CP v2

Tag: Širdies sveikata

  • Kardiologai įspėja: šie vasaros vaisiai senjorams gali padėti širdžiai ir spaudimui

    Pasirodžius pirmosioms trešnėms, jų kaina turguose ir parduotuvėse dažnai būna viena didžiausių viso sezono metu. Sezono pikas paprastai pasiekiamas birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, kai pasiūla išauga, o kainos linkusios mažėti.

    Mitybos specialistai ir kardiologai trešnes dažnai mini kaip vaisių, galintį prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos palankios mitybos. Jose yra kalio, kuris svarbus normaliai širdies veiklai ir kraujospūdžio kontrolei, ypač jei mityboje per daug druskos.

    Trešnių tamsiai raudona spalva siejama su antocianinais ir kitais polifenoliais, kurie veikia kaip antioksidantai. Tyrimuose šie junginiai siejami su uždegimo mažinimu ir kraujagyslių funkcijos palaikymu, o tai svarbu senstant didėjant širdies ligų rizikai.

    Dar vienas privalumas yra skaidulos, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir žarnyno veiklos. Skaidulos taip pat padeda lėčiau kilti gliukozės kiekiui kraujyje, todėl vaisių porcija gali būti racionalus pasirinkimas ir tiems, kurie stebi cukraus svyravimus.

    Dažnai kaip saikinga dienos porcija įvardijamas maždaug vienas stiklinės tūrio kiekis trešnių, tačiau tai priklauso nuo bendro raciono. Persivalgius gali pasireikšti pilvo pūtimas, skausmas ar viduriavimas, nes didesnis kiekis vaisių kai kuriems žmonėms dirgina virškinamąjį traktą.

    Ne visiems trešnės tinka vienodai: sergantiems aktyviomis virškinamojo trakto ligomis ar turintiems ryškų jautrumą vaisiams verta būti atsargesniems. Jei vartojate vaistus kraujospūdžiui ar širdžiai ir smarkiai keičiate kalio kiekį racione, pravartu pasitarti su gydytoju.

    Kasdienėje mityboje trešnės patogiausios kaip užkandis, bet jos tinka ir jogurtui, varškei, košėms ar vaisių salotoms. Jei renkatės sultis, verta prisiminti, kad jose paprastai būna mažiau skaidulų ir lengviau suvartoti didesnį cukrų kiekį nei suvalgant pačius vaisius.

  • Juodosios avietės gali mažinti cholesterolį: kuo jos išskirtinės ir kaip atpažinti turguje

    Juodosios avietės grįžta į madą

    Greta mėlynių, bruknių ar įprastų raudonųjų aviečių vis dažniau minimos juodosios avietės. Tai tamsios, intensyvaus skonio uogos, kurios išsiskiria didesniu antocianinų kiekiu ir gausesniais polifenoliais.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad šios medžiagos siejamos su palankiu poveikiu kraujagyslėms ir ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Širdies ir kraujagyslių ligos Europoje išlieka viena dažniausių sveikatos problemų, todėl mitybos pasirinkimai čia turi reikšmę.

    Kas svarbiausia širdžiai?

    Juodosios avietės yra geras skaidulų šaltinis, o skaidulos siejamos su mažesniu bendro ir MTL cholesterolio kiekiu kraujyje. Jos taip pat prisideda prie ilgesnio sotumo jausmo, todėl gali padėti kontroliuoti užkandžiavimą.

    Uogose yra kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai ir širdies raumens darbui. Taip pat aptinkama magnio ir kalcio, dalyvaujančių nervinių impulsų perdavime ir raumenų funkcijoje.

    Ne mažiau svarbi ir vitaminas C, prisidedantis prie imuninės sistemos veiklos bei kolageno gamybos. Kartu su polifenoliais jis padeda mažinti laisvųjų radikalų daromą žalą, kuri siejama su lėtiniu uždegimu ir greitesniu ląstelių senėjimu.

    Kaip atskirti nuo gervuogių?

    Iš pirmo žvilgsnio juodosios avietės gali priminti mažas gervuoges, tačiau yra aiškių skirtumų. Nuskintos avietės dažniausiai lieka tuščiavidurės, nes uoga atsiskiria nuo šerdies.

    Gervuogės, priešingai, dažniau išlaiko vidinę šerdį. Skiriasi ir skonis: juodosios avietės paprastai būna saldesnės, bet su lengva rūgštele, o jų aromatas dažnai intensyvesnis.

    Kaip valgyti ir ką verta žinoti

    Juodosios avietės tinka valgyti vienos, dėti į kokteilius, košes, varškę ar natūralų jogurtą, taip pat šaldyti. Termiškai apdorojant dalis vitamino C gali sumažėti, tačiau polifenolių ir antocianinų uogose vis tiek išlieka.

    Vis dėlto jos nėra vaistas, o tik mitybos dalis, todėl cholesterolio mažinimui svarbiausia bendras racionas, fizinis aktyvumas ir gydytojo rekomendacijos. Jei vartojate vaistus cholesterolio ar kraujospūdžio kontrolei, mitybos pokyčius verta aptarti su specialistu.

  • Šias 10 žuvų dietologai vadina geriausiu pasirinkimu: daug omega-3, mažiau gyvsidabrio

    Žuvys ir jūrų gėrybės jau seniai laikomos vienais vertingiausių produktų širdžiai ir smegenims, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis tinkamas rūšis. Europos maisto saugos tarnybos 2026 metais paskelbta analizė, apėmusi 27 Europos Sąjungos valstybes, Islandiją ir Norvegiją, parodė, kad žuvį ar jūrų gėrybes vartoja apie 60 proc. apklaustųjų.

    Tuo pačiu tyrėjai atkreipė dėmesį, kad visuomenės žinios apie gyvsidabrio rizikas išlieka ribotos. Maždaug trečdalis vartotojų, įskaitant apie trečdalį nėščiųjų, nurodė dažnai renkantys rūšis, kurios priskiriamos didžiausio leistino gyvsidabrio kiekio grupei.

    Didžiausia problema – metilgyvsidabris, kuris linkęs kauptis stambių, ilgai gyvenančių plėšriųjų žuvų audiniuose. Kuo aukščiau žuvis yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus daugiau šio teršalo, todėl į rekomendacijas dažniausiai patenka mažesnės ir vidutinio dydžio rūšys.

    Nauda sveikatai ir svarbiausia taisyklė

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA, vitamino D, vitamino B12, jodo bei seleno. DHA yra svarbi nervų sistemos ir regos funkcijoms, o EPA siejama su uždegiminių procesų reguliavimu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus, bet apgalvotas pasirinkimas, o ne žuvies atsisakymas dėl baimių. Praktinė taisyklė paprasta: dažniau rinktis trumpiau gyvenančias, mažesnes žuvis ir keisti rūšis, kad mažėtų galimų teršalų kaupimosi rizika.

    Kokios žuvys laikomos geru pasirinkimu

    Prie dažniausiai palankiai vertinamų rūšių priskiriamos sardinės, lašiša, Atlanto skumbrė, silkė ir upėtakis. Jos paprastai pasižymi geru omega-3 ir baltymų santykiu, o dėl biologinių savybių neretai turi mažesnę gyvsidabrio riziką nei stambūs plėšrūnai.

    Kaip maistingi, bet dažnai per retai naudojami pasirinkimai minimos ir sardelės, dar vadinamos ančiuviais, taip pat liesesnės žuvys, tokios kaip mintajas ar Ramiojo vandenyno menkė. Jos gali būti patogus sprendimas norint daugiau baltymų ir jodo, tačiau ne visuomet pasiūlo tiek omega-3, kiek riebios jūrinės žuvys.

    Su tunu rekomenduojama elgtis atsargiau, nes skirtingos rūšys gali ženkliai skirtis pagal gyvsidabrio kiekį. Dažniau patariama rinktis rūšis, kurios laikomos mažesnės rizikos, o nėščioms moterims ir vaikams paprastai rekomenduojama ypač atidžiai vertinti tuno rūšį ir vartojimo dažnį.

    Kaip ruošti, kad nauda nedingtų

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas: kepimas orkaitėje, virimas garuose ar troškinimas padeda išlaikyti maistinę vertę ir nepadidina patiekalo kalorijų. Tuo tarpu gruzdinimas, stora paniruotė ar riebūs padažai greitai panaikina lengvo, širdžiai palankaus pasirinkimo pranašumą.

    Rūkyta žuvis gali būti patogi, tačiau dažnai turi daugiau druskos, todėl ją verta laikyti priedu, o ne kasdieniu pagrindiniu baltymų šaltiniu. Norint geresnio balanso, mitybos specialistai dažniausiai pataria žuvį įtraukti reguliariai ir derinti skirtingas rūšis, atsižvelgiant į individualią sveikatą ir rizikos grupes.

  • Burgeris ar hotdogas: dietologė atskleidė, kuris pasirinkimas mažiau kenkia širdžiai

    Renkantis greitą maistą daugelis svarsto, kas būtų mažesnė blogybė širdžiai – burgeris ar hotdogas. Dietologai pabrėžia, kad svarbiausi veiksniai yra produkto apdorojimas, druskos ir sočiųjų riebalų kiekis, taip pat porcijos dydis.

    Hotdogai dažniausiai priskiriami itin apdorotų produktų grupei, nes gaminami iš perdirbtos mėsos mišinių, o stabiliai spalvai ir skoniui išlaikyti neretai naudojami konservantai. Tipinis jautienos hotdogas gali turėti apie 150 kilokalorijų ir apie 425 miligramus natrio, o tai sudaro reikšmingą dienos normos dalį.

    Reguliariai vartojant daug druskos, didėja padidėjusio kraujospūdžio rizika, o sočiųjų riebalų perteklius gali nepalankiai veikti cholesterolio rodiklius. Be to, perdirbtoje mėsoje dažnai aptinkami nitratai ir nitritai – junginiai, kurie naudojami produktų saugai ir spalvai, tačiau jų perteklius mityboje vertinamas atsargiai.

    Burgeriai, palyginti su hotdogais, dažnai būna mažiau apdoroti, ypač jei paplotėlis gaminamas iš vientisos maltos mėsos ar augalinių baltymų. Dietologai akcentuoja, kad raudona mėsa gali būti kokybiškas baltymų šaltinis, tačiau širdies sveikatai svarbu laikytis saiko ir rinktis liesesnius variantus.

    Baltymai padeda palaikyti raumenų masę, įskaitant ir širdies raumenį, taip pat gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės lygio ir ilgesnio sotumo jausmo. Vis dėlto bendras racionas lemia daugiau nei vienas patiekalas, todėl svarbu, ką prie burgerio ar hotdogo pridedate.

    „Jei tenka rinktis tarp šių dviejų, burgeris dažniausiai yra palankesnis variantas, nes jis mažiau apdorotas ir gali turėti daugiau naudingų maistinių medžiagų“, – sakė dietologė.

    Norint sumažinti žalą širdžiai, specialistai rekomenduoja rinktis mažiau sūrius produktus, vengti papildomo sūrio, riebių padažų ir didelių porcijų. Daugiau naudos suteikia daržovių priedai, pilno grūdo bandelė, o gėrimui geriausia rinktis vandenį vietoje saldintų gėrimų.

  • Mokslininkai nustatė tikslią normą: kiek puodelių kavos per dieną naudinga smegenims

    Mokslininkai nustatė tikslią normą: kiek puodelių kavos per dieną naudinga smegenims

    Kiek kofeino siejama su nauda?

    Kava yra vienas populiariausių gėrimų pasaulyje, o jos poveikis sveikatai jau seniai tiriamas tiek laboratorijose, tiek didelės apimties žmonių stebėsenos tyrimuose. Pastarųjų metų duomenys vis dažniau rodo, kad svarbiausias veiksnys yra ne maksimalus kiekis, o saikinga, gana konkreti dienos norma.

    Keliuose dideliuose stebėjimo tyrimuose mažiausia nepalankių baigčių rizika dažniausiai fiksuota vartojant apie 200–300 miligramų kofeino per dieną. Praktiškai tai dažniausiai atitinka 2–3 puodelius kavos, nors tikslus kofeino kiekis priklauso nuo kavos rūšies, paruošimo būdo ir porcijos dydžio.

    Ryšys su demencijos rizika

    Naujesnėse analizėse, kuriose žmonės buvo stebimi dešimtmečius, vertintas ryšys tarp kofeino vartojimo ir demencijos išsivystymo. Rezultatai iš esmės kartoja tą pačią tendenciją: didžiausia tikėtina nauda matoma būtent vidutinėse dozėse, o didesni kiekiai papildomo efekto nesuteikia.

    Tokio tipo tyrimai neįrodo, kad kava tiesiogiai apsaugo nuo demencijos, nes vertina sąsajas, o ne priežastinį ryšį. Vis dėlto didelės imtys ir ilgas stebėjimo laikotarpis leidžia gana patikimai matyti, kokiose ribose kofeino vartojimas dažniausiai sutampa su palankesniais rodikliais.

    Kodėl svarbus saikas ir kam atsargiau?

    Mokslininkai svarsto kelis galimus paaiškinimus, kodėl saikingas kofeino kiekis gali būti siejamas su geresniais sveikatos rodikliais. Dažniausiai minimi poveikiai budrumui, kai kurių medžiagų apykaitos procesų reguliacijai bei nervų sistemos signalų perdavimui, tačiau mechanizmai vis dar tiriami.

    Kartu pabrėžiama, kad didesnės dozės gali didinti nepageidaujamų simptomų tikimybę, ypač jautresniems žmonėms. Maždaug virš 400 miligramų kofeino per dieną daliai žmonių dažnėja nerimas, miego sutrikimai, širdies permušimai ar padidėjęs kraujospūdis.

    Jei žmogus yra nėščia, turi širdies ir kraujagyslių ligų, nerimo sutrikimų, nemigos problemų arba vartoja vaistus, galinčius sąveikauti su kofeinu, saugiausią kiekį verta aptarti su gydytoju. Taip pat svarbu prisiminti, kad kofeino yra ne tik kavoje, bet ir arbatoje, energetiniuose gėrimuose, kai kuriuose papilduose bei vaistuose.

    Dar viena įžvalga, kuri kartais išryškėja tyrimuose, yra skirtingi rezultatai vartojant kavą be kofeino. Tai leidžia kelti hipotezę, kad dalis galimos naudos gali būti susijusi būtent su kofeinu, o ne vien su kitomis kavos medžiagomis, tačiau galutinių atsakymų mokslas dar neturi.

  • Užmirštas supervaisius grįžta į madas: saugo širdį ir akis, o skonis nustebins

    Kol kas dauguma dažniau renkasi obuolius ar bananus, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena ir mažiau populiarius, bet ypač maistingus sezoninius vaisius. Vienas jų – jagoda kamčacka, Lietuvoje dažniau vadinama valgomuoju sausmedžiu, išsiskirianti tamsia spalva ir ryškesniu, lengvai rūgštoku skoniu.

    Šis vaisius vertinamas dėl didelės biologiškai aktyvių medžiagų koncentracijos, ypač antocianinų ir kitų polifenolių, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga. Mokslinėje literatūroje būtent uogų antioksidantai dažnai minimi kaip mitybos dalis, galinti prisidėti prie oksidacinio streso mažinimo.

    Valgomasis sausmedis taip pat yra vitamino C šaltinis, o jis svarbus imuninei sistemai ir normaliai kolageno gamybai. Be to, šiose uogose yra mineralų, tarp jų kalio ir magnio, kurie siejami su normalia raumenų ir nervų sistemos veikla.

    Ne mažiau reikšminga ir skaidulų dalis, todėl uogos gali būti naudingos tiems, kurie siekia sotumo jausmo ar nori daugiau dėmesio skirti žarnyno sveikatai. Mitybos gairėse skaidulos nuolat akcentuojamos kaip viena dažniausiai vartojamų medžiagų, kurios žmonėms trūksta.

    Nors iš pirmo žvilgsnio valgomąjį sausmedį galima supainioti su mėlynėmis, skirtumas greitai pasijunta paragavus. Sausmedžio uogos dažniau būna pailgos, o skonis – rūgštesnis, kartais net šiek tiek sutraukiantis, todėl ne visi jas renkasi kaip užkandį be priedų.

    Virtuvėje šios uogos elgiasi kiek kitaip nei mėlynės: jos dažnai būna tvirtesnės, todėl geriau išlaiko formą termiškai apdorojant. Dėl to jos ypač tinka uogienėms, padažams, kepiniams ar šaldymui, kai norisi išsaugoti ryškesnį skonį ir spalvą.

    Jeigu norisi paprasčiausio varianto, pakanka saujos uogų įmaišyti į košę, jogurtą ar kokteilį. O didesnį kiekį patogiau suvartoti paruošus naminius konservuotus produktus, nes šviežios uogos nėra skirtos ilgai laikyti – greitai praranda stangrumą ir sultingumą.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena paprastą taisyklę: net ir labai maistingos uogos nėra stebuklingas sprendimas, jei bendra mityba išlieka nesubalansuota. Daugiausia naudos duoda įvairovė, reguliarus vaisių ir daržovių vartojimas bei kuo mažiau perdirbtų produktų kasdieniame racione.

  • Mažai žinoma daržovė: gali padėti širdžiai, mažinti cholesterolį ir gerinti virškinimą

    Maniokas – tropikų šakniagumbis, dažnai lyginamas su bulvėmis dėl didelio krakmolo kiekio ir plataus panaudojimo virtuvėje. Nors Lietuvoje jis vis dar reta prekė, pasaulyje tai vienas svarbiausių angliavandenių šaltinių, ypač Afrikoje, Pietų Amerikoje ir dalyje Azijos.

    Ši kultūra vertinama dėl sotumo: manioko šaknyse gausu krakmolo, todėl jos suteikia energijos ilgesniam laikui. Pagal maistinę vertę tai nėra baltymų ar riebalų lyderis, tačiau maniokas gali papildyti racioną, kai norisi kitokios alternatyvos įprastoms bulvėms ar ryžiams.

    Kas yra maniokas ir kuo jis ypatingas?

    Maniokas (cassava) – augalas, kurio valgomi gumbai gali būti stambūs ir ilgi, o jų minkštimas dažniausiai būna balkšvas ar gelsvas. Iš manioko gaminama ir tapioka – krakmolas, plačiai naudojamas desertuose bei gėrimuose, pavyzdžiui, burbulinėje arbatoje.

    Gumbuose yra įvairių mikroelementų, o mityboje jis dažniau vertinamas kaip angliavandenių šaltinis. Dėl krakmolo maniokas gali būti sotesnis už dalį daržovių, tačiau jo poveikis sveikatai labiausiai priklauso nuo bendros mitybos ir paruošimo būdo.

    Galima nauda sveikatai

    Į racioną įtraukiami šakniagumbiai ir iš jų gaminami produktai neretai siejami su geresniu virškinimu, nes tinkamai paruošti patiekalai gali būti lengvai derinami su skaidulų turinčiomis daržovėmis. Kai maniokas valgomas su ankštinėmis kultūromis, daržovėmis ir liesais baltymais, patiekalas tampa labiau subalansuotas.

    Teiginiai, kad maniokas mažina cholesterolį ar ypač saugo širdį, neturėtų būti vertinami kaip gydymo pažadas: lemiamas veiksnys yra bendra mityba, skaidulų kiekis, sočiųjų riebalų ribojimas ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto maniokas gali būti alternatyva stipriai perdirbtiems garnyrams, jei pasirenkami paprasti gaminimo būdai, pavyzdžiui, virimas ar kepimas orkaitėje.

    Svarbiausia taisyklė: žalias maniokas nėra saugus

    Žalias maniokas gali būti toksiškas, todėl jo negalima ragauti neapdoroto. Prieš vartojimą gumbus būtina nulupti, kruopščiai nuplauti, o patikimiausia – termiškai apdoroti: išvirti, iškepti ar kitaip paruošti pagal patikrintus receptus.

    Virtuvėje maniokas dažniausiai naudojamas kaip garnyras sriuboms, troškiniams ar apkepams, taip pat iš jo gaminami miltai, košės ir duona. Norint sveikesnio varianto, verta rinktis ne gruzdinimą, o kepimą orkaitėje ir derinti su daržovėmis bei baltymais.

  • Daugiau geležies nei jautienoje? Šis produktas gali padėti širdžiai ir nuotaikai

    Geriausiai ištirtos naudos siejamos su juoduoju šokoladu, kuriame yra daug kakavos. Mitybos specialistai dažniausiai rekomenduoja rinktis tokį, kuriame kakavos yra bent 70 proc., nes tuomet jame paprastai būna mažiau pridėtinio cukraus ir daugiau biologiškai aktyvių medžiagų.

    Juodajame šokolade gausu flavanolių ir kitų antioksidantų, kurie siejami su mažesniu uždegimu ir geresne kraujagyslių funkcija. Šios medžiagos gali prisidėti prie azoto oksido gamybos, o tai svarbu normaliai kraujotakai ir kraujospūdžio reguliavimui.

    Dažnai kartojamas faktas, kad juodajame šokolade gali būti nemažai geležies: 100 gramų kai kurių rūšių juodojo šokolado gali turėti apie 8–12 miligramų geležies. Palyginimui, 100 gramų liesos jautienos įprastai turi mažiau, tačiau svarbus skirtumas tas, kad šokolade esanti geležis yra neheminė ir organizmas ją įsisavina prasčiau nei hemę geležį iš mėsos.

    Nuotaikos pagerėjimas po šokolado dažniausiai aiškinamas tuo, kad kakavoje yra psichoaktyvumą veikiančių junginių, taip pat mažesniais kiekiais aptinkama medžiagų, susijusių su serotonino apykaita. Be to, kakavoje esantis teobrominas gali švelniai stimuliuoti, todėl kai kurie žmonės jaučia didesnį budrumą ir lengvesnę koncentraciją.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ir žarnyno mikrobiotai. Tyrimai rodo, kad kakavos polifenoliai gali veikti kaip substratas daliai žarnyno bakterijų, o mikrobiotos pokyčiai siejami ir su imunitetu, ir su psichologine savijauta, nors tiesioginis priežastinis ryšys kiekvienu atveju dar tiriamas.

    Vis dėlto „daugiau kakavos“ nereiškia „galima valgyti be ribų“. Juodasis šokoladas išlieka kaloringas produktas, o 100 gramų dažnai suteikia apie 500–600 kilokalorijų, todėl kasdieniame racione geriau apsiriboti 1–2 gabalėliais ir rinktis sudėtį su mažiau cukraus.

    Jei nustatytas geležies trūkumas, vien šokoladu jo spręsti nepakanka, o tinkamiausią mitybos ir papildų planą reikėtų aptarti su gydytoju. Juodasis šokoladas gali būti naudingas kaip subalansuotos mitybos dalis, tačiau jis nepakeičia pilnaverčių geležies šaltinių ir bendrų širdies sveikatos rekomendacijų.

  • Japonų sugalvotas būdas lieknėti be kančių: 30 minučių ėjimas, kurį giria mokslas

    Japonijoje sukurta intervalinio ėjimo metodika pastaruoju metu vis dažniau minima kaip paprastas būdas gerinti fizinę formą be ilgo varginančio sporto salėje. Esmė paprasta: tai ėjimas, kuriame sąmoningai kaitaliojamas intensyvumas, todėl treniruotė trumpa, bet efektyvi.

    Ši technika išpopuliarėjo ir dėl to, kad ją lengva pritaikyti kasdienybėje: nereikia specialios įrangos, o tempą galima reguliuoti pagal savo pasirengimą. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad didžiausias privalumas yra mažesnė apkrova sąnariams nei bėgant, bet kartu pakankamai ryški treniruotės stimuliacija.

    Kaip veikia intervalinis ėjimas?

    Dažniausiai taikomas principas yra 30 minučių trukmės sesija, kai 3 minutes einama greitu, „uždusinančiu“, bet kontroliuojamu tempu, o kitas 3 minutes judama lėčiau, atsistatymui. Toks ciklas kartojamas kelis kartus, o bendra trukmė išlieka patogi net ir užimtiems žmonėms.

    Svarbi detalė yra intensyvumo pojūtis: greito ėjimo metu turėtų būti sunku kalbėti pilnais sakiniais, o lėto ėjimo metu kvėpavimas turi sugrįžti į komforto zoną. Jei žmogus tik pradeda, treniruotę galima trumpinti, pavyzdžiui, iki 15–20 minučių, ir palaipsniui didinti trukmę.

    Ką rodo tyrimai?

    Metodas siejamas su Japonijoje atliktais intervalinio ėjimo tyrimais, kuriuose buvo vertinami širdies ir kraujagyslių rodikliai, fizinė ištvermė ir raumenų jėga. Tyrimų išvada paprastai sutampa: intensyvumo kaita gali duoti apčiuopiamesnį efektą nei vienodas lėtas ėjimas, ypač kalbant apie ištvermę ir kraujospūdžio kontrolę.

    Tarptautinė praktika taip pat rodo, kad intervalinis krūvis yra vienas veiksmingiausių būdų didinti aerobinį pajėgumą per trumpesnį laiką. Būtent dėl to intervalinės treniruotės seniai taikomos sporte, o ėjimas tampa švelnesne alternatyva tiems, kuriems bėgimas ar intensyvios treniruotės netinka.

    Kam tinka ir kada saugotis?

    Intervalinis ėjimas dažniausiai tinka daugumai žmonių, norinčių gerinti širdies ir kraujagyslių būklę, kontroliuoti svorį ar didinti bendrą aktyvumą. Tačiau didesnio intensyvumo atkarpos gali būti per sunkios, jei žmogus turi negydytą aukštą kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimų, stiprių sąnarių skausmų ar po ligos dar neatsistatė.

    Tokiais atvejais rekomenduojama pasitarti su gydytoju ir pradėti nuo švelnesnių, trumpesnių intervalų. Saugiausia taisyklė paprasta: krūvis turi būti jaučiamas, bet neturi sukelti skausmo, galvos svaigimo ar spaudimo krūtinėje.

    Norint realaus progreso, svarbiausia nuoseklumas: specialistai paprastai rekomenduoja judėti bent kelis kartus per savaitę, o kasdienis ėjimas išlieka patikimu pagrindu sveikatai. Intervalai čia tampa įrankiu, kuris tą patį laiką padeda išnaudoti efektyviau.

  • Graikės į kavą kasdien deda tahini: teigia, kad lengvina virškinimą ir mažina apetitą

    Tahini yra Artimųjų Rytų virtuvėje paplitusi pasta iš skrudintų sezamo sėklų, dažnai naudojama humusui, padažams ar užtepėlėms. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo idėja tahini dėti į kavą, o šis derinys ypač dažnai siejamas su graikiškomis mitybos tradicijomis.

    Tokio gėrimo šalininkai teigia, kad tahini kavoje suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl lengviau išvengti užkandžiavimo. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra stebuklinga lieknėjimo priemonė, o poveikis labiausiai priklauso nuo viso dienos raciono ir suvartojamų kalorijų.

    Sezamo pasta vertinama dėl maistinės sudėties: joje yra nesočiųjų riebalų, baltymų, taip pat mineralų, tokių kaip kalcis, magnis, geležis ir cinkas. Tahini taip pat turi skaidulų, kurios prisideda prie normalaus virškinimo ir gali padėti palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje, ypač kai valgoma su subalansuotu maistu.

    Mokslinėje literatūroje sezamo sėklos siejamos su širdžiai palankia mityba, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir lignanai gali prisidėti prie geresnių lipidų rodiklių. Tačiau konkretus kavos su tahini poveikis cholesterolio ar kraujospūdžio rodikliams nėra plačiai ištirtas, todėl reikėtų vengti kategoriškų pažadų.

    Praktinė pusė paprasta: į pravėsusią juodą kavą ar kavą su pienu įmaišoma maždaug vienas arbatinis šaukštelis tahini. Skonis tampa riešutinis, tirštesnis, bet gėrimas kartu tampa ir kaloringesnis, todėl svarbu įvertinti, ar toks priedas dera prie jūsų dienos mitybos tikslų.

    Renkantis tahini verta atkreipti dėmesį į sudėtį: geriausia, kai joje yra tik sezamo sėklos. Jei produkte daug druskos, pridėtinių aliejų ar saldiklių, tokia pasta jau nebūtinai bus palankus kasdienis pasirinkimas, ypač žmonėms, stebintiems kraujospūdį ar cukraus kiekį.

    Svarbu prisiminti ir saugumą: sezamas yra vienas dažnesnių alergenų, tad jautresniems žmonėms net ir nedidelis kiekis gali sukelti reakciją. O sergantiems virškinamojo trakto ligomis ar turintiems individualių mitybos apribojimų prieš keičiant įpročius verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.