Tag: Sankcijos

  • „Rosatom“ ieško investuotojo Turkijos Akkuyu atominei elektrinei: trūksta iki 23 mlrd. eurų

    Rusijos valstybinė branduolinės energetikos korporacija „Rosatom“ Turkijoje spartina Akkuyu atominės elektrinės pirmojo bloko parengiamuosius darbus ir planuoja iki metų pabaigos pradėti reaktoriaus kritiškumo bandymus. Tai vienas svarbiausių etapų prieš elektros gamybos startą, nes jo metu tikrinami techniniai parametrai ir saugos sistemos.

    Kartu „Rosatom“ ieško partnerio, kuris sutiktų įsigyti 49 proc. projekto bendrovės Akkuyu Nuclear JSC akcijų paketą. Tokia struktūra leidžia sumažinti finansinę naštą pagrindiniam rangovui ir kartu pritraukti naują kapitalą likusiems statybų etapams.

    Finansavimo spraga ir sankcijų poveikis

    Pagal 2010 metais pasirašytą tarpvyriausybinį susitarimą Rusija įsipareigojo finansuoti projektą mainais į teisę gauti pajamas iš elektros pardavimo Turkijos rinkoje. Tačiau po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą išaugusios sankcijų rizikos aplinka apsunkino skolinimąsi ir atsiskaitymus, o Vakarų bankai gerokai apribojo dalyvavimą su Rusijos subjektais susijusiuose projektuose.

    Dėl to investicijos tęstinumas vis labiau priklauso nuo alternatyvių finansavimo šaltinių ir politinės rizikos vertinimo. Potencialiems investuotojams papildomą neapibrėžtumą kelia faktas, kad projekte dalyvauja Rusijos struktūros, kurioms taikomi tarptautiniai ribojimai.

    Kiek kainuoja Akkuyu projektas

    Bendra Akkuyu atominės elektrinės projekto vertė įvairiais vertinimais siekia 18–23 mlrd. eurų, priklausomai nuo įrangos, finansavimo sąlygų ir tiekimo grandinių kaštų. Elektrinė statoma Mersino provincijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, o numatyta kelių energijos blokų plėtra reiškia, kad didžiausios lėšos reikalingos ne vien pirmajam, bet ir vėlesniems statybos etapams.

    Ieškant investuotojo paprastai tikimasi, kad artėjant pirmajam realiam elektros gamybos etapui projekto patrauklumas didėja, nes mažėja technologinė rizika. Vis dėlto geopolitiniai veiksniai ir sankcijų laikymosi reikalavimai gali tapti lemiamu filtru bankams, fondams ir strateginiams investuotojams.

    Ką sako „Rosatom“ vadovas

    „Iki šiol parengėme sprendimus ir suderinome pagrindines bendradarbiavimo sąlygas su Turkijos investuotojais, tačiau galutinį sprendimą pirmiausia priima Turkijos vyriausybė“, – sakė „Rosatom“ vadovas Aleksejus Lichačiovas.

    Anksčiau viešojoje erdvėje buvo minimi keli galimi Turkijos partneriai, tačiau sandorio struktūra ir laikas priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis investuotojai galėtų įeiti į projektą. Rinkai svarbu ir tai, kaip bus suvaldytos sankcijų atitikties, atsiskaitymų bei įrangos tiekimo rizikos, nes jos tiesiogiai veikia projekto kainą ir terminus.

  • Rusija prie NATO sienos stato milžiniškas antenas: įvardijo, kam tai gali būti ruošiama

    Rusija prie NATO sienos stato milžiniškas antenas: įvardijo, kam tai gali būti ruošiama

    Rusija per Baltarusiją plečia ryšių infrastruktūrą, kuri gali sustiprinti jos pajėgų veikimą prie Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos sienų. Apie tai skelbiama BELPOL pristatytame tyrime apie Baltarusijos militarizaciją, aptartame Varšuvoje vykusiame saugumo forume.

    Nurodoma, kad kuriamas naujas saugomas karinis techninis ryšių tinklas formaliai statomas Baltarusijos gynybos ministerijos užsakymu, tačiau pritaikomas Rusijos kariuomenės poreikiams. Tokia schema, anot analitikų, leistų greičiau koordinuoti operacijas ir vykdyti provokacines misijas prie NATO rytinio flango.

    Kaip veikia radiorelinis tinklas

    Tinklas remiasi radiorelinėmis linijomis ir kryptinėmis antenomis, kuriomis duomenys perduodami radijo ryšiu. Tokia technologija dažnai pasirenkama tada, kai reikia ryšio, atsparaus kabelių pažeidimui, ir kai siekiama sumažinti perėmimo riziką, nors visiškos apsaugos tai negarantuoja.

    Pasak ataskaitos, įranga daugiausia montuojama ant operatoriaus MTS bokštų. BELPOL dėmesį atkreipia tai, kad tinklo architektūra esą skiriasi nuo civilinių ryšių logikos, kai ryšys iš centro skirstomas į regionus: čia kuriamos ištisinės magistralės iš rytų į vakarus, link NATO sienų ir Ukrainos.

    Valdymo centras, retransliatoriai ir dronai

    Viena iš minimų krypčių driekiasi palei M-10 kelią nuo Homelio iki Bresto. Analitikai teigia matantys požymių, kad bendras tinklo valdymas gali būti sutelktas Rusijos teritorijoje, o Baltarusijoje diegiami retransliatoriai būtų parengti Rusijos kariuomenės ryšiui užtikrinti.

    Ataskaitoje taip pat minima, kad Baltarusijos ryšių mazguose diegiamos rusiškos radiorelinės stotys M-416GM, kurios galėtų palengvinti skirtingų sistemų integraciją. Praktikoje tai reikštų spartesnį duomenų ir komandų perdavimą, kai vienu metu veikia skirtingi ryšio protokolai ir įranga.

    Autoriai primena, kad antroje 2025 metų pusėje Baltarusijoje buvo fiksuojami retransliatoriai, siejami su dronų valdymu, kai atakos buvo nukreiptos į šiaurinius Ukrainos regionus. Tokie sprendimai svarbūs, nes šiuolaikiniame kare ryšys tampa kritine grandimi tiek dronams, tiek artilerijos koregavimui, tiek logistiniam pajėgų valdymui.

    Ką tai reiškia regiono saugumui

    Ekspertai pabrėžia, kad ryšių infrastruktūra savaime nėra įrodymas apie artėjančią konkrečią ataką, tačiau ji didina karinių pajėgumų lankstumą ir leidžia greičiau sutelkti bei valdyti pajėgas krizės metu. Tokie tinklai paprastai projektuojami veikti ir padidinto pavojaus sąlygomis, kai civilinės ryšio grandys gali būti trikdomos.

    BELPOL tyrime Baltarusijos ryšių plėtra siejama su platesne šalies militarizacijos kryptimi, apimančia logistiką, transporto infrastruktūrą ir teisinius pokyčius, didinančius priklausomybę nuo Rusijos. Ataskaitos autoriai ragina išlaikyti ir griežtinti sektorines sankcijas Baltarusijos kariniam pramoniniam kompleksui, kol tęsiama agresija prieš Ukrainą.

    Regiono valstybės tuo pat metu investuoja į atsparumo priemones: gerina kritinės infrastruktūros apsaugą, plėtoja oro gynybą ir elektroninės kovos pajėgumus, taip pat stiprina NATO buvimą rytiniame flange. Saugumo institucijos akcentuoja, kad informaciniai ir techniniai pasirengimo požymiai turi būti vertinami kompleksiškai, o ne remiantis vienu indikatoriumi.

  • Rusijos anglies sektoriui – dar vieni nuostolingi metai: iki 2026 metų pabaigos prognozuoja 3,1 mlrd. eurų minusą

    Rusijos anglies gavybos ir prekybos bendroves artimiausiais metais gali pasitikti dar gilesni finansiniai sunkumai. Rusijos energetikos ministerija skelbia, kad iki 2026 metų pabaigos sektoriaus grynasis nuostolis gali siekti 324 mlrd. rublių, tai yra apie 3,1 mlrd. eurų.

    Nors Maskva tai pristato kaip padėties gerėjimą, skaičiai rodo, kad problema išlieka sisteminė. 2025 metais nuostoliai, kaip teigiama, siekė 408 mlrd. rublių, arba apie 3,9 mlrd. eurų, tad prognozuojamas nuostolio sumažėjimas nėra lūžis, o veikiau mažesnis kritimas.

    Rusijos statistikos tarnyba Rosstat anksčiau skelbė, kad 2026 metų sausio–liepos mėnesiais anglies įmonių grynasis nuostolis sudarė 178,2 mlrd. rublių, arba apie 1,7 mlrd. eurų. Palyginimui, tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau nuostolis siekė 225 mlrd. rublių, arba apie 2,2 mlrd. eurų.

    Ministerijos vertinimu, 2026 metais anglies bendrovių pajamos turėtų didėti iki 1,623 trln. rublių, tai yra apie 15,7 mlrd. eurų. Vis dėlto didesnės pajamos automatiškai nereiškia pelno, kai spaudžia išaugusios logistikos, finansavimo ir eksporto sąnaudos.

    Skaičiuojama, kad 2026 metų pabaigoje nuostolingų anglies įmonių dalis gali priartėti prie 70 proc. Toks rodiklis reikštų, kad daugumai rinkos dalyvių veikla tampa ekonomiškai sunkiai tvari net ir bandant išlaikyti pardavimų apimtis.

    Pagrindinė problema, apie kurią kalbama ir pačioje Rusijoje, yra eksporto kanalų susiaurėjimas po 2022 metų, kai po plataus masto invazijos į Ukrainą buvo prarasta reikšminga Europos rinka. Dalis srautų perorientuota į Azijos kryptis, tačiau tenka konkuruoti su kitais tiekėjais, o sandorių sąlygos dažnai būna mažiau palankios.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra logistika. Anglies eksportas išlieka priklausomas nuo geležinkelių ir uostų infrastruktūros, o Rusijos geležinkelių sistemoje minimi pajėgumų trūkumai ir trikdžiai, kurie pailgina pristatymo laiką ir didina savikainą.

    Pramonės perspektyvas apsunkina ir platesnės energijos rinkos tendencijos. Daugelyje šalių spartėja energetikos transformacija, o tai ilgainiui mažina anglies paklausos augimo potencialą, net jei atskirais laikotarpiais dėl kainų ar tiekimo krizių anglis laikinai susigrąžina svarbesnį vaidmenį.

  • Rusija veža sunkiai suniokotus T-90M: „Uralvagonzavod“ priverstas rinktis tarp remonto ir naujų tankų

    Rusija veža sunkiai suniokotus T-90M: „Uralvagonzavod“ priverstas rinktis tarp remonto ir naujų tankų

    Socialiniuose tinkluose pasirodžiusios nuotraukos, kuriose matyti geležinkeliu gabenami smarkiai apgadinti T-90M, vėl atkreipė analitikų dėmesį į Rusijos šarvuotosios technikos nuostolius. Kadrai siejami su technikos pervežimu į „Uralvagonzavod“ gamyklą Nižnij Tagile, kur koncentruojami tiek gamybos, tiek remonto darbai.

    Karo technikos stebėtojai pabrėžia, kad vis dažniau fiksuojami atvejai, kai gamintojui tenka perimti funkcijas, kurias anksčiau atlikdavo specializuotas karinių remonto įmonių tinklas. Toks perskirstymas reiškia, kad pajėgumai, skirti naujiems tankams, gali būti nukreipiami į kapitalinį remontą ar gilų modernizavimą.

    Remontas gali kainuoti beveik kaip naujas

    Šarvuotosios technikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad kapitalinis T-90M remontas gamyklinėmis sąlygomis gali kainuoti beveik tiek pat, kiek naujo vieneto pagaminimas. Taip atsitinka dėl sudėtingų mazgų keitimo, elektronikos ir optikos atnaujinimo, korpuso bei bokštelio darbų, o taip pat dėl to, kad po rimtų pažeidimų dalis komponentų turi būti keičiami iš esmės.

    Tai sukuria dilemas: kuo daugiau resursų skiriama grąžinti į rikiuotę apgadintus tankus, tuo mažiau jų lieka naujai gamybai. Kartu auga ir logistikos našta, nes reikia nuolat gabenti pažeistą techniką, komplektuojamąsias dalis ir remontui reikalingą įrangą.

    Kodėl sunku suskaičiuoti realią gamybą

    Analitikai, vertinantys tiek nuotraukomis pagrįstus nuostolių duomenis, tiek viešus Rusijos pareiškimus, pažymi dar vieną problemą: remontuota ar modernizuota technika viešojoje komunikacijoje gali būti pateikiama kaip nauja tiekimo partija. Dėl to iš šalies tampa sudėtinga tiksliai atskirti, kiek tankų išties pagaminta nuo nulio, o kiek grąžinta po remonto.

    Tokios painiavos rizika ypač išauga tada, kai į gamyklas patenka smarkiai suniokoti vienetai, o po kelių savaičių ar mėnesių skelbiama apie „naujų“ tankų perdavimą kariuomenei. Praktikoje tai gali reikšti ir visiškai naują techniką, ir kapitališkai atnaujintus, anksčiau eksploatuotus korpusus.

    Sankcijos, darbuotojų trūkumas ir senesnių korpusų naudojimas

    Viešai prieinamos analizės rodo, kad Rusijos šarvuotosios technikos pramonę spaudžia keli veiksniai vienu metu: sankcijų ribojamas komponentų tiekimas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir didelis fronto poreikis. Dėl to dalis T-90M gali būti surenkami ne tik iš naujai pagamintų konstrukcijų, bet ir pasitelkiant atnaujintus ankstesnių modifikacijų korpusus.

    Patys gamintojai neneigia, kad be gamybos vykdo ir remontą, o oficialiuose pranešimuose akcentuoja greitą technikos atstatymą net ir po daugybinių pažeidimų. Vis dėlto ekspertai perspėja, kad realūs pristatymų skaičiai gali būti mažesni, nei leistų spręsti vien iš deklaracijų, nes dalį „naujų“ siuntų gali sudaryti atnaujinti vienetai.

    Bendra tendencija aiški: kuo didesnė remonto našta tenka pagrindiniams gamybos centrams, tuo labiau auga rizika, kad tai atsilieps naujų tankų gamybos tempui. Tokiu atveju T-90M, laikomas vienu moderniausių serijinių Rusijos tankų, gali tapti ir pramonės pajėgumų testu, ir riboto resursų paskirstymo įkaitu.

  • JAV iždas taikosi į beveik 1 mlrd. eurų Iranu siejamų kriptovaliutų: tvirtina žinantys, kur jos

    JAV iždas taikosi į beveik 1 mlrd. eurų Iranu siejamų kriptovaliutų: tvirtina žinantys, kur jos

    JAV iždo sekretorius Scottas Bessentas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos šią savaitę veikiausiai konfiskuos apie 1 mlrd. JAV dolerių vertės kriptovaliutų, siejamų su Iranu. Perskaičiavus pagal apytikrį kursą, tai sudarytų apie 930 mln. eurų.

    Pasak jo, tai yra platesnės JAV strategijos dalis, kuria siekiama ekonomiškai izoliuoti Iraną ir riboti režimo finansavimo galimybes. S. Bessentas tikino, kad JAV institucijos „žino, kur yra“ minimos skaitmeninės lėšos, tačiau detalių apie konkrečias pinigines ar platformas nepateikė.

    „Tikėtina, kad šią savaitę konfiskuosime maždaug milijardo dolerių vertės kriptovaliutų. Mes žinome, kur jos yra, ir izoliuojame juos“, – sakė Scottas Bessentas.

    Pastaraisiais mėnesiais JAV suintensyvino veiksmus prieš Iranu siejamas kriptovaliutų grandines, ypač ten, kur, įtariant, skaitmeninis turtas naudojamas sankcijoms apeiti. Tokiais atvejais taikomos sankcijos piniginėms ar tarpininkams, o lėšos gali būti įšaldomos per infrastruktūros tiekėjus ir su kriptoturtu dirbančias bendroves.

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau buvo skirtingai įvardijamos sumos, kiek kriptovaliutų JAV yra perėmusi ar įšaldžiusi dėl sąsajų su Iranu. Dėl to neaišku, ar dabar minima maždaug 930 mln. eurų suma būtų papildoma, ar sutaptų su anksčiau skelbtais skaičiais.

    Finansų sektoriaus ekspertai pabrėžia, kad kriptovaliutų konfiskavimas tokiais atvejais dažniausiai priklauso nuo dviejų veiksnių: ar institucijos gali susieti pinigines su sankcionuotais subjektais ir ar įmanoma realiai apriboti prieigą prie turto. Nors blokų grandinė leidžia stebėti pervedimus, galutinis rezultatas dažnai priklauso nuo teisinių sprendimų ir bendradarbiavimo su rinkos dalyviais.

  • Pietų Korėjos dyzelinas plaukia į Rusiją: sankcionuoti tanklaiviai įtariami slėpę maršrutus

    Pietų Korėjos dyzelinas plaukia į Rusiją: sankcionuoti tanklaiviai įtariami slėpę maršrutus

    Į Rusijos Tolimųjų Rytų uostus per pastaruosius mėnesius galėjo patekti iš Pietų Korėjos kilęs dyzelinas, o dalis krovinių buvo gabenama tanklaiviais, kuriems taikomos Vakarų sankcijos. Tai rodo uostų dokumentų ir laivų judėjimo duomenų analizė, kurioje fiksuojami pakartotiniai reisai į Vladivostoką.

    Remiantis žiniasklaidos tyrimu, per nagrinėtą laikotarpį mažiausiai septyni tanklaiviai iš viso atliko 14 reisų į Rusijos uostus Tolimuosiuose Rytuose. Ši kryptis tapo ypač jautri tuo metu, kai Rusijos perdirbimo sektorius patyrė papildomą spaudimą dėl atakų prieš energetikos infrastruktūrą.

    Kaip keitėsi deklaruoti maršrutai

    Didžiausia dalis minimų krovinių siejama su sankcionuotu tanklaiviu „Layla“, kuriam ribojimai taikomi Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos lygmeniu. Nurodoma, kad laivas du kartus išplaukė iš Ulsano uosto į Vladivostoką ir iš viso galėjo atgabenti apie 57 000 tonų dyzelino.

    Tyrime pažymima, kad dalis dokumentuose deklaruotų kelionės tikslų galėjo skirtis nuo faktinės maršruto pabaigos. Vienu atveju kaip paskirties vieta įvardytas Vladivostokas, kitu atveju dokumentuose figūravo Japonijos uostas, tačiau laivas vis tiek pasiekė Rusiją.

    Dar vienas minimas tanklaivis „Astoria“, plaukiojantis su Rusijos vėliava ir įtrauktas į Jungtinės Karalystės bei Australijos sankcijų sąrašus. Skelbiama, kad jis Ulsane pakrovė beveik 11 000 tonų kuro, o nors kaip tikslas buvo deklaruota Japonija, vėliau taip pat pasuko į Vladivostoką.

    Perkrovimai jūroje ir atsekamumo problema

    Atskirai aptariamas tanklaivis „Chongchon“, kuris, kaip nurodoma, į uostą neužsuko, bet rugpjūčio pradžioje galėjo perimti apie 26 000 tonų kuro iš kito laivo „Celeste I“. Perkrovimas iš laivo į laivą, kaip teigiama, vyko netoli Pietų Korėjos Jeosu uosto.

    Tokia praktika jūrų logistikoje naudojama ir teisėtais tikslais, tačiau ji taip pat gali apsunkinti tikslų krovinio kilmės bei nuosavybės nustatymą. Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad aprašytais atvejais nėra iki galo aišku, kam konkrečiai priklausė parduotas kuras sandorio metu.

    Importo šuolis ir politinis kontekstas

    Šie srautai sutapo su staigesniu Rusijos jūriniu naftos produktų importu. Remiantis analitikų skaičiavimais, rugpjūtį į Rusiją jūra galėjo būti atgabenta apie 368 000 tonų naftos produktų, o tai, teigiama, tapo aukščiausiu mėnesiniu lygiu nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios.

    Skaičiuojama, kad Pietų Korėjos dalis galėjo siekti apie 112 000 tonų, arba 31 proc. viso rugpjūčio importo, o daugiau esą tiekė tik Indija. Kaip galimi gavėjai minimos Rusijos naftos įmonės, tarp jų ir sankcijų sąrašuose esanti „Rosneft“ bei NNK grupė.

    Tarptautinės energetikos agentūros vertinimai rodo, kad Rusijos naftos perdirbimas pastaraisiais mėnesiais buvo susitraukęs iki žemiausio lygio per daugiau nei du dešimtmečius, o dyzelino gamyba buvo beveik 30 proc. mažesnė nei prieš metus. Dėl to importas galėjo tapti vienu iš būdų kompensuoti trūkumus vidaus rinkoje.

    Pabrėžiama, kad vien sankcionuotų laivų buvimas Pietų Korėjos uostuose savaime nebūtinai reiškia teisės pažeidimą. Pietų Korėja taiko savo prekybos ribojimus Rusijai, daugiausia orientuotus į konkrečių prekių eksporto kontrolę, o valdžios institucijos akcentuoja griežtesnį tikrinimą.

    „Vyriausybė išplėtė kontroliuojamų prekių sąrašą iki 1 402 pozicijų ir griežtai užtikrina reikalavimų laikymąsi“, – teigiama Pietų Korėjos Užsienio reikalų ministerijos pozicijoje, cituojamoje žiniasklaidoje.

    Vis dėlto tema gali turėti ir politinių pasekmių: Seulas viešai remia Ukrainą humanitarine pagalba ir finansiniais įsipareigojimais, tačiau ilgą laiką vengė tiesioginių ginklų tiekimo. Tyrime keliama prielaida, kad ekonominiai interesai ir regioninė prekybos logistika gali lemti sprendimus, kurie iš šalies atrodo prieštaringi.

  • Putino dekretas atvėrė kelią: „UniCredit“ traukiasi iš Rusijos, bet pasilieka pelningą dalį

    Putino dekretas atvėrė kelią: „UniCredit“ traukiasi iš Rusijos, bet pasilieka pelningą dalį

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, kuriuo Italijos bankų grupė „UniCredit“ gali parduoti dalį savo verslo Rusijoje. Šis sprendimas laikomas būtina sąlyga Vakarų finansų institucijoms, bandančioms mažinti veiklą šalyje po plataus masto karo Ukrainoje pradžios.

    „UniCredit“ Rusijoje veikia nuo 1989 metų ir po 2022 metų vasario mėnesį pradėtos invazijos nepasitraukė, tačiau palaipsniui ieško būdų sumažinti rizikas. Bankas anksčiau skelbė ketinantis parduoti dalį vietinės struktūros privataus investuotojo grupei Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o sau pasilikti tarptautinių mokėjimų segmentą.

    Dekrete numatyta pertvarka: dalis Rusijos juridinio asmens būtų atskirta į naują bendrovę, kuri liktų „UniCredit“ nuosavybėje. Ši išlaikoma dalis turėtų aptarnauti tarptautinius mokėjimus eurais ir JAV doleriais įmonėms, kurioms netaikomos sankcijos.

    Kita verslo dalis būtų perduota pirkėjui, kurio pavadinimo „UniCredit“ viešai neatskleidžia. Rusijos žiniasklaidoje anksčiau skelbta, kad su sandoriu gali būti siejamas „Alfa Group“ interesas; vienas jos įkūrėjų Michailas Fridmanas neseniai buvo išbrauktas iš Europos Sąjungos sankcijų sąrašo.

    Brangus ir lėtas pasitraukimas

    „UniCredit“ yra įvertinęs, kad sandoris finansiniams rezultatams turės apie 3–3,3 milijardo eurų neigiamą poveikį. Bankas jau yra nurodęs, kad procedūros gali užtrukti, nes reikalingi privalomi susitarimai, veiklų atskyrimas ir skirtingų reguliuotojų leidimai.

    Planuojama, kad sandoris galėtų būti užbaigtas 2027 metų pirmoje pusėje. Finansų rinkose tokie terminai vertinami kaip signalas, jog pasitraukimas iš Rusijos tapo ne vien verslo sprendimu, o kompleksiniu politinių ir teisinių leidimų procesu.

    Kas pasikeitė Rusijos taisyklėse?

    Po 2022 metų Rusija įvedė papildomus apribojimus vadinamųjų nedraugiškų šalių investuotojams, todėl kai kurių bankų akcijų sandoriams reikalingas asmeninis prezidento pritarimas. Dėl to Europos bankams dažnai neužtenka vien vidaus sprendimo atsitraukti ar parduoti turtą.

    Be to, nuo 2024 metų spalio mėnesio, remiantis tarptautinių organizacijų apibendrinta informacija, pasitraukimo sąlygos tapo gerokai griežtesnės: užsienio turto pardavimui taikomos didelės nuolaidos nuo rinkos vertės ir papildomos įmokos, kurios mažina sandorio patrauklumą.

    Šis kontekstas paaiškina, kodėl „UniCredit“ vadovas Andrea Orcelis ne kartą viešai akcentavo, kad parduoti turtą per pigiai bankas nenori, o be Kremliaus leidimo daugelis scenarijų praktiškai neįmanomi. Europos Centrinis Bankas tuo pat metu spaudė didžiuosius europinius bankus, įskaitant „UniCredit“ ir „Raiffeisen“, sparčiau mažinti rizikas Rusijoje.

    Vakarų įmonės Rusijoje – po padidinamuoju stiklu

    Nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios šimtai užsienio bendrovių pasitraukė iš Rusijos arba smarkiai apribojo veiklą. Tačiau likusioms įmonėms pastaraisiais metais padaugėjo atvejų, kai vietiniai aktyvai perimami ar jų valdymas perduodamas trečiosioms šalims prezidentiniais dekretais.

    Rugsėjo mėnesį Rusijoje jau buvo fiksuoti precedento neturintys sprendimai, kai keliolikos Vakarų bendrovių turtas perduotas laikinam valdymui, o dar vienu atveju Vokietijos didmenininkas „Metro AG“ neteko operacinės kontrolės vietinėje įmonėje. Tokia praktika stiprina spaudimą užsienio finansų ir pramonės grupėms ieškoti pasitraukimo kelių, net jei tai reiškia didelius nuostolius.

    „Tegul jie bijo“, – agentūrai „Reuters“ sakė anoniminis aukšto rango Rusijos pareigūnas, paklaustas, ar kiti Vakarų bankai galėtų tapti panašių sprendimų taikiniu.

    Analitikai pabrėžia, kad „UniCredit“ atvejis rodo dvigubą realybę: viena vertus, Europos bankai formaliai siekia trauktis, kita vertus, stengiasi išlaikyti tarptautinių atsiskaitymų infrastruktūrą, kuri leidžia aptarnauti sankcijų neapimamus klientus. Būtent ši dalis dažnai laikoma strategiškai svarbiausia ir pelningiausia.

  • Rusija iki 2050 metų braižo anglies planą: gavyba gali augti iki 662 mln. tonų

    Rusijos Vyriausybė patvirtino šalies anglies pramonės plėtros programą iki 2050 metų. Dokumente numatyti keli scenarijai, kaip gali kisti gavyba, eksportas ir vidaus vartojimas, priklausomai nuo pasaulinės paklausos, kainų, sankcijų poveikio ir gavybos sąlygų.

    Ambicingiausiame, vadinamajame tiksliniame scenarijuje, anglies gavyba turėtų didėti nuo 443 mln. tonų 2024 metais iki 530,1 mln. tonų 2030 metais. Vėliau numatomas augimas iki 595,2 mln. tonų 2036 metais ir 662 mln. tonų 2050 metais.

    Toks kelias reikštų apie 49 proc. didesnę gavybą prognozės laikotarpio pabaigoje, palyginti su 2024 metais. Tačiau programoje paliekama vietos ir atsargesniems variantams, kuriuose augimas lėtesnis arba pereina į stagnaciją.

    Skirtingi keliai: nuo augimo iki kritimo

    Inercinis scenarijus numato, kad 2030 metais gavyba siektų 491,6 mln. tonų, 2036 metais – 545,3 mln. tonų, o 2050 metais – 586,4 mln. tonų. Konservatyviame scenarijuje apimtys beveik neaugtų: atitinkamai 454,0 mln., 460,5 mln. ir 460,8 mln. tonų.

    Kraštutinių sąlygų scenarijus aprašo variantą, kuriame gavyba mažėtų: iki 438,3 mln. tonų 2030 metais, 381,3 mln. tonų 2036 metais ir 318,9 mln. tonų 2050 metais. Toks rezultatas tikėtinas, jei vienu metu smarkiau kristų paklausa, prastėtų logistika ir stiprėtų išoriniai ribojimai.

    Eksportas ir vidaus paklausa

    Tiksliniame scenarijuje eksportas turėtų augti nuo 197,6 mln. tonų 2024 metais iki 266,7 mln. tonų 2030 metais. Vėliau numatoma 320,2 mln. tonų 2036 metais ir 350,1 mln. tonų 2050 metais.

    Kituose scenarijuose eksporto perspektyvos kuklesnės: konservatyviame variante iki 2050 metų būtų pasiekta 238,2 mln. tonų, inerciniame – 294,8 mln. tonų. Kraštutinių sąlygų scenarijuje eksportas kristų iki 100,5 mln. tonų.

    Vidaus rinkai tiksliniame scenarijuje planuojama tiekti daugiau: nuo 179,0 mln. tonų 2024 metais iki 199,2 mln. tonų 2030 metais. 2036 metais numatyta 202,8 mln. tonų, o 2050 metais – 231,7 mln. tonų.

    Programoje taip pat įvardijama, kad valdžia siektų palaikyti vidaus paklausą, remdamasi elektros gamyba iš anglies ir anglimi kūrenamų elektrinių modernizavimu bei statyba. Kartu minima ir didesnio energetinės anglies naudojimo pramonėje kryptis.

    Gavyba keliama į Rytus

    Plane akcentuojamas struktūrinis posūkis – didesnė gavybos dalis turėtų persikelti į Rytų Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Argumentas paprastas: šie telkiniai yra arčiau Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono rinkų bei Tolimųjų Rytų uostų, todėl eksportui logistika potencialiai palankesnė.

    Vis dėlto dokumente pripažįstama, kad rytiniai telkiniai ne visada gali pilnai pakeisti Kuzbaso regioną pagal anglies kokybę ir produkcijos struktūrą. Kuzbase sukauptos reikšmingos aukštesnės kokybės energetinės ir koksuojamosios anglies atsargos, o panašių savybių išteklių bazė kituose regionuose yra ribota.

    Dėl šios priežasties programos scenarijai iš esmės remiasi dviem neapibrėžtumais: ar Rusijai pavyks išlaikyti stabilų eksportą į Azijos rinkas ir ar infrastruktūra bei telkinių kokybė leis augimą paversti ilgalaikiu. Būtent šie veiksniai lems, kuris iš numatytų scenarijų taps realistiškiausiu.

  • Rusijai senka naftos atsargų: Vostok projektas laikomas paskutiniu dideliu sausumos telkiniu

    Eksportas traukiasi, spaudimas auga

    Rusijai darosi vis sunkiau išlaikyti energetinės supervalstybės įvaizdį: oficialiose prognozėse įspėjama, kad artimiausiais metais dujų eksportas gali smukti iki lygių, matytų vėlyvuoju Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Pagrindinis lūžis siejamas su Europos rinkos praradimu po plataus masto karo Ukrainoje ir vėliau sugriežtėjusių sankcijų.

    Ši tendencija veikia ir naftos sektorių, nes eksporto geografinė struktūra keičiasi, o naujų didelių telkinių pasiūla ribota. Rinkos dalyviai atkreipia dėmesį, kad Rusijai tenka daugiau investuoti į logistiką, nuolaidas pirkėjams ir infrastruktūrą, kad išlaikytų srautus į Aziją.

    Vostok – paskutinis didelis sausumos šansas?

    Viena ryškiausių pastarųjų metų naujienų – su vėlavimu pradėtas naftos eksporto paleidimas iš Vostok telkinių klasterio Arkties regione. Tai laikoma didžiausiu Rusijos naftos projektu nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, o jį sudaro keliolika telkinių, kurių bendra resursų bazė vertinama dešimtimis milijardų barelių.

    Žiniasklaida akcentuoja, kad Vostok išsiskiria tuo, jog yra sausumoje ir laikomas paskutiniu tokio masto projektu, kurį šiuo metu realu eksploatuoti neperėjus prie dar sudėtingesnių, brangesnių ar techniškai rizikingesnių gavybos sąlygų. Ankstesniais metais Rusija jau buvo pardavusi paskutinį reikšmingą stambų telkinį Vakarų Sibire, o vėlesni atradimai dažniau priskiriami mažiems arba labai mažiems.

    „Vostok telkinys turi vieną svarbų pranašumą: jis yra tūkstančiai kilometrų nuo Ukrainos, o tai kol kas mažina dronų atakų riziką ir suteikia tiesioginį priėjimą prie Azijos rinkų per Šiaurės jūrų kelią“, – rašoma apžvalgose.

    Kodėl vieta ir logistika tampa lemiamos

    Vostok geografinė padėtis Arkties zonoje leidžia planuoti eksporto maršrutus, orientuotus į Azijos paklausą, tačiau kartu tai reiškia ir didelius infrastruktūros bei transporto kaštus. Šiaurės jūrų kelias teoriškai trumpina atstumus iki kai kurių rinkų, bet praktiškai priklauso nuo sezoniškumo, ledų sąlygų ir specializuoto laivyno bei uostų pajėgumų.

    Analitikai pabrėžia, kad Rusijai didėjant spaudimui dėl sankcijų ir technologinių apribojimų, kiekvienas naujas projektas reikalauja daugiau kapitalo ir laiko. Tai didina riziką, kad dalis planų gali vėluoti, o esamos atsargos senkančiuose telkiniuose bus išgaunamos vis brangiau.

  • Putino dekretas smogė „Metro“: vokiečiai neteko kontrolės Rusijoje, kyla naujos grėsmės verslui

    Putino dekretas smogė „Metro“: vokiečiai neteko kontrolės Rusijoje, kyla naujos grėsmės verslui

    Vokietijos didmenininkė ir maisto prekybos tinklas „Metro“ pranešė praradęs operacinę kontrolę savo Rusijos padaliniui po to, kai Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, numatantį bendrovės turto perdavimą laikinajai administracijai. Įsakymas paskelbtas Rusijos valdžios institucijų svetainėje, tačiau jame nenurodoma sprendimo motyvacija.

    Pagal dekretą „Metro Cash and Carry“ veikla Rusijoje laikinai perduota valdyti bendrovei Torg RUS. „Metro“ teigia formaliai išliekanti dukterinės įmonės savininke, tačiau realią kasdienę kontrolę prarado ir šiuo metu vertina sprendimo pasekmes.

    „Mes teisiškai vis dar valdome padalinį, tačiau operacinė kontrolė šiuo metu mums nepriklauso“, – sakė „Metro“ atstovas.

    Bendrovė taip pat nurodė, kad Torg RUS siejama su Johannu Tholey, vadovaujančiu „Metro“ veiklai Rusijoje. Tai sustiprino diskusijas, ar laikinoji administracija gali virsti faktiniu aktyvų perėmimu, net jei formali nuosavybė dokumentuose kurį laiką išlieka nepakitusi.

    „Metro“ Rusijos rinkoje dirba nuo 2001 metų. Iki šiol ji valdė 91 didmeninės prekybos parduotuvę ir, pačios bendrovės teigimu, šalyje įdarbino apie 9 000 žmonių.

    Kas vyksta su Vakarų turtu

    Laikinoji administracija Rusijoje pastaraisiais metais tapo instrumentu, taikomu įmonėms iš vadinamųjų nedraugiškų valstybių. Panašūs sprendimai anksčiau buvo pritaikyti ir kitų tarptautinių bendrovių veiklai, o praktikoje tai dažnai reikšdavo spaudimą perleisti turtą vietos valdytojams gerokai žemesne kaina.

    Verslo aplinką apsunkina ir sugriežtintos pasitraukimo sąlygos: sandoriams gali reikėti valdžios leidimų, o pardavimai neretai vyksta taikant privalomas nuolaidas bei papildomus mokesčius. Dėl to dalis įmonių po 2022 metų karo pradžios pasirinko pasitraukti, o kitos bandė mažinti veiklą, palikdamos tik būtiniausias operacijas.

    „Metro“ teigia ryšius su Rusijos verslu mažinanti nuo 2022 metų, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Vis dėlto finansiniai duomenys rodo, kad rinka išliko svarbi: per pirmuosius devynis 2025–2026 finansinių metų mėnesius pardavimai Rusijoje, skaičiuojant eurais, augo 10,3 proc. iki maždaug 2 140 000 000 eurų.

    Tokia apyvarta sudarė apie 8,7 proc. visų „Metro“ grupės pardavimų per minėtą laikotarpį. Tai reiškia, kad bet kokie teisiniai ar administraciniai suvaržymai Rusijoje gali turėti apčiuopiamą poveikį grupės rezultatams ir ateities planams.

    Įtampa tarp Berlyno ir Maskvos

    Šis sprendimas paskelbtas didėjant politinei įtampai tarp Vokietijos ir Rusijos. Berlynas pastaraisiais mėnesiais viešai teigė nustatęs Rusijos atsakomybę dėl mėginimo surengti dronų ataką Leipcigo oro uoste, o taip pat uždarė Rusijos konsulatą Bonoje ir Rusijos kultūros centrą Berlyne.

    Maskva atsakė uždarydama Vokietijos konsulatą Sankt Peterburge ir atmetė kaltinimus. Diplomatinių santykių atšalimas didina neapibrėžtumą įmonėms, kurios Rusijoje vis dar turi aktyvų, tiekimo grandinių ar personalo.

    „Rusija didina spaudimą Vokietijai hibridinio karo priemonėmis, ir verslui siunčiamas signalas, kad galima prarasti dar daugiau įmonių ir turto“, – sakė Vokietijos tarptautinių santykių ekspertas Stefanas Meisteris.

    Ekspertai pabrėžia, kad ekonominiai sprendimai vis dažniau persipina su geopolitiniais tikslais, o užsienio kapitalo turto valdymas gali tapti derybine priemone. Tokios priemonės didina riziką net ir toms bendrovėms, kurios Rusijoje formaliai išlaiko veiklą, tačiau siekia ją mažinti ar ruoštis pasitraukimui.

    Kol kas „Metro“ nepateikė detalaus vertinimo, kaip laikinoji administracija paveiks parduotuvių darbą, tiekimo grandines ir darbuotojus. Bendrovė žada informuoti apie tolesnius žingsnius, kai bus išanalizuotos teisinės ir finansinės dekreto pasekmės.