CP v2

Tag: Paukščių migracija

  • Į Odesos sritį sugrįžo blizgieji ibisai: „Tuzlovskų limanų“ parke užfiksuotos retos raudonknigės

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskų limanai užfiksuotos retos paukščių viešnios – vadinamosios korovajkos, dar žinomos kaip blizgieji ibisai. Apie tai pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad paukščiai pakrantėje ir seklumose ilsisi jau ne pirmą dieną.

    Blizgysis ibis (Plegadis falcinellus) iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas, tačiau saulėje jo plunksnos ima žaižaruoti bronzos, vario, purpuriniais ir žalsvais atspalviais. Būtent šis metališkas blizgesys ir lėmė pavadinimą, dėl kurio paukštį nesunku supainioti su egzotiška rūšimi.

    Šiai rūšiai būdingas ilgas žemyn lenktas snapas, pritaikytas ieškoti grobio dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibisai dažniausiai lesa vandens vabzdžius, jų lervas, smulkius vėžiagyvius, dėles ir kitus bestuburius, todėl paukščiai ypač priklausomi nuo šlapynių būklės.

    Tuzlovskų limanai yra vienas svarbiausių Juodosios jūros šiaurės vakarų pakrantės šlapynių kompleksų, kuriame sustoja migruojantys paukščiai. Specialistai pabrėžia, kad pavasarį ir vasaros pradžioje tokios vietos tampa kritiškai svarbios tiek poilsiui, tiek maitinimuisi prieš tęsiant migraciją ar ruošiantis perėjimui.

    Mokslininkai primena, kad blizgieji ibisai yra saugoma rūšis ir įrašyta į Ukrainos Raudonąją knygą. Pagrindinės grėsmės šlapynių paukščiams paprastai siejamos su buveinių nykimu, vandens režimo pokyčiais, trikdymu perėjimo metu ir mažėjančia maisto baze, todėl bet kokie stebėjimai saugomose teritorijose turi vykti atsakingai.

    Pastaruoju metu parke vis dažniau fiksuojami ir kiti reti sparnuočiai, o tai rodo, kad šlapynių apsauga išlieka esminė biologinei įvairovei. Parko darbuotojai ragina lankytojus laikytis nustatytų taisyklių, neartėti prie paukščių ir jų nevaryti nuo maitinimosi vietų, ypač sekliose lagūnose.

  • Į Odesos sritį sugrįžo mažosios baltosios garnės: kadaise jas beveik išnaikino dėl skrybėlių

    Į Odesos srities Nacionalinį gamtos parką Tuzlo limanai atskrido mažųjų baltųjų garnių būriai. Šie elegantiški balti paukščiai netrukus pradės perėti kolonijomis, todėl stebėtojai tikisi intensyvesnio judėjimo seklumose ir pakrančių nendrynuose.

    Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, fiksuojantys pavasarinę migraciją. Pasak jų, auštant siaurame sąsiauryje tarp limanų susirenka šimtai įvairių garnių, o dažniausiai matomos būtent mažosios baltosios garnės, dar vadinamos mažosiomis čepūromis.

    Mažoji baltoji garnė yra socialus paukštis, todėl perėjimo metu dažniausiai renkasi kolonijinį gyvenimo būdą. Tokiose kolonijose vienu metu peri daug porų, o tai padeda efektyviau saugotis plėšrūnų ir išnaudoti maisto išteklius netoliese esančiose šlapynėse.

    Mitybos pagrindą sudaro smulkios žuvys, varlės, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mažoji baltoji garnė dažnai medžioja aktyviai: bėgioja seklumoje, kojomis sujudina dumblą ir taip išbaido grobį, kai tuo tarpu didžioji baltoji garnė neretai ilgai tyko nejudėdama.

    Per vestuvių laikotarpį mažajai baltajai garnei ant pakaušio išauga dvi ilgos baltos plunksnos, o ant nugaros pasirodo puošnus, išskirtinis plunksnų „pūkas“. Būtent šis dekoratyvus apdaras praeityje tapo mirtina „reklama“: paukščiai buvo intensyviai medžiojami dėl plunksnų, naudotų moteriškų skrybėlių puošybai.

    Laiku pradėtos apsaugos priemonės ir griežtesnė laukinės faunos kontrolė leido rūšiai palaipsniui atsigauti. Šiandien mažosios baltosios garnės daugelyje Europos šalių vėl tapo įprastu šlapynių vaizdu, tačiau jų gausa tebėra jautri buveinių būklei.

    Tuzlo limanai yra viena reikšmingiausių Ukrainos pakrančių šlapynių teritorijų, svarbi migruojantiems paukščiams ir perintiems vandens paukščiams. Tokios vietovės ypač priklauso nuo vandens režimo stabilumo, trikdymo lygio ir žuvų išteklių, todėl kiekvienas gausesnis migracijos sezonas laikomas ir ekosistemos būklės indikatoriumi.

    Parko specialistai ragina paukščius stebėti atsakingai, laikantis atstumo, nes pavasarį bet koks trikdymas gali sutrikdyti poravimąsi ir perėjimą. Dėl to dalis teritorijų šiuo laikotarpiu gali būti saugoma griežčiau, o lankytojams rekomenduojama rinktis stebėjimą iš toliau.

    Pastaruoju metu Odesos srityje fiksuojami ir retesnių rūšių pasirodymai, įskaitant į Raudonąją knygą įrašomus paukščius. Tai primena, kad šlapynės išlieka vienos svarbiausių buveinių biologinei įvairovei, o jų apsauga tiesiogiai susijusi su migruojančių paukščių ateitimi.

  • Odesos srityje pastebėtas retas geltonasis garnys: kodėl karo triukšmas keičia jo elgesį?

    Odesos srityje, Juodosios jūros pakrantės šlapynėse, užfiksuotas retas paukštis – geltonasis garnys, moksliniu pavadinimu Ardeola ralloides. Apie šį stebėjimą pranešė biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, dirbantis Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke.

    Geltonasis garnys laikomas vienu slapčiausių šlapynių gyventojų, todėl jį pamatyti pasiseka ne visiems. Paukštis yra migruojantis: žiemoja Afrikoje, o į šiauriau esančias perimvietes dažniausiai grįžta balandžio mėnesį arba gegužės pradžioje.

    Šis garnys turi išskirtinį maskavimosi pranašumą: ramiai stovėdamas nendrynuose ar sausėjančioje augalijoje jis atrodo ochriškai gelsvas ir susilieja su fonu. Tačiau pakilęs į orą tampa akivaizdžiai matomas, nes jo sparnai, uodega ir pilvas yra ryškiai balti.

    Toks spalvų kontrastas paaiškinamas plunksnų sandara: balta kūno dalis tarsi paslepiama po gelsvu nugaros plunksnynu, kai paukštis sudeda sparnus. Dėl to net ir būnant netoli vandens telkinio geltonąjį garnį lengva pražiopsoti.

    Lyginant su stambesniais giminaičiais, geltonasis garnys dažnai elgiasi itin kantriai: gali ilgai stovėti nejudėdamas ir laukti grobio. Kartais jis juda labai lėtai, prisispaudęs prie vandens, taip sumažindamas tikimybę būti pastebėtas.

    Jo mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, vandens bestuburiai, taip pat smulkios žuvys ir varliagyviai. Tokia mityba sieja šią rūšį su natūraliais, gyvybingais šlapynių ekosistemų procesais, kurie ypač priklauso nuo vandens kokybės ir hidrologinio režimo.

    Pasak I. Rusevo, geltonasis garnys yra labai jautrus ramybei ir vandens telkinių būklei, todėl trikdžiai gali greitai pakeisti jo elgesį. Jo teigimu, karo metu sustiprėję triukšmai ir bendras suaktyvėjimas verčia paukščius keisti poilsio bei maitinimosi vietas.

    Ornitologijoje ir gamtosaugos praktikoje tai vertinama kaip svarbus signalas: paukščiai, ypač šlapynių, dažnai reaguoja ne tik į tiesioginį buveinių nykimą, bet ir į nuolatinį trikdymą. Kuo labiau fragmentuojamos ramios zonos, tuo sudėtingiau rūšims išlaikyti įprastus migracijos sustojimus, saugiai maitintis ir kaupti energijos atsargas.

    „Jis labai jautrus ramybės veiksniui ir vandens telkinių būklei, o karo triukšmai ypač verčia keisti poilsio ir maitinimosi vietas“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Geltonasis garnys Ukrainoje įtrauktas į Raudonąją knygą kaip reta rūšis. Specialistai pabrėžia, kad tokių paukščių stebėjimai tampa ne tik įdomia gamtos naujiena, bet ir priminimu apie šlapynių apsaugos svarbą, ypač kai aplinkos sąlygos sparčiai kinta.

  • Alytaus mokiniai iškeitė klasę į Žuvintą: gamtos pamokos, kurias prisimena ilgiau

    Alytaus miesto mokiniai šį pavasarį dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose ir išvykose į Žuvinto biosferos rezervatą. Čia jie ne tik susipažįsta su paukščiais ir šlapžemių ekosistemomis, bet ir praktiškai mokosi, kaip veikia saugomos teritorijos bei kodėl jos svarbios biologinei įvairovei.

    Į vieną iš pažintinių kelionių šią savaitę vyko Alytaus Likiškėlių progimnazijos mokiniai. Ekskursijos metu vaikai stebėjo po žiemos sugrįžusius paukščius, klausėsi pasakojimų apie Žuvinto gamtos vertybes ir rezervato raidą, o taip pat grožėjosi ežero panorama nuo apžvalgos vietų.

    Išvykos planuojamos visą balandžio mėnesį ir tęsiasi pirmosiomis gegužės dienomis, todėl galimybę apsilankyti Žuvinte turės daugiau mokinių grupių. Tokia nuosekli programa padeda mokytojams pamokų turinį perkelti į realią aplinką, kur lengviau susieti teoriją su tuo, ką mokiniai mato ir patiria patys.

    Programą koordinuoja Alytaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius, kviesdamas miesto mokyklas į aplinkosauginio švietimo veiklas. Ekskursijas Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centre rengia Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, o dalyvauti pakviesti šešiolikos Alytaus švietimo įstaigų mokiniai ir juos lydintys mokytojai.

    Žuvinto biosferos rezervatas laikomas viena svarbiausių Lietuvos paukščių ir šlapžemių buveinių, todėl edukacijos čia ypač aktualios pavasarį, migracijos ir perėjimo laikotarpiu. Specialistai pabrėžia, kad gyvas kontaktas su gamta stiprina mokinių aplinkosauginį raštingumą, skatina atsakingą elgesį ir padeda suprasti, kodėl gamtosaugos taisyklės reikalingos ne „dėl tvarkos“, o dėl ilgalaikio poveikio ekosistemoms.