Tag: Širdies sveikata

  • 5 širdžiai palankūs produktai, turintys daugiau baltymų nei kiaušinis

    Ieškant daugiau baltymų racione, kiaušiniai dažnai tampa pirmuoju pasirinkimu – viename jų yra apie 6 gramai baltymų. Tačiau yra ir kitų produktų, kurie baltymų suteikia dar daugiau, o kartu gali būti palankesni širdies sveikatai.

    Kaip rašoma „EatingWell“, ne visi baltymų šaltiniai yra vienodi: dalis jų turi daug sočiųjų riebalų ir natrio, kurie ilgainiui gali neigiamai veikti cholesterolį ir kraujospūdį. Todėl verta atkreipti dėmesį į alternatyvas, kurios kartu suteikia ir širdžiai naudingų medžiagų.

    Tarp tokių pasirinkimų minimi ankštiniai ir žuvis – produktai, kurie dažnai pasižymi skaidulomis, omega-3 riebalų rūgštimis, antioksidantais bei mineralais. Tai derinys, svarbus tiek sotumui, tiek kasdieniam mitybos balansui.

    Štai penki produktai, kurie vienoje porcijoje turi bent po 9 gramus baltymų – daugiau nei vienas kiaušinis – ir, anot dietologų, gali būti vertinga mitybos dalis.

    Edamame (sojų pupelės)

    Pusė puodelio lukštentų edamame turi apie 9 gramus baltymų. Dietologė Courtney Smith pažymi, kad tai vienas iš retų augalinių produktų, suteikiantis visas devynias nepakeičiamas aminorūgštis, todėl laikomas visaverčiu baltymu.

    Ankštiniai, tarp jų ir edamame, vertinami dėl skaidulų bei augalinių junginių, siejamų su palankesniais cholesterolio rodikliais. Be to, edamame yra mažai sočiųjų riebalų ir turi kalio, magnio bei skaidulų – medžiagų, svarbių kraujospūdžiui.

    Praktiškas pliusas – patogus vartojimas: šaldytas edamame ankštis galima greitai pasišildyti mikrobangų krosnelėje, o lukštentas pupeles lengva įmaišyti į salotas ar ryžių ir makaronų patiekalus.

    Kanapių sėklos

    Trijų valgomųjų šaukštų kanapių sėklų porcija suteikia apie 9 gramus augalinių baltymų. Dietologė Theresa DeLorenzo atkreipia dėmesį, kad jos taip pat yra vienas iš nedaugelio augalinių omega-3 šaltinių.

    Be riebalų rūgščių, kanapių sėklose yra ir antioksidantų – pavyzdžiui, tokopherolių, fitosterolių ir polifenolių – kurie siejami su papildoma nauda širdies sveikatai.

    Šias sėklas nesunku įtraukti į kasdienę mitybą: jos tinka kaip lengvas „riešutinis“ pabarstukas salotoms, grūdų dubenėliams, jogurtui ar avižinei košei, taip pat gali būti sumaltos į glotnučius.

    Lęšiai

    Pusė puodelio lęšių turi apie 9 gramus baltymų ir beveik 8 gramus skaidulų. Dietologė Patricia Kolesa Vivar aiškina, kad skaidulos virškinamajame trakte gali „prisijungti“ cholesterolį ir padėti jį pašalinti iš organizmo, taip mažinant bendrą ir MTL („blogojo“) cholesterolio kiekį.

    Lęšiai taip pat minimi kaip antioksidantų ir kitų augalinių junginių šaltinis, siejamas su uždegimo mažinimu ir geresne širdies bei cukraus kiekio kraujyje kontrole.

    Tai ir vienas universaliausių biudžetinių produktų: iš anksto išvirti lęšiai tinka sriuboms, troškiniams, o taip pat gali būti maišomi su malta mėsa – pavyzdžiui, kukuliams ar padažams – siekiant daugiau skaidulų.

    Lašiša

    Maždaug 85 gramų (3 uncijų) lašišos porcija suteikia apie 21 gramą baltymų. Be baltymų, lašiša vertinama kaip vienas geriausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių, kurios siejamos su priešuždegiminiu poveikiu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Dietologė Courtney Smith primena, kad Amerikos širdies asociacija rekomenduoja žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, o lašiša tam yra patogus pasirinkimas.

    Kasdienybėje tai gali būti greitai paruošiamas patiekalas: lašišą galima kepti orkaitėje su daržovėmis, ruošti karšto oro gruzdintuvėje ar rinktis konservuotą variantą, tinkantį, pavyzdžiui, paprastoms salotoms.

    Sardinės

    Dietologė Theresa DeLorenzo siūlo dėmesį atkreipti ir į sardines: viena maždaug 106 gramų (3,75 uncijos) skardinė suteikia apie 23 gramus baltymų. Jos taip pat turi omega-3 riebalų ir kalcio.

    Minima, kad sardinės aprūpina ir kitomis medžiagomis – kaliu, magniu, cinku, geležimi, taurinu bei argininu. Tyrimuose pabrėžiama, kad svarbus gali būti ne vienas atskiras komponentas, o jų visuma.

    Jei sardinių skonis neįprastas, siūloma pradėti paprastai: patiekti su trapučiais, daržovėmis ir alyvuogėmis arba pašildyti pomidorų padaže ir valgyti ant skrudintos duonos.

  • Kiaušiniai ar avižinė košė: dietologai paaiškino, kas palankiau širdies sveikatai

    Pusryčiai dažnai tampa greičio varžybomis, tačiau būtent ryte turime progą papildyti racioną širdžiai svarbiomis medžiagomis. Todėl nenuostabu, kad vienas dažniausių klausimų – kas geriau širdies sveikatai: kiaušiniai ar avižinė košė.

    Leidinys „EatingWell“ apžvelgė dietologų įžvalgas ir tyrimų duomenis apie abu klasikinius pasirinkimus. Išvada gana aiški: abu produktai gali būti širdžiai palankios mitybos dalis, tačiau avižos turi nedidelį pranašumą dėl poveikio cholesterolio rodikliams.

    Diskusijos apie kiaušinius dažnai sukasi apie cholesterolį. Naujėjančių tyrimų duomenys rodo, kad daugeliui žmonių kiaušiniai, valgomi širdžiai palankios mitybos kontekste (kai mažai sočiųjų riebalų), nebūtinai didina „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį.

    Tuo metu avižinė košė laikoma vienu patikimiausių pasirinkimų tiems, kurie nori labiau kontroliuoti cholesterolį. Tam daugiausia įtakos turi tirpiosios skaidulos – beta gliukanas, siejamas su LDL mažėjimu.

    Kuo naudingi kiaušiniai?

    Kiaušiniai yra geras baltymų šaltinis – viename dideliame kiaušinyje jų apie 6 gramus. Baltymai padeda ilgiau jaustis sotiems, o tai gali palengvinti svorio kontrolę – ji svarbi širdies ligų, hipertenzijos ir 2 tipo diabeto rizikos mažinimui.

    Kiaušinio trynyje yra nemažai kitų maistinių medžiagų: cholino, seleno, taip pat šiek tiek vitamino D ir B grupės vitaminų. Tad atsisakant trynio prarandama dalis vertingų medžiagų.

    2025 metais publikuotame atsitiktinių imčių kryžminiame tyrime lygintos skirtingos mitybos kryptys: mažiau sočiųjų riebalų turinti mityba su dviem kiaušiniais per dieną buvo siejama su mažesniu LDL, palyginti su kontroliniu variantu, kuriame sočiųjų riebalų buvo daug. Kitaip tariant, svarbus ne vien kiaušinis, o visa mitybos sudėtis.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad kai kurie minimi tyrimai buvo nedideli, o dalį jų finansavo kiaušinių mitybos centras – nors nurodoma, kad rėmėjas nedalyvavo kuriant tyrimo dizainą ar interpretuojant rezultatus. Tai svarbi detalė vertinant išvadų apibendrinimą.

    Kuo išsiskiria avižinė košė?

    Avižos dažnai minimos kaip vienas geriausiai ištirtų produktų cholesterolio mažinimo kontekste. Jų sudėtyje esantis beta gliukanas virškinamajame trakte su skysčiu sudaro tirštą gelį, kuris padeda „surišti“ tulžies rūgštis – jos gaminamos iš cholesterolio – ir jas pašalinti.

    Tuomet organizmui prireikia daugiau tulžies rūgščių, todėl kepenys daugiau LDL cholesterolio „pasiima“ iš kraujo. Taip LDL rodiklis gali mažėti.

    Didelė tyrimų apžvalga, apėmusi 59 atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus, parodė, kad vartojant avižas ar jų beta gliukaną bendras ir LDL cholesterolis buvo mažesnis nei jų nevartojant. Vidutiniškai LDL sumažėjo maždaug 0,29 mmol/l.

    Vis dėlto ir čia yra niuansas: širdžiai palankus efektas labiausiai sietinas su mažiau perdirbtomis avižomis ir protingais priedais. Saldinti greitai paruošiami pakeliai gali turėti daug pridėtinio cukraus, o didesnis jo vartojimas siejamas su didesne koronarinės širdies ligos rizika.

    Kas širdžiai geriau – kiaušiniai ar avižos?

    Dietologų vertinimu, abu pasirinkimai gali tikti širdžiai palankioje mityboje. Tačiau dėl gausaus įrodymų kiekio apie tirpiųjų skaidulų poveikį cholesterolio rodikliams avižinė košė dažniausiai laikoma turinčia nedidelį pranašumą.

    Tai nereiškia, kad kiaušinių reikėtų vengti. Praktinis sprendimas – derinti abu produktus, išlaikant bendrą kryptį: daugiau skaidulų, mažiau sočiųjų riebalų ir pridėtinio cukraus.

    Pavyzdžiui, kiaušiniai gali pakeisti pusryčių produktus, kuriuose sočiųjų riebalų daugiau (pvz., dešreles ar šoninę). O avižoms skonio geriau suteikti cinamonu, vanile ar vaisiais, o ne cukringais priedais.

    Galiausiai daugiausia lemia ne vienas patiekalas, o visuma: mitybos modelis, fizinis aktyvumas, miegas, streso valdymas ir žalingų įpročių atsisakymas.

  • Avokadas ar bananas kraujospūdžiui: dietologai sako, kuris pasirinkimas naudingesnis

    Kraujospūdžiui svarbi ne viena „stebuklinga“ daržovė ar vaisius, o kasdieniai mitybos įpročiai. Vis dėlto avokadai ir bananai dažnai minimi kaip ypač naudingi, nes juose gausu kalio, magnio ir skaidulų – medžiagų, siejamų su širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Kaip rašo „EatingWell“, registruotos dietologės pabrėžia: svarbiausia – mityboje prioritetą teikti skaiduloms, kaliui, magniui ir nesočiosioms riebalų rūgštims, o riboti natrį bei sočiuosius riebalus. Šių naudingų medžiagų įprastai daug turi vaisiai, daržovės, ankštiniai, riešutai, sėklos ir liesesni pieno produktai.

    Avokadai ir bananai turi panašią reputaciją, tačiau jų maistinė sudėtis skiriasi. Avokadai „gramas į gramą“ pasižymi didesniu kalio ir skaidulų kiekiu, o bananai dažnai laimi patogumu: jie pigesni, lengvai pasiimami ir nereikalauja jokio paruošimo.

    Dietologų žinutė paprasta: vieno aiškaus nugalėtojo nėra, todėl kraujospūdžiui palankiausia strategija – įtraukti abu produktus į subalansuotą racioną, o ne rinktis tik vieną.

    Kaip avokadai siejami su kraujospūdžiu

    Pusė avokado suteikia apie 7 gramus skaidulų, 29 miligramus magnio ir 488 miligramus kalio. Kalis mityboje vertinamas dėl to, kad padeda atsverti natrio poveikį organizmui, o magnis svarbus normaliai kraujagyslių funkcijai.

    Tekste cituojama dietologė atkreipia dėmesį, kad kai kuriems žmonėms, siekiantiems išvengti padidėjusio kraujospūdžio ar jį valdyti, Amerikos širdies asociacija rekomenduoja suvartoti 3 500–5 000 miligramų kalio per dieną, pageidautina su maistu.

    Be kalio ir magnio, avokadai išsiskiria skaidulomis. Dietologė mini, kad tyrimuose papildomi 5 gramai skaidulų per dieną (virš rekomenduojamo kiekio) siejami su mažesniais sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio rodikliais.

    Ką kraujospūdžiui duoda bananai

    Bananas – vienas prieinamiausių kalio šaltinių kasdienėje mityboje: vienoje porcijoje jo yra apie 375 miligramus. Dėl to bananas dažnai laikomas paprastu pasirinkimu tiems, kurie nori dažniau gauti kalio su maistu.

    Vidutinio dydžio bananas taip pat suteikia apie 28 miligramus magnio. Straipsnyje pažymima, kad magnis siejamas su kraujospūdžio reguliavimu ir normalia raumenų bei nervų funkcija, o mažesnis jo suvartojimas mityboje gali būti susijęs su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Bananai turi ir skaidulų, o dėl natūralaus saldumo dažnai lengvai „įsipaišo“ į pusryčius ar užkandžius. Juos patogu dėti į kokteilius, košes ar valgyti vienus.

    Kurį rinktis: avokadą ar bananą?

    Dietologės pabrėžia, kad nei avokadas, nei bananas savaime nėra „geresnis“ kraujospūdžiui – abu gali būti širdžiai palankios mitybos dalis. Skirtumas tas, kad avokadai paprastai suteikia daugiau skaidulų ir nesočiųjų riebalų, o bananai dažniau suvalgomi vienu kartu ir daugeliui yra paprastesnis kasdienis pasirinkimas.

    Praktinis patarimas paprastas: jei norisi didinti naudingų medžiagų kiekį racione, verta ne „varžyti“ šiuos produktus tarpusavyje, o pažiūrėti, kuris realiai dažniau atsiduria jūsų meniu. O dar geriau – rasti vietos abiem, kartu nepamirštant kitų vaisių, daržovių, ankštinių, riešutų ir sėklų.

    Avokadą ir bananą lengva pritaikyti įvairiai: vieną dieną rinktis bananą su jogurtu ar koše, kitą – avokadą salotose ar ant pilno grūdo skrebučio. Esminė mintis – bendras mitybos paveikslas ilgainiui svarbesnis už vieną konkretų produktą.

  • 4 perdirbti produktai, kuriuos verta įtraukti kas savaitę, siekiant mažinti insulto riziką

    Perdirbti produktai ne visada yra tai, ko reikėtų vengti, kai kalbame apie širdies ir smegenų sveikatą. Kai kurie jų gali būti patogus ir nebrangus būdas kasdienėje mityboje gauti daugiau svarbių maistinių medžiagų.

    Nors nė vienas atskiras produktas nuo insulto neapsaugo, nuoseklūs pasirinkimai lėkštėje gali turėti įtakos bendrai rizikai. Apie tai rašoma „EatingWell“ publikacijoje, parengtoje remiantis dietologų įžvalgomis.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad svarbus ne pats „perdirbimo“ faktas, o produkto sudėtis: kiek jame druskos, pridėtinio cukraus ir skaidulų, taip pat – kokių naudingų medžiagų jis suteikia.

    Įvardijami keturi perdirbti produktai, kurie gali tikti širdžiai palankiam mitybos modeliui: konservuota lašiša, natūralus liesesnis jogurtas, tofu ir avižos.

    Konservuota lašiša

    Konservavimas lašišą paverčia perdirbtu produktu, tačiau ji išlieka patogus ir dažnai pigesnis baltymų bei omega-3 riebalų rūgščių šaltinis. Straipsnyje pažymima, kad tokią žuvį lengva panaudoti salotoms, sumuštiniams ar grūdų dubenėliams.

    Minima, kad tyrimai sieja reguliarų žuvies vartojimą su mažesne insulto rizika, o vienas iš galimų paaiškinimų – omega-3 (įskaitant DHA ir EPA) kiekis. Taip pat primenama rekomendacija siekti dviejų žuvies porcijų per savaitę.

    Natūralus liesesnis jogurtas

    Jogurtas taip pat laikomas perdirbtu produktu, bet jis gali suteikti svarbių maistinių medžiagų, tarp jų – kalcio, fosforo ir kalio. Straipsnyje akcentuojama vadinamoji pieno produktų „matrica“, kai nauda siejama su visuma, o ne vienu atskiru komponentu.

    Publikacijoje nurodoma, kad didesnis jogurto vartojimas tyrimuose siejamas su mažesne insulto rizika, o galimą poveikį gali lemti fermentuotų produktų įtaka žarnynui ir uždegiminiams procesams. Probiotikai gali padėti palaikyti naudingas bakterijas, o jų veikla siejama ir su cholesterolio apykaitai svarbiais junginiais.

    Renkantis jogurtą siūloma teikti pirmenybę natūraliam, be priedų, kad būtų išvengta didesnio pridėtinio cukraus kiekio. Skoniui ir skaiduloms galima įmaišyti vaisių, riešutų ar sėklų.

    Tofu ir avižos: skaidulos ir kraujospūdžio kontrolė

    Tofu gaminamas iš sojų pupelių, todėl priskiriamas perdirbtiems produktams, tačiau straipsnyje pabrėžiama jo maistinė vertė: tai augalinis baltymas, suteikiantis skaidulų ir izoflavonų. Minimas ir tyrimas, kuriame sojų produktų vartojimas kelis kartus per savaitę buvo siejamas su mažesne insulto rizika.

    Taip pat nurodoma, kad didesnis sojų vartojimas tyrimuose siejamas su mažesniu kraujospūdžiu, o padidėjęs kraujospūdis yra vienas svarbiausių insulto rizikos veiksnių.

    Avižos, įskaitant greitai paruošiamas ar dribsnių formas, taip pat yra perdirbtos, tačiau jos išlieka pilno grūdo produktu. Straipsnyje pateikiama, kad 1 puodelyje sausų avižų yra 8 gramai skaidulų.

    Ypač išskiriamas tirpus beta gliukanas, kuris siejamas su LDL („blogojo“) cholesterolio mažinimu. Didesnis skaidulų kiekis mityboje taip pat siejamas su mažesniais uždegimo žymenimis, o tai gali būti svarbu vertinant širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto riziką.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis perdirbtus produktus

    Straipsnyje pabrėžiama, kad perdirbti produktai gali būti dalis širdžiai palankios mitybos, jei renkamasi apgalvotai. Praktinis patarimas – vertinti ne etiketę „perdirbtas“, o maistinę sudėtį.

    Siūloma rinktis mažai druskos turinčias arba visai be druskos konservuotų produktų versijas, o kai kuriuos produktus galima nusunkti ir perplauti, kad sumažėtų natrio. Taip pat rekomenduojama pirkti natūralų, nesaldintą jogurtą ir avižas, o saldumą susikurti pačiam – pavyzdžiui, su vaisiais.

    Dar viena gairė – ieškoti perdirbtų produktų, kuriuose natūraliai yra skaidulų, ypač augalinės kilmės. Kaip patogūs pavyzdžiai minimi konservuotos ankštinės daržovės, šaldytos daržovės ir pilno grūdo duona.

    Kiti įpročiai, siejami su mažesne insulto rizika

    Be mitybos, publikuojamoje medžiagoje primenama apie kitus riziką mažinančius įpročius. Tarp jų – reguliarus judėjimas, pavyzdžiui, trumpas pasivaikščiojimas po valgio, kuris gali padėti geriau valdyti cukraus kiekį kraujyje.

    Taip pat akcentuojama kraujospūdžio stebėsena, nes jis yra vienas pagrindinių insulto rizikos veiksnių. Kai kuriems žmonėms pakanka gyvenimo būdo korekcijų, kitiems gali būti reikalingas medikamentinis gydymas, todėl rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Galiausiai minima streso valdymo svarba ir Viduržemio jūros dietos principai: daugiau skaidulų, daugiau nesočiųjų riebalų (pavyzdžiui, iš alyvuogių aliejaus ir riešutų), mažiau druskos ir pridėtinio cukraus.

  • Kalio stinga beveik 3 iš 4 amerikiečių: 5 paprasti būdai jo gauti kasdien

    Nors subalansuota mityba daugeliui asocijuojasi su baltymais, skaidulomis ar vitaminu D, specialistai primena dar vieną svarbų elementą – kalį. Šis mineralas neretai lieka „šešėlyje“, tačiau jo trūkumas yra dažnas.

    Kaip rašo „EatingWell“, apie 72 proc. amerikiečių nesurenka pakankamo kalio kiekio per dieną. Tai reiškia, kad beveik 3 iš 4 žmonių kasdienėje mityboje šio mineralo gauna per mažai.

    Kalis svarbus širdies sveikatai, kraujospūdžio reguliavimui, taip pat normaliai raumenų ir nervų veiklai. Todėl ilgalaikis nepakankamas jo kiekis maiste gali tapti rimtesne mitybos spraga, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Gera žinia ta, kad kalio suvartojimą dažnai galima padidinti be radikalių dietos pokyčių. Tam nebūtina kasdien suvalgyti po bananą – kalio šaltinių yra gerokai daugiau.

    Kodėl kalio dažnai pritrūksta?

    Viena pagrindinių priežasčių – kasdieniai mitybos įpročiai. Straipsnyje nurodoma, kad pagal 2025 metų ataskaitą JAV suaugusieji apie 53 proc. paros kalorijų gauna iš itin stipriai perdirbtų produktų, kurie dažnai turi daugiau natrio ir mažiau naudingų mikroelementų.

    Dietologė Emilie Procario pastebi, kad dažniausiai problema paprasta: žmonės suvalgo per mažai vaisių, daržovių ir kitų kalio gausių produktų, pavyzdžiui, pupelių ar lęšių. Papildomai cituojami JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys rodo, kad tik maždaug 1 iš 10 suaugusiųjų pasiekia rekomenduojamas vaisių ir daržovių normas.

    Prisideda ir patogumo faktorius – įtemptas ritmas, dažnesnis pasirinkimas pirkti jau paruoštą ar supakuotą maistą. Tokiais atvejais rekomenduojama dažniau pasižiūrėti į maistinės vertės etiketę: joje paprastai nurodomas kalio kiekis porcijoje ir dienos normos dalis.

    5 paprasti būdai gauti daugiau kalio

    Rekomenduojamas pakankamas kalio kiekis per dieną, nurodomas straipsnyje, yra 3 400 miligramų vyrams ir 2 600 miligramų moterims. Dietologai pabrėžia, kad pradėti verta nuo mažų, lengvai įgyvendinamų pokyčių.

    1) Įtraukite po vieną naują kalio šaltinį per savaitę. Galite pradėti nuo bulvių, lapinių žalumynų, pupelių, jogurto ar lašišos – taip pokyčiai bus paprastesni ir tvaresni.

    2) Pasigaminkite kalio gausų glotnutį. Dietologė Nadine Osorio pateikia pavyzdį, kad glotnutis su 8 uncijomis natūralaus lieso jogurto ir vidutinio dydžio bananu gali suteikti beveik 1 000 miligramų kalio.

    3) Papildykite glotnutį kitais ingredientais. Be bananų, į glotnutį galima dėti avokado ar špinatų – tai dar vienas būdas padidinti kalio kiekį viename patiekale.

    4) Turėkite namuose ilgiau išsilaikančių produktų. Konservuotos pupelės, džiovinti lęšiai ar konservuoti pomidorai gali padėti dažniau pasirinkti kalio turtingą maistą net ir tada, kai trūksta laiko.

    5) Keiskite užkandžius į kalio turtingesnius. Vietoje sūrių užkandžių siūloma rinktis, pavyzdžiui, edamamės pupeles, pistacijas ar granatų sėklas – jie kartu suteikia ir kitų naudingų medžiagų, tokių kaip baltymai bei skaidulos.

  • Ciberžolė ir „gerasis“ cholesterolis: ką rodo tyrimai ir kodėl verta nepamiršti juodųjų pipirų

    Kalbant apie cholesterolį, dažniausiai dėmesys skiriamas LDL, vadinamajam „blogajam“ cholesteroliui. Tačiau ne mažiau svarbus ir HDL – „gerasis“ cholesterolis, siejamas su mažesne širdies ligų bei insulto rizika.

    HDL neretai vadinamas savotiška kraujotakos „valymo komanda“: jis surenka cholesterolio perteklių ir nuneša jį atgal į kepenis, kur šis gali būti pašalintas iš organizmo. Suaugusiesiems sveiku laikomas HDL rodiklis – 60 mg/dL arba daugiau.

    Nors didžiausią įtaką cholesterolio rodikliams daro fizinis aktyvumas ir bendra širdžiai palanki mityba, nedidelę pagalbą gali suteikti ir prieskoniai. Vienas dažniausiai minimų – ciberžolė, kurios veiklioji medžiaga kurkuminas domina širdies sveikatos tyrėjus.

    Visgi svarbu suprasti mastą: tyrimuose fiksuojamas HDL padidėjimas dažniausiai yra nedidelis, o didžioji nauda atsiranda tuomet, kai ciberžolė tampa platesnio sveikų įpročių rinkinio dalimi, o ne „vieninteliu sprendimu“.

    Ciberžolė ir HDL: ką sako analizės

    Ciberžolė – ryškiai geltonas prieskonis, suteikiantis kario patiekalams būdingą spalvą. Pagrindinis jos aktyvus junginys kurkuminas yra polifenolis, siejamas su antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Apžvalginė 2025 metų analizė, vertinusi kurkumino papildų poveikį, vidutiniškai siejo juos su maždaug 2,4 mg/dL HDL padidėjimu. Kitoje 2023 metų analizėje fiksuotas panašus rezultatas – HDL augo maždaug 1,8 mg/dL.

    Tyrimuose pabrėžiama, kad toks pokytis dažniausiai nėra pakankamai didelis, kad vienas pats reikšmingai pakeistų bendrą širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Be to, dauguma tyrimų naudojo koncentruotus kurkumino papildus.

    Dažnai minimos ir vartotos dozės – apie 500–3 000 miligramų per dieną. Tuo metu maltoje ciberžolėje kurkumino yra gerokai mažiau: ji sudaro apie 3 proc., o viename arbatiniame šaukštelyje gali būti maždaug 90 mg kurkumino.

    Kodėl siūloma derinti su juodaisiais pipirais

    Gaminant maistą su ciberžole, gaunamas kurkumino kiekis paprastai nepriartėja prie tyrimuose naudotų dozių. Tačiau kaip prieskonis ji gali būti paprastas būdas papildyti mitybą augaliniais junginiais ir paįvairinti patiekalų skonį.

    Vienas iš dažniausiai minimų praktinių niuansų – ciberžolę derinti su juodaisiais pipirais. Tyrimuose nurodoma, kad pipiruose esantis piperinas gali padėti pagerinti kurkumino pasisavinimą.

    Ciberžolė tinka sriuboms, troškiniams, kario patiekalams ar orkaitėje keptoms daržovėms. Kai kurie ją naudoja ir „auksiniam pienui“ – šiltam gėrimui, į kurį dedama ciberžolės, kitų prieskonių ir žiupsnelis juodųjų pipirų.

    Be skonio, ciberžolė turi ir maistinių medžiagų: pavyzdžiui, vienas arbatinis šaukštelis malto prieskonio gali prisidėti prie mangano bei geležies paros normų.

    Ar verta rinktis papildus?

    Kadangi su maistu gaunamas kurkumino kiekis yra mažas, kai kuriems gali kilti mintis rinktis papildus. Tačiau nurodoma, jog ciberžolės ir kurkumino papildai, nors dažniausiai laikomi tikėtinai saugiais rekomenduojamais kiekiais trumpą laiką (iki 2–3 mėnesių), gali sukelti nepageidaujamų poveikių, pavyzdžiui, pykinimą, rūgštingumą ar viduriavimą.

    Didesnis klausimas – kepenų saugumas. Nors kepenų pažeidimai dėl ciberžolės yra reti, pabrėžiama, kad tokie atvejai dažniau siejami su didelio biologinio prieinamumo kurkumino produktais, kartais – ir tais, kuriuose būna juodųjų pipirų ekstrakto.

    Taip pat pažymima, kad papildai gali būti netinkami nėštumo metu ir, kaip ir daugelis augalinių produktų, gali sąveikauti su kai kuriais vaistais. Viena iš minimų rizikų – galimas kraują skystinantis poveikis ir didesnė kraujavimo tikimybė, ypač vartojantiems antikoaguliantus ar antitrombocitinius vaistus.

    Dėl šių priežasčių ciberžolės ar kurkumino papildų nereikėtų pradėti vartoti savarankiškai vien tam, kad padidėtų HDL rodiklis. Jei kyla klausimų dėl cholesterolio, saugiausia tai aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Galiausiai daugiausia naudos cholesterolio sveikatai suteikia ne vienas prieskonis, o visuma: subalansuota mityba, reguliarus judėjimas, svorio kontrolė ir rūkymo atsisakymas.

  • Dietologai įvardijo blogiausią laiką pusryčiauti: kuo rizikuojate valgydami po 12 valandos

    Pirmą dienos valgį atidėti iki popietės gali atrodyti patogu, tačiau mitybos specialistai tokį įprotį vadina prasčiausiu laiku pusryčiauti.

    Pasak „EatingWell“ cituojamų dietologų, reguliariai valgant pirmą kartą tik po 12 valandos dažniau išsiderina alkio kontrolė ir vėliau dieną tampa sunkiau rinktis subalansuotą maistą.

    Ilgas tarpas be maisto ryte kai kuriems žmonėms baigiasi tuo, kad pietums ar vakarienei pasirenkama tai, kas greita ir patogu, o porcijos būna didesnės. Taip pat gali daugėti užkandžiavimo ir sunkiau suvaldomas vakarinis apetitas.

    Tyrimai, kuriuos aptaria straipsnyje minimi specialistai, rodo sąsajas tarp pusryčių praleidinėjimo ir didesnio persivalgymo tikimybės vėliau dieną, o tai ilgainiui siejama su didesne svorio augimo rizika. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai nereiškia, jog kiekvienas vėlyvas pusryčiautojas būtinai persivalgys.

    Kodėl pusryčiai po vidurdienio gali būti bloga idėja

    Dietologai aiškina, kad ryte nevalgant iki pietų dažnai atsiranda irzlumas, prastesnė koncentracija ar net lengvas galvos svaigimas. Kai alkis jau „užaštrėjęs“, subalansuotą lėkštę sudėti sunkiau – ranka greičiau tiesiasi prie kaloringesnių, daugiau cukraus ar sočiųjų riebalų turinčių pasirinkimų.

    Kita problema – prarandama viena proga per dieną gauti svarbių maistinių medžiagų. Pusryčiai dažnai padeda lengviau „susirinkti“ skaidulas, kalcį, vitaminą D ir kalį, kurių daliai žmonių mityboje pritrūksta.

    Praleidžiant pusryčius arba juos nukeliant iki pietų, per likusią dienos dalį ne visada pavyksta kompensuoti šių medžiagų kiekį. Straipsnyje aptariami duomenys sieja reguliarų pusryčių praleidinėjimą su prastesne mitybos kokybe ir kai kurių vitaminų bei mineralų trūkumu.

    Galimas poveikis virškinimui, širdžiai ir kaulams

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į virškinimą: valgymas ryte gali padėti „pajudinti“ virškinamąjį traktą ir palaikyti reguliarius tuštinimosi įpročius. Tai siejama su vadinamuoju gastrokoliniu refleksu – reakcija, kai po valgymo suaktyvėja žarnyno judesiai.

    Taip pat aptariamos ir galimos ilgalaikės sąsajos su širdies sveikata. Kai kuriuose tyrimuose vėlesnis pirmasis dienos valgymas siejamas su didesne širdies ligų rizika, tačiau pabrėžiama, kad tai neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio.

    Dar vienas aspektas – kaulų sveikatai svarbūs kalcis ir vitaminas D. Kadangi dalis pusryčių produktų (pavyzdžiui, pieno produktai ar jais praturtinti gėrimai, jogurtas, kai kurie dribsniai) gali būti reikšmingas šių medžiagų šaltinis, nuolatinis pusryčių praleidinėjimas gali apsunkinti pakankamą jų suvartojimą.

    Kada ir kaip geriau valgyti pusryčius

    Vieno visiems tinkančio pusryčių laiko nėra – jis priklauso nuo dienotvarkės, apetito ir individualių poreikių. Vis dėlto dietologai dažniausiai rekomenduoja pirmą kartą pavalgyti per 1–2 valandas nuo pabudimo.

    Po nakties pasninko organizmui gali būti naudinga „papildyti kuro atsargas“ – tai siejama su energija ir dėmesio išlaikymu dienos pradžioje. O ilgas delsimas kai kuriems žmonėms sukuria užburtą ratą: mažiau energijos ryte ir sunkesnė savikontrolė vėliau.

    Subalansuoti pusryčiai, pasak specialistų, turėtų turėti baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų. Tai gali būti, pavyzdžiui, graikiškas jogurtas su uogomis ir riešutais, pilno grūdo duona su riešutų sviestu ir vaisiais ar kiti deriniai, padedantys ilgiau jaustis sotiems.

    Taip pat siūloma nebijoti „netradicinių“ pusryčių – tai nebūtinai turi būti košė ar sumuštinis. Svarbiausia – maistinių medžiagų balansas ir kuo mažiau pridėtinio cukraus, kuris neretai slepiasi bandelėse, saldžiuose užkandžiuose ar kai kuriuose pusryčių produktuose.

  • Dietologai įvardijo 4 populiarius užkandžius, kuriuos vertėtų riboti dėl širdies sveikatos

    Užkandžiai, kuriuos renkamės tarp valgymų ar vakare, gali turėti apčiuopiamos įtakos širdies sveikatai. Dietologai atkreipia dėmesį, kad dalis populiarių pasirinkimų dažnai būna kupini druskos, sočiųjų riebalų ir pridėtinio cukraus.

    Reguliariai vartojant daug natrio, sočiųjų riebalų ir cukraus, ilgainiui gali didėti kraujospūdis, blogėti cholesterolio rodikliai bei augti širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Apie tai rašoma „EatingWell“ parengtame dietologų rekomendacijų apibendrinime.

    Specialistai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne viename „neteisingame“ produkte, o įprotyje: tokie užkandžiai valgomi dažnai, didesnėmis porcijomis ir tampa kasdienybe.

    Gera žinia ta, kad daugelį įprastų užkandžių galima pakeisti palankesnėmis alternatyvomis – taip sumažinant natrio ir sočiųjų riebalų kiekį, o kartu padidinant skaidulų dalį racione.

    Užkandžiai, kuriuos siūloma riboti

    Pirmasis dietologų minimas pasirinkimas – vytinta mėsa ir mėsos lazdelės. Nors jos dažnai reklamuojamos kaip „baltymingas“ užkandis, tokie produktai neretai turi daug natrio ir sočiųjų riebalų.

    Didesnis natrio kiekis gali paskatinti organizmą sulaikyti daugiau skysčių, dėl to didėja kraujo tūris ir kraujospūdis. Sočiųjų riebalų perteklius siejamas su didesniu MTL (vadinamojo „blogojo“) cholesterolio lygiu.

    Kitas dažnas pasirinkimas – bulvių traškučiai. Kai norisi sūraus ir traškaus maisto, būtent jie neretai tampa „greitu sprendimu“, tačiau reguliariai valgomi gali reikšmingai padidinti suvartojamo natrio kiekį.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad ilgai trunkantis padidėjęs kraujospūdis kelia papildomą krūvį širdžiai, o tai siejama su didesne širdies nepakankamumo, infarkto ar insulto rizika.

    Trečias įvardijamas užkandis – vadinamieji užkandžių rinkiniai su mėsa ir sūriu (charcuterie tipo). Nors jie atrodo sotūs ir patogūs, juose esantys perdirbtos mėsos gaminiai (pavyzdžiui, saliamis ar pepperoni) dažnai pasižymi dideliu natrio ir sočiųjų riebalų kiekiu.

    Taip pat minima, kad kai kurie tyrimai didesnį perdirbtos mėsos vartojimą sieja su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Kaip vienas galimų paaiškinimų aptariamas L-karnitinas, kurį žarnyno bakterijos gali paversti junginiu TMAO, siejamu su didesne širdies ligų rizika.

    Ketvirtas užkandis – supakuoti kepiniai, sausainiai ir bandelės. Juose dažnai derinami pridėtiniai cukrūs ir sotieji riebalai, o skaidulų paprastai būna labai mažai.

    Pasak dietologų, tokie gaminiai neretai gaminami naudojant sviestą, palmių aliejų ar sutrumpintus riebalus, o tai didina sočiųjų riebalų dalį. Pridėtinis cukrus gali būti siejamas ir su didesniais trigliceridų rodikliais.

    Ką rinktis vietoj jų?

    Kaip paprastesnes alternatyvas dietologai siūlo nesūdytus riešutus, skrudintas sėklas ar „oru spragintus“ kukurūzus, kai norisi traškumo. Saldumynų vietoje dažnai rekomenduojami vaisiai, uogos su natūraliu jogurtu ar kiti mažiau perdirbti užkandžiai.

    Taip pat pabrėžiama skaidulų svarba: daugiau jų turintys produktai (vaisiai, daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai) siejami su palankesniais širdies sveikatos rodikliais, įskaitant MTL cholesterolio mažėjimą.

    Dar vienas praktiškas patarimas – kai tik įmanoma, daugiau gaminti namuose. Taip lengviau kontroliuoti druskos ir riebalų kiekį, o skonį sustiprinti prieskoniais bei žolelėmis.

  • Kreatinas ir širdis: ką rodo tyrimai ir kodėl „širdžiai sveikos“ dozės dar nėra

    Kreatinas dažniausiai siejamas su didesne jėga ir sportiniais rezultatais, tačiau vis dažniau keliama hipotezė, kad jis gali būti naudingas ir širdžiai. Vis dėlto turimų mokslinių duomenų kol kas nepakanka, kad būtų galima drąsiai teigti, jog papildai pagerina širdies sveikatą.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs dietologus ir kardiologą, kurie įvertino, ką iš tikrųjų leidžia pasakyti dabartiniai tyrimai. Jų žinutė gana aiški: yra viltingų užuominų, bet įrodymų bazė dar ribota.

    Kreatinas dalyvauja ląstelių energijos apykaitoje – jis padeda atkurti adenozino trifosfatą (ATP), kuris būtinas įvairioms organizmo funkcijoms. Kadangi širdis yra raumuo ir dirba be pertraukų, teorinis ryšys tarp kreatino ir širdies veiklos atrodo logiškas.

    Kita vertus, širdies sveikatą lemia ne viena medžiaga, o visuma veiksnių – mityba, fizinis aktyvumas, miegas, rūkymas ir alkoholio vartojimas. Todėl kreatinas, net jei ir turėtų potencialo, neturėtų būti vertinamas kaip pagrindinis „sprendimas“ širdžiai.

    Kaip kreatinas galėtų veikti širdį?

    Viena iš krypčių – galimas poveikis kraujagyslių funkcijai. Kraujagyslių sienelėse esantis endotelis padeda reguliuoti kraujotaką: „pasako“ kraujagyslėms, kada atsipalaiduoti ir išsiplėsti, o tai svarbu ir kraujospūdžiui.

    Minimas nedidelis pilotinis tyrimas, kuriame dalyvavo 12 vyresnio amžiaus žmonių, keturias savaites vartojusių kreatiną. Tyrimo dalyviams fiksuota geresnė arterijų geba išsiplėsti (vadinamoji tėkmės sąlygota dilatacija) ir greitesnis kraujo sugrįžimas į smulkias kraujagysles; taip pat sumažėjo nevalgius matuotas gliukozės kiekis ir trigliceridai.

    Tačiau pabrėžiama, kad tai – tik vienas mažos imties pilotinis tyrimas, todėl tokie rezultatai laikomi perspektyviais, bet dar neįrodančiais priežastinio poveikio.

    Kita kryptis – širdies raumens „kuras“. Kadangi kreatino sistema yra susijusi su energijos atsargų greitu panaudojimu, mokslinėje literatūroje nagrinėjama, ar tai galėtų būti reikšminga širdies funkcijai, ypač tais atvejais, kai organizme kreatino atsargos mažesnės.

    Ką rodo duomenys apie širdies nepakankamumą?

    Dalis tyrimų ir apžvalgų kalba apie žmones, sergančius širdies nepakankamumu – šioje grupėje širdies audiniuose kreatino atsargos neretai būna mažesnės. Mažesni kiekiai siejami su silpnesne širdies pompine funkcija ir prastesnėmis baigtimis.

    Vis dėlto, ar kreatino papildai gali realiai pagerinti širdies „pumpavimą“, lieka neaišku. Straipsnyje nurodoma, kad mažos apimties tyrimuose sergantiesiems širdies nepakankamumu buvo stebimas raumenų jėgos ir ištvermės pagerėjimas, bet ne aiškus pačios širdies pompinės funkcijos pagerėjimas.

    Taip pat akcentuojama, kad šiuo metu nėra įrodymų, jog kreatino papildai priverstų sveiką širdį „pumpuoti geriau“. Kitaip tariant, potencialas tiriamas, tačiau tvirto patvirtinimo dar trūksta.

    Kiek kreatino vartoti ir kam būti atsargesniems?

    Kadangi tyrimai dar vystosi, nėra nustatytos konkrečios „širdžiai palankios“ kreatino dozės. Dažniausiai bendram papildymui minima 3–5 gramai kreatino monohidrato per dieną.

    Sportininkams, siekiantiems sportinių rezultatų, kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojamos ir didesnės paros normos (iki 10 gramų), tačiau tai labiau susiję su sportine, o ne širdies sveikatos logika.

    Pabrėžiama ir praktinė taisyklė: prieš pradedant vartoti bet kokį naują papildą verta pasitarti su gydytoju, ypač jei jau yra širdies problemų ir vartojami vaistai. Kreatinas neturėtų tapti paskirtų vaistų „pakaitalu“.

    Kreatinas daugeliui sveikų suaugusiųjų laikomas gana saugiu, tačiau gali pasitaikyti vandens susilaikymas (susijęs su svorio pokyčiais) ir virškinamojo trakto diskomfortas. Žmonėms, sergantiems inkstų ligomis ar vartojantiems inkstų funkciją galinčius veikti vaistus, rekomenduojama ypač atsargiai įvertinti vartojimą su sveikatos priežiūros specialistu.

    Galiausiai primenama, kad širdžiai palankiausi „pamatai“ išlieka tie patys: subalansuota mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, nerūkymas ir saikingas alkoholio vartojimas.

  • Kiaušiniai ar varškė: dietologai paaiškina, kas palankiau širdžiai ir į ką žiūrėti etiketėje

    Virtas kiaušinis ir varškė dažnai laikomi patogiais, baltymų gausiais užkandžiais, tačiau renkantis juos verta pagalvoti ir apie širdies sveikatą. Abu produktai gali tikti subalansuotai mitybai, bet jų maistiniai „niuansai“ skiriasi.

    Portalas „EatingWell“ apžvelgia dietologų įžvalgas, kuo šie du pasirinkimai panašūs, kuo skiriasi ir kada vienas gali būti patogesnis už kitą. Esminė mintis paprasta: svarbu ne tik pats produktas, bet ir tai, su kuo jį valgote.

    Kiaušiniai ilgą laiką buvo vertinami atsargiai dėl cholesterolio, tačiau specialistai pabrėžia, kad su maistu gaunamas cholesterolis ir cholesterolio kiekis kraujyje – ne tas pats. Didesnę įtaką vadinamajam LDL („blogajam“) cholesteroliui dažnai daro sotieji riebalai.

    Tuo metu varškė (cottage cheese) neretai „paslysta“ ne dėl baltymų, o dėl druskos ir riebalų kiekio. Todėl renkantis šį produktą ypač svarbu skaityti etiketes ir lyginti skirtingas rūšis.

    Ką širdžiai reiškia virti kiaušiniai

    Viename kiaušinyje yra apie 6 gramai baltymų. Dietologai atkreipia dėmesį, kad kiaušiniai yra palyginti mažai sočiųjų riebalų turintis produktas – maždaug 1,5 gramo dideliame kiaušinyje.

    Specialistai pataria daugiau dėmesio skirti ne pačiam kiaušiniui, o tam, kas atsiduria lėkštėje šalia jo. Pavyzdžiui, šoninė ar riebios dešrelės gali gerokai padidinti sočiųjų riebalų kiekį, o tai širdžiai palankus pasirinkimas būna rečiau.

    Saikingas kiaušinių vartojimas daugeliui sveikų žmonių gali būti suderinamas su širdžiai palankia mityba – dietologų minimame pavyzdyje kalbama apie maždaug vieną kiaušinį per dieną. Vis dėlto jei žmogus jau serga širdies liga arba turi padidėjusį cholesterolį, rekomenduojama individualiai pasitarti su gydytoju – kai kuriais atvejais gali būti patariama dažniau rinktis kiaušinių baltymus.

    Varškė: daug baltymų, bet saugokitės druskos

    Varškė taip pat laikoma maistingų medžiagų turinčiu, baltymų gausiu produktu, tačiau čia svarbiausi du rodikliai – natris (druska) ir riebalų kiekis. Būtent jie gali lemti, ar užkandis bus palankesnis širdžiai.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad 1/2 puodelio varškės porcija gali turėti iki 459 miligramų natrio – tai sudaro apie 20 proc. rekomenduojamos paros normos. Todėl patariama ieškoti varškės, pažymėtos kaip turinčios mažiau natrio, o kai kurios rūšys gali būti be pridėtinės druskos – su vos 15 miligramų natrio 1/2 puodelio.

    Kitas svarbus aspektas – riebalai. Pilno riebumo varškės 1/2 puodelio porcija gali turėti beveik 3 gramus sočiųjų riebalų. Jei tikslas – mažinti sočiųjų riebalų kiekį racione, praktiškesnis pasirinkimas gali būti liesa, mažo riebumo ar sumažinto riebumo varškė.

    Kuris pasirinkimas geresnis: kiaušinis ar varškė?

    Dietologų verdiktas – abu produktai gali būti įtraukiami į širdžiai palankų mitybos planą. Skirtumas dažniausiai atsiranda detalėse: varškė vienoje porcijoje gali suteikti daugiau baltymų, tačiau dažniau „atsineša“ daugiau natrio.

    Pavyzdžiui, 1/2 puodelio 1 proc. riebumo varškės turi apie 14 gramų baltymų – daugiau nei dvigubai, palyginti su vienu virtu kiaušiniu. Tačiau renkantis varškę rekomenduojama pirmiausia pasižiūrėti, kiek joje druskos ir kokia riebalų sudėtis.

    Ne mažiau svarbu ir tai, su kuo valgote šiuos produktus. Dietologai pataria kiaušinius ar varškę derinti su skaidulų gausiu maistu – vaisiais, daržovėmis ar pilno grūdo produktais, nes tokie deriniai siejami su palankesniais rodikliais širdies sveikatai, įskaitant cholesterolio kontrolę.

    Praktiniai patarimai renkantis širdžiai palankesnį užkandį

    Jei renkatės varškę, vienas paprasčiausių žingsnių – lyginti etiketes ir teikti pirmenybę mažiau natrio turinčioms versijoms. Taip pat gali padėti mažo riebumo arba neriebi varškė, jei siekiate mažinti bendrą riebalų kiekį racione.

    Renkantis kiaušinius, svarbiausias patarimas – saikas ir protingi priedai. Vietoje riebių mėsos gaminių verta pagalvoti apie daržoves ar pilno grūdo duoną, o jei aktualu – pasitarti su gydytoju dėl individualiai tinkamo kiaušinių kiekio.

    Galiausiai dietologai siūlo mąstyti ne vien apie ribojimus, bet ir apie tai, ką galite pridėti į lėkštę. Skaidulos, nesočiosios riebalų rūgštys (pavyzdžiui, iš alyvuogių aliejaus, avokadų, riešutų) ir daugiau augalinio maisto dažnai tampa tais „mažais“ pokyčiais, kurie ilgainiui duoda didžiausią naudą.