Tag: Pasaulio sveikatos organizacija

  • Mokslininkai įspėja: kas aštas vėžio atvejis pasaulyje siejamas su infekcijomis – ką žinoti

    Mokslininkai įspėja: kas aštas vėžio atvejis pasaulyje siejamas su infekcijomis – ką žinoti

    Naujas Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Vėžio tyrimų agentūros IARC tyrimas rodo, kad 2024 metais apie 2,3 milijono naujų vėžio atvejų pasaulyje buvo susiję su virusų, bakterijų ar parazitų sukeltomis infekcijomis. Tai sudaro maždaug 12 proc. visų naujų vėžio atvejų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalies šių susirgimų būtų galima išvengti, jei plačiau būtų taikomos vakcinacijos, patikros ir infekcijų kontrolės priemonės. Didžiausia našta tenka mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šalims, kur prevencijos programos dažnai sunkiau pasiekiamos.

    „Nepaisant pažangos vakcinacijos ir patikros srityse, su infekcijomis susijęs vėžys išlieka dideliu pasauliniu iššūkiu, o našta neproporcingai tenka mažas ir vidutines pajamas gaunančių šalių gyventojams“, – sakė IARC mokslininkė Harriet Rumgay.

    Pasak tyrimo autorių, išvados primena, kokią didelę reikšmę gali turėti infekcijų prevencija, mažinant vėžio naštą. Rekomendacijos apima pirminę prevenciją, patikrą, gydymą, mokslinius tyrimus ir sveikatos politiką.

    Dažniausios infekcijos, susijusios su vėžiu

    Didžiausias su infekcijomis siejamo vėžio veiksnys yra bakterija Helicobacter pylori, kuri infekuoja skrandį ir dažnai siejama su opalige. Skaičiuojama, kad 2024 metais ji galėjo lemti apie 760 000 naujų vėžio atvejų, arba apie 4 proc. visų naujų atvejų pasaulyje.

    Ši bakterija siejama su keliomis onkologinėmis ligomis, įskaitant tam tikras skrandžio vėžio formas ir skrandžio srityje išsivystančią ne Hodžkino limfomą. Kai kuriose šalyse vis plačiau svarstomos vadinamosios testuok ir gydyk strategijos, kai infekcija nustatoma neinvaziniu testu ir gydoma tikslingais antibiotikais.

    Antra pagal reikšmę infekcija yra žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kuriam priskiriama apie 750 000 naujų vėžio atvejų. ŽPV gali sukelti kelias vėžio rūšis, o gimdos kaklelio vėžys laikomas iš esmės priskirtinu ŽPV, todėl vakcinacija ir patikra čia yra kritiškai svarbios.

    Tarp svarbių veiksnių minimas ir hepatito B virusas, siejamas su kepenų vėžiu. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad esamos vakcinos nuo kai kurių infekcijų jau dabar gali reikšmingai mažinti onkologinių ligų riziką, tačiau jų aprėptis pasaulyje išlieka netolygi.

    Kodėl našta pasiskirsčiusi netolygiai

    Tyrimas atkreipia dėmesį į ryškius geografinius skirtumus. Mažas ir vidutines pajamas gaunančios šalys sudaro beveik tris ketvirtadalius visų su infekcijomis siejamų vėžio atvejų, o tai siejama su ribotesniu skiepijimu, vėlyvesne diagnostika ir mažesne patikros programų aprėptimi.

    Rytų Azijoje 2024 metais fiksuota daugiausia tokių atvejų, apie 990 000, tai sudaro maždaug 42 proc. pasaulinės su infekcijomis siejamos vėžio naštos. Šį rodiklį daugiausia didino Helicobacter pylori ir hepatito B infekcijos.

    Subsacharinėje Afrikoje nustatyta didžiausia dalis regione: ketvirtadalis visų vėžio atvejų siejami su infekcijomis, dažnai dėl didesnio ŽPV sukeltų susirgimų paplitimo. Mažiausia proporcija fiksuota Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Okeanijoje.

    Kokios priemonės galėtų turėti didžiausią poveikį

    Mokslininkai akcentuoja, kad didžiausią efektą gali duoti investicijos į prevenciją ir ankstyvą nustatymą, ypač ten, kur vėžio diagnostika dažnai vėluoja. Tai apima tiek esamų vakcinų aprėpties didinimą, tiek naujų vakcinų kūrimą.

    „Investicijos į naujas prevencijos priemones galėtų turėti didžiausią poveikį“, – sakė vienas iš vyresniųjų tyrimo autorių Gary Clifford.

    Kaip vienas pavyzdžių minimas Epsteino–Baro virusas, vienas labiausiai paplitusių žmogaus virusų, kuriam šiuo metu nėra patvirtintos vakcinos. Šis virusas siejamas su keliomis onkologinėmis ligomis, todėl tyrėjai ragina spartinti prevencinių sprendimų paiešką.

  • Vienas rodiklis gali išduoti sveikatą ir ilgaamžiškumą: ką apie jus pasako VO₂ max?

    Vienas rodiklis gali išduoti sveikatą ir ilgaamžiškumą: ką apie jus pasako VO₂ max?

    VO₂ max, dar vadinamas deguonies įsisavinimo riba, parodo didžiausią deguonies kiekį, kurį organizmas gali paimti, pernešti ir panaudoti intensyvaus krūvio metu. Šis rodiklis laikomas vienu tiksliausių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ištvermės matų.

    Praktiškai kuo VO₂ max didesnis, tuo efektyviau kartu dirba plaučiai, širdis, kraujagyslės ir raumenys. Rodiklis dažniausiai pateikiamas mililitrais deguonies kilogramui kūno masės per minutę ir padeda įvertinti fizinį pajėgumą ne pagal savijautą, o pagal objektyvų skaičių.

    Kaip tiksliai jis matuojamas?

    Patikimiausias VO₂ max nustatymas atliekamas krūvio mėginio metu medicinos ar sporto laboratorijoje. Tuomet žmogus bėga takeliu arba mina veloergometrą, o speciali įranga analizuoja įkvepiamų ir iškvepiamų dujų sudėtį.

    Išmanieji laikrodžiai ir apyrankės VO₂ max dažniausiai tik apskaičiuoja pagal pulsą, tempą, galią ir kitus netiesioginius duomenis. Tokie įverčiai gali būti naudingi stebint ilgalaikes tendencijas, tačiau jų nereikėtų laikyti lygiaverčiais laboratoriniam tyrimui.

    Ką rodo tyrimai apie riziką?

    Mokslinėje literatūroje VO₂ max ir bendra kardiovaskulinė ištvermė siejama su mažesne mirtingumo ir lėtinių ligų rizika. Didelės apimties analizės rodo nuoseklų ryšį: aukštesnis fizinis pajėgumas statistiškai susijęs su geresnėmis sveikatos baigtimis.

    2022 metais paskelbtoje didelėje metaanalizėje nustatyta, kad aukščiausio pajėgumo grupė turėjo reikšmingai mažesnę mirties nuo bet kokios priežasties riziką nei žemiausio pajėgumo grupė. Taip pat akcentuojama, kad net nedideli ištvermės pagerėjimai, vertinami pagal metabolinius ekvivalentus, populiaciniu lygmeniu siejami su mažesne rizika.

    2024 metais publikuotose apžvalgose pabrėžiama, kad kardiovaskulinė ištvermė išlieka vienu stipriausių ir stabiliausių sveikatos prognozinių veiksnių suaugusiesiems. Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad rodiklį būtina vertinti kartu su kitais rizikos veiksniais.

    Ką daryti, kad VO₂ max gerėtų?

    VO₂ max dažniausiai mažėja su amžiumi, tačiau jis yra treniruojamas, todėl reguliarus judėjimas išlieka veiksmingiausia priemonė. Pagrindas yra aerobinis krūvis: spartus ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas ar kitos ištvermės veiklos, kurias galima išlaikyti pakankamai ilgai.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę arba 75–150 minučių didelio intensyvumo veiklos. Papildomai patariama bent du kartus per savaitę įtraukti jėgos pratimus pagrindinėms raumenų grupėms.

    Gerėjant pasirengimui, naudingi gali būti intervalai, kai trumpesni intensyvesni epizodai kaitaliojami su ramesne atsigavimo dalimi. Rezultatai dažniausiai matomi ne per kelias dienas, o per mėnesius, todėl svarbiausia yra nuoseklumas, miegas, mityba ir tinkamas krūvio dozavimas.

    „VO₂ max yra vertingas sveikatos ir fizinio pajėgumo rodiklis, tačiau jis nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį galima spręsti apie ilgaamžiškumą ar ligų riziką“, – pažymi sporto medicinos specialistai.

    Ekspertai taip pat primena, kad tas pats VO₂ max skirtingiems žmonėms gali reikšti nevienodą realią riziką, nes svarbūs ir kraujospūdis, kūno masė, rūkymas, metaboliniai rodikliai, lėtinės ligos bei genetika. Be to, kasdieniai veiksniai, tokie kaip nuovargis, karštis ar treniruotės tipas, gali keisti išmaniojo įrenginio pateikiamus įverčius.

    Praktinis patarimas paprastas: vietoje bandymo vaikytis vieno skaičiaus verta stebėti ilgalaikį pokytį. Jei prie panašaus pulso galite judėti greičiau, lengviau lipate laiptais ir greičiau atsigaunate po krūvio, tikėtina, kad gerėja ir jūsų ištvermė.

  • Italai po 60-ies atrado paprastą būdą judėti: ši veikla gerina širdį, miegą ir nuotaiką

    Italai po 60-ies atrado paprastą būdą judėti: ši veikla gerina širdį, miegą ir nuotaiką

    Dviratis Italijoje seniai tapo daugiau nei sportu. Šalia profesionalių lenktynių tradicijų, tokių kaip Giro d’Italia, daugeliui vyresnių žmonių tai yra patogus būdas judėti kasdien: nuvažiuoti apsipirkti, aplankyti artimuosius ar ramiai pasivažinėti po apylinkes.

    Specialistai pabrėžia, kad po 60-ies ypač svarbus reguliarus, bet saugus fizinis aktyvumas. Važiavimas dviračiu leidžia derinti judėjimą lauke su įprastais reikalais, o krūvį lengva prisitaikyti pagal savijautą ir pasirengimą.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja 65 metų ir vyresniems žmonėms per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos. Taip pat patariama reguliariai atlikti raumenis stiprinančius pratimus ir įtraukti pusiausvyrą lavinančią veiklą, nes tai mažina griuvimų riziką.

    Dviračio privalumas tas, kad intensyvumą galima dozuoti itin paprastai: rinktis trumpą ir lygų maršrutą, važiuoti ramiu tempu, daryti dažnesnes pertraukėles. Gerėjant formai, atstumą ir tempą verta didinti palaipsniui, kad organizmas spėtų prisitaikyti.

    Reguliarus mynimas pirmiausia stiprina kojų raumenis, bet kartu yra aerobinė veikla, naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai. Tyrimais pagrįstose rekomendacijose pabrėžiama, kad fizinis aktyvumas vyresniame amžiuje siejamas ir su geresne funkcine būkle, psichologine savijauta bei miego kokybe.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė yra saugumas. Jei žmogus turi lėtinių ligų, jaučia pusiausvyros sutrikimus, patiria širdies ar kraujotakos sistemos simptomų, prieš didinant krūvį patariama pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Važiavimas dviračiu nebūtinai turi virsti treniruote su tikslais ir laikmačiu. Vyresniame amžiuje dažnai labiausiai pasiteisina nuoseklumas: trumpesnės, bet dažnesnės išvykos ir judėjimas, kuris teikia malonumą.

    Po šešiasdešimties nereikia varžytis su lenktynininkais ar rinktis sudėtingų maršrutų. Daug didesnę naudą duoda reguliarios ramios kelionės, leidžiančios išlikti aktyviems ir išsaugoti gerą savijautą kasdien.

  • Kada įjungti radiatorius? Ši temperatūros riba išduoda, kad taupyti jau pavojinga

    Kada įjungti radiatorius? Ši temperatūros riba išduoda, kad taupyti jau pavojinga

    Kodėl data nėra svarbiausia

    Atvėsę rytai dar nereiškia, kad radiatorius reikia sukti iki maksimumo. Skirtingi pastatai šilumą praranda nevienodai: gerai apšiltintas daugiabutis ilgiau išlaiko šilumą, o senesnė, neapšiltinta mūrinė statyba atvėsta greičiau.

    Dėl to vieno teisingo šildymo sezono starto kalendoriuje nėra. Patikimiausias orientyras yra namų termometras, o ne prognozė, nes net tame pačiame rajone butų temperatūra gali skirtis dėl aukšto, kampinės sienos ar langų būklės.

    Svarbiausia riba – 18 laipsnių

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad šaltuoju metų laiku 18 laipsnių Celsijaus laikoma saugia minimalia vidaus temperatūra bendrai populiacijai. Jei namuose reguliariai krenta žemiau šios ribos, šildymo atidėliojimas gali pradėti kenkti savijautai.

    Jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, kūdikiams, vyresnio amžiaus žmonėms ar sergantiems lėtinėmis ligomis, paprastai reikia šiltesnių patalpų. Be to, vienoda temperatūra visuose kambariuose nėra būtina: miegamajame gali būti vėsiau nei svetainėje, jei tai komfortiška ir nekelia drėgmės problemų.

    Kada pradėti šildyti pagal pastatą

    Praktikoje namų poreikį šildyti dažnai išduoda lauko temperatūra ir pastato šiluminės savybės. Organizacija CO2online yra pateikusi orientyrus, kad neapšiltintuose pastatuose, statytuose iki 1977 metų, šildymo gali prireikti, kai lauke laikosi apie 15–17 laipsnių.

    Naujesniuose, po 1995 metų statytuose pastatuose, poreikis dažniau atsiranda vėliau, kai lauke apie 12–15 laipsnių. Vis dėlto vien statybos metai nėra nuosprendis: langų keitimas, sienų ar stogo apšiltinimas gali smarkiai pakeisti situaciją net senuose namuose.

    Didelę įtaką turi ir buto vieta. Kampiniai būstai, viršutinių aukštų butai ar patalpos su daugiau išorinių sienų dažniau atvėsta greičiau, todėl šildymą įjungti ten prireikia anksčiau nei vidurinėse, „šiltose“ laiptinės dalyse.

    Per šalta reiškia daugiau drėgmės

    Per ilgas taupymas šildymo sąskaita gali brangiai kainuoti dėl drėgmės ir pelėsio rizikos. Vokietijos Umweltbundesamt pabrėžia, kad šildymo sezono metu miegamajame nereikėtų leisti temperatūrai kristi žemiau 16 laipsnių.

    Atvėsus sienoms, ore esanti vandens garų drėgmė lengviau kondensuojasi ant šaltesnių paviršių. Tai ypač aktualu išorinėms sienoms, kampams, vietoms už didelių spintų, taip pat tuomet, kai langai dažnai rasoja ar ant sienų atsiranda drėgnų plotų.

    „Jei patalpos reguliariai atvėsta iki ribų, kurios kelia diskomfortą ar didina drėgmę, šildymo atidėliojimas nebėra taupymas“, – pabrėžia specialistų rekomendacijose dažnai kartojama taisyklė.

    Praverčia higrometras: Verbraucherzentrale nurodo, kad patalpų santykinė oro drėgmė dažniausiai turėtų būti apie 40–60 proc. Jei ji kyla, pirmas žingsnis yra taisyklingas vėdinimas: šaltuoju sezonu efektyviau trumpam plačiai atverti langus, nei laikyti pravertus ilgai ir be reikalo šaldyti sienas.

    Galiausiai paprasta taisyklė tokia: jei namuose nuolat darosi vėsiau nei 18 laipsnių, o drėgmė didėja, laukti „oficialaus sezono“ neverta. Komfortas ir pelėsio prevencija dažnai sutaupo daugiau, nei trumpalaikis šildymo atidėjimas.

  • PSO įspėja senjorus: viršijus šį druskos limitą auga insulto ir širdies ligų rizika

    PSO įspėja senjorus: viršijus šį druskos limitą auga insulto ir širdies ligų rizika

    Vyresniame amžiuje mityboje ypač svarbu kontroliuoti druskos kiekį. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems, įskaitant senjorus, per dieną suvartoti mažiau nei 2 gramus natrio, tai atitinka mažiau nei 5 gramus druskos.

    Ši riba svarbi todėl, kad per didelis natrio kiekis didina arterinį kraujospūdį. Padidėjęs kraujospūdis yra vienas reikšmingiausių insulto ir širdies ligų rizikos veiksnių, o vyresniame amžiuje organizmo reakcija į natrį dažnai būna ryškesnė.

    PSO taip pat pabrėžia, kad didelis druskos vartojimas siejamas ne tik su širdies ir kraujagyslių problemomis. Tyrimai rodo sąsajas su inkstų ligomis, osteoporozės rizika ir didesne skrandžio vėžio tikimybe, todėl druskos ribojimas vertinamas kaip plataus poveikio sveikatos priemonė.

    Dažna klaida yra manyti, kad 5 gramai reiškia tik tą druską, kurią žmogus papildomai įberia į maistą. Į šį limitą įskaičiuojama visa druska, esanti dienos racione, įskaitant paslėptą druską pramoniniu būdu pagamintuose produktuose.

    Daug natrio dažniausiai gaunama su perdirbtais produktais: dešromis ir kitais mėsos gaminiais, sūriais, duona, konservais, paruoštais patiekalais, sultinio kubeliais, padažais ir sūriais užkandžiais. Net ir produktai, kurie neatrodo labai sūrūs, gali reikšmingai prisidėti prie dienos normos, jei valgomi dažnai.

    Praktiškas būdas mažinti druskos kiekį yra lyginti panašių produktų etiketes ir rinktis tuos, kuriuose natrio mažiau. Taip pat padeda palaipsnis įpročio sūdyti mažinimas ir dažnesnis gaminimas nuo pagrindų, kai galima tiksliau kontroliuoti ingredientus.

    Vietoje druskos skonį galima stiprinti prieskoniais ir natūraliais pagardais, pavyzdžiui, žolelėmis, pipirais, paprika ar citrinų sultimis. Skonio receptoriai prie mažesnio sūrumo paprastai pripranta per kelias savaites, todėl pokyčius lengviau daryti palaipsniui.

    PSO 2025 metais taip pat atnaujino rekomendacijas dėl mažiau natrio turinčių druskos pakaitalų, kai dalis natrio chlorido pakeičiama kalio chloridu. Tokie pakaitalai gali padėti sumažinti natrio suvartojimą, jei žmogus ir toliau naudoja stalo druską.

    Vis dėlto toks sprendimas tinka ne visiems. PSO nurodo, kad druskos pakaitalai su kaliu nėra rekomenduojami žmonėms, kurių inkstų funkcija sutrikusi, arba tiems, kurių organizmui gali būti sunkiau pašalinti kalį, taip pat kai kuriais atvejais vartojant kalį sulaikančius vaistus ar kalio papildus.

    Todėl senjorams, turintiems lėtinių ligų ar vartojantiems kelis vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu, jei planuojama keisti druskos rūšį, o ne tik mažinti jos kiekį.

    Specialistai pabrėžia, kad sveika vyresnio amžiaus žmonių mityba nesibaigia vien druskos ribojimu. Dažnai rekomenduojama mažinti riebią mėsą ir riebius mėsos gaminius, dažniau rinktis virimą, troškinimą ar kepimą vietoje kepimo riebaluose.

    Taip pat svarbus pakankamas baltymų kiekis, daugiau daržovių ir vaisių, o prireikus ir individualiai parinkta vitamino D suplementacija. Konkreti dozė turėtų būti nustatoma įvertinus sveikatos būklę, mitybą ir vartojamus vaistus.

    Kaip suprasti 5 gramus druskos?

    5 gramai druskos yra maždaug vienas arbatinis šaukštelis, tačiau jis apima visą dienos druską, o ne tik tą, kurią žmogus įberia pats. Dėl to net ir nesūdant papildomai galima viršyti ribą, jei racione daug perdirbtų produktų.

    Etiketėse dažnai nurodomas druskos arba natrio kiekis, todėl verta atkreipti dėmesį, ką tiksliai rodo skaičiai. Jei nurodytas natris, bendrai rizikai vertinti svarbu matyti visos dienos sumą, o ne vieno produkto rodiklį.

    Kada būtina pasitarti su gydytoju?

    Jei žmogus serga inkstų ligomis, širdies nepakankamumu ar turi sudėtingą vaistų vartojimo schemą, savarankiški eksperimentai su druskos pakaitalais gali būti netinkami. Tokiais atvejais saugiausia sprendimus priimti kartu su gydytoju.

    Taip pat verta pasitarti, jei kraujospūdis nuolat padidėjęs arba jau yra buvę insulto ar infarkto epizodų. Individualus planas dažnai būna veiksmingesnis nei bendros taisyklės, nes leidžia derinti mitybą, vaistus ir gyvenimo būdą.

  • Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Norint mažinti kūno svorį, būtinas energijos deficitas – situacija, kai organizmas per dieną sunaudoja daugiau energijos, nei gauna su maistu. Fizinė veikla padeda šį deficitą sukurti, tačiau vien treniruotės dažniausiai nenulemia rezultato: didžiausią įtaką turi bendras suvartojamų kalorijų kiekis ir kasdieniai įpročiai.

    Skaičiuojant, kiek energijos kainuoja skirtingos veiklos, dažnai remiamasi MET rodikliu – metaboliniu ekvivalentu. Apytikriai 1 MET atitinka energijos sąnaudas ramiai sėdint, o kuo MET didesnis, tuo intensyvesnis krūvis. Dėl to tas pats sportas gali „kainuoti“ labai skirtingai: lėtas važiavimas dviračiu ir intensyvi treniruotė į kalną nėra tas pats.

    Kas iš tiesų sudegina daugiausia?

    Bėgimas dažnai laikomas „karaliumi“, tačiau tai tik dalis tiesos. Pavyzdžiui, bėgimas maždaug 5 min. per kilometrą tempu yra apie 11,8 MET, o 70 kilogramų sveriančiam žmogui per 30 minučių tai gali reikšti daugiau nei 400 kilokalorijų. Visgi panašų ar net didesnį krūvį suteikia ir kitos veiklos.

    Šokdynė vertinama apie 11 MET, intensyvus irklavimo treniruoklis gali siekti apie 11 MET, o labai didelio intensyvumo režimu – iki 14 MET. Boksas ringe siekia apie 12,3 MET, greitas plaukimas laisvu stiliumi – apie 10,5 MET, o intensyvus važiavimas kalnų dviračiu į įkalnę taip pat gali priartėti prie 14 MET.

    Svarbiausia detalė – žodis „intensyvus“. Šios reikšmės nereiškia, kad kiekvienas, nuėjęs į baseiną ar užlipęs ant dviračio, automatiškai sudegins tiek pat. Lentelės aprašo konkrečią spartą ir krūvio lygį, o reali treniruotė gali būti su pertraukomis, skirtingu tempu ar net nevienoda technika.

    Kodėl vien kalorijų skaičiaus neužtenka?

    Sporto medicina pabrėžia, kad nėra vienos „geriausios“ treniruotės svorio mažinimui. Didelio intensyvumo intervalinės treniruotės ne visada automatiškai pranašesnės už kitą vidutinio ar didelio intensyvumo fizinę veiklą – svarbiausia yra bendra judėjimo dozė per savaitę ir bendros energijos sąnaudos.

    Praktikoje tai reiškia, kad rezultatus dažnai lemia ne tai, kokį sportą pasirinksite „idealiausiu“, o tai, ar sugebėsite jį daryti reguliariai. Rakečių sportai, komandiniai žaidimai ar kovos menai daugeliui žmonių būna psichologiškai lengviau „išlaikomi“: daugiau azarto, daugiau kaitos, mažiau monotonijos.

    Dar viena detalė, kurią verta įvertinti – išmanieji laikrodžiai ir apyrankės. Tyrimų apžvalgos rodo, kad energijos sąnaudų vertinimas vartotojiškuose įrenginiuose vis dar yra vienas mažiau tikslių rodiklių, todėl skaičius ekrane geriau traktuoti kaip orientyrą, o ne tikslų balansą.

    Jėgos treniruotės – ne tik raumenims

    Žiūrint vien į vienos treniruotės „kalorijas“, jėgos treniruotės dažnai nusileidžia bėgimui, šokdynei ar intensyviam irklavimui. Tačiau svorio mažinimo metu jos atlieka kitą svarbų vaidmenį: padeda mažinti riziką prarasti liesąją kūno masę, kai krenta svoris.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, prie mitybos plano prijungus pasipriešinimo pratimus, galima geriau išsaugoti liesąją masę ir kartu efektyviau mažinti riebalinį audinį. Dėl to vien ištvermės treniruotėmis paremta rutina ne visada yra optimalus pasirinkimas.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Taip pat patariama bent 2 kartus per savaitę atlikti pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Galutinis atsakymas paprastas: bėgimas yra veiksmingas būdas didinti energijos sąnaudas, tačiau jis neturi monopolio. Dviratis, plaukimas, šokdynė, irklavimo treniruoklis, kovos sportai ar rakečių žaidimai gali būti ne mažiau reiklūs, o didžiausią naudą atneša ta veikla, kurią realiai įmanoma tęsti ilgą laiką.

  • Vakaro gėrimas be laipsnių užkariauja barus: kodėl 41 proc. žmonių vis dažniau renkasi mocktailius

    Vakaro gėrimas be laipsnių užkariauja barus: kodėl 41 proc. žmonių vis dažniau renkasi mocktailius

    Gėrimai be alkoholio vis sparčiau keliasi iš nišinių lentynų į barų ir restoranų meniu, o vienu ryškiausių simbolių tapo mocktailiai – kokteilių stiliaus gėrimai be laipsnių. Rinkos tyrimų bendrovės IWSR 2025 metų kovo duomenimis, 41 proc. pilnamečių vartotojų 15-oje svarbiausių rinkų per pastaruosius šešis mėnesius bent kartais sąmoningai atsisakė alkoholio.

    Tyrimai rodo, kad keičiasi ir gėrimo įpročiai: 2024 metais 26 proc. alkoholį vartojančių apklaustųjų taip pat rinkosi nealkoholinius gėrimus. Pagrindinės priežastys – sveikata, noras mažinti alkoholio kiekį, bet vis dažniau svarbūs ir skonis, platesnė pasiūla bei smalsumas išbandyti naujus produktus.

    Kas yra mocktailis?

    Mocktailis – tai nealkoholinis kokteilio atitikmuo, ruošiamas taip pat kruopščiai, kaip ir klasikiniai kokteiliai: akcentuojamas aromatas, skonis, tekstūra ir pateikimas. Vietoje stipriųjų gėrimų dažnai naudojamas gazuotas vanduo, tonikas, kombučia, arbata, šaltai ruošta kava, vaisių ar daržovių sultys, taip pat įvairūs žolelių užpilai.

    Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo botaniniai deriniai, kuriuose augalai nėra vien dekoracija. Jie formuoja gėrimo profilį, o kartais suteikia ir vadinamąją funkcinę kryptį, siejamą su vakaro ritualais bei ramesne savijauta.

    Alkoholis ir miegas: ką svarbu žinoti

    Nors alkoholis iš pradžių kai kuriems žmonėms gali palengvinti užmigimą, vėliau jis dažnai sutrikdo miego vientisumą ir blogina jo kokybę. Dėl to dalis vartotojų vakarais ieško alternatyvų, kurios leistų išlaikyti socialinį ritualą, bet nepatirtų alkoholio poveikio.

    Tokiuose gėrimuose dažnai naudojami nekofeininiai žolelių užpilai, pavyzdžiui, melisa, levandos ar ramunėlės, kurie virtuvėje tradiciškai siejami su švelniu nusiraminimu. Vis dėlto tokių gėrimų poveikio nereikėtų tapatinti su vaistais ar gydymu.

    Ne kiekvienas bealkoholinis gėrimas yra sveikas

    Pagrindinis mocktailių privalumas – išvengiama intoksikacijos, prastesnės savijautos kitą dieną ir kitų su alkoholiu siejamų pasekmių. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas nealkoholinis kokteilis automatiškai yra palankus sveikatai.

    Jei gėrime daug sulčių, sirupų ar saldintų priedų, cukraus kiekis gali būti didelis. Todėl svarbu vertinti sudėtį ir proporcijas, o namuose ruošiant mocktailius dažniau rinktis žolelių užpilus, mažiau saldžius ingredientus ir natūralius aromatus.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad alkoholis yra toksiška, psichoaktyvi medžiaga, galinti sukelti priklausomybę, o sveikatos rizika egzistuoja net ir vartojant mažus kiekius. Dėl to daliai žmonių sprendimas dažniau rinktis gėrimus be alkoholio tampa paprastu būdu sumažinti riziką ir kartu išlaikyti socialinį vakarų formatą.

    Botaninis mocktailis šiandien vis dažniau suvokiamas ne kaip kompromisas, o kaip pilnavertis, kūrybiškas gėrimas. Jis gali tapti estetišku vakaro ritualu, tačiau svarbu išlikti kritiškiems funkciniams pažadams ir nepamiršti, kad geriausią rezultatą lemia ne pavadinimas, o sudėtis.

  • Šis prieskonių mišinys keičia druską: kuo naudingas žolelių pipiras ir kaip jį rinktis

    Šis prieskonių mišinys keičia druską: kuo naudingas žolelių pipiras ir kaip jį rinktis

    Nors pavadinimas gali klaidinti, žolelių pipiras nebūtinai turi turėti juodųjų pipirų. Mitybos specialistų dažniausiai minima klasikinė sudėtis apima kalendrą, kmynus, mairūną, baltąsias garstyčias, lauro lapą ir aštriąją papriką.

    Konkreti sudėtis skiriasi pagal gamintoją: į mišinius neretai patenka čiobreliai, dašis, ciberžolė, ožragė, svogūnai ar česnakai. Kartais pridedama ir druskos, miltų ar kitų užpildų, todėl skonis gali būti intensyvus, bet prieskonių ir žolelių dalis mažesnė.

    Žolelės ir prieskoniai gali padėti virškinimui, o kai kuriems žmonėms sumažinti nemalonius pojūčius, pavyzdžiui, pilvo pūtimą. Vis dėlto toks mišinys nėra gydymo priemonė, o poveikis priklauso nuo sudėties, vartojamo kiekio ir individualaus toleravimo.

    Didžiausias privalumas – mažiau druskos

    Vienas praktiškiausių žolelių pipiro pliusų yra galimybė pagardinti maistą nepridedant dar vienos druskos žiupsnelio. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną suvartoti mažiau nei 5 g druskos, o per didelis natrio kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Specialistai pabrėžia, kad norint sumažinti druskos kiekį, lengviau tai daryti palaipsniui. Pirmiausia verta pagardinti patiekalą žolelių mišiniu, paragauti ir tik tuomet spręsti, ar druskos dar tikrai reikia, nes skonio receptoriams reikia laiko prisitaikyti.

    Kur tinka ir kaip naudoti

    Žolelių pipiras dažniausiai naudojamas sriuboms, troškiniams, padažams, užtepėlėms, kiaušinių, mėsos ir daržovių patiekalams. Mišinys ypač pasiteisina ten, kur skonis įprastai stiprinamas druska, pavyzdžiui, faršuose ar tirštuose padažuose.

    Žolelės yra polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių šaltinis, o tyrimuose prieskoniai dažnai išsiskiria didele antioksidacine galia. Tačiau virtuvėje įprastai vartojami maži kiekiai, todėl laboratoriniai rodikliai ne visada tiesiogiai atspindi poveikį organizmui.

    Ką rodo naujesni tyrimai

    Mokslinėje literatūroje daugėja duomenų apie įvairių žolelių ir prieskonių mišinių potencialą, ypač širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 71 suaugęs žmogus, didesnis žolelių ir prieskonių kiekis mityboje buvo siejamas su palankesniais paros kraujospūdžio matavimo rezultatais.

    Tame pačiame kontekste fiksuoti ir žarnyno mikrobiotos pokyčiai, tačiau jų reikšmė dar vertinama, o rezultatų negalima priskirti vienam konkrečiam prieskoniui. Tai veikiau signalas, kad prieskonių įvairovė kasdienėje mityboje gali turėti papildomų naudų, bet reikalingi išsamesni tyrimai.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje

    Renkantis svarbiausia perskaityti sudėtį: verta ieškoti mišinio be pridėtos druskos, o sąrašo pradžioje turėtų būti žolelės ir prieskoniai, o ne miltai ar kiti užpildai. Juodieji pipirai, svogūnai ar česnakai gali pakeisti skonio profilį, tačiau tai savaime nėra trūkumas.

    Taip pat svarbu atsižvelgti į alergijas: klasikinėje sudėtyje dažnai būna garstyčių, kurios yra alergenas ir turi būti aiškiai nurodomos etiketėje. Jei yra jautrumas, saugiausia rinktis mišinį su kuo trumpesne ir aiškesne sudėtimi.

    Žolelių pipiras nepakeis subalansuotos mitybos ar gydymo, tačiau gali tapti paprastu įpročiu, padedančiu gaminti aromatingiau ir palaipsniui mažinti druskos kiekį. Būtent tokie kasdieniai, nedideli pokyčiai dažnai duoda apčiuopiamą naudą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Sveikatos specialistai vis dažniau kartoja paprastą taisyklę: ilgai sėdėti be pertraukų nėra gerai. Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo patarimas kas maždaug 45 minutes atsistoti nuo darbo stalo ir trumpai pajudėti, pavyzdžiui, atlikti pritūpimų.

    Šio metodo esmė paprasta: nustatote priminimą ir kas 45 minutes padarote kelių minučių aktyvią pertrauką. Tam nereikia nei sportinės aprangos, nei inventoriaus, o judesio galima įterpti net intensyvioje darbo dienoje.

    Dažnai cituojamas 2024 metais publikuotas tyrimas žurnale Scandinavian Journal of Medicine and Science in Sports. Jame 18 jaunų vyrų, turinčių antsvorio arba nutukimą, 8,5 valandos praleido daugiausia sėdėdami, o mokslininkai lygino skirtingus sėdėjimo pertraukimo scenarijus.

    Dalyviai buvo lyginami keturiais atvejais: visiškai be pertraukų, vienas 30 minučių pasivaikščiojimas ir 3 minučių pertraukos kas 45 minutes, kai žmonės vaikščiojo arba atliko pritūpimus. Tokios trumpos pertraukos per dieną buvo kartojamos 10 kartų.

    Rezultatai parodė, kad bet koks sėdėjimo pertraukimas buvo naudingesnis už nepertraukiamą sėdėjimą, ypač vertinant gliukozės pokyčius po valgio. Dar daugiau, dažnos trumpos pertraukos vaikštant ar darant pritūpimus šiame tyrime pasirodė veiksmingesnės nei vienas ilgesnis 30 minučių pasivaikščiojimas.

    Mokslininkai tai siejo su didesniu aktyvumu didžiosiose raumenų grupėse, pirmiausia šlaunyse ir sėdmenyse. Kai šie raumenys įjungiami reguliariai dienos eigoje, organizmas efektyviau naudoja gliukozę, o ilgo nejudrumo žala sumažėja.

    Vis dėlto iš to nereikėtų daryti klaidingos išvados, kad keli pritūpimai visiškai pakeičia kasdienį vaikščiojimą ar įprastus aktyvumo tikslus. Tyrime nebuvo lyginama su konkrečiu žingsnių skaičiumi, o protokole buvo 3 minutės judesio, o ne, pavyzdžiui, 10 pritūpimų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad tyrimo imtis buvo nedidelė ir labai konkreti, todėl rezultatų negalima automatiškai perkelti visiems. Vis dėlto bendra žinutė praktiška: kūnui naudingiau dažnai pajudėti trumpai, nei vieną kartą išjudėti ilgam ir po to vėl sėdėti valandų valandas.

    Pasaulio sveikatos organizacija ragina mažinti laiką, praleidžiamą sėdint, ir pabrėžia, kad bet koks judėjimas yra geriau nei jokio. Suaugusiesiems rekomenduojama siekti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę ir bent du kartus per savaitę įtraukti raumenis stiprinančius pratimus.

    Pritūpimai čia tinka kaip paprasta aktyvi pertrauka, nes įdarbina dideles raumenų grupes ir nereikalauja įrangos. Jei pilnas pritūpimas per sunkus, galima pradėti nuo mažesnio pakartojimų skaičiaus arba pritūpti iki kėdės, pasirinkus patogią judesio amplitudę.

    Praktinis kompromisas daugeliui dirbančių sėdimą darbą skamba taip: ne atsisakyti pasivaikščiojimų, o papildyti juos trumpomis judesio pertraukomis dienos metu. Kitaip tariant, geriausias planas dažniausiai yra ne žingsniai arba pritūpimai, o žingsniai ir pritūpimai.

  • 78,3 proc. dirbančiųjų jaučia perdegimo signalus: ekspertai įspėja, kur riba pavojinga

    78,3 proc. dirbančiųjų jaučia perdegimo signalus: ekspertai įspėja, kur riba pavojinga

    Lenkijoje atlikti naujausi tyrimai rodo ryškią tendenciją: vis daugiau dirbančių žmonių atpažįsta perdegimui priskiriamus požymius. 2024 metais UCE Research ir platformos „ePsycholodzy“ apklausoje 78,3 proc. ekonomiškai aktyvių respondentų nurodė bent vieną iš 14 simptomų, siejamų su perdegimu.

    Palyginimui, prieš trejus metus tokių buvo 65,3 proc. Dažniausiai minėtas ilgalaikis nuovargis, išsekimas ir energijos stoka, tai nurodė 43,4 proc. apklaustųjų. Kas ketvirtas kalbėjo apie sumažėjusią motyvaciją ir pasitenkinimą darbu, o maždaug penktadalis apie dirglumą, atitolimą nuo pareigų ar produktyvumo kritimą.

    Vis dėlto vienas simptomas nereiškia, kad žmogus patiria perdegimą. Perdegimo sąvoka dažnai vartojama kaip bendras nuovargio sinonimas, tačiau medicininiu požiūriu tai yra kompleksiškesnis reiškinys. 2025 metais prof. Dominikos Maison tyrime 64 proc. respondentų teigė, kad perdegimą yra patyrę, o 89 proc. manė, jog darbdaviai problemos mastą nuvertina.

    Kaip perdegimą apibrėžia PSO

    Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą apibūdina kaip lėtinio streso darbe pasekmę, kai su įtampa nepavyksta veiksmingai susidoroti. PSO išskiria tris pagrindinius elementus: išsekimą, didėjantį psichologinį atitolimą nuo darbo arba cinizmą ir sumažėjusį profesinio veiksmingumo jausmą.

    Svarbu tai, kad pagal tarptautinę ICD-11 klasifikaciją perdegimas nelaikomas liga, jis priskiriamas su darbu susijusiems reiškiniams. Tai reiškia, kad problema pirmiausia siejama su darbo sąlygomis ir organizavimu, o ne vien su asmens gebėjimu pailsėti.

    Kodėl riba taip lengvai išnyksta

    Riba tarp paprasto pervargimo ir perdegimo ne visada aiški. Po intensyvaus laikotarpio daugeliui pakanka kelių ramesnių dienų, savaitgalio ar atostogų, kad atsistatytų. Tačiau perdegimui būdinga tai, kad pagerėjimas būna trumpalaikis arba jo išvis neatsiranda.

    Pradžioje dažniausiai atsiranda nuovargis, dėmesio sutelkimo sunkumai, didesnis irzlumas. Vėliau dalis žmonių ima vilkinti užduotis, vengti bendravimo su kolegomis, dirbti mechaniškai ir vis dažniau vertinti darbą tik per neigiamą prizmę.

    Dažnai prisideda ir fiziniai simptomai: miego sutrikimai, galvos skausmai, raumenų įtampa, sunkesnė regeneracija. Ypač neramina tai, kai būklė tęsiasi savaitėmis ar mėnesiais ir pradeda veikti gyvenimą už darbo ribų, mažėja energija artimiesiems, judėjimui ar anksčiau džiuginusioms veikloms.

    Ką iš tiesų keičia darbdaviai ir darbuotojai

    PSO pabrėžia, kad perdegimo riziką didina per didelis krūvis, per greitas tempas, ilgos arba neelastingos valandos, mažas darbuotojo savarankiškumas, nepakankamas palaikymas ir darbo nesaugumas. Todėl sprendimai neturėtų apsiriboti patarimu daugiau ilsėtis, jei darbo sąlygos lieka tokios pačios.

    Didelę reikšmę turi ir vadovavimo kultūra: neaiškūs lūkesčiai, retas grįžtamasis ryšys, nuolatinė įtampa ir jausmas, kad gerai atliktas darbas apdovanojamas tik dar didesniu krūviu. Prisideda ir nuolatinis pasiekiamumas, kai vakare ar per atostogas tikimasi greitai reaguoti į skambučius ir žinutes.

    Praktinis pirmas žingsnis dažnai būna aiškesnis ribų nustatymas, pavyzdžiui, išjungti darbinius pranešimus po darbo, susitarti dėl viršvalandžių, realiai išnaudoti atostogas ir atvirai aptarti užduočių apimtį. Jei nuovargis, miego problemos, prislėgta nuotaika ar dėmesio sutrikimai užsitęsia, verta pasitarti su gydytoju ar psichologu, nes panašūs simptomai gali būti susiję ir su kitomis sveikatos priežastimis.