Mokslininkai atkūrė, kaip atrodė miškai prieš maždaug 56 milijonus metų, kai Žemę ištiko staigaus atšilimo epizodas, vadinamas paleoceno ir eoceno terminio maksimumo laikotarpiu. Tyrimas rodo, kad tuomet didelės teritorijos tapo pastebimai rudesnės, nes miškų danga retėjo, o ekosistemos patyrė stiprų karščio ir sausros stresą.
Šis laikotarpis siejamas su didžiuliais anglies išmetimais į atmosferą, tikėtina, dėl intensyvios vulkaninės veiklos. Augant anglies dioksido koncentracijai, kilo temperatūra, o daugelyje regionų mažėjo kritulių, todėl sausros tapo dažnesnės ir ilgesnės, o sausumo poveikis miškams stiprėjo.
Kaip mokslininkai atpažino senovės miškų pokyčius?
Norėdami įvertinti senovinių miškų tankį, tyrėjai analizavo mikroskopines suakmenėjusių lapų struktūras, išlikusias uolienose dabartinio Vajomingo teritorijoje. Lapų paviršiaus ląstelių forma gali išduoti, kiek šviesos pasiekdavo augalą, o tai tiesiogiai susiję su lajų tankiu ir miško uždarumu.
Tankioje paunksmėje augantys lapai dažniau turi pailgesnes ląsteles, nes augalas prisitaiko efektyviau sugerti ribotą šviesą. Palyginę šiuos požymius su šiuolaikinių augalų duomenimis, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį iš lapų mikrostruktūros spręsti apie istorinių miškų būklę.
Miškai retėjo, o vandens ciklas trūkinėjo
Rekonstrukcija parodė, kad tuometiniai miškai šiame regione tapo retesni, sumažėjo didelių medžių, o lajos akivaizdžiai praretėjo. Tyrėjų vertinimu, karščio ir sausros derinys kėlė augalams tokį stresą, kad didėjo medžių žūties rizika, spartėjo dirvožemio erozija ir silpnėjo sausumos vandens apytaka.
Tokie procesai svarbūs ne tik vietos mastu: retėjant miškams, sumažėja jų gebėjimas stabilizuoti mikroklimatą, sulaikyti drėgmę ir apsaugoti dirvožemį. Ilgainiui tai gali skatinti tolesnį sausėjimą ir dar labiau komplikuoti miškų atsikūrimą.
Kodėl ši istorija skamba pažįstamai?
Tyrėjams nerimą kelia panašumai su dabartinėmis tendencijomis, kurias fiksuoja palydoviniai stebėjimai. Po kelių dešimtmečių, kai dalyje pasaulio buvo matomas bendras „žalėjimo“ efektas, kai kuriuose regionuose vis dažniau registruojamas „rudėjimas“, siejamas su sausromis, karščio bangomis, gaisrais, kenkėjais ir ligomis.
Miškai yra vienas svarbiausių anglies „sugertuvų“, todėl jų silpnėjimas reiškia ne tik biologinės įvairovės praradimus. Kai miškų danga retėja arba didėja medžių žūtis, silpnėja ir natūrali klimato sistemos apsauga, o tai gali didinti atšilimo pagreitį.
Tyrimas pabrėžia ir esminį skirtumą: šiandien anglis į atmosferą patenka gerokai sparčiau nei per tą senovinį atšilimo epizodą. Tai reiškia, kad ekosistemoms gali pritrūkti laiko prisitaikyti, o miškų atsakas kai kuriose vietovėse gali būti staigesnis, nei tikėtasi.
„Kai klimatas šyla ir sausėja, miškai gali pereiti į būseną, kurioje jie nebepajėgia išlikti tokie tankūs kaip anksčiau“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, apibendrindamas pagrindinę išvadą.
Leave a Reply