Tag: Paukščių migracija

  • Į Odesos sritį sugrįžo rožiniai flamingai: mokslininkas skaičiuoja per 250, karas juos gąsdina

    Ukrainos Odesos srityje, Nacionaliniame gamtos parke „Tuzlovskio limanai“, vėl stebima gausi rožinių flamingų grupė. Parko mokslininkai skelbia, kad šiuo metu čia gali būti daugiau nei 250 šių paukščių, tarp jų ir jaunikliai, ir suaugę individai.

    Pasak parko tyrėjų, pastarosiomis savaitėmis į pietų Ukrainos pakrantes atskrido papildomos flamingų grupės, kurios prisijungė prie anksčiau čia pasirodžiusių jauniklių. Dalis jaunų paukščių, kaip teigiama, į regioną atkeliavo iš Turkijos, kur vienoje iš didžiųjų perėjimo vietų vasarą užaugo gausi šių paukščių vada.

    Rožiniai flamingai istoriškai labiau būdingi Viduržemio jūros regionui, tačiau jų migracijos maršrutai kinta. Ornitologai sieja šią tendenciją su švelnėjančiomis žiemomis, vandens telkinių režimo pokyčiais ir tuo, kad dalis paukščių ieško naujų saugesnių maitinimosi bei perėjimo vietų.

    Tuzlovskio limanai yra sūroko vandens lagūnų sistema, kurioje flamingams palankios sąlygos maitintis. Seklios pakrantės ir dumblingos seklumos suteikia galimybę ieškoti maisto, o atokesnės teritorijos paprastai leidžia išvengti nuolatinio žmonių trikdymo.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad karo sąlygos daro įtaką ir laukinei gamtai. Flamingai, nors laikosi saugomose parko zonose, jautriai reaguoja į triukšmą ir staigius dirgiklius, o ypač į virš jų skrendančius bepiločius orlaivius ir sprogimų garsus.

    „Flamingai ypač išsigąsta, kai virš teritorijos pasirodo bepiločiai orlaiviai arba girdisi galingi sprogimai“, – sakė parko mokslininkas.

    Tyrėjų teigimu, rožiniai flamingai šiame regione jau yra bandę perėti. 2023 metais parke fiksuotas perėjimas, kai išsirito apie 200 jauniklių, tačiau vėlesniais metais situacija komplikavosi.

    Skelbiama, kad 2024–2025 metais perėjimo bandymai buvo nesėkmingi, nes dėl karo poveikio ir trikdymo dalis lizdaviečių buvo sunaikintos. Panašios problemos minimos ir 2026 metų pavasarį, kai pulkai vėl sugrįžo, tačiau saugios vietos perėjimui rasti nepavyko.

    Specialistai pabrėžia, kad flamingams svarbiausia ramybė ir stabilus vandens režimas, todėl net trumpalaikis trikdymas gali lemti, jog paukščiai paliks lizdus. Dėl to parko administracija ragina vengti artintis prie paukščių susitelkimo vietų ir laikytis saugomų teritorijų taisyklių.

  • Odesos srityje pastebėtos neišskridusios kregždės: ornitologas paaiškino, kas jas sulaikė

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionaliniame gamtos parke, specialistai užfiksavo kregždžių būrelį, kuris spalio pabaigoje vis dar sukosi virš gyvenvietės. Įprastai didžioji dalis šių paukščių migraciją į šiltesnius kraštus pradeda rugpjūtį ar rugsėjį, todėl toks vaizdas šiuo metų laiku laikomas neįprastu.

    Parko atstovai nurodė, kad kregždės pastebėtos spalio 25 dieną Majiakų kaime, netoli bažnyčios. Paukščiai aktyviai čirškė ir gaudė ore skraidančius vabzdžius, o tai rodo, kad maisto šaltinis dar nebuvo išsekęs.

    Nacionalinio parko mokslinio skyriaus vadovas, ornitologas Serhijus Kuročkinas aiškina, kad viena dažniausių priežasčių yra užsitęsęs šiltas ruduo. Kregždės minta skraidančiais vabzdžiais, tad kol išlieka aukštesnė oro temperatūra ir vabzdžių dar pakanka, dalis paukščių atidėlioja kelionę į pietus.

    Kita galima priežastis siejama su vėlyvesniu jauniklių išperėjimu. Jei kai kurios poros perėti pradėjo vėliau, jauni paukščiai savarankiškai skraidyti ir medžioti išmoksta vėliau, todėl ir migracija gali nusikelti, nors šiai versijai, anot specialisto, reikėtų papildomų stebėjimų.

    Ornitologas atkreipė dėmesį į Žemutinio Dniestro mikroklimatą: upė, užliejamos pievos ir ežerai padeda ilgiau išlaikyti šilumą. Dideli vandens plotai per vasarą sukauptą šilumą rudenį atiduoda lėčiau, todėl vabzdžiai čia gali išlikti aktyvūs ilgiau nei vietovėse, kur atšalimas ateina anksčiau.

    Pasak specialisto, Dniestro delta yra vienas iš svarbių pietinių migracijos „koridorių“, kuriuo juda įvairūs migruojantys paukščiai. Dėl to kregždžių būrelis galėjo būti ne „pasilikę“ vietiniai paukščiai, o migracijos metu trumpam sustoję pailsėti ir sukaupti energijos.

    „Šis būrelis galėjo būti tiesiog sustojęs Majiakuose prieš sudėtingesnį skrydžio etapą per Rumuniją ir Bulgariją. Kol oras šiltas ir aplink yra vandens bei vabzdžių, jos turi geras sąlygas atgauti jėgas, tačiau stipresnis atšalimas privers nedelsiant judėti toliau“, – sakė Serhijus Kuročkinas.

    Vėlyvai migruojančių paukščių stebėjimai pastaraisiais metais vis dažniau siejami su kintančiais orais ir šiltesniais rudens laikotarpiais. Vis dėlto ornitologai pabrėžia, kad pavieniai atvejai nebūtinai reiškia ilgalaikę tendenciją konkrečioje vietovėje, nes paukščių elgesį lemia ir maisto kiekis, ir vėjai, ir jauniklių išsiritimo laikas.

    Specialistai primena, kad kregždėms didžiausia rizika kyla staiga atšalus: smarkiai sumažėjus vabzdžių, paukščiai netenka pagrindinio maisto. Dėl to vėlyvi migracijos epizodai dažnai tampa savotišku lenktynių su orais scenarijumi, kai sprendimą išskristi gali nulemti vos viena šalta naktis.

  • Odesos srityje pastebėti baltieji pakrantiniai tilvikai: arktiniai paukščiai pasiekė Juodąją jūrą

    Odesos srities pietuose, Nacionaliniame gamtos parke Tūzlovskio limanai, mokslininkai užfiksavo retą svečią iš Arkties – baltuosius pakrantinius tilvikus. Šie paukščiai, perintys arktinėje tundroje, buvo pastebėti besimaitinantys Juodosios jūros pakrantėje.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai pastebėti vykdant tyrimus, kuriais fiksuojamas karo poveikis aplinkai ir pakrančių ekosistemoms.

    „Prieš mus, nedidelėmis grupėmis ir laikydamiesi maždaug 40–50 metrų atstumo, juda balti pakrantiniai tilvikai. Tai vieni iš šiauriausiai perinčių paukščių, kurių lizdavietės aptiktos arktinėje tundroje maždaug 960 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Baltojo pakrantinio tilviko biologija geriausiai ištirta ne perėjimo metu, kai šie paukščiai sutinkami beveik visur pasaulio jūrų pakrantėse ir salose. Žiemojančios ar migruojančios tilvikų grupės greitai juda smėlio ruožu ties vandens linija ir gaudo bangų išmestą grobį.

    Dažniausiai jų racioną sudaro smulkūs vėžiagyviai, moliuskai ir jūros kirmėlės, todėl tokios vietos kaip seklūs limanai, lagūnos ir smėlio paplūdimiai jiems ypač svarbūs sustojimo metu. Tūzlovskio limanuose šie paukščiai laikomi praskrendančia, rečiau – žiemojančia rūšimi.

    Baltasis pakrantinis tilvikas yra nedidelis paukštis: jo kūno ilgis paprastai siekia apie 20–21 centimetrą, sparnų mojis – 36–39 centimetrus, o svoris – 40–60 gramų. Patinų ir patelių plunksnų spalvos skiriasi nedaug, tačiau išvaizda kinta pagal sezoną.

    Ornitologų duomenimis, dažniausiai išskiriami du porūšiai, kurių perėjimo arealai apima Grenlandiją, Svalbardą, Šiaurės Amerikos Arktį ir kai kurias šiaurines Eurazijos teritorijas. Perėjimo vietose paukščiai lizdus įsirengia atvirose tundros erdvėse, o kilus pavojui taiko vadinamąją sužeisto paukščio taktiką – pasitraukia nuo lizdo ir mėgina nuvilioti plėšrūną, dėmesį atkreipdami garsiais šūksniais bei apsimestiniu šlubavimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokie stebėjimai Juodosios jūros regione padeda geriau suprasti migracijos maršrutus ir pakrančių buveinių būklę. Ilgalaikėje perspektyvoje paukščių pasiskirstymą gali keisti klimato kaita, maisto išteklių svyravimai ir žmogaus veiklos poveikis pakrantėms.

  • Meino ūkyje pastebėta pilkoji garnė: paukštis sutraukė ornitologus, nes JAV jis itin retas

    JAV Meino valstijoje užfiksuotas neįprastas paukščių stebėtojams radinys: Keip Elizabeto apylinkėse, Džordano fermoje, pastebėta pilkoji garnė. Ši rūšis Europoje gerai pažįstama, tačiau kitoje Atlanto pusėje laikoma itin reta viešnia, todėl žinia greitai pasklido tarp ornitologų.

    Apie stebėjimą pranešė Meino ornitologų bendruomenė, o į vietą ėmė rinktis paukščių stebėtojai iš platesnio regiono. Paukštis laikėsi atvirose vietose ir netoli Spurvinko pelkės, kur, kaip nurodoma stebėjimų aprašymuose, medžiojo smulkius graužikus.

    Šio įvykio išskirtinumas susijęs su rūšies paplitimu. Pilkoji garnė natūraliai veisiasi ir migruoja daugiausia Europoje, Azijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse, o Šiaurės Amerikoje jos pasirodymai fiksuojami retai ir dažniausiai laikomi atsitiktiniais.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pilkoji garnė iš pirmo žvilgsnio primena Šiaurės Amerikoje įprastą didžiąją mėlynąją garnę. Patikimam atskyrimui svarbiausios plunksnų detalės: pilkajai garnei būdingesni šviesesni, beveik balti sparnų ir šlaunų plotai, kai vietinės rūšies plunksnos dažniau atrodo rusvesnio atspalvio.

    Kol kas nėra aišku, kodėl paukštis atsidūrė Meine. Gamtininkai neatmeta, kad tai galėjo būti jaunas individas, migracijos metu nukrypęs nuo įprasto maršruto, o tokie pavieniai nuklydimai, nors ir reti, paukščių pasaulyje pasitaiko.

    Tokios istorijos paukščių stebėtojams svarbios ne tik dėl išskirtinumo. Jos taip pat primena, kaip migraciją gali paveikti oro sąlygos, vėjai ir navigacijos klaidos, o atokūs šlapžemių plotai tampa laikinais sustojimo taškais net ir netikėtiems keliautojams.

  • Prie Pripetės netoli Černobylio užfiksuoti pilkieji gervės: kodėl jų duetas toks išskirtinis

    Kaip pranešė draustinio specialistai, ekspedicijos metu vandens paukščių šįkart pastebėta nedaug, tačiau kai kuriose vietose dominavo kitos rūšys. Tyrėjai išskyrė ir paprastuosius kormoranus, kurių būriai rudenį dažnai suaktyvėja, ieškodami maisto vandens telkiniuose.

    Ruduo yra vienas svarbiausių laikotarpių paukščių stebėtojams, nes migracijos maršrutai leidžia įvertinti buveinių būklę ir maisto išteklius. Šlapynės, tokios kaip Pripetės baseino teritorijos, yra itin reikšmingos poilsio ir maitinimosi vietos, nuo kurių priklauso sėkmingas paukščių perskridimas į žiemavietes.

    Pilkosios gervės šiuo metu dažnai telkiasi į didesnius būrius, o vėliau traukia į žiemojimo regionus, tarp kurių minimi Šiaurės Afrika bei Vakarų ir Pietų Azija. Tokie stebėjimai padeda fiksuoti, ar tradiciniai migracijos keliai išlieka stabilūs, ir kaip paukščiai prisitaiko prie kintančių klimato sąlygų.

    Pilkoji gervė yra viena įspūdingiausių Europos paukščių rūšių: jos kūno ilgis paprastai siekia apie 100–130 centimetrų, o sparnų mostas gali būti maždaug 180–240 centimetrų. Suaugusių paukščių masė dažniausiai svyruoja kelių kilogramų ribose, o stiprus skrydis ir atsargus elgesys daro jas nelengvu objektu fotografams.

    Gervės garsėja toli girdimu trimitiniu balsu, kurį naudoja tiek skrydžio metu, tiek poravimosi ritualuose. Skiriamasis bruožas yra vadinamasis dainavimas duetu, kai patinas ir patelė išgauna skirtingo aukščio garsus, sudarydami ritmišką, lengvai atpažįstamą „pokalbį“.

    Tokį įspūdingą balsą lemia anatominės ypatybės: ilga trachėja yra išsidėsčiusi taip, kad sustiprina garsą. Dėl to gervių šauksmą galima girdėti iš toli, o duetas tampa ne tik poros ryšio palaikymo, bet ir teritorinio elgesio dalimi.

    Pilkoji gervė yra saugoma tarptautiniu mastu, o jos apsaugai taikomi keli susitarimai, skirti migruojančių rūšių ir jų buveinių išsaugojimui. Ukrainoje ši rūšis įtraukta į Raudonąją knygą, todėl stebėjimai draustinio teritorijoje yra svarbūs ir mokslui, ir gamtosaugai.

    Gervės paprastai yra monogamiškos, poros dažnai išlieka ilgą laiką, o lizdus suka pelkių pakraščiuose ar sausesnėse vietose šalia šlapynių. Tokios buveinės jautrios sausinimui ir žmogaus trikdymui, todėl saugomos teritorijos, įskaitant Černobylio zoną, neretai tampa netikėtomis prieglobstčio vietomis laukinei gamtai.

  • Odessos srityje pasirodė 85 rožiniai flamingai: mokslininkai aiškina, kas juos atviliojo

    Odessos srityje, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, užfiksuotas netikėtas svečių būrys – rožinių flamingų pulkas. Vietos mokslininkai skelbia, kad į saugomą teritoriją atskrido apie 85 jauni paukščiai, o jų pasirodymą pavyko nufilmuoti.

    Apie šį stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio atstovai, nuolat stebintys paukščių migraciją ir perėjimo sąlygas. Pasak jų, šie flamingai greičiausiai atkeliavo iš Turkijos, iš Tuzo ežero apylinkių, kur pastaraisiais metais fiksuojami dideli jauniklių skaičiai.

    Ornitologai aiškina, kad flamingus traukia seklūs, druskingi ir maistingi vandens telkiniai, kuriuose gausu smulkių bestuburių. Tokiose vietose paukščiai randa pagrindinį maistą, o tinkamas vandens lygis ir mažesnis trikdymas lemia, ar jie čia ilsėsis trumpai, ar užsibus ilgiau.

    Parko atstovai teigia, kad į Tuzlų limanus jauniklius galėjo „atvesti“ keli vyresni paukščiai, kurie šiose vietose lankėsi anksčiau. Toks elgesys būdingas migruojantiems paukščiams, kai patyrę individai padeda jaunimui rasti saugesnes sustojimo vietas.

    Mokslininkai primena, kad Ukraina šiems paukščiams išlieka pavojinga teritorija, nes karas didina trikdymą, keičia įprastus migracijos koridorius ir gali naikinti perėjimui tinkamas vietas. Pasak stebėtojų, ankstesniais metais perėjimo bandymai regione buvo nesėkmingi, nes dalis lizdų buvo suardyti.

    Tačiau šį kartą kalbama apie jaunų paukščių pulką, kuris greičiausiai ieško poilsio ir maitinimosi vietų migracijos metu. Specialistai neatmeta, kad jauni paukščiai gali būti mažiau atsargūs, ypač jei juos veda patyrę pulko nariai.

    Anot gamtininkų, Turkijos Tuzo ežero regione pastaruoju metu fiksuotas didelis rožinių flamingų jauniklių skaičius – apie 12 800. Toks prieaugis siejamas su palankesnėmis sąlygomis: daugiau pavasario kritulių, stabilesniu vandens lygiu ir gausesne maisto baze druskinguose vandenyse.

    Specialistai pabrėžia, kad vandens režimas ir žmonių veikla aplink druskingus ežerus tiesiogiai veikia perėjimo sėkmę. Kai vandens lygis pakankamas, o trikdymas sumažintas, flamingai turi daugiau šansų sėkmingai išperėti jauniklius, o tai vėliau atsispindi didesniais migruojančių jaunų paukščių pulkais.

    Parko atstovai teigia, kad šių flamingų pasirodymas Tuzlų limanuose – svarbus signalas tiek apie migracijos dinamiką Juodosios jūros regione, tiek apie tai, kaip greitai paukščiai reaguoja į palankesnes sąlygas kitose šalyse. Stebėjimai tęsiami, o gyventojai raginami netrikdyti paukščių saugomose teritorijose.

    „Ir štai jie nuskrido iki mūsų“, – sakė mokslininkas Ivanas Rusevas.

  • Gamtos ženklai, kuriais tikėjo protėviai: ar šermukšniai ir gilės tikrai išduoda žiemą?

    Gamtos ženklai, kuriais tikėjo protėviai: ar šermukšniai ir gilės tikrai išduoda žiemą?

    Kaip kaimas skaitė gamtą

    Senajame kaime kasdienybė tiesiogiai priklausė nuo gamtos ritmo: nuo oro sąlygų priklausė derlius, pašarų kiekis, malkų atsargos ir net šeimos saugumas. Todėl žmonės nuolat stebėjo aplinką ir bandė iš jos ženklų nuspėti, ko laukti artimiausiais mėnesiais.

    Ypač svarbus buvo ruduo, kai augalai brandina vaisius, o gyvūnai ruošiasi šalčiui. Ilgainiui tokie stebėjimai virto patarlėmis ir tikėjimais, kurie turėjo padėti planuoti darbus ir sumažinti nežinomybę prieš žiemą.

    Šermukšniai, gilės ir kankorėžiai

    Vienas garsiausių ženklų buvo šermukšnis: jei rudenį šakos linko nuo raudonų uogų, manyta, kad žiema bus ilga ir snieginga. Panašiai aiškinta ir gausi gudobelių ar erškėčių uoga, tarsi gamta pati krautų atsargas paukščiams ir žvėrims.

    Daug gilių po ąžuolais ar išskirtinai gausus lazdynų riešutų derlius taip pat laikytas artėjančios atšiaurios žiemos ženklu. Ūkininkams tai buvo signalas sukaupti daugiau pašaro ir kuro, nes ilgi šalčiai reiškė didesnes išlaidas ir rizikas.

    Stebėti ir spygliuočiai: kankorėžių gausa ant pušų ar eglių žadėjo sunkesnę žiemą, o jų padėtis medyje buvo aiškinama kaip užuomina, kada smogs didžiausi šalčiai. Nors tokie aiškinimai skiriasi pagal regioną, pats principas buvo tas pats: gamta esą iš anksto parodo, kas laukia.

    Lapai ir gyvūnų elgsena: kur daugiau realybės

    Žmonės kreipė dėmesį ir į lapų kritimą: ankstyvas lapų byrėjimas buvo siejamas su šaltu sezonu, o ilgai žaliuojantys medžiai laikyti švelnesnės žiemos pranašu. Beržų lapų geltimas taip pat turėjo savo interpretacijas, kuriomis remiantis spėta apie žiemos trukmę.

    Šiuolaikinis aiškinimas dažnai paprastesnis: gausesnį uogų ar gilių derlių paprastai lemia ankstesnės sąlygos, pavyzdžiui, pavasario ir vasaros temperatūra, drėgmė, apdulkinimo sėkmė bei natūralūs derėjimo ciklai. Panašiai ir su lapų kritimu, nes jį gali spartinti sausra ar vandens stresas, o ne būsimos žiemos scenarijus.

    Vis dėlto dalis senųjų stebėjimų turi apčiuopiamą pagrindą, ypač kalbant apie gyvūnus. Skruzdėlynų aukštis, graužikų traukimasis arčiau sodybų ar suaktyvėjimas prieš permainas gali sietis su slėgio kritimu, drėgmės pokyčiais ir staigiais temperatūros svyravimais, kuriuos gyvūnai pajunta greičiau nei žmonės.

    Paukščių migracija taip pat buvo svarbus rudens ženklas: stebėtas ne tik išskridimo laikas, bet ir skridimo aukštis. Nors tai neleidžia tiksliai prognozuoti kelių mėnesių į priekį, tokie pokyčiai yra vertingi aplinkos būklės indikatoriai, kuriuos šiandien analizuoja fenologija, tirianti ryšius tarp klimato ir augalų bei gyvūnų gyvenimo ciklų.

    Taigi protėvių prietarai ne visada buvo pranašystės, tačiau dažnai atspindėjo taiklią, kasdienę gamtos stebėseną. Šiandien, kai orai vis dažniau pasižymi ekstremaliais svyravais, toks dėmesys aplinkos ženklams išlieka prasmingas, tik išvadas patikimiausia grįsti ir meteorologiniais duomenimis.

  • Odesos srityje užfiksuoti reti blizgieji ibiai: prieš migraciją į Afriką jie telkiasi limanuose

    Odesos srityje, Tūzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, gamtininkai užfiksavo retus paukščius – blizgiuosius ibius, dar vadinamus kovai (Plegadis falcinellus). Parko mokslinio padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas paviešino vaizdo įrašą, kuriame paukščiai matomi besimaitinantys seklumose.

    Pasak tyrėjo, šie ibiai šiuo metu yra migracijos etape ir keliauja pietų kryptimi, link Afrikos. Tūzlų limanai jiems tampa svarbia poilsio ir maitinimosi stotele, kur galima sukaupti energijos prieš ilgesnį skrydį.

    Blizgusis ibis priklauso ibių šeimai ir iš tolo dažnai atrodo tamsus, rusvai juodas. Tačiau saulėje jo plunksnos įgauna būdingą metalinį žvilgesį: matomi bronzos, vario, purpuriniai ir žalsvi atspalviai, dėl kurių rūšis ir vadinama blizgiąja.

    Šios rūšies snapas ilgas ir žemyn lenktas, pritaikytas ieškoti maisto dumble ir sekliose lagūnose. Tokiose buveinėse ibiai dažniausiai minta smulkiais bestuburiais, vabzdžiais ir kitais vandens telkinių pakrančių organizmais.

    Ornitologų vertinimu, migruojantiems paukščiams ypač svarbios ramios, maisto turtingos šlapžemės, kuriose galima saugiai sustoti pakeliui. Tokių teritorijų išsaugojimas yra reikšmingas ne tik pavienėms rūšims, bet ir bendrai migracijos koridorių būklei, nes šlapžemės veikia kaip natūralios poilsio aikštelės tūkstančiams paukščių.

    Blizgusis ibis Ukrainoje laikomas saugoma rūšimi ir yra įtrauktas į šalies Raudonąją knygą. Specialistai pabrėžia, kad reti stebėjimai migracijos metu padeda tiksliau suprasti rūšies paplitimą, sustojimo vietas ir tai, kaip kinta paukščių maršrutai.

  • Iš Sibiro į Volynę atklydo kėdrovka: gamtininkai aiškina, kas lemia tokius tolimus paukščių skrydžius

    Volynėje esančiame Kivercų nacionaliniame gamtos parke Cumanės girioje pirmą kartą užfiksuota kėdrovka (Nucifraga caryocatactes). Parko darbuotojai paukštį pastebėjo netoli Dibrovos kaimo miške, kur jis kurį laiką maitinosi ant žemės, vėliau perskrido į medį ir judėjo šakomis. Kadangi kėdrovka leido stebėtojams priartėti, ją pavyko nufotografuoti.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad toks radinys sutapo su platesniu reiškiniu, kuris šiuo metu stebimas įvairiuose Ukrainos regionuose. Kalbama apie vadinamąją kėdrovekų invaziją, tačiau čia invazija nereiškia svetimžemės ar invazinės rūšies atsiradimo. Tai natūralus masinių klajonių epizodas, kai tam tikrais metais daug paukščių laikinai palieka įprastą arealą arba ženkliai išplečia migracijų kryptis.

    Gamtininkų teigimu, viena dažniausių tokių masinių judėjimų priežasčių yra prastesnis spygliuočių sėklų derlius, nes tai pagrindinis kėdrovkų maisto šaltinis. Kai sėklų miškuose sumažėja, paukščiai gali ieškoti maisto toliau nei įprasta ir persikelti į naujas teritorijas. Būtent dėl to vienais metais kėdrovkų beveik nematyti, o kitais jos netikėtai pasirodo regionuose, kuriuose įprastai neužklysta.

    Nors kėdrovka dažniausiai laikoma sėsliu paukščiu, šiaurinės ir rytinės populiacijos gali pasižymėti ypač dideliu judrumu. Ypač išskiriamas sibirinis porūšis Nucifraga caryocatactes macrorhynchos, apie kurį žinoma, kad jis kai kuriais metais įveikia tūkstančius kilometrų ir pasiekia tolimas Vakarų kryptis. Per didesnius klajonių epizodus tokių paukščių stebėjimų fiksuota net Vakarų Europoje.

    „Tokie masiniai kėdrovekų persikėlimai gali būti susiję su spygliuočių sėklų nederliumi, nes tai pagrindinis šių paukščių maisto šaltinis“, – teigia tyrėjai.

    Dėl to neatmetama, kad Volynėje pastebėtas individas priklauso būtent sibirinei populiacijai ir į Ukrainą atklydo per natūralių klajonių bangą. Parkui tai svarbus įvykis, nes kėdrovka papildė rūšių, užfiksuotų Cumanės girioje, sąrašą ir suteikė daugiau duomenų apie sezoninius paukščių judėjimus regione.

    Kėdrovka yra vidutinio dydžio paukštis, užaugantis maždaug iki 30–36 centimetrų ilgio ir sveriantis apie 125–200 gramų. Jos plunksnos tamsiai rusvos su šviesiomis dėmėmis, o ant uodegos galo matoma šviesesnė juosta. Dažniausiai ji laikosi miškuose, ypač mėgsta eglynus ir kedrines pušis, vikriai juda šakomis ir maisto dažnai ieško ant spygliuočių kankorėžių.

    Mityboje vyrauja sėklos, tačiau kėdrovkos lesina ir vabzdžius bei uogas. Taip pat aprašoma jų elgsena kaupiant atsargas: paukštis gali pernešti sėklas specialiame burnos ertmės maišelyje ir paslėpti jas ateičiai. Tokie prisitaikymai padeda išgyventi, bet kartu paaiškina, kodėl maisto stoka viename regione gali greitai išjudinti didesnę dalį populiacijos ieškoti naujų maitinimosi vietų.

  • Nemokamas žygis Paneriuose: atveria retas vietas ir kviečia stebėti paukščių palydas

    Šeštadienį vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į nemokamą pėsčiųjų žygį Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje. Organizatoriai ragina ne tik pajudėti, bet ir prisidėti prie rudeninės paukščių stebėsenos, kai tūkstančiai sparnuočių traukia migracijos keliais.

    Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinis laikomas viena didžiausių sostinės saugomų teritorijų. Jis driekiasi kairiajame Neries slėnio šlaite, tarp Žemųjų Panerių, Aukštųjų Panerių, Užusienio ir Kirtimų, o jo reljefą formavo vandens erozija ir slėnio šlaitų procesai.

    Ši vietovė išsiskiria stačiais šlaitais, daubomis ir gūbriais, todėl maršrute gali pasitaikyti statesnių įkalnių ir nuokalnių. Dėl to dalyviams patariama įvertinti savo fizinį pasirengimą ir pasirinkti patogią, reljefui pritaikytą avalynę.

    Gamtos paminklai ir retas reljefas

    Žygio metu planuojama aplankyti ir teritorijas, kurios svarbios ne tik rekreacijai, bet ir gamtos pažinimui. Ties Gariūnais esantis Gariūnų sufozinis cirkas laikomas įspūdingu geologiniu objektu, susiformavusiu dėl grunto slinkimo ir ertmių atsivėrimo.

    Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad saugomose teritorijose ypač svarbu laikytis pažymėtų takų. Tai padeda saugoti jautrias augavietes, mažinti dirvožemio eroziją ir netrikdyti laukinių gyvūnų buveinių.

    Kultūros ir istorijos ženklai Paneriuose

    Panerių apylinkėse gausu kultūros paveldo objektų, kurie primena skirtingus miesto ir šalies istorijos sluoksnius. Minimi Panerių piliakalniai, Gariūnų piliakalnis, Panerių geležinkelio tunelis, Senojo Vilniaus–Kauno kelio atkarpa bei kiti istoriniai taškai.

    Dalis šių vietų siejasi su tragiškais XX amžiaus įvykiais, todėl žygiuojant rekomenduojama išlaikyti pagarbą aplinkai ir atminimo vietoms. Tokie maršrutai dažnai tampa proga ne tik aktyviai praleisti laiką, bet ir geriau suprasti miesto istoriją.

    Paukščių stebėsena rudenį

    Žygio dalyviai taip pat kviečiami stebėti ir skaičiuoti paukščius, prisijungiant prie Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvos Paukščių palydos 2026. Rudenį Lietuva yra svarbioje migracijos zonoje, todėl net miesto pakraščiuose galima išvysti gausius migruojančių rūšių būrius.

    Norintiems prisidėti prie stebėsenos patariama pasiimti žiūronus ir užrašų priemonių, o pastebėtus paukščius fiksuoti atsakingai, jų nebaidant. Organizatoriai primena, kad paukščių skaičiavimai padeda geriau suprasti migracijos tendencijas ir aplinkos pokyčių poveikį.

    Planuojama, kad žygis truks apie 2,5–3 valandas, o maršruto ilgis sieks apie 8–9 kilometrus, priklausomai nuo oro sąlygų ir grupės tempo. Startas numatytas 11 valandą prie Metalo stotelės, o maršrutas bus žiedinis, tad finišas planuojamas toje pačioje vietoje.

    Į starto vietą galima atvykti viešuoju transportu, o dalyvių prašoma iš anksto užsiregistruoti. Kartu žygiuoti kviečiami įvairaus amžiaus žmonės, taip pat laukiami ir draugiški augintiniai, jei jie netrikdys kitų dalyvių ir gamtos.