Tag: Sankcijos

  • Šiaurės Korėjos ginklai vėl fronte: ukrainiečiai sunaikino retą „Type 75“ raketų paleidėją

    Šiaurės Korėjos ginklai vėl fronte: ukrainiečiai sunaikino retą „Type 75“ raketų paleidėją

    Ukrainos kariuomenė pranešė aptikusi ir sunaikinusi retą Šiaurės Korėjos daugkartinio raketų paleidimo sistemą „Type 75“, kuri, kaip manoma, pateko į Rusijos pajėgų arsenalo papildymą. Šis epizodas dar kartą atkreipia dėmesį į Pchenjano ir Maskvos karinio bendradarbiavimo mastą, kuris pastaraisiais metais nuosekliai auga.

    Kyjivas ir Vakarų partneriai ne kartą yra viešinę informaciją apie Šiaurės Korėjos tiekiamą amuniciją bei ginkluotės komponentus, o tarptautinės institucijos pabrėžia, kad tokie sandoriai pažeidžia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijų režimą. Nors tikslūs kiekiai dažnai lieka neatskleisti, fiksuojami vis nauji ginklų pėdsakai mūšio lauke rodo, kad tiekimas nėra pavienis.

    Kas yra „Type 75“?

    „Type 75“ laikoma Šiaurės Korėjos sukurta kinų „Type 63“ 107 milimetrų sistemos kopija. Šio tipo paleidėjai paprastai vertinami kaip paprasti, pigūs ir greitai dislokuojami, todėl tinka intensyviam apšaudymui artimesnėse fronto zonose.

    Skirtingos konstrukcijos versijos gali turėti 12 kreipiančiųjų velkamoje platformoje, o savaeigės ar ant laivų montuojamos modifikacijos gali būti su 16, 24 ar 27 kreipiančiosiomis. Tokia įvairovė leidžia pritaikyti sistemą skirtingiems taktinės ugnies scenarijams, tačiau kartu apsunkina tikslią identifikaciją iš fragmentiškos vaizdo medžiagos.

    Šaudmenys ir ribotas nuotolis

    Skelbiama, kad šiai sistemai naudojami bent keli 107 milimetrų raketų tipai, įskaitant skeveldrines–sprogstamąsias ir kasetines. Kasetinės amunicijos tema yra ypač jautri, nes dalis valstybių yra įsipareigojusios jos nenaudoti, tačiau Rusija ir Ukraina prie šios konvencijos nėra prisijungusios.

    Maksimalus veikimo nuotolis siekia apie 8,6 kilometro, todėl „Type 75“ laikoma trumpo nuotolio priemone. Vis dėlto tokios sistemos pavojingos dėl galimybės per trumpą laiką paleisti intensyvias salves, o tai kelia grėsmę pozicijoms, logistikai ir gyvenvietėms netoli kontakto linijos.

    Kodėl tai svarbu frontui?

    Trumpesnio nuotolio raketinė artilerija dažnai naudojama spaudimui fronto ruožuose didinti, trikdyti rotaciją ir priversti gynėjus nuolat keisti pozicijas. Dėl to Ukrainos žvalgybos ir artilerijos padaliniai daug dėmesio skiria paleidėjų paieškai, siekdami juos neutralizuoti dar prieš pakartotines salves.

    Šis atvejis taip pat sustiprina platesnį signalą: Rusija, ieškodama amunicijos ir ginklų papildymo, remiasi ne tik vidaus gamyba, bet ir partneriais, galinčiais tiekti sovietinio ar kiniško standarto sistemas bei šaudmenis. Tai reiškia, kad net ir technologiniu požiūriu paprastesnė ginkluotė gali tapti reikšmingu veiksniu, jei jos tiekiama dideliais kiekiais.

    Ukrainos pusė viešina vis daugiau įrodymų, kad mūšio lauke atsiranda nestandartinių, anksčiau nematytų sistemų. Analitikai pabrėžia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti tiekimo grandines, o kartu suteikia Vakarų šalims papildomų argumentų sankcijų vykdymo kontrolei griežtinti.

  • JAV nuskandino Irano tanklaivį, Teheranas atsakė raketomis į Jordaniją: kas toliau?

    JAV nuskandino Irano tanklaivį, Teheranas atsakė raketomis į Jordaniją: kas toliau?

    Smūgiai tanklaiviams ir įtampa jūroje

    JAV pajėgos pranešė surengusios smūgius prieš penkis su Iranu siejamus tanklaivius: keturi taikiniai buvo Omano įlankoje, dar vienas – netoli Charko salos, laikomos vienu svarbiausių Irano naftos eksporto mazgų. Pasak JAV kariškių, operacija buvo atsakas į pakartotinius bandymus atakuoti JAV karo laivą.

    Vienas iš tanklaivių, įvardijamas kaip M/T Riesco, po atakos užsidegė ir vėliau nuskendo. Teigiama, kad prieš smūgius įgulos buvo perspėtos ir joms nurodyta palikti laivus, o Iranas tvirtino, jog dviejų laivų įgulos spėjo pasitraukti gelbėjimosi valtimis.

    Iranas smogė raketomis į Jordaniją

    Teheranas netrukus atsakė, paleisdamas balistinių raketų seriją Jordanijos kryptimi. Iranas teigė taikęsis į Muwaffaq Salti oro bazę, kuri, pasak Irano pareiškimų, naudojama JAV pajėgų.

    Jordanijos kariuomenė pranešė perėmusi 18 iš 20 raketų, o likusios dvi nukrito negyvenamose teritorijose. Apie žuvusiuosius nepranešta, tačiau incidentas sustiprino baimes, kad įtampa gali peržengti tiesioginės JAV ir Irano konfrontacijos ribas.

    Grasinimai dėl tanklaivių ir platesnė eskalacija

    Iranas taip pat pagrasino atakomis prieš tanklaivius, esančius netoli Bahreino ir Kuveito uostų, kur dislokuotos JAV pajėgos. Tai reikštų naują konflikto etapą, kuriame papildomu spaudimo tašku taptų ne tik strateginis Hormūzo sąsiauris, bet ir laivyba prie regiono uostų.

    Vašingtonas signalizuoja, kad atsakas gali būti griežtinamas. JAV valstybės sekretorius Marco Rubio pareiškė, jog kiekvienas naujas bandymas atakuoti amerikiečių laivus gali reikšti tolesnius smūgius Irano tanklaiviams.

    Kartu JAV didina ekonominį spaudimą, plėsdamos sankcijas aviacijos ir paslaugų sektoriui, argumentuodamos ryšiais su sankcionuotais vežėjais ir struktūromis. Analitikai perspėja, kad tokia dinamika kelia riziką naftos tiekimo grandinėms ir didina platesnio regioninio konflikto tikimybę.

  • Didžiulis smūgis Kremliui: Ukrainos žvalgyba skelbia įsilaužusi į „MIT“ raketų paslaptis

    Didžiulis smūgis Kremliui: Ukrainos žvalgyba skelbia įsilaužusi į „MIT“ raketų paslaptis

    Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba pranešė įsilaužusi į Maskvos šiluminės technikos institutą (MIT) ir gavusi vidinius duomenis apie Rusijos strateginių raketų kūrimą. Pasak Kijevo, operacija nukreipta į vieną svarbiausių Rusijos raketinės pramonės centrų, siejamą su moderniausiais Kremliaus ginkluotės projektais.

    Žvalgyba teigia perėmusi informaciją apie organizacijos struktūrą, vadovybę, taip pat vykdomas ir planuojamas programas. Nurodoma, kad institute ir su juo susijusiose gamyklose rengiama konstrukcinė dokumentacija, kuriama programinė įranga, gaminami varikliai bei valdymo blokai sistemoms, laikomoms Rusijos branduolinio atgrasymo ir konvencinių smūgių arsenalo ašimi.

    Įvardijo raketų programas

    GUR pranešime minimos kelios Rusijos raketų sistemos, tarp jų tarpžemyninė RS-24 Jars, mobilioji Topol-M, povandeninių laivų balistinė raketa Bulava ir operacinė-taktinė Iskander-M. Taip pat išskiriamas naujausias projektas Kedr, kurį Kremlius viešojoje erdvėje esą pristato kaip Oresznik.

    Ukrainos žvalgyba Oresznik apibūdina kaip vidutinio nuotolio balistinę raketą su hipergarsinėmis charakteristikomis, kildinamą iš RS-26 Rubież programos. Kijevas taip pat teigia, kad ši sistema buvo panaudota koviniuose veiksmuose 2024 metų lapkričio 21 dieną prieš Dnipro, o vėliau atakose 2026 metų sausį ir gegužę.

    Nutekėjimas ir sankcijų kontekstas

    Anot GUR, vienas konkrečiausių operacijos rezultatų yra 2 648 instituto darbuotojų asmens duomenys, kuriuos Ukraina sieja su ginklų gamyba ir atakomis prieš Ukrainą. Pranešime įvardytas generalinis direktorius Siergiejus Ponomariovas ir keli jo pavaduotojai, tačiau Rusijos pusė viešai nepatvirtino nei įsilaužimo masto, nei duomenų nutekėjimo apimties.

    MIT jau ne vieną dešimtmetį projektuoja Rusijos strategines raketas ir yra įtrauktas į JAV, Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės sankcijų sąrašus. Ankstesni vieši tyrimai yra kėlę klausimų, kaip nepaisant eksporto ribojimų į Rusijos gynybos pramonę galėjo patekti pažangios staklės bei jų komponentai, didinantys gamybos tikslumą.

    Ką tai gali reikšti toliau

    Nepriklausomai patikrinti, kokio masto failai iš tiesų buvo gauti, kol kas sudėtinga, todėl pagrindinis informacijos šaltinis lieka pats GUR pranešimas. Vis dėlto, jei nutekėjimas būtų toks platus, kaip teigia Kijevas, Ukraina galėtų gauti ne tik pavardes ir kontaktus, bet ir techninių sprendimų bei tiekimo grandinių užuominų, kurios vėliau virsta sankcijomis ar kitais spaudimo instrumentais.

    Pastaraisiais metais kibernetinės operacijos tapo svarbia karo dalimi: jos naudojamos tiek žvalgybai, tiek logistikos, gamybos ar komunikacijos trikdymui. Tokie incidentai taip pat didina riziką, kad gynybos pramonės darbuotojai ir rangovai taps taikiniais, o valstybės dar labiau griežtins vidines saugumo procedūras ir prieigų kontrolę.

  • Iranas grasina nauja uždaryta zona Persijos įlankoje: ką tai reikštų laivybai per Hormuzo sąsiaurį

    Kas skelbiama Teherane

    Iranas pranešė artimiausiomis dienomis paskelbsiantis naują „uždarytą zoną“ Persijos įlankoje ir pateiksiantis atnaujintas laivybos maršrutų schemas per Hormuzo sąsiaurį. Apie tai viešai kalbėjo Irano aukščiausiosios nacionalinio saugumo institucijos atstovas Mohsenas Rezaei.

    Pasak jo, į naujai apibrėžtą zoną įplaukiantys laivai būtų įtraukiami į sankcijų sąrašus. Detalių apie zonos ribas ir taikymo mechanizmą kol kas pateikta nedaug, tačiau signalas aiškus: Iranas siekia didesnės kontrolės viename svarbiausių pasaulio energijos „butelio kakliukų“.

    Hormuzo sąsiauris – kritinis naftos maršrutas

    Hormuzo sąsiauris jungia Persijos įlanką su Omano įlanka ir yra esminis naftos bei dujų eksporto kelias iš regiono. Iki karo veiksmų suaktyvėjimo per šį koridorių esą buvo gabenama apie 20 proc. pasaulinio naftos vartojimo.

    Pastarosiomis dienomis laivų srautas sąsiauryje smarkiai sumenko. Skelbiama, kad maždaug 10 dienų vidurkis siekė apie 10 laivų per parą, kai anksčiau jis buvo apie 130, todėl rinkos ir draudikai jautriai reaguoja į bet kokius papildomus ribojimus.

    Konflikto fonas ir rizikos rinkoms

    Po maždaug pusmečio įtampos regione konfliktas, prasidėjęs JAV ir Izraelio smūgiais Iranui, atrodo įstrigęs. Laikinos paliaubos, apie kurias buvo pranešta birželį, subyrėjo, o diplomatiniai bandymai grįžti prie derybų kol kas nedavė apčiuopiamų rezultatų.

    Iranas savo pareiškimais sieja laivybos sąlygų švelninimą su JAV elgesio pokyčiais, akcentuodamas, kad aktyviau įsitrauktų į sąsiaurio „atvėrimą“ tik pasibaigus, jo teigimu, sabotažui, grasinimams ir atakoms. Tuo pat metu JAV karinės struktūros yra pranešusios apie smūgius Irano tanklaiviams, o tai dar labiau didina eskalacijos tikimybę.

    Praktinis naujos „uždarytos zonos“ poveikis priklausys nuo to, kaip ji bus įgyvendinama: ar tai bus formalus navigacinis ribojimas, ar spaudimo priemonė, didinanti rizikos priedą laivybai. Bet kuriuo atveju, mažesnis tanklaivių srautas per Hormuzo sąsiaurį reiškia didesnį nepastovumą naftos kainoms, augančias draudimo išlaidas ir papildomą įtampą tiekimo grandinėms.

  • „Rusal“ grįžta į Indoneziją: naujas boksitų ir aliuminio oksido projektas po sankcijų smūgio

    Rusijos aliuminio gamintoja „Rusal“ pranešė atnaujinanti planus Indonezijoje statyti boksitų gavybos ir aliuminio oksido gamybos kompleksą. Bendrovė tai pristato kaip veiklos diversifikavimo Ramiojo vandenyno regione tęsinį ir bandymą sustiprinti žaliavų bazę Azijoje.

    Tokios ambicijos nėra naujos: dar 2007 metais „Rusal“ su Indonezijos valstybine bendrove „Antam“ pasirašė ketinimų memorandumą dėl projekto, numatančio iki 1,2 milijono tonų aliuminio oksido per metus gamybą Vakarų Kalimantane. Tuomet planuota bendra įmonė, kurioje „Rusal“ būtų turėjusi 51 proc. akcijų, o projekto vertė buvo vertinama maždaug 1,9 milijardo eurų.

    Planais tuomet taip ir nebuvo pajudėta, nes investicijas pristabdė pasaulinė finansų krizė ir pasikeitusi Indonezijos politika dėl žaliavų eksporto. Šalis ėmė riboti neapdorotų rūdų, įskaitant boksitus, išvežimą siekdama pritraukti perdirbimą į vietą ir kurti didesnę pridėtinę vertę šalies viduje.

    Kas pasikeitė po 2022 metų?

    „Rusal“ sugrįžimą į Indoneziją paskatino tiekimo grandinių lūžis po Rusijos karo Ukrainoje ir po jo sekusių sankcijų. Bendrovė neteko dalies anksčiau naudotų aliuminio oksido šaltinių, o tai tiesiogiai smogė vienai kritiškiausių grandžių aliuminio gamyboje, nes be aliuminio oksido neįmanoma užtikrinti stabilios pirminio aliuminio gamybos.

    Įmonė yra nurodžiusi, kad sankcijos ir ribojimai 2022 metais nutraukė aliuminio oksido tiekimą iš Australijos, kuris sudarė reikšmingą dalį jos poreikio. Kartu „Rusal“ neteko prieigos prie su Ukraina siejamo aliuminio oksido gamybos aktyvo, o tai privertė ieškoti pakaitinių tiekimo kanalų ir naujų investicinių krypčių.

    Žaliavų paieška Azijoje

    Siekiant sumažinti priklausomybę nuo vieno regiono, „Rusal“ 2024 metais įsigijo 30 proc. Kinijos aliuminio oksido gamintojo „Hebei Wenfeng New Materials“ akcijų. Taip pat buvo skelbta apie įsipareigojimą perimti iki 50 proc. Indijos aliuminio oksido rafinerijos „Pioneer Aluminum Industries“ akcijų.

    Numatomas projektas Indonezijoje būtų dar vienas žingsnis kuriant nuoseklią žaliavų tiekimo strategiją, apimančią boksitų gavybą ir aliuminio oksido gamybą arčiau augančių Azijos rinkų. Indonezija šiame kontekste išsiskiria dideliais boksitų ištekliais ir valstybės siekiu plėtoti vietinį perdirbimą.

    Tuo pat metu tokios investicijos išlieka jautrios geopolitikai, partnerių pasirinkimui ir reguliacinei aplinkai, todėl projekto grafikas bei galutinė struktūra priklausys nuo derybų su Indonezijos institucijomis ir galimų partnerių. Rinkoje taip pat stebima tendencija, kad didieji metalų gamintojai vis aktyviau investuoja į žaliavų šaltinius, siekdami mažinti kainų svyravimų ir logistikos riziką.

  • JAV skelbia, kad ES prisijungė prie naujų sankcijų Iranui, bet Briuselis sako ką kita

    JAV skelbia, kad ES prisijungė prie naujų sankcijų Iranui, bet Briuselis sako ką kita

    JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas pareiškė, kad Europos Sąjunga oficialiai prisijungė prie Vašingtono inicijuotos sankcijų kampanijos, kuria siekiama atkirsti Iraną nuo tarptautinės finansų sistemos. Tačiau Briuselyje paskelbtas Europos Komisijos pareiškimas rodo atsargesnę poziciją ir formalaus įsipareigojimo nenumato.

    Pasak JAV, naujoji iniciatyva, pavadinta „Operation Economic Outcast“, orientuota į Iranui svarbius finansinius ir prekybinius kanalus, įskaitant bankininkystę, laivybą, komercinę aviaciją, auksą, pažangias technologijas ir skaitmeninį turtą. JAV taip pat signalizuoja apie dažnus naujus įtraukimus į sankcijų sąrašus, ypač finansų sektoriuje.

    Kas iš tiesų parašyta Briuselyje

    Europos Komisijos tekste pabrėžiama, kad ES jau turi plataus masto ribojamąsias priemones Iranui, susijusias su branduoline ir balistinių raketų programomis, regiono destabilizavimu, represijomis šalies viduje bei karine parama Rusijai kare prieš Ukrainą. Dokumente taip pat minimas ES pasirengimas prireikus svarstyti papildomas priemones, siekiant apsaugoti saugumo interesus, įskaitant laivybos laisvę Hormūzo sąsiauryje.

    Vis dėlto formuluotės apie JAV vadovaujamą kampaniją išlieka diplomatiškai ribotos: ES teigia palankiai vertinanti papildomą ekonominį spaudimą, taip pat ir per JAV inicijuotą operaciją, bei ketinanti toliau glaudžiai dirbti su JAV ir partneriais. Tuo pat metu dokumente atskirai akcentuojama, kad diplomatinės pastangos tebėra būtinos siekiant taikaus sprendimo.

    Kodėl skirtumas svarbus verslui

    Skirtumas tarp kampanijos palaikymo ir formalaus prisijungimo gali turėti tiesioginių pasekmių Europos bankams ir eksportuotojams. JAV dažnai remiasi vadinamosiomis antrinėmis sankcijomis, kai spaudimas taikomas ne tik tiesioginiams sankcionuojamiems subjektams, bet ir užsienio įmonėms ar bankams, kurie tęsia ryšius su jais.

    ES atveju formaliam prisijungimui reikėtų realių sprendimų ES lygiu, paprastai reikalaujančių visų valstybių narių pritarimo, o tai keistų teisinę aplinką Europos įmonėms. Be to, ES turi Blokavimo statutą, kuris riboja ES subjektų galimybes automatiškai vykdyti kai kurias JAV sankcijas Iranui be Europos Komisijos leidimo, todėl situacija įmonėms gali tapti dar labiau teisiškai komplikuota.

    Kol kas viešai skelbiama informacija rodo, kad Briuselis labiau pritaria JAV spaudimo krypčiai, tačiau neprisiima pareigos dalyvauti JAV operacijoje kaip jos dalyvis. Tai reiškia, kad Europos bendrovėms tenka vertinti ne tik ES sankcijų režimą, bet ir JAV antrinių sankcijų riziką, ypač jei jų veikla susijusi su tarptautiniais atsiskaitymais ar doleriu.

  • ES ruošia naujas sankcijas dėl Ukrainos vaikų deportacijų: tūkstančiai vis dar Rusijos kontrolėje

    ES ruošia naujas sankcijas dėl Ukrainos vaikų deportacijų: tūkstančiai vis dar Rusijos kontrolėje

    Europos Sąjunga rengia naują sankcijų paketą, nukreiptą prieš asmenis ir organizacijas, siejamas su neteisėtu Ukrainos vaikų deportavimu ir prievartiniu perkėlimu į Rusiją. Kol Briuselyje derinami konkretūs įrašai, Ukrainos iniciatyva Bring Kids Back UA perspėja, kad tūkstančiai vaikų vis dar lieka Rusijos kontrolėje.

    Iniciatyvos vadovas Maksymas Maksymovas pabrėžė, kad atsakomybė už šiuos veiksmus turi būti įtvirtinta ne tik politinėmis priemonėmis, bet ir teisiniu persekiojimu. Jo teigimu, kiekviena papildoma diena didina riziką, kad vaikai bus veikiami indoktrinacijos, militarizavimo ir praras ryšį su savo tapatybe.

    „Bring Kids Back UA nuolat ragino patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, atsakingus už neteisėtą vaikų deportavimą ir prievartinį perkėlimą, o Europos Sąjungos žingsnį vertiname kaip svarbų signalą dėl atskaitomybės“, – sakė Maksymas Maksymovas.

    „Vaikai, kurie lieka Rusijos kontrolėje, susiduria su indoktrinacijos, militarizavimo ir ukrainietiškos tapatybės nykimo rizika“, – teigė jis.

    Pagal ES planus, naujais ribojimais gali būti papildomai įtraukti dar 27 Rusijos asmenys ir subjektai. Sankcijų sąrašus dar turi lydėti techninis ir teisinis patikrinimas, kad priemonės būtų tvarios ir atsparios galimiems ginčams teismuose.

    Kiek vaikų laikoma Rusijoje?

    Ukrainos institucijos yra patvirtinusios daugiau kaip 20 500 vaikų deportavimo ar prievartinio perkėlimo atvejų, tačiau realus mastas gali būti didesnis. Jeilio universiteto Humanitarinių tyrimų laboratorija yra nurodžiusi, kad skaičius gali siekti apie 35 000, o Rusijos pareigūnai viešai minėjo ir gerokai didesnius skaičius.

    Tuo pat metu nepriklausomi tyrėjai pažymi, kad tiksliai patikrinti bendrą skaičių itin sudėtinga dėl ribotos prieigos prie okupuotų teritorijų ir Rusijos institucijų veiklos uždarumo. Dalis vaikų galėjo būti perkelti keliais etapais, keičiant registracijos vietas ar globos įstaigas.

    Jungtinės Tautos yra nurodžiusios, kad prievartinis vaikų perkėlimas į okupanto teritoriją gali būti vertinamas kaip karo nusikaltimas, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimas žmoniškumui. Tokie vertinimai didina spaudimą valstybėms ieškoti ne tik politinių, bet ir baudžiamosios atsakomybės mechanizmų.

    Kodėl sankcijos nukreipiamos tiksliai?

    Pastaruoju metu ES vis dažniau remiasi tiksline logika, kai ribojimai taikomi konkretiems pareigūnams, organizacijoms, susijusioms struktūroms ir tinklams, kurie prisideda prie karo veiksmų ar okupacinių praktikų. Toks modelis leidžia tiksliau identifikuoti atsakingus asmenis, mažinant šalutinį poveikį neįtrauktiems sektoriams.

    Europos išorės veiksmų tarnyba valstybėms narėms taip pat yra pateikusi platesnį sąrašą maždaug 1 600 asmenų ir subjektų, kurie, ES vertinimu, tiesiogiai prisideda prie Rusijos karo pastangų. Tai rodo perėjimą nuo vien didelių sektorių ribojimų prie detalesnio, duomenimis paremto įtraukimo.

    Grįžimas gali užtrukti metus

    Ukrainos ir tarptautinių partnerių teigimu, net ir vieno vaiko grąžinimas dažnai tampa ilgu procesu: nuo tapatybės nustatymo ir buvimo vietos patvirtinimo iki realaus perdavimo šeimai. Derybos neretai vyksta per tarpininkus, o kiekvienas atvejis reikalauja atskiro teisinio ir saugumo vertinimo.

    Praktikoje dalis grąžinimų iki šiol buvo įmanomi dalyvaujant trečiosioms valstybėms ar tarpininkaujant tarptautinėms institucijoms, įskaitant Vatikaną. ES rengiamas sankcijų išplėtimas siejamas su siekiu didinti spaudimą ir siųsti žinią, kad vaiko teisių pažeidimai konflikte nebus paliekami be pasekmių.

    „Kiekvienas grąžintas vaikas rodo, kad koordinuotas tarptautinis veiksmas gali duoti rezultatą, o sankcijos siunčia aiškią žinią, kad šie nusikaltimai neliks be atsako“, – sakė Maksymas Maksymovas.

    Naujausi sprendimai derinami ir artėjant tarptautinės koalicijos konferencijai Toronte, kur numatyta aptarti praktines priemones vaikų paieškai, jų saugiam sugrąžinimui ir ilgalaikei apsaugai ginkluotų konfliktų metu. Ukrainos pusė tikisi, kad teisiniai ir diplomatiniai instrumentai bus naudojami nuosekliau ir greičiau.

  • Rusijoje komunaliniai mokesčiai šauna į viršų: centrinis bankas įspėja dėl infliacijos

    Rusijoje komunaliniai mokesčiai šauna į viršų: centrinis bankas įspėja dėl infliacijos

    Brangimas rudenį palies visą šalį

    Rusijoje nuo spalio 1 dienos įsigalios vidutiniškai apie 15 proc. komunalinių paslaugų tarifų didinimas. Rusijos centrinis bankas įspėja, kad šis sprendimas taps papildomu veiksniu, stumiančiu metinę infliaciją dar toliau nuo oficialaus 4 proc. tikslo.

    Tarifų pokyčiai skirtinguose regionuose nevienodi ir, valdžios skelbiamais vertinimais, sieks maždaug nuo 8 proc. iki 22 proc. Didesnis spaudimas prognozuojamas kai kuriems pietiniams ir Sibiro regionams, o Maskvoje tarifai turėtų augti apie 15 proc., Sankt Peterburge – apie 14,6 proc.

    Du didinimai per metus – reta praktika

    Dar vienas, palyginti nedidelis, tarifų didinimas įsigaliojo šių metų sausį, kai mokėjimai augo apie 1,7 proc. Dvigubas tarifų kėlimas per tuos pačius kalendorinius metus Rusijoje nėra įprastas ir pastaraisiais metais buvo taikomas retai.

    Tokie sprendimai stiprina vadinamąją administruojamų kainų įtaką infliacijai, nes komunaliniai mokesčiai yra neišvengiama išlaidų dalis. Augant šiai eilutei sąskaitose, gyventojams lieka mažiau lėšų kitoms prekėms ir paslaugoms, o įmonėms kyla veiklos savikaina.

    Kodėl tarifai keliami?

    Kremlius tarifų didinimą aiškina nusidėvėjusia infrastruktūra ir būtinybe modernizuoti komunalinius tinklus. Dalis šilumos, vandentiekio ir elektros ūkio daugelyje regionų yra paveldėta iš sovietmečio, o atnaujinimo tempai ilgą laiką buvo nepakankami.

    Papildomą riziką kelia ir ribotos galimybės greitai įsigyti kai kurią importuojamą įrangą bei komponentus, kurių reikia remontui ir modernizacijai. Prie spaudimo prisideda ir darbo jėgos trūkumas, kai dalis darbuotojų nukreipiama į su gynybos pramone susijusius sektorius.

    Smulkiausi ir skurdžiausi jaučia labiausiai

    Centrinis bankas vertina, kad spalio tarifų šuolis pastebimai prisidės prie spartesnės metinės infliacijos. Baziniame scenarijuje institucija prognozuoja, kad 2026 metais infliacija gali siekti 6–7 proc., tai yra gerokai virš 4 proc. tikslo.

    Komunaliniai mokesčiai yra fiksuotos išlaidos, kurių namų ūkiai negali lengvai sumažinti, ypač šildymo sezono metu. Mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms 15 proc. pabrangimas dažnai reiškia tiesioginį pasirinkimą tarp būtinųjų pirkinių, o didesnes pajamas turintiems tokio paties dydžio šuolis sudaro santykinai mažesnę naštą.

    Verslui komunalinių paslaugų brangimas taip pat tampa grandinine reakcija: išauga gamybos, logistikos, prekybos ir biurų išlaidos, o dalis jų persikelia į galutines kainas. Tokiu būdu tarifų kilimas gali tapti dar vienu infliacijos kanalu ekonomikoje, kurią jau veikia karo išlaidos, sankcijos ir brangus skolinimasis.

    „Komunalinių tarifų didinimas taps reikšmingu veiksniu, papildomai spartinančiu metinę infliaciją“, – sakė Rusijos centrinis bankas.

    Situaciją aštrina ir aukštos palūkanos: Rusijos centrinis bankas pastaraisiais metais laikė itin griežtą pinigų politiką, o bazinė palūkanų norma buvo pakelta iki 21 proc. Brangus kreditas mažina privačias investicijas ir ypač skaudžiai smogia smulkesniems verslams, kurie neturi priėjimo prie valstybinių užsakymų ar pigesnio finansavimo.

    Ekonomistai pažymi, kad privalomųjų mokėjimų augimas paprastai silpnina vidaus paklausą, ypač regionuose, kur atlyginimai nespėja su kainų kilimu. Jei komunalinių mokesčių šuolį lydės tolesnis būtinųjų prekių brangimas, spaudimas namų ūkiams gali didėti ir tapti socialiniu bei politiniu jautrumo tašku.

  • Irano rialis sminga rekordais: doleris peržengė 2,1 mln., valdžia žada 1,7 mlrd. eurų

    Irano rialis sminga rekordais: doleris peržengė 2,1 mln., valdžia žada 1,7 mlrd. eurų

    Rialis krenta, doleris brangsta

    Irano laisvojoje rinkoje Jungtinių Valstijų doleris perkopė 2,1 mln. rialų ribą ir pasiekė naują rekordą. Palyginti su Irano kalendorinių metų pradžia kovo mėnesį, kai doleris siekė apie 1,35 mln. rialų, nacionalinė valiuta reikšmingai nusilpo.

    Vietos ekonomistai pažymi, kad tokie šuoliai paprastai tampa savaime stiprėjančiu reiškiniu: gyventojai ir verslas, bijodami dar didesnio nuvertėjimo, skuba pirkti užsienio valiutą ar auksą. Tai dar labiau didina paklausą ir kainą laisvojoje rinkoje.

    Blokada ir sankcijos spaudžia ekonomiką

    Rialio smukimas paspartėjo po to, kai vasarą buvo sugriežtintas spaudimas Irano prekybai, įskaitant laivybos ribojimus ir intensyvėjančias sankcijas. Sutrikus atsiskaitymams ir importo grandinėms, į šalį sunkiau patenka žaliavos, įranga ir vartojimo prekės, todėl infliacija dar labiau įsisiautėja.

    Rinką veikia ir tai, kad JAV iždas riboja Irano prieigą prie regioninių bankų, taip apsunkindamas užsienio valiutos įsigijimą bei importo apmokėjimą. Mažesnės pajamos iš eksporto ir sudėtingesnė logistika reiškia mažiau valiutinių įplaukų, kurios paprastai padeda stabilizuoti kursą.

    Euro ir aukso kainos taip pat rekordinės

    Ne mažiau įspūdingai brango ir euras, laisvojoje rinkoje pasiekęs apie 2,55 mln. rialų. Regioninių sandorių orientyru laikomas Jungtinių Arabų Emyratų dirhamas pirmą kartą peržengė 600 000 rialų ribą, o tai rinkoje dažnai vertinama kaip signalas apie tolesnį spaudimą kursui.

    Gyventojai taupymui vis dažniau renkasi auksą: 18 karatų aukso gramas pakilo virš 225,7 mln. rialų, o vadinamoji Imami aukso moneta laisvojoje rinkoje kainavo apie 2,26 mlrd. rialų. Tokie skaičiai rodo ne tik valiutos nuvertėjimą, bet ir augančią paklausą saugesnėms turto formoms.

    Dvi valiutų rinkos ir auganti atskirtis

    Iranas taiko dvigubo kurso sistemą: yra oficialus kursas, kurį nustato centrinis bankas ir kuris taikomas daliai valstybinių atsiskaitymų bei subsidijuojamam būtiniausių prekių importui. Tačiau kasdieniams pirkimams, verslo operacijoms ir santaupoms gyventojai dažniausiai remiasi laisvąja rinka, kur kursas yra gerokai prastesnis.

    Skirtumas tarp oficialaus ir laisvojo kurso per pastaruosius mėnesius dar labiau išaugo, o laisvosios rinkos kursas viršijo oficialų daugiau nei du kartus. Toks atotrūkis didina šešėlinės rinkos rizikas ir apsunkina kainų stabilumą, nes importuotojai bei gamintojai sąnaudas skaičiuoja pagal realiai prieinamą valiutą.

    Centrinis bankas žada intervenciją

    Irano centrinio banko vadovas Abdolnaseris Hemmati pareiškė, kad institucija yra pasirengusi įlieti apie 1,7 mlrd. eurų į valiutų rinką, siekdama stabilizuoti rialį. Jis teigė, kad dalį kurso šuolio lemia ne ekonominiai pagrindai, o lūkesčiai ir emocijos.

    „Rinkoje kilusios dulkės nusės, o pastarąjį kursų kilimą labiau lemia psichologiniai, o ne realūs ekonominiai veiksniai“, – sakė Abdolnaseris Hemmati.

    Jis pripažino, kad infliacija smarkiai spaudžia namų ūkius, tačiau tvirtino, jog centrinis bankas naudoja pinigų politikos ir priežiūros priemones augimui pristabdyti. Taip pat buvo atmesti teiginiai, esą Iranas neturi prieigos prie rezervų, nors detalių, kurios leistų patikrinti šiuos vertinimus, pateikta nedaug.

    Kasdienybėje dominuoja tomanas

    Nors oficiali valiuta yra rialis, dauguma gyventojų kasdienėje prekyboje naudoja tomaną, kuris prilygsta 10 rialų. Dėl įpročio kainos parduotuvėse, paslaugų sektoriuje ir nekilnojamojo turto skelbimuose dažnai pateikiamos būtent tomanais, todėl realus valiutos nuvertėjimas žmonėms juntamas labai tiesiogiai.

    Valdžia dar anksčiau buvo paskelbusi planus formaliai įtvirtinti tomaną ir pašalinti keturis nulius iš nominalų, tačiau šie pokyčiai iki šiol nėra pilnai įgyvendinti. Kol reformos stringa, o infliacija išlieka aukšta, rinka toliau ieško stabilumo doleriuose ir aukse.

  • Venesuelos naftos koncesijų lenktynės įsibėgėja: į priekį veržiasi Vakarai, Kinija ir Rusija traukiasi

    Venesueloje įsibėgėja tarptautinių energetikos bendrovių kova dėl naujų naftos ir gamtinių dujų gavybos koncesijų. Susitarimai sudaromi su valstybine įmone PDVSA, o į rinką grįžta ir Vakarų kapitalas, tikėdamasis pasinaudoti politinių vėjų kaita.

    Didžiausias pastaruoju metu minimas sandoris siejamas su JAV bendrove „Chevron“, kuri per artimiausius 5 metus ketina investuoti apie 6,5 mlrd. eurų. Skelbiama, kad tikslas – didinti gavybą nuo maždaug 600 000 barelių per dieną iki 1 200 000 barelių.

    „Chevron“ taip pat planuoja prisidėti prie infrastruktūros atnaujinimo, įskaitant skubius remontus ir modernizaciją perdirbimo grandinėje, kuri svarbi sunkiosios Venesuelos naftos eksploatacijai. Tai reikšminga, nes šalies naftos sektorius ilgus metus kentėjo dėl investicijų stokos, įrangos nusidėvėjimo ir sankcijų poveikio.

    Į Venesuelą grįžta Vakarų bendrovės

    Į koncesijų varžytuves įsitraukė ne tik JAV, bet ir Europos įmonės. Minima, kad Italijos Eni ir Ispanijos Repsol pasirašė sutartis dėl gamtinių dujų projektų, susijusių su Orinoko upės žiočių regionu, kuris laikomas vienu perspektyviausių dujų telkinių zonų.

    Kartu aptariami ir nauji investuotojai iš finansų sektoriaus, kurie mato galimybę uždirbti iš energijos žaliavų, kai geopolitinė rizika pervertinama, o turto vertė dėl politinių apribojimų būna kritusi. Tokia dinamika būdinga rinkoms, kuriose politiniai sprendimai tiesiogiai lemia gavybos ir eksporto sąlygas.

    Projektai dujų gavybai regione

    Dar vienas dėmesio sulaukiantis projektas siejamas su britų BP ir Trinidado ir Tobago valstybine dujų bendrove NGC. Planuojama plėtoti gavybą iš jūrinio telkinio prie Venesuelos sienos, tačiau tokio pobūdžio iniciatyvoms lemiamos tampa tarpvalstybinės sutartys, licencijos ir sankcijų režimų taikymas.

    Ankstesniais metais, valdant Nicolasui Maduro, tarptautiniams projektams dažnai trukdė politinis neapibrėžtumas ir sudėtinga reguliacinė aplinka. Papildomos įtampos regione kildavo ir dėl teritorinių ambicijų bei ginčų, kurie didina investuotojų atsargumą.

    Didžiausi pralaimėtojai – Rusija ir Kinija

    Šioje koncesijų lenktynių fazėje daugiausia praranda valstybės, kurios anksčiau turėjo stiprias pozicijas Venesuelos žaliavų sektoriuje. Tarp jų dažniausiai minima Rusija: po JAV sankcijų jos vaidmuo sumažėjo, o dalis veiklos buvo perkelta į naujas struktūras, siekiant išlaikyti bent ribotą eksportą.

    Kinija taip pat priskiriama prie tų, kurių įtaka silpnėja, nes atsiranda daugiau Vakarų bendrovių, galinčių greičiau mobilizuoti kapitalą ir technologijas. Tuo pat metu tokia kryptis signalizuoja apie platesnę tendenciją: energetikos rinkoje vis dažniau persiskirsto prieiga prie išteklių ten, kur sankcijos, licencijos ir geopolitiniai susitarimai tampa ne mažiau svarbūs nei naftos kaina.