CP v2

Tag: Potvyniai

  • Potvynio pasirengimas Pagėgiuose: suderintos evakuacijos vietos ir aplankyti rizikos zonų gyventojai

    Potvynio pasirengimas Pagėgiuose: suderintos evakuacijos vietos ir aplankyti rizikos zonų gyventojai

    Pagėgių savivaldybėje sušauktas Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro posėdis, kuriame aptarta Nemuno vandens lygio dinamika ir įvertintos teritorijos, kuriose potvynio rizika išlieka didžiausia. Savivaldybė teigia, kad dalis praktinių pasirengimo darbų atlikta iš anksto, kad prireikus būtų galima greitai pereiti prie reagavimo.

    Posėdyje suderintos laikino apgyvendinimo ir gyventojų priėmimo vietos, kurios būtų aktyvuojamos evakuacijos atveju. Taip pat peržiūrėta informavimo schema, kad perspėjimai pasiektų žmones laiku, o sprendimai dėl pagalbos ir logistikos būtų priimami vienoje koordinavimo grandyje.

    Pagėgių savivaldybė nurodo, kad seniūnai kartu su parengties pareigūne ir Pagėgių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovais aplankė potvynio rizikos teritorijose gyvenančius žmones. Gyventojams priminta, kokių veiksmų imtis kylant vandeniui, kaip pasiruošti trumpalaikiam išvykimui ir kokia tvarka būtų organizuojama evakuacija.

    Į pagalbą įtrauktos tarnybos

    Operacinių galimybių pristatyme dalyvavo ir kitos institucijos, kurios ekstremalios situacijos metu užtikrina viešąją tvarką, kontrolę bei pagalbą vietoje. Savivaldybės teigimu, reagavimo planavime dalyvauja Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinė, Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalionas.

    Į pasirengimo darbus įtraukti ir komunalinių paslaugų bei sveikatos priežiūros atstovai, kad potvynio metu būtų užtikrintas svarbiausių paslaugų tęstinumas. Posėdyje dalyvavo Pagėgių, Stoniškių, Lumpėnų ir Vilkyškių seniūnijų vadovai, taip pat „Pagėgių komunalinis ūkis“ ir Pagėgių PSPC.

    Ką svarbu žinoti gyventojams

    Hidrologinė situacija Nemuno baseine gali kisti greitai, todėl savivaldybė pabrėžia nuolatinės stebėsenos ir ankstyvo pasirengimo svarbą. Didžiausia rizika paprastai kyla žemumose ir teritorijose prie vandens telkinių, kur vanduo gali apsemti sodybas, vietinės reikšmės kelius ir privažiavimus.

    Gyventojams rekomenduojama iš anksto susiplanuoti, kaip būtų pasirūpinta vaikais, vyresnio amžiaus žmonėmis ir augintiniais, jei tektų laikinai palikti namus. Taip pat verta pasiruošti būtiniausių daiktų krepšį, įkrautus ryšio įrenginius, dokumentus ir vaistus, o apie galimą pavojų kaimynystėje informuoti tuos, kurie gali negauti pranešimų.

    Po posėdžio savivaldybė pristatė atliktus darbus Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovybei, aptardama tolesnį pasirengimo tempą ir veiksmų koordinavimą. Pagėgių savivaldybė teigia ir toliau stebėsianti vandens lygio pokyčius bei apie sprendimus ir rekomendacijas gyventojus informuosianti atskirai.

  • Kalifornijos Tulare ežeras sugrįžo po 130 metų: kas jį išnykdė ir kodėl jis vėl traukiasi

    Kalifornijos San Choakino slėnyje esantis Tulare ežeras XIX amžiuje buvo vienas didžiausių gėlavandenių telkinių JAV, tačiau iki 1890 metų praktiškai išnyko. Pastaraisiais metais jis netikėtai vėl atsirado, o mokslininkai ir vietos institucijos dabar stebi, kaip vandens plotas vėl mažėja.

    Ežero istorija dažnai pateikiama kaip ryškus pavyzdys, kaip vandens valdymo sprendimai gali perkurti visą kraštovaizdį. Tulare baseinas buvo natūrali vieta, į kurią sutekėdavo vanduo iš Siera Nevados kalnų, tačiau intensyvi žemdirbystės plėtra ir nukreipti upių srautai ilgainiui pakeitė pusiausvyrą.

    XIX amžiaus antroje pusėje San Choakino slėnyje sparčiai augo žemės ūkis, o vanduo tapo kritiniu ištekliumi drėkinimui. Upės ir kanalai buvo pertvarkomi taip, kad vanduo pasiektų laukus, o buvę ežero užliejami plotai pamažu virto dirbama žeme.

    Šį procesą skatino ir tuometinė žemės politika: nusausintos teritorijos buvo lengviau privatizuojamos ir įveiklinamos ūkininkavimui. Rezultatas buvo tas, kad iki XIX amžiaus pabaigos Tulare ežero, kaip pastovaus vandens telkinio, beveik nebeliko.

    Ežeras vėl pasirodė po itin vandeningo sezono, kai gausus sniegas kalnuose ir vėlesnės liūtys lėmė didelius nuotėkius į žemumas. Vanduo greitai užpildė natūralią įdubą, kurioje istoriškai ir buvo susiformavęs Tulare ežeras.

    Kartu su vandeniu grįžo ir gyvybė: fiksuotas suaktyvėjęs paukščių migracijos ir perėjimo aktyvumas, o užlietose teritorijose pasirodė žuvys ir varliagyviai, kuriuos atnešė potvyniai bei laikini jungiamieji srautai. Vietinėms bendruomenėms tai tapo aiškiu priminimu, kad gamtinės sistemos, net ir stipriai pakeistos, gali trumpam atkurti buvusias formas.

    Nors sugrįžimas atrodė įspūdingai, dauguma ekspertų pabrėžia, kad tai buvo laikinas reiškinys, priklausomas nuo ekstremalių kritulių ir sniego tirpsmo. Kai kritulių mažėja, o vanduo vėl nukreipiamas į drėkinimo infrastruktūrą bei kontroliuojamus kanalus, užlieti plotai ima sekti.

    Prie mažėjimo prisideda ir garavimas bei įsigėrimas į dirvožemį, ypač karštėjant orams. Tokie epizodai vis dažniau siejami su klimato kaitos stiprinamais kraštutinumais: ilgi sausrų laikotarpiai kaitaliojasi su trumpais, bet intensyviais kritulių epizodais, kurie sukelia staigius potvynius.

    Ši istorija atskleidžia platesnę problemą Vakaruose: vandens ištekliai valdomi tarp konkuruojančių poreikių – žemės ūkio, miestų, gamtosaugos ir potvynių kontrolės. Tulare ežero sugrįžimas tapo ne tik gamtiniu reiškiniu, bet ir diskusijų katalizatoriumi apie tai, kiek kainuoja bandymas „sutramdyti“ natūralias vandens sistemas ir kokios rizikos kyla, kai ekstremalūs orai tampa nauja norma.

  • Potvynių rizika: Vyriausybėje suderinti institucijų veiksmai ir savivaldybių pasirengimas reagavimui

    Potvynių rizika: Vyriausybėje suderinti institucijų veiksmai ir savivaldybių pasirengimas reagavimui

    Pratybos Vyriausybėje

    Lietuvos Vyriausybėje surengtos tarpinstitucinės stalo pratybos, skirtos suderinti atsakingų tarnybų veiksmus galimo potvynio atveju. Jose aptartos sprendimų priėmimo grandinės, informacijos perdavimo kanalai ir greito reagavimo procedūros.

    Nuotoliniu būdu pratybose dalyvavo ir Pagėgių savivaldybės atstovai, kurie kartu su kitomis institucijomis derino veiksmus rizikos zonoje esančiose teritorijose. Dėmesys skirtas tam, kad potvynio situacijoje sprendimai būtų priimami aiškiai ir laiku.

    Ką tikrino ir derino institucijos

    Pratybų metu vertintas gyvybiškai svarbių paslaugų tęstinumas, turto apsaugos ir viešosios tvarkos užtikrinimas, taip pat gelbėjimo darbų organizavimas, jei tektų vykdyti evakuaciją. Tokie scenarijai apima ir kritinės infrastruktūros klausimus, kai svarbu užtikrinti kelių pralaidumą bei ryšio priemonių patikimumą.

    Taip pat iš anksto aptartos gyventojų laikino apgyvendinimo galimybės parengtose vietose ir savivaldybių poreikiai, kuriuos reikėtų tenkinti ekstremaliosios situacijos metu. Praktikoje tai reiškia tiek logistiką, tiek atsakomybių pasidalijimą tarp institucijų.

    Situacija Pagėgių savivaldybėje

    Pagėgių savivaldybėje situacija stebima nuolat, analizuojami hidrologiniai duomenys ir prognozės, o informacija apibendrinama kasdien. Toks stebėjimas leidžia anksčiau pastebėti tendencijas, kai vandens lygis ima kilti palaipsniui.

    Savivaldybė palaiko ryšį su seniūnijomis, vietos gyventojais ir tarnybomis, kad informacija pasiektų atsakingus asmenis operatyviai. Prireikus tai padeda greičiau organizuoti perspėjimą, pagalbą ir kitus veiksmus vietoje.

    Šiuo metu hidrometeorologinė situacija Lietuvoje vertinama kaip stabili. Nors kai kur fiksuojamas laipsniškas vandens lygio kilimas, reikšmingų ar pavojingų pokyčių kol kas nenustatyta.

  • Pagėgiuose ruošiamasi potvyniams: pareigūnai aplankė rizikos kaimus ir priminė 5 žingsnių planą

    Pagėgiuose ruošiamasi potvyniams: pareigūnai aplankė rizikos kaimus ir priminė 5 žingsnių planą

    Pagėgių savivaldybėje stiprinamas pasirengimas galimiems potvyniams: administracijos patarėja ir parengties pareigūnė Jūratė Mažutienė kartu su Pagėgių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku Alvydu Mikašausku bei Stoniškių seniūnijos seniūne Dalia Alkimavičiene vyko į potvynių rizikos teritorijas.

    Vizito metu aplankyti Plaškių ir Šunelių kaimų gyventojai, taip pat Krakeniškių kaimas, esantis teritorijoje, kuri potvynio metu gali būti užliejama. Pareigūnai su gyventojais aptarė, kaip realiai pasiruošti situacijai, kai pakilęs vanduo apriboja susisiekimą ir sutrikdo įprastas paslaugas.

    Didžiausias dėmesys skirtas būtiniausioms atsargoms: gyventojams priminta pasirūpinti geriamojo vandens ir ilgiau negendančio maisto rezervu, svarbiausiais vaistais, pirmosios pagalbos priemonėmis. Taip pat rekomenduota turėti alternatyvių apšvietimo šaltinių, atsarginių baterijų ir iš anksto įkrautus telefonus bei išorines baterijas, kad būtų galima palaikyti ryšį.

    Pažeidžiamiems asmenims, kuriems potvynio metu sudėtingiausia užtikrinti saugumą ir būtiną priežiūrą, rekomenduota iš anksto persikelti į saugesnes vietas. Gyventojams priminta, kad prireikus gali būti organizuojamas laikinas apgyvendinimas, o apie planuojamą išvykimą prašoma informuoti seniūniją.

    Susitikimuose pristatyta ir 5 žingsnių civilinės saugos programa, skirta aiškiai susiplanuoti veiksmus prieš ekstremalią situaciją ir jos metu. Kartu akcentuota gaisrų prevencijos svarba: gyventojams įteikti dūmų detektoriai ir informaciniai lankstinukai, kaip elgtis potvynio laikotarpiu, kai padidėja rizika dėl šildymo įrenginių, drėgmės ir elektros instaliacijos pažeidimų.

    Specialistai primena, kad potvynio grėsmė dažniausiai didėja staigiai kintant hidrologinėms sąlygoms, todėl svarbu nuolat sekti oficialius perspėjimus ir vietos institucijų informaciją. Praktika rodo, kad iš anksto parengtas veiksmų planas ir elementarios atsargos padeda išvengti didžiausio streso bei užtikrina saugumą pirmosiomis kritinėmis valandomis.

    Gyventojams taip pat priminta naudotis civilinės saugos informacija ir patikrintais patarimais, kurie padeda pasiruošti galimiems gamtiniams pavojams. Savivaldybė ragina nelaukti paskutinės minutės ir pasirengimą vertinti kaip kasmetinę rutiną, ypač gyvenantiems šalia upių ar žemesnėse vietovėse.

  • „Grinda“ plečia Vilniaus lietaus nuotekų tinklus: 15 mln. eurų šiemet ir 46 mln. iki 2029 metų

    „Grinda“ plečia Vilniaus lietaus nuotekų tinklus: 15 mln. eurų šiemet ir 46 mln. iki 2029 metų

    Vilniaus miesto tvarkymo bendrovė „Grinda“ skelbia tęsianti sostinės paviršinių nuotekų infrastruktūros modernizavimą. 2026 metais į lietaus nuotekų tinklų statybą ir atnaujinimą planuojama investuoti 15 mln. eurų, o iki 2029 metų bendra investicijų suma turėtų siekti 46 mln. eurų.

    Savivaldybės ir įmonės teigimu, tikslas aiškus: sumažinti gatvių užtvindymų riziką per intensyvias liūtis, apsaugoti infrastruktūrą ir gyventojų turtą bei užtikrinti sklandesnį eismą kritulių metu. Pastaraisiais metais ekstremalios liūtys miestuose tampa vis dažnesniu išbandymu, todėl prioritetas teikiamas vietoms, kur vanduo kaupiasi greičiausiai.

    Kas keisis mieste per liūtis?

    Vilniaus meras Valdas Benkunskas pabrėžia, kad investicijos nukreiptos į ilgalaikį atsparumą, o ne vien reakciją po potvynių. Pasak jo, stiprinami tinklai turi padėti miestui geriau atlaikyti trumpas, bet labai intensyvias liūtis, kurios dažnai sukelia didžiausius sutrikimus.

    „Kryptingai stiprindami tinklus, pereiname nuo reagavimo į pasekmes prie ilgalaikių sprendimų, kurie saugo miesto infrastruktūrą, gyventojų turtą ir kasdienį judėjimą“, – sakė Valdas Benkunskas.

    „Grindos“ vadovas Jonas Davidavičius akcentuoja, kad problema susijusi su istoriniu infrastruktūros atsilikimu nuo miesto plėtros. Jo teigimu, centralizuoti paviršinių nuotekų tinklai dengia tik apie 25 proc. Vilniaus, todėl daugelyje rajonų kritulių vanduo tiesiog neturi pakankamai kelių nutekėti.

    „Šiandien tik apie 25 proc. Vilniaus turi centralizuotus lietaus nuotekų tinklus, o kai kuriose vietose per liūtį vandens srautas per sekundę siekia dešimtis kubinių metrų – tokių kiekių neįmanoma suvaldyti be ilgalaikių ir kryptingų investicijų“, – sakė Jonas Davidavičius.

    Kur numatyti darbai ir didžiausi projektai?

    Šiemet didžioji investicijų dalis numatyta esamų tinklų remontui ir pralaidumo didinimui intensyvaus eismo gatvėse, kur per liūtis dažniausiai formuojasi vandens sankaupos. Tarp įvardijamų vietų – Savanorių prospektas, S. Konarskio, Gedvydžių, Taikos, L. Asanavičiūtės, Čiobiškio, V. Pietario ir Žemaitės gatvės.

    Tuo pačiu tęsiama tinklų plėtra Senamiestyje, kur darbai dėl tankios infrastruktūros ir paveldo reikalavimų dažnai yra lėtesni bei sudėtingesni. Minimos Trakų, Barboros Radvilaitės ir Maironio gatvės, taip pat modernizacijos poreikis Antakalnio, P. Vileišio, Juodojo kelio ir Vilniaus gatvėse.

    Vienas didžiausių suplanuotų projektų – Juodojo kelio teritorijoje, kur sprendiniai orientuoti į ekstremalias liūtis. Numatyta įrengti beveik 3 kilometrus magistralinių paviršinių nuotekų tinklų, didelės talpos kaupyklą ir nuotekų valymo įrenginius, kad ypač dideli vandens srautai būtų suvaldomi per trumpą laiką.

    Kokie iššūkiai stabdo atnaujinimą?

    „Grinda“ atkreipia dėmesį, kad darbai Vilniuje dažnai susiduria su praktiniais apribojimais: ribota erdvė po žeme, tankus kitų inžinerinių tinklų išsidėstymas ir statybų metu aptinkami archeologiniai radiniai. Tokiose vietose tenka stabdyti darbus, koreguoti projektus ir derinti sprendinius.

    Nepaisant to, įmonė teigia išlaikanti kryptį ir prioritetą teikianti sisteminiams projektams, kurie duoda didžiausią efektą potvynių rizikos mažinimui. Kaip pavyzdys minimi ankstesni darbai Kalvarijų gatvėje, kur įgyvendintas vienas stambiausių projektų – nutiesta daugiau nei 4,5 kilometro naujų tinklų.

    Taip pat nurodoma, kad per 2026 metus Vilniuje nutiesta daugiau nei 5 kilometrai naujų ir atnaujinta per 1 kilometrą esamų paviršinių nuotekų tinklų. Pasak „Grindos“, tai svarbus tempas miestui, kuriame lietaus nuotekų infrastruktūra ilgą laiką buvo plėtojama per lėtai, palyginti su urbanizacijos mastu.

    Įmonė primena ir apie Vilniaus tinklų mastą: Geležinio Vilko teritorijos baseine per stiprias liūtis gali susidaryti iki 26 kubinių metrų vandens per sekundę srautas, o giliausi tinklai kai kur įrengti net 18 metrų gylyje. Tokie skaičiai, pasak specialistų, paaiškina, kodėl miesto atsparumui būtinos ne pavienės priemonės, o nuoseklus kelių metų investicijų planas.

  • Tauragės Jovarų parkas po antrojo etapo: pasodinta 483 augalai, darbai tęsis iki 2026 metų

    Tauragės Jovarų parkas po antrojo etapo: pasodinta 483 augalai, darbai tęsis iki 2026 metų

    Baigtas antrasis etapas

    Tauragėje tęsiamas Jovarų parko projektas: užbaigti antrojo etapo darbai, kurių tikslas – kurti gamtai artimą ir klimato kaitai atsparesnę viešąją erdvę. Parkas įrengiamas etapais, o visas procesas planuojamas kelių metų trukmės.

    Tauragės rajono savivaldybės administracija nurodo, kad darbai apima ne tik želdinimą, bet ir teritorijos paruošimą, kad nauji augalai prigytų ir ilgainiui suformuotų tvarią želdynų struktūrą. Tokie projektai paprastai planuojami ilgam laikui, nes rezultatas pilnai atsiskleidžia tik po kelerių sezonų.

    Nuo grunto paruošimo iki sodinimo

    Per pirmąjį etapą buvo sutvarkyta apie 2 hektarų teritorija: frezuotas gruntas, pašalinta konkuruojanti augmenija ir menkaverčiai krūmai, išsaugant vertingus želdinius. Tuomet pradėtas sodinimas pagal patvirtintą želdinimo planą, o po darbų numatyta priežiūra, reikalinga sėkmingam prigijimui.

    Antrajame etape sutvarkytas sklypas, pašalinti savaiminiai želdiniai, paruoštas gruntas ir įsigyti bei pasodinti nauji augalai. Šio etapo sutarties vertė siekia 84 638,18 euro su PVM, o naujai pasodintų želdinių priežiūra numatyta dar vienerius metus.

    Skelbiama, kad visi sodinimo darbai turi būti atlikti iki 2026 metų balandžio 28 dienos. Per antrąjį etapą iš viso pasodinta 483 augalai, tarp jų ąžuolai, klevai, juodalksniai, beržai, gluosniai, liepos ir pušys, taip pat dekoratyvinės rūšys, pavyzdžiui, gledičijos.

    Parkas planuojamas pagal potvynių realybę

    Vienas svarbiausių projekto akcentų – prisitaikymas prie Jūros upės potvynių. Daugiau nei 80 proc. Jovarų parko teritorijos patenka į didelės potvynių rizikos zoną, kuri periodiškai užliejama, todėl augalų parinkimas ir želdynų struktūra turi atitikti tokias sąlygas.

    Projektuojant parką, prioritetas teikiamas rūšims, galinčioms atlaikyti ilgalaikį užliejimą, drėgmės svyravimus ir temperatūros pokyčius. Savivaldybės teigimu, būtent tokie sprendimai didina tikimybę, kad želdynai išliks gyvybingi ne tik įprastais metais, bet ir ekstremalesnėmis oro sąlygomis.

    Ilgalaikė vizija ir mastas

    Bendras sumanymas – suformuoti natūralią, mozaikos principu paremtą parko struktūrą, kai skirtingų rūšių grupės derinamos tarpusavyje, o pakraščiuose paliekami akcentiniai pavieniai medžiai. Tai leidžia kurti vizualiai įvairų kraštovaizdį ir kartu didinti atsparumą ligoms bei kenkėjams, kai vienos rūšies dominavimas nėra per didelis.

    Iš viso Jovarų parke planuojama pasodinti apie 1 900 medžių. Numatoma, kad apie 78 proc. sudarys lapuočiai, o apie 22 proc. – spygliuočiai, kad erdvė išliktų žalesnė ir šaltuoju sezonu.

    Projektas orientuotas ne vien į poilsio infrastruktūrą, bet ir į miesto bei upės santykį subalansuojantį kraštovaizdį. Įgyvendinus visus etapus, Jovarų parkas turėtų tapti tvariu pavyzdžiu, kaip želdynai gali būti planuojami atsižvelgiant į klimato kaitos keliamas rizikas.

  • Savivaldybėje aptarta potvynių prevencija: ką keis perspėjimo sistemos ir institucijų koordinavimas

    Savivaldybėje aptarta potvynių prevencija: ką keis perspėjimo sistemos ir institucijų koordinavimas

    Savivaldybėje įvyko susitikimas, skirtas potvynių prevencijai ir pasirengimui ekstremalioms situacijoms. Diskusijoje dalyvavo Nacionalinio krizių valdymo centro Situacijų valdymo biuro ir priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų atstovai.

    Susitikimo metu įvertinta šių metų potvynių situacija, aptarti pagrindiniai iššūkiai bei priemonės, kurios veikė efektyviausiai. Taip pat identifikuotos sritys, kuriose būtini patobulinimai, kad reagavimas būtų greitesnis ir aiškesnis.

    Dalis dėmesio skirta gyventojų informavimui ir perspėjimo sistemos tobulinimui, nes laiku pasiektas pranešimas dažnai lemia, ar žmonės spėja pasirūpinti turtu ir saugumu. Akcentuota, kad svarbu ne tik technologiniai sprendimai, bet ir aiški komunikacija, suprantami veiksmai bei atsakingų institucijų tarpusavio suderinamumas.

    Taip pat aptartos kritinės infrastruktūros apsaugos priemonės ir institucijų bendradarbiavimo stiprinimas, kad sprendimai būtų priimami be delsimo. Pabrėžta, jog savalaikis reagavimas, aiškus atsakomybių pasiskirstymas ir reguliarios pratybos yra vieni svarbiausių veiksnių, mažinančių potvynių padarinius.

    Artimiausiu metu planuojama parengti specialų pranešimą, kuris bus pristatytas Vyriausybei. Tikimasi, kad tai padės patvirtinti reikalingas priemones ir sustiprinti savivaldybės pasirengimą potvynių grėsmėms ateityje.

    Susitikime taip pat pabrėžta prevencijos svarba vietos lygmeniu, įskaitant gyventojų švietimą ir bendruomenių įsitraukimą. Sutarta, kad nuoseklus pasirengimas ir iš anksto suderinti veiksmai yra efektyviausias būdas sumažinti rizikas, kai vandens lygis kyla staiga.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.