Kinburno nerija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje ilgą laiką buvo laikoma vienu unikaliausių gamtos kampelių regione, tačiau karo poveikis jau pakeitė šią teritoriją neatpažįstamai. Ekologas Valentynas Ščerbyna pabrėžia, kad matomi gaisrų plotai ir sprogimų krateriai yra tik dalis žalos, o svarbiausi pokyčiai vyksta ekosistemos viduje.
Specialisto teigimu, pats pavadinimas Kinburno nerija dažnai klaidina: geografiškai tai tik Kinburno pusiasalio dalis, o gamtiniu požiūriu kalbama apie didelį, tarpusavyje susietą kompleksą. Ši vieta išsiskiria tuo, kad čia susitinka Juodoji jūra, Dnipro upė ir Dnipro–Bugo limanas, todėl vienoje teritorijoje persipina jūrinės, limaninės, gėlavandenės ir sausumos ekosistemos.
Pasak V. Ščerbynos, net per kelis šimtus metrų Kinburne gali kardinaliai pasikeisti kraštovaizdis: nuo smėlingų stepių ir judančių kopų iki pelkėtų žemumų, druskingų dirvų, sūrių ir gėlų ežerėlių, taip pat nedidelių ąžuolynų bei užliejamų teritorijų. Toks mozaikiškumas sukuria sąlygas didelei biologinei įvairovei, o kai kurie vandens telkiniai veikia kaip atskiros mažos ekosistemos, jautrios net menkiems druskingumo ar vandens lygio pokyčiams.
Kodėl ši vieta tokia svarbi?
Ekologas akcentuoja, kad Kinburno pusiasalis iki plataus masto karo išliko reta vieta, kur gamta buvo palyginti mažai pakeista intensyvios ūkinės veiklos. Daugelyje Europos pakrančių panašios teritorijos per dešimtmečius buvo urbanizuotos, nusausintos, paverstos kurortais arba smarkiai fragmentuotos infrastruktūros.
Be to, teritorijoje veikia keli skirtingo statuso saugomi gamtos objektai, o tai rodo tarptautinę šio kraštovaizdžio vertę. V. Ščerbynos vertinimu, svarbiausia Kinburno stiprybė yra ne pavieniai įspūdingi gamtos elementai, o jų tarpusavio ryšiai, leidžiantys visai sistemai funkcionuoti kaip vienam organizmui.
Karo padariniai: nematoma žala
Pasak specialisto, karo žala nėra vien sudegę plotai ar nulaužti medžiai, nes tai galima palyginti su paviršiniais nudegimais. Kur kas pavojingesni pokyčiai, kurie iš pradžių nepastebimi, bet ilgainiui ardo ekosistemos atsparumą ir gebėjimą atsinaujinti.
V. Ščerbyna aiškina, kad gaisrai ir sunkiosios technikos judėjimas naikina augalijos dangą, o ji Kinburne atlieka kritinę funkciją: šaknys sutvirtina smėlį ir padeda stabilizuoti reljefą. Kai augalija sunaikinama dideliuose plotuose, vėjas ima aktyviau pernešti smėlį, keičiasi kopų forma, o kartu kinta sąlygos augalams ir gyvūnams.
Dar viena problema susijusi su mažais ežerais ir pakrančių žemumomis, kurių vandens režimas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp jūros, limano, požeminio vandens ir smėlingų dirvožemių. Net nedideli reljefo pakeitimai dėl sprogimų ar įtvirtinimų gali sutrikdyti vandens judėjimą, todėl dalis telkinių gali sekti, sūrėti arba prarasti įprastą sezoninį ritmą.
Ekologas taip pat įspėja dėl buveinių fragmentacijos, kai tranšėjos, minų laukai, išdegę ruožai ir nuolatinio pavojaus zonos suskaldo vientisą kraštovaizdį į izoliuotas dalis. Tai apsunkina gyvūnų migraciją teritorijos viduje, mažina populiacijų genetinę įvairovę ir ilgainiui daro rūšis labiau pažeidžiamas ligoms, klimato svyravimams bei naujiems gaisrams.
Prie rizikų prisideda ir tarša, atsirandanti po sprogimų: į aplinką patenka junginiai, kurie gali būti pernešami vandeniu tarp ežerų, limanų ir jūros. Tokie padariniai neretai pasireiškia pavėluotai, nes dalis teršalų linkę kauptis, o jų poveikis ekosistemoms gali išryškėti tik po kelerių metų.
Paukščių migracija ir gyvūnų stresas
V. Ščerbynos teigimu, Kinburnas turi didelę reikšmę migruojantiems paukščiams, nes yra svarbi Juodosios jūros migracijos koridoriaus stotelė. Čia paukščiai ilsėdavosi ir papildydavo energijos atsargas prieš tolesnius ilgus skrydžius, o tokios vietos migracijos maršrutuose veikia kaip būtinos „tarpinės stotys“.
Karo metu net ir ten, kur maisto ištekliai dar išlieka, gyvūnų elgseną keičia nuolatinis trikdymas: sprogimai, technikos judėjimas, dronų skrydžiai ir žmonių buvimas. Ekologas pabrėžia, kad paukščiai tokių vietų ima vengti, todėl maršrutai persitvarko, o tai didina energijos sąnaudas ir mažina išgyvenimo tikimybę, ypač jaunikliams ir nusilpusiems individams.
Specialistas priduria, kad dalies teritorijų gaisrai jau paveikė tūkstančius hektarų, o kartu tikėtina ir tiesioginė žūtis dėl ugnies, sprogimų bei lizdaviečių sunaikinimo. Kita dalis rūšių buvo priverstos pasitraukti į kitas buveines, keisdamos įprastus arealus.
Ar gamta atsistatys?
Ekologo vertinimu, svarbu nesukurti klaidingo lūkesčio, kad po karo gamta „grįš kaip buvusi“. Pakrančių ekosistemos iš tiesų turi didelį prisitaikymo potencialą, tačiau jis nėra beribis, o peržengus tam tikrą ekologinį slenkstį sistema ima funkcionuoti pagal naujas taisykles.
V. Ščerbyna prognozuoja, kad smėlingų stepių augalija kai kur gali atsigauti per kelerius metus, o atskirais atvejais per laikotarpį iki 10 metų. Vis dėlto kopų stabilizacija užtrunka ilgiau, nes reljefą nuolat keičia vėjas, o jam „sutvirtinti“ reikia, kad augalija vėl įsitvirtintų ir pradėtų efektyviai sulaikyti smėlį.
Sudėtingiausia, pasak jo, bus atkurti hidrologinį režimą ir vadinamąjį funkcinį vientisumą, kai rūšys gali laisvai judėti tarp skirtingų buveinių, o visa sistema išlaiko stabilumą. Tokie procesai gali trukti dešimtmečius, todėl po teritorijos susigrąžinimo kertinis klausimas bus ne tik kas išliko, bet ar ekosistema dar turi pakankamai pajėgumų atsinaujinti.
Ekologas pabrėžia, kad net jei atskiri gamtos simboliai, pavyzdžiui, seni medžiai, išliks, tai dar nereiškia, kad aplink juos išliks tas pats kraštovaizdis. Jo teigimu, Kinburno pusiasalis greičiausiai suformuos naują pusiausvyros būseną, su kuria ateityje teks dirbti gamtosaugos ir atkūrimo priemonėmis.
