CP v2

Tag: Pasaulio sveikatos organizacija

  • Perki czubrycą kaip žolele? Šios „prieskonio“ sudėties detalės gali nemaloniai nustebinti

    Czubryca daugeliui asocijuojasi su žolelių prieskoniu, kuris akimirksniu suteikia patiekalams Balkanų virtuvei būdingą aromatą. Tačiau pirkėjai dažnai nustemba sužinoję, kad skirtingose šalyse šis pavadinimas reiškia ne tą patį.

    Bulgarijoje „čubrica“ paprastai yra tiesiog kalninis čiobrelis giminaitis – kalninis dašis, dažniausiai parduodamas kaip viena žolelė. Tuo metu Lietuvoje ir kitose regiono rinkose po tuo pačiu pavadinimu dažnai slepiasi jau paruoštas mišinys, kuriame žolelės sudaro tik dalį, o skonis ir paskirtis gali smarkiai skirtis.

    Kodėl skonis toks intensyvus?

    Pagrindinį aromatą mišiniui suteikia dašis: jo eteriniuose aliejuose dažniausiai minimi karvakrolis ir timolis, randami ir raudonėlyje bei čiobrelyje. Šie junginiai siejami su ryškiu, šiek tiek aštriu ir šildančiu prieskonių profiliu, todėl net maža žiupsnelis gali pakeisti visą patiekalą.

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad tokie junginiai gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą, todėl istoriškai panašūs prieskoniai buvo vertinami ir dėl praktinių savybių virtuvėje. Vis dėlto kasdienėje mityboje didžiausią reikšmę turi ne pažadai, o reali sudėtis ir kiekiai.

    Žalia ar raudona: kur skirtumas?

    Dažniausiai prekyboje pasitaiko dvi mišinio kryptys. Žalioji versija paprastai būna švelnesnė: be žolelių joje dažnai yra česnako, svogūno, džiovintų žalumynų, todėl ji labiau tinka kiaušiniams, varškei, salotoms ar sumuštiniams.

    Raudonoji versija dažniausiai turi saldžiosios ar aštriosios paprikos, kartais ir aitriosios paprikos, todėl skonis tampa intensyvesnis, aštresnis. Tokia čubryca dažniau derinama prie mėsos, troškinių, pomidorinių patiekalų, o kai kurie gamintojai sudėtyje naudoja ir šiek tiek kukurūzų miltų, kad mišinys mažiau sukibtų.

    Didžiausia rizika slypi ne žolelėse

    Didžiausias skirtumas, kuris lemia ir sveikatos aspektus, dažnai yra druska. Jei etiketėje druska nurodyta pirmuoju numeriu, tai reiškia, kad jos mišinyje yra daugiausia pagal svorį, o žolelės ir kiti priedai sudaro mažesnę dalį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug lygus arbatinis šaukštelis. Prieskonių mišinį, kuriame druskos daug, lengva perdozuoti net nepastebint, ypač jei patiekalas dar papildomai pasūdomas.

    Kita dažna mišinio sudedamoji dalis yra ožragė, suteikianti atpažįstamą, šiek tiek riešutinį ir kartoką poskonį. Tyrimuose ožragė siejama su tam tikrais poveikiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliams, bet prieskonių mišinyje jos kiekiai paprastai yra per maži, kad būtų galima tikėtis analogiško efekto.

    Kaip vartoti, kad nenusiviltumėte?

    Praktinė taisyklė paprasta: čubrycą verta vertinti kaip prieskonių mišinį su druska, o ne kaip gryną žolelę. Jei ją naudojate, patiekalo atskirai dažnai nebereikia sūdyti, o vienai porcijai paprastai pakanka nedidelio kiekio.

    Norint tikslesnio skonio ir mažiau druskos, verta rinktis gryną, maltą dašį ar kitą pagrindinę žolelę be priedų ir mišinį susikurti namuose. Aromatą taip pat lemia laikymas: sandarus indas, tamsa ir sausuma padeda ilgiau išsaugoti eterinius aliejus, o atidarytą pakuotę geriausia sunaudoti per kelis mėnesius.

    Czubryca gali tapti puikiu būdu paįvairinti kasdienius patiekalus, ypač ankštinius ar troškinius. Tačiau prieš perkant verta perskaityti etiketę ir įsitikinti, ar tai žolelė, ar druskingas mišinys, kurio sudėtis skirtingų gamintojų gali gerokai skirtis.

  • Dietologė paaiškino, kuri druska išties naudingesnė: svarbu ne tik rūšis, bet ir kada berti

    Ne visa druska yra vienoda, o pasirinkimas gali turėti įtakos jodo kiekiui racione ir bendram suvartojamam natrio kiekiui. Specialistai primena, kad dauguma žmonių druskos suvalgo per daug, todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į skonį, bet ir į sudėtį bei vartojimo įpročius.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug arbatinis šaukštelis. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš sūdymo namuose, o iš perdirbtų produktų, duonos, sūrių, mėsos gaminių ir užkandžių.

    Kodėl verta rinktis joduotą druską

    Dietologai dažnai pataria kasdieniam naudojimui rinktis joduotą druską, nes jodas yra būtinas skydliaukės hormonų gamybai. Dėl nepakankamo jodo kiekio mityboje gali didėti skydliaukės sutrikimų rizika, o tam tikrose teritorijose jodo trūkumas istoriškai buvo dažnesnis.

    „Jei renkatės druską kasdieniam maistui, dažniausiai geriausias pasirinkimas yra joduota druska“, – sakė dietologė.

    Joduota druska laikoma paprastu būdu papildyti mitybą jodu, ypač jei žmogus retai valgo jūrų žuvį ar kitus jodo šaltinius. Vis dėlto ji nėra priežastis vartoti daugiau druskos, prioritetas išlieka mažesnis bendras jos kiekis.

    Kada berti, kad jodas nedingtų

    Ruošiant maistą svarbus ne tik druskos tipas, bet ir kada ji naudojama. Jodas jautrus karščiui, todėl dalis jo gali sumažėti ilgai kaitinant, ypač verdant ar kepant aukštoje temperatūroje.

    Praktinis patarimas paprastas: joduotą druską geriausia berti gaminimo pabaigoje arba jau į paruoštą patiekalą. Taip didesnė dalis jodo išlieka, o skonis nesikeičia.

    Kaip atpažinti kokybišką joduotą druską

    Renkantis verta skaityti etiketę ir pasižiūrėti, kokiu junginiu druska joduota. Patikimesniu pasirinkimu dažnai laikoma druska, joduota kalio jodatu, nes šis junginys paprastai būna stabilesnis laikymo ir transportavimo metu.

    Ne mažiau svarbi pakuotė ir laikymo sąlygos: druską verta laikyti sandariai uždarytame inde, sausoje vietoje ir atokiau nuo garų bei kaitros. Jei druska laikoma drėgnoje aplinkoje arba atviroje taroje, jodo kiekis gali mažėti greičiau.

    Ekspertai taip pat primena, kad sveikatai palankesni pokyčiai dažniausiai prasideda ne nuo druskos rūšies, o nuo jos kiekio mažinimo. Skoniui sustiprinti galima dažniau rinktis žoleles, prieskonius, citrinos sultis ar česnaką, taip palaipsniui priprantant prie mažiau sūraus maisto.

  • PSO perspėja dėl nesaugaus maisto: kasmet suserga 860 mln., miršta per 1,5 mln. žmonių

    PSO perspėja dėl nesaugaus maisto: kasmet suserga 860 mln., miršta per 1,5 mln. žmonių

    PSO skaičiai apie nesaugų maistą

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) naujoje apžvalgoje įspėja, kad nesaugus maistas kasmet sukelia didžiulę ligų naštą: apie 860 mln. žmonių suserga, o daugiau nei 1,5 mln. miršta. Organizacija pabrėžia, kad rizika kyla tiek dėl mikroorganizmų, tiek dėl cheminių teršalų.

    Ataskaita paskelbta Pasaulinės maisto saugos dienos išvakarėse ir skirta šalims tiksliau įvertinti, kur problemos mastas didžiausias. PSO akcentuoja, kad dalies susirgimų ir mirčių būtų galima išvengti gerinant higieną, vandens kokybę, maisto tvarkymo praktiką ir sveikatos priežiūros prieinamumą pažeidžiamiausioms grupėms.

    „Maisto sauga nėra abstrakti tema – ji paliečia kiekvieną valgį, kiekvieną šeimą, kiekvieną dieną“, – sakė PSO generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus.

    PSO vertinimu, vien 2021 metais su maistu plintančios ligos lėmė apie 267 mlrd. eurų prarasto produktyvumo dėl susirgimų. Tai apima prarastas darbo dienas, sumažėjusį darbingumą ir platesnes ekonomines pasekmes sveikatos sistemoms.

    Vaikai – didžiausios rizikos grupė

    PSO išskiria vaikus iki penkerių metų kaip ypač pažeidžiamą grupę: jų rizika susidurti su sunkiomis pasekmėmis yra maždaug tris kartus didesnė nei vyresnių vaikų ar suaugusiųjų. Šiai amžiaus grupei priskiriama 29 proc. bendros su nesaugiu maistu siejamos sveikatos naštos.

    Organizacijos duomenimis, 2021 metais su nesaugiu maistu siejama apie 143 000 vaikų iki penkerių metų mirčių. Dažna priežastis – viduriavimą sukeliančios infekcijos, kurios mažiems vaikams gali greitai komplikuotis dėl skysčių netekimo.

    „Nors maži vaikai sudaro tik apie 9 proc. pasaulio gyventojų, jie patiria beveik trečdalį visų su maistu plintančių ligų atvejų“, – teigiama PSO pranešime.

    Be infekcijų, vaikai jautresni ir cheminėms medžiagoms maiste: tam tikros medžiagos gali neigiamai veikti smegenų vystymąsi ir lemti ilgalaikes neurologines bei raidos problemas. PSO pažymi, kad socialinė nelygybė dar labiau didina riziką, nes mažesnių išteklių bendruomenės dažniau susiduria su nesaugiu vandeniu ir ribotomis galimybėmis laikytis saugaus maisto tvarkymo.

    Kodėl rizika didėja ir kas dažniausiai sukelia ligas?

    PSO taip pat įspėja, kad klimato kaita gali didinti maisto saugos rizikas. Ekstremalūs orų reiškiniai, kylanti oro ir vandens temperatūra bei besikeičiantys kritulių režimai gali palengvinti bakterijų dauginimąsi, keisti patogenų paplitimą ir didinti užterštumo tikimybę tiek ūkiuose, tiek tiekimo grandinėse.

    Su maistu plintančios ligos gali būti infekcinės arba toksinės – jas sukelia bakterijos, virusai, parazitai ar cheminės medžiagos, patekusios į organizmą su užterštu maistu. Europoje vienos dažniausių bakterinių priežasčių siejamos su nepakankamai termiškai apdorota paukštiena, žalia mėsa, nepasterizuotu pienu, kiaušiniais ar užterštu vandeniu.

    PSO pabrėžia, kad prevencija prasideda nuo paprastų, bet nuoseklių veiksmų: saugaus geriamojo vandens, rankų higienos, tinkamo maisto laikymo temperatūros, pakankamo terminio apdorojimo ir kryžminės taršos virtuvėje mažinimo. Sistemiškai svarbu ir tai, kad valstybės stiprintų maisto kontrolės pajėgumus bei greito reagavimo mechanizmus protrūkių atvejais.

  • PSO peržiūrėjo Ebolos protrūkio DR Konge skaičius: įtariamų atvejų liko 116, ne per 1 000

    PSO peržiūrėjo Ebolos protrūkio DR Konge skaičius: įtariamų atvejų liko 116, ne per 1 000

    Kas pasikeitė skaičiuose

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pranešė, kad Ebolos protrūkio Demokratinėje Kongo Respublikoje mastas, remiantis atnaujintais duomenimis, yra mažesnis nei manyta anksčiau. PSO nurodė patvirtinusi 116 įtariamų atvejų, nors ankstesniuose vertinimuose buvo kalbama apie daugiau nei 1 000.

    Kartu pateikiami ir kiti rodikliai: sveikatos institucijų duomenimis, registruoti 321 patvirtintas atvejis, 48 mirtys ir keli pasveikimo atvejai. PSO atstovas spaudos konferencijoje Ženevoje aiškino, kad didžiausias pokytis susijęs su įtariamų atvejų perskaičiavimu po laboratorinių tyrimų.

    „Dauguma pacientų buvo ištirti ir nebeatitinka Ebolos atvejo apibrėžimo: daliai nustatytos kitos ligos, daliai buvo tik karščiavimas be kitų požymių“, – sakė PSO atstovas Christianas Lindmeieris.

    Kodėl įtariamų atvejų mažiau

    PSO aiškinimu, pradiniuose protrūkio etapuose įtariamų atvejų skaičius dažnai būna didelis, nes į jį patenka žmonės, turintys panašius simptomus kaip Ebola. Demokratinėje Kongo Respublikoje tai ypač aktualu, nes karščiavimą ir bendrą silpnumą gali sukelti maliarija, vidurių šiltinė, kitos infekcijos ar net sezoniniai virusai.

    Tokiose situacijose, plečiant testavimą ir tikslinant epidemiologinius ryšius, įtariamų atvejų sąrašas „išsivalo“: dalis jų atmetami, kai gaunami neigiami laboratoriniai rezultatai arba paaiškėja kita diagnozė. Vis dėlto PSO pabrėžia, kad patvirtintų atvejų buvimas reiškia, jog griežtos kontrolės priemonės išlieka būtinos.

    Sudėtingas viruso tipas ir atsakas

    PSO nurodo, kad dabartinį protrūkį sieja retesnė Ebolos viruso atmaina, o tai apsunkina atsaką, nes nėra plačiai prieinamų, būtent šiai atmainai skirtų vakcinų ar gydymo schemų. Tai nereiškia, kad pagalbos priemonės neveikia, tačiau gali riboti greitą vakcinacijos strategijų pritaikymą, kurios buvo taikomos ankstesnių protrūkių metu.

    Demokratinės Kongo Respublikos sveikatos apsaugos institucijos kaip pagrindinius iššūkius įvardija ankstyvą nustatymą, greitą pacientų izoliavimą, kontaktų atsekimą, saugias ir orias laidojimo procedūras bei infekcijų prevencijos stiprinimą gydymo įstaigose. Šie veiksmai laikomi kertiniais siekiant sustabdyti plitimą atokiuose regionuose, kur infrastruktūra ir logistika dažnai ribotos.

    „Mes vis dar dirbame su vakcinomis ir gydymo priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad žmonės negali pasveikti nuo Ebolos“, – sakė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas.

    PSO taip pat pranešė, kad kaimyninėje Ugandoje registruoti 9 atvejai ir 1 mirtis, o tai rodo tarpvalstybinės stebėsenos svarbą. Tuo metu Koalicija pasirengimui epidemijoms stiprinti (CEPI) paskelbė skubinsianti kelių tiriamųjų vakcinų, nukreiptų prieš Bundibugyo virusą, kūrimą ir planuoja investicijas iki 53 000 000 eurų.

    Pasak CEPI, vakcinų kandidatų portfelyje yra projektai, kuriuos plėtoja The International AIDS Vaccine Initiative, „Moderna“ ir Oksfordo universitetas, o gamyba numatoma Indijos Serum Institute of India pajėgumais. PSO šiuos kandidatus įvardijo kaip šiuo metu perspektyviausius, tačiau pabrėžiama, kad iki praktinio panaudojimo dar reikalingi tyrimų etapai ir reguliaciniai sprendimai.

  • Ebolos protrūkis plečiasi: CEPI spartina tris vakcinas nuo Bundibugyo atmainos, investuoja milijonus

    Ebolos protrūkis plečiasi: CEPI spartina tris vakcinas nuo Bundibugyo atmainos, investuoja milijonus

    Trys vakcinų kryptys

    Pasaulinė organizacija Coalition for Epidemic Preparedness Innovations (CEPI) pranešė skubiai spartinanti trijų eksperimentinių vakcinų kūrimą prieš Bundibugyo ebolavirusą. Ši Ebolos atmaina siejama su besitęsiančiu protrūkiu Centrinėje Afrikoje, ypač Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Ugandoje.

    CEPI teigimu, pagrindinis tikslas dabar yra kuo greičiau pasiekti ikiklinikinių tyrimų ir pirmos fazės klinikinių tyrimų etapą, kad būtų įvertintas kandidatų saugumas ir pirminis imuninis atsakas. Organizacija pabrėžia, kad šiai atmainai šiuo metu nėra licencijuotos vakcinos, todėl laikas turi lemiamą reikšmę.

    „Bundibugyo virusui sparčiai plintant ir neturint licencijuotos vakcinos, kiekviena diena yra svarbi“, – sakė CEPI vadovas Richardas Hatchettas.

    Kas kuria ir kiek skiriama

    CEPI nurodė, kad finansuoja kelių skirtingų technologinių platformų portfelį, kad didėtų tikimybė greitai rasti veiksmingą sprendimą. Tarp remiamų projektų minimi tarptautinės AIDS vakcinų iniciatyvos (IAVI), bendrovės „Moderna“ ir Oksfordo universiteto kuriami kandidatai.

    Didžiausia suplanuota suma numatyta „Moderna“ kandidatui, kuris remiasi informacinės ribonukleorūgšties technologija, plačiai išbandyta per COVID-19 pandemiją. CEPI skiria iki 43 000 000 eurų ikiklinikiniams bandymams ir pirmos fazės klinikiniams tyrimams.

    Oksfordo universitetui ir Indijos Serum institute planuojama skirti iki 7 400 000 eurų pasirengimui tyrimams, įskaitant ikiklinikinius darbus ir kitą vystymo etapą iki pirmos fazės. IAVI projektui numatoma iki 2 570 000 eurų, o jo kandidatas paremtas rVSV platforma, kuri jau taikyta kuriant patvirtintą vakciną prieš Zairo Ebolos atmainą.

    „CEPI investicija į tris perspektyvius Bundibugyo vakcinų kandidatus yra svarbus žingsnis bendrame atsake“, – sakė Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Pasaulio sveikatos organizacija šiuos tris kandidatus įvardija kaip vienus perspektyviausių šiuo metu vystomų sprendimų prieš Bundibugyo ebolavirusą. Tačiau net ir spartinant darbus, vakcinų kelias iki platesnio naudojimo paprastai užtrunka, nes reikia įrodyti saugumą ir veiksmingumą, užtikrinti gamybą bei tiekimo grandines.

    CEPI ir partneriai akcentuoja, kad pasirinktos platformos nėra kuriamos nuo nulio: jos jau turi sukauptų saugumo duomenų ir yra naudotos kuriant kandidatus prieš kitus sukėlėjus. Tai gali padėti greičiau judėti reguliacinių procedūrų ir klinikinių tyrimų keliu, nors galutiniai terminai priklausys nuo rezultatų.

    Tuo metu protrūkio mastas išlieka reikšmingas: Kongo Demokratinė Respublika pranešė apie mažiausiai 282 patvirtintus atvejus, taip pat registruota apie 1 000 įtariamų atvejų. Tokie skaičiai didina spaudimą kuo greičiau turėti papildomų prevencijos priemonių šalia jau taikomų klasikinių infekcijų kontrolės metodų.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad kol vakcinos dar kuriamos, svarbiausia stabdyti plitimą priemonėmis, kurios Ebolos protrūkiuose taikomos dešimtmečius. Tarp jų yra aktyvi stebėsena, greitas testavimas ir diagnostika, kontaktų atsekimas, pacientų izoliavimas ir priežiūra, infekcijų prevencija gydymo įstaigose, bendruomenių įtraukimas bei saugios ir orios laidojimo procedūros.

  • Ar sultys gali pakeisti vaisių porciją: ką rodo tyrimas ir kodėl mitybos gairės Europoje skiriasi

    Ar sultys gali pakeisti vaisių porciją: ką rodo tyrimas ir kodėl mitybos gairės Europoje skiriasi

    Europos sveikatos institucijos mitybos rekomendacijose dažniausiai kartoja tą pačią žinutę: kasdien verta suvalgyti bent penkias vaisių ir daržovių porcijas. Vis dėlto realybė kitokia – 2023 metais Europoje vidutiniškai buvo suvartojama apie 351 gramas vaisių ir daržovių per dieną, kai Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja bent 400 gramų.

    Šis atotrūkis atgaivino diskusiją, ar dalį trūkstamo kiekio gali kompensuoti vaisių sultys ar glotnučiai. Žmonės dažnai mini tas pačias priežastis: švieži produktai brangsta, greitai genda, o kasdienis jų paruošimas ne visada patogus.

    Kas paaiškėjo tyrime?

    Jungtinėje Karalystėje Niukaslo universiteto mokslininkai atliko mažos apimties tyrimą, kuriame lygino skirtingas strategijas didinti vaisių ir daržovių vartojimą. Viena dalyvių grupė keturias savaites siekė suvalgyti po penkias porcijas per dieną iš pilnų produktų, kita papildė mitybą vaisių sultimis, o trečioji tęsė įprastus įpročius.

    Tyrėjai pastebėjo, kad pirmosios dvi grupės bendrą vaisių ir daržovių suvartojimą padidino reikšmingai labiau nei kontrolinė grupė. Be to, abiejose grupėse fiksuoti geresni savijautos rodikliai, įskaitant mažesnius depresijos simptomų balus, nors patys autoriai pabrėžė, kad išvados yra preliminarios.

    „Atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidų spaudimą, šviežių produktų kaina daugeliui tampa kliūtimi siekiant valgyti daugiau vaisių ir daržovių“, – sakė Niukaslo universiteto mokslininkas Oliveris Shannonas.

    „Matome, kad paprasti ir palyginti nebrangūs sprendimai, tokie kaip nedidelė stiklinė 100 proc. sulčių ar glotnutis, kai kuriems gali padėti priartėti prie kasdienio tikslo“, – sakė viena iš tyrimo autorių Courtney Neal.

    Svarbi detalė – šiame tyrime „vaisių sultimis“ laikytos tik 100 proc. sultys be pridėtinio cukraus, konservantų, kvapiųjų ar dažančių medžiagų. Būtent šis kriterijus dažnai išskiria produktą, kuris gali turėti vietą mityboje, nuo saldintų gėrimų, kurie didina pridėtinio cukraus suvartojimą.

    Ką sako skirtingų šalių gairės?

    Nors tyrimai kelia klausimų, daugelis nacionalinių rekomendacijų Europoje išlieka atsargios. Pagrindinė priežastis – sultyse paprastai būna mažiau skaidulų nei suvalgius visą vaisių, o cukrūs pasisavinami greičiau.

    Skirtingų šalių požiūris nevienodas. Prancūzija nuo 2017 metais atnaujintų gairių vaisių sulčių paprastai nepriskiria prie rekomenduojamų vaisių porcijų, o Vokietijoje sultys dažniau vertinamos kaip retkarčiais galintis pakeisti vaisių pasirinkimas.

    Jungtinėje Karalystėje įprasta riba – iki 150 mililitrų per dieną, ir tokia porcija dažniausiai skaičiuojama ne daugiau kaip viena iš penkių porcijų. Danijoje taip pat pripažįstama nedidelė sulčių porcija, tačiau bendras tikslas dažniau formuluojamas kaip šešios porcijos per dieną.

    Kodėl visas vaisius vis dar laimi?

    Pagrindinė mitybos specialistų nuostata išlieka stabili: visas vaisius suteikia ne tik vitaminų ir antioksidantų, bet ir skaidulų, kurios svarbios sotumui, žarnyno veiklai ir tolygesniam cukraus įsisavinimui. Spaudžiant ar filtruojant vaisius dalis šių naudingų komponentų sumažėja, todėl sultys dažniau laikomos papildymu, o ne lygiaverčiu pakaitalu.

    Dar vienas praktinis aspektas – porcijų dydis. Sultis lengva išgerti greitai, todėl realus suvartojamas kiekis neretai viršija rekomenduojamas ribas, ypač jei renkamasi didelės pakuotės ar sultys vartojamos kelis kartus per dieną.

    Jei tikslas – priartėti prie penkių porcijų, dauguma gairių siūlo paprastą kompromisą: pirmenybę teikti visiems vaisiams ir daržovėms, o sultis rinktis tik kaip nedidelę, 100 proc. sudėties dalį, geriausia su aiškia dienos riba. Tokiu atveju sultys gali padėti, tačiau jos neturėtų tapti pagrindiniu vaisių šaltiniu.

  • Vaikai tai valgo kasdien: pavojingi transriebalai dar slepiasi užrašų smulkiu šriftu

    Transriebalai – tai riebalų rūgščių forma, kuri dažniausiai susidaro pramonėje apdorojant augalinius aliejus arba ilgai kaitinant riebalus labai aukštoje temperatūroje. Jie vertinami dėl ilgesnio galiojimo, stabilesnės tekstūros ir „traškumo“, tačiau sveikatos požiūriu laikomi vienu žalingiausių mitybos komponentų.

    Didžiausia problema ta, kad transriebalai didina mažo tankio cholesterolio kiekį ir mažina didelio tankio cholesterolį, o tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tyrimai taip pat rodo sąsajas su lėtiniu uždegimu ir didesne 2 tipo diabeto tikimybe, ypač kai jų vartojama reguliariai.

    Kaip jie atsiranda maiste

    Pramonėje transriebalai dažniausiai atsiranda dalinai hidrintuose augaliniuose aliejuose, kai skystas aliejus paverčiamas labiau kietu ir patogiu naudoti kremuose, glaistuose ar tešlose. Kaitinant riebalus daug kartų, pavyzdžiui, gruzdintuvėse, taip pat gali didėti nepageidaujamų junginių kiekis, ypač jei aliejus naudojamas ilgai.

    Nors anksčiau dalinai hidrinti riebalai buvo itin paplitę, pastarąjį dešimtmetį jų vartojimas Europoje mažėja dėl griežtesnės kontrolės ir gamintojų receptūrų pokyčių. Vis dėlto vartotojui svarbu suprasti, kad riziką lemia ne vien etiketė, bet ir dažnas itin perdirbtų produktų pasirinkimas.

    Ką riboja Europos Sąjunga

    Europos Sąjungoje nuo 2021 metų balandžio 2 dienos įsigaliojo taisyklė, kad pramoniniu būdu pagamintų transriebalų kiekis maiste negali viršyti 2 gramų 100 gramų visų produkte esančių riebalų. Tai reikšmingai sumažino didžiausių kiekių tikimybę masinėje prekyboje, tačiau nereiškia, kad problema visiškai išnyko.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad transriebalų dalis racione neviršytų 1 proc. bendro paros energijos kiekio. Ši riba svarbi dėl to, kad net mažos, bet nuolat gaunamos dozės, ypač iš itin perdirbtų produktų, ilgainiui didina neigiamą poveikį sveikatai.

    „Transriebalų vartojimas turėtų būti kuo mažesnis, o mitybos pagrindą turėtų sudaryti nesočiosios riebalų rūgštys“, – pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija.

    Kur transriebalai slepiasi dažniausiai

    Dažniausi šaltiniai kasdienėje mityboje – pigesni konditerijos gaminiai, vafliai, sausainiai, glaistai, kai kurie saldumynai, greitas maistas ir gruzdintos bulvytės, ypač jei aliejus kaitinamas pakartotinai. Dalis rizikos tenka ir užkandžiams bei pusgaminiams, kurių sudėtyje daug riebalų ir kurie gaminami taip, kad ilgai išliktų stabilūs.

    Transriebalų nedideliais kiekiais gali būti ir gyvūninės kilmės produktuose, pavyzdžiui, piene ar mėsoje, tačiau šie kiekiai paprastai yra gerokai mažesni nei pramoniniu būdu susidarantys. Praktikoje didžiausią naudą sveikatai dažniausiai duoda ne vieno produkto atsisakymas, o nuoseklus itin perdirbtų užkandžių ir greito maisto retinimas.

    Ekspertai pataria dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą ir atidžiai skaityti sudėtį, ypač perkant produktus vaikams. Jei mityboje dominuoja namuose gaminami patiekalai, žuvis, ankštiniai, daržovės, riešutai ir nerafinuoti aliejai, rizika viršyti rekomenduojamas ribas paprastai ženkliai sumažėja.

  • PSO vadovas atvyko į Kongo Ebola židinį: kodėl protrūkis plečiasi greičiau nei atsakas

    PSO vadovas atvyko į Kongo Ebola židinį: kodėl protrūkis plečiasi greičiau nei atsakas

    PSO vadovas – Ituryje

    Pasaulio sveikatos organizacijos generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas šeštadienį atvyko į Kongo Demokratinės Respublikos rytus, Iturio provinciją, kuri laikoma didžiausiu šio Ebola protrūkio židiniu. Vizito tikslas – sustiprinti vietos atsaką ir paraginti bendruomenes aktyviau įsitraukti stabdant užkratą.

    Tarptautinės institucijos pabrėžia, kad virusas kai kuriose vietovėse plinta greičiau, nei spėjama užtikrinti visavertį epidemiologinį atsaką. Nors gydymo infrastruktūra geriau organizuota nei ankstesnių krizių metu, iššūkių kelia atokios teritorijos, saugumo situacija ir ribotos diagnostikos galimybės.

    „Geriausias būdas suvaldyti situaciją – sutelkti visą reikalingą paramą pačiame židinyje ir tęsti pagalbą tiek, kiek jos prireiks“, – sakė Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas.

    PSO vadovas Iturio sostinėje Bunijoje planuoja apsilankyti gydymo centre ir susitikti su vietos valdžios atstovais, medikais bei nukentėjusiomis šeimomis. PSO teigimu, tokie vizitai reikalingi ne tik koordinavimui, bet ir pasitikėjimui, nes be bendruomenės pritarimo sudėtinga įgyvendinti kontaktų atsekimą, izoliaciją ir saugaus laidojimo procedūras.

    Ką rodo naujausi skaičiai

    Afrikos ligų kontrolės ir prevencijos centras skelbė, kad registruota daugiau nei 1 000 įtariamų atvejų, o mirčių skaičius siekia 246. Tuo pat metu Uganda patvirtino devynis užsikrėtimus ir vieną mirtį, o tai sustiprina riziką, kad protrūkis taps regioniniu.

    PSO perspėja, kad realus protrūkio mastas Kongo Demokratinėje Respublikoje gali būti didesnis, nei rodo oficiali statistika. Priežastis – ribota laboratorinių tyrimų apimtis ir tai, kad virusas, kaip manoma, galėjo cirkuliuoti dar iki jam oficialiai nustatant.

    PSO atstovai taip pat pranešė apie pirmą pasveikusį pacientą šiame protrūkyje: žmogus išrašytas iš ligoninės po dviejų neigiamų tyrimų. Tai svarbus signalas, kad gydymas ir izoliavimo priemonės veikia, tačiau vien atskiri pasveikimai nekompensuoja augančio bendro atvejų skaičiaus.

    Konfliktai, stovyklos ir sienų ribojimai

    Ituryje valstybės paslaugų trūkumas ir nesaugumas apsunkina medikų darbą: kai kurias teritorijas pasiekti sunku, o įtampa regione tęsiasi dėl ginkluotų grupuočių veiklos. Panašios problemos fiksuojamos ir Šiaurės bei Pietų Kivu provincijose, kur smurtas tęsiasi dešimtmečius ir trikdo sveikatos apsaugos sistemos darbą.

    Papildomą riziką didina perkeltųjų asmenų stovyklos, kuriose higienos sąlygos dažnai prastesnės, o žmonės gyvena itin tankiai. Tokiose aplinkose bet koks per artimą kontaktą plintantis užkratas gali išplisti greitai, ypač jei vėluojama nustatyti atvejus ir atsekti kontaktus.

    „Jei ateis Ebola, mes būsime nušluoti, nes gyvename susispaudę kaip sardinės“, – sakė Dorcas Mapenzi.

    Reaguodamos į padėtį, kai kurios kaimyninės šalys ėmėsi ribojimų: Uganda ir Ruanda uždarė sienas, o Uganda nurodė 21 dienos karantiną atvykstantiems iš Kongo Demokratinės Respublikos. Tuo metu JAV administracija paskelbė ribojimus atvykti asmenims, kurie neseniai lankėsi Kongo Demokratinėje Respublikoje, Ugandoje ar Pietų Sudane.

    Ekspertai pabrėžia, kad kelionių ribojimai gali sumažinti importuotų atvejų riziką, tačiau vien jų nepakanka, jei židinyje nepasiekiamas pakankamas testavimo, izoliavimo ir bendruomenės įsitraukimo lygis. PSO laikosi nuostatos, kad svarbiausia – greitai aptikti atvejus, nutraukti perdavimo grandines ir užtikrinti saugią priežiūrą sveikatos įstaigose.

    Ebola yra labai užkrečiama hemoraginė karštligė, perduodama per artimą kontaktą ir kūno skysčius. Per pastaruosius penkis dešimtmečius Afrikoje nuo Ebola mirė daugiau nei 15 000 žmonių, o vienas didžiausių protrūkių Kongo Demokratinėje Respublikoje 2018–2020 metais nusinešė apie 2 300 gyvybių.

  • Bundibugyo ebolos protrūkis Konge: ką svarbu žinoti apie virusą ir kodėl vakcina dar ne išeitis

    Bundibugyo ebolos protrūkis Konge: ką svarbu žinoti apie virusą ir kodėl vakcina dar ne išeitis

    Kongo Demokratinėje Respublikoje plintant retai ebolos atmainai, vadinamai Bundibugyo virusu, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sukvietė ekspertus įvertinti galimus gydymo būdus ir vakcinų kandidatus. PSO teigimu, protrūkis auga greičiau nei atsako priemonės, o tai didina riziką sveikatos sistemai ir vietos bendruomenėms.

    Skirtingai nei geriau žinomos ebolos atmainos, Bundibugyo virusas pasaulyje fiksuotas rečiau, todėl klinikinė patirtis ir specifinių priemonių pasiūla yra ribota. Vietos institucijos įtaria, kad protrūkis galėjo pareikalauti daugiau nei 200 gyvybių, tačiau tokie skaičiai paprastai tikslinami, kai gerėja diagnostika ir atsekamumas atokiose teritorijose.

    „Tai rimta, ir jūs nusipelnėte tai išgirsti aiškiai. Nors Bundibugyo virusui nėra specifinio gydymo, kartu galime daug padaryti, kad sustabdytume plitimą ir išgelbėtume gyvybes“, – rašė PSO generalinis direktorius Tedros Adhanom Ghebreyesus laiške Kongo Demokratinės Respublikos gyventojams.

    Kas yra Bundibugyo virusas?

    Bundibugyo virusas yra viena iš ortoebolavirusų grupės atmainų, galinčių sukelti ligą žmonėms. Jis pirmą kartą identifikuotas 2007 metais, o ankstesni riboto masto protrūkiai rodo, kad ši atmaina vidutiniškai gali būti mažiau mirtina nei kai kurios kitos ebolos atmainos, tačiau vis tiek kelia didelę grėsmę.

    PSO nurodo, kad inkubacinis laikotarpis paprastai trunka nuo 2 iki 21 dienos. Užkrečiamumas dažniausiai prasideda tik atsiradus simptomams, tačiau būtent ankstyvieji požymiai sukelia daugiausia painiavos, nes jie nėra specifiniai.

    Pirmieji simptomai dažnai primena kitas infekcijas: karščiavimą, didelį nuovargį, raumenų skausmus, galvos skausmą, gerklės perštėjimą. Tokia klinika gali lemti vėlyvesnį atpažinimą, ypač jei trūksta testavimo galimybių, o pacientai į gydymo įstaigas patenka pavėluotai.

    Kaip plinta ir kas rizikuoja labiausiai?

    Virusas plinta artimo kontakto metu per sergančio ar mirusio žmogaus kūno skysčius, įskaitant kraują, prakaitą, išmatas ar vėmalus. Dėl to didesnę riziką patiria sveikatos priežiūros darbuotojai, artimieji, slaugantys sergančiuosius, ir tie, kurie dalyvauja laidojimo apeigose, jei nesilaikoma saugaus laidojimo procedūrų.

    Ankstesniuose Bundibugyo protrūkiuose, fiksuotuose Ugandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje 2007 ir 2012 metais, mirtingumo rodikliai, remiantis PSO apžvalgomis, siekė maždaug 30–50 proc. Vis dėlto realūs rodikliai gali skirtis priklausomai nuo sveikatos paslaugų prieinamumo, ankstyvos diagnostikos ir infekcijų kontrolės priemonių.

    Kodėl vakcina dar ne greitas sprendimas?

    Šiuo metu nėra licencijuotų gydymo vaistų ar vakcinų, kurios būtų specialiai patvirtintos Bundibugyo viruso prevencijai ar gydymui. PSO praneša identifikavusi kelis perspektyvius kandidatinius produktus ir siekia, kad jie būtų įvertinti klinikiniuose tyrimuose, bendradarbiaujant su Kongo Demokratinės Respublikos ir Ugandos vyriausybėmis.

    Nepriklausomi ekspertai klinikinių tyrimų prioritetu įvardijo kelias kryptis: antikūnų terapijas, kurias kuria „Mapp Biopharmaceutical“ ir „Regeneron“, taip pat antivirusinį vaistą remdesivir, siejamą su „Gilead Sciences“. Dalis šių priemonių kurta kitoms ebolos atmainoms, todėl būtina patikrinti, ar jos pakankamai veiksmingos būtent Bundibugyo atveju.

    Tarp vakcinų kandidatų PSO ekspertai mini vienos dozės rVSV Bundibugyo vakciną, kurią vysto Tarptautinė AIDS vakcinos iniciatyva, tačiau iki klinikinių tyrimų starto gali prireikti maždaug 7–9 mėnesių. Kitas kandidatas, ChAdOx1 Bundibugyo, kuriamas Oksfordo universiteto ir „Serum Institute of India“, teoriškai galėtų būti parengtas vertinti per 2–3 mėnesius, bet papildomi duomenys, įskaitant tyrimus su gyvūnais, vis dar laikomi būtinais.

    Kol specifinės vakcinos ir gydymas nėra parengti praktiniam naudojimui, sveikatos institucijos remiasi priemonėmis, kurios ebolos protrūkiuose taikomos dešimtmečiais. Tai apima aktyvią epidemiologinę priežiūrą, greitą testavimą ir diagnozę, kontaktų atsekimą, pacientų izoliavimą ir slaugą, infekcijų prevenciją gydymo įstaigose, bendruomenių informavimą bei saugų ir orų mirusiųjų laidojimą.

  • 30 sekundžių testas gali išduoti ankstyvos mirties riziką: gydytojai paaiškino, ką reiškia rezultatai

    Vos 30 sekundžių trunkantis atsisėdimo ir atsistojimo testas vis dažniau minimas kaip paprastas būdas įvertinti vyresnio amžiaus žmonių funkcinę būklę ir bendrą sveikatos riziką. Naujesni tyrimai rodo, kad prastesni šio testo rezultatai siejami su didesne mirtingumo dėl įvairių priežasčių tikimybe stebėjimo laikotarpiu.

    Dažniausiai vertinama, kiek kartų per 30 sekundžių žmogus gali atsistoti nuo kėdės ir vėl atsisėsti, išlaikydamas stabilumą ir nenaudodamas rankų atsispyrimui. Tai vadinamasis 30 sekundžių atsistojimo nuo kėdės testas, plačiai naudojamas klinikinėje praktikoje ir fizinės būklės vertinime.

    Tyrėjų išvadose akcentuojama, kad mažesnė kojų raumenų ištvermė ir jėga yra susijusi su didesne rizika sveikatai, nes atspindi bendrą fizinį pajėgumą, pusiausvyrą ir judėjimo kontrolę. Kai kuriuose tyrimuose nurodoma, kad moterims žemi įverčiai gali būti siejami su maždaug dvigubai didesne rizika, o vyrams stebėtas maždaug 57 proc. didesnis rizikos padidėjimas, lyginant su tais, kurių rezultatai laikomi normaliais.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra savidiagnostikos priemonė ir neparodo konkrečios ligos. Prastas rezultatas dažniau signalizuoja, kad gali būti sumažėjęs raumenų pajėgumas, pablogėjusi pusiausvyra, didesnė kritimų rizika ar lėtinės būklės, kurios ilgainiui didina sveikatos komplikacijų tikimybę.

    Jei norite testą atlikti saugiai namuose, pasirinkite stabilią kėdę be ratukų, pastatykite ją prie sienos ir avėkite neslystančią avalynę. Sėdėkite kėdės viduryje, pėdas laikykite ant grindų, o rankas sukryžiuokite ant krūtinės, tuomet 30 sekundžių skaičiuokite, kiek kartų galite pilnai atsistoti ir pilnai atsisėsti.

    Gydytojai pabrėžia, kad rezultatus verta vertinti kartu su amžiumi, bendra savijauta ir kitais rizikos veiksniais, o staigus fizinio pajėgumo kritimas yra rimtas signalas pasitarti su šeimos gydytoju ar kineziterapeutu. Ypač svarbu kreiptis, jei testą lydi galvos svaigimas, dusulys, krūtinės skausmas, stiprus sąnarių skausmas ar nestabilumas.

    Gera žinia ta, kad raumenų jėga ir ištvermė dažnai gerėja net ir vyresniame amžiuje, jei judėjimas tampa nuoseklus. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos, o raumenų stiprinimo pratimus atlikti bent 2 kartus per savaitę.

    Praktikoje tam tinka pratimai su kūno svoriu, pasipriešinimo gumomis ar lengvais svarmenimis, taip pat lipimas laiptais, važiavimas dviračiu ar šokiai, jei tai saugu konkrečiam žmogui. Lankstumo ir pusiausvyros lavinimas, pavyzdžiui, joga ar specialūs stabilumo pratimai, taip pat prisideda prie mažesnės kritimų rizikos ir geresnės kasdienės savijautos.

    Specialistai primena, kad vienas testas nepasako visos istorijos, tačiau jis gali tapti paprastu startu įvertinti, ar organizmui reikia daugiau judėjimo ir stiprinimo. Jei rezultatai prasti, svarbiausia ne panikuoti, o pradėti nuo saugaus, palaipsnio fizinio krūvio ir, esant poreikiui, suderinti planą su sveikatos priežiūros specialistais.