Tag: Pasaulio sveikatos organizacija

  • Vienas pratimas, kuris alina pilvą: joga Navasana kai kam efektyvesnė už 6 Weiderio

    Vienas pratimas, kuris alina pilvą: joga Navasana kai kam efektyvesnė už 6 Weiderio

    Jogoje žinoma Navasana, dar vadinama boat pose, pastaraisiais metais tapo populiariu namų treniruočių pasirinkimu, nes nereikia jokios įrangos ir užtenka kelių minučių. Tai izometrinis pratimas, kai raumenys dirba įsitempę, nors nėra daug kartojamų judesių. Tačiau jis nėra stebuklingas sprendimas plokščiam pilvui ir negali pakeisti visos fizinės veiklos.

    Navasanos esmė paprasta: sėdima ant sėdimųjų kaulų, liemuo ir kojos pakeliami taip, kad kūnas primintų V raidę. Dėl to stipriai įsitraukia tiesusis, įstrižiniai ir gilieji pilvo raumenys, taip pat nugaros tiesiamieji bei klubų lenkiamieji. Dėl stabilizacijos darbo dažnai juntama ir įtampa šlaunyse, o rankos, ištiestos į priekį, padeda išlaikyti pusiausvyrą.

    Ar tai gali pakeisti 6 Weiderio?

    Nors Navasana kartais pristatoma kaip alternatyva 6 Weiderio programai, tiesioginių įrodymų, kad vienas pratimas būtų objektyviai veiksmingesnis už visą kompleksą, nėra. Skirtumas labiau praktinis: Navasana paprastesnė, lengviau išlaikyti reguliarumą, o tai daugeliui ir lemia geresnį rezultatą. Vis dėlto geriausią efektą dažniausiai duoda įvairi veikla, apimanti jėgą, ištvermę ir mobilumą.

    Stiprūs liemens raumenys svarbūs ne tik dėl išvaizdos: jie stabilizuoja kūną vaikštant, keliant daiktus, sportuojant ir padeda išlaikyti laikyseną. Dėl šios priežasties tokie pratimai kaip Navasana gali pagerinti kūno kontrolę ir pusiausvyrą, ypač jei derinami su kitais liemens stabilizavimo pratimais. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja visų pagrindinių raumenų grupių stiprinimą bent 2 kartus per savaitę.

    Kodėl pilvo riebalų ji nenuspalvina?

    Net jei Navasana stipriai „dega“ pilvą, vien ji lokaliai riebalų nuo liemens nenuima. Matomas pilvo reljefas labiausiai priklauso nuo bendro fizinio aktyvumo, mitybos, energijos balanso ir individualių kūno ypatybių. Todėl pratimai pilvui turėtų būti viso plano dalis, o ne vienintelis pasirinkimas.

    Kalbant apie nugaros skausmus, atsargumas būtinas: joga gali nežymiai gerinti funkciją ir mažinti lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, tačiau tai nereiškia, kad konkreti asana tinka visiems. Netinkamai atlikta Navasana gali padidinti juosmens įtampą, ypač jei apvalinama nugara ar „laikomas“ kvėpavimas. Jei yra ūmus nugaros ar klubų skausmas, po operacijos ar nėštumo metu, pratimus verta aptarti su gydytoju arba kineziterapeutu.

    Kaip atlikti saugiai ir efektyviai

    Atsisėskite ant kilimėlio, sulenkite kelius ir pastatykite pėdas ant grindų. Ištieskite nugarą, pakelkite krūtinę ir lengvai atsiloškite per klubus, neapvalindami juosmens. Tada pakelkite pėdas, kad blauzdos būtų maždaug lygiagrečios kilimėliui, ir ištieskite rankas į priekį.

    Svorį laikykite ant sėdimųjų kaulų, o ne ant uodegikaulio, kvėpuokite ramiai ir nekiškite galvos į priekį. Pradžiai pakanka 10–15 sekundžių, po trumpo poilsio galima atlikti 2–3 serijas, vėliau laiką didinti iki 20–30 sekundžių. Jei per sunku, palikite kelius sulenktus ir prilaikykite šlaunų galą rankomis, o kojas tiesinkite tik įvaldę lengvesnę versiją.

    Nedidelis raumenų drebėjimas dėl nuovargio yra normalus, tačiau pratimą būtina nutraukti, jei atsiranda aštrus ar plintantis skausmas, tirpimas ar svaigimas. Šiame pratime svarbiausia ne rekordas, o taisyklinga technika ir reguliarumas. Būtent dėl to Navasana dažnai „laimi“ prieš sudėtingesnes programas tiems, kurie nori trumpo, bet intensyvaus pratimo namuose.

  • Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Nutukimas tampa pasauline epidemija

    Nutukimas jau seniai nebėra vien gyvenimo būdo problema – Pasaulio sveikatos organizacija jį apibūdina kaip lėtinę, dažnai atsinaujinančią ligą, kurią lemia genetika, neurobiologija, aplinka ir maisto prieinamumas. 2022 metais nutukimu pasaulyje gyveno maždaug kas aštuntas žmogus, o antsvorį turėjo milijardai suaugusiųjų.

    Svorio augimas paprastai siejamas su teigiamu energijos balansu, kai suvartojama daugiau kalorijų nei jų sudeginama. Tačiau apetitas, sotumo jausmas, energijos sąnaudos ir reakcija į gydymą priklauso nuo daugybės mechanizmų, todėl mokslas vis dažniau ieško papildomų paaiškinimų.

    Kaip žarnynas susijęs su svoriu

    Vienas aktyviausiai tiriamų veiksnių yra žarnyno mikrobiota – trilijonai mikroorganizmų, padedančių skaidyti maisto medžiagas ir gaminančių įvairius metabolitus. Tarp jų yra trumposios grandinės riebalų rūgštys, kurios gali veikti žarnyno barjerą, imuninį atsaką ir hormonų, susijusių su alkiu bei sotumu, išsiskyrimą.

    Mokslininkai taip pat tiria žarnyno ir smegenų ašį – komunikacijos kelią, kuriuo žarnyne vykstantys procesai gali daryti įtaką elgsenai, alkio signalams ir net streso reakcijoms. Be to, mikrobiota dalyvauja tulžies rūgščių apykaitoje, o tai siejama su riebalų virškinimu ir medžiagų apykaita.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Tyrimai rodo, kad nutukimą turintiems žmonėms dažniau nustatoma mažesnė mikroorganizmų įvairovė ir kitoks jų genų aktyvumas. 2024 metais paskelbta didelės apimties meta analizė, apėmusi 3 329 mėginius iš 17 šalių, rado pasikartojančius mikrobiotos skirtumus ir su nutukimu susijusius metabolinius kelius.

    Kartu paneigiamas anksčiau plačiai kartotas supaprastinimas, kad nutukimą esą patikimai išduoda vien bakterijų Firmicutes ir Bacteroidetes santykis. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rodiklis nėra universalus ir negali būti laikomas patikimu diagnostiniu matu.

    Svarbiausia problema – priežasties ir pasekmės klausimas. Mityba, vaistai, fizinis aktyvumas, amžius, žarnyno turinio slinkimo greitis ir pati liga gali keisti mikrobiotą, todėl ryšys nebūtinai reiškia, kad būtent mikrobiota sukelia nutukimą.

    Kodėl bandymai žmonėms dar neperlaužė situacijos

    Stiprių argumentų pateikė eksperimentai su gyvūnais: perkėlus mikrobiotą iš skirtingo kūno sudėjimo donorų, gyvūnams kito riebalinio audinio kaupimas, tačiau rezultatai priklausė ir nuo mitybos. Tai rodo biologinę galimybę, bet tokie duomenys negali būti tiesiogiai perkelti žmonėms.

    Žmonių tyrimuose daug žadančių signalų irgi yra: dalyje darbų nustatyta, kad tam tikros pradinės mikrobiomo funkcijos gali būti susijusios su sėkme keičiant gyvenimo būdą ir mažinant svorį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kol kas tai labiau kryptys tolimesniems tyrimams, o ne paruoštas klinikinis įrankis.

    Entuziazmą vėsina bandymai tiesiogiai keisti mikrobiotą. Randomizuotuose tyrimuose išmatų mikrobiotos transplantacija iš liekno donoro ne visada suteikė papildomos naudos mažinant svorį, o probiotikai negali būti laikomi universaliu lieknėjimo sprendimu, nes poveikis priklauso nuo konkretaus štamo, dozės ir situacijos.

    Tarptautiniai ekspertai pabrėžia, kad šiuo metu įrodymų nepakanka, jog komerciniai mikrobiomo tyrimai būtų rutiniškai naudojami klinikinėje praktikoje. Mikroorganizmų analizė ateityje gali prisidėti prie labiau individualizuotos terapijos, tačiau šiandien ji nepakeičia patikrintų metodų: mitybos korekcijos, fizinio aktyvumo, psichologinės pagalbos, o kai reikia – vaistų ar bariatrinės chirurgijos.

  • Turi antrą širdį kojose: mokslininkai paaiškino, kaip ją įjungti sėdint darbe

    Turi antrą širdį kojose: mokslininkai paaiškino, kaip ją įjungti sėdint darbe

  • Durų stakta vietoj sporto salės: paprasti pratimai po 60-ies ir ką sako mokslas

    Durų stakta vietoj sporto salės: paprasti pratimai po 60-ies ir ką sako mokslas

    Pratimai, atliekami laikantis už stabilios durų staktos ar tvirtos atramos, vis dažniau pristatomi kaip paprastas būdas judėti namuose vyresniame amžiuje. Dažniausiai tai būna nedideli pritūpimai, pasistiebimai ant pirštų, kelių kėlimas pakaitomis ar kūno svorio perkėlimas nuo vienos kojos ant kitos. Atrama padeda išlaikyti pusiausvyrą, o judesio amplitudę galima pritaikyti pagal savijautą.

    Svarbu suprasti, kad tokie pratimai nėra „kabinimasis“ ant durų ar svorio perkėlimas į rankas. Tikslas yra kontroliuotas judesys kojomis ir liemeniu, o delnai naudojami kaip papildoma stabilumo priemonė. Dėl to dažnai rekomenduojama rinktis ir stabilią kėdę, jei ji atrodo saugesnė už staktą.

    Panašūs paprasti jėgos ir pusiausvyros pratimai yra įtraukti ir į oficialias sveikatos rekomendacijas, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės NHS parengtus pratimus namuose. Mini pritūpimai labiau įdarbina šlaunis ir sėdmenis, o kulnų kėlimas stiprina blauzdas. Būtent šios raumenų grupės labiausiai reikalingos vaikštant, lipant laiptais ir stojantis nuo kėdės.

    Moksliniai duomenys rodo, kad pusiausvyros ir jėgos lavinimas vyresniame amžiuje gali sumažinti griuvimų riziką. 2019 metais publikuotoje Cochrane apžvalgoje, apėmusioje 108 tyrimus ir 23 407 dalyvius, nustatyta, kad pratimai, palyginti su kontroline grupe, buvo susiję su maždaug 23 proc. retesniais griuvimais bendruomenėje gyvenančių vyresnių žmonių grupėje.

    Vis dėlto šio rezultato nereikėtų automatiškai priskirti bet kokiam internete rastam kelių minučių pratimų rinkiniui. Tyrimuose buvo vertinamos konkrečios programos, jų intensyvumas ir reguliarumas, o ne vienas atsitiktinis kompleksas. Be to, statistinis vidurkis nereiškia, kad kiekvienas žmogus savo riziką sumažins tiksliai tokiu pačiu dydžiu.

    Dažnai socialiniuose tinkluose kartojami 30 sekundžių intervalai yra tik patogus treniruotės organizavimo būdas, o ne universali „dozė“, garantuojanti rezultatą. Jei žmogus ilgai nejudėjo, saugiau pradėti nuo kelių ramių pakartojimų ir stebėti savijautą. Tobulėjant svarbiausia palaipsniui didinti krūvį, išlaikant judesio kontrolę ir stabilumą.

    Platesni aktyvumo tikslai yra gerokai ambicingesni nei vienas trumpas namų pratimų rinkinys. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę, o pagrindines raumenų grupes stiprinti bent 2 dienas per savaitę. Nuo 65 metų amžiaus papildomai rekomenduojami pusiausvyrai ir jėgai skirti pratimai bent 3 dienas per savaitę, o prie šių tikslų siūloma eiti palaipsniui.

    Durų stakta nėra reabilitacijos įranga, todėl saugumas čia svarbiausias. Netinka klibančios apdailos juostos, nestabilios durys ar slidžios grindys, taip pat būtina pašalinti daiktus, už kurių galima užkliūti. Jei kyla abejonių, saugesnė alternatyva gali būti tvirta kėdė ar turėklas.

    Specialistai pabrėžia, kad pratimai turi būti pritaikyti žmogaus sveikatai ir funkciniam pajėgumui, o laikysena ir atrama turi būti stabilios.

    „Jei kartojasi griuvimai, vargina galvos svaigimas, neseniai patirta trauma ar pratimai sukelia skausmą, programą verta aptarti su gydytoju ar kineziterapeutu, o atsiradus pusiausvyros praradimui pratimą reikia nutraukti“, – teigiama specialistų rekomendacijose.

  • Kas nutiks sumažinus cukrų? Pirmuosius pokyčius galite pamatyti greičiau, nei manote

    Kas nutiks sumažinus cukrų? Pirmuosius pokyčius galite pamatyti greičiau, nei manote

    Raginimas „atsisakyk cukraus“ dažnai klaidina, nes svarbiausia yra ne visi cukrūs, o vadinamieji laisvieji cukrūs. Pasaulio sveikatos organizacija juos apibrėžia kaip cukrus, kuriuos gamintojai, virėjai ar vartotojai prideda į maistą ir gėrimus, taip pat cukrus, natūraliai esančius meduje, sirupuose, vaisių sultyse ir sulčių koncentratuose.

    Tuo metu cukrūs, natūraliai esantys šviežiuose vaisiuose, daržovėse ir piene, į šią grupę paprastai neįtraukiami. Dėl to tikslas nėra „nulis cukraus“, o protingas pertekliaus mažinimas, ypač iš saldintų gėrimų ir itin perdirbtų produktų.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos. Dar didesnės naudos gali duoti riba iki 5 proc., o tai 2 000 kilokalorijų racione atitinka maždaug iki 25 gramų laisvųjų cukrų per dieną.

    Šios gairės dažniausiai minimos kalbant apie rizikų mažinimą ilguoju laikotarpiu, o ne greitus pokyčius per kelias dienas. Vis dėlto nemažai žmonių pirmuosius pojūčius pastebi greitai, nes mažiau cukraus dažnai reiškia ir mažiau užkandžiavimo bei staigių alkio bangų.

    Kas pasikeičia pirmiausia?

    Vienas akivaizdžiausių efektų ribojant saldumynus, saldintus gėrimus ir kitus cukrumi gausius produktus yra mažesnė bendro raciono energinė vertė. Praktikoje tai dažnai nutinka natūraliai, net jei žmogus sąmoningai neskaičiuoja kalorijų.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad sumažinus cukrų vartojimą suaugusiesiems vidutiniškai fiksuojamas nedidelis kūno masės pokytis. Tačiau kai cukrūs pakeičiami kitais panašaus kaloringumo angliavandeniais, reikšmingo skirtumo svoriui gali ir nebūti, todėl lemiamas veiksnys dažnai išlieka bendras energijos balansas.

    Svarbu suprasti, kad per dvi savaites ne visi pamatys mažesnį skaičių svarstyklėse. Rezultatas priklauso nuo ankstesnių įpročių, fizinio aktyvumo, miego, streso, taip pat nuo to, kuo pakeičiami saldūs produktai, pavyzdžiui, ar vietoje jų atsiranda sotumo suteikiantis baltymingas maistas.

    Metaboliniai rodikliai ir širdis

    Mažesnis laisvųjų cukrų kiekis gali būti naudingas ir metabolinei sveikatai, ypač jei kartu mažėja svoris ir gerėja raciono kokybė. Tyrimuose didesnis cukrų vartojimas siejamas su aukštesniais trigliceridų rodikliais ir nepalankiais lipidų profilio pokyčiais.

    Vis dėlto nėra universalaus scenarijaus, kad kiekvienam žmogui po 14 dienų staiga reikšmingai pasikeis kraujo tyrimai. Rodikliai priklauso nuo pradinės mitybos, kūno masės, genetinių veiksnių, alkoholio vartojimo, gretutinių ligų ir vaistų.

    Ilguoju laikotarpiu ypač daug dėmesio skiriama saldintiems gėrimams. Didelis jų vartojimas stebimuosiuose tyrimuose siejamas su didesne 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika, todėl specialistai dažnai siūlo pradėti būtent nuo jų mažinimo.

    Oda, savijauta ir „cukraus detoksas“

    Viešojoje erdvėje dažnai žadama, kad atsisakius cukraus pagerės oda. Yra duomenų, kad aukšto glikeminio krūvio mityba daliai žmonių gali būti susijusi su aknės paūmėjimu, tačiau tai nėra universalus gydymo būdas ir nepakeičia dermatologo rekomendacijų.

    Atsargiai reikėtų vertinti ir pažadus, kad cukraus atsisakymas automatiškai „nuima smegenų rūką“. Savijautą veikia daug veiksnių, o geresnė strategija dažnai yra ne visų angliavandenių vengimas, bet mažiau perdirbtų produktų pasirinkimas ir labiau subalansuoti valgiai.

    Daugiausia naudos paprastai duoda paprasti žingsniai: rečiau rinktis saldintus gėrimus, energetinius gėrimus, saldumynus, bandeles, sausainius, saldžius pusryčių dribsnius ir paruoštus desertus. Taip pat verta skaityti etiketes, nes pridėtiniai cukrūs neretai slepiasi ir „fit“ ar „baltyminiuose“ užkandžiuose, padažuose bei skoniniuose jogurtuose.

    Šviežių vaisių ar natūralių pieno produktų daugumai žmonių atsisakyti nereikia. Tvariausias tikslas yra nuosekliai mažinti laisvųjų cukrų perteklių, o dvi savaitės gali tapti patogiu startu įpročiams peržiūrėti ir išlaikyti pokyčius ilgam.

  • Londonas uždraudė taršius automobilius: po 5 metų – stulbinantys pokyčiai vaikų plaučiuose

    Londonas uždraudė taršius automobilius: po 5 metų – stulbinantys pokyčiai vaikų plaučiuose

    Kas pasikeitė Londone?

    2019 metais Londonas pradėjo taikyti itin mažos taršos zoną, vadinamą Ultra Low Emission Zone, siekdamas sumažinti transporto sukuriamą oro taršą miesto centre. Ši priemonė papildė anksčiau įvestą vadinamąjį taršos mokestį, orientuotą į labiausiai teršiančias transporto priemones.

    Per penkerius metus sukaupti duomenys leido mokslininkams įvertinti, ar realūs oro kokybės pokyčiai atsispindi gyventojų sveikatoje. Didžiausias dėmesys skirtas vaikams, kurių plaučiai vis dar vystosi, todėl aplinkos veiksniai daro ypač didelę įtaką.

    Įrodymai: geresnė oro kokybė siejama su plaučių augimu

    Jungtinės Karalystės tyrėjai stebėjo 3 414 šešerių–devynerių metų amžiaus moksleivių plaučių funkciją ir jos pokyčius per kelerius metus. Maždaug pusė vaikų gyveno centrinėje Londono dalyje, o kita dalis – Lutone, mieste, kuriame tuo metu analogiška švaraus oro zona nebuvo įvesta.

    Kasmetinių apsilankymų mokyklose metu vaikų plaučių funkcija buvo vertinama standartiniu medicininiu metodu, matuojant, kiek oro vaikas gali išpūsti per vieną sekundę. Šis rodiklis klinikoje plačiai naudojamas vertinant kvėpavimo sistemos būklę ir, vaikų atveju, plaučių augimo trajektorijas.

    Tyrėjai nurodė, kad iki zonos įvedimo Londone vaikų plaučių augimas vidutiniškai atsiliko nuo Lutono bendraamžių, o su transportu siejamos taršos lygis buvo didesnis. Vėlesniais metais Londone plaučių funkcijos augimas paspartėjo ir vidutiniškai didėjo 10 mililitrų per metus sparčiau nei Lutone.

    „Kiek žinome, pateikiame pirmuosius įrodymus, kad oro kokybės pagerėjimas po švaraus oro zonos įvedimo siejasi su geresnėmis vaikų plaučių augimo trajektorijomis“, – teigiama tyrimo autorių publikacijoje.

    Ką rodo skaičiai ir kodėl tai svarbu?

    Oficialiais Londono vertinimais, po zonos įvedimo prie gatvių matuojamas azoto dioksido lygis miesto centre sumažėjo 54 proc., o visame mieste – 27 proc. Tyrime taip pat fiksuota, kad centrinėje Londono dalyje azoto dioksidas kasmet mažėjo sparčiau nei Lutone.

    Dar vienas reikšmingas pokytis – sumažėjo vaikų, kurių plaučių funkcija klinikiniu požiūriu laikoma sutrikusia, dalis: nuo 14 proc. iki 9 proc. per penkerius metus. Po ketverių metų Londono vaikų plaučių funkcijos vidurkis jau buvo panašus į Lutono vaikų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad oro tarša yra siejama ne tik su astma ar lėtinėmis kvėpavimo ligomis, bet ir su ilgalaikėmis pasekmėmis visam gyvenimui. Vaikystėje sutrikęs plaučių vystymasis didina riziką ateityje susidurti su lėtinėmis ligomis ir prastesniais sveikatos rodikliais.

    Be to, pastebėta elgsenos kaita: gerėjant oro kokybei Londone vaikai buvo apie keturis kartus labiau linkę į mokyklą eiti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu nei Lutone. Tai svarbu, nes aktyvus judėjimas paprastai siejamas su geresne širdies ir kvėpavimo sistemos būkle.

    „Jau žinojome, kad ši zona sumažino oro taršą, tačiau dabar matome, kad tuo pačiu metu gerėjo ir vaikų plaučių sveikata, o tai labai svarbu vaikams ir tėvams“, – sakė tyrimo vadovė, kvėpavimo fiziologė Helen Wood.

    „Vis dėlto negalime atsipalaiduoti: oro tarša ir Londone, ir kituose miestuose vis dar viršija Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamus lygius, tad darbo dar yra“, – pridūrė ji.

  • Po 60-ies vien tik pasivaikščiojimo neužtenka: šie pratimai padeda išsaugoti jėgą

    Po 60-ies vien tik pasivaikščiojimo neužtenka: šie pratimai padeda išsaugoti jėgą

    Kodėl vien žingsnių nepakanka?

    Ėjimas gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, padeda palaikyti ištvermę ir didina kasdienį fizinį aktyvumą. Tačiau jis nesuteikia tokio stipraus stimulo raumenims kaip pratimai su pasipriešinimu, todėl jėga ir raumenų masė gali mažėti greičiau.

    Su amžiumi natūraliai silpnėja raumenys, prastėja nervų ir raumenų sąveika, didėja sarkopenijos rizika. Tai svarbu ne tik sportuojant: silpnesnės kojos ir liemuo dažniau apsunkina atsistojimą nuo kėdės, lipimą laiptais ar greitą reakciją suklupus.

    Vyresniame amžiuje didžiausią naudą sveikatai duoda ne viena „stebuklinga“ veikla, o skirtingų tipų judėjimo derinys. Ėjimas palaiko ištvermę, o jėgos pratimai padeda išsaugoti funkcionalumą, stabilumą ir savarankiškumą kasdienybėje.

    Ką rekomenduoja pasaulinės gairės?

    Pasaulio sveikatos organizacija vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduoja neapsiriboti vien aerobine veikla, tokia kaip ėjimas ar važiavimas dviračiu. Gairėse pabrėžiama, kad pagrindines raumenų grupes stiprinantys pratimai turėtų būti atliekami bent 2 kartus per savaitę.

    Ne mažiau svarbi ir pusiausvyros treniruotė, nes būtent ji siejama su mažesne kritimų rizika. Praktikoje tai reiškia, kad judėjimo planas turėtų apimti ir jėgą, ir koordinaciją, ir ištvermę, net jei treniruotės trumpos.

    Reguliarumas dažnai svarbesnis nei treniruotės trukmė ar „tobula“ programa. Pradėti galima nuo paprastų, namuose atliekamų pratimų, palaipsniui didinant krūvį pagal savijautą.

    Paprasti pratimai namuose ir svarbios saugumo taisyklės

    Geras startas po 60-ies yra pratimai su kūno svoriu ar elastinėmis pasipriešinimo gumomis. Dažniausiai rekomenduojami atsistojimai nuo kėdės, pasistiebimai ant pirštų, gumos traukimas link liemens, taip pat atsispaudimai nuo sienos ar stalo.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad net nedidelės apimties jėgos treniruotės gali prisidėti prie raumenų masės, fizinio pajėgumo ir kasdienės funkcijos gerėjimo. Didesnė apimtis dažniau siejama su ryškesniu apatinių galūnių jėgos prieaugiu, tačiau pradžioje svarbiausia saugiai suformuoti įprotį.

    Vis dėlto vieno recepto visiems nėra. Jei pastaruoju metu patyrėte kritimų, turite pažengusią osteoporozę, ryškų sąnarių skausmą, pusiausvyros sutrikimų ar širdies ligų, treniruočių pobūdį reikėtų aptarti su gydytoju arba kineziterapeutu.

    Pasivaikščiojimų atsisakyti nereikia, nes jie išlieka vertingi širdžiai, nuotaikai ir bendrai ištvermei. Tačiau po 60-ies verta neapsiriboti vien žingsnių skaičiumi: jėgos ir pusiausvyros pratimai padeda ilgiau išlaikyti tvirtą kūną ir didesnę judėjimo laisvę.

  • Aktorė Lucy Davis vos nepaisė mažo sukietėjimo: medikai paaiškina, ką būtina tikrinti

    Aktorė Lucy Davis vos nepaisė mažo sukietėjimo: medikai paaiškina, ką būtina tikrinti

    Subtilus simptomas, kurį lengva nurašyti

    Britų aktorė Lucy Davis pranešė, kad jai nustatytas ketvirtos stadijos krūties vėžys, o pirmasis ženklas buvo itin menkas. Ji pasakojo, kad tai nebuvo aiškus guzelis, o mažytis sukietėjimas, kurį iš pradžių svarstė tiesiog ignoruoti.

    Vėliau, anot jos, liga išplito į kaulus, įskaitant stuburą, klubą ir šonkaulius. Tokia ligos eiga primena pagrindinį principą, kurį kartoja onkologai: kuo anksčiau kreipiamasi dėl naujo ar neįprasto pakitimo, tuo daugiau gydymo galimybių.

    „Tai, ką pajutau, nebuvo guzas, greičiau mažas kietas taškas. Beveik nėjau tikrintis, todėl sakau: neignoruokite nieko“, – sakė Lucy Davis.

    Kokie požymiai laikomi įtartinais

    Krūties vėžys ne visada prasideda skausmu, todėl vien skausmo nebuvimas nėra raminantis ženklas. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad vertinti reikia bet kokį naujai atsiradusį gumbą, sukietėjimą ar pakitusią krūties struktūrą.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį į krūties formos ar dydžio pokyčius, odos įtraukimą, paraudimą, spenelio pakitimus bei neįprastas išskyras, ypač jei jos kraujingos. Tokie simptomai nebūtinai reiškia vėžį, tačiau yra pakankama priežastis nedelsti ir kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.

    Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2024 metais pasaulyje krūties vėžys diagnozuotas apie 2,4 milijono moterų, o mirčių skaičius siekė apie 694 000. Organizacija taip pat nurodo, kad didelė dalis atvejų nustatoma moterims, neturinčioms specifinių rizikos veiksnių, išskyrus lytį ir amžių.

    Savikontrolė ir patikros: kuo jos skiriasi

    Reguliari savikontrolė gali padėti geriau pažinti, kas jūsų krūtyse yra įprasta, ir greičiau pastebėti naujus pokyčius. Praktikoje tai dažniausiai prasideda apžiūra veidrodyje ir švelniu apčiuopimu, įvertinant ir pažastų sritį, kur gali būti padidėję limfmazgiai.

    Vis dėlto savikontrolė nepakeičia gydytojo apžiūros ar organizuotų patikrų. Jei atsiranda naujas sukietėjimas ar kitas pakitimas, svarbiausia yra klinikinis įvertinimas, o prireikus ir papildomi tyrimai, pavyzdžiui, echoskopija ar mamografija.

    Mamografija laikoma pagrindiniu patikros tyrimu, nes leidžia aptikti pakitimus dar iki simptomų. Tačiau patikra turi ir trūkumų: galimi klaidingai teigiami atsakymai, dėl kurių žmogui tenka papildomi tyrimai ar biopsijos, o tyrimas susijęs su nedidele apšvitos doze.

    Europos Komisijos parengtose gairėse pabrėžiama, kad 40–44 metų moterims įprastinė mamografinė patikra ne visada rekomenduojama, nes potenciali žala kai kuriais atvejais gali nusverti naudą. Konkrečios amžiaus ribos ir kvietimų dažnis skiriasi tarp šalių, todėl gyventojams svarbu vadovautis nacionalinėmis programomis ir individualia gydytojo rekomendacija.

    Ši istorija išryškina vieną paprastą dalyką: ankstyvi simptomai kartais būna beveik nepastebimi, todėl naujas, anksčiau nebūdingas krūties pakitimas turėtų būti laikomas pakankama priežastimi pasitikrinti. Net jei pokytis mažas ir neskausmingas, delsti neverta.

  • Vietnamie geriama kava su kiaušiniu: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam jos vengti

    Vietnamie geriama kava su kiaušiniu: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam jos vengti

    Vietname populiari kava su kiaušiniu, vadinama cà phê trứng, dažniausiai siejama su Hanoju. Ji gaminama iš stiprios kavos ir purios masės iš kiaušinio trynio bei saldinto sutirštinto pieno, o kai kuriuose receptuose pasitaiko ir sviesto ar sūrio.

    Panaši tradicija egzistavo ir Pietų Korėjoje, kur ankstesnių dešimtmečių kavinėse buvo patiekiama vadinamoji rytinė kava. Į ją būdavo įmaišomas trynys, truputis druskos ir sezamų aliejaus, tačiau tai labiau sūri, o ne desertinė versija.

    Į kavą įdėtas trynys pastebimai pakeičia gėrimo maistinę vertę: atsiranda daugiau baltymų ir riebalų, todėl jis gali būti sotesnis nei įprastas espresso. Kiaušiniai taip pat yra cholino šaltinis, kuris svarbus normaliai organizmo veiklai, įskaitant nervų sistemą.

    Vis dėlto toks gėrimas automatiškai netampa sveikesnis, nes daug ką nulemia priedai. Jei naudojama keli šaukštai saldinto sutirštinto pieno, papildomas cukrus ar medus, smarkiai išauga energinė vertė ir paprastųjų cukrų kiekis.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o sumažinus iki mažiau nei 5 proc. galima sulaukti papildomos naudos sveikatai. Esant 2 000 kilokalorijų racionui, žemesnė riba atitinka apie 25 gramus laisvųjų cukrų.

    Dėl to kava su kiaušiniu dažniau vertinama kaip desertas, o ne kasdienis pasirinkimas. Norint ją pasigaminti namuose, paprastai siūloma mažinti sutirštinto pieno kiekį ir atsisakyti papildomo cukraus, nes būtent saldūs priedai labiausiai didina kaloringumą.

    Salmonelių rizika ir kam atsargiau

    Klasikinėje versijoje trynys ne visada būna pilnai termiškai apdorotas, todėl išlieka užsikrėtimo salmonelėmis rizika. JAV Maisto ir vaistų administracija pabrėžia, kad net švieži, švarūs ir nepažeisti kiaušiniai gali būti užkrėsti, todėl patiekalams, kurie valgomi ar geriami su žaliais kiaušiniais, patariama rinktis pasterizuotus kiaušinius ar kiaušinių produktus.

    Didžiausio atsargumo turėtų laikytis nėščiosios, maži vaikai, senjorai ir žmonės su nusilpusia imunine sistema. Vien tik kiaušinio lukšto nuplikymas verdančiu vandeniu nesuteikia tokio pat patikimumo kaip pasterizacija.

    Kofeinas niekur nedingsta

    Kiaušinio trynys kofeino poveikio „nenutralizuoja“, todėl jautresniems žmonėms toks gėrimas vis tiek gali trikdyti miegą. Europos maisto saugos tarnyba nurodo, kad apie 60 mililitrų espresso vidutiniškai gali turėti apie 80 miligramų kofeino, o sveikiems suaugusiesiems saugia riba laikoma iki 400 miligramų per dieną.

    Tačiau net ir mažesnės dozės, išgertos vakare, daliai žmonių gali trumpinti miego trukmę ar bloginti jo kokybę. Todėl, jei kava su kiaušiniu geriama kaip desertas, dažnam praktiškiau ją rinktis pirmoje dienos pusėje.

    Apibendrinant, kava su kiaušiniu gali suteikti įdomią skonio patirtį ir papildyti racioną kai kuriomis maistinėmis medžiagomis, tačiau jos sveikumas priklauso nuo cukraus kiekio ir saugaus kiaušinių pasirinkimo. Geriausia ją vertinti kaip retkarčiais pasilepinimui skirtą gėrimą ir, jei įmanoma, naudoti pasterizuotą trynį.

  • Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Burnos sveikata senjorams gali būti daugiau nei kosmetinis klausimas: dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad dantų būklė siejasi su bendru mirtingumo rizikos lygiu. Ypač svarbus ne tik prarastų dantų skaičius, bet ir tai, kiek dantų yra sveiki arba tinkamai sutvarkyti.

    Osakos universiteto mokslininkai išanalizavo 190 282 Japonijos gyventojų, kuriems buvo ne mažiau kaip 75 metai, duomenis. Visi jie buvo atlikę viešą odontologinę patikrą, o jų sveikatos būklė stebėta vidutiniškai 3,4 metų.

    Tyrėjai dantis suskirstė į sveikus, plombuotus ir pažeistus ėduonies. Paaiškėjo, kad geriausiai mirtingumo riziką atspindėjo bendra sveikų ir tinkamai plombuotų dantų suma, o ne vien tai, kiek dantų žmogus yra praradęs.

    Didžiausia rizika fiksuota tiems, kurie neturėjo nė vieno sveiko ar tinkamai sutvarkyto danties. Palyginti su senjorais, turėjusiais bent 21 sveiką arba plombuotą dantį, rizika buvo maždaug 74 proc. didesnė vyrams ir 69 proc. didesnė moterims, įvertinus amžių, kūno masę, rūkymą, ligas ir vartojamus vaistus.

    Svarbi detalė ta, kad plombuoti dantys pagal ryšį su prognoze priartėjo prie sveikų dantų, o negydomas ėduonis siejosi su prastesniais rodikliais. Tai leidžia manyti, kad laiku gydomi pažeidimai gali būti reikšmingi net tuomet, kai natūralus dantis jau nėra idealios būklės.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai stebėjimo tipo analizė, todėl ji rodo sąsajas, bet neįrodo priežasties. Prastesnė dantų būklė gali būti ir pasekmė, ir signalas apie kitus veiksnius, pavyzdžiui, ribotesnę prieigą prie gydymo, žemesnę socialinę padėtį, rūkymą, diabetą, negalią ar sunkumus kasdien užtikrinant higieną.

    Panašios krypties išvados kartojasi ir kituose tyrimuose: negydomas ėduonis siejamas su didesne bendro mirtingumo ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Kai kuriuose stebėjimuose geresnės prognozės rodikliai pastebėti žmonėms, turintiems daugiau tinkamai sutvarkytų dantų, tačiau tai nereiškia, kad odontologinis gydymas tiesiogiai apsaugo nuo širdies ligų.

    Vienas galimų paaiškinimų yra vadinamoji burnos trapumo būklė, apimanti dantų netekimą, burnos sausumą, silpnesnį liežuvio darbą ir kramtymo, kalbėjimo ar rijimo sunkumus. Tokie sutrikimai siejami ne tik su prastesne savijauta, bet ir su didesne priklausomybės nuo pagalbos rizika.

    Praktiškai tai dažnai reiškia, kad žmonės atsisako kietesnių produktų, pavyzdžiui, žalių daržovių, vaisių, mėsos ar riešutų. Mityba tampa vienodesnė, gali trūkti baltymų, vitaminų ir mineralų, o tai didina raumenų masės mažėjimo ir bendro silpnumo tikimybę.

    Burnos sausumas taip pat apsunkina valgymą ir gali didinti ėduonies riziką. Jį neretai skatina vartojami vaistai, todėl tai nėra vien neišvengiama senėjimo dalis ir dėl šio simptomo verta pasitarti su gydytoju ar odontologu.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad didžiosios dalies burnos ligų galima išvengti arba jas sėkmingai gydyti anksti. Pagrindas išlieka dantų valymas du kartus per dieną fluoro pasta, tarpdančių higiena ir profilaktinės patikros, kurių dažnį turėtų parinkti odontologas pagal individualią būklę.

    Senjorams aktualu ir kruopštus protezų valymas bei burnos gleivinės priežiūra, laiku sprendžiant skausmo, dantenų kraujavimo, klibančių dantų ar rijimo sutrikimų problemas. Sveika burna negarantuoja ilgaamžiškumo, tačiau gali padėti ilgiau išlaikyti pilnavertę mitybą, mažinti infekcijų riziką ir išsaugoti savarankiškumą.