CP v2

Tag: Potvyniai

  • Pietinis ciklonas smogs savaitgalį: Vakarų Lietuvoje per parą gali iškristi iki 70 mm lietaus

    Pietinis ciklonas smogs savaitgalį: Vakarų Lietuvoje per parą gali iškristi iki 70 mm lietaus

    Savaitgalį Lietuvą pasieks pietinis ciklonas, todėl daugelyje rajonų prognozuojami intensyvūs krituliai ir smarkėjantis vėjas. Specialistai įspėja, kad pavojingiausia situacija gali formuotis šalies vakaruose, kur per parą gali iškristi iki 40–70 mm lietaus.

    Toks kiekis prilygsta daugiau nei pusei rugpjūčio mėnesio kritulių normos, o realiame gyvenime tai reiškia greitai prisipildančius lietaus nuotekų tinklus ir staigiai kylančią vandens apkrovą žemiausiose vietose. Dėl to didėja tikimybė, kad vanduo ims kauptis kiemuose, gatvėse ir po viadukais.

    Kur slypi didžiausios rizikos?

    Esant smarkiam lietui, ypač jei jis užsitęsia ar kartojasi kelias valandas iš eilės, nuotekų sistemos dažnai nespėja priimti viso srauto. Didesnė rizika kyla tankiai užstatytose teritorijose ir ten, kur lietaus grotelės užneštos lapais, šakomis ar smulkiomis šiukšlėmis.

    Taip pat perspėjama dėl staigaus vandens lygio kilimo upėse ir ežeruose: net ramūs upeliai gali patvinti ir per trumpą laiką išplauti kelkraščius ar užlieti žemesnes kelių atkarpas. Vairuotojams patariama nevažiuoti per apsemtas vietas, nes vandens gylis dažnai būna apgaulingas.

    Ką rekomenduojama padaryti gyventojams?

    Prieš stipresnį vėją ir liūtis patariama sandariai uždaryti langus ir duris, o kiemuose, balkonuose ar terasose surinkti lengvai pakeliamus daiktus. Automobilių nereikėtų palikti prie aukštų medžių, taip pat po reklaminiais stendais ar šalia elektros linijų.

    Praktinis žingsnis, kuris dažnai apsaugo nuo užliejimo, yra lietaus nuotekų latakų ir vamzdžių patikrinimas bei išvalymas. Jei nutekėjimą blokuoja lapų sankaupos, šakos ar šiukšlės, vanduo gali pradėti bėgti į pastato konstrukcijas ar kauptis prie įėjimų ir rūsių.

    Išvykstant ilgesniam laikui rekomenduojama įsitikinti, kad užsuktas vanduo, išjungta elektra ir dujos, o durys bei langai užrakinti. Taip pat verta pasiteirauti kaimynų ir artimųjų, ypač vyresnio amžiaus žmonių, ar jiems nereikia pagalbos pasiruošiant prastėjančioms oro sąlygoms.

    Kaip suprasti įspėjimų terminus?

    Smarkiu lietumi paprastai laikomas 15–49 mm kritulių kiekis per 12 valandų ar trumpesnį laiką, o labai smarkiu lietumi – 50–80 mm per 12 valandų. Formuluotės „daug kur“ ar „daugelyje rajonų“ reiškia, kad reiškinys apims ne mažiau kaip 30 proc. teritorijos, o „vietomis“ – mažiau nei 30 proc.

    Sinoptikai ragina sekti atnaujinamas prognozes ir perspėjimus, nes ciklonų trajektorija ir intensyviausių kritulių juosta gali keistis. Tokiais atvejais net kelių dešimčių kilometrų poslinkis lemia, kurioje vietovėje liūtys bus stipriausios.

  • Tropikų liūčių sezonas gali vėluoti dvi savaites: mokslininkai įspėja dėl galingesnių audrų

    Tropikų liūčių sezonas gali vėluoti dvi savaites: mokslininkai įspėja dėl galingesnių audrų

    Klimato kaita reiškia ne tik vidutinės temperatūros kilimą, bet ir didesnį orų nepastovumą. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad būtent ekstremalūs reiškiniai, o ne metiniai vidurkiai, lemia didžiausią žalą žmonėms ir ūkiui.

    Naujas tyrimas rodo, kad tropikuose svarbų vaidmenį gali suvaidinti organizuotos audrų sankaupos, vadinamos mezomastelio konvekcinėmis sistemomis. Tai didžiuliai perkūnijų kompleksai, galintys apimti šimtus kilometrų ir tęstis valandų valandas, sukeldami staigius potvynius.

    Publikacijoje Nature Geoscience tyrėjai pritaikė didelės raiškos klimato modelį, kuris geriau atkuria tokių audrų struktūrą nei įprasti, stambesnio mastelio modeliai. Jų skaičiavimai parodė, kad esant dideliam atšilimo scenarijui, sezoninis tokių liūčių ciklas gali smarkiai pasikeisti.

    Skaičiavimuose audros susiformuodavo maždaug 10–15 dienų vėliau nei įprasta, o prasidėjus sezonui krituliai tapdavo gerokai intensyvesni. Tyrime nurodoma, kad liūčių stiprumas gali didėti apie 38–45 proc., nors tai nėra konkreti prognozė kiekvienam regionui, o jautrumo eksperimentas.

    Tyrėjai aiškina, kad svarbus veiksnys yra atmosferos cirkuliacija, įskaitant Hadley ląsteles, kurios perneša šilumą ir drėgmę tarp tropikų ir subtropikų. Šylant klimatui atmosfera gali kaupti daugiau drėgmės ir energijos, tačiau sezoniniai persitvarkymai vyksta lėčiau, todėl liūčių pikas nuslenka į vėlesnį laiką.

    Kai krituliai persikelia į trumpesnį ir vėlesnį laikotarpį, pasekmės gali būti ypač ryškios. Žemės ūkyje tai reiškia kitokius sėjos ir derliaus nuėmimo langus, vandens išteklių valdyme – didesnę sausrų riziką sezono pradžioje, o vėliau – staigius potvynius.

    Tyrimas primena ir ankstesnius pavyzdžius, kai organizuotos audrų sistemos sukeldavo didelio masto nelaimes. Pavyzdžiui, 2020 metais Sahelio regione liūtys paveikė daugiau nei 2 000 000 žmonių, sunaikino beveik 200 000 namų ir, kaip nurodo tyrimo autoriai, prisidėjo prie 417 mirčių 18 šalių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši sritis ypač svarbi todėl, jog daugelis tradicinių klimato modelių prastai atkuria būtent tas sistemas, kurios realiai atneša didžiausius kritulius. Didesnės raiškos modeliavimas leidžia geriau įvertinti ne tik, kiek lis per metus, bet ir kada lis bei kokio stiprumo bus liūtys.

    Kartu akcentuojama, kad blogiausio scenarijaus trajektorijos, naudotos jautrumo bandymuose, pastaraisiais metais vertinamos atsargiau dėl energetikos transformacijos ir spartėjančios atsinaujinančių išteklių plėtros. Vis dėlto net ir nuosaikesnio atšilimo sąlygomis ekstremalių kritulių stiprėjimas laikomas vienu patikimiausių klimato kaitos signalų.

  • Super El Ninjo stiprėja: JAV prognozės kelia klausimų dėl karščių, potvynių ir kainų šuolio

    JAV Klimato prognozių centras (CPC) vertina, kad tikimybė, jog El Ninjo iki metų pabaigos pasieks itin didelę, istoriškai retą stiprumo ribą, siekia apie 69 proc. Toks scenarijus didina riziką, kad reiškinys peraugs į vadinamąjį super El Ninjo, galintį pastebimai pakeisti orų modelius visame pasaulyje.

    El Ninjo – tai ne pavienė audra ar trumpalaikė anomalija, o platesnio ENSO ciklo Ramiajame vandenyne fazė, kai sušyla centrinė ir rytinė pusiaujo vandenyno dalis. Paprastai pasatams susilpnėjus šiltesnis vanduo slenka Amerikų link, o papildoma šiluma virš vandenyno perstumia lietaus zonas ir audrų kelius.

    Reiškinys neturi tikslaus grafiko ir dažniausiai kartojasi kas 2–7 metus, o jo trukmė ir stiprumas kinta. Pastarasis ryškesnis El Ninjo epizodas fiksuotas 2023–2024 metais, o dabartiniai signalai rodo galimą naują sustiprėjimo etapą.

    El Ninjo poveikis skirtinguose regionuose nevienodas, tačiau dažnai siejamas su didesne karščio ir sausros tikimybe Australijoje, Pietryčių Azijoje, dalyje Kanados ir šiaurinėse JAV teritorijose. Toks derinys didina miškų gaisrų riziką ir spaudžia vandens išteklius, o kai kuriose šalyse gali sutrikti ir įprastas kritulių režimas, įskaitant musonus.

    Tuo pat metu pietinėse JAV dalyse, Čilėje, Argentinoje bei kai kuriuose Rytų Afrikos regionuose dažniau pasitaiko drėgnesnės sąlygos, kurios didina potvynių grėsmę. Šie kontrastai yra vienas iš El Ninjo bruožų: tas pats šilumos impulsas Ramiajame vandenyne vienur sausina, kitur – smarkiai didina kritulių kiekį.

    Dar vienas dažnai stebimas efektas – pakitusi tropinių ciklonų dinamika. Atlante El Ninjo metais uraganų sezonas neretai būna ramesnis dėl didesnės vėjo šlyties, kuri trukdo audroms susiformuoti, tačiau tai nereiškia, kad pavienės audros negali būti itin žalingos.

    Stipresnis El Ninjo paprastai reiškia didesnę ekstremalių orų tikimybę, o tai tiesiogiai veikia energijos paklausą, žemės ūkį ir logistiką. Karščio bangos didina elektros poreikį vėsinimui, o sausros kai kuriose vietovėse mažina hidroelektrinių gamybą ir kelia papildomą apkrovą tinklams.

    Žemės ūkyje rizika ypač aktuali toms kultūroms, kurioms kenkia karštis ir kritulių trūkumas, todėl rinkos jautriai reaguoja į signalus apie galimus derliaus praradimus. Jei sutrinka maisto žaliavų pasiūla ar transporto grandinės, tai gali persiduoti į kainas, didindama infliacinį spaudimą.

    El Ninjo gali paveikti ir žvejybą, nes šiltesnis vanduo slopina šaltų, maistingų vandenų kilimą į paviršių, o tai mažina fitoplanktono kiekį ir keičia žuvų migraciją. Dėl to dalis rūšių pasitraukia į gilesnius vandenis ar įprastai vėsesnius regionus, o žvejybos rezultatai tampa mažiau prognozuojami.

    CPC vertinimai ir tarptautinių analitikų komentarai pabrėžia, kad šilumos anomalijos Ramiajame vandenyne gali turėti plataus masto pasekmių, pradedant karščio ir sausros epizodais, baigiant intensyvesniais liūčių periodais. Tokios prognozės ypač svarbios planuojant vandens išteklių valdymą, pasirengimą gaisrams, potvynių rizikos mažinimą ir energijos sistemos atsparumą.

    Ilgalaikėje perspektyvoje mokslininkai atkreipia dėmesį, kad El Ninjo metu į atmosferą iš vandenyno išsiskirianti šiluma gali prisidėti prie laikino pasaulinės temperatūros šuolio. Tai nereiškia, kad vien El Ninjo „sukuria“ klimato kaitą, tačiau jis gali sustiprinti jau vykstančio atšilimo poveikį ir padidinti rekordinių temperatūrų tikimybę.

    Sinoptikai ir klimato stebėsenos institucijos ragina vertinti signalus nuosekliai, nes net ir esant aukštai tikimybei galutinis reiškinio stiprumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vėjų ir vandenyno srovių dinamiką. Artėjant šaltojo sezono pabaigai ir metų pabaigai, prognozės bus tikslinamos pagal naujus stebėjimų duomenis.

  • „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    Vakarų JAV mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamuosius sniego rijikus – specifines karščio bangas, kurios pavasarį ir vasaros pradžioje staigiai paspartina kalnų sniego tirpsmą. Tyrimų duomenys rodo, kad tokių epizodų metu tirpsmo tempas gali būti beveik dvigubai didesnis nei įprastai.

    Šis reiškinys kelia nerimą regionams, kurių upės, ežerai ir vandens saugyklos priklauso nuo lėto, nuoseklaus vandens išsiskyrimo iš kalnuose sukaupto sniego. Kalnų sniego danga veikia kaip natūralus vandens rezervuaras: žiemą sukaupia kritulius, o šiltuoju metų laiku juos palaipsniui atiduoda.

    Kas išskiria šias karščio bangas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad ne kiekvienas pavasario atšilimas tampa sniego rijiku. Pagrindinis kriterijus yra bent trijų dienų laikotarpis, kai temperatūra laikosi mažiausiai 6 laipsniais Celsijaus aukščiau daugiametės normos, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio.

    Būtent šiltos naktys yra kritinis veiksnys, nes įprastai naktinis atvėsimas leidžia sniego paviršiui dalinai vėl sušalti ir pristabdo vandens skverbimąsi į gilesnius sluoksnius. Kai naktimis išlieka šilta, sniego danga netenka galimybės atsinaujinti, todėl tirpsmas pereina į spartesnę, sunkiau kontroliuojamą fazę.

    Beveik dvigubai spartesnis tirpsmas

    Publikacijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science Advances“, pateikiama išvada, kad įprastomis sąlygomis tirpsmo sezono metu sniegas netenka maždaug 9 milimetrų vandens ekvivalento per dieną. Sniego rijikų epizodais šis rodiklis išauga iki maždaug 17 milimetrų per dieną.

    Praktiškai tai reiškia, kad tas pats vandens kiekis, kuris įprastai į upes patektų per ilgesnį laiką, per karščio bangą išsilaisvina gerokai greičiau. Vandens ūkio sistemoms tai sudėtinga, nes infrastruktūra dažnai projektuojama prielaidai, kad tirpsmas bus tolygus ir užsitęsęs.

    Rizika: potvyniai ir sausros vienu metu

    Staigus tirpsmas per trumpą laiką gali padidinti potvynių riziką, ypač jei rezervuaruose nėra pakankamai laisvos talpos priimti netikėtą srautų šuolį. Toks scenarijus tampa dar pavojingesnis, kai sutampa su intensyviomis liūtimis ar jau įmirkusiu dirvožemiu.

    Kita medalio pusė yra sausra: karščio banga nesukuria papildomo vandens, ji tik paankstina jo patekimą į upes. Dėl to vėlyvą vasarą, kai vandens poreikis dažnai didžiausias, jo gali pritrūkti, nes natūralus sniego rezervuaras ištuštėja anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ryškiausi staigaus tirpsmo epizodai buvo fiksuojami ir per dideles sausras, įskaitant Kalifornijoje 2013–2015 metais. Tai rodo, kad ekstremalūs karščio epizodai gali dar labiau aštrinti vandens stygiaus pasekmes.

    Reiškinys dažnėja ir ankstėja

    Analizuojant ilgalaikius stebėjimus Vakarų JAV nustatyta, kad sniego rijikų paplitimas keičiasi šylant klimatui. Nuo XIX amžiaus vidurio šių epizodų arealas plečiasi, o patys reiškiniai pasireiškia anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius.

    Kalnų vakaruose, vadinamajame Mountain West regione, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio per metus paprastai būdavo fiksuojami keli tokie epizodai. Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyvesnė šių karščio bangų pradžia apsunkina planavimą, nes vandens ūkio sprendimai dažnai paremti istorine sezoniškumo logika.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir dar vieną problemą: dalis klimatinių ir hidrologinių modelių ne visada tiksliai atkuria trumpalaikius, bet labai staigius tirpsmo šuolius. Todėl geresnis sniego rijikų atpažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti srautus ir iš anksto paruošti vandens saugyklų valdymo scenarijus.

  • Filipinuose bręsta šiukšlių krizė: Manila skęsta atliekomis, valdžia ieško išeities per energiją

    Filipinų sostinės regioną, ypač Manilos metropoliją, pastarosiomis dienomis užklupo kritinė atliekų kaupimosi problema: šiukšlės užkemša vandens kelius, trukdo drenažui ir didina potvynių žalą. Situaciją apžiūrėjęs prezidentas Ferdinandas Marcosas jaunesnysis pripažino, kad mastas kelia rimtą nerimą, o valdžios institucijos ieško sprendimų, kurie veiktų ne tik „čia ir dabar“.

    Pagrindinė bėda – atliekos patenka į kanalus ir upelius, o prasidėjus intensyvesniam vandens srautui greitai pasiekia siurblines. Užsikimšus siurbliams, vanduo nebeišsiurbiamas, todėl užmirksta gatvės, lėčiau pasišalina liūčių vanduo ir išauga potvynių rizika, ypač tankiai apgyvendintose vietovėse.

    „Pažiūrėkite į tai. Ar tai neatrodo kaip kritinė situacija? Man atrodo, kad taip“, – sakė Ferdinandas Marcosas jaunesnysis.

    Prezidentas lankėsi prie „Diokno“ siurblinės teritorijos Pasajaus mieste, kur atliekų sankaupos buvo itin didelės. Pasak jo, net ir išvalytos vietos gali labai greitai vėl užsikimšti, jei šiukšlės ir toliau bus metamos į drenažo sistemą arba bus atnešamos vandens srautų.

    Filipinuose potvynių grėsmę sustiprina sezoninės liūtys ir musonai, o miesto infrastruktūra tampa pažeidžiama, kai drenažas priklauso nuo nenutrūkstamo siurblių darbo. Tokiose sąlygose net trumpas siurblinių sutrikimas gali reikšti užlietą kvartalą, sutrikusį eismą ir didesnę riziką gyventojų turtui bei sveikatai.

    „Jeigu mes viso to neišvalysime, siurblinė akimirksniu užsikemša – štai kiek šiukšlių ten patenka“, – sakė Ferdinandas Marcosas jaunesnysis.

    Kartu su prezidentu inspekcijoje dalyvavęs viešųjų darbų ministras Vince’as Dizonas situaciją pavadino šiukšlių krize. Jo teigimu, atliekos užblokavo svarbius vandens kelius sostinės regione, todėl kelių dienų intensyvūs krituliai sukėlė dar didesnius užtvindymus, o drenažo infrastruktūra dirbo ribotai.

    Valdžia pabrėžia, kad vien tik mechaninis valymas problemos neišsprendžia: kanalus galima išvalyti, tačiau be efektyvesnio atliekų surinkimo ir kontrolės jie vėl užanka. Dėl to vyriausybė sieja potvynių prevenciją su atliekų tvarkymo politika, nes šios sritys miestuose praktiškai neatskiriamos.

    Kaip vieną iš ilgesnio laikotarpio krypčių prezidentas įvardijo atliekų pavertimo energija projektus, kurie galėtų mažinti į sąvartynus keliaujančių šiukšlių kiekį ir kartu generuoti elektrą. Pasak jo, techninė programos dalis jau parengta, o dabar sprendžiami įgyvendinimo klausimai: kaip įtraukti vietos valdžias, kur statyti objektus ir kokiu principu bus superkama pagaminta elektra.

    Filipinų valdžios planuose numatoma organizuoti elektros supirkimo procesą, kad tokie objektai galėtų veikti kaip komerciškai pagrįsta sistemos dalis, o ne vienkartinė iniciatyva. Prezidentas teigė, kad pirmųjų apčiuopiamų rezultatų tikimasi per maždaug 1–1,5 metų, tačiau pabrėžė ir tai, kad skirtingiems regionams gali reikėti skirtingų sprendimų.

    Ekspertai paprastai akcentuoja, kad atliekų pavertimo energija projektai gali būti efektyvūs tik tada, kai lygiagrečiai stiprinamas rūšiavimas, kontrolė ir mažinamas į aplinką patenkančių atliekų srautas. Priešingu atveju didžiausia problema – šiukšlės vandens keliuose – išlieka, nes ją lemia kasdieniai gyventojų ir verslo įpročiai bei infrastruktūros pajėgumai.

  • Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Naujas mokslinis tyrimas kelia nepatogų klausimą: kai kurios tradicinės apsaugos nuo potvynių priemonės gali ne mažinti, o didinti didelių potvynių mastą. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus įsikišimas į upių sistemas neretai susilpnina natūralų gebėjimą sugerti perteklinį vandenį.

    Tyrime analizuota Jangdzės upės vidurupio potvynių istorija per maždaug 500 metų, sujungiant ežerų nuogulų duomenis, istorinius įrašus ir klimato rekonstrukcijas. Toks laikotarpis leido atskirti, kiek riziką lėmė klimato svyravimai, o kiek ilgalaikiai kraštovaizdžio pokyčiai.

    Kaip pylimai gali padidinti riziką?

    Jangdzė yra viena svarbiausių Azijos upių, o jos baseine gyvena šimtai milijonų žmonių, todėl nuo seno čia plėtota intensyvi potvynių kontrolė. Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad atitvėrus upę pylimais ji praranda ryšį su natūraliomis užliejamomis teritorijomis, kurios anksčiau veikė kaip amortizatorius.

    Istoriškai su upe susiję ežerai ir užliejamos lygumos per didelius vandens pakilimus perimdavo dalį srauto ir laikinai jį sukaupdavo. Kai tokios erdvės nusausinamos, užstatomos ar hidrotechniškai atskiriamos, daugiau vandens lieka pagrindinėje vagoje, todėl vandens lygis kyla sparčiau ir aukščiau.

    Skaičiavimai rodo, kad pylimų statyba galėjo padidinti rimtų potvynių mastą vidutiniškai apie 18 proc. Papildomai, ežerų ir kitų natūralių vandens kaupimo teritorijų praradimas siejamas su dar maždaug 8 proc. didesne rizika.

    Klimato kaita ir žmogaus pėdsakas

    Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis potvynių dažnio ir ekstremalumo veiksnys yra klimato kaita ir ilgalaikiai kritulių bei temperatūrų svyravimai. Vis dėlto žmogaus pakeistas kraštovaizdis gali lemti, kad tos pačios liūtys sukelia didesnę žalą, nes vandeniui tiesiog nebelieka kur saugiai išsilieti.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai nereiškia visiško infrastruktūros beprasmiškumo. Problema ta, kad sprendimai, saugantys vieną teritoriją, gali perkelti riziką žemupio kryptimi arba sukurti didesnę stichijos bangą ten, kur erdvė upės vandeniui yra labiausiai apribota.

    Kodėl ši žinia svarbi ir Europai?

    Šios išvados aktualios ne vien Kinijai: daugelyje šalių vyksta diskusija, ar vien pylimų ir upių reguliavimo pakanka, kai ekstremalūs krituliai kartojasi vis dažniau. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, grąžinantys upėms dalį natūralios erdvės, atkuriantys šlapynes ir saugantys užliejamas teritorijas.

    Tokios priemonės dažnai vadinamos gamta paremtais sprendimais, nes jos remiasi natūralia hidrologija: vanduo ne tik nukreipiamas, bet ir sulaikomas ten, kur žala mažiausia. Tyrimas primena, kad potvynių valdymas turi būti planuojamas viso baseino mastu, o ne tik atskiromis atkarpomis.

    Ekspertai įspėja, kad ateityje svarbiausiu kriterijumi taps ne vien apsaugos statinių aukštis, bet ir tai, kiek regione išliko natūralių vandens kaupimo zonų. Kuo mažiau tokių teritorijų, tuo didesnė tikimybė, kad net ir gerai prižiūrimi pylimai taps ne barjeru, o papildomu rizikos stiprintuvu.

  • El Ninjo smogia vis stipriau: meteorologai perspėja dėl rekordinių karščių, liūčių ir potvynių

    El Ninjo smogia vis stipriau: meteorologai perspėja dėl rekordinių karščių, liūčių ir potvynių

    El Ninjo yra natūralus klimato reiškinys, susijęs su neįprastai įšilusių paviršinių vandenų plotu centrinėje ir rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje. Šis įšilimas keičia atmosferos cirkuliaciją, todėl pasaulyje persiskirsto krituliai ir didėja ekstremalių orų tikimybė.

    Pastaraisiais mėnesiais stebėjimai rodė greitą vandenyno paviršiaus temperatūros kilimą pagrindiniuose regionuose, nuo kurių priklauso El Ninjo stiprumas. Pasaulio meteorologai pabrėžia, kad reiškinys gali toliau stiprėti, o didžiausia jo įtaka dažnai pasireiškia metų pabaigoje ir šaltuoju sezonu.

    Kodėl šis ciklas kelia daugiau nerimo?

    Didžiausia rizika kyla dėl dviejų veiksnių sutapimo: natūralaus El Ninjo ir ilgalaikio žmogaus sukelto globalinio atšilimo. Kai bazinė pasaulio temperatūra jau yra aukšta, papildomas šilumos impulsas iš vandenyno didina rekordų tikimybę tiek sausumoje, tiek jūrose.

    Pasaulio meteorologijos organizacija ne kartą akcentavo, kad stipresnis El Ninjo paprastai didina karščio bangų, sausros ir ekstremalių kritulių tikimybę. Tai nereiškia, kad visur bus vienodos pasekmės, tačiau bendras fonas tampa pavojingesnis ir sunkiau prognozuojamas.

    Kur tikėtini didžiausi padariniai?

    Istoriškai ryškesnės El Ninjo pasekmės dažnai juntamos Pietryčių Azijoje, Australijoje, kai kuriose Pietų Amerikos dalyse ir pietinėje Afrikoje. Vienur didėja sausros ir gaisrų rizika, kitur išauga liūčių, nuošliaužų ir potvynių tikimybė.

    Europa taip pat nėra izoliuota nuo šių procesų, nes pasikeitusi pasaulinė cirkuliacija gali koreguoti audrų kelius ir kritulių pasiskirstymą. Lietuvoje tai dažniau siejama ne su tiesioginiu tropikų karščiu, o su didesne tikimybe sulaukti nepastovių, kontrastingų orų epizodų, kai per trumpą laiką iškrenta daug kritulių.

    Poveikis maistui ir kainoms

    Meteorologai ir rizikų analitikai atkreipia dėmesį į galimą poveikį žemės ūkiui: karštis, sausra arba per gausūs krituliai gali mažinti derlių ir prastinti produkcijos kokybę. Ankstesni stiprūs El Ninjo epizodai kai kuriose šalyse buvo siejami su pagrindinių kultūrų derliaus svyravimais ir kainų kilimu tarptautinėse rinkose.

    Vis dėlto galutinis poveikis priklausys ne vien nuo vandenyno temperatūros, bet ir nuo atmosferos reakcijos bei kitų klimato veiksnių, įskaitant regionines jūrų sroves ir vėjus. Dėl to ekspertai pabrėžia pasirengimo svarbą: ankstyvas perspėjimas, vandens išteklių planavimas ir infrastruktūros atsparumas tampa kritiškai reikalingi.

    „Įžengėme į laikotarpį, kai ekstremalių orų rizika daugelyje regionų yra padidėjusi, o dalis pasekmių gali būti sustiprintos dėl bendro klimato šiltėjimo“, – teigia Pasaulio meteorologijos organizacijos atstovai.

  • Kinija per potvynį parodė tikrą „transformerį“: ši barža per 10 minučių evakuoja šimtus

    Kinija per potvynį parodė tikrą „transformerį“: ši barža per 10 minučių evakuoja šimtus

    Kinijos pietuose, Guangxi autonominiame regione, po itin gausių kritulių ir taifūno sukeltų potvynių gelbėtojai pasitelkė nestandartinę techniką. Guigango mieste vanduo apsėmė Guangxi logistikos profesinio ir techninio koledžo teritoriją, o dalis pastatų atsidūrė beveik penkių metrų vandens sluoksnyje.

    Iš pradžių evakuacijai buvo naudojamos įprastos gelbėjimo valtys ir mažesni šturminiai kateriai, tačiau jų talpa tapo rimtu ribojimu. Dėl to žmonių išgabenimas vyko lėtai, ypač kai vienu metu reikia perkelti daug nukentėjusiųjų ir atsivežti būtiną įrangą.

    Situaciją pakeitė valstybinės gelbėjimo grupės China Anneng Construction Group į nelaimės zoną atsiųstos trys sunkios savaeigės pontoninės baržos. Jos leido vienu reisu perkelti šimtus žmonių, todėl koledže buvę asmenys buvo evakuoti gerokai greičiau, nei tai būtų įmanoma vien su mažomis plaukiojimo priemonėmis.

    Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning šią konstrukciją pavadino „tikru Kinijos transformeriu“, akcentuodama jos pritaikomumą krizių valdymui. Tokia retorika atspindi ir platesnę tendenciją, kai ekstremalių situacijų technologijos viešai pristatomos kaip strateginis valstybės pasirengimo elementas.

    Panaudota barža yra apie 60 metrų ilgio ir 8 metrų pločio. Gamintojo duomenimis, ji vienu metu gali gabenti daugiau nei 500 keleivių, o maksimalus keliamasis pajėgumas viršija 66 tonas.

    Skirtingai nei tradicinės baržos, kurias dažniausiai tenka vilkti, ši platforma turi nuosavą variklį. Net ir pilnai pakrauta ji gali judėti maždaug 10,8 kilometro per valandą greičiu, todėl gelbėtojai nepriklauso nuo papildomų vilkikų ar sudėtingos logistikos.

    Didžiausias privalumas gelbėjimo darbuose yra greitas parengimas: modulinė konstrukcija leidžia atgabenti dalis ir vietoje surinkti veikiančią platformą per kiek daugiau nei 10 minučių. Toks greitis svarbus, kai vanduo kyla, o evakuacijos langas trumpėja dėl srovių, šiukšlių ir riboto matomumo.

    Platformą gamina China Harzone Industry Corporation, priklausanti valstybiniam koncernui China State Shipbuilding Corporation. Gamintojas teigia, kad sprendimas sukurtas darbui sudėtingomis sąlygomis, įskaitant aukštikalnes ir itin žemų temperatūrų zonas, todėl jis gali būti naudojamas ne tik pietų Kinijos potvyniuose.

    Tokio tipo savaeigės pontoninės sistemos praverčia ne vien evakuacijai. Jos gali būti naudojamos laikinoms perėjoms įrengti, gabenti sunkią gelbėjimo įrangą, tiekti atsargas atkirstoms teritorijoms ar perkelti techniką ten, kur keliai nuplauti ir tiltai sugadinti.

    Kinija panašias platformas krizių valdyme naudoja mažiausiai nuo 2020 metų, o pastaraisiais metais didesnį dėmesį skiria greitai dislokuojamai infrastruktūrai. Prie to prisideda dažnėjantys ekstremalūs krituliai ir staigūs potvyniai, kurie, klimato kaitai stiprėjant, vis dažniau verčia ieškoti ne tik perspėjimo, bet ir spartaus reagavimo sprendimų.

  • Mokslininkų 2100 metų žemėlapis: kylantis jūros lygis keičia pakrantes ir valstybių ribas

    Jūros lygis kyla greičiau, nei buvo manyta dar prieš kelis dešimtmečius, o tai iki 2100 metų gali iš esmės perbraižyti pasaulio pakrantes. Mokslininkų sudaromi rizikos žemėlapiai rodo, kad labiausiai pažeidžiamos bus žemai virš jūros iškilusios salų valstybės ir tankiai apgyvendinti deltų regionai.

    NASA palydoviniai matavimai fiksuoja aiškią tendenciją: pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinio jūros lygio kilimo tempas paspartėjo. Priežastys dvi: šylantis vandenynas plečiasi, o ledynai ir ledo skydai Grenlandijoje bei Antarktidoje netenka masės, papildydami vandenynus vandeniu.

    Didžiausia grėsmė tenka mažoms salų valstybėms, kurių vidutinis aukštis virš jūros lygio yra vos keli metrai ar net mažiau. Tokiose šalyse pakanka santykinai nedidelio vidutinio jūros lygio kilimo, kad dažnėtų audrų potvyniai, sūrus vanduo skverbtųsi į gėlo vandens telkinius, o dirvožemis taptų mažiau tinkamas žemdirbystei.

    Ypač dažnai minimos Maldyvų ir Kiribačio perspektyvos: net jei dalis teritorijos formaliai išliktų, gyvenimas gali tapti ekonomiškai ir fiziškai neįmanomas dėl infrastruktūros pažeidžiamumo, pakrančių erozijos ir gėlo vandens trūkumo. Dėl to diskusijose vis dažniau kalbama ne tik apie „užliejimą“, bet ir apie priverstinę migraciją bei valstybingumo tęstinumą.

    Ramiajame vandenyne padėtį sunkina tai, kad daugelis bendruomenių gyvena visai šalia kranto. Tyrimai yra fiksavę atvejus, kai nedidelės salos per pastaruosius dešimtmečius nunyko, o pakrantės atsitraukė, todėl kai kur jau dabar svarstomi perkėlimo planai.

    Jūros lygio kilimo poveikis neapsiriboja salomis. Labai pažeidžiami yra dideli pakrančių miestai ir deltų regionai, kur gyventojų tankis didelis, o žemės aukštis virš jūros lygio mažas, todėl net nedidelis papildomas vandens lygis gali reikšmingai padidinti potvynių riziką.

    Didelės rizikos zonos dažnai siejamos su Pietų ir Rytų Azijos pakrantėmis, įskaitant tankiai gyvenamas teritorijas Kinijoje, Bangladeše ir Indijoje. Čia potvynių padariniai gali paliesti dešimtis milijonų žmonių, ypač jei kartu stiprėja ekstremalūs krituliai ir ciklonai.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Džakarta, kur problemą didina ne tik kylantis jūros lygis, bet ir miesto sėdimas dėl intensyvaus požeminio vandens naudojimo. Indonezija jau priėmė sprendimus dėl sostinės perkėlimo į Nusantrarą Borneo saloje, siekdama sumažinti ilgalaikę riziką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinis poveikis priklausys ne tik nuo klimato scenarijų, bet ir nuo prisitaikymo priemonių. Apsauginiai pylimai, krantinių stiprinimas, natūralių pakrančių buferių atkūrimas ir griežtesnis teritorijų planavimas kai kuriais atvejais gali reikšmingai sumažinti žalą.

    Nyderlandai dažnai minimi kaip pavyzdys, kaip ilgalaikės investicijos į apsaugos sistemas ir vandens valdymą leidžia gyventi teritorijose, kurios istoriškai yra žemiau jūros lygio. Vis dėlto tokios priemonės brangios, todėl labiausiai pažeidžiamos valstybės ir bendruomenės dažnai turi mažiausiai išteklių apsisaugoti.

    Ekspertai pabrėžia, kad kuo anksčiau mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir planuojamas prisitaikymas, tuo mažesnė tikimybė, kad iki amžiaus pabaigos daliai regionų teks susidurti su nevaldoma, chaotiška migracija ir nuolatiniais potvyniais.

  • Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Japonijos patirtis Vietname: „JICA“ ir UNESCO projektai keičia pasirengimą potvyniams

    Infrastruktūra, kuri stabdo griūtis

    Vietnamas stiprina atsparumą stichinėms nelaimėms, perimdamas Japonijoje išbandytus sprendimus, kurie padeda suvaldyti potvynių ir nuošliaužų žalą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Son La provincijoje pradėjusi veikti pirmoji šalyje Sabo užtvanka, skirta sulaikyti akmenis ir nuolaužas per liūtis, bet praleisti vandenį.

    Tokių konstrukcijų idėja gimė Japonijoje, kur kalnuotose teritorijose dažni staigūs srautai ir nuošliaužos. Vietnamo Nam Pam upės baseine planuojama įrengti 12 panašių statinių, kad rizikingose vietovėse būtų sumažinta žalos tikimybė ir apsaugotos gyvenvietės bei keliai.

    Trys atramos: planavimas, apsauga, perspėjimas

    Japonijos nelaimių prevencijos modelis dažnai apibūdinamas trimis atramomis: apsauginė infrastruktūra, žemėnaudos ir teritorijų planavimas bei ankstyvojo perspėjimo sistemos. Tokia logika remiasi ne vien statybomis, bet ir tuo, kur ir kaip leidžiama plėtra, kokie evakuacijos maršrutai numatomi, kaip informuojami gyventojai.

    Šis požiūris Vietname įgauna praktinę formą per projektus, kuriuos remia Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūra JICA ir partneriai. Stiprėjant ekstremalių reiškinių dažniui, prioritetu tampa ne tik reagavimas po įvykio, bet ir pasirengimas jam dar iki audrų sezono.

    Žemėlapiuose ir mokyklose – realūs pokyčiai

    Nghe An provincijoje, kuri dažnai nukenčia nuo potvynių, Japonijos ir UNESCO bendradarbiavimas orientuotas į rizikų žemėlapių atnaujinimą bei aiškesnį pavojų vertinimą. Tokie žemėlapiai padeda savivaldai ir bendruomenėms geriau planuoti, kur pirmiausia reikalingos apsaugos priemonės, o kur – aiškūs evakuacijos sprendimai.

    Kita kryptis – mokyklų evakuacijos pratybos ir švietimas apie rizikas, kad vaikai ir darbuotojai kritiniu metu žinotų, ką daryti. Skaičiuojama, kad priemonės tiesiogiai turėtų pasiekti apie 15 000 žmonių, o netiesioginė nauda – platesnė, nes įgūdžiai ir praktikos paprastai plinta per šeimas ir bendruomenes.

    Infrastruktūriniai projektai apima ir miestų kasdienybę: Hanojuje veikia nauja nuotekų valykla, sukurta su Japonijos technine ir finansine parama. Skelbiama, kad prie nuotekų tvarkymo tinklo ji padeda prijungti apie 1 000 000 gyventojų, o tai svarbu tiek visuomenės sveikatai, tiek aplinkosaugai, ypač liūčių metu, kai senos sistemos patiria didžiausią apkrovą.

    Ekspertai pabrėžia, kad atsparumas nelaimėms kuriamas nuosekliai: vien užtvankų nepakanka, jei nėra laiku pateikiamų perspėjimų, aiškių planų ir gyventojų pasirengimo. Todėl Japonijos patirtis Vietname diegiama kaip visuma – nuo inžinerinių sprendimų iki mokymų ir rizikų valdymo kultūros.