CP v2

Tag: Šiuolaikinis menas

  • Pamirškite draudimą liesti: choreografas Williamas Forsythe kviečia šokti tarp muziejaus eksponatų

    Pamirškite draudimą liesti: choreografas Williamas Forsythe kviečia šokti tarp muziejaus eksponatų

    Nyderlanduose, Voorlinden muziejuje, atidaryta vieno ryškiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Williamo Forsythe paroda, kurioje įprastos muziejaus taisyklės sąmoningai stumiamos į šalį. Lankytojai čia kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir judėti kartu su kūriniais, tarsi patys taptų ekspozicijos dalimi.

    Paroda pavadinta „Choreographic Objects“ ir apjungia didelio masto instaliacijas, skulptūras bei kino darbus. Kūriniai sukonstruoti taip, kad skatintų fizinę sąveiką, o judesys taptų būdu suprasti idėją, erdvę ir kitų žmonių buvimą šalia.

    Pasak autoriaus, šis projektas yra choreografijos praktikų tąsa, tik perkelta iš scenos į muziejų. Forsythe pabrėžia, kad parodos patirtį kuria ne vien objektai, bet ir tai, kaip nenuspėjamai reaguoja publika, kaip lankytojų charakteriai atsiskleidžia judant, stabtelint ar bandant „perskaityti“ kūrinius kūnu.

    Šiuolaikiniai muziejai vis dažniau ieško būdų, kaip įtraukti auditoriją ir pasiūlyti daugiau nei tradicinę tylų stebėjimą, ypač konkuruodami su skaitmeninėmis pramogomis. Tokios patirtys dera su plačiau kultūros lauke ryškėjančia tendencija kurti įtraukias, daugiasluoksnes ekspozicijas, kuriose žiūrovas tampa aktyviu dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju.

    Organizatoriai pabrėžia, kad parodą galima patirti ir vien vizualiai, nesitraukiant į fizinį veiksmą, tačiau būtent sąveika čia laikoma pilnaverte sumanymo dalimi. „Choreographic Objects“ Voorlinden muziejuje Wassenaar mieste veiks iki 2026 metų rugpjūčio 23 dienos.

  • Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney – vienas ryškiausių šiuolaikinio meno vardų, kurio darbai su Kalifornijos baseinais tapo ištisos epochos simboliu. Menininkui buvo 88 metai, jis mirė savo namuose Londone, pranešė jo atstovė.

    Hockney pasaulinį pripažinimą pelnė gebėjimu suderinti poparto įtaką su savita, lengvai atpažįstama vaizdų kalba: ryškiomis spalvomis, supaprastintomis formomis ir preciziška kompozicija. Plačiajai publikai jis labiausiai siejamas su Los Andželo priemiesčių architektūra ir saulės apšviestais baseinais, kurie jo drobėse virto modernios kasdienybės metafora.

    Gimęs Bradforde, šiaurės Anglijoje, Hockney studijavo Karališkajame meno koledže Londone ir anksti tapo britų poparto kartos dalimi. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje jo kūryba išsiskyrė drąsa kalbėti apie intymumą ir tapatybę tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje homoseksualūs santykiai dar buvo kriminalizuoti.

    Kalifornija, kuri tapo stiliumi

    1963 metais persikėlęs į Pietų Kaliforniją, Hockney rado temą, kuri lydėjo jį dešimtmečiais: šviesą, erdvę ir vandens paviršiaus geometriją. Ši patirtis įkūnyta viename garsiausių jo darbų A Bigger Splash, sukurtame 1967 metais, o baseino motyvas tapo savotišku jo vizitiniu ženklu.

    Vėlesniais metais menininkas daug laiko praleido Europoje, kūrė įkvėptas Jorkšyro peizažų ir Normandijos kaimo. Jo kūryboje nuolat kartojosi artimųjų ir bičiulių portretai, taip pat kraštovaizdžiai, kuriuose svarbiausias vaidmuo tenka šviesos kaitai ir metų laikų ritmui.

    Rekordai aukcionuose ir technologijų paieškos

    Hockney kūryba ne kartą fiksavo aukcionų rekordus, o rinka jį laikė vienu komerciškai sėkmingiausių britų menininkų. 2018 metais jo paveikslas Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) aukcione parduotas už maždaug 83 000 000 eurų ir tuo metu buvo brangiausiai parduotas gyvenančio menininko darbas.

    Per daugiau nei šešis dešimtmečius Hockney nuosekliai keitė technikas: dirbo su grafika, fotografija, scenografija, koliažu ir skaitmeninėmis priemonėmis. Pastaraisiais metais jis aktyviai kūrė planšetėje, o jo darbai, sukurti skaitmeniniu būdu, padėjo pasiekti naujesnes auditorijas ir priminė, kad eksperimentas jam buvo ne epizodas, o kūrybos principas.

    Menininkas, kurio darbai žadėjo malonumą

    Meno istorikai ir kuratoriai Hockney dažnai apibūdino kaip autorių, kurio kūryba išlaiko retą pusiausvyrą tarp intelektualumo ir žiūrėjimo džiaugsmo. Jo paveikslai, nepaisant stiliaus permainų, išliko atpažįstami ir artimi publikai – nuo muziejų lankytojų iki kolekcininkų.

    „Jo darbai žavimi, o žodis mylimi čia nėra per stiprus, nes jie remiasi lūkesčiu patirti malonumą“, – rašė istorikas Simonas Schama esė, skirtoje Hockney parodai Paryžiuje.

    Iki pat vėlyvo amžiaus Hockney pabrėžė kasdienio darbo svarbą ir laikė tapybą gyvenimo varikliu. Jo mirtis užveria vieną reikšmingiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios dailės skyrių, tačiau palikimas – nuo baseinų drobių iki skaitmeninių piešinių – toliau formuos, kaip žiūrime į šviesą, spalvą ir kasdienybę.

  • Paryžiuje taisoma menininko JR instaliacija „La Caverne du Pont Neuf“: atidarymas nukeltas neribotam laikui

    Paryžiuje taisoma menininko JR instaliacija „La Caverne du Pont Neuf“: atidarymas nukeltas neribotam laikui

    Paryžiuje pradėti menininko JR monumentalios instaliacijos „La Caverne du Pont Neuf“ remonto darbai, tačiau nauja atidarymo data kol kas nenurodoma. Projekto partneriai skelbia, kad artimiausiomis dienomis ir ateinančią savaitę vyks techniniai atstatymo veiksmai, o tolesnė eiga priklausys nuo sąlygų vietoje.

    Instaliacija, sumanyta kaip pagarba menininkams Christo ir Jeanne-Claude, buvo apgadinta stiprių vėjo gūsių metu. Vietoje dirbę techniniai ekspertai ir inžinieriai incidentą siejo su išskirtiniu meteorologiniu reiškiniu, o dėl saugumo iškart imtasi apribojimų ir paruošiamųjų darbų.

    Kas apgadinta ir kaip bus taisoma

    Patikslinama, kad įplyšusi drobė sukėlė lokalų pažeidimą trijose pripučiamos konstrukcijos vietose. Projekto komanda pabrėžia, kad konstrukcijos suskaidymas į atskirus segmentus ir įdiegti saugos sprendimai leido suvaldyti situaciją, todėl incidentas neišplito į visą objektą.

    Remontas apima dvi kryptis: išorinės drobės sutvarkymą ir pažeistų pripučiamo karkaso elementų atstatymą. Vis dėlto darbai gali vykti tik tuomet, kai orai grįš į sezonines normas, nes pagrindinis prioritetas išlieka komandos sauga bei stabilios darbo sąlygos ant Senos krantinių.

    Kodėl data neaiški

    Drobę planuojama restauruoti dirbtuvėse, o jos sugrąžinimui į vietą svarstomi keli techniniai scenarijai. Tai lemia instaliacijos mastas: nurodoma apie 2 400 kvadratinių metrų užimamas plotas, maždaug 120 metrų ilgis, 20 metrų plotis, o aukščiausios vietos siekia nuo 12 iki 18 metrų.

    Organizatoriai primena, kad panašaus masto laikinos instaliacijos Paryžiuje neretai sulaukia diskusijų, ypač kai objektai įkurdinami ikoninėse erdvėse. „La Caverne du Pont Neuf“ taip pat pristatoma kaip kūrinys, skirtas kelti klausimus apie miesto erdvių patyrimą ir gyventojų ryšį su kasdiene urbanistine aplinka.

    Atidarymas iš pradžių buvo planuotas birželio 6 dieną, tačiau dabar nukeltas neribotam laikui. Nauja data, anot projekto komandos, bus paskelbta tik įvertinus remonto pažangą ir realias galimybes saugiai sugrąžinti instaliaciją į numatytą formą.

  • Vėjas apgadino JR instaliaciją „La Caverne“ ant Pont-Neuf: atidėta atidarymo ceremonija Paryžiuje

    Vėjas apgadino JR instaliaciją „La Caverne“ ant Pont-Neuf: atidėta atidarymo ceremonija Paryžiuje

    Paryžiuje, ant seniausio miesto tilto Pont-Neuf, turėjusi atsidaryti menininko JR laikinoji instaliacija „La Caverne“ buvo apgadinta stipraus vėjo ir liūties. Likus kelioms dienoms iki planuotos atidarymo datos, projekto partneriai pranešė, kad ceremonija nukeliama.

    Socialiniuose tinkluose išplitusiuose vaizduose matyti įplyšusi drobė, pro kurią atsiveria pripučiama konstrukcijos dalis. Tikslus pažeidimų mastas dar vertinamas, todėl kol kas neaišku, kiek laiko užtruks darbų sutvarkymas ir saugos patikra.

    Atidarymas nukeltas, laukiama ekspertų išvadų

    Bendrame „Atelier JR“, Christo ir Jeanne-Claude fondo bei organizacijos Amicale des Ponts de Paris pareiškime teigiama, kad sprendimas priimtas remiantis techninės apžiūros būtinybe. Nauja atidarymo data bus paskelbta po būklės vertinimo, atsižvelgiant į specialistų išvadas.

    „Priimtas sprendimas atidėti kūrinio atvėrimą lankytojams į datą po birželio 6 dienos, kuri bus nustatyta gavus būklės ataskaitos išvadas“, – sakoma bendrame pareiškime.

    Duoklė Christo ir Jeanne-Claude tradicijai

    Instaliacija sumanyta kaip pagarba Christo ir Jeanne-Claude projektui, kai 1985 metais Pont-Neuf buvo apgaubtas audiniu ir tapo vienu ryškiausių viešojo meno įvykių Paryžiuje. JR kūrinys pastarosiomis dienomis jau buvo iškilęs virš Senos ir sulaukė nevienareikšmių reakcijų.

    Kaip ir daugelis tokio masto laikinųjų projektų, „La Caverne“ finansuojama privačių rėmėjų lėšomis. Organizatoriai akcentuoja, kad tai leidžia įgyvendinti instaliaciją nepriklausomai nuo viešojo biudžeto, tačiau kartu didina rizikų valdymo svarbą, ypač kai konstrukcijos įrengiamos atviroje, vėjui jautrioje upės pakrantės erdvėje.

    Ką žadėjo instaliacija lankytojams

    Organizatoriai projektą pristatė kaip pojūčius įtraukiantį potyrį, kuriame svarbus ne tik vaizdas, bet ir garsas bei kvapas. Garso takelį kūrė Thomas Bangalter, o kvapų sprendimus rengė parfumerijos namai „Odore Scola“.

    Iki audros buvo planuota, kad instaliacija bus nemokamai prieinama visą parą ir veiks iki birželio 28 dienos. Dabar šie planai priklausys nuo to, ar konstrukciją pavyks saugiai sutvarkyti ir ar oro sąlygos leis užtikrinti lankytojų saugumą.

  • Vėjas apgadino menininko JR instaliaciją ant Pont-Neuf: atidarymas Paryžiuje atidedamas

    Vėjas apgadino menininko JR instaliaciją ant Pont-Neuf: atidarymas Paryžiuje atidedamas

    Kas nutiko ant Pont-Neuf

    Paryžiaus Pont-Neuf, laikomas seniausiu miesto tiltu, šią savaitę tapo ne įprasto eismo, o šiuolaikinio meno naujienų centru. Stiprus vėjas ir smarki liūtis apgadino menininko JR instaliaciją „La Caverne du Pont-Neuf“, todėl planuotas atidarymas atidedamas.

    Organizatoriai nurodo, kad sprendimas priimtas likus vos kelioms dienoms iki numatytos inauguracijos. Tiksli nauja atidarymo data dar neįvardijama, nes pirmiausia laukiama techninės apžiūros išvadų.

    Socialiniuose tinkluose pasirodžiusiuose vaizdo įrašuose matyti praplėšta drobė, pro kurią atsiveria pripučiama konstrukcijos dalis. Partneriai pabrėžia, kad galutinė žalos apimtis bus aiški tik atlikus būklės įvertinimą.

    „Nuspręsta atidarymą perkelti į laiką po birželio 6 dienos, o nauja data bus nustatyta įvertinus techninės apžiūros išvadas“, – teigiama bendrame Atelier JR, Christo ir Jeanne-Claude fondo bei Amicale des Ponts de Paris pranešime.

    Duoklė istoriniam projektui

    JR sumanymas tiesiogiai siejamas su 1985 metais įvykusiu projektu, kai menininkai Christo ir Jeanne-Claude laikinai apgaubė Pont-Neuf audiniu. Šis įvykis laikomas viena ryškiausių laikinojo meno intervencijų Paryžiaus viešosiose erdvėse.

    Kaip ir istorinis tilto apgaubimas, dabartinė instaliacija finansuojama privačiomis lėšomis, be viešojo finansavimo, nurodo projekto komanda. Planuota, kad kūrinys bus lankomas nemokamai, visą parą, iki birželio 28 dienos.

    Pažadas įtraukti pojūčius

    „La Caverne du Pont-Neuf“ sumanyta kaip didelio mastelio optinė iliuzija, primenanti uolėtą reljefą, kuri turėjo pakeisti įprastą tilto vaizdą ir sukelti skirtingų reakcijų. Organizatoriai akcentuoja, kad tai turėjo būti ne tik vizualinis, bet ir sensorinis potyris.

    Numatyta, kad instaliaciją lydės garso takelis, kurį sukūrė buvęs grupės Daft Punk narys Thomas Bangalter. Taip pat suplanuota kvapų dalis, prie kurios dirbo parfumerijos namai „Odore Scola“, siekiant sustiprinti pasakojimą ir emocinį įspūdį.

    Projekto komanda artimiausiu metu žada pristatyti tolesnius žingsnius ir paaiškinti, ar instaliacija bus taisoma vietoje, ar reikės didesnių konstrukcinių pakeitimų. Kol vyksta vertinimas, visuomenei tenka laukti, kada Pont-Neuf vėl taps scena planuotai meno patirčiai.

  • Paroda „B3: Laisvė“ Jelgavoje: kaip Baltijos menininkai permąsto laisvę šiandien

    Paroda „B3: Laisvė“ Jelgavoje: kaip Baltijos menininkai permąsto laisvę šiandien

    Tarptautinis projektas B3 sujungia tris Baltijos šalių miestus partnerius: Pernu Estijoje, Jelgavą Latvijoje ir Šiaulius Lietuvoje. Nuo 1999 metais vykstančios iniciatyvos esmė – nuolatinis menininkų bendradarbiavimas, kasmet rengiant bendras parodas ir lydinčius kultūrinius renginius vis kitame mieste.

    Šiais metais pristatoma grupinė paroda B3: Laisvė, kuri dėmesį telkia į temą, tapusią ypač jautrią dabartinių krizių, informacijos pertekliaus ir visuomenės susiskaldymo fone. Parodos sumanytojai kviečia laisvę matyti ne kaip statišką vertybę, o kaip nuolat iš naujo apibrėžiamą patirtį, priklausančią nuo politinio, technologinio ir socialinio konteksto.

    Ką šiandien vadiname laisve?

    Ekspozicijoje keliami klausimai apie tai, kokias laisves kasdien giname, o kurias nepastebimai išmainome į patogumą ar saugumo pažadą. Augančios stebėsenos technologijos, duomenų rinkimas ir skaitmeninių platformų įtaka tampa fonu diskusijai apie asmens privatumą ir saviraiškos ribas.

    Ne mažiau svarbi ir visuomenės dinamika: politinė poliarizacija, spaudimas pritapti bei viešojoje erdvėje įsitvirtinantys vertinimo mechanizmai veikia tai, kaip žmonės renkasi kalbėti, kurti ar tylėti. Parodos kūriniuose laisvė nagrinėjama kaip būklė, kuri kartais stiprina, o kartais priverčia abejoti savo pasirinkimais.

    Asmeninės ir kolektyvinės patirtys

    Parodoje pristatomi darbai aprėpia asmenines, socialines, politines ir technologines laisvės dimensijas. Menininkai remiasi individualiomis istorijomis, kolektyvinėmis patirtimis, spekuliatyviomis ateities vizijomis ir abstrakčiomis interpretacijomis, ieškodami, kur šiandien baigiasi laisvė ir prasideda jos apribojimai.

    Parodos dalyviai: Emma Haase, Johanna Resik, Rain Saarik, Tumena, Naste Ancikaitė, Živilė Minkutė, Rūta Mitigailaitė, Ugnė Mitigailaitė, Antanas Šeronas, Deimantė Tamutytė, Kristina Valančiūtė-Vaičekauskienė, Aļona Prokofjeva, Inga Troņina, Katrīna Tračuma.

    Parodą kuruoja Danutė Vaitekūnaitė, Helena Tääker ir Māris Brancis. Ekspozicija vyksta Jelgavos kultūros namuose, Krišjāņa Barona iela 6, o lankytojams įėjimas nemokamas.

  • Kazachstano miestas, kur kalnai prasideda už kampo: Almata stebina menu ir architektūra

    Kazachstano miestas, kur kalnai prasideda už kampo: Almata stebina menu ir architektūra

    Almata – didžiausias Kazachstano miestas ir buvusi šalies sostinė – įsikūrusi pietuose, prie Tian Šanio kalnų grandinės šlaitų. Miestą dažnai apibūdina retas derinys: tanki urbanistika, gyva kultūrinė scena ir gamta, pasiekiama per keliasdešimt minučių.

    Turizmo srautai čia auga: Almatos miesto valdžios duomenimis, 2025 metais miestas priėmė beveik 2 500 000 lankytojų. Tai buvo 6,3 proc. daugiau nei metais anksčiau, o užsienio turistų skaičius viršijo 754 000.

    Kalnai ranka pasiekiami

    Vienas ryškiausių Almatos bruožų – greitas pabėgimas į kalnus. Maždaug per pusvalandį iš centro pasiekiamas Medeo slėnis, garsėjantis viena aukščiausiai pasaulyje įrengtų ledo arenų ir panoraminiais vaizdais į miestą.

    Vietinių ir turistų išbandymas – vadinamieji sveikatos laiptai: įkalnė su 842 pakopomis. Maršrutas laikomas ne tik sportiniu iššūkiu, bet ir populiaria vieta apžvalgos taškams, ypač savaitgaliais.

    Kitas Almatos simbolis – Kok Tobe kalva, kylanti apie 200 metrų virš miesto. Iki jos iš centro galima pakilti lynų keltuvu, o viršuje lankytojus pasitinka apžvalgos aikštelės, pasivaikščiojimo takai ir šeimoms pritaikytos pramogos.

    „Man labai patinka kalnai. Vokietijoje jų irgi turime, bet jie nė iš tolo neprilygsta čia esantiems“, – sakė Julia Wottschal, iš Kazachstano išvykusi 1991 metais, tačiau nuolat sugrįžtanti į gimtąją šalį.

    Naujas traukos centras menui

    Pastaraisiais metais miestas aktyviai stiprina šiuolaikinės kultūros infrastruktūrą. 2025 metų rugsėjį duris atvėręs Almatos menų muziejus ALMA greitai tapo vienu labiausiai lankomų kultūrinių objektų mieste.

    Muziejus orientuotas į modernų ir šiuolaikinį meną, o kolekcijoje – daugiau nei 700 kūrinių iš Kazachstano ir platesnio Vidurio Azijos regiono. Programoje pristatomi ir tarptautiniu mastu žinomi autoriai, o lankytojų dėmesį ypač traukia patyriminės, fotografuoti pritaikytos instaliacijos.

    „Nustebau sužinojusi, kokia populiari tarp vyrų yra Richard Serra instaliacija. Jiems nuoširdžiai įdomu, kaip tokia masyvi konstrukcija buvo sumontuota muziejaus viduje“, – sakė parodų projektų vadovė Dayana Vafina.

    Miestą pasakoja architektūra

    Almatos miesto centras išsiskiria architektūrinių sluoksnių įvairove: nuo XIX amžiaus pabaigos vilų ir namų iki sovietinio monumentalizmo, konstruktyvizmo bei šiuolaikinių stiklo dangoraižių. Dėl kompaktiško centro skirtingi laikotarpiai čia „skaitomi“ beveik vieno pasivaikščiojimo metu.

    Po pandemijos miestą naujai atrado ir vietos fotografai bei tyrinėtojai, fiksuojantys mažiau pastebimas fasadų detales, kiemus ir viešąsias erdves. Kartu ryškėja ir dar viena kryptis – gatvės menas, kuris daugelyje Europos ir Azijos miestų tampa atskira turizmo priežastimi.

    „Jie tikrai daro Almatą išskirtinę ir suteikia miestui atmosferą. Manau, tai gali tapti atskira turistine traukos vieta, nes susidomėjimas gatvės menu pasaulyje akivaizdžiai egzistuoja“, – sakė Alen Shayakhmetov.

    Šiandien muralų Almatos kvartaluose daugėja, o dalis jų sieja šiuolaikinę estetiką su nacionaliniais simboliais. Miesto istoriją primena ir obuolio motyvas: pavadinimas siejamas su kazachišku žodžiu, reiškiančiu obuolį, o ši tema dažnai atsikartoja meniniuose kūriniuose ir suvenyruose.

    Augant turistų skaičiui, Almata stiprina pozicijas kaip svarbiausias Kazachstano kelionių centras. Miestas vilioja tuo, kad per vieną dieną galima suderinti kalnų panoramas, muziejus ir modernų miesto ritmą, o švelnesnis klimatas leidžia aktyvų sezoną išlaikyti didžiąją metų dalį.

  • Paryžiaus Pont Neuf virto milžiniška ola: menininkas JR pristato laikino meno instaliaciją

    Paryžiaus Pont Neuf virto milžiniška ola: menininkas JR pristato laikino meno instaliaciją

    Pont Neuf transformacija

    Paryžiuje prasidėjo vienas ryškiausių šio sezono viešojo meno projektų: menininkas JR ant Pont Neuf tilto įrengia monumentalią laikiną instaliaciją, pavadintą La Caverne du Pont Neuf. Sumanymas seniausią Paryžiaus tiltą paverčia tarsi ola, kviečiančia pažvelgti į miestą per istorijos ir dabarties dialogą.

    Instaliacija suplanuota kaip itin didelio mastelio objektas: apie 120 metrų ilgio, 20 metrų pločio ir vietomis iki 18 metrų aukščio. Skelbiama, kad kūrinys bus prieinamas visiems, o tilto erdvė taps įtraukiu pasivaikščiojimo maršrutu.

    Kaip veiks instaliacija

    Projektas numatytas kaip trumpalaikis, bet intensyvus miesto įvykis: instaliacija turėtų būti eksponuojama nuo birželio 6 dienos iki birželio 28 dienos. Lankytojams ji bus atvira visą parą, o tai Paryžiuje retiems viešojo meno projektams suteikia papildomą, naktinio miesto patyrimo dimensiją.

    Pasak projekto idėjos, siekiama sugretinti grubią, „laukinę“ estetiką su istoriniu miesto audiniu. Toks kontrastas yra būdingas šiuolaikinėms laikinosioms instaliacijoms, kurios dažnai kuriamos tam, kad trumpam pakeistų įprastą maršrutų ir erdvių suvokimą.

    Muzika ir nuomonės mieste

    Instaliacija turi ir garsinį sluoksnį: pranešama, kad garso aplinką kuria Thomas Bangalter, buvęs dueto Daft Punk narys. Tokia kūrybinė partnerystė atspindi pastarųjų metų tendenciją viešajame mene jungti architektūrą, scenografiją ir muziką į vieną įtraukią patirtį.

    Vietos gyventojų reakcijos skirtingos: vieni džiaugiasi, kad miestas gyvas ir atsiveria naujam patyrimui, kiti nusiteikę skeptiškiau ir sako kol kas nejaučiantys emocinio poveikio. Tokios diskusijos yra įprastos, kai laikinai transformuojamos istorinės erdvės.

    Istorinis kontekstas ir finansavimas

    JR projektas neišvengiamai lyginamas su Christo ir Jeanne-Claude 1985 metais įgyvendintu Pont Neuf „apvyniojimu“ audiniu, kuris tapo vienu žymiausių laikinojo meno pavyzdžių Europoje. Praėjus keturiems dešimtmečiams, Pont Neuf vėl tampa scena kūriniui, kuris egzistuos trumpai, bet paliks ilgalaikį įspūdį kultūrinėje atmintyje.

    Kaip ir Christo bei Jeanne-Claude atveju, šis projektas finansuojamas privačiomis lėšomis, rėmėjų paramos principu. Tokia schema viešajame mene leidžia įgyvendinti brangius, techniškai sudėtingus sumanymus, tačiau kartu kelia klausimų apie rėmimo skaidrumą, leidimų procesus ir viešosios erdvės naudojimą.

  • Migruojantis muziejus Juodkrantėje: menininkės Kiliulytės paroda ir XX amžiaus skoniai

    Migruojantis muziejus Juodkrantėje: menininkės Kiliulytės paroda ir XX amžiaus skoniai

    Gegužės 23 dieną Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerija Juodkrantėje kviečia į ketvirtą pavasario sezono projekto Migruojantis muziejus II renginį. Čia žadama ne tik pažintis su šiuolaikiniu menu, bet ir kulinarinė kelionė, jungianti vietos atmintį bei šiandienos temas.

    Renginio centre – Pamario galerijoje reziduojanti menininkė Kotryna Ūla Kiliulytė, pristatysianti parodą Miško objektai. Joje rodomi fotogrametrijos būdu skenuoti Lietuvos, Suomijos ir Škotijos miškų vaizdai, kuriuose matomi ir skaitmeniniai trikdžiai, pabrėžiantys technologijų bei gamtos santykį.

    Menininkės kūryboje svarbi fotografinio atvaizdo logika, kuri dažnai plečiama judančiu vaizdu, tekstu ir instaliacijos elementais. Pastaraisiais metais ji nuosekliai nagrinėja ekologijos ir klimato krizės klausimus, derindama mokslo metodus su asmenine perspektyva, o darbuose pasitelkia drono filmuotą medžiagą ir mikroskopinę fotografiją.

    Po parodos pristatymo numatyta vaizdo kūrinio Arktinis pilnėjimas peržiūra ir pokalbis su žiūrovais. Kūrinyje klimato kaitos tema plėtojama per intymumo ir rūpesčio kitais motyvą, o pasakojimas jungia skirtingus mastelius – nuo mikroskopinių biologinių procesų iki plačių, technologijų fiksuojamų šiaurinių peizažų.

    Renginio organizatoriai pabrėžia, kad vakaras kuriamas kaip dialogas tarp meno ir vietos patirčių. Šiuolaikinio meno įspūdžius siūloma aptarti ragaujant Juodkrantės gastronominę atmintį menančius patiekalus, kurie XX amžiaus pabaigoje buvo dažni šeimos šventėse ir iki šiol išlieka vietos tradicijų dalimi.

    Vakaro vaišes kurs Juodkrantėje gastrokultūrą puoselėjanti Dalia Šopienė. Lankytojams numatyta paragauti įdarytos Kuršių marių lydekos, vadinamųjų močiutės salotų ir šventinio deserto skruzdėlyno – patiekalų, kurie neretai siejami su namų tradicijomis ir regiono virtuvės pasakojimais.

    Negalintiems dalyvauti renginyje organizatoriai primena, kad parodą Miško objektai tą dieną bus galima aplankyti ir atskirai. Dalyvavimas renginyje nemokamas, o projektą iš dalies finansuoja Neringos savivaldybė.

  • Marcinkonių stoties galerijoje – Algirdo Jako paroda „Grandininė plokštė“: technika ir nerimo epocha

    Marcinkonių stoties galerijoje – Algirdo Jako paroda „Grandininė plokštė“: technika ir nerimo epocha

    Gegužės 24 dieną, 13 valandą Marcinkonių stoties galerijoje (Kastinio g. 1C, Marcinkonys) atidaroma Algirdo Jako personalinė paroda „Grandininė plokštė“. Parodoje pristatomi darbai aliuminio plokštėse, kuriose susipina mechanikos detalės, skaitmeninių įrenginių nuorodos ir laiko žymės.

    Kūriniai konstruojami iš pieštų fragmentų ir veržtais tvirtinamų siluetų, primenančių ir industrinį paviršių, ir įrenginių vidų. Menininko kuriamas žvilgsnis sąmoningai „nežmogiškas“: jis primena drono trajektoriją ar akimirką, kai krentantis telefonas fiksuoja paskutinį kadrą.

    Laikas iki silicio revoliucijos?

    Parodos pavadinime užkoduota įtampa tarp grandinės, plokštės ir jungties: mechaninis amžius čia ne nyksta, o bando eiti greta tranzistorių ir mikroschemų. Darbuose išryškėja kūno ir technologijos persidengimas, kai detalės ima priminti žmogaus siluetą, o organiškos formos virsta ikonų ir schemų kalba.

    Ši įtampa rezonuoja su platesne šiuolaikinio meno kryptimi, kurioje technologijų kasdienybė analizuojama ne kaip patogumas, o kaip patirtis, kelianti nerimą, sekimo jausmą ir nuolatinę savistabą. Tokiuose pasakojimuose DI ir duomenų kultūra neretai tampa fonu klausimams apie kūno „permatomumą“, elgsenos matavimą ir tai, kaip įpročiai pamažu virsta rodikliais.

    Vieta, kuri keičia kūrinius

    Marcinkonių geležinkelio stoties aplinka parodai suteikia papildomą sluoksnį: čia technologijos tema susitinka su infrastruktūra, judėjimu ir senesnių mechanizmų logika. Pats menininkas pabrėžia tiesioginį ryšį su savo studija Vilniaus geležinkelio stotyje, Bėgių parke, todėl darbų eksponavimas stotyje tampa ne tik estetiniu, bet ir geografiniu ryšiu.

    Naujasis kontekstas nukreipia dėmesį į rankų darbą ir į tai, kaip skaitmeniniai procesai realybėje remiasi fiziniu veiksmu, įrankiais, varžtais, plokštėmis. Tokia perspektyva leidžia parodą skaityti ir kaip pasakojimą apie technologijų istoriją, kur nauja ne panaikina sena, o su ja susiklijuoja, kartais trūkinėdama.

    Kas kuria parodą ir kada ją aplankyti

    Algirdas Jakas gyvena Vilniuje, yra studijavęs grafiką Vilniaus dailės akademijoje ir skulptūrą Hamburgo menų universitete HFBK. Jo meninė praktika orientuota į nerimo ir savidiagnozės formų tyrimą, pasitelkiant su hobiais ar terapine veikla siejamas medžiagas ir technikas, taip pat DIY estetiką.

    Parodos kuratorė yra Milda Dainovskytė, dizainą kūrė Inga Navickaitė-Drąsutė, parodos budėtojai-edukatoriai – Laura Garbštienė ir Šarūnas Šimkus. Galeriją kuruoja Laura Garbštienė, o paroda yra projekto „Parodų ciklas Marcinkonių stoties galerijoje 26“ dalis.

    Paroda veikia nuo 2026 metų gegužės 24 dienos iki birželio 14 dienos. Aplankyti ją galima šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12 iki 17 valandos, arba iš anksto susitarus telefonu 061416255.