Tag: Paukščiai

  • Baltieji vestuvių balandžiai: ornitologas paaiškino, kokie pavojai jų laukia paleidus

    Baltųjų balandžių paleidimas per vestuves daugeliui atrodo romantiškas simbolis, tačiau tokia tradicija paukščiams gali baigtis visai ne šventiškai. Ornitologas aiškina, su kokiais pavojais susiduria vestuvėms parenkami dekoratyviniai balandžiai ir kodėl jų likimas po ceremonijos ne visada būna sėkmingas.

    Lenkijos portale „Interia“ kalbėjęs sozologas ir ornitologas Michałas Dworakas atkreipia dėmesį, kad vestuvėse dažnai naudojami ne miesto balandžiai, o išvestos dekoratyvinės veislės. Viena populiariausių – povinis balandis, išsiskiriantis įspūdinga vėduoklės formos uodega.

    Šios veislės uodegą gali sudaryti nuo 30 iki 40 plačių plunksnų, kai įprastas balandis jų turi apie 12. Būtent toks išvaizdus, „iškilmingas“ siluetas ir lemia, kad paukščiai pasirenkami vestuvių ceremonijoms.

    Tačiau dekoratyviniai balandžiai dažnai laikomi „subtilesniais“ už laukinėje aplinkoje gyvenančius miesto balandžius, todėl jiems saugiausios – kontroliuojamos sąlygos su reguliariu maistu ir priežiūra. Paleisti nepažįstamoje vietoje jie gali išsekti, tapti lengvu grobiu plėšrūnams ar patirti stresą dėl šurmulio.

    Kaip balandžiai orientuojasi ir kodėl vis tiek nukenčia

    Ekspertas primena, kad balandžiai pasižymi puikia orientacija – navigacijai jie naudoja įvairius signalus, tarp jų ir Žemės magnetinį lauką. Pasak jo, paukščių organizme aptinkamas magnetitas, padedantis rasti kryptį ir sugrįžti į tikslą.

    Neatsitiktinai balandžiai žmogui tarnavo šimtmečius: istoriniuose pasakojimuose minimi kaip žinių nešėjai, o vėliau plačiai naudoti pašto tarnyboje. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis pašto balandžių buvo apdovanoti britų Dickino medaliu – gyvūnams skiriamu apdovanojimu už drąsą.

    Vis dėlto gebėjimas orientuotis nereiškia, kad dekoratyvinis balandis be problemų išgyvens laisvėje. Skirtingai nei prisitaikę miesto balandžiai, išvestos veislės dažniau priklauso nuo žmogaus priežiūros ir šėrimo.

    Stresas per ceremoniją ir etikos klausimas

    Triukšmas, minia žmonių, muzika, fotoaparatų blykstės – visa tai balandžiams gali kelti stresą ir diskomfortą. Anot ornitologo, bendroji taisyklė tokia: didelės ceremonijos paukščiams yra varginančios.

    Tiesa, kai kurie paukščiai su augintojais reguliariai dalyvauja renginiuose, kuriuose yra paleidžiami, todėl prie situacijos būna labiau pripratę. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienam dekoratyviniam balandžiui tokia patirtis bus lengva.

    Kalbėdamas apie etiką, specialistas pažymi, kad balandžiai yra ūkiniai, veisiami paukščiai, turintys atskirą žiedavimo sistemą, ir jie nepatenka į laukinių paukščių apsaugos sistemą. Tai nekeičia fakto, kad už jų gerovę realiai atsakingi žmonės, kurie juos augina ir naudoja renginiuose.

    Ką daryti radus baltą dekoratyvinį balandį

    Jei gatvėje ar parke pastebėjote baltą dekoratyvinį balandį, jis gali būti nusilpęs po ilgesnio skrydžio. Tokiu atveju paukštis dažnai ieško vietos, kur galėtų pasislėpti ir atgauti jėgas.

    Eksperto teigimu, pirmiausia verta pasirūpinti, kad paukščiui nenutiktų nieko blogo – kad jo neužpultų plėšrūnai, katės ar šunys. Taip pat galima duoti vandens ir stebėti, ar balandis atsigauna.

    Pasak ornitologo, balandžiams atsigauti kartais prireikia kelių ar net keliolikos valandų – po to jie gali nuskrįsti patys. O planuojantiems vestuves specialistas siūlo apsvarstyti alternatyvas: gamtą stebėti natūralioje aplinkoje, o vietoj paukščių paleidimo rinktis, pavyzdžiui, išvyką paukščių stebėjimui.

  • Trys žvirblių rūšys Ukrainoje: vienas požymis padės lengvai atskirti

    Žvirbliai daugeliui atrodo vienodi – maži rudi paukščiai, nuolat šurmuliuojantys kiemuose ir parkuose. Tačiau Ukrainoje aptinkamos net trys skirtingos žvirblių rūšys, kurias galima atskirti pagal vieną aiškų požymį.

    Apie tai rašo UNIAN, primindamas, kad dažniausiai žmonės „žvirbliu“ pavadina bet kurį smulkų rusvą paukštį. Vis dėlto skirtingos rūšys skiriasi ne tik išvaizda, bet ir ryšiu su žmogumi bei paplitimu.

    Ukrainoje gyvena naminiai žvirbliai, lauko žvirbliai ir juodkrūčiai žvirbliai. Pirmos dvi rūšys laikomos įprastomis ir sutinkamos reguliariai, o trečioji – labai reta.

    Svarbiausia praktinė detalė stebint paukščius mieste ar kaime – atkreipti dėmesį į patinų ir patelių skirtumus. Būtent tai dažnai greičiausiai išduoda, su kuria rūšimi turite reikalą.

    Kokie žvirbliai gyvena Ukrainoje

    Naminis žvirblis pavadinimą gavo dėl glaudaus ryšio su žmonėmis. Anksčiau šie paukščiai dažnai įsikurdavo po namų ar ūkinių pastatų stogais, lizdus kraudavo sienų plyšiuose, o maisto rasdavo kiemuose ir daržuose.

    Tekste pabrėžiama, kad šiuolaikiniuose didmiesčiuose naminių žvirblių pasitaiko rečiau: daugiabučiai statomi iš vientisų konstrukcijų, todėl paukščiams lieka mažiau vietų perėti.

    Ryškiausias naminių žvirblių požymis – lytinis dimorfizmas, kitaip tariant, aiškūs patino ir patelės skirtumai. Patinai turi pilką krūtinę ir pilką „kepurėlę“ ant galvos, juodą dėmę ant krūtinės bei rusvą nugarą.

    Patelės, priešingai, neturi pilkų ir juodų plunksnų – jų apdaras daugiausia šviesiai rusvų atspalvių. Dėl šio skirtumo mišrioje būrelio kompanijoje lengviau pastebėti, kad tai – naminiai žvirbliai.

    Lauko žvirbliai, palyginti su naminiais, mažiau priklauso nuo žmogaus ir dažniau maitinasi laukuose bei soduose. Pastaraisiais metais jie, pasak teksto, geriau prisitaikė prie miesto, todėl gatvėse gali pasitaikyti net dažniau už naminius.

    Išvaizdoje lauko žvirbliai turi vieną lengvai įsimenamą bruožą: jų galva visiškai ruda, be pilkos „kepurėlės“, o ant skruostų matyti juodos dėmės. Tai vienas paprasčiausių būdų juos atskirti.

    Dar vienas esminis lauko žvirblių skirtumas – jie neturi lytinio dimorfizmo. Patelės ir patinai atrodo vienodai, tad jei matote būrelį, kuriame visi paukščiai vienodos išvaizdos, tikėtina, kad tai lauko žvirbliai.

    Juodkrūtis žvirblis Ukrainoje – labai retas, todėl tikimybė jį pamatyti gatvėje nedidelė. Tekste teigiama, kad šios rūšies paukščiai dažniausiai sutinkami palei Juodosios ir Azovo jūrų pakrantes.

    Išoriškai juodkrūtis žvirblis panašus į naminį, be to, gali su juo kryžmintis. Vis dėlto patinai išsiskiria baltais skruostais ir juodais taškeliais per visą krūtinę, o patelės beveik nesiskiria nuo naminių žvirblių patelių.

  • Kijeve pastebėtos „baltos varnos“: ornitologas paaiškino, kuo skiriasi albinizmas ir leicizmas

    Kijeve žmonės pastebėjo neįprastai šviesias, kone baltas varnas, tačiau mokslininkai pabrėžia: tai nebūtinai albinizmas.

    Kaip skelbiama, Lvivio nacionalinio universiteto zoologijos profesorius ir ornitologas Andrijus Bokotėjus paaiškino, kad dažnu atveju tai gali būti leicizmas – retesnė, bet su albinizmu dažnai painiojama spalvos anomalija.

    Pasak jo, albinizmas atsiranda dėl genetinės mutacijos, kai organizmas visai negamina pigmento, todėl balti būna ne tik plunksnos ar kailis, bet ir akys – dėl persišviečiančių kraujagyslių jos gali atrodyti raudonos.

    Tuo tarpu leicizmo atveju plunksnos pašviesėja ar išbąla, tačiau akys išlieka tamsios, būdingos rūšiai. Būtent tai ir yra vienas aiškiausių požymių, leidžiančių atskirti šiuos reiškinius.

    Kodėl paukščiai netikėtai pašviesėja?

    Ornitologas teigia, kad tiek albinizmas, tiek leicizmas gamtoje pasitaiko retai, tačiau šiandien apie tokius atvejus sužinoma dažniau vien dėl to, kad daugiau žmonių fotografuoja ir stebi paukščius.

    Neįprastos spalvos paukščiai, anot jo, dažniau pastebimi šalia žmogaus – miestuose ir gyvenvietėse, kur jų tiesiog daugiau stebėtojų akiratyje.

    Paklaustas apie priežastis, profesorius vardija kelias galimas kryptis: genetines mutacijas, mitybos ypatumus, aplinkos veiksnius. Vis dėlto tiksliai nustatyti, kodėl konkretus paukštis įgijo tokią spalvą, dažniausiai sudėtinga, nes atvejai reti.

    Ar šviesi spalva paveldima ir ar tokių varnų daugės?

    Teoriškai, pasak ornitologo, šviesesnė spalva galėtų pasireikšti ir palikuonims, tačiau praktiškai tai nutinka nedažnai.

    Profesorius pabrėžia, kad vienos ar net kelių šviesių varnų pasirodymas mieste savaime nereiškia, jog ateityje jų daugės.

    „Ne, tai nepersiduoda genetiškai. Gryna teoriškai tai įmanoma, bet praktikoje tokių atvejų aš nežinau“, – teigė A. Bokotėjus.

    Ar „baltai varnai“ gamtoje gyventi sunkiau?

    Pasak mokslininko, paukščiai su netipine spalva rečiau sulaukia suaugusio amžiaus, nes ryškiau išsiskiria aplinkoje ir plėšrūnams tampa lengviau pastebimi.

    Ypač tai pavojinga smulkesniems paukščiams, pavyzdžiui, žvirbliams – plėšriesiems paukščiams paprasčiau išsirinkti baltą individą iš pulko.

    Varnoms ši rizika mažesnė, nes natūralių priešų jos turi mažiau, tačiau pats matomumo veiksnys vis tiek išlieka svarbus.

    O kaip į šviesiai nuspalvintą paukštį reaguoja būrys, vienareikšmio atsakymo nėra: kartais tokie individai atmetami ar net užpuolami, kitais atvejais – sėkmingai gyvena kartu su įprastos spalvos paukščiais.

    Ornitologas priduria, kad pati netipinė spalva dažniausiai netrukdo paukščiui būti gyvybingam – didžiausias iššūkis yra didesnė rizika tapti lengvesniu taikiniu plėšrūnams.

  • Tyrimas: Šiaurės Amerikos paukščių patelės dažniau nei patinai neišgyvena iki kitų metų

    Naujas didelės apimties tyrimas rodo netikėtą tendenciją: daugelyje Šiaurės Amerikos paukščių rūšių patelės kasmet išgyvena rečiau nei patinai, todėl jų gyvenimo trukmė, tikėtina, trumpesnė.

    Išanalizavus daugiau nei pusės milijono sužieduotų suaugusių paukščių duomenis, mokslininkai nustatė, kad 82 iš 92 tirtų rūšių patelių metinis išgyvenamumas buvo mažesnis nei patinų, o 35 rūšyse skirtumas buvo statistiškai reikšmingas.

    Ryškiausi skirtumai fiksuoti tarp tolimus atstumus migruojančių rūšių. Tyrėjai svarsto, kad lemti tai gali didžiulės migracijos „kainos“ organizmui ir nevienodos galimybės pasiekti maisto ar tinkamas buveines.

    Kartu keliama ir platesnė gamtosaugos dilema: dalis paukščių ekologijos gali būti suprasta ne iki galo, nes istoriniuose tyrimuose dažnai daugiau dėmesio teko patinams, o ne patelėms.

    Pusė milijono įrašų iš JAV ir Kanados

    Tyrimą atliko Joannos Wu (Kalifornijos universiteto Los Andžele, UCLA) vadovaujama komanda, pasitelkusi Monitoring Avian Productivity and Survivorship (MAPS) programos medžiagą. Duomenys rinkti 1992–2018 metais 1 229 stotyse JAV ir Kanadoje.

    Analizei panaudoti 563 414 individualiai sužieduotų suaugusių paukščių įrašai. Gaudydami paukščius specialiais tinklais tyrėjai fiksavo jų lytį, amžių, svorį ir kitus rodiklius, o vėliau pagal žiedo numerį atpažindavo, jei paukštis sugrįždavo.

    Didžioji dalis paukščių daugiau nebebuvo sugauti, tačiau 22 415 individų fiksuoti bent du kartus su didesne nei šešių dienų pertrauka tais pačiais žiedavimo metais. Tai leido atskirti vietinius paukščius nuo galimai tik „praeinančių“.

    Bendras vaizdas išliko aiškus: patelių vidutinis metinis „akivaizdus išgyvenamumas“ siekė 47,9 proc., kai patinų – 53,8 proc. Santykinis skirtumas sudarė 12,4 proc.

    Kodėl pavojingiausia – migracija

    Tyrėjai pažymi, kad didžiausia atskirtis tarp lyčių pasirodė tarp tolimų migrančių: tokiose rūšyse patinai buvo gerokai labiau linkę „išlikti“ nuo vienų metų iki kitų nei patelės. Tuo metu sėslių, visus metus vienoje vietoje gyvenančių paukščių grupėje skirtumas buvo mažesnis.

    Viena galimų priežasčių – kai kuriose migruojančiose rūšyse patelės žiemoti traukia toliau į pietus nei patinai. Tai reiškia ilgesnį kelią ir didesnę riziką kelionėje, kuri ir taip reikalauja daug energijos.

    Užuominų suteikė ir sparnų forma: rūšyse, kurių sparnai apvalesni, mažiau „smailūs“ ir paprastai siejami su prastesniu ilgo nuotolio judėjimu, išgyvenamumo skirtumai buvo didesni.

    Dar vienas signalas – riebalų atsargos. Ten, kur patinai turėjo didesnes riebalų atsargas nei patelės, skirtumas taip pat ryškėjo, o tai gali sietis su konkurencija dėl geresnių maitinimosi teritorijų.

    Kas dar gali slypėti už skaičių

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vien migracija visko nepaaiškina: net ir nemigruojančiose rūšyse patelės dažnai atrodė „pralaiminčios“ pagal išgyvenamumo rodiklius. Be to, šiame darbe nebuvo tiesiogiai matuojama, kiek konkrečiai keliavo atskiri individai.

    Svarbi detalė – tai vadinamasis „akivaizdus išgyvenamumas“: duomenys ne visuomet leidžia tiksliai atskirti, ar paukštis žuvo, ar tiesiog visam laikui persikėlė kitur ir nebepateko į stebimųjų imtį.

    Aptariama ir genetinė hipotezė. Paukščių patinai turi dvi Z chromosomas, o patelės – ZW, todėl sutampančios chromosomos, teoriškai, galėtų suteikti daugiau „apsaugos“ nuo žalingų mutacijų, tačiau šio mechanizmo tyrėjai tiesiogiai patikrinti negalėjo.

    Vis dėlto darbo autoriai pabrėžia, kad gauti rezultatai turi praktinę reikšmę: jei patelės kai kuriose rūšyse patiria didesnę riziką dar iki sėkmingo dauginimosi, gamtosauginės priemonės ir buveinių apsauga gali būti nukreiptos ne ten, kur labiausiai reikia.

    Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

  • Kinija atkūrė mangroves: per 22 metus paukščių rūšių skaičius išaugo iki 397

    Kinijoje vykdytas mangrovių miškų atkūrimas per du dešimtmečius pastebimai atgaivino pakrančių ekosistemas – smarkiai padidėjo tiek mangrovių plotai, tiek jose fiksuojamų paukščių įvairovė.

    Tyrimo laikotarpiu registruotų paukščių rūšių skaičius mangrovėse išaugo nuo 148 iki 397, o pačių mangrovių plotas per 22 metus padidėjo 166 proc.

    Tokias išvadas pateikė Ningbo universiteto mokslininkai, analizavę pokyčius penkiose Kinijos pakrančių provincijose, taip pat Honkonge ir Makao. Vertinimui pasitelkta daugiau nei 13 tūkst. palydovinių vaizdų, apimančių 1998–2020 metų laikotarpį.

    Pasak tyrėjų, lūžis įvyko po intensyvaus mangrovių nykimo – 2000 metais šalis priėmė gamtosaugos planą, kuris leido nukreipti resursus pakrančių ekosistemų apsaugai ir atkūrimui.

    Mangrovių plotai augo sparčiausiai po 2003 metų

    Tyrime nurodoma, kad 1998–2020 metais mangrovių miškų plotas Kinijoje išaugo maždaug iki 28 tūkst. hektarų. Didžiausias šuolis fiksuotas 2003–2008 metais, kai per penkerius metus plotas padidėjo 4 558 hektarais.

    Mangrovės yra svarbios ne tik kaip buveinės – jos stabilizuoja pakrantes, padeda sulaikyti nuosėdas, mažina eroziją ir kuria sąlygas įvairioms rūšims veistis. Todėl jų plėtra dažnai reiškia ir platesnį ekosistemos atsistatymą.

    Kodėl kartu su miškais grįžo paukščiai

    Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių įvairovę lėmė ne vien didesnis mangrovių plotas ar tankumas. Reikšmingi pasirodė ir pakrančių vandens aplinkos pokyčiai.

    Plintant mangrovių sąžalynams keitėsi vandens cheminė sudėtis ir maistinių medžiagų pasiskirstymas, o tai sudarė palankesnes sąlygas fitoplanktonui. Šis yra jūrinių mitybos grandinių pagrindas ir svarbus maisto šaltinis kitiems organizmams.

    Dėl tokių pokyčių teigiamą poveikį galėjo pajusti žuvys ir krevetės – būtent jomis minta nemažai pakrančių paukščių. Be to, tankesnės mangrovės suteikė daugiau vietų poilsiui ir perėjimui.

    Tyrimo duomenimis, per stebėjimo laikotarpį vidutinis mangrovių augalijos padengimas padidėjo nuo 31 proc. iki 38 proc. Taip pat beveik dvigubai išaugo ir nykstančių paukščių rūšių, fiksuotų šiose buveinėse, skaičius.

  • Neišmeskite kiaušinių dėžutės: iš jos per kelias minutes pasigaminsite lesyklėlę paukščiams

    Neišmeskite kiaušinių dėžutės: iš jos per kelias minutes pasigaminsite lesyklėlę paukščiams

    Kiaušinių dėžutės dažnai keliauja tiesiai į šiukšliadėžę, tačiau žiemą jos gali praversti visai netikėtai. Iš paprastos popierinės pakuotės galima greitai pasidaryti lesyklėlę paukščiams.

    Toks sprendimas patogus, nes nereikalauja nei specialių įrankių, nei papildomų išlaidų. Be to, lesyklėlę galima padaryti dviem būdais – pastatyti ją saugioje vietoje arba pakabinti.

    Paprastesnis variantas – dėžutę perplėšti į dvi dalis, įdubas pripilti lesalo ir padėti aukščiau, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Svarbu parinkti vietą, kur lesyklėlė nesušlaps ir jos lengvai nepasieks plėšrūnai.

    Jei norisi patvaresnio sprendimo, lesyklėlę galima pakabinti. Tam praverčia špagatas (geriausia – džiuto): vienoje iš perpus padalintos dėžutės dalių kampuose pradurkite skylutes, perverkite špagatą, suriškite galus ir pakabinkite gerai užuovėjoje.

    Kaip apsaugoti lesyklėlę nuo drėgmės

    Popierinės kiaušinių dėžutės yra jautrios drėgmei, todėl esant šlapiam sniegui ar gausiems krituliams tokia lesyklėlė greitai suirs. Dėl to verta pasirūpinti bent minimaliu „stogeliu“ arba kabinimo vieta po pastoge.

    Prieš kabinant ar statant lesyklėlę taip pat verta įvertinti, ar ji nebus tiesiogiai veikiama lietaus ir ar vėjas neišpūs lesalo.

    Koks lesalas tinka paukščiams žiemą

    Lesyklėlėje geriausiai tiks sėklos ir grūdai: nelukštentos saulėgrąžos, avižos, kviečiai ar soros. Taip pat galima dėti nesūdytus ir neskrudintus riešutus, specialius riebalų kamuolius, o kai kuriais atvejais – lašinius.

    Lašinių nereikėtų laikyti per ilgai, nes jie gali apkarsti. Jei pastebite, kad produktas prastėja, geriau jį išimti.

    Paukščiams netinka perdirbtas maistas, duona ar stalo likučiai. Taip pat reikėtų vengti produktų, kuriuose daug druskos ar cukraus.

    Naudinga palikti ir šiek tiek vandens, tačiau žiemą būtina jį reguliariai keisti – esant minusinei temperatūrai vanduo greitai užšąla.

    Kada pradėti ir kada baigti lesinti

    Norint padėti paukščiams, lesinti rekomenduojama pradėti tik prasidėjus šalčiams, kai paukščiams tampa sunkiau susirasti natūralaus maisto.

    Jei jau pradedate lesinti, svarbu tai daryti reguliariai – paukščiai greitai pripranta prie lesyklėlės, o staigus maitinimo nutraukimas jiems gali būti pavojingas.

    Lesinimą galima baigti ankstyvą pavasarį, kai nutirpsta sniegas ir lauke nusistovi šiltesnė temperatūra. Tuomet paukščiai paprastai vėl lengviau randa maisto aplinkoje.

  • Afrikos gegutfinčiai taip meistriškai klastoja kiaušinius, kad keičiasi jų W chromosoma

    Afrikos savanose gyvenantis gegutfinčis (Anomalospiza imberbis) peri ne savo lizde – jis įkiša kiaušinį į kitų paukščių lizdus ir palieka šeimininkus auginti jo jauniklį.

    Tokia apgavystė veikia tik tada, kai kiaušinis atrodo „savas“. Dėl to gegutfinčių patelės per kartas išmoko gaminti itin tikslias skirtingų spalvų ir raštų kiaušinių imitacijas.

    Tačiau naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas rodo, kad ši specializacija gali turėti genetinę kainą: su kiaušinių išvaizda siejamas paveldėjimo mechanizmas susijęs su neįprastais pokyčiais jų DNR.

    Kaip rašo „ZME Science“, tyrėjai nustatė, kad gegutfinčių W chromosomoje (paveldimoje iš motinos dukrai) kai kurie genai nyksta ar pažeidžiami, nors kartu atsiranda ir pokyčių, galinčių padėti dar geriau klastoti kiaušinius.

    Kaip veikia „kiaušinių klastotė“

    Gegutfinčiai priskiriami vadinamiesiems perėjimo parazitams: jie pasinaudoja kitų paukščių tėvišku instinktu ir savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ svetimiems tėvams.

    Dažniausios jų aukos – smulkūs Afrikos giesmininkai, pavyzdžiui, prinios ir cistikolos. Šie paukščiai taip pat evoliucionavo: dalis jų kiaušinių turi išskirtinius spalvų ir dėmių „parašus“, padedančius atpažinti svetimkūnį lizde.

    Dėl to tarp rūšių vyksta savotiškos varžybos: šeimininkai tobulina atpažinimą, o gegutfinčiai – imitaciją. Kad apgaulė pavyktų, reikia atkartoti ne tik „vidutinį“ kiaušinio vaizdą, bet ir konkrečios populiacijos ar net konkrečių paukščių variacijas.

    Vienas įdomiausių šios istorijos elementų – kaip šis gebėjimas paveldimas. Tyrime aiškinama, kad gegutfinčių kiaušinio išvaizda siejama su motiniška linija: dukros paveldi genetinį „rinkinį“, susijusį su motinos kiaušinio tipu.

    Kodėl svarbi W chromosoma

    Paukščių lytinės chromosomos skiriasi nuo žmonių: patelės turi Z ir W chromosomas, o patinai – dvi Z chromosomas. W chromosoma keliauja iš motinos dukrai.

    Toks paveldėjimas patogus išlaikyti patelėms būdingus prisitaikymus, pavyzdžiui, kiaušinio spalvą ar raštą. Kita vertus, W chromosomoje genetinė informacija „maišosi“ ne taip, kaip įprastai, todėl natūrali atranka gali kartu „nusitempti“ ir nepageidaujamų mutacijų.

    Šis reiškinys evoliucinėje biologijoje vadinamas genetiniu „prikabinimu“ (angl. hitchhiking), kai kartu su naudingu variantu plinta ir su juo susieti, bet žalingi pokyčiai.

    Ką parodė genomo palyginimas

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Michaelo Sorensono iš Bostono universiteto, palygino gegutfinčių genomą su artimų, taip pat perėjimo parazitų, paukščių genomais.

    Nors šie giminaičiai taip pat apgauna kitas rūšis ir perduoda joms jauniklių auginimą, jų prisitaikymo mechanizmai skiriasi – todėl toks palyginimas leido aiškiau pamatyti, kas išskirtina būtent gegutfinčiams.

    Mokslininkai nurodo, kad gegutfinčių W chromosomoje, palyginti su artimais giminaičiais, prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų: aptikta 17 tokių genų, kai tuo metu palyginamose rūšyse – trys. Be to, išlikę genai rodė neįprastai spartų kitimą.

    Vis dėlto tyrimas pateikė ir kitą pusę: kartu W chromosomoje aptiktos dviejų genų, siejamų su kiaušinio lukšto pigmentacija kituose paukščiuose, kopijos. Tyrėjai mano, kad tai galėjo prisidėti prie gebėjimo sukurti įtikinamus „padirbinius“, nors tikslus vaidmuo dar turės būti patvirtintas.

    Ar tai jau kenkia pačiam paukščiui?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kol kas neįrodyta, jog šie genetiniai pokyčiai turi tiesioginių neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, kad paukščiai taptų fiziškai silpnesni ar mažiau sėkmingi.

    Dalį prarastų funkcijų gali kompensuoti genų kopijos Z chromosomoje. Taip pat pažymima, kad nemaža dalis pokyčių galėjo įvykti seniai, dar prieš dabartinių motiniškų linijų išsiskaidymą.

    Vis dėlto istorija išryškina svarbią evoliucijos pamoką: itin efektyvus prisitaikymas nebūtinai yra „nemokamas“, o pergalė ilgalaikėse varžybose gali būti įrašyta pačiame genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Ecology & Evolution“.

  • Apvyniokite folija vaismedžių šakas: paprastas triukas gali išgelbėti vyšnių derlių nuo paukščių

    Apvyniokite folija vaismedžių šakas: paprastas triukas gali išgelbėti vyšnių derlių nuo paukščių

    Vaismedžiams nokinant uogas ir vaisius, soduose dažnai prasideda lenktynės su paukščiais. Ypač greitai nuo šakų dingsta trešnės, vyšnios ar serbentai, nes spalvingi vaisiai paukščiams yra lengvai pasiekiamas maistas. Sodininkai sako, kad daugiausia žalos gali pridaryti varnėnai, atskrendantys būriais.

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti nuostolius yra aliuminio folija. Ji dažnai randama virtuvėje, kainuoja nedaug, o prireikus ją galima panaudoti vos per kelias minutes. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra stebuklinga apsauga, o tik priemonė, kuri kai kuriais atvejais padeda atbaidyti paukščius.

    Kaip veikia folijos triukas

    Paukščiai jautriai reaguoja į staigius aplinkos pokyčius, netikėtą judesį ir šviesos blyksnius. Aliuminio folija saulėje atspindi šviesą, o vėjui pajudinus juosteles atsiranda nuolat besikeičiantys atspindžiai. Prie to gali prisidėti ir švelnus šnarėjimas.

    Tokie signalai dalį paukščių priverčia elgtis atsargiau ir rinktis kitą vietą maitintis. Vis dėlto rezultatas priklauso nuo oro sąlygų, sodo vietos ir pačių paukščių elgsenos, nes laikui bėgant jie gali priprasti prie nekenksmingo objekto.

    Kaip pritvirtinti, kad nepakenktumėte medžiui

    Dažniausiai rekomenduojama pasiruošti folijos juosteles, maždaug kelių centimetrų pločio ir apie 20 centimetrų ilgio. Tikslaus matavimo nereikia, svarbiausia, kad jos lengvai judėtų nuo vėjo. Juosteles patogu iškirpti žirklėmis.

    Juosteles galima pririšti prie pasirinktų šakelių taip, kad galai liktų laisvi ir plazdėtų. Nereikėtų folijos tvirtai apvynioti aplink jaunus ūglius ar glaudžiai spausti prie žievės, nes tai gali trukdyti augimui ir braižyti jautresnius audinius.

    Kodėl poveikis gali susilpnėti

    Net ir ryškiausiai blizgantis atbaidymo būdas su laiku gali nustoti veikti. Paukščiai stebi aplinką, mokosi ir atpažįsta, kas iš tiesų kelia grėsmę. Jei kelias dienas ar savaites nieko nevyksta, dalis jų vėl drąsiai grįžta prie vaisių.

    Norint išlaikyti efektą, verta kas kelias dienas pakeisti folijos juostelių vietą arba jų kiekį. Taip pat svarbu kabinti jas ten, kur patenka daugiau saulės, nes pavėsyje atspindžiai bus gerokai silpnesni. Reikėtų reguliariai patikrinti tvirtinimą, kad folija nenutrūktų per stipresnį vėją ir neliktų sode kaip šiukšlė.

    Jei paukščių spaudimas didelis ir folija nepadeda, patikimiausia išeitis paprastai būna apsauginiai tinklai. Jie turi būti įtempti ir pritvirtinti taip, kad neliktų laisvų kilpų, kuriose galėtų įsipainioti gyvūnai.

  • Afrikos paukštis išmoko tiksliai klastoti svetimus kiaušinius, bet evoliucija pareikalavo kainos

    Nauja genetinė analizė rodo, kad ši taktika tapo tokia efektyvi, jog paliko aiškų pėdsaką pačiame paukščio genome. Mokslininkai teigia, kad tobulėjant kiaušinių imitacijai, dalis genetinės informacijos buvo prarasta ar pažeista.

    Kalbama apie vadinamąjį gegutinį audėją (Anomalospiza imberbis) – perinį parazitą, kuris savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ kitoms, dažniausiai smulkioms Afrikos giesmininkėms. Šeimininkai, gindamiesi nuo apgaulės, per laiką išmoko atpažinti į lizdą įdėtus svetimus kiaušinius pagal spalvą ir raštus.

    Todėl parazituojantis paukštis buvo priverstas evoliuciškai „pasivyti“ – jo kiaušiniai ėmė vis tiksliau atkartoti konkrečių šeimininkų kiaušinių išvaizdą. Tyrėjų duomenimis, stebėtuose lizduose neteisingas kiaušinis buvo atpažintas itin retai, o tai rodo beveik precizišką mimikriją.

    Vienas svarbiausių atradimų siejamas su paveldimumu per motinos liniją. Kadangi kiaušinio išvaizdą lemia patelės fiziologija ir genetika, dukros gali paveldėti gebėjimą dėti labai panašius į motinos kiaušinius, o tai padeda konkrečioms giminės linijoms specializuotis „apgaudinėjant“ tam tikrų rūšių šeimininkus.

    Mokslininkai, lygindami šio paukščio ir giminingų perinių parazitų genomus, išskyrė ryškius pakitimus W chromosomoje, kuri būdinga patelėms. Nustatyta, kad joje prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų nei giminingose rūšyse, o tai leidžia įtarti ilgalaikę evoliucinę kainą.

    Tyrime taip pat aptiktos papildomos kai kurių genų kopijos, siejamos su kiaušinio lukšto pigmentacija. Tai gali reikšti, kad natūrali atranka „pastiprino“ mechanizmus, padedančius tiksliau atkurti spalvas ir raštus, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšį dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais.

    Tokie rezultatai atitinka vadinamąsias evoliucines „ginklavimosi varžybas“, kai vienos rūšies prisitaikymas skatina kitos rūšies atsakomąsias priemones. Šiuo atveju kuo geriau šeimininkai atpažįsta apgaulę, tuo daugiau spaudimo patiria parazitas tobulinti imitaciją.

    „Kartais pergalės evoliucinėse varžybose kaina būna įrašyta pačiame genome“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami, kad sėkmė gali būti pasiekta genetinių praradimų sąskaita.

    Kol kas neaišku, ar nustatyti W chromosomos pokyčiai turi tiesioginį poveikį paukščio sveikatai, vaisingumui ar išgyvenamumui. Tyrėjai pabrėžia, kad tam reikės platesnių populiacinių duomenų ir ilgalaikių stebėjimų skirtinguose regionuose.

  • Neskubėkite rudenį: palikti rudbekijų stiebai per žiemą daro stebuklus lysvėms ir paukščiams

    Rudenį tvarkant gėlynus ranka dažnai tiesiasi prie sekatoriaus, tačiau rudbekijų stiebų skubėti karpyti neverta. Iš pažiūros sausi, parudavę „badylai“ žiemą tampa natūralia apsauga augalui ir svarbia pagalba sodo gyvybei. Specialistai vis dažniau pabrėžia: dalį daugiamečių verta palikti iki pavasario.

    Rudbekijų peržydėję žiedynai per žiemą išlaiko sėklas, kurios tampa maistu žiemojantiems paukščiams. Kai sniegas užkloja dirvą ir sumažėja natūralių maisto šaltinių, sėklos padeda išgyventi smulkiems sodo lankytojams. Toks sprendimas prisideda ir prie biologinės įvairovės, kurios soduose siekiama vis aktyviau.

    Neapkarpyti stiebai naudingi ir pačiam augalui, ypač kai žiemos permainingos. Nukirpus stiebus per žemai, į likusius tuščiavidurius fragmentus gali patekti drėgmė, o vėliau ją kaitaliojantys šalčiai didina puvinio ir audinių pažeidimų riziką. Palikta stiebų „kepurė“ veikia kaip natūralus skydas nuo drėgmės ir staigių temperatūros svyravimų.

    Prieglauda naudingiems vabzdžiams

    Sausų stiebų ir žiedynų ertmėse neretai peržiemoja naudingieji vabzdžiai. Ten slepiasi boružės, auksaakės ir dalis laukinių apdulkintojų, kurie pavasarį padeda suvaldyti amarus bei kitus kenkėjus. Palikdami augalų liekanas iki pavasario, sodininkai dažnai sumažina poreikį imtis intensyvesnės kenkėjų kontrolės.

    Be to, rudbekijų stiebai žiemą suteikia gėlynui struktūros, kai dauguma augalų jau būna nunykę. Apledėję ar šerkšnu pasidengę žiedynai atrodo dekoratyviai ir padeda lysvėms neatrodyti tuščioms. Pastaraisiais metais toks natūralesnis, mažiau sterilus gėlynų tvarkymas tampa ryškia tendencija.

    Kada vis dėlto laikas sekatoriui?

    Praktika paprasta: rudbekijų stiebus patogiausia nukirpti vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai didžiausi šalčiai jau pasitraukę. Dažniausiai tai būna vasario ir kovo sandūra arba balandžio pradžia, priklausomai nuo orų ir dirvos būklės. Svarbu pataikyti iki aktyvaus vegetacijos starto.

    Kirpkite stiebus žemai, bet atsargiai, kad nepažeistumėte prie pagrindo besiformuojančių naujų ūglių. Sveikas liekanas galima susmulkinti ir kompostuoti, o jei yra ligų požymių, saugiau jas pašalinti iš gėlyno. Taip suderinsite estetiką, higieną ir naudingą poveikį sodui.