CP v2

Tag: Šiaurės jūra

  • Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Vandenynuose daug kas nematoma plika akimi, tačiau viena ryškiausių šiuolaikinių problemų yra mikroplastikai. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į jūras ir vandenynus patenka apie 52 mln. tonų plastiko atliekų, kurios ilgainiui suyra į trilijonus smulkių dalelių.

    Mikroplastikai – tai mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, randamos tiek vandens paviršiuje, tiek gelmėse. Jos gali būti skirtingų formų ir spalvų, todėl stebėjimas ir tikslus kiekybinis įvertinimas mokslininkams išlieka sudėtinga užduotis.

    Ieškodami atsakymų, kaip mikroplastikai patenka į jūrą ir kuo jie pavojingi, „Euronews Tech Talks“ lankėsi Flandrijos jūrų institute VLIZ Ostendėje, Belgijos pakrantėje. Čia tyrėjų komanda renka Šiaurės jūros mėginius ir vertina taršos mastą bei poveikį ekosistemoms.

    Kaip plastikas virsta mikroplastiku

    Mikroplastikų šaltiniai paprastai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai – tai pramonėje gaminamos mažos plastiko granulės ar mikrodalelės, kurios į aplinką gali patekti dėl praradimų gamybos grandinėje ar netvarkingo tvarkymo.

    Antriniai mikroplastikai susidaro iriantis didesnėms plastiko atliekoms: pakuotėms, vienkartiniams gaminiams, žvejybos įrankių fragmentams. Bangos, vėjas ir saulės ultravioletiniai spinduliai plastiko paviršių ardo, todėl dalelės smulkėja ir lengviau pasklinda.

    VLIZ vyresnioji tyrėja Ana Catarino pabrėžia, kad taršos dinamika susijusi ir su klimato kaita, nes šilumos bangos, temperatūros svyravimai bei intensyvesnė saulės spinduliuotė gali spartinti plastiko irimą pakrantėse. Tai reiškia, kad net seniai į aplinką patekusios atliekos gali tapti nuolatiniu mikroplastikų šaltiniu.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų, didesnę ultravioletinę spinduliuotę ir karščio bangas, plastikai pakrantėse gali irti greičiau“, – sakė A. Catarino.

    Kaip laboratorijos aptinka daleles

    Mikroplastikus aptikti sunku dėl jų dydžio ir formų įvairovės, be to, dalis dalelių vizualiai primena organines medžiagas. VLIZ podoktorantūros tyrėja Nelle Meyers su komanda kūrė pusiau automatizuotą metodą, kuris pagreitina dalelių atpažinimą.

    Tyrimas pradedamas nuo mėginio paėmimo specialiu tinklu, po to mėginys išvalomas nuo organinių priemaišų. Tuomet jis dažomas dažikliu „Nile Red“ ir tiriamas fluorescenciniu mikroskopu, o gauti vaizdai analizuojami programomis, kurios įvertina, ar dalelė yra plastikas ir kokiai grupei ji gali priklausyti.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad viskas vyktų greičiau. Parašėme kodą, todėl įkėlus nuotrauką vaizdo analizė atliekama automatiškai“, – sakė N. Meyers.

    Pasak tyrėjų, fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra palyginti įprasti, todėl metodas gali būti pritaikomas plačiau. Vis dėlto jis turi ribojimų: ne visada pateikia išsamią informaciją apie tikslią dalelių cheminę sudėtį ir gali patikimiau atpažinti tik dalį polimerų.

    Kuo mikroplastikai pavojingi ekosistemoms

    Kaip ir didesnes plastiko šiukšles, mikroplastikus gali praryti jūrų gyvūnai, o mažiausios dalelės pasiekia planktoną ir kitus smulkius organizmus. Tai svarbu todėl, kad planktonas yra jūrų maisto grandinių pagrindas, tad poveikis gali persiduoti aukštesniems mitybos lygmenims.

    Mokslininkai aiškina, kad dalelės gali dirginti virškinimo sistemą, užkimšti žarnyną, mažinti maisto įsisavinimą ir energijos atsargas. Dėl to organizmams sunkiau augti ir daugintis, o ilgainiui tai gali keisti populiacijų struktūrą ir visos ekosistemos stabilumą.

    „Mikroplastikai gali užkimšti skrandį ir žarnyną, todėl organizmai negauna maistinių medžiagų. Tai kelia nerimą, nes jie gali nebesidauginti, o jų populiacija silpnės“, – sakė A. Catarino.

    Tyrėjai pabrėžia ir dar vieną aspektą: mikroplastikų poveikis dažnai vertinamas kartu su kitais stresoriais, tokiais kaip kylanti jūros temperatūra ar vandenyno rūgštėjimas. Net jei vien mikroplastikų dozė nėra mirtina, bendras kelių veiksnių poveikis gali būti stipresnis ir labiau nenuspėjamas.

  • Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos povandeninio laivo nuolauža Šiaurės jūroje, kaip rodo nauji tyrimai, į aplinką leidžia sprogmenų junginius. Mokslininkai nustatė TNT pėdsakų vandenyje, dugno nuosėdose ir jūrų gyvūnijoje, o tarša, tikėtina, didės nuolaužai toliau yrant.

    Kalbama apie povandeninį laivą SM UC-30, kuris 1917 metų balandį, grįždamas į bazę, užplaukė ant britų minos ir nuskendo. Kartu žuvo 27 įgulos nariai, o laive liko kovinis krovinys, įskaitant minas ir torpedas.

    Dešimtmečius tiksli laivo vieta buvo nežinoma, kol 2016 metais nuolaužą iš naujo aptiko danų naras Gertas Normannas Andersenas. Dėl rizikos civiliniams nardymams taikomi ribojimai, todėl vietovę tirti padėjo ir Danijos karališkojo laivyno narai.

    „Nuosėdose, vandens storymėje ir jūrų organizmuose radome TNT pėdsakų. Tarša vyksta, o klausimas yra, kokio ji masto ir kaip toli nuo nuolaužos veikia jūrų aplinką“, – sakė Orhuso universiteto geologė Katrine Juul Andresen.

    Komanda rinko nuosėdų ir vandens mėginius bei ėmė jūrų organizmų mėginius skirtingose nuolaužos vietose ir aplinkiniame dugne. Taip pat buvo fiksuojama nuolaužos būklė, kiek atsidengusios minos ir ar sprogstamosios medžiagos tiesiogiai kontaktuoja su jūros vandeniu.

    Siekiant įvertinti biologinį poveikį, lauko eksperimente prie kelių Šiaurės jūros nuolaužų buvo laikomos specialiai užaugintos mėlynosios geldelės. Kadangi pradžioje jų augimo sąlygos buvo panašios, vėliau užfiksuoti skirtumai padėjo sieti poveikį su konkrečių nuolaužų aplinka.

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė ne tik TNT, bet ir su juo susijusiems junginiams 4-ADNT ir 2-ADNT, kurie gali susidaryti TNT skylant bakterijų veikloje ar vykstant cheminėms reakcijoms jūros vandenyje. Būtent šių medžiagų koncentracijos leido aiškiau atskirti, kurios vietos kelia didesnę taršos riziką.

    Didžiausios koncentracijos užfiksuotos UC-30 vietoje, o kartu pastebėti ir biologiniai streso požymiai, siejami su oksidaciniu stresu bei medžiagų apykaitos sutrikimais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai rodo ne vien teorinę taršą, bet ir galimą poveikį organizmų fiziologijai.

    Problema platesnė nei viena nuolauža: pasaulio jūrose guli tūkstančiai karo laikų laivų, dalis jų tebėra su šaudmenimis. Po dešimtmečių sūriame vandenyje metalinės konstrukcijos koroduoja, todėl didėja tikimybė, kad sprogmenų medžiagos ims skverbtis į aplinką.

    Vien Vokietijos akvatorijoje Šiaurės ir Baltijos jūrose, skaičiuojama, gali būti apie 1 600 000 tonų įprastinių šaudmenų, likusių po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, įskaitant ir po karo sąmoningai nuskandintus užtaisus. Šios sankaupos siejamos ne tik su sprogimo rizika, bet ir su ilgalaike chemine tarša.

    Nuolaužų ir šaudmenų tvarkymas laikomas itin sudėtingu: sprogdinimas gali paskleisti teršalus plačiau, o iškėlimas yra pavojingas ir brangus. Todėl daugelyje vietų pasirenkama stebėsena, rizikos vertinimas ir prioritetų nustatymas ten, kur tarša gali paveikti žvejybą, jūrų ekosistemas ar infrastruktūros projektus.

  • Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.

    Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.

    Kas tiksliai byra į jūrą?

    Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.

    Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.

    Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?

    Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.

    Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.

    „Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.

    Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai

    Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.

    Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.

  • Naftos milžinė „BP“ ruošiasi parduoti Šiaurės jūros verslą: kas slypi už netikėto posūkio?

    Naftos milžinė „BP“ ruošiasi parduoti Šiaurės jūros verslą: kas slypi už netikėto posūkio?

    „BP“ pradeda pardavimo procesą

    Didžiosios Britanijos naftos ir dujų bendrovė „BP“ pranešė pradėjusi procesą, kuriuo rinkai siūlomas jos Šiaurės jūros verslas. Bendrovė teigia siekianti sutelkti kapitalą į didžiausią vertę kuriančias veiklas ir projektus.

    „BP“ nurodo, kad Šiaurės jūros portfelį sudaro penki gamybos centrai prie Jungtinės Karalystės krantų, o veikloje dirba apie 1 100 žmonių. Kol vyksta pardavimo procedūros, bendrovė žada toliau užtikrinti saugų ir patikimą operavimą.

    „Jungtinė Karalystė buvo mūsų namai daugiau nei 100 metų ir išliks svarbi mūsų ateities dalis“, – sakė „BP“ vadovė Meg O’Neill.

    Kodėl Šiaurės jūra praranda patrauklumą

    „BP“ Šiaurės jūroje dirba daugiau nei 60 metų, tačiau regionas sensta, o gavybos apimtys ilgainiui mažėja. Bendrovės duomenimis, 2025 metais Šiaurės jūros padalinys vidutiniškai išgaudavo apie 117 000 barelių naftos ekvivalento per dieną, tai sudarė maždaug 5 proc. visos „BP“ pasaulinės naftos ir dujų gavybos.

    Prie sprendimo, kaip teigiama rinkoje, prisideda ir neapibrėžtumas dėl reguliavimo bei mokestinės aplinkos. Energetikos bendrovės pastaraisiais metais kritikavo papildomus mokesčius ir dažnai kintančias taisykles, argumentuodamos, kad tai mažina investicijų patrauklumą ir apsunkina ilgalaikį planavimą.

    Strateginis posūkis po investuotojų spaudimo

    Pardavimo planas sutampa su platesniu „BP“ strategijos persitvarkymu: bendrovė pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria pagrindinei naftos ir dujų veiklai. Toks krypties tikslinimas siejamas su investuotojų lūkesčiais didinti grąžą ir mažinti skolą, ypač svyruojant energijos kainoms.

    Per pastaruosius metus „BP“ ėmėsi kelių turto pardavimų ir portfelio supaprastinimo žingsnių, siekdama sustiprinti balansą ir nukreipti investicijas į pelningiausias grandis. Bendrovė taip pat yra paskelbusi apie sandorį, kuriuo infrastruktūros investuotojui „Stonepeak“ ketinama perleisti kontrolinį 65 proc. tepimo medžiagų verslo „Castrol“ paketą, jei tam pritars reguliuotojai.

    Bendra tendencija tarp energetikos milžinių

    „BP“ sprendimas iš dalies atspindi platesnę tarptautinių energetikos bendrovių kryptį, kai dėl senstančių telkinių, didėjančių sąnaudų ir reguliavimo rizikų persvarstomas buvimas Šiaurės jūroje. Pastaraisiais metais regiono aktyvus mažino ar restruktūrizavo ir kiti didieji rinkos dalyviai, o dalis jų pasirinko turto pardavimus ar veiklų sujungimus.

    Analitikų vertinimu, būtent Šiaurės jūros projektams vis dažniau taikomas griežtesnis kapitalo atrankos filtras: investicijos nukreipiamos ten, kur tikimasi greitesnio atsiperkamumo ir mažesnės politinės rizikos. Tai reiškia, kad ateityje regione gali daugėti sandorių, kai brandžius aktyvus perima labiau specializuoti operatoriai.

  • Didžioji Britanija svarsto sukti atgal: naujasis premjeras žada pragmatišką naftos ir dujų gavybą

    Didžioji Britanija vėl atsidūrė diskusijų apie naftos ir dujų gavybą centre: naujasis ministras pirmininkas Andy Burnham pareiškė ketinantis laikytis pragmatiškesnio požiūrio į išteklių naudojimą Šiaurės jūroje. Jo teigimu, kai gyventojai patiria ekonominį spaudimą, valstybė negali ignoruoti turimų resursų.

    Apie šią kryptį viešai užsiminė ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, teigęs, kad per telefoninį pokalbį Burnhamas patvirtino planus didinti naftos ir dujų gavybą. Ši tema Jungtinėje Karalystėje jau seniai kelia politinę įtampą, nes susikerta energijos kainų, pramonės ateities ir klimato tikslų argumentai.

    „Signalizavau, kad Šiaurės jūros klausimu ketinu laikytis pragmatiško požiūrio. Ten yra ištekliai, o kai žmonės susiduria su sunkumais, negalima to ignoruoti“, – sakė Andy Burnhamas.

    Diskusija ypač jautri po ankstesnių politinių pažadų riboti iškastinio kuro plėtrą. 2024 metais rinkimų kampanijos metu Leiboristų partija buvo įsipareigojusi neišduoti naujų licencijų naftos ir dujų gavybai, nors tai nereiškia automatinio jau išduotų leidimų sustabdymo ar esamų projektų nutraukimo.

    Gavybos šalininkai pabrėžia ekonominę naudą: darbo vietas, mokesčių pajamas biudžetui, paramą vietos tiekimo grandinėms ir didesnį energetinį saugumą. Taip pat akcentuojama, kad didesnė vietinė gavyba gali sumažinti poreikį importuoti iškastinį kurą ir jo produktus, kurių kainos neretai priklauso nuo geopolitinių krizių.

    Oponentai primena, kad ilgalaikėje perspektyvoje investicijos į iškastinį kurą gali konfliktuoti su šalies klimato politika ir tarptautiniais įsipareigojimais mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Jie ragina spartinti perėjimą prie atsinaujinančios energetikos, energijos kaupimo sprendimų ir efektyvumo didinimo, kad kainų spaudimas būtų mažinamas ne didinant gavybą, o mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Tikėtina, kad artimiausiu metu politinė diskusija suksis apie tai, ar „pragmatiškas požiūris“ reikš realų naujų projektų skatinimą, ar daugiau dėmesio bus skiriama esamų telkinių panaudojimui. Bet kuriuo atveju Šiaurės jūros nafta ir dujos vėl tampa vienu svarbiausių Didžiosios Britanijos energetikos darbotvarkės klausimų.

  • Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Vandenynuose ir jūrose vis dažniau aptinkami mikroplastikai – mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, kurios plika akimi dažnai nematomos, tačiau gali veikti ištisas ekosistemas. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į vandenyną patenka apie 52 milijonai tonų plastiko atliekų, o mikroplastiko dalelių skaičius siejamas su dešimtimis trilijonų.

    Nors didelė dalis plastiko matoma pakrantėse ar plūduriuoja paviršiuje, smulkios dalelės randamos ir vandens storymėje, ir dugno nuosėdose. Tyrėjai pabrėžia, kad mikroplastikų poveikis nėra vien tik mechaninis – svarbūs ir chemikalai, galintys būti plastiko sudėtyje, ir tai, kaip dalelės sąveikauja su kitais aplinkos stresoriais.

    Kaip mikroplastikai patenka į jūrą?

    Mikroplastikai į jūrinę aplinką patenka keliais pagrindiniais keliais. Viena dalis atsiranda iš karto kaip smulkios pramoninės granulės ar kitos tyčia pagamintos mažos dalelės, o kita dalis susidaro suyra didesnėms plastiko atliekoms, kurias ardo bangavimas, vėjas ir saulės ultravioletinė spinduliuotė.

    Tarp šaltinių minimos ir žvejybos įrangos dalys, kurios netyčia atsiskiria jūroje, taip pat atliekos, į aplinką patenkančios dėl neveiksmingos surinkimo ir tvarkymo sistemos. Kuo ilgiau plastikas išlieka aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis suirs į vis smulkesnes daleles.

    Klimato kaita gali paspartinti irimą

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mikroplastikų taršos dinamika siejasi su klimato kaita. Daugiau saulėtų dienų, intensyvesnė ultravioletinė spinduliuotė ir karščio bangos gali paspartinti plastiko irimą, ypač kai atliekos užstringa pakrantėse ir ilgai būna veikiamos šilumos bei šviesos.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų ir didesnę ultravioletinę spinduliuotę, tai gali paspartinti pakrantėse įstrigusio plastiko irimą“, – sakė Flandrijos jūrų instituto vyresnioji tyrėja Ana Catarino.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ir kitą aspektą: net jei mikroplastikų poveikis vienas pats tam tikroms rūšims būtų ribotas, jis gali sustiprėti, kai organizmai jau patiria stresą dėl šylančio vandens, rūgštėjančio vandenyno ar deguonies kiekio pokyčių. „Šie poveikiai gali kauptis organizme“, – aiškino A. Catarino.

    Kaip laboratorijoje atskiriamos dalelės?

    Vienas iš didžiausių iššūkių – mikroplastikų aptikimas ir kiekybinis įvertinimas, nes dalelės skiriasi forma, dydžiu ir spalva, o dalis jų primena organines liekanas. Flandrijos jūrų institute Ostendėje tyrėjai renka mėginius iš Šiaurės jūros ir bando kuo tiksliau nustatyti, kiek ir kokių dalelių juose yra.

    Laboratorinėse procedūrose mėginiai pirmiausia surenkami tinklais, vėliau iš jų pašalinama organinė medžiaga, o likusios dalelės dažomos fluorescuojančiu dažikliu „Nile Red“. Tuomet jos tiriamos fluorescenciniu mikroskopu, o vaizdai apdorojami automatizuotomis programomis, kurios padeda atskirti, ar dalelė yra mikroplastikas, ir preliminariai priskirti ją polimero tipui.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad jis vyktų greičiau. Parašėme kodą, kad įkėlus nuotrauką vaizdo analizė būtų atliekama automatiškai“, – sakė instituto doktorantūros tyrėja Nelle Meyers.

    Pasak mokslininkų, toks pusiau automatizuotas metodas gali būti efektyvesnis laiko ir kaštų prasme, nes fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra įprasta įranga. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien šis metodas ne visuomet leidžia tiksliai nustatyti cheminę sudėtį ir gali atpažinti tik dalį polimerų, todėl rezultatams patvirtinti dažnai reikia papildomų analitinių tyrimų.

    Kas nutinka jūrų organizmams?

    Mikroplastikai patenka į mitybos grandinę panašiai kaip ir didesnės plastiko atliekos, tik jų „taikinys“ neretai būna smulkesni organizmai. Daleles gali praryti planktonas, moliuskai ir kiti filtratoriai, o vėliau jos per mitybos grandinę pasiekia didesnes žuvis ar net jūrų paukščius.

    „Jie gali užkimšti skrandį ar žarnyną, o tada organizmai negauna maistinių medžiagų ir nebesimaitina taip, kaip turėtų“, – sakė A. Catarino.

    Pasak tyrėjų, pasekmės priklauso nuo rūšies, dalelių tipo ir koncentracijos, taip pat nuo to, ar organizmas patiria papildomą stresą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali veikti augimą, reprodukciją ir populiacijų stabilumą, o kartu didinti visos ekosistemos pažeidžiamumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problemos sprendimas prasideda ne laboratorijoje, o kasdienėje atliekų prevencijoje: mažesniame vienkartinio plastiko vartojime, efektyvesniame surinkime ir geresnėje taršos kontrolėje visoje tiekimo grandinėje. Kuo mažiau plastiko patenka į aplinką, tuo mažiau jo suirs į mikroplastikus, kuriuos vėliau aptikti ir pašalinti praktiškai neįmanoma.

  • Šiaurės jūroje vėjo parkai pradėjo vieni kitiems mažinti galią: „vėjo šešėlis“ driekiasi 55 km

    Šiaurės jūroje vėjo parkai pradėjo vieni kitiems mažinti galią: „vėjo šešėlis“ driekiasi 55 km

    Šiaurės jūroje, Vokietijos akvatorijoje, mokslininkai užfiksavo reiškinį, kuris keičia požiūrį į jūrinės vėjo energetikos plėtrą: vienas vėjo parkas gali pastebimai sumažinti kito parko gamybą net už maždaug 55 kilometrų.

    Tokį efektą sukelia vadinamasis vėjo šešėlis, kai už vėjo turbinų susiformuoja lėtesnio ir labiau nusilpusio vėjo zona, o palankiomis sąlygomis ji išsilaiko ne kelis kilometrus, bet dešimtis.

    Kas yra vėjo šešėlis?

    Vėjo turbinos paima dalį oro srauto energijos, todėl už jų susidaro „pabudimas“ – sritis, kur vėjas silpnesnis, o srautas labiau suskaidytas. Įprastai, esant didesnei turbulencijai, šis pabudimas gana greitai „išsisklaido“ ir vėjo greitis atsistato.

    Tačiau virš jūros kartais susiklosto atmosferos stabilumo sąlygos, kai šiltesnis oras slenka virš vėsesnio vandens ir vertikalus maišymasis susilpnėja. Tada pabudimas išlieka ilgiau ir gali nusidriekti dešimtis kilometrų, sudarydamas didelio masto vėjo šešėlį.

    Kaip tai nustatoma jūroje?

    Tyrėjai tokius „nematomus“ reiškinius fiksuoja derindami kelis duomenų šaltinius. Vienas jų – Doplerio lidaras, leidžiantis iš atstumo matuoti vėjo greitį ir kryptį skirtinguose aukščiuose, kitas – palydoviniai stebėjimai, padedantys įvertinti vėjo lauko struktūrą didelėje teritorijoje.

    Šių matavimų kombinacija parodo, ar energijos kritimą elektrinėje sukelia įrangos gedimas, vietiniai oro pokyčiai, ar į parką ateinantis jau „išsisėmęs“ oro srautas po kito, prieš vėją esančio, turbinų klasterio.

    Kodėl tai svarbu planuojant plėtrą?

    Jūrinė vėjo energetika Europoje plečiama sparčiai, todėl jūros teritorijose atsiranda vis tankesni vėjo parkų „klasteriai“. Kuo daugiau parkų statoma viename regione, tuo dažniau vieno parko pabudimai gali persidengti su kito parko darbo zona ir mažinti jo našumą.

    Praktinė pasekmė – planuojant naujus projektus nebepakanka vertinti tik konkrečios aikštelės vėjo resurso ir dugno sąlygų. Reikia modeliuoti ir platesnio masto sąveiką tarp parkų, nes vėjo šešėlio poveikis gali tapti reikšmingu gamybos bei pajamų rizikos veiksniu.

    „Jūriniai vėjo parkai nebeveikia kaip pavienės salos – jie tampa tarpusavyje susijusia sistema, kur vieno projekto sprendimai gali keisti kaimynų rezultatą“, – teigiama tyrėjų darbuose apie klasterių pabudimų poveikį.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog jūrinė vėjo energetika tampa neefektyvi. Tačiau augant mastui didėja poreikis tikslesniems atmosferos modeliams, aiškesnėms jūrinio teritorijų planavimo taisyklėms ir geresniam duomenų dalijimuisi, kad naujos investicijos nesukurtų nenumatytų nuostolių jau veikiančioms elektrinėms.

  • Medūzos sustabdė Gravelines atominę elektrinę: jūros vandens aušinimas tampa vis trapesnis

    Medūzos sustabdė Gravelines atominę elektrinę: jūros vandens aušinimas tampa vis trapesnis

    Prancūzijos šiaurėje esanti Gravelines atominė elektrinė, laikoma viena galingiausių Europoje, vieną vasaros naktį netikėtai sustabdė dalį savo darbo. Į jūros vandens paėmimo sistemą patekęs medūzų būrys užkimšo filtrus, todėl reaktoriai automatiškai išsijungė saugos režimu.

    Ši elektrinė įsikūrusi tarp Diunkerko ir Kalė, o jos aušinimui naudojamas Šiaurės jūros vanduo. Tai įprastas sprendimas pakrančių energetikos objektuose, tačiau jis reiškia priklausomybę nuo stabilių jūros sąlygų ir švaraus vandens srauto.

    Pranešama, kad vėlų sekmadienio vakarą automatinės apsaugos iš eilės sustabdė tris reaktorius, o dar vienas išsijungė jau pirmadienio naktį. Likę du tuo metu ir taip nedirbo dėl planinių darbų, tad tam tikru momentu visa aikštelė nebegamino elektros.

    Operatorius EDF nurodė, kad siurblinių filtrų būgnuose susikaupė didelis ir netikėtai atsiradęs medūzų kiekis. Kai filtrai užsikemša, krenta aušinimo vandens srautas, o reaktoriui saugiausia reakcija tokiose situacijose yra sumažinti galią arba visiškai atsijungti.

    Šis atvejis nėra vienkartinė egzotika, o labiau pasikartojantis pakrančių infrastruktūros pažeidžiamumo pavyzdys. Panašūs medūzų sukelti sutrikimai anksčiau buvo fiksuoti ir kitose šalyse, taip pat paveikdavo ne tik atomines, bet ir šilumines elektrines bei gėlinimo įrenginius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problema glaudžiai susijusi su jūros vandens temperatūros kilimu ir ekosistemų pokyčiais. Šiltesnis vanduo gali sudaryti palankesnes sąlygas medūzoms daugintis, o ilgesnis šiltasis sezonas prailgina jų aktyvumo laikotarpį pakrantėse.

    Prie medūzų gausėjimo kai kuriose teritorijose prisideda ir žuvų išteklių pokyčiai, nes mažėjant natūraliems konkurentams bei plėšrūnams medūzoms gali būti lengviau įsitvirtinti. Be to, jų plitimą tarp regionų spartina laivyba, kai lervos ar smulkūs organizmai pernešami balastiniuose vandenyse.

    Energetikos inžinieriai ieško būdų, kaip tokias situacijas numatyti ir suvaldyti. Tarp taikomų priemonių minimi smulkesni įtekėjimo filtrai, skirtingo tipo apsauginės grotos, burbulų užtvaros bei stebėsenos sistemos, leidžiančios anksčiau pastebėti artėjančius telkinius.

    Vis dėlto net ir tobulesnė įranga paprastai nepašalina rizikos, o tik suteikia daugiau laiko sureaguoti ir sumažina prastovų tikimybę. Gravelines atveju reaktoriai buvo paleisti iš naujo po filtrų išvalymo, tačiau pati priklausomybė nuo aušinimo vandens ir besikeičiančios jūros aplinkos išlieka.

    Ši istorija primena, kad energetikos patikimumas priklauso ne vien nuo technologijų ar kibernetinio saugumo. Net maži, minkšti jūros organizmai gali tapti kritiniu veiksniu sistemoms, kurios kasdien turi užtikrinti stabilų elektros tiekimą, ypač šylant klimatui ir dažnėjant pakrančių ekosistemų svyravimams.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Atrodytų, kad didžiulės vėjo jėgainių konstrukcijos atviroje jūroje turėtų išgąsdinti gyvūnus ir ištuštinti aplinką. Tačiau stebėjimai Šiaurės jūroje parodė priešingą kryptį: po statybų sujudimo gyvybė grįžo, o vėjo parkai tapo traukos tašku visai maisto grandinei.

    Pirmieji ant povandeninių konstrukcijų įsikūrė bestuburiai, ypač midijos ir jūrinės gilės, vėliau atsirado daugiau smulkių organizmų, kuriuos pradėjo naudoti žuvys. Ant platformų virš vandens ilgainiui ėmė telktis paukščiai, o galiausiai į šias vietas aktyviai pradėjo užsukti ruoniai.

    Kaip konstrukcijos virsta rifais

    Atvira jūra daugeliui rūšių yra nepalanki dėl nuolatinių srovių, bangavimo ir menko prieglobsčio. Į jūrą įleidus tvirtus pamatus, atsiranda retas kietas paviršius, ant kurio lengvai prisitvirtina lervos ir formuojasi tankios apaugimo kolonijos.

    Tokios kolonijos keičia vietos ekologiją: jos filtruoja vandenį, kaupia biomasę ir sukuria „maisto sieną“ smulkioms žuvims bei kitiems plėšrūnams. Dėl to vėjo jėgainių pamatai veikia panašiai kaip dirbtiniai rifai, sutelkdami grobį nedidelėje teritorijoje.

    Kodėl ruoniai renkasi vėjo parkus

    Tyrėjai, sekę uostinių ir pilkųjų ruonių judėjimą GPS siųstuvais, nustatė, kad dalis gyvūnų pakeičia įprastus maršrutus ir sąmoningai užsuka į konkrečius vėjo parkus. Duomenys leido atskirti elgseną, susijusią su keliavimu, poilsiu ir maitinimusi, o vėjo parkų zonose dažniau fiksuotas būtent grobio paieškos aktyvumas.

    Vienas iš paaiškinimų paprastas: jei konstrukcijos sutelkia smulkesnes žuvis, ruoniams tai tampa prognozuojama ir energetiškai patogi medžioklės vieta. Be to, teritorijose aplink vėjo parkus neretai taikomi veiklos ribojimai, todėl sumažėja kai kurių trikdžių, pavyzdžiui, intensyvesnės žvejybos ar laivybos.

    „Vėjo jėgainių pamatai atviroje jūroje sukuria trūkstamą kietą substratą, o tai greitai pritraukia visą maisto grandinę, kuria pasinaudoja ir plėšrūnai“, – sakė tyrimo komandos atstovė.

    Nauda ir atviri klausimai

    Mokslininkai pabrėžia, kad lieka svarbi diskusija: ar tokie objektai realiai didina žuvų ir kitų rūšių populiacijas, ar tik „sukoncentruoja“ jau esamą gyvybę į vieną vietą. Jei vyksta tik koncentracija, plėšrūnams gali būti lengviau medžioti, bet tai nereiškia, kad bendras ekosistemos produktyvumas išaugo.

    Kita vertus, atsinaujinančios energetikos plėtra jūroje neišvengiamai plečia dirbtinių struktūrų tinklą, todėl ilgainiui gali keistis migracijos keliai, mitybos įpročiai ir net rūšių tarpusavio konkurencija. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip planuoti vėjo parkus taip, kad klimato tikslai derėtų su biologinės įvairovės apsauga ir ilgalaike jūrų ekosistemų pusiausvyra.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.