CP v2

Tag: Paukščiai

  • Panašūs į kregždes, bet ne jos: čiurliai per dieną gali sugaudyti tūkstančius uodų

    Čiurliai iš pirmo žvilgsnio dažnai supainiojami su kregždėmis, tačiau tai visai kita paukščių grupė. Jų kūnas stambesnis, sparnai ilgesni, o plunksnos paprastai tamsios, su nedidele šviesesne dėme gerklės srityje.

    Žmonėms čiurliai ypač naudingi dėl mitybos: jie gaudo ore skraidančius vabzdžius, tarp jų ir uodus. Medžiodami skrydžio metu, šie paukščiai prisideda prie natūralaus vabzdžių gausos mažinimo šiltuoju sezonu.

    Čiurliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia skrisdami, nuolat ieškodami vabzdžių sankaupų virš vandens telkinių, pievų ar miestų. Jų siauri, ilgi sparnai ir aptakus kūnas leidžia greitai manevruoti ir taikliai gaudyti grobį net dideliu greičiu.

    Be uodų, jų racione yra musės, smulkūs sparnuočiai ir kiti ore sklendžiantys vabzdžiai. Dėl tokios mitybos čiurliai laikomi svarbiais ekosistemų dalyviais, o jų buvimas šalia gyvenamųjų vietų gali būti pastebimas kaip mažesnis vabzdžių aktyvumas aplink namus.

    Čiurliai mėgsta aukštas vietas ir atvirus skrydžio koridorius, todėl dirbtines inkilų dėžes verta kelti kuo aukščiau. Dažniausiai tam tinka pastatų sienos, kur mažiau tiesioginės kaitros ir mažesnė perkaitimo rizika jaunikliams.

    Svarbu, kad prieš landą būtų pakankamai laisvos erdvės: čiurliams reikia vietos įsibėgėti, nes nuo žemės jie pakyla sunkiau nei daugelis kitų paukščių. Įsikūrimas ne visada įvyksta iš karto, todėl rezultato kartais tenka laukti ne vieną sezoną.

    Kadangi čiurliai linkę perėti kolonijomis, keli inkilai vienoje vietoje paprastai padidina tikimybę pritraukti poras. Kai paukščiai įsikuria, jų maitinimosi įpročiai gali tapti ilgalaike, natūralia pagalba kovoje su uodais ir kitais smulkiais vabzdžiais.

    Vabzdžiais minta ir kiti dažni mūsų aplinkos paukščiai, pavyzdžiui, kregždės, zylės ar žvirbliai. Skirtumas tas, kad čiurliai beveik visą medžioklę atlieka ore, todėl ypač efektyviai „šukuoja“ skraidančių vabzdžių sluoksnį virš miestų ir atvirų erdvių.

    Gamtoje tokie ryšiai primena, kad biologinė įvairovė turi tiesioginę, praktiškai juntamą naudą žmogui. Palaikydami paukščiams tinkamas perėjimo vietas ir mažindami pesticidų naudojimą, kartu stipriname ir natūralią vabzdžių kontrolę.

  • Alytuje atidaroma Kęstučio Ptakausko paroda „Paukščiai. Metų ratas“: ką joje pamatys lankytojai

    Alytuje pristatoma fotografo Kęstučio Ptakausko darbų paroda „Paukščiai. Metų ratas“, kviečianti pažvelgti į paukščių pasaulį per visus metų laikus. Ekspozicijoje daug dėmesio skiriama cikliškumui gamtoje ir tam, kaip paukščių elgsena kinta nuo pavasarinio sugrįžimo iki žiemos tylos.

    Parodos atidarymas skirtas ne tik fotografijai, bet ir pažinimui: nuotraukose fiksuojamos skirtingos rūšys, jų buveinės ir kasdieniai įpročiai. Tokia tematika ypač aktuali šiltuoju sezonu, kai Lietuvoje intensyvėja paukščių perėjimas ir jauniklių auginimas.

    Metų ratas paukščių akimis

    Parodos pavadinimas „Metų ratas“ nurodo į gamtos ritmą, kurį paukščiai išgyvena itin aiškiai: migraciją, perėjimą, jauniklių vedimą ir pasirengimą šalčiui. Fotografijose žiūrovas gali sekti, kaip keičiasi šviesa, aplinka ir paukščių elgsena skirtingais metų mėnesiais.

    Šiuolaikinė gamtos fotografija vis dažniau remiasi ne vien estetika, bet ir atsakingu požiūriu į gyvūnų gerovę bei jų netrikdymą. Lankytojams tai proga pamatyti kadrus, kuriems dažnai prireikia kantrybės, žinių apie paukščių įpročius ir tinkamo atstumo.

    Kodėl tokios parodos svarbios?

    Gamtos fotografijos parodos prisideda prie visuomenės dėmesio biologinei įvairovei ir padeda atpažinti rūšis, kurios kasdienybėje lieka nepastebėtos. Jos taip pat skatina domėtis vietinėmis buveinėmis, saugomomis teritorijomis ir gamtos apsaugos principais.

    Parodos atidarymas Alytuje tampa proga bendruomenei susitikti ir pasikalbėti apie gamtą ne tik per faktus, bet ir per emociją, kurią kuria vaizdas. Tokie renginiai dažnai pritraukia tiek fotografijos mėgėjus, tiek šeimas ar mokinius, ieškančius prasmingo laisvalaikio mieste.

    Praktinė informacija lankytojams

    Paroda „Paukščiai. Metų ratas“ pristatoma Alytuje, o atidarymo renginys skirtas plačiai auditorijai. Tiksli vieta ir laikas paprastai skelbiami organizatorių pranešimuose, todėl planuojantiems apsilankyti verta pasitikrinti oficialią renginio informaciją.

    Lankytojams rekomenduojama skirti laiko ekspozicijai apžiūrėti neskubant: gamtos fotografijose svarbios detalės, kurios atsiskleidžia tik įsižiūrėjus. Paroda gali būti įdomi ir kaip įkvėpimas patiems daugiau laiko praleisti gamtoje, stebint paukščius atsakingai.

  • Irga horizontalioji traukia bites ir puošia žiemą: kaip ją pasodinti, kad suvešėtų

    Irga horizontalioji traukia bites ir puošia žiemą: kaip ją pasodinti, kad suvešėtų

    Irga horizontalioji (Cotoneaster horizontalis) yra žemas, plačiai besidriekiantis dekoratyvinis krūmas, dažnai naudojamas kaip dirvos danga. Ji vertinama dėl tankaus šakų tinklo, smulkių blizgių lapų ir ryškių uogų, kurios ant šakelių išsilaiko iki žiemos.

    Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje irga žydi smulkiais baltais ar švelniai rausvais žiedais, kuriuos noriai lanko bitės ir kiti apdulkintojai. Vėliau susiformuoja raudoni vaisiai, kurie yra svarbus maisto šaltinis paukščiams, tačiau žmonėms jie nėra skirti vartoti.

    Krūmas užauga maždaug iki 1 metro aukščio, o į plotį gali išsiskleisti iki 2 metrų, todėl greitai uždengia pliką gruntą. Per metus jis dažnai paauga apie 20–30 centimetrų, tad tinkamai parinktoje vietoje rezultatą galima pamatyti gana greitai.

    Kur ir kada sodinti?

    Dažniausiai prekyboje siūlomi konteineriuose auginti sodinukai, todėl irgą galima sodinti beveik viso sezono metu. Praktikoje patogiausia tai daryti pavasarį arba rudenį, vengiant kaitros, sausrų ir stiprių šalnų laikotarpių.

    Sodinama tokiu pačiu gyliu, kaip augo vazone, o pasodinus svarbu gerai palaistyti. Jei irga planuojama kaip kiliminis augalas, dažnai sodinama keliais krūmais greta, paliekant apie 60 centimetrų tarpus, kad augalai turėtų vietos išsiskleisti.

    Priežiūra, kad suvešėtų

    Irga horizontalioji laikoma nereiklia, tačiau geriausiai atrodo, kai auga laidžioje, vidutinio derlingumo dirvoje. Ji pakenčia įvairų dirvos rūgštingumą, bet nepalankiausia situacija yra ilgai užmirkstantis gruntas, kuris silpnina šaknyną.

    Geriausiai krūmas auga saulėtoje vietoje, tačiau pakelia ir pusšešėlį, tik tada žydėjimas ir uogų kiekis paprastai būna kuklesni. Pirmaisiais mėnesiais po pasodinimo laistymas svarbesnis, o įsitvirtinę augalai dažniausiai gerai ištveria trumpesnes sausras.

    Tręšimas nėra būtinas, bet skurdesnėje dirvoje pavasarį galima įterpti komposto, kad augalas greičiau sutankėtų. Genėti dažniausiai pakanka minimaliai, šalinant nušalusias, nulūžusias ar per daug išsišovusias šakas anksti pavasarį, iki aktyvios vegetacijos.

    Kur ji praverčia sode?

    Irga horizontalioji ypač tinka šlaitams, skardžiams ir vietoms, kur sunku prižiūrėti veją, nes jos šakos suformuoja tankią dangą ir padeda stabilizuoti gruntą. Ji taip pat dažnai sodinama alpinariumuose, prie takelių, ant atraminių sienelių ar kaip žema apvadinė žaluma.

    Renkantis vietą verta įvertinti ir augalų sveikatos rizikas: irga priklauso erškėtinių šeimai, todėl kai kuriuose regionuose gali būti jautri bakterinėms ligoms, kurios pažeidžia ir kitus sodo augalus. Dėl to saugiau jos nesodinti visai greta jautrių vaismedžių, o pastebėjus džiūstančias šakeles jas laiku pašalinti.

    Šis krūmas dažnai pasirenkamas ir dėl sezoniškumo: vasarą jis suteikia žalumos, rudenį lapai nusidažo oranžiniais ir raudonais atspalviais, o žiemą dekoratyvumą palaiko ant šakų išsilaikančios uogos. Toks derinys leidžia sukurti tvarkingą vaizdą sode net tada, kai dauguma augalų jau būna praradę puošnumą.

  • Kaniukas paprastasis vis dažniau pastebimas Lenkijoje: ornitologai fiksuoja naują plitimo trendą

    Kaniukas paprastasis vis dažniau pastebimas Lenkijoje: ornitologai fiksuoja naują plitimo trendą

    Kaniukas paprastasis (Elanus caeruleus) iki šiol Lenkijoje buvo laikomas itin retu užklystančiu plėšriuoju paukščiu, tačiau pastaraisiais metais situacija pastebimai keičiasi. Ornitologai fiksuoja vis daugiau patikimų pranešimų iš skirtingų šalies regionų, o tai rodo galimą rūšies arealo plėtimąsi į šiaurę.

    Šis paukštis išsiskiria šviesiu, beveik baltu plunksnų apdaru, kontrastingais tamsiais sparnų plotais ir ryškiomis rausvomis akimis. Skrydžio manieros taip pat būdingos: kaniukas neretai „kabo“ ore beveik nejudėdamas, primindamas paukštvanaginių šeimos plėšrūnus, prisitaikiusius medžioti iš tykojimo.

    Suaugę individai paprastai užauga iki maždaug 30–37 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 90 centimetrų. Minta daugiausia vabzdžiais, ypač stambesniais, tokiais kaip žiogai ar vabalai, tačiau gali sumedžioti ir smulkius graužikus, driežus ar varliagyvius, jei aplinkoje jų netrūksta.

    Lenkijoje pirmieji oficialiai patvirtinti stebėjimai pradėjo ryškėti tik per pastarąjį dešimtmetį, o nuo to laiko registracijų skaičius nuosekliai auga. Pranešimai dažniau pasirodo iš pajūrio ir šiaurinių teritorijų, tačiau paukštis fiksuojamas ir kitose vietovėse, todėl vien atsitiktiniu užklydimu šį reiškinį aiškinti darosi vis sunkiau.

    Specialistai vienu iš galimų paaiškinimų įvardija klimato kaitą ir švelnėjančias žiemas, kurios sudaro palankesnes sąlygas rūšims plisti į anksčiau per vėsias buveines. Kaniukas paprastasis natūraliai paplitęs Afrikoje, Pirėnų pusiasalyje ir dalyje Azijos, todėl šiltesnės sąlygos Europoje gali palengvinti jo judėjimą į šiauresnes platumas.

    Jei fiksuojamas trendas išliks, neatmetama ir dar svarbesnė raidos kryptis: laikui bėgant kaniukas galėtų ne tik dažniau užklysti, bet ir pradėti perėti regione. Panašių pokyčių Europoje stebima ir kitoms paukščių rūšims, kai dėl ilgalaikių temperatūros bei buveinių pokyčių kinta migracijos įpročiai ir plečiasi įprastos paplitimo ribos.

  • Pievų plėšrūnas gąsiorkas: „Zorro“ kaukė, keisti laimikio sandėliai ir kada jis pasirodo

    Pievų plėšrūnas gąsiorkas: „Zorro“ kaukė, keisti laimikio sandėliai ir kada jis pasirodo

    Gąsiorkas (lot. Lanius collurio) – nedidelis, bet plėšrus paukštis, dažnai vadinamas pievų ir krūmynų medžiotoju. Nors dydžiu jis panašus į žvirblį, elgesiu ir mityba labiau primena tikrą plėšrūną: gaudo stambius vabzdžius, kartais smulkius graužikus ar driežus.

    Ši rūšis aiškiai skiriasi pagal lytį. Patino galva ir sprandas pilkšvi, o per akį eina ryški juoda juosta, dėl kurios jis neretai lyginamas su Zorro kauke. Patelės spalvos santūresnės, o jaunikliai dažniausiai panašūs į patelę, tik dar mažiau kontrastingi.

    Kur gyvena ir kada atskrenda?

    Gąsiorkai paplitę didelėje Europos dalyje, o žiemoti migruoja į Afriką. Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse jie dažniausiai siejami su mozaikiniu kraštovaizdžiu, kur atviri plotai persipina su krūmynais, gyvatvorėmis, pavieniais medžiais ir pakraščiais.

    Dažniausiai gąsiorkai pasirodo vėlyvą pavasarį, o išskrenda dar vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį. Per migraciją jie paprastai nesudaro didelių būrių, o judėjimas dažnai vyksta nepastebimai.

    Kodėl jam būtini dygliuoti krūmai?

    Šiam paukščiui itin svarbūs dygliuoti krūmai, tokie kaip gudobelės ar erškėčiai: jie tinka ir lizdavietei, ir medžioklės strategijai. Gąsiorkas mėgsta atviras vietas, kur patogu stebėti grobį nuo krūmo viršūnės, o netoliese yra slėptuvių.

    Garsiausias jo įprotis – laimikio „sandėliavimas“. Sugautą grobį gąsiorkas neretai užmauna ant dyglio ar aštresnės šakelės, taip susikurdamas maisto atsargas. Tai padeda, kai orai pablogėja, grobio sumažėja arba kai reikia greitai pamaitinti jauniklius.

    Dar vienas netikėtas bruožas

    Gąsiorkai išsiskiria ir gebėjimu mėgdžioti kitų paukščių balsus. Tai ypač svarbu per perėjimo sezoną, kai patinas stengiasi pritraukti patelę ir išsiskirti tarp konkurentų įvairesniu giedojimu.

    Toks balsų „skolinimasis“ gali pasitarnauti ir teritorijoje: sudaryti įspūdį, kad aplink daugiau paukščių, klaidinti varžovus ar nukreipti dėmesį nuo lizdo. Dėl šių savybių gąsiorkas laikomas vienu įdomiausių atvirų buveinių plėšriųjų giesmininkų.

  • Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Didelis plėšrus paukštis virš pelkių

    Pelkinis lingys yra didžiausias savo genties atstovas, lengvai atpažįstamas pagal lėtą, žemai virš žemės sklendžiantį skrydį. Suaugę paukščiai dažniausiai užauga maždaug 48–62 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 140 centimetrų.

    Jo siluetas atrodo liesas ir „ilgas“: ilgos kojos, gana platus sparnas ir skrydyje aiškiai matoma V formos laikysena, kai sparnai lengvai pakelti į viršų. Toks skrydis leidžia tiksliai „šukuoti“ teritoriją, ieškant grobio net menkiausiuose žolės judesiuose.

    Plunksnos, svoris ir skirtumai

    Pelkinio lingio nugaros plunksnos dažniausiai tamsiai rudos, su šviesesniais raštais, o apatinė kūno dalis būna šviesesnė. Vienas pastebimiausių požymių yra beveik balta dėmė ties uodegos pamatu, kuri ypač gerai matoma skrydžio metu.

    Patelės paprastai būna didesnės už patinus, todėl dydis gali padėti atskirti lytis stebint paukščius gamtoje. Šių plėšriųjų paukščių kūno masė dažniausiai svyruoja maždaug nuo 580 iki 1 100 gramų.

    Kur gyvena ir kuo minta

    Pelkinis lingys yra specializuotas atvirų ir drėgnų vietovių medžiotojas, todėl dažniausiai sutinkamas pelkėse, šlapynėse, pievose ir atvirose agrarinėse teritorijose. Jis gerai prisitaiko ir prie žmogaus keičiamo kraštovaizdžio, todėl neretai stebimas ganyklose ar ūkinėse vietovėse.

    Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, ropliais ir vabzdžiais, o išgyvenamumą didina tai, kad neatsisako ir dvėselienos. Medžiodamas pelkinis lingys skrenda labai žemai, atidžiai stebi žolynus, o pastebėjęs grobį staigiai neria žemyn ir sugriebia jį nagais.

    Lizdus šis plėšrūnas dažniausiai krauna ant žemės, tankioje pelkių augalijoje, todėl jie gali būti pažeidžiami ir plėšrūnų, ir žmogaus veiklos. Patelė paprastai sudeda kelis kiaušinius, o jaunikliai kelias savaites būna visiškai priklausomi nuo tėvų.

    Stebėtojams svarbu prisiminti, kad stiprus trikdymas gali baigtis tuo, jog suaugę paukščiai palieka lizdą. Dėl to, aptikus perėjimo vietą, rekomenduojama laikytis atstumo ir vengti pakartotinių apsilankymų toje pačioje teritorijoje.

  • Sengirės kinas Alytuje: filmas „Attenborough rojuje“ ir pokalbis apie paukščius su M. Karlonu

    Peržiūra Alytuje ir nemokamas seansas

    Projektas Sengirės kinas gegužės 6 dieną kviečia į dokumentinio filmo „Attenborough rojuje“ peržiūrą Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2). Seanso pradžia – 17 valandą, renginys nemokamas.

    Organizatoriai nurodo, kad filmas bus rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Tai vienas iš renginių, kuriais siekiama aplinkosaugos temas priartinti prie žiūrovų per kiną ir gyvus pokalbius.

    Kas yra „Attenborough rojuje“?

    „Attenborough rojuje“ – 1996 metais Didžiojoje Britanijoje sukurtas dokumentinis filmas, kuriame gamtininkas Davidas Attenborough pasakoja apie Naujosios Gvinėjos rojaus paukščius. Filmas laikomas vienu ankstyvųjų bandymų plačiajai auditorijai išsamiai pristatyti šių paukščių įvairovę, elgseną ir buveines.

    Dėmesys sutelkiamas į plunksnų spalvas, poravimosi ritualus ir sudėtingą elgesį, kuris šias rūšis pavertė biologinės įvairovės simboliu. Kartu tai proga priminti, kodėl atokios ekosistemos, tokios kaip Naujosios Gvinėjos miškai, pasauliniu mastu tampa vis svarbesnės saugomų teritorijų diskusijose.

    Pokalbis su ornitologu po filmo

    Po peržiūros žiūrovų laukia interviu ir pokalbis su ornitologu, gamtos gidu, knygų apie paukščius autoriumi Mariumi Karlonu. Jis taip pat yra Paramėlio gamtos atkūrimo fondo bei „Ornitostogų“ įkūrėjas.

    Tokie susitikimai dažnai tampa praktiniu tiltu tarp filmo įspūdžio ir realių veiksmų: nuo paprastų būdų pažinti vietos paukščius iki platesnio supratimo, kaip buveinių nykimas veikia rūšių išlikimą. Organizatoriai pabrėžia, kad renginio tikslas – ne tik peržiūra, bet ir gyvas, klausimais grįstas pokalbis.

    Kas yra Sengirės kinas?

    Sengirės kinas – projektas, jungiantis dokumentinį kiną ir aplinkosaugos edukaciją, įkvėptas Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“. Projekto renginiai vyksta kas mėnesį: per Sengirės kino savaitę dokumentika apie gamtą rodoma daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.

    Prie peržiūrų dažnai prisideda mokslininkų, ekspertų ar gamtos praktikų pristatymai, skirti praplėsti kontekstą ir padėti žiūrovams geriau suprasti biologinės įvairovės bei miškų apsaugos temų aktualumą. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir VšĮ „Virtuoliai“.

    Renginio organizatoriai nurodo, kad norintys gali paremti Sengirės fondą. Parama nėra privaloma ir nėra susieta su bilietais, nes seansas nemokamas.

  • Tyrimas: miesto paukščiai moterų vengia labiau nei vyrų – mokslininkai ieško paaiškinimo

    Miesto parkų paukščiai į žmones reaguoja ne vien pagal artėjimo greitį ar judesį, bet, panašu, ir pagal lytį. Italijos mokslininkų komanda, apibendrinusi stebėjimus skirtingose šalyse, nustatė, kad paukščiai moterims dažniau leidžia prieiti trumpesniu atstumu nei vyrams.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale People and Nature ir apėmė 5 Europos valstybes: Čekiją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją ir Ispaniją. 2023 metų pavasarį miesto parkuose ir žaliosiose zonose užfiksuotas 2 581 atvejis, apimantis 37 paukščių rūšis, vertinant jų reakciją į artėjantį žmogų.

    Eksperimente naudota standartizuota metodika, siekiant sumažinti pašalinius skirtumus. Prie paukščių įprastu žingsniu artėjo moteris ir vyras, panašaus ūgio, vilkintys vienodų spalvų drabužius, kad būtų kuo labiau suvienodintas vizualinis fonas.

    „Galime atmesti akivaizdžios kūno sandaros įtaką, nes moteris ir vyras šiame objekte buvo vienodo ūgio ir slėpė plaukus, jei jie buvo ilgesni nei partnerio“, – teigė tyrėjai.

    Nepaisant pastangų sulyginti sąlygas, rezultatas kartojosi: paukščiai vyrus vidutiniškai prisileisdavo maždaug 1 metru, arba 11 proc., arčiau nei moteris. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad efektas matytas visose penkiose šalyse ir daugumai tirtų rūšių.

    Be to, analizuojant duomenis pastebėta ir dar viena bendra tendencija: patinai paukščiai dažniau buvo drąsesni už pateles ir leisdavo žmogui priartėti labiau. Tokios įžvalgos svarbios miesto ekologijai, nes prisileidimo atstumas dažnai naudojamas kaip streso ir prisitaikymo prie urbanizuotos aplinkos rodiklis.

    Kodėl paukščiai taip skirtingai reaguoja į žmones, tyrėjai kol kas atsakyti negali. Aptariamos kelios hipotezės: labai subtilūs eisenos skirtumai, kvapai, balso tembras ar net ankstesnės žmonių ir paukščių sąveikos, galėjusios formuoti ilgalaikius elgsenos modelius.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad šiuo metu tai tik galimi paaiškinimai, kuriuos dar reikia patikrinti papildomais eksperimentais. Kadangi duomenys surinkti skirtingose šalyse ir įvairiose miesto erdvėse, tyrimas laikomas reikšmingu žingsniu, bet ne galutiniu atsakymu, kas tiksliai lemia paukščių atsargumą.

  • Gandras prie namų ne šiaip sau: senosios prietaros ir mokslas paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia

    Gandras prie namų ne šiaip sau: senosios prietaros ir mokslas paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia

    Gandras šalia namų daugeliui vis dar asocijuojasi su gera lemtimi, šeimos pagausėjimu ir namų saugumu. Tačiau paukščio pasirinkimas krautis lizdą konkrečioje vietoje turi ir labai žemiškų priežasčių – nuo maisto gausos iki saugių atramų lizdui.

    Lietuvoje baltasis gandras yra įprastas perintis paukštis, dažniausiai įsikuriantis atvirose vietovėse, kur netoliese yra pievų, dirbamų laukų ar šlapynių. Tokios buveinės reiškia, kad aplink lengva rasti varliagyvių, vabzdžių, smulkių graužikų ir kitų grobio rūšių, kuriomis gandrai maitina jauniklius.

    Kas slypi už prietarų

    Tautosakoje gandro lizdas ant stogo ar šalia sodybos dažnai laikomas geru ženklu, siejamu su santarve ir klestėjimu. Tradiciškai tikėta ir tuo, kad ten, kur gandrai peri, rečiau nutinka nelaimių, o namai tarsi tampa išskirtinai globojami.

    Šios interpretacijos dažnai atsirado iš paprastos kasdienės patirties: gandrai renkasi ramesnes, mažiau trikdomas vietas, o tai paprastai sutampa su tvarkingomis, gyvenamomis sodybomis. Be to, kasmet sugrįžtantys paukščiai stiprina tęstinumo jausmą – atrodo, kad vieta yra stabili ir saugi.

    Ką sako gamtosaugininkai

    Ornitologai pabrėžia, kad gandrų sprendimą lemia praktiniai dalykai: arti esantys maitinimosi plotai, tinkamos lizdavietės ir kuo mažesnė rizika jaunikliams. Lizdai dažnai atsiranda ant elektros stulpų ar kitų aukštų konstrukcijų, nes tai sumažina grėsmę nuo plėšrūnų ir suteikia gerą apžvalgą.

    Gandras yra ištikimas lizdavietei, todėl, sėkmingai išperėjęs jauniklius, dažnai sugrįžta į tą pačią vietą kasmet. Dėl to lizdas ilgainiui gali smarkiai didėti, tapti labai sunkus ir kelti rizikų, jei įrengtas netinkamoje vietoje.

    Kaip elgtis, jei lizdas arti namų

    Jei gandrai bando sukti lizdą pavojingoje vietoje, pavyzdžiui, ant elektros įrenginių, dažniausiai rekomenduojama kreiptis į atsakingas tarnybas ar tinklų operatorių. Praktikoje dažnai įrengiamos specialios platformos, kad lizdas būtų saugesnis ir paukščiams, ir infrastruktūrai.

    Svarbu atsiminti, kad lizdų ardymas ar trikdymas perėjimo metu gali pakenkti jaunikliams, todėl bet kokie darbai turi būti derinami su specialistais ir atliekami tinkamu metu. Stebėti gandrų gyvenimą galima, tačiau geriausia tai daryti iš atstumo, vengiant triukšmo ir staigių judesių.

    Nors prietarai gandrą apipina simbolika, pati paukščio kaimynystė dažnai reiškia paprastą dalyką: jūsų apylinkėse yra tinkamų sąlygų gyvybei. Tai gera žinia ne tik romantikams, bet ir visiems, kuriems svarbi sveikesnė, gyvybingesnė aplinka.

  • Po smūgio Čornomorsko uostui į jūrą pateko saulėgrąžų aliejus: palydovai fiksuoja 40 kv. km dėmę

    Po balandžio 26 dieną įvykdyto smūgio Čornomorsko uostui Odesos srityje į Juodąją jūrą pateko didelis kiekis saulėgrąžų aliejaus. Vietos biologai ir aplinkosaugininkai perspėja, kad ant vandens susiformavusi plėvelė gali kelti rimtą grėsmę paukščiams ir daliai jūrų ekosistemų.

    Visuomeninės organizacijos „Žaliasis lapas“ vadovas, biologas Vladislavas Balinskis teigė, kad palydoviniai vaizdai balandžio 27 dieną rodė maždaug 40 kvadratinių kilometrų ploto aliejaus dėmę atviroje jūroje. Jo vertinimu, realus užterštumas gali būti didesnis, nes dalis teršalų galėjo pasklisti ir į netoliese esantį Suchojų limaną, su jūra sujungtą laivybos kanalu.

    Teršalų judėjimas priklauso nuo vėjo krypties ir srovių, todėl dėmė gali slinkti link pakrantės ir keisti formą. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad net jei aliejus nėra toks toksiškas kaip naftos produktai, pavojų lemia fizinis poveikis gyvūnams ir ilgalaikės pasekmės dugno buveinėms.

    Specialistai aiškina, kad augalinis aliejus ant vandens sudaro ploną plėvelę, kuri blogina deguonies apykaitą vandens paviršiuje ir mažina šviesos patekimą. Didžiausia artimiausių savaičių rizika siejama su paukščiais, nes balandžio pabaiga ir gegužė yra pavasarinės migracijos ir perėjimo pradžios laikotarpis.

    „Augalinis aliejus plunksnas pažeidžia kitaip nei mazutas: jos sulimpa, praranda šilumos izoliaciją, o paukštis greitai sušąla ir nuskęsta“, – sakė Vladislavas Balinskis.

    Pasak jo, ankstesni panašūs incidentai regione rodė, kad net ir surinkus šimtus nukentėjusių paukščių, išgyvena tik nedidelė dalis. Aplinkosaugininkai ragina gyventojus radus užterštų paukščių nebandyti jų „valyti“ savarankiškai, o kuo greičiau perduoti specialistams.

    Biologo vertinimu, per 2–4 mėnesius aliejus, veikiamas saulės, deguonies ir druskingumo, gali tirštėti ir polimerizuotis, daliai masės nusėdant ant dugno. Tokios nuosėdos gali kauptis įdubose ir tarp akmeninių keterų, kur žiemoja kai kurie organizmai ir formuojasi moliuskų sankaupos.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad dugno bendrijoms poveikis priklausys nuo to, kiek aliejaus realiai pateko į atvirą jūrą, kokios bus hidrodinaminės sąlygos ir ar teršalai bus išsklaidyti audrų. Taip pat keliama prielaida, kad vėlesniais sezonais audros gali pakelti užterštas nuosėdas ir sukelti pakartotinį poveikį jautrioms buveinėms.

    Valstybinė aplinkosaugos inspekcija pietvakarių apygardoje pranešė, kad per gaisrą uosto infrastruktūroje buvo pažeista talpykla, kurioje buvo apie 6 000 tonų saulėgrąžų aliejaus. Institucijos patvirtino, kad dalis produkto pateko į uosto akvatoriją, o vandens paviršiuje susidarė dėmė.

    Inspekcijos teigimu, teritorijoje įrengtos užtvaros teršalų plitimui riboti, uždaryta lietaus nuotekų sistema, kad likučiai nepatektų į vandenį, o laboratoriniams tyrimams paimti jūros vandens mėginiai. Taip pat nurodyta, kad dirvožemio tarša nebuvo fiksuota, nes uosto danga yra betoninė.

    Šis incidentas priminė ankstesnius didelio masto augalinio aliejaus išsiliejimus regione, kurie, pasak vietos specialistų, per trumpą laiką sukeldavo masinį paukščių žuvimą ir galimą poveikį retiems jūrų organizmams. Aplinkosaugininkai ragina tęsti stebėseną, o pakrantės tarnybas ruoštis gelbėjimo darbams, jei užterštumas pasieks krantą.