Tag: Pasaulio sveikatos organizacija

  • Tyrimas: apie 14 tūkst. žingsnių per dieną siejasi su geresne dėmesio ir sprendimų kontrole

    Kasdienis ėjimas pėsčiomis gali būti susijęs su geresniu tam tikrų pažintinių funkcijų veikimu – ypač dėmesio išlaikymu ir sprendimų priėmimu, kai reikia atsispirti impulsyviam pasirinkimui.

    Tokią išvadą pateikia JAV Baylor College of Medicine mokslininkai, kurių analizė 2026 metų spalio 11 dieną paskelbta žurnale „Scientific Reports“.

    Tyrėjai rėmėsi 3 093 suaugusiųjų duomenimis iš JAV programos „All of Us“, kurią vykdo Nacionaliniai sveikatos institutai (NIH). Dalyvių amžius siekė nuo 18 iki 93 metų, o vidurkis buvo apie 58 metus.

    Analizei naudoti realūs kasdienio aktyvumo įrašai iš „Fitbit“ apyrankių bei kraujospūdžio matavimai 2009–2023 metų laikotarpiu, o vėliau dalyviai atliko keturis testus, vertinusius dėmesį, atsparumą išblaškymui, sprendimus dėl atlygio ir emocijų atpažinimą.

    Trijų aktyvumo grupių palyginimas

    Pagal žingsnių skaičių dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: mažiausiai aktyvūs vidutiniškai nueidavo 5 108 žingsnius per dieną, vidutiniškai aktyvūs – 8 875, o aktyviausi – 14 161.

    Paaiškėjo, kad dvi aktyvesnės grupės geriau pasirodė testuose, susijusiuose su koncentracija, gebėjimu ignoruoti blaškančią informaciją ir sprendimų dėl atlygio priėmimu, palyginti su mažiausiai vaikščiojusiais dalyviais.

    Kai mokslininkai įvertino tokius veiksnius kaip amžius, išsilavinimas ir pajamos, dėmesio išlaikymo testo rezultatas vidutinio aktyvumo grupėje buvo didesnis maždaug 1,76 punkto, o aktyviausioje – 2,17 punkto. Vis dėlto pabrėžiama, kad skirtumai nebuvo dideli.

    Kur ryšio nepastebėta ir ką galėtų reikšti kraujospūdis

    Įdomu tai, kad panašus ryšys nepasikartojo visose srityse: emocijų atpažinimo iš veidų užduotyje aiškios sąsajos su didesniu žingsnių skaičiumi nebuvo nustatyta.

    Mokslininkai taip pat vertino, ar ryšį tarp aktyvumo ir dalies pažintinių rezultatų galėtų paaiškinti kraujospūdis. Didesnis sistolinis (viršutinis) kraujospūdis siejosi su kiek prastesniu pasirodymu užduotyje, kurioje reikėjo rinktis tarp greito ir atidėto atlygio.

    Tačiau sistolinio kraujospūdžio rodikliai paaiškino tik apie 5 proc. ryšio tarp žingsnių skaičiaus ir savikontrolės rezultatų, o diastolinis (apatinis) kraujospūdis reikšmingai su testų rezultatais nesusijęs.

    Kodėl tai nereiškia „stebuklingos“ 14 tūkst. normos

    Autoriai primena, kad tyrimas buvo stebimasis, todėl jis neįrodo priežastinio ryšio – negalima tvirtinti, jog daugiau žingsnių tiesiogiai pagerina koncentraciją ar sprendimų kontrolę.

    Be to, dalyvių pažintinės funkcijos buvo įvertintos tik vieną kartą, tad lieka atviras klausimas, ar daugiau vaikščiojo todėl, kad jų pažintinės funkcijos geresnės, ar atvirkščiai.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia: rezultatai nereiškia, kad būtent 14 tūkst. žingsnių yra optimali dienos norma. Geresnių rezultatų pasiekė ir tie, kurie vidutiniškai nueidavo kiek mažiau nei 9 tūkst. žingsnių.

    Praktine prasme tai dar vienas argumentas kasdien įtraukti daugiau judėjimo – net ir paprastais būdais: pasivaikščiojant per darbo pertrauką, renkantis laiptus vietoje lifto ar trumpiems atstumams rečiau naudojant automobilį.

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę skirti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei veiklai, pavyzdžiui, greitesniam ėjimui, ir didinti krūvį palaipsniui, jei iki šiol judėta mažai.

  • Paauglių nutukimas – ne „valios trūkumas“: kodėl žodžiai gali atbaidyti nuo pagalbos

    Nutukimas skaudina ne vien fiziškai – ypač tada, kai paaugliai girdi, kad tai esą tik „valios“ ar „pastangų“ klausimas. Tokie komentarai gali ne paskatinti keistis, o priešingai – priversti jauną žmogų užsisklęsti ir vengti kalbėti apie sveikatą.

    Tekste pabrėžiama, kad paaugliai panašių frazių gali išgirsti ne tik iš bendraamžių ar artimųjų, bet ir gydytojo kabinete. Kai jaunas pacientas dėl svorio priverčiamas jaustis kaltas ar gėdijamas, vizitas, kuris turėtų padėti, gali tapti dar vienu nemaloniu išgyvenimu.

    Nutukimas nėra silpnumo ženklas – jis įvardijamas kaip sudėtinga, lėtinė liga, kurios negalima suvesti vien į „valgyk mažiau ir daugiau judėk“. Kūno masę lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių: nuo biologinių iki aplinkos ir psichosocialinių.

    Paauglystėje situaciją dar labiau komplikuoja kasdieniai įpročiai ir spaudimai: daug laiko sėdint mokykloje, mažai judant po pamokų, ilgas buvimas prie ekranų, lengvas kaloringo maisto prieinamumas, miego trūkumas, stresas dėl mokslų ir egzaminų bei bendraamžių spaudimas. Prie viso to prisideda komentarai apie išvaizdą ir patyčios internete, galinčios pabloginti savijautą ir santykį su maistu.

    Gėdinimas nemotyvuoja – jis uždaro pokalbį

    Esminė žinutė paprasta: reali pagalba prasideda nuo pokalbio, tačiau lemia tai, kaip jis pradedamas. Klausimas „Kaip galime tau padėti?“ kuria bendradarbiavimą, o frazės apie „susitvarkymą“ ar „didesnes pastangas“ dažnai pokalbį nutraukia dar neprasidėjus.

    Skirtumas svarbus ir emocine prasme. Pirmuoju atveju paauglys išlieka lygiavertis pašnekovas, galintis įvardyti tikruosius sunkumus, antruoju – gauna dar vieną signalą, kad „problema yra jis“ ir kad pirmiausia turi „nusipelnyti“ paramos.

    Siūloma rinktis ramų laiką ir privačią aplinką – be skubėjimo ir kitų žmonių. Vietoj išvaizdos ar porcijų komentavimo siūloma pradėti nuo savijautos: paklausti, kaip žmogus jaučiasi, kas jam sunku, ir aiškiai pasakyti, kad rūpi sveikata bei norisi padėti.

    Taip pat pabrėžiama, kad nereikia reikalauti greito atsakymo. Svarbiau, kad paauglys žinotų – jis gali grįžti prie pokalbio tada, kai bus pasirengęs.

    Nutukimo priežastys – ne vien mityba ir sportas

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nutukimą sieja su aplinkos ir psichosocialinių veiksnių sąveika bei biologiniu organizmo polinkiu. Tai reiškia, kad vien „teisingų patarimų“ neužtenka – reikalinga diagnozė, individualus planas ir nuosekli parama.

    Tekste pabrėžiama, kad paaugliams ypač svarbus suaugusiųjų vaidmuo. Nuo šeimos dažnai priklauso, koks maistas atsiranda namuose, kaip atrodo kasdieniai valgymo įpročiai ir ar yra galimybių daugiau judėti.

    Dėl to siūloma pokyčius planuoti ne kaip „užduotį vaikui“, o kaip šeimos įpročių korekciją. Prireikus, gydytojas gali spręsti ir dėl papildomų medicininių pagalbos formų, priklausomai nuo konkrečios situacijos.

    Gydytojo kabinetas neturi tapti gėdos vieta

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad vertinantis tonas gali pasitaikyti ir sveikatos priežiūros įstaigose, pavyzdžiui, kai pastabos apie svorį sakomos paaugliui girdint, bet kreipiantis į tėvus. Tokia patirtis gali paskatinti atidėlioti konsultacijas ir vengti kalbėti apie sveikatą.

    Minima ir platesnė problema – svorio stigmatizacija, kurią palaiko ne tik individualūs įpročiai, bet ir visuomeniniai naratyvai bei praktikos. Todėl pokyčiui reikia ne vien asmeninės pastangos „kalbėti švelniau“, bet ir labiau palaikančio požiūrio viešojoje sveikatoje.

    Pabrėžiama, kad sąžiningumas ir pagarba neprieštarauja vienas kitam. Apie rizikas ir gydymo galimybes galima kalbėti atvirai, tačiau be kaltinimų, nes nutukimas – liga, o ne moralinis „įvertinimas“.

    Europos nutukimo tyrimų asociacija (EASO) rekomenduoja vartoti žmogų į pirmą vietą iškeliantį kalbėjimą ir vengti stereotipus stiprinančių apibūdinimų. Esmė – ne nutylėti problemą, o aptarti ją taip, kad jaunas žmogus būtų linkęs priimti pagalbą, o ne nuo jos bėgti.

  • JAV po 26 metų neteko „tymų nebelikusios šalies“ statuso: ką tai reiškia ir kas toliau

    JAV po 26 metų neteko „tymų nebelikusios šalies“ statuso: ką tai reiškia ir kas toliau

    Jungtinės Valstijos po 26 metų neteko tymų eliminavimo – kitaip tariant, „tymų nebelikusios šalies“ – statuso. Tai siejama su protrūkiu, kuris prasidėjo Teksase 2025 metų pradžioje ir vėliau išplito po šalį.

    Kaip skelbia „Euronews“, šiemet JAV registruota 5 739 tymų atvejų, o 2025 metais jų buvo 2 286. Beveik visi susirgimai fiksuoti tarp neskiepytų žmonių arba tų, kurių skiepijimo būklė nežinoma.

    Valstijų sveikatos departamentai 2026 metais pranešė apie 10 su tymais siejamų mirčių. Dėl šios situacijos ekspertai vertina, kad šalyje liga pirmą kartą nuo 2000 metų vėl įsitvirtino taip, kaip būdinga endeminėms infekcijoms.

    Sprendimą dėl eliminavimo statuso svarstė Panamerikos sveikatos organizacijos (PAHO) ekspertų grupė. Infekcinių ligų gydytoja Wendy Armstrong šį pokytį apibūdino kaip reikšmingą visuomenės sveikatos pasiekimų atsitraukimą.

    Kaip prarandamas tymų eliminavimo statusas?

    Šalyse, kur tymai laikomi endeminiais, virusas gali plisti nenutrūkstama grandine nuo žmogaus žmogui metus ar ilgiau. Tuo metu eliminavus tymus, nuolatinis plitimas neįsitvirtina, nes bendruomenėje pakanka paskiepytų žmonių.

    Vis dėlto net ir eliminavimo statusą turinčiose valstybėse gali kilti pavieniai protrūkiai, dažniausiai susiję su tarptautinėmis kelionėmis. Skirtumas tas, kad jie paprastai suvaldomi pakankamai greitai, kad plitimas netaptų ilgalaikis.

    Pagal PAHO taikomą apibrėžimą, šalis netenka eliminavimo statuso, jei tymai vėl pradeda plisti be pertraukos mažiausiai vienerius metus. Vertinant taip pat stebima, ar protrūkius sieja tas pats viruso variantas (genotipas ir linija).

    JAV buvo paskelbtos tymų nebeturinčia šalimi 2000 metais – po plataus masto vakcinacijos kampanijų ir programos, kuri leido milijonams vaikų skiepytis nemokamai.

    Kur dar netekta tymų eliminavimo statuso?

    JAV nėra vienintelė šalis, praradusi šį statusą. Kanada jį neteko 2025 metais, o protrūkis, kaip nurodoma, sukėlė daugiau nei 6 400 atvejų 10 provincijų ir teritorijų.

    Be to, 2026 metų sausį tymų eliminavimo statuso neteko šešios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono šalys: Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir Uzbekistanas. Tai sieta su išaugusiais atvejų skaičiais 2024 metais.

    Tuo pat metu kai kuriose Europos ir Centrinės Azijos šalyse tymai jau buvo laikomi endeminiais – tarp jų įvardijamos Prancūzija, Vokietija, Italija, Lenkija ir Rumunija. PSO duomenimis, 2025 metais regione fiksuota beveik 34 000 tymų atvejų.

    Sveikatos pareigūnai pabrėžia, kad ligai plisti padeda mažėjantys skiepijimo mastai. Tymai yra itin užkrečiami, todėl protrūkiams stabdyti, nurodoma, reikia, kad būtų paskiepyta bent 95 proc. bendruomenės, o dvi vakcinos dozės gali suteikti iki 97 proc. apsaugą.

    Kada statusą galima susigrąžinti?

    Šalys gali susigrąžinti eliminavimo statusą, jei ligos plitimas nutraukiamas bent vieneriems metams. Tai reiškia, kad nebevyksta nenutrūkstama perdavimo grandinė nuo žmogaus žmogui.

    Kanados pavyzdys rodo, kad tai gali užtrukti: protrūkis prasidėjo 2024 metų spalį ir, kaip nurodoma, oficialiai baigėsi 2026 metų spalį. Skelbiama, kad stabdant plitimą buvo identifikuojami užsikrėtę žmonės ir jų kontaktai, atliekami laboratoriniai tyrimai ir aktyviai skatinama vakcinacija.

    Europos sveikatos pareigūnai taip pat yra akcentavę, kad svarbu stiprinti ligų stebėseną, protrūkių valdymą ir pasiekti bendruomenes, kuriose skiepijimo apimtys mažesnės.

    JAV Wendy Armstrong ragino investuoti į valstijų ir vietos sveikatos departamentų finansavimą, stiprinti infekcinių ligų specialistų pajėgas ir aktyviau skatinti skiepijimą nuo tymų, nes liga vėl tapo apčiuopiama grėsme bendruomenėms.

  • Ebolos protrūkis Kongo DR vis dar nekontroliuojamas: užfiksuota per 11,2 tūkst. užsikrėtimų, mirė 5,5 tūkst.

    Ebolos epidemija Demokratinėje Kongo Respublikoje tęsiasi jau apie pusmetį, o sveikatos tarnybos pripažįsta, kad situacija vis dar nėra suvaldyta. Nuo gegužės 15 dienos užfiksuota daugiau kaip 11,2 tūkst. užsikrėtimų, iš jų 5,5 tūkst. žmonių mirė.

    Apie tai praneša naujienų agentūra „Reuters“, remdamasi Afrikos ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) vertinimu. Institucija pabrėžia, kad tai jau antras pagal mastą ebolos protrūkis istorijoje.

    Didžiausias iššūkis – tai, kad daug naujų atvejų kyla iš šaltinių, kurių nepavyksta atsekti. Afrikos CDC vadovas dr. Jean Kasey nurodo, jog daugiau kaip 80 proc. naujai nustatomų užsikrėtimų aptinkami žmonėms, kurie nebuvo įtraukti į žinomų ligonių kontaktų sąrašus.

    Tokia padėtis reiškia, kad sveikatos specialistai nebespėja efektyviai sekti viruso plitimo grandinių, o tai sunkina izoliavimo ir prevencijos priemones. Pasak medikų, situaciją dar labiau komplikuoja nesaugumas regione, išteklių stoka ir ilgai vėluojantys atlyginimai.

    Kodėl protrūkį taip sunku suvaldyti?

    Viena priežasčių – ginkluoti išpuoliai prieš medicinos personalą ir infrastruktūrą. Tai trikdo tyrimus, pacientų priežiūrą ir kontaktų paiešką, o kai kuriose vietovėse apskritai paralyžiuoja darbus.

    Taip pat minima įrangos, pinigų ir logistikos trūkumai. Buvo atkreiptas dėmesys, kad greitosios pagalbos automobiliams kai kur ima stigti degalų, o dalyje teritorijų nebeveikia užsikrėtimų stebėsenos komandos.

    Nors Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Pasaulio bankas kovai su epidemija buvo pažadėję apie 2,9 mlrd. JAV dolerių paramos, nurodoma, kad reikšminga jos dalis nepasiekė labiausiai nukentėjusių vietovių. „Tai mūsų bendra nesėkmė“, – situaciją apibendrino dr. Jean Kasey.

    Kaip žmogus užsikrečia ebola?

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) aiškina, kad ebolos virusas gamtoje greičiausiai cirkuliuoja vaisėdžiuose šikšnosparniuose, iš kurių gali būti perduodamas kitiems gyvūnams ir žmonėms. Žmogus gali užsikrėsti turėdamas kontaktą su užkrėstų laukinių gyvūnų krauju ar išskyromis.

    Vėliau virusas plinta tarp žmonių per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusių asmenų krauju ar kitais kūno skysčiais. Ebola sukelia hemoraginę (kraujavimo) karštinę, o ligos mirtingumas, PSO duomenimis, siekia apie 50 proc.

  • 60 sekundžių „meškos lentos“ variacija: stipriai įdarbina pilvą, kojas ir sėdmenis

    60 sekundžių „meškos lentos“ variacija: stipriai įdarbina pilvą, kojas ir sėdmenis

    Trumpa, vos minutę trunkanti „meškos lentos“ (bear plank) variacija gali rimtai apkrauti ne tik pilvo presą, bet ir kojas bei sėdmenis. Nors iš šono pratimas atrodo paprastas, jis reikalauja vienu metu įtempti kelias raumenų grupes ir išlaikyti stabilų kūną.

    Šis judesys – tai modifikuotas keturpėsčias atramos variantas: kūno svoris laikomas ant delnų, keliai sulenkti ir pakelti vos kelis centimetrus nuo grindų. Papildomai atliekamas nedidelis kelių judesys į šonus, kuris dar labiau išbando klubų stabilumą.

    Skirtingai nei klasikinėje lentoje, čia svoris neperkeltas ant ištiestų kojų, todėl pozicija tampa kitokia, bet ne būtinai lengvesnė. Kad liemuo kuo mažiau „svyruotų“, reikia aktyviai dirbti vadinamiesiems kūno stabilizatoriams (core) – pilvo, liemens ir stuburą palaikantiems raumenims.

    Didelis privalumas – nereikia jokios įrangos: pakanka kilimėlio patogumui ir stabilesnei atramai. Toks pratimas gali tapti greitu sprendimu tiems, kurie dirba sėdimą darbą ir nori įterpti daugiau judesio per dieną.

    Kaip atrodo pratimas ir kur slypi sunkumas

    Pratimas pradedamas įprasta keturpėsčia padėtimi: delnai po pečiais, keliai po klubais. Tuomet keliai pakeliami nuo žemės visai nedaug – tiek, kad kūnas išliktų stabilus, o nugara – neutrali.

    Modifikuotoje versijoje keliai nežymiai stumiami į šonus ir grąžinami atgal. Nors judesys mažas, jis verčia kūną „nesugriūti“ į šonus – ypač aktyviai dirba pilvo raumenys, sėdmenys ir šlaunys.

    Technika svarbiau už greitį

    Atliekant pratimą svarbiausia vengti dažnų klaidų: nekelti klubų per aukštai, neišriesti nugaros ir nedaryti staigių, nekontroliuojamų judesių. Liemuo turėtų išlikti kuo ramesnis, o judėti – tik keliai.

    Jei poziciją išlaikyti sunku, galima pradėti nuo paprastesnės versijos: tik laikyti pakeltus kelius be judesio į šonus. Kai kūnas pripranta, judesį galima įtraukti palaipsniui.

    Ką realiai duoda minutė judesio

    Vienos minutės nepakaks, kad matomai „išryškėtų“ pilvas ar pastebimai sulieknėtų kojos – tam reikia nuoseklaus treniruočių plano, tinkamo krūvio ir laiko. Tačiau toks trumpas pratimas gali būti vertinga viso treniruotės komplekso dalis.

    National Academy of Sports Medicine nurodo, kad stabilizaciniai pratimai, įskaitant įvairias lentos variacijas, gali prisidėti prie raumenų ištvermės ir laikysenos kontrolės gerinimo. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių kasdienybėje daug sėdėjimo.

    Pasaulio sveikatos organizacija taip pat primena, kad bet koks fizinis aktyvumas yra geriau nei jo nebuvimas, o suaugusiesiems rekomenduoja 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per savaitę ir reguliarius jėgos pratimus. Minutės įterpimas per dieną šių gairių nepakeičia, bet gali padėti išjudėti.

    Pradedantieji gali startuoti nuo 2–3 serijų po 20 sekundžių su trumpomis pertraukomis, o vėliau laiką ilginti. Jei atsiranda riešų, pečių ar apatinės nugaros dalies skausmas, pratimą reikėtų nutraukti.

  • Taupote šildymą ir namuose vėsiau? Po 65-erių tai gali kelti riziką sveikatai

    Taupydami šildymą daugelis namuose renkasi storesnį megztinį, šiltas kojines ar pledą, o radiatorių atsuka mažiau. Tačiau ilgas buvimas atvėsusiame būste organizmui nėra neutralus – ypač vyresniame amžiuje.

    Atšalus kūnui, arčiau odos esantys kraujagyslių tinklai susitraukia, kad būtų mažiau prarandama šilumos. Tai natūralus apsauginis mechanizmas, bet jis gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo.

    Problema ta, kad padidėjęs kraujospūdis ne visada sukelia aiškius simptomus. Žmogus gali ilgai būti vėsiame kambaryje net neįtardamas, kad organizmas į žemą temperatūrą reaguoja ne tik diskomfortu.

    Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys hipertenziją ar širdies ligų. Jiems net ir nedideli pokyčiai, ypač jei šaltis veikia ilgai, gali turėti svarbią reikšmę.

    Kokia temperatūra laikoma saugia

    Britų nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) nurodo, kad reguliariai naudojamuose kambariuose, pavyzdžiui, miegamajame ar svetainėje, rekomenduojama palaikyti bent 18 laipsnių Celsijaus. Panašiai teigia ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), šią ribą laikydama protingu minimumu šaltuoju metų laiku.

    Vis dėlto vyresniems žmonėms 18 laipsnių gali ir nepakakti. Senstant prastėja organizmo gebėjimas reguliuoti temperatūrą, o lėtinės ligos dažnai didina jautrumą šalčiui – todėl PSO pabrėžia, kad senjorams gali reikėti šiltesnių patalpų.

    Lenkijos valstybinė sanitarinė inspekcija yra nurodžiusi, kad kambariuose, kuriuose senjorai praleidžia daugiausia laiko, optimali temperatūra siekia apie 22 laipsnius Celsijaus. Miegamajame gali būti kiek vėsiau – apie 18 laipsnių.

    Tai nereiškia, kad temperatūrai nukritus iki 17 laipsnių sveikatai iškart kyla grėsmė. Svarbu, kiek laiko būnama vėsoje, koks yra fizinis aktyvumas ir bendra žmogaus sveikatos būklė.

    Ką rodo tyrimai apie kraujospūdį

    Ryšį tarp temperatūros namuose ir kraujospūdžio rodo ir moksliniai tyrimai. 2019 metais „Journal of Hypertension“ publikuotoje analizėje buvo panaudoti 4 659 suaugusių Anglijos gyventojų duomenys.

    Tyrėjai nustatė, kad kiekvienas vienu laipsniu Celsijaus žemesnis kambario temperatūros rodiklis buvo siejamas su vidutiniškai 0,48 mmHg didesniu sistoliniu ir 0,45 mmHg didesniu diastoliniu kraujospūdžiu. Ryšys buvo ryškesnis tarp žmonių, kurie nesportavo ar nejudėjo reguliariai.

    Nors skirtumai gali atrodyti nedideli, jie gali būti reikšmingi tiems, kurie jau turi hipertenziją. Vis dėlto autoriai pabrėžė, kad tyrimas buvo stebimasis, todėl jis neįrodo, jog vien temperatūros sumažinimas tiesiogiai sukelia kraujospūdžio augimą.

    Kaip taupyti šildymą nepakenkiant

    Tinkama temperatūra nebūtinai reiškia, kad visą parą reikia šildyti visą būstą. Praktiškiau pirmiausia pasirūpinti tomis patalpomis, kuriose praleidžiama daugiausia laiko.

    Padėti gali paprasti sprendimai: sandarinti langus, uždaryti duris į šaltesnius kambarius, rengtis keliais drabužių sluoksniais. Taip pat verta reguliariai atsistoti ir pajudėti – aktyvumas padeda palaikyti šilumą.

    Kartu nereikėtų atsisakyti vėdinimo. Nyderlandų visuomenės sveikatos institucija GGD Leefomgeving perspėja, kad ilgai palaikant žemesnę nei 15 laipsnių temperatūrą gali kauptis drėgmė ir rastis pelėsis, o tai gali paaštrinti kvėpavimo sistemos negalavimus.

    Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, šaltuoju sezonu ypač svarbu reguliariai jį pasimatuoti. Jei rodikliai tampa neįprasti ar pastebimai kyla, verta pasitarti su gydytoju.

    Taupymas šildant turi ribas: ypač po 65-erių tinkama temperatūra namuose yra ne vien komforto, bet ir sveikatos apsaugos klausimas.

  • Vietoj intensyvaus kardio – 8 minutės pilateso ant kilimėlio padeda atsipalaiduoti

    Vietoj intensyvaus kardio – 8 minutės pilateso ant kilimėlio padeda atsipalaiduoti

    Po ilgos dienos prie kompiuterio kūnas dažnai „primena“ apie save: sustingęs kaklas, įsitempę pečiai, nuovargis ir sunkiau nurimstančios mintys – dažnas sėdimą darbą dirbančių žmonių palydovas.

    Nors fizinis aktyvumas padeda tvarkytis su stresu, ne visada norisi bėgti, daryti intensyvų kardio ar planuoti valandos treniruotę sporto salėje. Tokiais vakarais gali tikti ramesnė alternatyva.

    Vienas iš variantų – pilatesas, paremtas sąmoningu judesiu, kūno stabilizacija ir kvėpavimu. Net trumpa sesija gali švelniai „pramankštinti“ raumenis, o reguliari praktika kai kuriems žmonėms suteikia ir daugiau naudos.

    Pilatesas dažniausiai siejamas su laikysenos gerinimu, lankstumu ir giliųjų raumenų stiprinimu, tačiau pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama ir galimam poveikiui psichologinei savijautai.

    Ką rodo tyrimai apie savijautą

    2026 metais paskelbtame tyrime mokslininkai vertino aštuonių savaičių pilateso ir jogos programos poveikį žmonėms, patiriantiems vidutinį stresą. Dalyviai mankštinosi du kartus per savaitę po valandą.

    Abiejose grupėse fiksuotas lankstumo ir pusiausvyros pagerėjimas, taip pat pokyčiai, susiję su autonominės nervų sistemos veikla ir psichikos sveikata. Tiesa, tyrimas buvo nedidelis, todėl išvadoms reikia daugiau patvirtinimų.

    Kitas darbas – 32 tyrimų apžvalga, apėmusi 1 264 dalyvius ir 2026 metų balandį publikuota žurnale „Sports“, – parodė palankų pilateso poveikį gyvenimo kokybei ir savivertei.

    Tuo pačiu pažymėta, kad įrodymai dėl nerimo ir depresijos simptomų mažėjimo išlieka mažiau vienareikšmiai. Kitaip tariant, kelių minučių rutina nebūtinai „perkraus“ nervų sistemą, bet gali padėti sumažinti įtampą ir trumpam atsitraukti nuo dirgiklių.

    Trumpa rutina: kaip pradėti saugiai

    Norint pradėti, užtenka kilimėlio (ar minkšto kilimo) ir patogios aprangos. Esminis principas – lėtas tempas ir judesiai be skausmo.

    Nereikia siekti tobulos technikos ar bet kokia kaina didinti pakartojimų skaičių. Jei kuris nors pratimas sukelia skausmą, jį reikėtų nutraukti.

    Viena iš išskirtinių pilateso savybių – judesio ir dėmesio sutelkimo derinys: svarbūs kūno padėtis, judesių sklandumas ir kvėpavimas, o ne greitis ar sudegintos kalorijos.

    Toks lėtas, sąmoningas judėjimas gali padėti pastebėti raumenų įtampą ir ją tikslingai atpalaiduoti. Kartu dažnai įdarbinami pilvo, nugaros ir sėdmenų raumenys, kurie reikšmingi kasdieniams judesiams.

    8 minutės nepakeičia visos savaitės judėjimo

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas svarbus tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, o net ir nedidelis judėjimas yra geriau nei jo visai nebūti.

    Trumpa rami sesija gali būti ypač patogi po darbo, pertraukai nuo sėdėjimo ar vakare, kai norisi palaipsniui sulėtinti tempą. Ji nereikalauja nei specialaus pasiruošimo, nei itin geros fizinės formos.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad kelių minučių rutina nepakeičia pilno aktyvumo plano. PSO suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos ir bent du kartus per savaitę atlikti raumenis stiprinančius pratimus.

    Pilatesas gali būti naudingas papildymas šalia pasivaikščiojimų, važiavimo dviračiu ar jėgos treniruočių. O tomis dienomis, kai trūksta energijos, keli ramūs pratimai ant kilimėlio gali tapti paprastu būdu pasirūpinti kūnu be papildomos įtampos.

  • Mėgstate gėrimus su „zero“? Mokslininkai įspėja: saldikliai gali greitinti atminties silpnėjimą

    Mėgstate gėrimus su „zero“? Mokslininkai įspėja: saldikliai gali greitinti atminties silpnėjimą

    Gėrimai su užrašu „zero“, aromatizuoti vandenys ar mažo kaloringumo desertai daugeliui tapo būdu sumažinti cukraus kiekį mityboje. Vis dėlto vis daugiau tyrimų kelia klausimą, ar dažnai vartojami saldikliai gali turėti nenumatytų pasekmių, ypač smegenų veiklai.

    San Paulo universiteto mokslininkų atliktas ilgalaikis tyrimas apėmė 12 772 suaugusiuosius Brazilijoje, kurių vidutinis amžius buvo 52 metai. Dalyviai buvo stebimi apie aštuonerius metus, o rezultatai 2025 metais publikuoti žurnale „Neurology“.

    Tyrimo pradžioje žmonės pildė klausimynus apie kasdienę mitybą, įskaitant saldiklių vartojimą. Vėliau jie periodiškai atliko testus, vertinančius atmintį, informacijos apdorojimo greitį ir žodinį sklandumą.

    Analizė parodė, kad didžiausią tirtų saldiklių kiekį vartoję asmenys laikui bėgant prastėjo greičiau nei tie, kurie jų vartojo mažiausiai. Ryšys išliko ir įvertinus amžių, lytį bei širdies ir kraujagyslių ligas.

    Mažiausio vartojimo grupėje saldiklių buvo suvartojama vidutiniškai apie 20 miligramų per dieną, o didžiausio vartojimo grupėje – apie 191 miligramą. Pastarojoje grupėje bendrųjų pažintinių funkcijų silpnėjimo tempas buvo maždaug 63 proc. greitesnis.

    Tyrėjai pabrėžė, kad toks palyginimas nereiškia, jog smegenys tiesiogine prasme „paseno“ per konkrečią trukmę. Tai statistinis būdas apibūdinti skirtumą testų rezultatuose, be to, pats tyrimas neįrodo tiesioginės priežasties ir pasekmės.

    Kokie saldikliai siejami su didesne rizika?

    Mokslininkai vertino septynias plačiai paplitusias cukraus alternatyvas, randamas gėrimuose, jogurtuose, desertuose ir kituose mažesnio kaloringumo produktuose. Greitesnis pažintinių funkcijų silpnėjimas buvo susietas su aspartamu, sacharinu, acesulfamu K, eritritoliu, ksilitoliu ir sorbitoliu.

    Tagatozės atveju panašaus ryšio nebuvo nustatyta, tačiau tai dar nereiškia, kad ši medžiaga yra visiškai neutrali smegenų sveikatai. Autoriai akcentavo, kad reikalingi papildomi darbai, kurie leistų tiksliau atskirti atskirų saldiklių poveikį.

    Kam ryšys buvo ryškiausias?

    Įdomi detalė – ryškesnės sąsajos dažniau matytos jaunesniems nei 60 metų žmonėms. Šioje grupėje didesnis saldiklių vartojimas buvo siejamas ir su greitesniu žodinio sklandumo prastėjimu, kai tampa sunkiau greitai prisiminti ir tiksliai parinkti žodžius.

    Vyresnių dalyvių grupėje tokio paties ryšio aiškiai nustatyti nepavyko, tačiau tai neturėtų būti suprantama kaip įrodymas, kad po 60 metų saldikliai nebeturi reikšmės. Skirtumus galėjo lemti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, mitybos įpročių ar sveikatos būklės ypatumai.

    Stipresnė sąsaja pastebėta ir tarp žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Tyrėjai pažymėjo, kad šiai grupei svarbu nepriimti sprendimų savarankiškai ir nekeisti gydytojų rekomendacijų remiantis vienu tyrimu.

    Ką tai reiškia kasdieniams pasirinkimams?

    Tyrimo autoriai priminė, kad dauguma mitybos duomenų buvo surinkti iš pačių dalyvių pateiktų deklaracijų, todėl galimos paklaidos. Be to, pažintines funkcijas veikia ir kiti gyvenimo būdo elementai, tokie kaip miegas, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas ar bendras mitybos kokybės lygis.

    2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija rekomendavo nelaikyti nekalorinių ar mažo kaloringumo saldiklių ilgalaikiu būdu kontroliuoti kūno svorį, nes nėra pakankamai įrodymų apie tvarias naudas. Kartu pabrėžiama, kad rekomendacijos taikymas priklauso nuo situacijos, o sergantieji cukriniu diabetu turėtų vadovautis individualiomis medikų gairėmis.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vienas gėrimas be cukraus automatiškai sukels atminties problemų. Tačiau tyrimas primena, kad saldikliai gali kauptis iš kelių šaltinių vienu metu, todėl verta atkreipti dėmesį į bendrą jų kiekį ir dažnį.

    Specialistai dažniausiai pataria mažinti itin saldaus skonio įprotį, o kasdienybėje prioritetą teikti vandeniui ar nesaldintai arbatai. Esminė išvada paprasta: užrašas „be cukraus“ nebūtinai reiškia, kad produktas yra geriausias pasirinkimas ilgalaikei sveikatai.

  • Lenkijai iki 2030-ųjų liko 5 metai, bet tikslas slysta: kas stabdo hepatitų B ir C eliminaciją?

    Lenkija dar 2016 metais, kartu su kitomis Pasaulio sveikatos organizacijos narėmis, įsipareigojo iki 2030 metų eliminuoti virusinius hepatitus kaip visuomenės sveikatos grėsmę. Tačiau ekspertai perspėja, kad dabartinis veiksmų tempas yra per lėtas, o tikslas tolsta.

    Virusiniai hepatitai B ir C dažnai progresuoja nepastebimai, todėl daugelis žmonių apie infekciją sužino per vėlai. Tai didina sunkių komplikacijų riziką ir reiškia, kad virusas gali plisti toliau, ypač jei trūksta nuoseklaus testavimo.

    Kodėl 2030 metų tikslas tolsta

    Pagrindinė problema įvardijama paprastai: nepakanka patikrų, kurios leistų aptikti infekciją dar iki simptomų. Net turint veiksmingą gydymą ir kompensavimo mechanizmus, be plataus masto ankstyvos diagnostikos eliminuoti ligos nepavyksta.

    Lenkijoje dažniausiai minima rizika susijusi su tuo, kad dalis žmonių apskritai nesikreipia dėl tyrimų, o kita dalis „iškrenta“ iš diagnostikos kelio jau pradėjus tyrimus. Dėl to realus nustatytų atvejų skaičius neatspindi tikrojo infekcijos paplitimo.

    Programa „Moje Zdrowie“: žingsnis į priekį, bet ne lūžis

    Nuo 2025 metų gegužės Lenkijoje veikia profilaktinė programa „Moje Zdrowie“, į kurią įtrauktas ir hepatito C viruso tyrimas. Skelbiama, kad per pirmuosius metus ja pasinaudojo beveik 4 000 000 suaugusiųjų, o tai rodo augantį visuomenės dėmesį prevencijai.

    Su programa siejami ir apčiuopiami rezultatai: HCV nustatymas, kaip nurodoma, padidėjo maždaug 20 proc., o diagnozių skaičius išaugo šimtais atvejų, palyginti su ankstesniu laikotarpiu. Vis dėlto pabrėžiama, kad bendras patikrų mastas vis dar per mažas, kad būtų pasiektos visos neaptiktos infekcijos.

    Tylus hepatito C pavojus

    Vertinama, kad Lenkijoje HCV gali būti užsikrėtę apie 140 000 žmonių, o maždaug 120 000 iš jų apie tai nežino. Hepatitas C ilgus metus gali nesukelti aiškių simptomų, tačiau pamažu pažeidžia kepenis ir gali baigtis ciroze ar kepenų vėžiu.

    Tokiose situacijose ankstyvas nustatymas tampa lemiamas, nes modernus gydymas daugeliu atvejų leidžia pasiekti viruso eliminaciją organizme. Tačiau be aktyvaus paieškos modelio, kai tiriami ir tie, kurie nejaučia nusiskundimų, gydymo galimybės lieka neįgyvendintos.

    „Paradoksas tas, kad turime tai, ko reikia eliminacijai: veiksmingą gydymą, paprastus testus ir apmokamą terapiją. Tačiau be masiškesnių patikrų ir sisteminio požiūrio 2030 metų tikslas liks nepasiektas“, – sakė Sebastianas Gawlikas.

    Pasaulio sveikatos organizacijos naujausiose apžvalgose akcentuojama, kad pasauliniu mastu pažanga yra reali, tačiau per lėta. Didžiausios kliūtys išlieka tos pačios: per mažai testavimo, per žema nustatymo apimtis ir netolygus gydymo pasiekiamumas, ypač tarp žmonių, kurie nežino apie savo infekciją.

  • Fizioterapeutė įspėja: didžiausia klaida pajutus nugaros skausmą – poilsis ir gulėjimas

    Fizioterapeutė įspėja: didžiausia klaida pajutus nugaros skausmą – poilsis ir gulėjimas

    Kodėl gulėjimas dažnai kenkia?

    Pajutus nugaros skausmą daugelis instinktyviai stengiasi kuo mažiau judėti ir laukia, kol praeis. Fizioterapeutai pabrėžia, kad tai viena dažniausių klaidų, nes stuburui paprastai palankesnis yra saikingas judėjimas, o ne ilgas nejudrumas.

    Tarptautinėse gairėse ūmaus apatinės nugaros dalies skausmo atvejais dažnai kartojama ta pati žinutė: jei nėra pavojingų simptomų, žmogų verta raminti dėl geros prognozės ir skatinti išlikti kiek įmanoma aktyvų pagal skausmo ribas. Daugeliu atvejų būklė per kelias savaites akivaizdžiai pagerėja.

    Fizioterapeutai akcentuoja, kad pirmas tikslas yra rasti padėtį ir judesį, kurie mažina simptomus. Dažnai saugiausia pradžia būna trumpi pasivaikščiojimai, švelnūs judesiai ir laipsniškas grįžimas prie įprasto ritmo, o ne bandymas iškart „atsigriebti“ sporto salėje.

    Kaip suprasti, ar judėjimas padeda?

    Pats paprasčiausias kriterijus – savijauta po judesio. Jei po švelnaus aktyvumo skausmas mažėja, judėti darosi lengviau, o kasdieniai veiksmai ne blogėja, tai dažnai ženklas, kad pasirinkta kryptis tinkama.

    Jeigu skausmas aiškiai stiprėja, atsiranda vis didesni judėjimo apribojimai, sutrinka miegas dėl skausmo arba kiekviena diena akivaizdžiai blogesnė, savarankiškų eksperimentų tęsti nereikėtų. Tokiais atvejais geriau kreiptis į šeimos gydytoją ar kineziterapeutą, kad būtų parinkta saugi taktika.

    Specialistai pabrėžia ir tai, kad nereikia tikėtis, jog vien judėjimas „stebuklingai išgydys“ stuburą per kelias dienas. Efektą dažniausiai duoda nuoseklus procesas: dozuotas krūvis, kryptingas raumenų stiprinimas, mobilumo gerinimas ir poilsio režimas.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Yra simptomų, kurių ignoruoti negalima, net jei skausmas prasidėjo „įprastai“. Ypač pavojingi požymiai yra staigus kojų silpnumas, pėdos „nusileidimas“, ryškūs jutimo sutrikimai tarpvietės srityje, taip pat šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai.

    Tokiais atvejais delsti nereikėtų, nes tai gali būti rimto nervinių struktūrų pažeidimo požymiai, kuriems reikalingas skubus ištyrimas ligoninėje. Taip pat verta kuo greičiau pasitikrinti, jei skausmas atsirado po traumos arba jei nepavyksta rasti nė vienos padėties, kurioje skausmas bent trumpam atlėgtų.

    Dėl vaizdinių tyrimų specialistų pozicija dažnai sutampa: jei nėra vadinamųjų raudonųjų vėliavų, rutininis magnetinio rezonanso tyrimas iškart paprastai nerekomenduojamas. Tyrimas dažniau svarstomas tuomet, kai simptomai užsitęsia ir rezultatas realiai galėtų pakeisti gydymo planą.

    Kasdienėje prevencijoje daugiausia lemia ne viena „stebuklinga“ mankšta, o įpročiai: dažnas padėties keitimas, pertraukos sėdint, daugiau vaikščiojimo ir reguliarus raumenų stiprinimas. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę surinkti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo ir mažinti laiką, praleidžiamą sėdint.

    Po skausmo sumažėjimo dažna klaida yra staigus grįžimas prie ankstesnių krūvių. Specialistai pataria krūvį didinti palaipsniui ir vertinti ne tik treniruotę, bet ir atsigavimą, miego kokybę bei bendrą nuovargį, nes nugaros skausmą dažnai sustiprina stresas, miego trūkumas ir per didelis skubėjimas.