CP v2

Tag: Prancūzija

  • Europoje – milžiniška mokesčių praraja: Vokietijoje ir Prancūzijoje nuo algos nurašo gerokai daugiau

    Europoje – milžiniška mokesčių praraja: Vokietijoje ir Prancūzijoje nuo algos nurašo gerokai daugiau

    Darbo mokesčiai Europoje skiriasi radikaliai, o skirtumai dažnai didesni, nei rodo vien atlyginimų „į rankas“ palyginimai. Vertinant vadinamąjį mokesčių pleištą matyti, kiek visų darbo sąnaudų atitenka valstybei mokesčių ir socialinio draudimo įmokų forma, o ne darbuotojui kaip grynasis atlygis.

    Mokesčių pleištas apima gyventojų pajamų mokestį, darbuotojo socialines įmokas ir darbdavio socialines įmokas. Tai reiškia, kad skaičiuojamas ne tik darbuotojo „popierinis“ atlyginimas, bet ir papildoma darbdavio našta, kuri didina bendrą darbo vietos kainą.

    Kas yra mokesčių pleištas?

    Pagal „Tax Foundation“ 2026 metų ataskaitą, kurioje vertinti 2025 metų mokesčiai vidutinį atlyginimą gaunančiam vienišam darbuotojui be vaikų, mokesčių pleištas 28 Europos šalyse svyravo nuo 26,4 proc. Kipre iki 50,8 proc. Belgijoje. Toks matas leidžia palyginti šalis, kuriose viešosios paslaugos finansuojamos skirtingais principais.

    Šis rodiklis nėra universalus visiems, nes reali našta priklauso nuo pajamų, šeimos padėties ir taikomų lengvatų. Vis dėlto jis aiškiai parodo, ar valstybė daugiau remiasi darbo apmokestinimu, ar kitais pajamų šaltiniais.

    Kodėl Jungtinėje Karalystėje mažiau?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių pleištas yra apie 50 proc. didesnis nei Jungtinėje Karalystėje. Vokietijoje jis siekia 46,6 proc., Prancūzijoje 44,6 proc., o Jungtinėje Karalystėje – 29,2 proc., tai vienas mažiausių rodiklių tarp vertintų šalių.

    Skirtumą lemia tai, kaip finansuojamos socialinės sistemos. Vokietija ir Prancūzija plačiai remiasi socialinio draudimo modeliu, kai sveikatos apsauga, pensijos ir nedarbo apsauga didžiąja dalimi apmokamos iš privalomų įmokų, kurias dalijasi darbuotojas ir darbdavys.

    „Iš dalies taip yra todėl, kad Jungtinės Karalystės valdžia, palyginti su didžiosiomis Europos ekonomikomis, išleidžia mažesnę BVP dalį viešosioms paslaugoms ir socialinei apsaugai, išskyrus Ispaniją“, – sakė „Tax Foundation“ ekonomistas Alexas Mengdenas.

    Ekspertų vertinimu, Jungtinėje Karalystėje didesnę pajamų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis ir vietiniai turto pagrindu skaičiuojami mokesčiai, o dalis išlaidų finansuojama ir per biudžeto deficitą. Tai leidžia mažinti spaudimą darbo apmokestinimui, nors galutinis poveikis gyventojams priklauso ir nuo vartojimo bei būsto išlaidų.

    Ne tik dydis, bet ir sudėtis

    Vien mokesčių pleišto procentas nepasako, kas konkrečiai „sumoka“ daugiau – darbuotojas ar darbdavys. Kai kuriose šalyse didesnė našta tenka pajamų mokesčiui, kitur – socialinėms įmokoms, kurios gali būti ypač aukštos tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.

    Pavyzdžiui, Danijoje išsiskiria aukšta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tačiau bendras pleištas nėra didžiausias, nes socialinio draudimo įmokos sudaro labai mažą dalį. Tuo metu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse didelę bendro apmokestinimo dalį sudaro būtent socialinės įmokos.

    Europos kontekste išsiskiria Belgija, kur mokesčių pleištas viršija 50 proc., o žemiausių rodiklių grupėje, be Jungtinės Karalystės, minimos tokios šalys kaip Kipras ir Malta. Vidurkis ES ir Jungtinėje Karalystėje siekia apie 38,9 proc., o daugelyje ES valstybių jis peržengia 40 proc. ribą.

    Platesniu OECD palyginimu, tarp Europos šalių ypač žemu mokesčių pleištu išsiskiria Šveicarija – apie 23 proc. Tai siejama su konkurencija tarp kantonų ir savivaldybių, kai dalis mokesčių politikos sprendimų priimama vietos lygmeniu ir skatina tarpusavio varžymąsi dėl gyventojų bei verslo.

    Ekonomistai pabrėžia, kad diskusijos dėl darbo apmokestinimo Europoje glaudžiai susijusios su konkurencingumu, atlyginimų augimu ir darbo jėgos trūkumu. Didelis pleištas gali branginti samdą ir mažinti motyvaciją dirbti, tačiau kartu finansuoja platesnį socialinių garantijų paketą, kurio vertę gyventojai vertina skirtingai.

  • Prancūzai šią vasarą vis dažniau renkasi atostogas namuose: apklausa atskleidė priežastis

    Prancūzai šią vasarą vis dažniau renkasi atostogas namuose: apklausa atskleidė priežastis

    Atostogų planai keičiasi

    Tarptautinių įtampų fone, kylant pragyvenimo kainoms ir brangstant transportui, Prancūzijos gyventojai 2026 metų vasarai vis dažniau peržiūri atostogų planus. Nauja apklausa rodo, kad keliaujama trumpiau, arčiau namų ir su aiškiai mažesniu biudžetu.

    Tyrimas, kurį kovą atliko „Ifop“ „Alliance France Tourisme“ užsakymu, fiksuoja ir augantį neapibrėžtumą: dalis žmonių dar svarsto, ar atostogos apskritai įvyks. Ši tendencija išryškina, kaip saugumo jausmas ir finansinė padėtis tampa pagrindiniais pasirinkimus lemiančiais veiksniais.

    Mažiau užtikrintumo dėl išvykų

    Apklausos duomenimis, bent savaitei išvykti planuoja 68 proc. prancūzų, tai yra 9 procentiniais punktais mažiau nei 2025 metais. Dar ryškesnis pokytis matomas vertinant užtikrintumą: tik 37 proc. teigia esantys tikri, kad išvyks, kai prieš metus tokių buvo 50 proc.

    Šis atsargumas siejamas su dviem persidengiančiomis priežastimis: dalis keliautojų nerimauja dėl geopolitinės situacijos ir galimų rizikų, o kiti skaičiuoja, kaip infliacija paveiks namų ūkio biudžetą iki vasaros. Praktikoje tai reiškia daugiau atidėtų sprendimų ir lankstesnių planų, renkantis trumpesnes, lengviau atšaukiamas išvykas.

    „Šis tyrimas rodo, kad prancūzų ketinimai neatostogauti nežlunga, nes atostogos jiems išlieka svarbios, tačiau ima ryškėti pirmieji dabartinės situacijos padariniai: kartu veikia ir saugumo, ir biudžeto apribojimai“, – sakė „Alliance France Tourisme“ prezidentas Dominique Marcel.

    Prancūzija tampa pagrindiniu pasirinkimu

    Neapibrėžtumo sąlygomis prancūzai dažniau renkasi artimesnes, lengviau pasiekiamas ir, jų vertinimu, saugesnes kryptis. Apklausa rodo, kad 71 proc. planuojančių keliones ketina atostogauti Prancūzijoje, tai yra 3 procentiniais punktais daugiau nei 2025 metais.

    Kelionėms po Europą šiemet ryžtasi 23 proc. respondentų, o dar 9 proc. planuoja vykti už Europos ribų. Šie skaičiai atspindi augantį vadinamųjų atostogų namuose populiarumą, kai pasirenkamos vietinės kryptys, trumpesni atstumai ir mažesnė priklausomybė nuo brangių skrydžių.

    Atostogų biudžetai mažėja

    Finansinė pusė tampa vienu svarbiausių argumentų: vidutiniškai prancūzai planuoja atostogoms skirti apie 1 530 eurų, tai yra maždaug 150 eurų mažiau nei 2025 metais. Taupymas dažniausiai nukreipiamas į apgyvendinimą, maitinimą ir išlaidas vietoje, kurios kelionių metu dažnai išauga labiausiai.

    Apklausa taip pat rodo, kad daugėja žmonių, planuojančių apsistoti nemokamai pas artimuosius ar draugus: taip ketina daryti 31 proc. respondentų, kai 2025 metais tokių buvo 21 proc. Tai leidžia išlaikyti atostogų planą, bet sumažinti didžiausią kelionės kaštų dalį.

    Nelygybė išlieka ryški

    Tyrimas pabrėžia, kad galimybės atostogauti išlieka nevienodos ir stipriai priklauso nuo pajamų. „Alliance France Tourisme“ duomenimis, atostogauti planuoja 84 proc. pasiturinčių gyventojų, kai tarp kuklesnes pajamas gaunančiųjų tokių yra 58 proc.

    Ekspertai pastebi, kad tokie skirtumai dažniausiai didėja infliacijos laikotarpiais, kai būtinosios išlaidos užima vis didesnę biudžeto dalį. Dėl to atostogos tampa lengviausiai atidedama, nors ir emociškai svarbia, išlaidų kategorija.

  • Po Donaldo Trumpo pareiškimų Europa skuba į Grenlandiją: siunčia karius ir logistiką

    Po Donaldo Trumpo pareiškimų Europa skuba į Grenlandiją: siunčia karius ir logistiką

    Po Donaldo Trumpo pareiškimų apie Grenlandijos strateginę reikšmę ir augančio Rusijos bei Kinijos aktyvumo Arktyje Europos šalys didina karinį ir logistinį buvimą saloje. Ryškiausiai matomi Prancūzijos ir Danijos žingsniai, kurie signalizuoja pasirengimą ginti interesus regione be išskirtinės priklausomybės nuo JAV.

    Prancūzijos oro pajėgos pirmą kartą į logistines operacijas Grenlandijoje įtraukė sunkų transporto lėktuvą A400M Atlas. Orlaivis prisijungė prie Danijos C-130 misijų, kurių tikslas yra pristatyti degalus į itin izoliuotą Nord karinę bazę, esančią maždaug 1 000 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio.

    Nord bazę administruoja Danija, o jos aprūpinimas jau daug metų priklauso beveik vien nuo oro transporto. Dėl storos ledo dangos priėjimas jūra didžiąją metų dalį yra praktiškai neįmanomas, todėl kuras tampa kritiniu resursu elektros gamybai ir pastatų šildymui, ypač kai žiemą temperatūra nukrenta žemiau minus 30 laipsnių.

    Prancūzų A400M misija Arktyje

    Ši misija laikoma pirmuoju operaciniu prancūzų A400M panaudojimu Grenlandijoje po bandymų ir sertifikavimo, leidžiančio leistis ant ledinių kilimo ir tūpimo takų. Skrydžiai vykdomi maršrutu Kangerlussuaq–Nord, o viena kryptimi trunka daugiau nei tris valandas.

    Kartu su karine infrastruktūra regione veikia ir civiliniai moksliniai pajėgumai, tarp jų Villum tyrimų stotis, siejama su Orhuso universitetu. Tai primena, kad Arktis tampa ne tik gynybos, bet ir mokslo, klimato stebėsenos bei logistikos varžybų erdve, kur infrastruktūros patikimumas lemia realias galimybes veikti.

    Kodėl Grenlandija vėl atsidūrė dėmesio centre?

    Europos aktyvumo didėjimas siejamas su platesniu NATO ir ES susirūpinimu dėl Arkties militarizacijos ir jūrų kelių reikšmės augimo. Tirpstant ledynams pailgėja sezonas, kai įmanoma navigacija, o tai didina konkurenciją dėl maršrutų, žaliavų ir strateginių atramos taškų.

    Pastaraisiais mėnesiais į Grenlandiją buvo permesti nedideli kontingentai ir iš kitų Europos valstybių, įskaitant Vokietiją, o žinutė aiški: Grenlandija, kaip autonominė Danijos Karalystės teritorija, laikoma Europos atsakomybės zona. Tokios misijos turi ir simbolinį tikslą, nes demonstruoja gebėjimą savarankiškai išlaikyti bei aprūpinti objektus ekstremaliomis sąlygomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad logistikos grandinė Arktyje yra pagrindinis ribojantis veiksnys, todėl investicijos į tinkamą techniką, įgulų parengimą ir sertifikavimą dažnai reiškia daugiau nei vien deklaracijos. Grenlandijoje vykdomi skrydžiai ir degalų tiekimas tampa praktiniu testu, ar Europa pajėgi užtikrinti nuolatinį veikimą regione, kur klaidos kaina gali būti itin didelė.

  • Šios prancūzių pirmo pasimatymo taisyklės stebina: ko jos vengia, kad paliktų įspūdį

    Šios prancūzių pirmo pasimatymo taisyklės stebina: ko jos vengia, kad paliktų įspūdį

    Pirmas pasimatymas daugeliui tampa stiliaus išbandymu: norisi atrodyti patraukliai, bet neperlenkti lazdos ir neatrodyti taip, lyg tam buvo paaukota pusė dienos. Prancūzės, ypač siejamos su paryžietišku effortless chic įvaizdžiu, paprastai renkasi santūrų, patogų ir kokybišką stilių, kuriame svarbiausia ne triukai, o nuoseklumas.

    Viena ryškiausių taisyklių siejama su nuspėjamais pasirinkimais. Nors maža juoda suknelė ilgą laiką laikyta universalia klasika, pirmam pasimatymui ji gali pasirodyti pernelyg akivaizdi ir „saugus“ sprendimas, kuris iš anksto diktuoja vakarinę nuotaiką. Vietoj to dažnai pasirenkamas kasdieniškumo ir elegancijos derinys, pavyzdžiui, gerai priglundantys džinsai, šilko tipo viršus ir laisvesnis švarkas.

    Ne mažiau svarbus ir avalynės klausimas, nes pirmo susitikimo planas gali pasikeisti bet kurią minutę. Itin aukšti, judėjimą varžantys bateliai dažnai laikomi klaida, nes diskomfortas greitai matosi iš eisenos ir laikysenos. Dėl to labiau vertinami stabilūs žemesni kulnai, balerinos ar elegantiški aulinukai, leidžiantys jaustis užtikrintai.

    Dar vienas akcentas yra santykis su prabanga ir logotipais. Ryškūs prekės ženklų ženklai ant rankinių ar aksesuarų gali sudaryti įspūdį, kad įvaizdis „perka“ dėmesį, o ne papildo asmenybę. Praktiškesnis kelias yra kokybiškos medžiagos, švarios linijos ir daiktai be akivaizdžių ženklinimų, kurie atrodo brangiai ne dėl etiketės, o dėl siuvimo ir audinio.

    Prancūziškas seksualumas dažnai paremtas proporcijomis ir subtilumu, o ne maksimaliai atvira apranga. Itin trumpi sijonai, gili iškirptė ir aptemptas siluetas vienu metu gali atrodyti per daug tiesmuka pirmai pažinčiai. Vietoj to įspūdį kuria vienas akcentas, pavyzdžiui, atviresnė nugara derinama su santūriu priekiu arba išryškintos kojos su laisvesne, uždaresne viršutine dalimi.

    Galiausiai svarbiausia taisyklė yra ne drabužiai, o savijauta. Pirmas pasimatymas nėra darbo pokalbis, kuriame privalu „įrodyti“ tinkamumą, todėl stilius turėtų padėti jaustis savimi, o ne tapti kauke. Kai žmogus jaučiasi patogiai ir autentiškai, tai dažniausiai pastebima labiau nei bet koks kruopščiai sudėliotas derinys.

  • 2026 metų dviračių atostogos Europoje: maršrutai nuo Portugalijos iki Švedijos, verta suplanuoti iš anksto

    2026 metų dviračių atostogos Europoje: maršrutai nuo Portugalijos iki Švedijos, verta suplanuoti iš anksto

    Lėtesnės kelionės grįžta į madą

    2026 metais dviračių atostogos Europoje vis labiau tolsta nuo sportinių iššūkių ir elitinių įkalnių logikos. Kryptis aiški: trumpesnės dienos distancijos, daugiau sustojimų ir maršrutai, kuriuos gali įveikti ir neprofesionalai.

    Turizmo institucijos daugelyje šalių investuoja į saugesnę infrastruktūrą, aiškesnį ženklinimą ir lanksčius kelionės planus, kad dviratis taptų ne vien sporto, bet ir pažinimo priemone. Kartu auga ir „lėtojo turizmo“ poreikis, kai svarbi ne sparta, o patirtis.

    Kur važiuoti 2026 metais?

    Portugalijoje populiarėja pakrantės kelionė iš Porto į Lisaboną: dažniausiai planuojami 50–90 kilometrų etapai, o reljefas judant į pietus tampa švelnesnis. Maršrutas vilioja paplūdimiais, mažais miesteliais ir Atlanto panoramomis, todėl tinka keliaujantiems be skubos.

    Belgijos Flandrija siūlo kultūrinį važiavimą per Briuselį, Antverpeną, Gentą ir Briugę, o daug atkarpų driekiasi lygumomis palei kanalus. Nors regionas garsus profesionalų lenktynėmis, didelė dalis trasų pritaikoma ramiam, etapiniam keliavimui.

    Nyderlandai išlieka viena patogiausių šalių dviratininkams, o maršrutai tarp Utrechto, Amsterdamo ir Hagos leidžia derinti miestų atkarpas su pajūriu ir kaimo vietovėmis. Orientuotis padeda numeruota mazgų sistema, todėl maršrutą lengva susidėlioti pagal norimą kilometrų skaičių.

    Naujos kryptys ir „gravel“ banga

    Italijos Toskana tradiciškai vilioja kalvotais peizažais ir miestais, tokiais kaip Florencija, Siena ar Piza, tačiau čia vis dažniau akcentuojamas patogus tempas. Daug keliautojų renkasi 30–70 kilometrų dienos etapus su sustojimais maistui, degustacijoms ir lankytinoms vietoms.

    Ispanijos Katalonijoje 2026 metais išryškėja žvyro dangos dviračių kryptis: pristatomas etapinis maršrutas, jungiantis žvyrkelius, mažo eismo kelius ir pakrantės atkarpas. Ši tendencija atspindi visoje Europoje augantį „gravel“ populiarumą, kai keliautojai ieško mažiau apkrautų, autentiškesnių kelių.

    Tiems, kas nori kuo paprastesnės logistikos, dažnai rekomenduojamas Dunojaus dviračių kelias nuo Austrijos iki Vengrijos. Jis garsėja lygiais, gerai sužymėtais takais ir 40–80 kilometrų etapais, o didžiausias privalumas yra patogūs miestai pakeliui ir nuspėjamas maršruto sudėtingumas.

    Dar viena ryški kryptis Prancūzijoje yra La Voie Bleue, maždaug 700 kilometrų ilgio trasa nuo Liuksemburgo sienos iki Liono. Maršrutas dažnai eina palei upes ir kanalus, todėl daug atkarpų išlieka lygios ir tinkamos keliaujantiems be didelio fizinio pasirengimo.

    Šeimoms ir pradedantiesiems patrauklus Bodeno ežero ratas, leidžiantis per kelias dienas apvažiuoti apie 260 kilometrų per Vokietiją, Austriją ir Šveicariją. Pastovūs ežero vaizdai, aiškus infrastruktūros išvystymas ir galimybė trumpinti atkarpas keltais daro šį variantą vienu saugiausių pasirinkimų.

    Švedijoje 2026 metais planuojamas naujas 170 kilometrų Ljungleden maršrutas, jungiantis Geteborgą ir Falkiopingą. Jis kuriamas taip, kad tiktų ir dienos išvykoms, ir kelių dienų kelionei, o trasoje derinami dviračių takai, mažo eismo keliai ir dalis žvyrkelio.

    Planuojantiems 2026 metų dviračių atostogas verta iš anksto įvertinti ne tik kilometražą, bet ir nakvynės pasiūlą, dviračių servisų tankį bei susisiekimą traukiniais. Europoje vis labiau įsitvirtina kelionių modelis, kuriame svarbiausia yra patogumas, saugumas ir laikas pasimėgauti vieta.

  • „TotalEnergies“ įjungė maksimalų režimą: Prancūzija ruošiasi degalų šokui Europoje

    „TotalEnergies“ įjungė maksimalų režimą: Prancūzija ruošiasi degalų šokui Europoje

    Energetikos grupė „TotalEnergies“ pranešė padidinusi gamybą Gonfrivilio naftos perdirbimo gamykloje iki maksimalaus pajėgumo, siekdama stabilizuoti degalų tiekimą Prancūzijos rinkai. Bendrovės teigimu, prioritetas dabar yra dyzelinas ir aviacinis kuras, nes jų paklausa išlieka itin jautri tiekimo sutrikimams.

    Įmonė šį sprendimą sieja su išaugusia rizika pasaulinėse energijos tiekimo grandinėse. Kai dalis jūrinių maršrutų tampa sunkiai prognozuojami, o pristatymo laikai ilgėja, vietinė perdirbimo apimtis tampa svarbiu instrumentu siekiant sumažinti staigių kainų šuolių tikimybę.

    Kas vyksta su tiekimo maršrutais?

    „TotalEnergies“ nurodo, kad pagrindinis iššūkis yra geopolitinių įtampų poveikis naftos ir naftos produktų transportui, kai rinkos ypač jautriai reaguoja į bet kokias naujienas apie laivybos trikdžius. Bendrovė akcentuoja, kad tokiose situacijose rafinavimo pajėgumai šalies viduje padeda greičiau prisitaikyti prie paklausos pokyčių.

    Pagal įmonės pateikiamą informaciją, Gonfrivilio kompleksas netoli Havro yra vienas svarbiausių infrastruktūros objektų, per dieną perdirbantis apie 250 000 barelių naftos. Toks mastas leidžia reikšmingai prisidėti prie nacionalinių atsargų formavimo ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamų perdirbtų produktų.

    Kodėl akcentuojamas dyzelinas ir aviacinis kuras?

    Rinkos analitikai atkreipia dėmesį, kad vidutiniai distiliatai, pirmiausia dyzelinas ir reaktyvinis kuras, yra kritiškai svarbūs logistikai ir aviacijai, todėl jų trūkumas greitai persiduoda į kainas. Dėl to rafinavimo gamyklos dažnai optimizuoja procesus taip, kad pagamintų daugiau būtent šių produktų, kai rizika tarptautinei tiekimo grandinei išauga.

    Didinant gamybą iki ribos, svarbus tampa ir technologinis valdymas: nuo distiliavimo kolonų darbo režimų iki katalizinio krekingo įrenginių apkrovų. Bendrovė pabrėžia, kad tikslas yra ne vien apimtis, bet ir stabilumas, kad rinkoje susidarytų pakankama atsarga, amortizuojanti galimus išorinius sukrėtimus.

    Saugumas ir aplinkosauga išlieka prioritetas

    „TotalEnergies“ teigia, kad net ir dirbant maksimaliu režimu esminiai prioritetai išlieka darbuotojų sauga ir aplinkosauginiai reikalavimai. Tokiais laikotarpiais gamyklos veiklą atidžiau stebi ir reguliuotojai, vertinantys, ar neviršijamos leidimuose numatytos ribos.

    Energetikos rinkoms išliekant nepastovioms, Prancūzijos sprendimas remtis vietiniais rafinavimo pajėgumais tampa dalimi platesnės strategijos, kurią Europoje vis dažniau diktuoja ne tik kainos, bet ir tiekimo patikimumas. Ekspertai pabrėžia, kad tokie žingsniai gali sumažinti staigių degalų kainų šuolių riziką, tačiau ilgalaikė priklausomybė nuo naftos rinkos išlieka struktūrinis iššūkis visam regionui.