulio sveikatos organizacija pastaraisiais sezonais atidžiau stebi gripo A(H3N2) atmainas, įskaitant ir vadinamąją K pogrupio kryptį, apie kurią buvo pranešta 2025 metų vasarą. Tokie genetiniai pokyčiai gali lemti spartesnį plitimą arba mažesnį anksčiau susiformavusio imuniteto veiksmingumą.

    Vis dėlto vien viruso „pasikeitimas“ savaime nereiškia, kad liga bus sunkesnė. Turimi stebėsenos duomenys tarptautiniu mastu paprastai vertinami atsargiai, o ligos sunkumas priklauso ir nuo amžiaus, gretutinių ligų, skiepijimo bei to, kaip greitai pradedamas gydymas rizikos grupėms.

    Gripo simptomai iš esmės išlieka panašūs ir dažniausiai prasideda staiga: pakyla temperatūra, atsiranda šaltkrėtis, raumenų ir galvos skausmai, bendras silpnumas. Taip pat gali varginti sausas kosulys, gerklės skausmas, sloga, o kai kuriems žmonėms pasireiškia ir virškinimo sutrikimai.

    Ne visiems sergantiesiems pasireiškia visi požymiai, o vyresniems žmonėms gripas kartais gali vykti ir be labai aukštos temperatūros. Specialistai pabrėžia, kad vien pagal simptomus patikimai atskirti gripo nuo COVID-19 ar kitų ūminių kvėpavimo takų infekcijų dažnai neįmanoma.

    Skiepai ir apsauga: ką svarbu žinoti

    Sezoninės gripo vakcinos kasmet atnaujinamos pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, atsižvelgiant į pasaulinę virusų cirkuliaciją. 2026–2027 metų sezonui vakcinos sudėtis orientuota į apsaugą nuo gripo A(H1N1), A(H3N2) ir B tipo viruso iš Victoria linijos.

    Skiepijimas neužtikrina, kad žmogus tikrai nesusirgs, tačiau reikšmingai sumažina sunkios eigos, komplikacijų ir hospitalizacijos tikimybę. Tai ypač aktualu vyresniems žmonėms, nėščiosioms, mažiems vaikams ir sergantiems lėtinėmis širdies, plaučių ligomis ar turintiems imuniteto sutrikimų.

    Medikai primena, kad imunitetas po skiepo susiformuoja ne iš karto, dažniausiai per maždaug dvi savaites, todėl delsti iki didžiausio sergamumo piko nėra naudinga. Tačiau pasiskiepyti galima ir vėliau, nes vakcinacija rekomenduojama viso sezono metu.

    Gripas pavojingas ne vien kelioms dienoms iš lovos išguldančiais simptomais. Jis gali komplikuotis plaučių uždegimu, paūminti lėtines ligas, retesniais atvejais sukelti širdies raumens uždegimą ar neurologines komplikacijas.

    Įtariant gripą rizikos grupėse itin svarbus greitas kontaktas su gydytoju, nes antivirusiniai vaistai veiksmingiausi, kai pradedami vartoti per pirmąsias 48 valandas nuo simptomų pradžios. Dusulys, stiprus krūtinės skausmas ar sąmonės sutrikimai laikomi signalais nedelsiant kreiptis skubios pagalbos.

    Be skiepų, sezonui pasiruošti padeda ir kasdienės priemonės: rankų higiena, patalpų vėdinimas, sergant likimas namuose bei kontaktų ribojimas. Šios priemonės mažina plitimą ne tik gripo, bet ir kitų kvėpavimo takų virusų.

  • Maras nie išnyko: kaip juo užsikrečiama, kokie simptomai išduoda ir kodėl gydymas veikia

    Maras nie išnyko: kaip juo užsikrečiama, kokie simptomai išduoda ir kodėl gydymas veikia

    Maras vis dar cirkuliuoja gamtoje

    Maras yra bakterinė zoonozė, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis. Nors liga dažniausiai siejama su viduramžiais, ji nėra išnykusi ir iki šiol sporadiškai nustatoma įvairiuose pasaulio regionuose.

    Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, pastaraisiais metais valstybės ir toliau praneša apie įtariamus ir patvirtintus maro atvejus. Natūralūs ligos židiniai susiję su laukiniais graužikais ir jų parazitais, todėl liga gali atsinaujinti ten, kur cirkuliuoja bakterija.

    Kaip plinta maras ir kada rizika didžiausia

    Dažniausias užsikrėtimo kelias žmonėms yra užkrėstos blusos įkandimas, kai blusa prieš tai maitinosi sergančiu graužiku. Užsikrėsti galima ir tiesiogiai kontaktuojant su infekuotu gyvūnu, jo audiniais ar kūno skysčiais, pavyzdžiui, dorojant gaišeną.

    Pavojingiausia dėl plitimo tarp žmonių laikoma plaučių maro forma, kai bakterijos perduodamos oro lašeliniu būdu kosint ar čiaudint. Vis dėlto tokiai transmisijai paprastai reikia artimo ir užsitęsusio kontakto su jau simptomus turinčiu žmogumi.

    Pagrindinės formos ir simptomai

    Dažniausia yra buboninio maro forma, kuriai būdingi staiga padidėję, labai skausmingi limfmazgiai. Taip pat gali pasireikšti karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas ir galvos skausmas.

    Sepsinė maro forma išsivysto tada, kai bakterijos patenka į kraują, o plaučių maras pažeidžia kvėpavimo sistemą. Negydomos sepsinė ir plaučių formos yra itin pavojingos, todėl ankstyvas atpažinimas lemia gydymo sėkmę.

    „Net jei būtų patvirtinta, kad tai buvo maras, šiandien turime veiksmingų ir plačiai prieinamų antibiotikų, svarbiausia nepraleisti laiko“, – sakė infekcinių ligų specialistas dr. Michałas Chojnickis.

    Diagnostika, gydymas ir ką svarbu žinoti Europoje

    Maro įtarimas vertinamas pagal klinikinius simptomus, epidemiologinę anamnezę ir laboratorinius tyrimus. Diagnostikoje gali būti taikomi mikrobiologiniai metodai ir molekuliniai tyrimai, įskaitant PGR, o esant pagrįstam įtarimui gydymas antibiotikais pradedamas nedelsiant.

    Įtariant plaučių marą taikoma izoliacija, nes ši forma gali plisti per kvėpavimo takus. Artimą kontaktą turėjusiems asmenims gali būti rekomenduojamas stebėjimas ir profilaktika pagal medikų ir visuomenės sveikatos specialistų sprendimus.

    Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras yra pažymėjęs, kad šiuo metu nėra duomenų apie nuolatinį plaučių maro plitimą žmonių populiacijoje Europoje. Praktikoje tai reiškia, kad rizika atsitiktiniam protrūkiui išlieka labai maža, tačiau budrumas svarbus keliaujant ar dirbant su laukiniais gyvūnais endeminėse teritorijose.

    „Plaučių maras gali plisti tarp žmonių, bet jis nesklinda taip lengvai kaip gripas ar COVID-19, todėl epidemijos tikimybė paprastai vertinama kaip nedidelė“, – sakė dr. Michałas Chojnickis.

    Kur pasaulyje liga pasitaiko ir kodėl apie ją vėl kalbama

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad daugiausia susirgimų nuo 1990-ųjų fiksuojama Afrikoje, ypač Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Madagaskare, o tarp endeminių šalių minimas ir Peru. Pavieniai atvejai registruojami ir Azijoje.

    Maras nustatomas ir Jungtinėse Valstijose, kur kasmet vidutiniškai fiksuojama apie 5 atvejai, daugiausia kaimiškose Vakarų regionų teritorijose. Ekspertai pabrėžia, kad dėmesys šiai ligai išauga tuomet, kai pasirodo pranešimų apie įtariamus atvejus ar incidentus laboratorijose, tačiau realią riziką dažniausiai riboja greita diagnostika ir gydymas.

    Istorinis kontekstas ir realios grėsmės šiandien

    Istoriškai maras paliko ryškų pėdsaką ir dabartinės Lenkijos teritorijoje, ypač XVIII amžiaus pradžioje. Tuomet epidemijos galėjo nusinešti didelę dalį miestų gyventojų, o šaltiniuose minima, kad Poznanėje 1707–1710 metais mirė apie 65 proc. gyventojų, tai yra apie 9 000 žmonių.

    Šiandien situacija iš esmės kitokia: turimi antibiotikai ir infekcijų kontrolės priemonės leidžia efektyviai gydyti marą, jei liga atpažįstama laiku. Specialistai taip pat primena, kad kasdienėje praktikoje daug didesnę naštą sveikatos sistemoms sukelia sezoninės infekcijos, ypač gripas.

    Pasak dr. Michało Chojnickio, gripo našta gali būti neproporcingai didesnė už maro riziką, nes gripas kasmet sukelia masinį sergamumą ir hospitalizacijas. Dėl to visuomenės sveikatos požiūriu svarbios profilaktikos priemonės, įskaitant skiepijimąsi nuo gripo rizikos grupėms.

  • Rusija atmeta raginimus atskleisti duomenis apie maro atvejį Sibire: kalbama ir apie antrą užsikrėtimą

    Rusija atmeta raginimus atskleisti duomenis apie maro atvejį Sibire: kalbama ir apie antrą užsikrėtimą

    Kas nutiko Irkutsko srityje

    Rusijos valdžios institucijos trečiadienį atmetė raginimus skaidriai pateikti informaciją apie galimą maro atvejį Sibire, kai pranešta apie laboratorijos darbuotojos mirtį ir galimą antrą užsikrėtimą. Situacija siejama su Irkutsko sritimi, kur veikia priešmarinių tyrimų institucija, dirbanti su pavojingais patogenais.

    Rusijos visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba Rospotrebnadzor tvirtino nematanti epideminės rizikos ir nurodė, kad atlikti beveik 5 000 laboratorinių tyrimų esą neparodė pavojingų patogenų. Taip pat skelbta, kad didžioji dalis su mirusia darbuotoja kontaktavusių asmenų jau baigė medicininę stebėseną.

    Oficiali versija ir prieštaringi signalai

    Rusijos pareigūnai viešai laikėsi pozicijos, kad mirusi 28 metų darbuotoja galėjo sirgti plaučių uždegimu, o tiksli mirties priežastis dar nenustatyta. Tuo pat metu žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie antrą galimą atvejį, taip pat siejamą su kvėpavimo takų liga neaiškios kilmės.

    Kremlius šiuos pranešimus atmetė ir ragino visuomenę remtis tik oficialiais Rospotrebnadzor pranešimais.

    „Žiniasklaida dabar praneša labai daug, ir didžioji dalis šios informacijos apie situaciją yra klaidinga“, – sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

    Tarptautinis spaudimas ir PSO vaidmuo

    Didėjant neapibrėžtumui, tarptautinės institucijos ragino Maskvą pateikti aiškius duomenis apie užsikrėtimų aplinkybes, atliktus tyrimus ir taikomas kontrolės priemones. Šis klausimas aktualus ne tik dėl paties incidento, bet ir dėl tarptautinių įsipareigojimų teikti savalaikę informaciją pagal Tarptautines sveikatos taisykles.

    Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas paragino Rusiją išsklaidyti abejones dėl pranešimų apie galimą antrą atvejį. PSO taip pat yra pabrėžusi, kad skaidrus ir operatyvus duomenų dalijimasis yra esminė priemonė valdant užkrečiamųjų ligų grėsmes.

    Jungtinės Amerikos Valstijos tuo metu pranešė oficialiai paprašiusios papildomos informacijos iš Rusijos valdžios. Kremlius teigė neturintis duomenų, kad būtų gavęs tokį oficialų kreipimąsi.

    Kuo pavojingas plaučių maras

    Plaučių maras laikomas pavojingiausia maro forma, nes pažeidžia plaučius ir, skirtingai nei buboninis maras, gali plisti nuo žmogaus žmogui per kvėpavimo takų lašelius. Inkubacinis laikotarpis gali būti trumpas, o laiku nepradėjus gydymo liga gali baigtis mirtimi, tačiau anksti nustačius ir skyrus antibiotikus pasveikimo tikimybė yra didelė.

    Buboninis maras dažniau siejamas su užkrėstų blusų įkandimais ir paprastai pasireiškia skausmingais limfmazgių uždegimais. PSO ir kitos sveikatos institucijos pabrėžia, kad svarbiausi veiksniai tokiose situacijose yra greita diagnostika, kontaktų nustatymas, stebėsena ir aiškus rizikos komunikavimas.

    Jei Sibire fiksuotas atvejis būtų oficialiai patvirtintas kaip maras, tai būtų pirmas patvirtintas maro užsikrėtimas Rusijoje nuo 2016 metų. Kol kas tarptautinė bendruomenė laukia detalesnių laboratorinių išvadų ir aiškesnių atsakymų dėl galimo antro susirgimo.

  • Harvardo gydytojai atskleidė, kaip lėtinti senėjimą: vienos stebuklingos dietos nėra

    Harvardo gydytojai atskleidė, kaip lėtinti senėjimą: vienos stebuklingos dietos nėra

    Vis dažniau kalbant apie ilgaamžiškumą, ekspertai pabrėžia paprastą tiesą: senėjimo proceso neįmanoma sustabdyti vienu universaliu mitybos planu. Harvardo medicinos krypties gydytojų ir sveikos gyvensenos tyrėjų įžvalgos sutampa su naujausiomis rekomendacijomis – mitybą ir fizinį krūvį verta derinti prie amžiaus, sveikatos būklės ir rizikos veiksnių.

    Gydytojas ir knygos „Eat Your Age“ autorius Ianas K. Smithas akcentuoja, kad skirtingais gyvenimo dešimtmečiais keičiasi energijos poreikis, raumenų masė, kaulų tankis ir lėtinių ligų rizika. Tai nereiškia, kad po kiekvieno gimtadienio reikia naujos dietos, tačiau būtina nuolat vertinti, kas kūnui svarbiausia dabar.

    Mityba: mažiau perdirbta, daugiau įvairovės

    Patikimiausi įrodymai sieja geresnę sveikatą su mityba, paremta mažai perdirbtais produktais. Dažnai kaip pavyzdys minima Viduržemio jūros regiono mityba, kurioje vyrauja daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai, sėklos ir alyvuogių aliejus.

    Toks modelis daugelyje tyrimų siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei 2 tipo diabeto rizika, taip pat palankesniais kraujospūdžio ir lipidų rodikliais. Specialistai pabrėžia ir praktinį principą: kuo daugiau spalvų lėkštėje ir kuo mažiau itin perdirbtų užkandžių, tuo lengviau laikytis ilgalaikės rutinos.

    Ypatingas dėmesys skiriamas omega-3 riebalų rūgščių šaltiniams, pakankamam skaidulų kiekiui ir pridėtinio cukraus ribojimui. Nors socialiniuose tinkluose dažnai ieškoma vieno produkto, kuris esą veikia kaip jaunystės eliksyras, ekspertai primena, kad sveikatą lemia visuma – nuoseklūs kasdieniai pasirinkimai.

    Raumenys ir kaulai: kodėl bėgant metams tai tampa kritiška

    Su amžiumi raumenų masė ir jėga natūraliai mažėja, todėl baltymai ir jėgos pratimai tampa ypač svarbūs. Pakankamas baltymų kiekis mityboje padeda palaikyti raumenis, o tai tiesiogiai susiję su mobilumu, pusiausvyra ir savarankiškumu.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems įtraukti raumenis stiprinančią veiklą bent 2 kartus per savaitę, o šalia jos – reguliarią aerobinio krūvio rutiną. Tai gali būti greitas ėjimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas, svarbiausia – pastovumas ir saugus intensyvumas.

    Vyresniame amžiuje didėja ir kritimų rizika, todėl greta jėgos pratimų verta skirti dėmesio pusiausvyrai, koordinacijai ir lankstumui. Tokios treniruotės mažina traumų tikimybę ir padeda išlaikyti kasdienę funkciją, pavyzdžiui, lengviau lipti laiptais ar atsistoti nuo kėdės.

    Profilaktika ir papildai: ką verta prisiminti

    Ekspertai primena, kad sveikas senėjimas nesibaigia virtuvėje ar sporto salėje. Reguliarūs kraujospūdžio matavimai, gliukozės ir lipidų tyrimai, taip pat amžiui tinkamos patikros leidžia anksčiau pastebėti problemas, kurios ilgai gali nesukelti aiškių simptomų.

    Kalbant apie vitaminą D ar kalcį, vieno sprendimo visiems nėra: papildų poreikį geriausia vertinti pagal mitybą, tyrimų rezultatus ir gydytojo rekomendacijas. Bendras principas paprastas – didžiausią naudą dažniausiai duoda ne brangios programos, o nuoseklus derinys: subalansuota mityba, judėjimas, kokybiškas miegas ir profilaktika.

  • Šaukštelis medaus kasdien: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų vyksta organizme

    Šaukštelis medaus kasdien: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų vyksta organizme

    Šaukštelis medaus dažnai pristatomas kaip natūralus būdas sustiprinti organizmą, tačiau moksliškai tai nėra stebuklingas vaistas. Medaus pagrindą sudaro gliukozė ir fruktozė, todėl jis pirmiausia veikia kaip greitai pasisavinamas energijos šaltinis, panašiai kaip ir kiti paprastieji cukrūs.

    Svarbus niuansas tas, kad Pasaulio sveikatos organizacija meduje esančius cukrus priskiria vadinamiesiems laisviesiems cukrams. Tai reiškia, kad net ir natūralūs saldikliai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei racione netrūksta saldumynų ar saldintų gėrimų.

    Kuo medus skiriasi nuo cukraus?

    Nors kalorijų ir cukrų prasme medus nėra kardinaliai kitoks nei cukrus, jis turi ir papildomų medžiagų. Meduje aptinkama nedideli kiekiai aminorūgščių, fermentų bei fenolinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šių medžiagų kiekis skiriasi priklausomai nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, taip pat nuo apdorojimo ir laikymo. Dėl to vieno medaus poveikis gali būti kitoks nei kito, o reklaminiai pažadai dažnai pernelyg apibendrinti.

    Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad medaus vartojimas kai kuriuose tyrimuose buvo siejamas su nedideliais pokyčiais: mažesne gliukozės koncentracija nevalgius, mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio bei trigliceridų kiekiu, o DTL cholesterolio rodikliai kai kada didėjo. Vis dėlto daliai išvadų įrodymų patikimumas vertinamas kaip žemas, todėl medaus nereikėtų laikyti gydymo priemone.

    Ar medus padeda žarnynui?

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama medaus ir žarnyno mikrobiotos sąsajoms. Viename 2024 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad pridėjus medaus į jogurtą su Bifidobacterium animalis, šių bakterijų aptikta daugiau virškinamajame trakte.

    Tačiau toks pokytis ne visada reiškia aiškiai juntamą naudą: tame pačiame tyrimų kontekste nebuvo įtikinamai parodyta ryški žarnyno veiklos, savijautos ar pažintinių funkcijų gerėjimo nauda. Kitaip tariant, mikrobiotos pokyčiai nebūtinai automatiškai virsta apčiuopiamu rezultatu kasdienybėje.

    Karšta arbata ir medus: ar jis tampa cukrumi?

    Gana dažnai kartojamas teiginys, kad virš 40 laipsnių medus esą tampa paprastu cukrumi ir praranda visas savybes. Toks aiškinimas yra per daug supaprastintas, nes temperatūra skirtingas medžiagas veikia nevienodai.

    Šiluma gali mažinti kai kurių fermentų aktyvumą ir silpninti antibakterines savybes, ypač jei medus ilgai ir stipriai kaitinamas. Kita vertus, tai nereiškia, kad įdėjus medaus į šiltą gėrimą visi naudingi junginiai iš karto išnyksta, nes poveikis priklauso ir nuo temperatūros, ir nuo kaitinimo trukmės, ir nuo medaus rūšies.

    Jei tikslas yra kuo labiau išsaugoti natūralias medaus savybes, praktiškiausia palaukti, kol gėrimas šiek tiek pravės, ir tik tada jį saldinti. Taip sumažinama tikimybė, kad jautresni junginiai bus paveikti stipriau.

    Kiek medaus yra per daug?

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudos gali duoti riba iki 5 proc. Į šį skaičiavimą patenka ir meduje esantys cukrūs, todėl svarbiausia yra bendras dienos kontekstas.

    Sveikam žmogui viena ar dvi arbatiniai šaukšteliai gali būti suderinti su subalansuota mityba, ypač jei medus pakeičia kitą saldiklį, o ne tampa papildomu saldžiu priedu. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai medus įtraukiamas ne vietoj, o kartu su kitais cukraus šaltiniais.

    Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, sergantys cukriniu diabetu ar turintys angliavandenių apykaitos sutrikimų, nes medus gali kelti gliukozės šuolius. Taip pat medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių amžiaus dėl kūdikių botulizmo rizikos.

  • Mėnuo be alkoholio per Sober October: ką organizmas pajunta greičiau, nei tikitės

    Mėnuo be alkoholio per Sober October: ką organizmas pajunta greičiau, nei tikitės

    Kas yra Sober October?

    Sober October, dar vadinamas blaiviuoju spaliu, yra mėnesio trukmės iššūkis sąmoningai atsisakyti alkoholio. Nors pastaraisiais metais idėja plačiai išplito socialiniuose tinkluose, jos šaknys siekia ankstesnes visuomenines iniciatyvas, kai abstinencija buvo siejama ir su paramos rinkimu.

    Vienas ankstyvų pavyzdžių – Australijoje vykusi iniciatyva „Ocsober“, skatinusi mėnesį nevartoti alkoholio ir kartu rinkti lėšas prevencijai bei švietimui. Vėliau panašus formatas įsitvirtino ir Jungtinėje Karalystėje, kur 2013 metais organizacija „Macmillan Cancer Support“ pradėjo kampaniją „Go Sober for October“.

    Kokie pokyčiai per 31 dieną?

    Nors 31 diena gali atrodyti neilgas laikas, tyrimai rodo, kad daliai žmonių sveikatos rodikliai per mėnesį gali pastebimai pasikeisti. 2018 metais žurnale BMJ Open paskelbtame tyrime stebėta, kaip jaučiasi žmonės, įprastai vartoję alkoholį vidutiniškai ar daugiau ir mėnesiui jo atsisakę.

    Po mėnesio abstinencijos tyrėjai fiksavo geresnį jautrumą insulinui, mažesnį kraujospūdį ir nedidelį kūno masės sumažėjimą. Taip pat pagerėjo kai kurie kepenų veiklą atspindintys laboratoriniai rodikliai, o grupėje, kuri alkoholio neatsisakė, panašių pokyčių nepastebėta.

    Vis dėlto tai buvo stebimasis tyrimas, todėl jo rezultatai nereiškia, kad identišką efektą patirs kiekvienas. Pokyčius lemia ankstesni vartojimo įpročiai, bendra sveikatos būklė, mityba, fizinis aktyvumas ir miego režimas.

    Kepenys, miegas ir svoris: ką žmonės pastebi dažniausiai?

    Kepenys atlieka pagrindinį vaidmenį skaidant alkoholį, o jo metabolizmo metu susidaro ir organizmui toksiškos medžiagos, pavyzdžiui, acetaldehidas. Mėnesio pertrauka daugeliui tampa laikotarpiu, kai sumažėja organizmo apkrova, tačiau tai nėra stebuklingas organizmo „išvalymas“ ar garantuotas ankstesnės žalos panaikinimas.

    Dažnas tikisi, kad alkoholis padeda užmigti, tačiau miego kokybė ne visada pagerėja. Alkoholis gali trikdyti miego struktūrą ir didinti prabudimų skaičių, o jo atsisakius dalis žmonių pastebi ramesnį miegą ir lengvesnį atsikėlimą ryte.

    Dar vienas praktinis aspektas – energijos kiekis. Alus, vynas ar kokteiliai gali turėti daug kalorijų, be to, alkoholis neretai susijęs su vėlyvais užkandžiais ar sūriu maistu, todėl atsisakius alkoholio daliai žmonių sumažėja bendras kalorijų suvartojimas ir svoris kiek krenta.

    Tačiau Sober October neturėtų būti laikomas svorio metimo programa. Kūno masę lemia ne vien gėrimai, o visuma: mityba, aktyvumas, stresas ir ankstesni įpročiai, todėl vien tik mėnesio abstinencija nebūtinai duos vienodą rezultatą visiems.

    Ne mažiau svarbi nauda yra elgesio ir įpročių „diagnostika“. Mėnuo be alkoholio dažnai padeda aiškiau pamatyti, kokiose situacijose kyla noras išgerti, pavyzdžiui, po įtampos darbe ar bendraujant su draugais, ir leidžia sąmoningiau spręsti, kaip elgtis ateityje.

    Svarbu suprasti, kad mėnesio abstinencija nėra leidimas po to grįžti prie gausesnio vartojimo be pasekmių. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad vertinant vėžio riziką nėra visiškai saugios alkoholio dozės, o etanolis priskiriamas kancerogenams ir siejamas su didesne kelių vėžio rūšių rizika.

    Dėl to Sober October daugeliui tampa ne vienkartiniu eksperimentu, o startu ilgalaikiams pokyčiams: mažesniam vartojimui, retesnėms progoms ir aiškesniam santykiui su alkoholiu. Jei kyla abejonių dėl vartojimo įpročių ar sveikatos, pravartu pasitarti su šeimos gydytoju ar priklausomybių konsultantu.