CP v2

Tag: Paukščių migracija

  • Ivanpah saulės elektrinė: 173 000 veidrodžių galia ir paukščių žūtys, pakeitusios šios technologijos vertinimą

    Ivanpah saulės elektrinė: 173 000 veidrodžių galia ir paukščių žūtys, pakeitusios šios technologijos vertinimą

    Kas yra Ivanpah projektas?

    Mojavos dykumoje, netoli Nevados sienos, veikia Ivanpah saulės elektrinė – vienas garsiausių koncentruotos saulės energijos (CSP) projektų JAV. Čia šiluma gaunama ne iš saulės modulių, o sutelkiant saulės spindulius į bokštų viršuje esančius katilus.

    Elektrinė naudoja apie 173 000 valdomų veidrodžių, vadinamų heliostatais, kurie atspindi šviesą į tris aukštus bokštus. Tokiu būdu sukuriamos itin didelės temperatūros zonos, o gauta šiluma naudojama garui gaminti ir turbinoms sukti.

    Kodėl kilo ginčas dėl paukščių žūčių?

    Ivanpah projektas išpopuliarėjo ne vien dėl technologijos masto, bet ir dėl pranešimų apie paukščių žūtis. Stebėtojai ir biologai fiksavo atvejus, kai paukščiai, patekę į intensyvios spinduliuotės zoną, patirdavo nudegimus ore arba nukrisdavo jau sužeisti.

    Diskusijose minimas vadinamasis saulės srautas, kai sutelkta spinduliuotė sukuria ypač karštą oro ruožą bokštų link. Būtent ši zona laikoma pagrindine rizika skrendantiems gyvūnams, nes trumpas kontaktas gali pažeisti plunksnas, o tai sumažina keliamąją galią ir šiluminę izoliaciją.

    „Kai spinduliuotė sutelkiama į mažą plotą, susidaro pavojinga aukštos energijos zona ore, kuri gali turėti poveikį laukinei gyvūnijai“, – sakė vienas iš JAV laukinės gamtos apsaugos specialistų.

    Kodėl paukščiai artėja prie bokštų?

    Vienas dažniausiai aptariamų paaiškinimų yra vizualinis efektas: iš tolo veidrodžių laukai gali atspindėti šviesą taip, kad skrendantiems paukščiams primena vandens paviršių ar blizgantį orientyrą. Tokiose vietose paukščiai gali leistis žemyn, tikėdamiesi rasti poilsio ar vandens.

    Kitas mechanizmas siejamas su vabzdžiais, kuriuos traukia ryškus švytėjimas ties bokštais. Vabzdžiai pritraukia smulkius paukščius, o šie savo ruožtu gali pritraukti plėšriuosius paukščius, taip netiesiogiai didindami skrydžių per rizikingas zonas skaičių.

    Ką elektrinė keitė po kritikos?

    Po viešos kritikos ir papildomo stebėjimo operatoriai ėmėsi priemonių mažinti riziką, ypač paukščių migracijos laikotarpiais. Tarp minimų sprendimų buvo veidrodžių padėčių valdymas vadinamaisiais budėjimo režimais, kai šviesa nebekoncentruojama į vieną tašką taip intensyviai.

    Taip pat buvo stiprinami aplinkosauginiai stebėjimai, įskaitant dažnesnes teritorijos apžiūras ir poveikio vertinimus. Šis atvejis tapo svarbia pamoka planuojant naujus projektus: vien švari elektros gamyba nepakanka, jei neįvertinamos rizikos biologinei įvairovei.

    Kaip tai paveikė saulės energetikos kryptį?

    Ivanpah istorija prisidėjo prie platesnės diskusijos, kokios atsinaujinančios energijos technologijos turi mažiausią šalutinį poveikį. Pastaraisiais metais daugelyje rinkų sparčiau plito fotovoltiniai saulės moduliai, nes jie elektros energiją gamina be intensyviai įkaitinamų oro zonų virš objekto.

    Nors koncentruotos saulės elektrinės turi privalumų, pavyzdžiui, gali būti derinamos su šilumos kaupimu, Ivanpah atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kodėl poveikio aplinkai vertinimai turi apimti ne tik žemės naudojimą, bet ir oro erdvės rizikas migruojantiems gyvūnams.

    Šiandien Ivanpah tebėra veikiantis objektas, tačiau jo reputacija energetikos sektoriuje tapo perspėjimu: net ir mažai anglies dvideginio išmetanti infrastruktūra gali sukelti netikėtų ekologinių pasekmių, jei projektavimo ir eksploatacijos sprendimai nebus pritaikyti vietos sąlygoms.

  • Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas Andalūzijoje: Europos pelkės, migruojantys paukščiai ir iberinis lūšis

    Doñanos nacionalinis parkas pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, laikomas viena vertingiausių Europos šlapynių teritorijų. Parkas driekiasi tarp Huelvos ir Sevilijos provincijų, netoli Gvadalkivyro upės žiočių, kur upė įteka į Atlanto vandenyną.

    Doñana išsiskiria ne vienu kraštovaizdžiu, o jų mozaika: čia susilieja pelkės, seklūs vandens telkiniai, kopos, lagūnos, pušynai ir ilgos pakrantės atkarpos. Dėl šios įvairovės teritorija laikoma vienu svarbiausių gamtos rezervatų Europoje, o parkui suteiktas UNESCO pasaulio paveldo ir biosferos rezervato statusas.

    Didžiausia Doñanos vertė siejama su paukščių migracija. Šlapynės yra svarbus sustojimo taškas migruojantiems paukščiams kelyje tarp Europos ir Afrikos, o žiemos sezonu čia gali susitelkti daugiau nei pusė milijono vandens paukščių.

    Kur slypi didžiausia Doñanos intriga?

    Parkas ypač vilioja paukščių stebėtojus, nes vienoje vietoje galima išvysti skirtingoms buveinėms būdingas rūšis. Doñanoje dažnai stebimi flamingai, garniai, gandrai, ibiai, kormoranai, įvairios antys ir brendantys paukščiai, taip pat plėšrieji paukščiai.

    Svarbiausi šiems gyvūnams yra plačiai išsidėstę pelkynai, užimantys apie 27 000 hektarų. Kraštovaizdis čia kinta sezoniškai: žiemą ir pavasarį vandens daugiau, todėl paukščių skaičius išauga, o vasarą dalis teritorijų išdžiūsta, atsiveria suskilusi žemė ir druskingos nuosėdos.

    Reti gyvūnai ir apsauga

    Doñana svarbi ne tik paukščiams. Čia gyvena ir retos rūšys, tarp jų iberinis lūšis, laikomas viena labiausiai pažeidžiamų kačių rūšių pasaulyje, taip pat iberinis erelis ir kiti regionui būdingi augalai bei gyvūnai.

    Dėl ekosistemų jautrumo nemaža parko dalis yra griežtai saugoma, todėl savarankiškas judėjimas ne visur leidžiamas. Praktikoje lankytojams dažniausiai siūlomos organizuotos išvykos su vietiniais gidais, neretai specialiai pritaikytais 4×4 visureigiais.

    Kaip planuoti apsilankymą?

    Vienas populiariausių starto taškų yra El Rocío miestelis, iš kurio dažnai organizuojamos kelionės per šlapynes ir kopas. Parke įrengti ir pėsčiųjų maršrutai bei stebėjimo aikštelės, padedančios paukščius stebėti netrikdant jų buveinių.

    Išskirtine patirtimi laikomos ir vietoje siūlomos žirgų išvykos, leidžiančios keliauti tyliau ir neretai priartėti prie laukinių gyvūnų. Daugiausia įspūdžių paprastai suteikia pavasaris ir ruduo, kai migracija intensyviausia, o vasarą karštis ir išdžiūvusios teritorijos gali apsunkinti lankymą.

    Doñana nėra masinio turizmo objektas, kur svarbiausia pramogos ar infrastruktūra. Tai pirmiausia gamtos apsaugos teritorija, kurioje lankytojams tenka prisitaikyti prie taisyklių, sezoninių sąlygų ir gamtos ritmo.

  • Saulės parkai dykumoje tampa paukščių spąstais: mokslininkai aiškina mirtiną „ežero efektą“

    Saulės parkai dykumoje tampa paukščių spąstais: mokslininkai aiškina mirtiną „ežero efektą“

    JAV pietvakariuose, kur saulės elektrinių parkai driekiasi dykumų plotais, vis dažniau fiksuojami masiniai paukščių susidūrimai su infrastruktūra. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kai kurios rūšys, ypač vandens paukščiai, staigiai neria žemyn tarsi link vandens telkinio, tačiau vietoje jo randa stiklo ir metalo paviršius.

    Tokie atvejai registruojami skirtinguose objektuose, o poveikis nėra pavienis: dokumentuojama, kad su saulės energetikos infrastruktūra susijusių susidūrimų aukomis tampa daugiau nei 100 rūšių paukščių. Didžiausia rizika pastebima migracijos laikotarpiais, kai išsekę paukščiai ieško vietų nusileisti ir atsikvėpti.

    Kodėl saulės panelės vilioja?

    Mokslininkų aiškinimu, dalį incidentų lemia vadinamasis „ežero efektas“. Paukščiai vandenį dažnai atpažįsta ne taip, kaip žmonės: jiems svarbi nuo horizontalių paviršių atsispindinti poliarizuota šviesa, kuri ore tampa signalu apie vandens telkinį.

    Fotovoltinės panelės taip pat gali stipriai atspindėti poliarizuotą šviesą, o dideli masyvai iš aukštai kai kada primena ežerą ar šlapynę. Toks optinis klaidinimas ypač pavojingas dykumų regionuose, kur realaus vandens mažai, todėl „tariamas“ telkinys paukščiams gali atrodyti kaip išsigelbėjimas.

    Kodėl nukenčia vandens paukščiai?

    Tyrėjai pastebi, kad tarp žuvusiųjų dažnai pasitaiko vadinamųjų „privalomų“ vandens paukščių, kuriems vandens paviršius būtinas ne tik maitinimuisi, bet ir pakilimui. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių kūno sandara pritaikyta plaukimui, todėl nuo sausumos joms pakilti labai sunku arba beveik neįmanoma.

    Susidūrimas su panelėmis ar nusileidimas į netinkamą vietą gali baigtis ne tik trauma, bet ir tuo, kad paukštis lieka įstrigęs atviroje, įkaitusioje teritorijoje. Karštis, dehidratacija ir plėšrūnai tokiomis sąlygomis dar labiau padidina mirtingumą.

    Ką galima padaryti?

    Specialistai pabrėžia, kad atsinaujinanti energetika išlieka esminė mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau poveikis biologinei įvairovei tampa vis aktualesnis. Dėl to šalia elektrinių planavimo ir poveikio aplinkai vertinimo vis dažniau keliami klausimai, kaip sumažinti susidūrimų riziką migruojantiems paukščiams.

    Tarp bandomų sprendimų minimi panelių paviršiaus ar tekstūros pakeitimai, vizualiniai žymėjimai, taip pat dangos ir raštai, galintys „sulaužyti“ klaidinantį atspindį. Tikslas paprastas: padaryti taip, kad iš oro saulės parkas nebeatrodytų kaip vanduo ir neprovokuotų staigių nusileidimų.

    Ekspertų vertinimu, didžiausią efektą gali duoti priemonių derinys: tinkamesnis vietų parinkimas, rizikingų migracijos koridorių įvertinimas ir technologiniai sprendimai, mažinantys poliarizuotos šviesos signalą. Tai sritis, kurioje sparčiai daugėja duomenų, o kartu auga ir spaudimas energetikos projektus pritaikyti gamtai.

  • Odesos srityje užfiksuotas bukis: itin retai pamatomas paukštis balsu primena buliaus riaumojimą

    Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionaliniame gamtos parke, gamtininkams pavyko nufilmuoti bukį – paukštį, kurio žemas balsas neretai lyginamas su buliaus riaumojimu. Apie netikėtą susitikimą su šiuo sunkiai pastebimu pelkių gyventoju pranešė parko mokslinių tyrimų skyriaus atstovai.

    Bukis dažniausiai išduoda save ne išvaizda, o garsu: jo balsas sklinda iš tankių nendrynų, ypač sutemus ir naktį. Dėl to žmonės paukštį dažniau girdi nei pamato, o filmuota medžiaga tampa reikšmingu įrodymu, kad rūšis konkrečioje vietoje laikosi ir veisiasi.

    „Tuzlovo limanuose yra paukščių, kurie puikiai susilieja su nendrynu. Galima praeiti ar pravažiuoti pro šalį ir nė neįtarti, kad šalia slepiasi toks paukštis“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

    Pasak jo, bukiai lizdus įsirengia tankiuose nendrynuose, o medžiodami varles ar žuvis gali stovėti nejudėdami taip ilgai, kad juos beveik neįmanoma atskirti nuo aplinkos. Būtent tokia maskuotė yra viena priežasčių, kodėl net patyrusiems stebėtojams šį paukštį pamatyti pasiseka retai.

    Tuzlovo limanų teritorija priskiriama vandens ir pelkių buveinėms, kuriose fiksuojama daugiau nei 260 paukščių rūšių. Tačiau bukis laikomas vienu slapčiausių šių vietovių gyventojų, todėl kiekvienas patvirtintas stebėjimas padeda tiksliau suprasti jo paplitimą ir buveinių būklę.

    Bukis yra garninių šeimos paukštis, paplitęs Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Suaugęs individas gali siekti apie 70–80 centimetrų, o sparnų mostas – maždaug 125–135 centimetrus; plunksnų spalvos padeda jam susilieti su nendrių ir viksvų fone vyraujančiais atspalviais.

    Rūšies buvimą dažniausiai parodo patino balsas – žemas, toli sklindantis dūzgimas, kuris tam tikromis sąlygomis girdimas net kelių kilometrų atstumu. Dėl šio garso skirtingose šalyse bukis turi pravardžių, siejamų su galvijų balsais, nors pats paukštis žmonių vengia.

    Gamtininkai atkreipia dėmesį, kad tokios pelkių buveinės kaip limanai ir nendrynai yra svarbios ne tik bukiams, bet ir daugeliui migruojančių paukščių. Todėl fiksuojami reti stebėjimai dažnai vertinami kaip signalas apie būtinybę nuosekliai saugoti šlapžemes ir riboti jų trikdymą jautriausiais sezonais.

  • Į Odesos sritį sugrįžo blizgieji ibisai: „Tuzlovskų limanų“ parke užfiksuotos retos raudonknigės

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskų limanai užfiksuotos retos paukščių viešnios – vadinamosios korovajkos, dar žinomos kaip blizgieji ibisai. Apie tai pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad paukščiai pakrantėje ir seklumose ilsisi jau ne pirmą dieną.

    Blizgysis ibis (Plegadis falcinellus) iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas, tačiau saulėje jo plunksnos ima žaižaruoti bronzos, vario, purpuriniais ir žalsvais atspalviais. Būtent šis metališkas blizgesys ir lėmė pavadinimą, dėl kurio paukštį nesunku supainioti su egzotiška rūšimi.

    Šiai rūšiai būdingas ilgas žemyn lenktas snapas, pritaikytas ieškoti grobio dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibisai dažniausiai lesa vandens vabzdžius, jų lervas, smulkius vėžiagyvius, dėles ir kitus bestuburius, todėl paukščiai ypač priklausomi nuo šlapynių būklės.

    Tuzlovskų limanai yra vienas svarbiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės šlapynių kompleksų, kuriame sustoja migruojantys paukščiai. Specialistai pabrėžia, kad pavasarį ir vasaros pradžioje tokios vietos tampa kritiškai svarbios tiek poilsiui, tiek maitinimuisi prieš tęsiant migraciją ar ruošiantis perėjimui.

    Mokslininkai primena, kad blizgieji ibisai yra saugoma rūšis ir įrašyta į Ukrainos Raudonąją knygą. Pagrindinės grėsmės šlapynių paukščiams paprastai siejamos su buveinių nykimu, vandens režimo pokyčiais, trikdymu perėjimo metu ir mažėjančia maisto baze, todėl bet kokie stebėjimai saugomose teritorijose turi vykti atsakingai.

    Pastaruoju metu parke vis dažniau fiksuojami ir kiti reti sparnuočiai, o tai rodo, kad šlapynių apsauga išlieka esminė biologinei įvairovei. Parko darbuotojai ragina lankytojus laikytis nustatytų taisyklių, neartėti prie paukščių ir jų nevaryti nuo maitinimosi vietų, ypač sekliose lagūnose.

  • Į Odesos sritį sugrįžo mažosios baltosios garnės: kadaise jas beveik išnaikino dėl skrybėlių

    Į Odesos srities Nacionalinį gamtos parką Tuzlo limanai atskrido mažųjų baltųjų garnių būriai. Šie elegantiški balti paukščiai netrukus pradės perėti kolonijomis, todėl stebėtojai tikisi intensyvesnio judėjimo seklumose ir pakrančių nendrynuose.

    Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, fiksuojantys pavasarinę migraciją. Pasak jų, auštant siaurame sąsiauryje tarp limanų susirenka šimtai įvairių garnių, o dažniausiai matomos būtent mažosios baltosios garnės, dar vadinamos mažosiomis čepūromis.

    Mažoji baltoji garnė yra socialus paukštis, todėl perėjimo metu dažniausiai renkasi kolonijinį gyvenimo būdą. Tokiose kolonijose vienu metu peri daug porų, o tai padeda efektyviau saugotis plėšrūnų ir išnaudoti maisto išteklius netoliese esančiose šlapynėse.

    Mitybos pagrindą sudaro smulkios žuvys, varlės, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mažoji baltoji garnė dažnai medžioja aktyviai: bėgioja seklumoje, kojomis sujudina dumblą ir taip išbaido grobį, kai tuo tarpu didžioji baltoji garnė neretai ilgai tyko nejudėdama.

    Per vestuvių laikotarpį mažajai baltajai garnei ant pakaušio išauga dvi ilgos baltos plunksnos, o ant nugaros pasirodo puošnus, išskirtinis plunksnų „pūkas“. Būtent šis dekoratyvus apdaras praeityje tapo mirtina „reklama“: paukščiai buvo intensyviai medžiojami dėl plunksnų, naudotų moteriškų skrybėlių puošybai.

    Laiku pradėtos apsaugos priemonės ir griežtesnė laukinės faunos kontrolė leido rūšiai palaipsniui atsigauti. Šiandien mažosios baltosios garnės daugelyje Europos šalių vėl tapo įprastu šlapynių vaizdu, tačiau jų gausa tebėra jautri buveinių būklei.

    Tuzlo limanai yra viena reikšmingiausių Ukrainos pakrančių šlapynių teritorijų, svarbi migruojantiems paukščiams ir perintiems vandens paukščiams. Tokios vietovės ypač priklauso nuo vandens režimo stabilumo, trikdymo lygio ir žuvų išteklių, todėl kiekvienas gausesnis migracijos sezonas laikomas ir ekosistemos būklės indikatoriumi.

    Parko specialistai ragina paukščius stebėti atsakingai, laikantis atstumo, nes pavasarį bet koks trikdymas gali sutrikdyti poravimąsi ir perėjimą. Dėl to dalis teritorijų šiuo laikotarpiu gali būti saugoma griežčiau, o lankytojams rekomenduojama rinktis stebėjimą iš toliau.

    Pastaruoju metu Odesos srityje fiksuojami ir retesnių rūšių pasirodymai, įskaitant į Raudonąją knygą įrašomus paukščius. Tai primena, kad šlapynės išlieka vienos svarbiausių buveinių biologinei įvairovei, o jų apsauga tiesiogiai susijusi su migruojančių paukščių ateitimi.

  • Odesos srityje pastebėtas retas geltonasis garnys: kodėl karo triukšmas keičia jo elgesį?

    Odesos srityje, Juodosios jūros pakrantės šlapynėse, užfiksuotas retas paukštis – geltonasis garnys, moksliniu pavadinimu Ardeola ralloides. Apie šį stebėjimą pranešė biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, dirbantis Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke.

    Geltonasis garnys laikomas vienu slapčiausių šlapynių gyventojų, todėl jį pamatyti pasiseka ne visiems. Paukštis yra migruojantis: žiemoja Afrikoje, o į šiauriau esančias perimvietes dažniausiai grįžta balandžio mėnesį arba gegužės pradžioje.

    Šis garnys turi išskirtinį maskavimosi pranašumą: ramiai stovėdamas nendrynuose ar sausėjančioje augalijoje jis atrodo ochriškai gelsvas ir susilieja su fonu. Tačiau pakilęs į orą tampa akivaizdžiai matomas, nes jo sparnai, uodega ir pilvas yra ryškiai balti.

    Toks spalvų kontrastas paaiškinamas plunksnų sandara: balta kūno dalis tarsi paslepiama po gelsvu nugaros plunksnynu, kai paukštis sudeda sparnus. Dėl to net ir būnant netoli vandens telkinio geltonąjį garnį lengva pražiopsoti.

    Lyginant su stambesniais giminaičiais, geltonasis garnys dažnai elgiasi itin kantriai: gali ilgai stovėti nejudėdamas ir laukti grobio. Kartais jis juda labai lėtai, prisispaudęs prie vandens, taip sumažindamas tikimybę būti pastebėtas.

    Jo mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, vandens bestuburiai, taip pat smulkios žuvys ir varliagyviai. Tokia mityba sieja šią rūšį su natūraliais, gyvybingais šlapynių ekosistemų procesais, kurie ypač priklauso nuo vandens kokybės ir hidrologinio režimo.

    Pasak I. Rusevo, geltonasis garnys yra labai jautrus ramybei ir vandens telkinių būklei, todėl trikdžiai gali greitai pakeisti jo elgesį. Jo teigimu, karo metu sustiprėję triukšmai ir bendras suaktyvėjimas verčia paukščius keisti poilsio bei maitinimosi vietas.

    Ornitologijoje ir gamtosaugos praktikoje tai vertinama kaip svarbus signalas: paukščiai, ypač šlapynių, dažnai reaguoja ne tik į tiesioginį buveinių nykimą, bet ir į nuolatinį trikdymą. Kuo labiau fragmentuojamos ramios zonos, tuo sudėtingiau rūšims išlaikyti įprastus migracijos sustojimus, saugiai maitintis ir kaupti energijos atsargas.

    „Jis labai jautrus ramybės veiksniui ir vandens telkinių būklei, o karo triukšmai ypač verčia keisti poilsio ir maitinimosi vietas“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Geltonasis garnys Ukrainoje įtrauktas į Raudonąją knygą kaip reta rūšis. Specialistai pabrėžia, kad tokių paukščių stebėjimai tampa ne tik įdomia gamtos naujiena, bet ir priminimu apie šlapynių apsaugos svarbą, ypač kai aplinkos sąlygos sparčiai kinta.

  • Alytaus mokiniai iškeitė klasę į Žuvintą: gamtos pamokos, kurias prisimena ilgiau

    Alytaus miesto mokiniai šį pavasarį dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose ir išvykose į Žuvinto biosferos rezervatą. Čia jie ne tik susipažįsta su paukščiais ir šlapžemių ekosistemomis, bet ir praktiškai mokosi, kaip veikia saugomos teritorijos bei kodėl jos svarbios biologinei įvairovei.

    Į vieną iš pažintinių kelionių šią savaitę vyko Alytaus Likiškėlių progimnazijos mokiniai. Ekskursijos metu vaikai stebėjo po žiemos sugrįžusius paukščius, klausėsi pasakojimų apie Žuvinto gamtos vertybes ir rezervato raidą, o taip pat grožėjosi ežero panorama nuo apžvalgos vietų.

    Išvykos planuojamos visą balandžio mėnesį ir tęsiasi pirmosiomis gegužės dienomis, todėl galimybę apsilankyti Žuvinte turės daugiau mokinių grupių. Tokia nuosekli programa padeda mokytojams pamokų turinį perkelti į realią aplinką, kur lengviau susieti teoriją su tuo, ką mokiniai mato ir patiria patys.

    Programą koordinuoja Alytaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius, kviesdamas miesto mokyklas į aplinkosauginio švietimo veiklas. Ekskursijas Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centre rengia Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, o dalyvauti pakviesti šešiolikos Alytaus švietimo įstaigų mokiniai ir juos lydintys mokytojai.

    Žuvinto biosferos rezervatas laikomas viena svarbiausių Lietuvos paukščių ir šlapžemių buveinių, todėl edukacijos čia ypač aktualios pavasarį, migracijos ir perėjimo laikotarpiu. Specialistai pabrėžia, kad gyvas kontaktas su gamta stiprina mokinių aplinkosauginį raštingumą, skatina atsakingą elgesį ir padeda suprasti, kodėl gamtosaugos taisyklės reikalingos ne „dėl tvarkos“, o dėl ilgalaikio poveikio ekosistemoms.