CP v2

Tag: Potvyniai

  • Tyrimas įspėja: daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių grimzta – potvynių rizika auga kasmet

    Tyrimas įspėja: daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių grimzta – potvynių rizika auga kasmet

    Daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių teritorijų žemės paviršius leidžiasi greičiau nei 1 milimetras per metus, rodo Tuftso universiteto ir Virginia Tech mokslininkų analizė. Toks lėtas, bet nuoseklus grimzdimas pakrantėse didina potvynių riziką ir spartina infrastruktūros dėvėjimąsi.

    Tyrėjai įvertino per 190 mln. vertikalaus žemės judėjimo matavimų taškų, daugiausia gautų palydovine radaro interferometrija. Duomenys apėmė 2007–2020 metų laikotarpį ir parodė, kad grimzdimas daugelyje vietovių yra paplitęs reiškinys, o ne pavienės išimtys.

    Didžiausias grimzdimas fiksuotas JAV Persijos įlankos pakrantėje, tačiau reiškinys beveik visur sutinkamas ir rytinėje pakrantėje. Kai kuriose vakarinės pakrantės vietose, priešingai, registruotas nedidelis kilimas, kurį gali lemti regioninė geologija ir tektoniniai procesai.

    Skaičiai rodo ir skirtumus tarp regionų: apie 43 proc. pakrantės teritorijų grimzta maždaug 2 milimetrais ar daugiau per metus, o maždaug 23,3 proc. – apie 3 milimetrais ar daugiau per metus. Nors metiniai dydžiai atrodo nedideli, per dešimtmečius jie susikaupia ir gali reikšmingai pakeisti vietovių atsparumą audroms bei potvyniams.

    „Nacionaliniu mastu 71,5 proc. pakrančių teritorijų grimzta greičiau nei 1 milimetras per metus, o didžiausi tempai fiksuojami Persijos įlankos pakrantėje“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad grimzdimas retai veikia izoliuotai: jis susideda su jūros lygio kilimu, audrų sukeliamomis bangomis ir intensyvesnėmis liūtimis, todėl didėja bendras užliejimo pavojus. Tai reiškia, kad net ir tos vietovės, kurios anksčiau potvynių grėsmę vertino kaip vidutinę, ateityje gali atsidurti aukštesnės rizikos zonoje.

    Tyrime įvardijamos kelios pagrindinės grimzdimo priežastys. Dalį jų lemia natūralūs geologiniai procesai, pavyzdžiui, minkštų nuogulų susispaudimas deltose ir pelkėtose teritorijose bei ilgalaikis Žemės plutos prisitaikymas po ledynmečio.

    Kita dalis veiksnių siejama su žmogaus veikla, ypač intensyviu požeminio vandens siurbimu miestams, pramonei ir žemės ūkiui. Nors šiame darbe konkrečiai nevertinta, kiek grimzdimą kiekvienoje vietoje nulemia vandens išgavimas, ankstesni tyrimai rodo, kad tai gali būti vienas svarbiausių paspartinančių veiksnių kai kuriose pakrantėse.

    Tyrėjai taip pat įvertino galimą poveikį gyventojams: jų skaičiavimu, JAV pakrančių surašymo teritorijose zonose, kuriose grimzdimas įvairaus lygio, gyvena apie 84,3 mln. žmonių. Tokie mastai reiškia, kad tai ne vien aplinkosauginė, bet ir socialinė bei ekonominė problema.

    „Žemės grimzdimas nevyksta atskirai: jis dažnai sąveikauja su klimato ekstremumais ir žemėnauda, sudarydamas grįžtamojo ryšio kilpas, kurios gali sustiprinti ir pavojus, ir pažeidžiamumą“, – rašo autoriai.

    Praktinės pasekmės gali būti plataus masto: nuo dažniau užliejamų gatvių ir per žemai atsiduriančių nuotekų sistemų iki didesnio spaudimo pylimams, krantinėms, keliams, tiltams, pastatams ir vamzdynams. Tyrėjai primena, kad tokie procesai gali mažinti apsauginių statinių efektyvumą, ypač per ekstremalius reiškinius.

    Mokslininkai ragina grimzdimo duomenis sistemingai įtraukti į pakrančių planavimą, rizikų vertinimą ir infrastruktūros investicijų sprendimus. Jų teigimu, vienodo recepto visiems regionams nėra, todėl būtinos vietovėms pritaikytos priemonės, paremtos nuolat atnaujinamais stebėjimais.

  • Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Florencijoje rugsėjo 17 dieną praūžusi stipri liūtis per trumpą laiką sukėlė vietinius užtvindymus ir pasiekė dalį svarbiausių miesto kultūros objektų. Per vieną valandą iškrito daugiau kaip 45 milimetrai kritulių, todėl kai kuriose vietose vanduo ėmė skverbtis į pastatus.

    Didžiausias dėmesys krypo į „Uffizi“ galeriją, kur po vienos salės stoglangiu pastebėtas pratekėjimas. Muziejus pranešė, kad vanduo aptaškė išorinį apsauginio stiklo sluoksnį, dengiantį Caravaggio darbą Bacchus ir kitus toje erdvėje eksponuojamus XVII amžiaus kūrinius.

    „Apžiūros metu jokios žalos meno kūriniams nenustatyta, o salė lankytojams bus atverta įprastu laiku“, – teigiama „Uffizi“ pranešime.

    Italijos žiniasklaida rašė, kad lankytojų akivaizdoje paveikslo vaizdas trumpam atrodė išsiliejęs, ant apsauginio stiklo matėsi vandens srovelių pėdsakai. Muziejaus atstovai pabrėžė, kad saugojimo sistema su apsauginiais stiklais atliko savo funkciją, o situacija suvaldyta greitai.

    Vanduo pateko ir į istorinius Palazzo Pitti rūmus, kurie laikomi vienu svarbiausių renesanso laikotarpio architektūros kompleksų Florencijoje. Pranešta apie užlietą dalį Palatino galerijos ir Modernaus meno galerijos grindų, o kai kurios erdvės laikinai atitvertos dėl saugumo.

    Kol kas nebuvo aiškiai įvardyta, kaip tiksliai lietaus vanduo pateko į vidų: svarstoma, ar tai galėjo lemti atviri langai, ar senesnės pastato konstrukcijos ir sandarumo problemos. Profesinių sąjungų atstovai ragino kuo greičiau įvertinti pastatų būklę, nes panašūs ekstremalūs krituliai regione kartojasi vis dažniau.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad staigūs intensyvūs lietūs tampa rimtu iššūkiu istoriniams Europos miestams: senoji infrastruktūra ir pastatų apsauga ne visada pritaikyta tokiai apkrovai. Muziejai ir paveldo institucijos vis dažniau investuoja į drėgmės kontrolę, stogų ir stoglangių sandarinimą bei operatyvaus reagavimo planus, kad sumažintų riziką kolekcijoms.

  • Potvynis atkirto Krescento salą Kenijoje: mokslininkai po 5 metų fiksuoja pokyčius ekosistemoje

    Kenyos Naivašos ežere esanti Krescento sala yra privatus rezervatas ir turistų traukos vieta, tačiau jos ekosistemai pastaraisiais metais teko netikėtas išbandymas. Pakilus vandens lygiui, anksčiau sausros metu atsirasdavęs natūralus sausumos „tiltas“ į žemyną dingo, o gyvūnų migracija nutrūko.

    Pokytis įvyko 2020 metais, kai po gausių kritulių ir ilgalaikių hidrologinių svyravimų vanduo užliejo perėją. Nuo tada ji taip ir nebeatsivėrė, todėl zebros, žirafos, impalos, vandens ožiai ir kiti stambūs žolėdžiai liko saloje be galimybės grįžti į platesnes ganyklas.

    2025 metais mokslininkė Paige Czernisky iš Šv. Jurgio universiteto su kolegomis saloje atliko kelių dienų lauko tyrimą. Komanda vertino, kaip ilgalaikė izoliacija veikia gyvūnų būklę, populiacijų dinamiką ir pačią buveinę.

    Tyrėjai nustatė, kad stambiems žolėdžiams tenka išgyventi ribotuose ganyklų plotuose, o natūrali pusiausvyra keičiasi. Plėšrūnai iš žemyno, kurie įprastai reguliuotų žolėdžių gausą ir silpnesnių individų atranką, į salą nepatenka, todėl populiacijos gali augti sparčiau, nei leidžia maisto ištekliai.

    Mokslininkai taip pat įspėja apie didesnę ligų plitimo riziką, kai daug gyvūnų telkiasi nedidelėje teritorijoje. Vietos gidų užrašuose minimas galimas Tomsono gazelių skaičiaus mažėjimas, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimų, kurie gali būti susiję su infekcija.

    Tokie atvejai primena, kad izoliuotos ekosistemos ypač jautriai reaguoja į staigius pokyčius, o pasekmės gali išryškėti tik po kelerių metų. Kai nutrūksta migracija ir pasikeičia plėšrūnų bei žolėdžių santykis, grandininė reakcija paliečia ir augaliją, ir gyvūnų sveikatą, ir visos teritorijos atsparumą.

    Mokslininkų vertinimu, ilgalaikė stebėsena būtų būtina norint tiksliau suprasti, ar saloje jau prasidėjo negrįžtami buveinės pokyčiai. Praktiniai sprendimai, tokie kaip kontroliuojamas gyvūnų perkėlimas ar populiacijos valdymas, tokiose vietose paprastai svarstomi tik remiantis nuosekliais duomenimis ir atsižvelgiant į rezervato apsaugos tikslus.

  • Vienas 1998 metų potvynis Kinijoje pakeitė milu elnių likimą: kaip rūšis grįžo į laukinę gamtą

    Retos milu elnių, dar vadinamų Dovydo elniais, istorijoje lūžiu tapo ne planuota apsaugos programa, o stichija. Kinijoje XX amžiaus pradžioje ši rūšis praktiškai išnyko laukinėje gamtoje dėl buveinių nykimo, intensyvios medžioklės ir aplinkos pokyčių.

    Rūšį išsaugoti padėjo nelaisvėje laikomos bandos ir vėlesnis grąžinimas į saugomas teritorijas. 1985 metais milu elniai, atgabenti iš Anglijos, buvo apgyvendinti Pekino milu parke, o XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pradėta kryptingai formuoti nauja populiacija prie Jangdzės upės.

    1991 metais buvo įkurtas Hubei Shishou milu nacionalinis gamtos rezervatas, o 1993–1994 metais į jį perkelti 64 gyvūnai. Tikėtasi, kad griežta apsauga ir kontroliuojama aplinka leis stabiliai didinti skaičių, tačiau gamta scenarijų pakoregavo savaip.

    1998 metų gegužę regioną užklupo stiprus potvynis: pakilus vandeniui dalis aptvarų ir natūralių užtvarų tapo nebeveiksmingos. 36 milu elniai ištrūko iš rezervato, persikėlė per patvinusią Jangdzę ir pasiekė šlapynes, kur jų sugrąžinti jau nepavyko.

    „Pabėgimas tapo atspirties tašku natūraliai populiacijos raidai už saugomos teritorijos ribų“, – teigiama tyrėjų aprašyme, kuriame analizuota vėlesnė bandos plėtra.

    Mokslininkų vertinimu, būtent šis netikėtas persikėlimas sudarė sąlygas formuotis savarankiškai laukinei populiacijai. Elniai ėmė naudoti mozaikiškas buveines, judėti tarp atskirų plotų ir įsitvirtinti vadinamuosiuose pereinamuosiuose taškuose, kur pakako maisto ir slėptuvių.

    Iki 2009 metų pabaigos laukinėje gamtoje jau buvo suskaičiuota daugiau nei 500 savarankiškai gyvenančių milu elnių, įskaitant palikuonis. Vėliau populiaciją paveikė ligos protrūkis 2010 metų vasarį–kovą, todėl skaičius sumažėjo.

    Iki 2012 metų pabaigos apie 300 laukinių milu elnių gyveno keliomis izoliuotomis grupėmis prie Dongtingo ežero rytinio ir pietinio pakraščio. Šis pavyzdys išryškino, kad vien apsauga rezervate ne visada yra galutinis tikslas, o kartais lemiamu veiksniu tampa galimybė rūšiai įsitvirtinti natūraliose buveinėse.

    Gamtosaugininkams ši istorija svarbi ir platesniame kontekste: ji primena, jog rūšių atkūrimo programose būtina vertinti ne tik veisimą nelaisvėje, bet ir buveinių vientisumą, migracijos koridorius bei rizikas, susijusias su ekstremaliais orais. Klimato kaita didina potvynių ir kitų stichijų dažnį, todėl tokie įvykiai gali ir netikėtai padėti, ir sukelti naujų grėsmių, pavyzdžiui, ligų plitimą ar buveinių fragmentaciją.

  • Liūtis Florencijoje užliejo muziejus: vanduo pateko į Uffizi ir istorinio Palazzo Pitti sales

    Liūtis Florencijoje užliejo muziejus: vanduo pateko į Uffizi ir istorinio Palazzo Pitti sales

    Florencijoje rugsėjo 17 dieną per trumpą laiką iškritusi itin smarki liūtis sukėlė potvynius ir sutrikdė kelių istorinių objektų darbą. Vietos tarnybų duomenimis, per maždaug vieną valandą iškrito daugiau kaip 45 milimetrai kritulių, todėl dalyje miesto gatvių vanduo kaupėsi greičiau, nei spėjo pasišalinti per lietaus nuotekų sistemą.

    Didžiausias dėmesys šįkart nukrypo į Florencijos muziejus ir rūmus, nes vanduo pateko į Uffizi galeriją ir Palazzo Pitti. Incidentas dar kartą priminė, kad ekstremalūs krituliai, vis dažniau fiksuojami Europoje, kelia riziką ne tik infrastruktūrai, bet ir kultūros paveldui.

    Vanduo Uffizi salėje

    Uffizi galerijoje pratekėjimas pastebėtas po stoglangiu patalpoje, kurioje saugomi septyni XVII amžiaus paveikslai. Tarp jų yra ir Caravaggio kūrinys Bacchas, eksponuojamas apsauginiame dėkle.

    Muziejus pranešė, kad vandens lašai pasiekė apsauginio dėklo išorinį stiklą, tačiau apžiūros metu žalos kūriniams nenustatyta. Galerija nurodė, kad patalpa lankytojams turėtų būti atverta įprastu grafiku nuo kitos dienos ryto.

    „Pratekėjimas aptaškė apsauginio dėklo, kuriame laikomas Caravaggio Bacchas, išorinį stiklą. Jokia žala kūriniams nenustatyta“, – teigiama Uffizi galerijos pranešime.

    Vietos žiniasklaida skelbė, kad lankytojai akimirkai galėjo matyti tarsi vandens srovėmis iškraipytą vaizdą per stiklą, tačiau muziejus akcentavo, kad eksponatai buvo apsaugoti. Tokiose situacijose įprastai vertinama ne tik tiesioginė drėgmės žala, bet ir staigių mikroklimato pokyčių poveikis, nes temperatūros ir santykinės drėgmės svyravimai gali kelti papildomą riziką.

    Užlieti Palazzo Pitti aukštai

    Vanduo pateko ir į Palazzo Pitti, renesansinį Florencijos rūmų kompleksą, kurio ištakos siekia XV amžių. Pranešama, kad buvo užlietos dalies Palatino galerijos ir Modernaus meno galerijos erdvės, todėl kai kurios zonos laikinai uždarytos.

    Kol kas nėra vienareikšmiškai patvirtinta, kaip tiksliai vanduo pateko į vidų: svarstoma, ar tai lėmė atviri langai, ar senesnės konstrukcijų ir sandarinimo vietos, kurios per tokio intensyvumo liūtį nebeatlaikė vandens srauto. Tokie incidentai dažnai išryškina pastatų priežiūros ir prevencijos spragas, ypač kai kalbama apie istorinius objektus, kuriuos modernizuoti sudėtinga dėl paveldosaugos reikalavimų.

    Kodėl liūtys kelia vis didesnę riziką

    Staigūs, trumpi, bet labai intensyvūs krituliai Viduržemio jūros regione tampa vis dažnesne problema, o miestai su tankiu užstatymu ir ribotu lietaus nuotekų pralaidumu yra ypač pažeidžiami. Specialistai pabrėžia, kad prie rizikos prisideda ir tai, jog senieji miestų centrai bei istoriniai pastatai dažnai suprojektuoti kitokioms klimato sąlygoms nei tos, kurios vis dažniau pasitaiko dabar.

    Kultūros paveldo institucijoms tokie atvejai reiškia ne tik skubias patalpų patikras ir lankytojų srautų valdymą, bet ir ilgalaikes investicijas į stogų, lietaus vandens nuvedimo ir sandarinimo sprendimus. Nors šįkart, preliminariais duomenimis, nei Uffizi, nei Palazzo Pitti eksponatams žala nepadaryta, incidentas parodė, kaip greitai ekstremalūs orai gali sutrikdyti net ir gerai saugomų kolekcijų darbą.

  • Kachovkos tvenkinio dugne sužėlęs miškas gali neišlikti: ekologas įvardijo didžiausią grėsmę

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimo ir vandens telkinio nusekimo buvusio Kachovkos tvenkinio dugne per kelerius metus sparčiai sužėlė gluosnių ir tuopų jaunuolynai. Ekologai pabrėžia, kad tai išskirtinis natūralios sukcesijos pavyzdys, tačiau naujai besiformuojanti ekosistema gali būti trapi.

    Specialistų vertinimu, šiandien didžiausia rizika miškui kyla ne vien iš gamtinių veiksnių, o iš galimo žmogaus sprendimo atkurti tvenkinį ankstesniais mastais. Tokiu atveju didelė dalis susiformavusių augalų bendrijų būtų vėl užlieta, o greitai susikūrusi buveinių įvairovė prarasta.

    Ekologai aiškina, kad gluosniai ir tuopos yra vadinamosios pionierinės rūšys, ypač greitai užimančios naujai atsivėrusias, drėgnas sąnašines teritorijas. Nusekus tvenkiniui atsivėrė didžiuliai plotai su dumblo ir smėlio nuogulomis, kuriose pakanka drėgmės ir maistinių medžiagų, todėl daigai įsitvirtino masiškai.

    Augimą paspartina ir tai, kad tokių medžių sėklos lengvai plinta vėju, o palankiu metu sutapęs sėklų subrendimas leidžia augalams „užkloti“ dideles teritorijas vienu metu. Dėl to susiformavo beveik vienodo amžiaus medynai, kuriuose tankis kai kuriose vietose yra itin didelis.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio tankumo jaunuolynas negali išsilaikyti iki brandos, todėl jau dabar vyksta natūralus savaiminis išretėjimas. Dalis medžių pralaimi konkurencinę kovą dėl šviesos, vandens ir erdvės, tad ilgainiui medynas taps retesnis, atsiras proskynų.

    Tokia kaita laikoma įprasta miško raidos stadija: vienalytis plotas palaipsniui virsta mozaika, kurioje atsiranda skirtingo aukščio ir amžiaus medžių. Ilgainiui tai sudaro sąlygas įsikurti ir kitoms rūšims, o dalyje teritorijų mišką gali papildyti krūmynai, pievos ar šlapžemių augalija.

    Ekologai kaip galimas grėsmes įvardija ilgesnes sausras, ryškų gruntinio vandens lygio kritimą, didelius gaisrus, ekstremalius potvynius ar kenkėjų protrūkius. Kadangi didelė dalis medžių yra panašaus amžiaus, sinchroniškas stresas gali paveikti platesnius plotus vienu metu.

    Vis dėlto didžiausia, sisteminė rizika siejama su galimu teritorijos užliejimu atkūrus tvenkinį. Toks sprendimas reikštų dar vieną staigų kraštovaizdžio perkeitimą: sunyktų po 2023 metų susiformavusios augalų bendrijos, o dalis gyvūnų ir bestuburių buveinių būtų prarastos.

    „Jei tvenkinys būtų atkurtas ankstesniais parametrais, tai reikštų naują didelio masto teritorijos transformaciją ir didelės dalies po 2023 metų susiformavusių ekosistemų žūtį“, – sakė ekologas.

    Specialistai pabrėžia, kad ši vietovė dabar tampa natūraliu „lauko laboratorijos“ pavyzdžiu, leidžiančiu stebėti, kaip gamta atsikuria po staigių hidrologinių pokyčių. Tokie procesai svarbūs ir klimato kontekste: jauni medžiai aktyviai kaupia anglį biomasėje, keičia mikroklimatą, mažina nuogulų eroziją, tačiau tikslus anglies balansas dar reikalauja atskirų tyrimų.

    Prognozuojama, kad per 10–50 metų teritorijoje ryškės mozaikinė struktūra: dalyje plotų išliks gluosnių ir tuopų bendrijos, kitur plėsis nendrynai ar viksvynai, atsiras atvirų vandens telkinių, o sausesnėse vietose gali formuotis mišresni plačialapių medžių sąžalynai. Tačiau šios prognozės labiausiai priklausys nuo to, koks bus būsimas vandens režimas ir žmogaus sprendimai.

  • Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale, praėjus 10 dienų po niokojančių staigių potvynių šalies šiaurėje, gelbėtojai per atskiras operacijas ištraukė du gyvus žmones. Tuo pat metu pareigūnai skelbia, kad dingusiųjų skaičius išlieka milžiniškas, o patvirtintų žūčių – daugiau nei 1 300.

    Gelbėjimo darbai sutelkti teritorijose prie Nepalo ir Tibeto sienos, kur potvynio banga nušlavė gyvenvietes ir infrastruktūrą. Didžiausi nuostoliai fiksuojami Rasuva, Nuvakoto, Dhadingo, Gorkhos ir Tanahuno rajonuose, kuriuose nuošliaužos ir purvo srautai apsunkina paiešką.

    Rasta po purvu ir tunelyje

    Viena moteris buvo aptikta gyva savo namuose Nuvakoto rajone, kai pastatą buvo užvertę storas purvo sluoksnis ir nuolaužos. Nepalo kariuomenės paviešintoje medžiagoje matyti, kad išvaduota moteris buvo visa aplipusi purvu, o vėliau ji sraigtasparniu išskraidinta į Katmandu.

    Kitoje vietoje gyvas rastas Kinijos pilietis, įstrigęs hidroelektrinės projekte esančiame tunelyje. Nepalo ministro pirmininko biuras pranešė, kad tai jau trečias žmogus, išgelbėtas iš Trishuli hidroenergetikos projekto, o dviem Nepalo darbuotojams pavyko ištrūkti dieną anksčiau.

    „Gelbėtojai dirba nenutrūkstamai, nes kiekviena valanda gali būti lemiama“, – sakė Nepalo kariuomenės atstovai.

    Šimtai gali būti įkalinti tuneliuose

    Pasak Nepalo kariuomenės, vyras buvo ištrauktas iš maždaug 225 metrų ilgio tunelio ir sraigtasparniu evakuotas karinių pajėgų, dirbusių kartu su Pietų Korėjos nelaimių valdymo ekspertais. Tuneliuose gelbėjimo darbus dažnai riboja užgriuvusios konstrukcijos, vanduo, dumblas ir nestabili grunto būklė.

    Valdžios institucijos nurodo, kad apie 900 darbuotojų tebėra dingę, o maždaug 500 žmonių gali būti įkalinti įvairiuose tuneliuose net 12 hidroenergetikos projektų teritorijose. Būtent šiose vietose paieška ir gelbėjimas yra vienas sudėtingiausių, nes reikia sunkiosios technikos, specialios ventiliacijos ir nuolatinio geologinio vertinimo.

    Galima priežastis – ledyno griūtis

    Nepalo nelaimių valdymo agentūra teigia, kad katastrofą greičiausiai sukėlė ledyno griūtis, galėjusi staiga užtvenkti vandenį ir suformuoti potvynio bangą. Tokie reiškiniai, ypač kalnuotuose regionuose, gali virsti staigiais ir itin destruktyviais srautais, kurie per trumpą laiką nusineša tiltus, kelius ir namus.

    Paieškose dalyvauja ir specializuotos komandos iš Kinijos, Indijos, Pietų Korėjos bei Jungtinių Valstijų. Pareigūnai pabrėžia, kad išgyvenusiųjų tikimybė mažėja, tačiau gelbėtojai tęsią darbą, kol bus patikrintos pagrindinės rizikos zonos.

  • Civilinės saugos specialistai įspėja: 10 minučių šiandien gali sutaupyti kritines valandas rytoj

    Civilinės saugos specialistai įspėja: 10 minučių šiandien gali sutaupyti kritines valandas rytoj

    Gamtos stichijos vis dažniau nustebina

    Lietuvoje vis dažniau pasitaikantys potvyniai ir stiprios audros primena, kad įprastas gyvenimas gali sustoti per kelias minutes. Nutrūkęs elektros tiekimas, sutrikęs ryšys ar nepravažiuojami keliai tampa ne teorija, o kasdienybe, ypač regionuose.

    Civilinės saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra pradėti ruoštis tik tada, kai pavojus jau arti. Iš anksto apgalvoti sprendimai sumažina paniką, o pirmosios valandos po įvykio dažnai būna kritinės.

    „Ekstremaliosios situacijos dažnai vienu metu paveikia daug žmonių būtinuosius poreikius, todėl pasirengimas neturėtų prasidėti tada, kai kyla pavojus“, – sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Evaldas Tamašauskas.

    Kas veikia geriausiai: šeimos planas

    Specialistai akcentuoja, kad pasirengimas prasideda ne nuo pirkinių, o nuo aiškaus šeimos veiksmų plano. Svarbu sutarti, kur slėptis ar kaip elgtis skirtingų grėsmių atvejais, taip pat kaip susisiekti, jei neveiktų mobilusis ryšys ar internetas.

    Praktikoje itin pasiteisina iš anksto numatytas susitikimo taškas, jei į namus grįžti neįmanoma, ir susitartas evakuacijos maršrutas. Plane verta numatyti, kas padės vaikams, vyresnio amžiaus artimiesiems, žmonėms su negalia ir kaip bus pasirūpinta augintiniais.

    „Sąvokos šeimos planas ir išvykimo krepšys gyventojams jau yra žinomos, matyti, kad žmonės domisi ir įsivertina galimas grėsmes savo teritorijoje“, – sakė Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialistė Ingrida Valaitytė.

    Atsargos ir išvykimo krepšys: reali pagalba

    Po didesnių audrų gyventojai vis dažniau įsitikina, kad elektros tiekimas gali sutrikti ne kelioms valandoms, o gerokai ilgiau. Dėl to namuose rekomenduojama turėti geriamojo vandens ir maisto bent kelioms dienoms, o galintiems tai padaryti – ilgesniam laikui.

    Ne mažiau svarbios ir kasdienės priemonės: vaistai, higienos reikmenys, kūdikių poreikiams skirti daiktai, taip pat atsargos augintiniams. Jei yra galimybė, pravartu turėti žibintuvėlį, baterijomis maitinamą šviesos šaltinį ir įkrautą nešiojamąją bateriją telefonui.

    Išvykimo krepšys, pasak civilinės saugos ekspertų, dažniausiai praverčia tada, kai laiko nėra: gaisro, evakuacijos ar staigaus pavojaus metu. Esminė idėja paprasta: būtini dokumentai, ryšio priemonės, pagrindiniai vaistai ir kelioms paroms reikalingi daiktai turi būti pasiekiami nedelsiant, o ne ieškomi paskutinę minutę.

    „Kai žmonės yra apgalvoję ir pasirengę veiksmų planą, žino, ką daryti konkrečiose situacijose, jie jaučiasi kur kas saugesni“, – sakė Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialistė Gintarė Gruodė.

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ragina remtis oficialia institucijų informacija ir pasirengimą vertinti kaip įprotį, o ne vienkartinę užduotį. Specialistai pabrėžia, kad praktiniai sprendimai, priimti iš anksto, mažina riziką ir padeda greičiau atkurti įprastą gyvenimo ritmą.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.

  • Artėja audra: LHMT perspėja dėl pavojingo vėjo ir liūčių, Vakarų Lietuvoje – iki 70 mm

    Artėja audra: LHMT perspėja dėl pavojingo vėjo ir liūčių, Vakarų Lietuvoje – iki 70 mm

    Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba įspėja, kad šeštadienį orus Lietuvoje lems pietinis ciklonas, atnešiantis smarkų vėją ir intensyvų lietų. Tarnybos teigimu, pavojingiausia situacija prognozuojama Vakarų Lietuvoje, kur per parą gali iškristi 40–70 mm kritulių.

    Toks kiekis kai kur prilygtų daugiau nei pusei įprastos rugpjūčio mėnesio kritulių normos. Hidrologai atkreipia dėmesį, kad gausūs krituliai per trumpą laiką dažniausiai sukelia staigų paviršinio vandens kaupimąsi miestuose ir spartų vandens lygio kilimą mažesnėse upėse.

    Kur didžiausia rizika?

    Didžiausia liūčių tikimybė išlieka vakarinėje šalies dalyje, tačiau permainingi ciklono kritulių židiniai gali slinkti ir į kitus regionus. Kartu stiprėjantis vėjas didina riziką, kad bus laužomos šakos, verčiami medžiai, galimi laikini elektros tiekimo sutrikimai.

    Specialistai primena, kad po intensyvesnių liūčių greičiausiai reaguoja mažieji upeliai ir griovos, ypač vietovėse, kur dirvožemis jau prisotintas drėgmės. Tokiose situacijose vanduo gali apsėmti žemesnes vietas, kiemus, o kai kur ir dalį kelių.

    Ką rekomenduoja specialistai?

    Gyventojams patariama sandariai uždaryti langus ir duris, o balkonuose bei kiemuose surinkti lengvai pakeliamus daiktus, kuriuos vėjas gali nunešti. Automobilių nerekomenduojama palikti prie aukštų medžių, o lauke vengti būti po medžiais, prie reklamos konstrukcijų ir elektros linijų.

    Taip pat siūloma patikrinti ir išvalyti lietaus nuotekų groteles, latakus bei kitas vandens surinkimo sistemas, nes jas dažnai užkemša lapai, šakos ar šiukšlės. Išvykstant ilgesniam laikui verta įsitikinti, kad išjungtos dujos ir elektra, užsuktas vanduo, užrakintos durys ir uždaryti langai.

    LHMT pažymi, kad dėl smarkaus lietaus vandens lygis upėse ir ežeruose gali greitai kilti, todėl būtina įvertinti galimas rizikas prie vandens telkinių. Raginama pasiteirauti artimųjų ir kaimynų, ypač vyresnio amžiaus žmonių, ar jiems nereikia pagalbos.

    Kaip suprasti įspėjimų sąvokas?

    LHMT primena, kad smarkus lietus apibūdinamas kaip 15–49 mm kritulių per ne ilgesnį nei 12 valandų laikotarpį. Labai smarkus lietus reiškia 50–80 mm per ne ilgesnį nei 12 valandų laiką.

    Formuluotė daug kur ar daugelyje rajonų naudojama tuomet, kai reiškinys apims ne mažiau kaip 30 proc. teritorijos. Sąvoka kai kur ar vietomis reiškia, kad reiškinys prognozuojamas mažiau nei 30 proc. teritorijos.